Civilinė byla Nr. 3K-3-235-611/2015

Teisminio proceso numeris: 2-68-3-28156-2013-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 47.2; 42.5;

42.11.1; 54; 114.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 22 d. 

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas) ir Andžej Maciejevski (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. I. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus Gedimino technikos universiteto ieškinį atsakovui T. I. dėl skolos priteisimo, išvadą teikianti institucija – Valstybinis studijų fondas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių studijų sutarties sudarymą ir prievolę sumokėti studijų įmoką, keliamas klausimas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, pažeidimo. 

Atsakovas 2007 m. birželio 21 d. pateikė prašymą leisti dalyvauti stojimo į Lietuvos Respublikos aukštąsias mokyklas konkurse. Ieškovo (toliau – ir VGTU, universitetas) rektoriaus 2007 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu (Nr. 2564pd) atsakovas nuo 2007 m. rugpjūčio 9 d. priimtas į pirmosios pakopos studijų pirmą kursą studijuoti iš dalies valstybės finansuojamoje vietoje. Atsakovo, kaip studento, statusas 2008 m. vasario 4 d. pakeistas į visiškai valstybės finansuojamą, o 2008 m. rugsėjo 30 d. – į iš dalies valstybės finansuojamą. Atsakovas 2008 m. rugsėjo 9 d. pasirašė 2008–2009 mokslo metų Statybos fakulteto pagrindinių studijų antro kurso IA-01 grupės studentų sąraše. Rektoriaus 2009 m. kovo 30 d. įsakymu (Nr. 1288pd) atsakovo studijos dėl nepažangumo nutrauktos.

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 520 Lt (150,60 Eur) skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovo priėmimo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą metu galiojusioje Aukštojo mokslo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) redakcijoje nenustatyta galimybė sudaryti sutartis su priimtais studijuoti studentais. Studentams buvo numatyta teisė nutraukti ir atnaujinti studijas statuto nustatyta tvarka (Įstatymo 49 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Įstatyme, be kitų pareigų, buvo nustatyta pareiga studentams laikytis šio įstatymo, aukštosios mokyklos statuto, kitų teisės aktų ir vidaus tvarkos taisyklių (Įstatymo 49 straipsnio 3 dalies 2,4 punktai). Rašytinė studijų sutartis šalių nesudaryta. Aplinkybė, kad šalys buvo sudariusios žodinę studijų sutartį ar sutartį konkliudentiniais veiksmais, teismo vertinimu, neįrodyta.

Nurodęs, kad ieškovas ieškinį grindžia tuo, jog atsakovas, pasirašydamas studentų sąraše 2008 m. rugsėjo 9 d., įsiregistravo antro kurso studijoms VGTU Statybos fakultete, remdamasis Vilniaus Gedimino technikos universiteto senato 2003 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 22-2 patvirtintų universiteto studijų nuostatais, teismas nustatė, kad studentų registravimo studijuoti tvarką pavesta nustatyti rektoriui, tačiau ši tvarka į bylą nepateikta, todėl, teismo vertinimu, nėra galimybės patvirtinti, jog atsakovas, studentų sąraše pasirašydamas prie savo pavardės ir nurodydamas pasirašymo datą, įsiregistravo studijoms antrame kurse laikydamasis VGTU nustatytos tvarkos.

Teismas rėmėsi Aukštojo mokslo įstatymo (redakcijos, įsigaliojusios 2008 m. birželio 26 d.) 47 straipsnio 6 dalimi, kurioje nustatyta, kad su priimamais studentais valstybinė aukštoji mokykla sudaro studijų sutartis, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2008 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. ISAK-2193 „Dėl valstybinės aukštosios mokyklos ir priimamo studento sutarties standartinių sąlygų patvirtinimo“ 2 punktu, kuriame nustatyta, kad Valstybinė aukštoji mokykla, vadovaudamasi šiomis sąlygomis, visam studijų laikotarpiui sudaro sutartį su studentu, priimamu į visiškai arba iš dalies Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis apmokamą studijų vietą arba sutinkančiu mokėti visą mokyklos nustatytą studijų kainą. Teismas pažymėjo, kad rašytinė studijų sutartis su atsakovu nesudaryta, nors ieškovo atstovas teigė, kad tokios sutartys, 2008 m. birželio 26 d. įsigaliojus Įstatymo redakcijai, buvo sudaromos. Teismas sprendė, kad šalių sudaryta studijų sutartis, o ne studento pasirašymas studentų sąraše, gali patvirtinti asmens ketinimus studijuoti aukštojoje mokykloje. Nors ieškovas su atsakovu nebuvo sudaręs studijų sutarties pirmaisiais atsakovo studijų metais VGTU, tačiau dėl 2008 m. birželio 26 d. pasikeitusio teisinio reglamentavimo tokią sutartį galėjo pasirašyti su atsakovu prieš šiam pradedant studijuoti antrame kurse. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog prasidėjus 2008–2009 mokslo metams atsakovas buvo atvykęs į VGTU ir iš tikrųjų studijavo, lankė paskaitas. Priešingai, atsakovas nuo 2008 m. rugsėjo 15 d. išvyko studijuoti į Glazgo universitetą. Nesant pasirašytos studijų sutarties, teismo vertinimu, nėra galimybės patvirtinti, kad buvo susiklostę šalių prievoliniai santykiai, atsakovas savanoriškai prisiėmė įsipareigojimus ieškovui (CK 1.63 straipsnio 1, 6 dalys, 6.154 straipsnis). Aukštojo mokslo įstatyme (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) tik nurodyta, kokio dydžio įmoką turi mokėti studentas už 2008–2009 studijų metų pirmą rudens semestrą, tačiau besąlygiškai tokios pareigos nesukurta. Tokia pareiga (grąžinti nesumokėtą įmoką) nenustatyta ir šio įstatymo 49 straipsnio 3 dalyje.

Atsakovas laikė save neužsiregistravusiu studijuoti antrame kurse, jis negavo stipendijos, todėl manė, kad yra išbrauktas iš studentų sąrašų kaip laiku neužsiregistravęs. Aplinkybę, kad atsakovui nebuvo mokama stipendija, patvirtino ir ieškovo atstovas teismo posėdyje. Atsakovui nebuvo pranešta apie tai, kad nuo 2008 m. rugsėjo 30 d. jo statusas pakeistas iš visiškai valstybės finansuojamo į iš dalies valstybės finansuojamą, nenurodyta, kad jis privalo sumokėti ieškovo reikalaujamą įmoką, nenurodytas įmokos sumokėjimo terminas. Įvertinęs atsakovo elgesį, teismas sprendė, kad jam nebuvo pranešta, kokia tvarka reikia informuoti ieškovą apie ketinimą nutraukti studijas, todėl atmetė ieškovo argumentus, kad atsakovas apie ketinimą nutraukti studijas privalėjo pranešti raštu, o ne per grupės seniūnę. Ieškovas pats prisiėmė riziką, kad dėl atsakovo, užėmusio vietą aukštojoje mokykloje, ginčo laikotarpiu negalėjo būti priimtas kitas studentas. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų sutartinius šalių santykius.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovo apeliacinį skundą, 2014 m. gegužės 27 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino visiškai; priteisė ieškovui iš atsakovo 520 Lt (150,60 Eur) skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2013 m. rugpjūčio 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 124 Lt (35,91 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir taikė materialiosios teisės normas. Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad, nesant pasirašytos studijų sutarties, nėra galimybės patvirtinti, jog buvo susiklostę šalių prievoliniai santykiai ir atsakovas savo valia savanoriškai prisiėmė įsipareigojimus ieškovui, teismas laikė nepagrįsta. Remdamasis CK 6.38 straipsnio 1 dalimi, 6.59 straipsniu, 6.63 str. 1, 2 dalimis, teismas konstatavo, kad sutartiniai šalių santykiai, atsiradę Aukštojo mokslo įstatymo ir šalių konkliudentinių veiksmų pagrindu, nors nesilaikant rašytinės studijų sutarties formos, sukūrė šalių pareigas tinkamai vykdyti prievoles (VGTU studijų nuostatų reikalavimus) užsiregistruojant studijoms bei laikytis studijų nutraukimo tvarkos. Teismas pažymėjo, kad atsakovas du semestrus studijavo VGTU ir neneigia aplinkybės, jog šalys konkliudentiniais veiksmais sudarė studijų sutartį, tačiau nurodo, kad, prasidėjus trečiam semestrui, apie studijų nutraukimą žodžiu pranešė ieškovui (grupės seniūnei), taigi studijas, kartu šalių santykius, nutraukė tinkamai.

Teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad VGTU tenka visa rizika dėl to, jog atsakovas nežinojo, kad jo studijos universitete nėra nutrauktos. VGTU studijų nuostatų, patvirtintų Senato 2003 m. birželio 3 d. nutarimu (Nr.22-2), 43.1. punkte nustatyti atvejai, kai studijos nutraukiamos ir studentas išbraukiamas iš sąrašų: studento prašymu, laiku neužsiregistravus studijuoti, už nepažangumą, už universiteto statuto ir vidaus tvarkos taisyklių pažeidimą ir kt. Tai, kad atsakovas žinojo apie šias studijų nutraukimo sąlygas, teismo vertinimu, įrodo elektroniniu paštu atsiųstas jo laiškas VGTU Statybos fakulteto dekanui, kuriame atsakovas cituoja VGTU studijų nuostatų 43.1. punktą. Teismas pažymėjo, kad šiame laiške atsakovas taip pat nurodė, kad, jo manymu, jis bus išbrauktas iš sąrašų, nes neužsiregistravo studijoms antrame kurse, tačiau bylos duomenys patvirtina priešingą atsakovo elgesį ir ketinimus, nes 2008 m. rugsėjo 9 d. atsakovas įsirašė į antrame kurse inžinerinę architektūrą studijuosiančios studentų grupės sąrašą (jame pasirašė). Teismas sprendė, kad tai reiškia, jog atsakovas užsiregistravo studijuoti VGTU trečią semestrą. Laiške Statybos fakulteto dekanui tvirtindamas, kad neužsiregistravo studijoms, teismo vertinimu, atsakovas elgėsi nesąžiningai, nes VGTU studijų nuostatų 41 skyrius nustatė pareigą studentams, norintiems tęsti studijas, užsiregistruoti antro kurso grupės sąraše. Ieškovas pagrįstai nurodė, kad registracija vykdoma siekiant sužinoti, kiek studentų studijuoja atitinkamame kurse. Teismas konstatavo, kad pagal VGTU studijų nuostatus ieškovas neturi pareigos tikrinti studentų lankomumo, todėl, atsakovui užsiregistravus studijoms antrame kurse, ieškovui atsirado pareiga atsakovui teikti paslaugą – užtikrinti jam galimybę studijuoti. Šiam tikslui ieškovas turėjo panaudoti savo organizacinius ir materialinius išteklius, nepriimti studijuoti kito studento, kuris būtų sumokėjęs iš atsakovo prašomą priteisti mokestį. VGTU neatsako už tai, kad atsakovas nesinaudojo jam teikiamomis paslaugomis.

Teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog, norint nutraukti studijas universitete, atsakovui pakako apie tai žodžiu informuoti kurso seniūnę, taip pat nepagrįsta. Atsakovo laiškas dekanui P. V., teismo vertinimu, patvirtina, kad atsakovas žinojo, jog studijos gali būti nutraukiamos rašytiniu studento prašymu. Teismas konstatavo, kad, nesant atsakovo prašymo, ieškovas neturėjo pagrindo išbraukti atsakovo iš VGTU studentų sąrašų. Teismas pažymėjo, kad atsakovas studijavo VGTU, taigi buvo susipažinęs su universiteto informacine sistema ir bet kuriuo metu bet kurioje vietoje turėjo galimybę pasitikrinti, ar jo studijos VGTU yra nutrauktos. Teismas nurodė, kad grupės seniūnas nėra VGTU administracijos darbuotojas, be to, atsakovo nurodyta aplinkybė, kad jis apie studijų nutraukimą pranešė seniūnei, neįrodyta. Teismo vertinimu, atsakovas dėl savo kaltės tinkamai nepateikė prašymo nutraukti studijas, informacinėje sistemoje nepasitikrino, ar studijos VGTU tikrai buvo nutrauktos. Teismas konstatavo, kad atsakovas, tinkama forma neišreiškęs savo valios nutraukti studijas, pažeidė sąžiningo, protingo, atsargaus asmens elgesio standartą ir turi prisiimti kilusius padarinius.

Teismas sprendė, kad atsakovo pateiktas statuso sertifikavimo Glazgo universitete nuorašas, kuriame nurodoma, jog atsakovas įgijo studento statusą šiame universitete 2008 m. rugsėjo 15 d., t. y. po to, kai raštu 2008 m. rugsėjo 9 d. užsiregistravo antram studijų kursui VGTU, neleidžia daryti išvados, kad atsakovas nutraukė studijas VGTU.

Teismas konstatavo, kad ieškovas tinkamai vykdė norminiuose teisės aktuose aukštajai mokyklai nustatytas pareigas (atsižvelgdamas į atsakovo studijų rezultatus ir registraciją į antrą kursą, sudarė visas sąlygas studijuoti pasirinktos studijų programos antrame kurse (buvo sudarytos sąlygos lankyti paskaitas, gauti dėstytojų konsultacijas, laikyti egzaminus, naudotis biblioteka, auditorijomis, duomenų bazėmis ir kitais universiteto resursais, gauti studento pažymėjimą, vietą bendrabutyje ir pan.); atsakovas, tinkama forma nepateikęs prašymo nutraukti studijas, neprarado studento statuso ir savo prievoles trečio studijų semestro metu vykdė netinkamai, studijavo nepažangiai (neatvyko laikyti egzaminų). Teismas padarė išvadą, kad atsakovui kilo Aukštojo mokslo įstatymo 59 straipsnio 1 dalyje nustatyta prievolė sumokėti aukštajai mokyklai studijų įmoką už 2008 metų rudens semestrą.

              III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą.

Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias šalių teisinius santykius, visapusiškai neišnagrinėjo faktinių bylos aplinkybių, netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos. Kasatoriaus priėmimo į VGTU metu Aukštojo mokslo įstatyme nebuvo numatyta galimybė sudaryti sutartis su priimtais studijuoti studentais. Rašytinė sutartis šalių nebuvo sudaryta, o aplinkybė, kad būtų buvusi sudaryta žodinė sutartis ar sutartis konkliudentiniais veiksmais, neįrodyta. Studentų registravimo studijuoti tvarka, kurią pagal VGTU studijų nuostatus pavesta nustatyti rektoriui, į bylą nepateikta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nėra galimybės patikrinti, ar atsakovas, pasirašydamas studentų sąraše ir nurodydamas pasirašymo datą, įsiregistravo studijoms antrame kurse, laikydamasis šios tvarkos. Minėta, kad rašytinė studijų sutartis ieškovo su atsakovu nebuvo sudaryta, nors atsakovo atstovas teigė, kad tokios sutartys, įsigaliojus 2008 m. birželio 26 d. Aukštojo mokslo įstatymo redakcijai, buvo sudaromos. Tik šalių pasirašyta sutartis, o ne pasirašymas pirmiau nurodytame sąraše, gali patvirtinti asmens ketinimus studijuoti aukštojoje mokykloje. Nors šalys nebuvo sudariusios rašytinės studijų sutarties pirmaisiais atsakovo studijų VGTU metais, tačiau, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, privalėjo tai padaryti prieš atsakovui pradedant studijuoti antrame kurse. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė faktinę aplinkybę, kad atsakovas nebuvo atvykęs į VGTU, realiai nestudijavo, nelankė paskaitų, nes nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. išvyko studijuoti į Glazgo universitetą. Aukštojo mokslo įstatyme (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) nenustatyta pareiga mokėti studijų mokestį, tik reglamentuojamas įmokos už 2008–2009 studijų rudens semestrą dydis.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti. Jis nurodo nesutikimo su atsakovo kasaciniu skundu argumentus, kurie iš esmės sutampa su apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvais. Taip pat ieškovas nurodo, kad atsakovo teiginys, jog pažeistos įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančios teisės normos ir nukrypta nuo kasacinio teismo praktikos, yra abstraktus, neargumentuotas, todėl negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas. Atsakovo teiginį, kad, nesant pasirašytos rašytinės sutarties, nėra galimybės patvirtinti, jog tarp šalių buvo susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, paneigia kasacinio teismo išaiškinimai, pateikti 2006 m. vasario 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2006.  Imperatyvaus reikalavimo sutarties formai ir tokio reikalavimo nesilaikymo padarinių nei CK, nei Aukštojo mokslo įstatyme nebuvo nustatyta, taigi šalių sutartinių santykių buvimą gali patvirtinti jų konkliudentiniai veiksmai, dėl kurių egzistavimo ieškovas teismui pateikė rašytinius įrodymus (atsakovo prašymą leisti dalyvauti stojimo į LR aukštąsias mokyklas konkurse, kuriuo jis išreiškė pageidavimą studijuoti VGTU, VGTU rektoriaus įsakymą, kuriuo atsakovas priimtas į pirmosios pakopos studijas VGTU, išrašus iš VGTU informacinės sistemos, kurie patvirtina, kad atsakovas faktiškai studijavo universitete, išlaikė pirmo kurso egzaminus, iki trečio semestro pradžios gavo stipendiją). Teismas, juos vertindamas, negalėjo pažeisti įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Nors šalys nesilaikė reikalavimo sudaryti studijų sutartį raštu, susiklostę sutartiniai santykiai sukūrė šalių pareigas tinkamai vykdyti prievoles. Taigi sutartis dėl atsakovo studijų universitete jau buvo sudaryta ir galiojo, o 2008 m. rugsėjo 9 d. atsakovas, pasirašydamas studentų sąraše, dar kartą aiškiai patvirtino, kad šalių teisiniai santykiai egzistuoja ir jis ketina toliau studijuoti antrame studijų kurse. Be to, rašytiniai bylos duomens patvirtina, kad atsakovas buvo susipažinęs su studijų nutraukimo tvarką reglamentuojančiais teisės aktais. Taigi šalių teisiniai santykiai nenutrūko, todėl jos privalėjo toliau vykdyti savo pareigas. VGTU tinkamai vykdė Aukštojo mokslo įstatyme, VGTU statute ir studijų nuostatose įtvirtintas pareigas, o atsakovas savo prievoles trečio studijų semestro metu vykdė netinkamai – nelankė paskaitų, nelaikė egzaminų, t. y. studijavo nepažangiai. Jam kilo pareiga sumokėti universitetui studijų įmoką už 2008 m. rudens semestrą (Aukštojo mokslo įstatymo 59 straipsnio 1 dalis). Prievolė mokėti už studijas rudens semestre pagal Aukštojo mokslo įstatymą buvo susieta su studentų studijų rezultatais šio semestro pabaigoje, kartu atidėtas prievolės atsiradimo momentas. Ieškovas negalėjo atsakovo reikalauti sumokėti studijų įmoką 2008 m. rudens semestro metu, pašalinti iš universiteto už šios įmokos nesumokėjimą, kol nepaaiškėjo studijų rezultatai. Atsakovas ieškovo administracijai nei žodžiu, nei raštu nepranešė apie studijų sutarties nutraukimą, nors žinojo apie galimybę studentams vienašališkai nutraukti studijas pateikus prašymą. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl studijų sutarties sudarymo, jos kvalifikavimo ir įrodymų vertinimo

Nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. birželio 27 d. galiojusios redakcijos Aukštojo mokslo įstatymo 47 straipsnio 6 dalis nustatė pareigą aukštosioms mokykloms sudaryti studijų sutartis tik su studentais, priimamais šio straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka, t. y. su asmenimis, sutinkančiais mokėti visą studijų kainą. Nuo 2008 m. birželio 27 d. iki 2009 m. gegužės 12 d. galiojusios redakcijos Aukštojo mokslo įstatymo 47 straipsnio 1 dalis nustatė, kad į valstybines aukštąsias mokyklas studijuoti pagal studijų programas stojantys asmenys priimami konkurso būdu, atsižvelgiant į mokymosi rezultatus ir kitus aukštosios mokyklos nustatytus kriterijus. Priėmimo taisykles nustato valstybinė aukštoji mokykla. Minėtos redakcijos Aukštojo mokslo įstatymo 47 straipsnio 6 dalis nurodė, kad su priimamais studentais valstybinė aukštoji mokykla sudaro studijų sutartis. Standartines studijų sutarties sąlygas nustato Švietimo ir mokslo ministerija. Iš minėto teisinio reguliavimo matyti, kad nuo 2008 m. birželio 27 d. buvo įtvirtintas reikalavimas valstybinėms aukštosioms mokykloms sudaryti studijų sutartis su visais studentais, įskaitant ir priimamus į valstybės finansuojamas ar iš dalies finansuojamas vietas. Įstatymas tiesiogiai nenustatė sudaromos studijų sutarties formos, tik tai, kad studijų sutarties standartines sąlygas nustato Švietimo ir mokslo ministerija.

Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs kad studijų sutartis turi būti kvalifikuojama kaip paslaugų sutartis (CK XXXV skyrius) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ Vilniaus dizaino kolegija v. V. K., bylos Nr.3K-3-315/2012). CK XXXV skyriaus nuostatos taip pat nereglamentuoja paslaugų sutarties formos, todėl turi būti taikomos bendrosios CK nuostatos tokios sutarties formai. Taigi, nors teisės aktai tiesiogiai neįtvirtino rašytinės studijų sutarties reikalavimo, paprastai tokios sutartys sudaromos rašytinės formos. Tai nurodo ir švietimo ir mokslo ministro 2008 m. liepos 14 d. įsakymu Nr.ISAK-2193 patvirtintų valstybinės aukštosios mokyklos ir priimamo studento sutarties standartinių sąlygų turinys. Tačiau kadangi įstatymu tiesiogiai neįtvirtintas studijų sutarties rašytinės formos reikalavimas, ir tuo labiau įstatymas nenustato tokios sutarties negaliojimo padarinių nesudarius rašytinės studijų sutarties, studijų sutarties sudarymas gali būti įrodinėjamas kitais įrodymais, tarp jų šalių konkliudentiniais veiksmais ar liudytojų parodymais.

Byloje nustatyta, kad ieškovo rektoriaus 2007 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu (Nr. 2564pd) atsakovas nuo 2007 m. rugpjūčio 9 d. priimtas į pirmosios pakopos studijų pirmą kursą studijuoti iš dalies valstybės finansuojamoje vietoje. Taip pat nustatyta, kad atsakovas 2008 m. rugsėjo 9 d. pasirašė 2008–2009 mokslo metų Statybos fakulteto pagrindinių studijų antro kurso IA-01 grupės studentų sąraše. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad kasatorius studijavo VGTU 2007–2008 mokslo metais pirmo kurso du semestrus, 2008 m. rugsėjo 9 d. įsirašė į antrame kurse inžinerinę architektūrą studijuosiančios studentų grupės sąrašą, o studijuoti Glazgo universitete jis buvo pakviestas tik 2008 m. rugsėjo 15 d., t. y. jau po to, kai išreiškė valią studijuoti ieškovo universitete, pripažino, kad ieškovas ir atsakovas konkliudentiniais veiksmais sudarė studijų sutartį. Kasatorius, deklaratyviai teigdamas, kad apeliacinės insatancijos teismas, priimdamas sprendimą, visapusiškai neišnagrinėjo visų faktinių bylos aplinkybių, netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, nenurodė konkrečių teisinių argumentų, kuo pasireiškė toks netinkamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymas ar nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Kasacinis teismas yra nuosekliai išplėtojęs įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką (CPK 185 straipsnis). Bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje esančių įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadas dėl konkrečių faktinių aplinkybių egzistavimo teismas padarė pagal vidinį įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Tokia išvada atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką įrodymų pakankamumo taisyklės taikymo aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, tyrė ir įvertino visus byloje pateiktus įrodymus, kurie gali patvirtinti arba paneigti byloje nagrinėjamas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, nenustatyta pagrindo konstatuoti, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką įrodymų vertinimo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Geosprendimai“ v. G. K., bylos Nr. 3K-3-177/2011; 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „YIT Technika“ v. AB „Kraft Foods Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-110/2013; kt.). Todėl teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus kasacinio skundo argumentus dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo ar nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos kaip teisiškai neargumentuotus ir nepagrįstus.

Kasacinis teismas yra saistomas bylą nagrinėjusių teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad šalys sudarė studijų sutartį konkliudentiniais veiksmais, į pirmiau aptartą studijų sutarties sudarymą reglamentuojančių teisės normų aiškinimą ir taikymą, teisiškai nepagrįstas ir todėl yra atmetamas kasatoriaus kasacinio skundo argumentas, kad neįrodyta aplinkybė, jog tarp šalių buvo sudaryta studijų sutartis. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad vien rašytinės sutarties tarp šalių nebuvimas nepaneigia studijų sutarties sudarymo fakto.

Pagal Aukštojo mokslo įstatymo 49 straipsnio 3 dalies 2 punkto normą studentai privalo laikytis šio įstatymo, aukštosios mokyklos statuto, kitų teisės aktų ir vidaus tvarkos taisyklių, o pagal 49 straipsnio 1 dalies 4 punkto normą studentai turi teisę nutraukti ir atnaujinti studijas statuto nustatyta tvarka. Tokios pačios nuostatos buvo įtvirtintos ieškovo statute, patvirtintame LR Seimo 2003 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr.IX-1876 (51 punktas). Pagal ieškovo Senato 2003 m. birželio 25 d. nutarimu Nr.22-2 patvirtintų VGTU studijų nuostatų 43.1 punktą vienas iš pagrindų nutraukti studijas ir studentą išbraukti iš studentų sąrašų yra paties studento prašymas, taip pat jo nepažangumas. Be to, pagal aptartų nuostatų 43.2 punkto normą studijas nutraukiantys asmenys turi nustatyta tvarka atsiskaityti su universitetu. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju nenustatė, kad kasatorius, sudaręs su ieškovu studijų sutartį, būtų ją pirmiau aptartų teisės aktų nustatyta tvarka nutraukęs, todėl teismas pagrįstai ir teisėtai ieškovo ieškinį tenkino.

Dėl procesinės bylos baigties

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios ar proceso teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnis 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Netenkinus kasacinio skundo, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).

Kasacinis teismas patyrė 6,01 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 22 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo T. I. (a. k. (duomenys neskelbtini) 6,01 (šešis Eur 1 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

                   Birutė Janavičiūtė

                   Egidijus Laužikas

                   Andžej Maciejevski