Civilinė byla Nr. 2A-553/2009
Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.5

LIETUVOS
APELIACINIS TEISMAS
N
U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. spalio 26 d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės
Gasiūnienės ir Marytės Mitkuvienės,
sekretoriaujant Jūratei
Česnulevičienei,
dalyvaujant ieškovui V. L. ,
atsakovo atstovui prokurorui
Haroldui Urbonavičiui,
viešame teismo posėdyje
apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V.
L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 19 d.
sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-576-343/2009 pagal
ieškovo V. L. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei,
atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Policijos
departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl
turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
Ieškovas V. L. 2008 m. spalio 22 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu
atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės
prokuratūros ir Policijos departamento, dėl 1 003 660 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.272 str.). Nurodė, kad Kauno rajono policijos komisariatas 2006 m. liepos 26 d. iškėlė jam baudžiamąją bylą dėl
medienos vagystės iš VĮ Kauno miškų urėdijos. Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu, Kauno apygardos teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartimi bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 3 d. nutartimi ieškovas išteisintas. Teismai konstatavo, kad nėra subjektyviosios
nusikaltimo pusės požymio – tiesioginės tyčios, nes nėra paneigta ieškovo
versija, kad jis buvo įsitikinęs, jog paima savo malkas, kurios išpjautos ir
paruoštos išvežimui iš jo miško sklypo, be jo žinios.
Ieškovo
teigimu, neteisėti ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų veiksmai
pasireiškė pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimu, pirminės
informacijos nepatikrinimu, proceso veiksmų vilkinimu. Ikiteisminis tyrimas
atliktas tendencingai, šališkai ir neobjektyviai. Ieškovas teigė, kad neteisėti
veiksmai priežastiniu ryšiu susiję su žalos atsiradimu. Iš ieškovo be poėmio
protokolo neteisėtai paimtos jam priklausančios malkos, taip buvo įvykdyta
atvira vagystė bei padaryta 1 674 Lt turtinė žala. Be to, ieškovo patirta
turtinė žala, tai kelionių į tardymus bei teismo posėdžius išlaidos (1 175 Lt),
atstovavimo nagrinėjant baudžiamąją bylą išlaidos (2 500 Lt). Ieškovo patirtą
neturtinę žalą lėmė po įvykio nutrūkę ryšiai su šeima, dukros psichikos
sutrikimai, leidimo šaunamajam ginklui laikyti neišdavimas, kaimynų požiūris,
šmeižtas spaudoje (laikraščiuose „Laikinoji sostinė“ ir Valstiečių laikraštis“
pasirodę šmeižikiški straipsniai su nuotraukomis), draugų atsisakymas
bendrauti, ieškovo patirta psichologinė trauma, dvasiniai išgyvenimai,
nepatogumai, asmenybės pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo
galimybių sumažėjimas, sveikatos problemos. Neturtinę žalą ieškovas įvertino 1 000
000 Lt.
Kauno
apygardos teismas 2009 m. kovo 19 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė,
kad ieškovas neįrodė neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokurorų
veiksmų. Šią išvadą teismas grindė nurodydamas, jog pagal Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktiką išteisinamasis teismo nuosprendis reiškia asmens
reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, tačiau asmuo neįgyja absoliučios
teisės į žalos atlyginimą civiline tvarka, jei nėra kitų tam būtinų įstatyme
nustatytų sąlygų. Nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas esant
pagrindui ir vadai (BPK 166 str. 1 d. 1 p.). Ieškovas išteisintas nesant
subjektyviosios nusikaltimo pusės požymio – tiesioginės tyčios. Teismas nurodė,
kad pradėjus baudžiamąjį persekiojimą, nėra ir objektyviai negali būti žinomas
bylos galutinis rezultatas.
Teismas atmetė
ieškovo teiginius dėl neteisėto malkų paėmimo, nurodydamas, jog pareigūnai,
atlikdami šiuos veiksmus, nepažeidė BPK normų. Be to, teismas išteisinamuoju
nuosprendžiu visą paimtą medieną paliko VĮ Kauno miškų urėdija žinioje, o ieškovas
dėl to pretenzijų nereiškia. Malkos buvo paimtos iš valstybės, bet ne iš
ieškovo.
Teismas atmetė
ieškovo teiginius dėl per ilgo proceso nagrinėjant baudžiamąją bylą. Įvertinęs
baudžiamosios bylos sudėtingumą, jos apimtį, bylos proceso eigą, atliktų
procesinių veiksmų kiekį, teismas konstatavo, jog bylos tyrimo procesas buvo
intensyvus ir nebuvo nepateisinamai ilgas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos 6 straipsnio pirmosios dalies aspektu, o ieškovas neįrodė
jo teisių pažeidimo. Teismas konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo trukmei turėjo
įtakos ir paties ieškovo veiksmai, laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 28 d. iki 2007 m. liepos 4 d. ieškovas buvo ieškomas. Be to, išteisinamasis
nuosprendis buvo skundžiamas tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka, o kasacinis
teismas bylą baigė nagrinėti 2008 m. birželio 3 d.
Teismas atmetė
ieškovo teiginius dėl Asmens duomenų apsaugos įstatymo nuostatų pažeidimo. Teismo
teigimu, kaltinamajame akte yra išvardinti į bylą surinkti įrodymai, tarp kurių
yra nurodytas ir VĮ Registrų centras Kauno filialo 2006 m. spalio 31 d. raštas apie ieškovo nuosavybę. Todėl, teismo nuomone, teisės aktų
reikalavimai nebuvo pažeisti.
Teismas
sprendė, kad ieškovas neįrodė prašomo priteisti žalos dydžio. Be to, teismui
nustačius, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir vykdomas teisėtai ir
pagrįstai, ieškovas kviečiamas privalėjo atvykti į Kauno rajono Policijos
komisariatą ir Kauno rajono prokuratūrą. Teismas nurodė, kad advokato
dalyvavimas tokiose bylose nėra privalomas, todėl išlaidas advokatui ieškovas
turėjo pats savo pasirinkimu. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovas nepateikė
jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo
pablogėjo jo sveikata. Teismas išaiškino, kad ieškovas turi teisę kreiptis į
teismą dėl masinės informacijos priemonių paskleistų tikrovės neatitinkančių ir
žeminančių ieškovo garbę ir orumą žinių paneigimo bei žalos atlyginimo.
Apeliaciniu
skundu ieškovas V. L. prašo minėtą teismo sprendimą
panaikinti, priimti naują sprendimą, patenkinti ieškinį ir priteisti ieškovui
iš atsakovo 1 003 600 Lt žalos atlyginimą. Skundą grindžia tokiomis aplinkybėmis:
Nepagrįsta
teismo išvada, kad pareigūnai neatliko neteisėtų veiksmų. Apeliantas vežė
malkas iš savo miško, turėjo būtinus dokumentus, bet pareigūnai atimdami, šį
turtą pažeidė Konstitucijos 7 straipsnio nuostatas bei įvykdė BK 294 (savavaldžiavimas)
ir BK 228 (piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi) straipsniuose numatytus nusikaltimus.
Prokuratūra nepatikrino pradėto ikiteisminio tyrimo pagrįstumo, teisėtumo, ir tuo
pažeidė BK 236 straipsnį. Be to, pareigūnai išveždami malkas ir iš jo namų, pažeidė
Konstitucijos 23, 109 straipsnius, įvykdė atvirą vagystę (CK 178 str. 1 d.),
savavaldžiavimą (BK 294 str.), piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi (BK 228 str.),
pažeidė BPK 149 straipsnį, nepateikdami apeliantui teismo nutarties ar
nutarimo dėl poėmio.
Nepagrįsti
teismo teiginiai, jog apeliantas 2006 m. liepos 28 d. atsisakė duoti parodymus. Apeliantas tik atsisakė pasirašyti ant tyrėjos surašyto apklausos
protokolo, nes tyrėja paliko didelę dalį tuščio ploto. Neatitinka tikrovės
teismo teiginiai, jog apeliantas nuo 2007 m. birželio 28 d. iki 2007 m. liepos 4 d. buvo ieškomas.
Nepagrįsti
teismo teiginiai, kad apeliantas neprieštaravo dėl paimtų malkų bei sutiko, jog
jos priklauso valstybei. Tokią išvadą paneigia apelianto 2006 m. liepos 28 d. raštas Kauno VPK komisarui, 2006 m. rugpjūčio 17 d. raštas Kauno apylinkės prokuratūrai bei Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 20 d. nutartis.
Teismas
neatsižvelgė į tai, kad Kauno miesto VPK pareigūnai 2007 m. kovo 16 d. sprendimu bei 2008 m. vasario 29 d. raštu nepagrįstai atšaukė leidimą
nešioti šaunamąjį ginklą ir taip padarė BK 228 straipsnyje numatytą nusikaltimą.
Teismas nepagrįstai
atmetė reikalavimą priteisti žalos atlyginimą, nes buvo pavogtos malkos, kurių
vertė daugiau nei 300 000 Lt. Be to, už visas pareigūnų atliktas BK numatytas
veikas skiriamų bausmių trukmė viršija 50 metų, o vienam kaliniui per parą
skiriama 64 Lt. Iš viso būtų 1 318 000 Lt. Apeliantas prašo priteisti tik 1 000
000 Lt dydžio žalos atlyginimą.
Atsiliepimu į
apeliacinį skundą atsakovo atstovas Kauno apygardos prokuratūra prašo skundą
atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliacinis skundas
grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir ieškinys. Be to,
ginčijamos baudžiamojoje byloje nustatytos ir įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu
įvertintos aplinkybės. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad ikiteisminio tyrimo
metu patyrė žalą dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, o išteisinamojo nuosprendžio
priėmimas savaime nereiškia iki tol buvusių baudžiamųjų procesinių sprendimų
neteisėtumo, jei jie buvo priimti lakantis procesinių normų.
Atsiliepimu į
apeliacinį skundą atsakovo atstovas Policijos departamentas prašo teismo
sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad skundas nepagrįstas ir neteisėtas,
nes ikiteisminis tyrimas apelianto atžvilgiu buvo pradėtas teisėtai, o
apeliantas neįrodė pareigūnų veiksmų neteisėtumo bei patirtos žalos.
Apeliacinis
skundas atmestinas.
Kaip minėta, nagrinėjamu
atveju ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos
Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir
Policijos departamento, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, o žalą kildina
iš neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei prokuroro veiksmų (CK 6.272
str.).
Teismas atmetė
ieškovo reikalavimus, nurodydamas, jog ieškovas nepagrindė teiginių, jog valstybės
civilinei atsakomybei atsirasti yra būtinos sąlygos: neteisėti pareigūnų veiksmai,
žala bei priežastinis ryšys tarp jų (CK 6.272 str. 1 d.). Apeliantas prašo šį teismo
sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti.
Teisėjų
kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos
teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo nagrinėjamam klausimui svarbias
bylos aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė nagrinėjamus teisinius
santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos
ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl naikinti ar keisti šį sprendimą
apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 263 str. 1 d.).
Absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl byla
nagrinėjama neperžengiant ieškovo apeliacinio skundo ribų (CPK 320 str.).
Neteisėti
veiksmai, su kuriais įstatymas sieja valstybės prievolę atlyginti žalą
(neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas
procesinės prievartos priemonių taikymas), tai procesiniai teisiniai veiksmai, kuriuos
tiesiogiai reglamentuoja baudžiamojo proceso teisės normos. Esminiai
kriterijai, pagal kuriuos turi būti vertinamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar
prokuroro veiksmų teisėtumas, kai yra sprendžiama dėl valstybės prievolės
atlyginti žalą, yra suformuluoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.
Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinės nuostatos, jog
išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu
preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju
persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Todėl pirmosios
instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog vien tokio teismo nuosprendžio
priėmimas nelemia viso baudžiamojo proceso neteisėtumo. Tai reiškia asmens
reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, bet toks nuosprendis savaime
nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog buvo padaryti pareigūnų
neteisėti veiksmai. Tai viena iš valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-7-183/2006, 2007 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-169/2007, 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-319/2008, ir kt.).
Iš kitos pusės,
nors, kaip minėta, išteisinamasis nuosprendis savaime nereiškia prezumpcijos,
jog visas baudžiamasis procesas bei konkretūs pareigūnų veiksmai ikiteisminiame
tyrime yra neteisėti, vis dėlto asmens išteisinimo teisinis pagrindas yra
reikšminga aplinkybė civilinėje byloje sprendžiant klausimą dėl žalos
atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio pirmąją dalį, nagrinėjant ar tam tikri
procesiniai veiksmai baudžiamojoje byloje laikytini neteisėtais. Pažymėtina
tai, kad valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto
teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir tuo pagrindu,
kad jų pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-7-381/2003, 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-7-183/2006, 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008).
Nagrinėjamu
atveju apeliantas teigia, jog teismas neįvertino to, kad neteisėti ikiteisminio
tyrimo pareigūnų ir prokurorų veiksmai pasireiškė tuo, jog buvo pažeista pareiga
elgtis atidžiai ir rūpestingai, patikrinti pirminę informaciją, kad ikiteisminis
tyrimas atliktas tendencingai, šališkai ir neobjektyviai. Apeliantas nurodo,
kad teismas neatsižvelgė į tai, jog malkas jis vežė iš savo miško, turėjo visus
reikalingus dokumentus, tačiau pareigūnai tas malkas neteisėtai atėmė ir taip
pažeidė Konstitucijos 7 straipsnio nuostatas, savavaldžiavo bei piktnaudžiavo
tarnybine padėtimi. Prokuratūra, gavusi pranešimą apie pradėtą ikiteisminį
tyrimą, nepatikrino jo pagrįstumo ir teisėtumo.
Teisėjų
kolegija atmeta šiuos apelianto teiginius kaip nepagrįstus (CPK 185 str.). Kaip
matyti iš minėtų apelianto argumentų, jis, pirmiausia, nesutinka su paties
ikiteisminio tyrimo pradėjimu bei vykdymu. Todėl remiantis tuo, kas buvo paminėta
anksčiau, kad išteisinamasis nuosprendis savaime nėra pagrindas civilinėje
byloje konstatuoti, jog pareigūnų atlikti veiksmai yra neteisėti, pirmiausia
būtina atkreipti dėmesį į tai, kuo remiantis priimtas išteisinamasis
nuosprendis baudžiamojoje byloje.
Iš baudžiamosios
bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas apelianto atžvilgiu buvo
pradėtas pagal VĮ Kauno miškų urėdijos pareiškimą dėl medienos vagystės. Tyrimo
metu buvo nustatyta ir baudžiamąją bylą išnagrinėję teismai įsiteisėjusiuose savo
sprendimuose patvirtino, kad apeliantas iš tiesų paėmė ne jam priklausančią
medieną. Paties medienos paėmimo fakto neginčija ir apeliantas. Tačiau, kaip
minėta, Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu, Kauno apygardos teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartimi bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 3 d. nutartimi apeliantas buvo išteisintas, nes teismai konstatavo, kad nėra subjektyviosios
nusikaltimo pusės požymio – tiesioginės tyčios. Teismai nurodė, jog nebuvo
paneigta ieškovo versija, kad jis, paimdamas minėtą medieną, buvo įsitikinęs, jog
šis turtas priklauso jam. Taigi buvo pripažinta, jog apeliantas paėmė šią
medieną, tačiau neįrodyta, kad
jis tai padarė žinodamas, jog ima ne savo, o valstybės turtą, todėl negalima laikyti
jo padarius nusikaltimą. Apeliantas buvo išteisintas iš esmės dėl to, jog nebuvo
įrodytas ketinimas pasiimti svetimą turtą, tačiau konstatuota, kad jis objektyviai
atliko veiksmus, dėl kurių pareigūnai pradėjo tyrimą: realiai paėmė medieną,
kuri priklausė ne jam.
Dėl to teisėjų
kolegija sprendžia, kad teisinga ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo
išvada, jog nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas esant
pagrindui ir vadai (BPK 166 str. 1 d. 1 p.), o pradėjus baudžiamąjį
persekiojimą, nėra ir objektyviai negali būti žinomi visi veikos požymiai ar
bylos galutinis rezultatas – tai yra ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei
prokurorų tyrimo objektas. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas
pagrįstai konstatavo, jog nepagrįsti ieškovo argumentai dėl ikiteisminio tyrimo
pareigūnų ar prokurorų veiksmų neteisėtumo pradedant baudžiamąjį procesą (CPK
185 str.).
Pažymėtina tai,
kad nagrinėjamu atveju, kai klausimas dėl nusikaltimo buvimo ar nebuvimo
priklauso tik nuo subjektyviosios pusės, tai yra esant situacijai, kai tam
tikri veiksmai realiai atlikti (paimta kitam asmeniui priklausanti mediena),
tačiau nėra pagrindo pripažinti to nusikaltimu, nes nėra tyčios (apeliantas
galėjo klysti dėl medienos savininko), itin didelę reikšmę ikiteisminio tyrimo
metu įgyja paties asmens, kurio atžvilgiu vykdomas tyrimas, elgesys ir
bendradarbiavimas su pareigūnais. Akivaizdu, kad pareigūnai realiai turi
galimybę nustatyti subjektyvią nusikaltimo pusę tik bendraudami su minėtu
asmeniu, todėl ypatingai svarbus jo geranoriškumas.
Tuo tarpu iš baudžiamosios
bylos medžiagos matyti, tai konstatatuota ir paminėtoje Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d.
nutartyje, kuria buvo atmestas Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro kasacinis
skundas, kad apeliantas, ikiteisminio tyrimo pareigūnams 2006 m. liepos 28 d.
pareiškus jam įtarimą dėl malkų vagystės, atsisakė duoti parodymus, o 2006 m.
gruodžio 6 d. papildomai jį apklausiant įtariamuoju nieko neaiškino apie jam
inkriminuojamą veiką. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, tik teisme
jis davė išsamius parodymus, nurodydamas aplinkybes, kurių pagrindu jis buvo
įsitikinęs, kad malkos, kurias jis vežė į namus, jam priklausė, tai yra, kad
jis nieko nevogė, o pasiėmė savo turtą. Kasacinės instancijos teismas
konstatavo, jog bylą nagrinėjęs ir apeliantą išteisinęs teismas įvertino
duomenis apie tai, kad jam priklausančiame sklype miškas nebuvo kertamas, taip
pat įvertintos aplinkybės apie miškų urėdijos paruoštų malkų sandėliavimo vietą,
apie tų malkų sužymėjimą ir kt., tačiau teismas padarė išvadą, jog tų duomenų
nepakanka, kad būtų paneigta kaltinamojo iškelta versija, apie tai, kaip jis
suvokė savo veiksmus.
Teisėjų
kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas apelianto
argumentus, išsamiai ir kruopščiai išnagrinėjo baudžiamosios bylos medžiagą,
tinkamai ją įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad pats apeliantas,
nebendradarbiaudamas su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, neveikė taip, kad
būtent šio proceso, o ne teisminio bylos nagrinėjimo metu būtų nustatytos visos
aplinkybės, svarbios tam, kad teisingai būtų įvertinti veiksmai, kurių padarymu
jis buvo apkaltintas. Šiame kontekste pažymėtini apelianto argumentai,
išdėstyti apeliaciniame skunde, kuriais jis grindžia atsisakymą pasirašyti
ikiteisminio tyrimo procesinį dokumentą. Jis teigia nepasirašęs todėl, kad
ikiteisminio tyrimo pareigūnė paliko didelę lapo dalį tuščia. Tačiau iš
baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog jokių atsisakymo pasirašyti motyvų
apeliantas nenurodė, kaip, beje, ir kitais atvejais (baudž. bylos t. 1, b. l.
101, 102, 103 ir kt.). Akivaizdu, jog dėl tokio apelianto elgesio ikiteisminio
tyrimo procese pareigūnams buvo sunku išsiaiškinti nusikaltimo subjektyviąją
pusę dėl paties apelianto elgesio, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo
pagrindą spręsti, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai bei prokurorai, vykdydami
ikiteisminį tyrimą, neatliko neteisėtų veiksmų. Apelianto skunde išdėstyti
argumentai šiuo klausimu nepaneigia minimos išvados pagrįstumo (CPK 185 str.).
Be to, kaip
teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, minėtas apelianto elgesys taip
pat turėjo įtakos ikiteisminio tyrimo trukmei, kurio ir tokiu atveju nėra
pagrindo kvalifikuoti, kaip per ilgą. Vertinant baudžiamosios bylos apimtį,
bylos proceso eigoje atliktus procesinius veiksmus, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios
instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tyrimo procesas buvo intensyvus
ir nebuvo nepateisinamai ilgas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 6 straipsnio pirmosios dalies aspektu. Tuo tarpu apeliantas,
nesutikdamas su tokia teismo išvada, priešingai neįrodė (CPK 178 str.).
Apeliantas, nesutikdamas su
minėta teismo išvada, taip pat teigia, jog neatitinka tikrovės teismo teiginiai
apie apelianto paiešką nuo 2007 m. birželio 28 d. iki 2007 m. liepos 4 d. Teisėjų kolegija, remdamasi baudžiamos bylos medžiaga, konstatuoja, kad pirmosios
instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo argumentus, susijusius su per ilgu
bylos nagrinėjimu, rėmėsi aplinkybe, kad apeliantui jo nurodytu adresu nebuvo
galimybės įteikti procesinius dokumentus, nes niekas neatidarė durų (baudž.
bylos t. 2, b. l. 90-96). Tačiau teismas, priešingai nei teigia apeliantas, šių
bylos aplinkybių nekvalifikavo, kaip įtariamojo paiešką BPK 142 straipsnio
pirmojoje numatyta tvarka.
Taip pat atmestini
apelianto skunde nurodyti argumentai, jog pareigūnai neteisėtai iš jo paėmė
ginčo medieną, nes tokiu būdu apeliantas ginčija baudžiamojoje byloje
nustatytas ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais įvertintas aplinkybes. Beje
pažymėtina, kad apeliantas pats neginčijo to, kad yra išteisintas jo veiksmuose
nenustačius subjektyviosios pusės, ir nesiekė to, kad būtų išteisintas dėl
objektyviosios pusės nebuvimo ir būtų pripažinta, jog jis neįvykdė veiksmų, tai
yra nepaėmė svetimo turto. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, ši
mediena, išnagrinėjus baudžiamąją bylą, buvo palikta VĮ Kauno miškų urėdijos
žinioje. Tai, kad apeliantas prieštaravo šiam faktui, rašė 2006 m. liepos 28 d. raštą Kauno VPK komisarui, o 2006 m. rugpjūčio 17 d. - Kauno apylinkės
prokuratūrai, nepakeičia situacijos, nes ieškovas, laikydamas, kad šių
institucijų žinioje yra jam priklausančio turto, turi teisę kreiptis į teismą
su atitinkamu ieškiniu dėl šio turto grąžinimo. Apeliantas taip pat remiasi Kauno
rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 20 d. nutartimi (baudž. bylos t. 2,
b. l. 47), tačiau, kaip matyti iš šios nutarties turinio, buvo sprendžiamas
klausimas dėl papildomų įrodymų išreikalavimo.
Kaip žinoma,
tam, kad būtų galima taikyti valstybės deliktinę atsakomybę už pareigūnų
atliktus veiksmus, būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas:
neteisėtus veiksmus, žalą bei priežastinį ryšį tarp jų (CK 6.272, 6.246, 6.247,
6.249 str.). Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, nėra pagrindo konstatuoti buvus
ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokurorų neteisėtus veiksmus, todėl pirmosios
instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus. Atsižvelgiant į
tai, netenka teisinės prasmės apelianto apeliacinio skundo argumentai, kuriais
jis grindžia jo nurodomos turtinės ir neturtinės žalos dydį. Dėl to teisėjų
kolegija šių argumentų nenagrinėja ir dėl jų nepasisako.
Be to, kaip
teisingai nurodė teismas, apeliantas nepateikė jokių jo teiginius dėl
neturtinės žalos atsiradimo patvirtinančių įrodymų (CPK 178 str.). Apeliantas
teigė, kad patirtą neturtinę žalą lėmė po įvykio nutrūkę ryšiai su šeima,
dukros psichikos sutrikimai, kaimynų požiūris, draugų atsisakymas bendrauti,
psichologinė trauma, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, asmenybės pažeminimas,
reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, sveikatos problemos,
tačiau nepateikė jokių tokius teiginius pagrindžiančių dokumentų, pavyzdžiui,
pažymų apie ikiteisminio tyrimo metu pablogėjusią sveikatą (CPK 178 str.).
Pažymėtina tai, kad ikiteisminio tyrimo metu apelianto atžvilgiu nebuvo taikytos
jokios kardomosios priemonės, vykdytas ikiteisminis tyrimas, kaip minėta, buvo
intensyvus, pakankamai operatyvus, todėl ir tuo pagrindu minimi apelianto argumentai
atmetami, kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog dėl
masinės informacijos priemonių paskleistų tikrovės neatitinkančių ir žeminančių
ieškovo garbę ir orumą žinių paneigimo ir žalos atlyginimo apeliantas turi
teisę kreiptis į teismą.
Apelianto
skunde nurodytų teiginių, susijusių su leidimo nešioti ginklą išdavimu, teisėjų
kolegija nenagrinėja ir dėl nepasisako. Apeliacinės instancijos teismas tikrina
pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, tuo
tarpu apelianto argumentai dėl leidimo ginklui yra susiję su už tokių leidimų
išdavimą atsakingų institucijų bei pareigūnų sprendimų pagrįstumu bei
teisėtumu. Taigi klausimas dėl atsisakymo išduoti leidimą nešioti ginklą teisėtumo
turi būti nagrinėjamas specialia Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme bei jį
detalizuojančiose teisės aktuose nustatyta tvarka.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pagrindų,
nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios
instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ar pakeistas skunde
nurodytais motyvais, taip pat CPK 320 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų
absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl ieškovo apeliacinis
skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1
d. 1 p.).
Remdamasi CPK
88, 93 straipsniais teisėjų kolegija priteisia valstybei iš ieškovo 3,55 Lt
išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos
teisme (b. l. 130).
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios
dalies pirmu punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos
teismo 2009 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti
valstybei iš ieškovo V. L. 3,55 Lt (trys litai 55 ct.)
išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti.
Teisėjos Virginija Čekanauskaitė
Danutė Gasiūnienė
Marytė Mitkuvienė