Administracinė byla Nr. eA-1871-492/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03533-2019-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.9; 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. rugsėjo 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. P. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijai ir Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas Ž. P. (toliau – ir Seimo narys) 2019 m. spalio 15 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. rugsėjo 11 d. išvadą Nr. 101-I-13 ,,Dėl Seimo nario Ž. P. pasisakymų“ (toliau – ir Išvada). Taip pat prašė iš atsakovo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos pareiškėjo naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde nurodė:
2.1. Senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ (toliau – ir bendrija „Romuva“) pirmininkė 2019 m. liepos 22 d. Komisijai pateikė skundą dėl Seimo nario Ž. P. viešų pasisakymų Lietuvos Respublikos Seime 2019 m. birželio 27 d., neva įžeidžiančių ir šmeižiančių bendriją “Romuva”. Skunde dėl Seimo nario viešų pasisakymų nurodė, jog, svarstant Seimo nutarimo ,,Dėl valstybės pripažinimo suteikimo Senovės baltų religinei bendrijai ,,Romuva“ projektą Nr. XIIIP-2016(2) (toliau – ir Projektas), Seimo narys padarė tokį pareiškimą: ,,<...> Neužmirškime, kad Rusijos KGB nuosekliai nuo sovietinių laikų darė viską, kad pagonybė Lietuvoje sustiprėtų. Paskaitykite A. D. raštus. Jis aiškiai įvardina, kad krikščionybė yra vienas iš tų akmenų, kuriuos reikėtų Lietuvoje sunaikinti, tai buvo ir partizaninio judėjimo atrama. Todėl aš manau, kad norėdami ar nenorėdami, sąmoningai ar nesąmoningai šiuo metu tie, kurie teikia šį projektą, tiesiog vykdo Kremliaus instrukciją. Vykdote tai, apie ką A. D. rašė savo knygose labai stambiu šriftu. Taip pat pagalvokite apie mūsų santykius su Lenkija. Netrukus visi važiuosime Liublino uniją minėti. Pagalvokite apie tai, kaip būtumėte pažiūrėję popiežiui į akis, nes bandėte šį įstatymą prieš metus priimti, bet, matyt, susigėdote. Pagalvokite apie tuos geopolitinius aspektus, kurie tikrai bus panaudoti. Mes būsime išjuokti visame krikščioniškame pasaulyje, nes mes, aišku, būsime unikalūs tuo. Taip pat pagalvokite apie būsimą Konstitucinio Teismo bylą, kuriai, aš manau, tikrai surinksime parašus, nes tas nuostatas, kurias minėjo M., jūs akivaizdžiai pažeidžiate“. Teigė, kad taip pasisakydamas Seimo narys viešai paskleidė netiesą, kadangi bendrija “Romuva” nekelia grėsmės krikščionybei, neprisideda prie jos naikinimo, nevykdo Kremliaus instrukcijų, sovietiniu laikotarpiu bendrijos “Romuva” nariai buvo persekiojami, kaip ir krikščionys ir pan. Teigė, kad minėtu pasisakymu Seimo narys siekė suvaržyti religinės bendrijos teises, kurstė diskriminaciją, skleidė šmeižtą ir dezinformaciją. Nurodė, jog Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (toliau – ir NSGK) pateikė išvadą, jog bendrijos “Romuva” veikla jokios grėsmės šaliai nekelia. Manė, kad tokia Seimo nario veikla nesiderina su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25, 26, 29 ir 43 straipsniais, šiurkščiai pažeidžia Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalį, 29 straipsnio 2 dalį bei 43 straipsnio 1, 5 ir 7 dalis. Bendrijos “Romuva” pirmininkė prašė išnagrinėti Seimo nario pažeidimus ir įvertinti, ar Seimo nario padarytų pažeidimai nesukuria pagrindo pakartoti Projekto svarstymą ir balsavimą. Taip pat ji prašė pradėti tyrimą dėl Seimo nario galimai padaryto Seimo statuto 6 straipsnio 1 dalyje ir 15 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimų.
2.2. Komisija, išnagrinėjusi bendrijos “Romuva” pirmininkės skundą, Išvadoje nusprendė, jog Seimo narys Ž. P. pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso (toliau – ir Kodeksas) 4 straipsnyje nustatytus pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, padorumo ir pavyzdingumo principus ir įpareigojo Seimo narį artimiausio Seimo plenarinio posėdžio metu paneigti paskleistus žinomai neteisingus duomenis apie bendriją ,,Romuva“.
2.3. Pareiškėjo teigimu, Išvada yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl naikintina, kadangi Komisija pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 62 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą imperatyvią nuostatą, kuri neleidžia už balsavimus ar kalbas Seime persekioti Seimo nario. Be to, Komisija akivaizdžiai pažeidė ir jo teisę į saviraiškos laisvę, garantuojamą Konstitucijos 25 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse bei Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnyje, kadangi neatribojo nuomonės nuo žinios, nevertino pasisakymo tikslo, konteksto, buvusių Seimo nario pasisakymo sąlygų ir pan.
2.4. Įvertinus Seimo nario kalbą 2019 m. birželio 27 d. Seimo vakarinio plenarinio posėdžio metu dėl motyvų ,,prieš“, darytina išvada, jog Seimo narys tik išsakė savo nuomonę. Taip pat paskelbto teksto turinys neabejotinai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas apie pagonybę kalbėjo apskritai, jo kalboje bendrija “Romuva” net neminima. Iš kalbos yra aišku, jog Seimo narys tik siūlo, bet nereikalauja, neverčia atkreipti dėmesį į kito Seimo nario M. M. išsakytus argumentus. Teiginį, jog ,,Rusijos KGB nuosekliai darė viską, kad pagonybė sustiprėtų“, jis siūlė įsivertinti skaitant A. D. raštus, t. y. iškart ir viešai nurodė, kodėl jam susiformavo tokia išvada. Akcentavo, kad Seimo narys pabrėžė, kad jo teiginys, kad ,,tie, kurie teikia Projektą, vykdo Kremliaus instrukciją“, yra jo nuomonė. Be to, jis akcentavo, jog būtent A. D. apie tokias ,,instrukcijas“ rašė savo knygose. Paaiškinimas ,,stambiu šriftu“ reiškia hiperbolę, alegoriją, kuri turėtų būti suprantama, jog V. P. ideologas dažnai ir reikšmingai plėtojo idėją sunaikinti krikščionybę Lietuvoje. Be to, Seimo narys diskretiškai pabrėžė, jog jis nežino, ar Projekto rengėjai sąmoningai ir norėdami teikia šį Projektą, todėl neatmestina, kad tai vyksta nesąmoningai ir nenorint prisidėti prie A. D. ,,instrukcijos“. Toliau kalboje Seimo narys, vėl visiškai neminėdamas nei bendrijos “Romuva”, nei jokių kitų senovės baltų religijos asmenų, siūlė pagalvoti apie santykius su Lenkija, apie geopolitinius aspektus, būsimą Konstitucinio Teismo bylą, t. y. sakė tipinę politikui kalbą, ragino susirūpinti apie Lietuvos įvaizdį krikščioniškame pasaulyje.
2.5. Pareiškėjo manymu, Komisija buvo šališka, nes už neigiamos Išvados priėmimą, jo žiniomis, balsavo tik Valstiečių ir žaliųjų partijai priklausantys ar jai prijaučiantys Seimo nariai. Išvados 2 punktas viršija Komisijos kompetencijos ribas, kas taip pat skatina abejoti Komisijos nešališkumu ir rodo siekį Seimo narį nubausti labiau nei Valstybės politikų elgesio kodeksas leidžia, t. y. jį diskriminuoja lyginant su kitais etikos nuostatų pažeidėjais.
2.6. Iš Išvados motyvuojamos dalies visuomenė gali suprasti, jog Seimo narys skatina Lietuvos gyventojų priešiškumą senovės baltų religinės bendrijos ,,Romuva“ atžvilgiu, skatina jai neapykantą, kursto diskriminaciją dėl tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, t. y. Komisija kaltina Seimo narį padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 170 straipsnio 2 dalyje numatytą kriminalinę veiką. Pasak Komisijos, Seimo narys savo pasisakymu žemino senovės baltų tikėjimą išpažįstančius asmenis, viešai skleidė tikrovės neatitinkančius faktus apie šio tikėjimo bendrijas bei asmenis.
2.7. Išvadoje konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė Kodekso 4 straipsnio 1 dalies 1, 2, 5 ir 6 punktus. Kodekso 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas pagarbos žmogui ir valstybei principas, 2 punkte – teisingumo, 5 punkte – padorumo, 6 punkte – pavyzdingumo, tačiau, kuo būtent ir kaip konkrečiai pasireiškė neva Seimo nario padarytas pažeidimas, nėra konstatuota, todėl tokia Išvados dalis yra nemotyvuota, iš jos negalima suprasti, kodėl Komisija nusprendė, jog pareiškėjas pažeidė vieną ar kitą punktą.
2.8. Išvada priimta padarius procedūrinius pažeidimus: Komisija 2019 m. liepos 25 d. raštu Nr. V-2019-3848 informavo pareiškėją apie pradėtą jo elgesio tyrimą Seimo statuto 78 straipsnio 3 dalies pagrindu, t. y. jeigu tiriant Seimo nario veiklą kyla įtarimų, kad Seimo narys galbūt šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir (ar) sulaužė priesaiką, Etikos ir procedūrų komisija ne mažesne kaip 4 / 5 visų Komisijos narių balsų dauguma siūlo Seimui pradėti Seimo nariui apkaltos procesą, nors Išvada priimta ne dėl apkaltos proceso pradėjimo; bendrijos “Romuva” atstovė skundu prašė Komisijos pradėti tyrimą Seimo statuto 78 straipsnio 14 punkto pagrindu – dėl galimo Seimo nario padaryto Konstitucijos 60 straipsnio 1 ir 3 dalyse, šio Lietuvos Respublikos Seimo statuto (toliau – Statutas) 6 straipsnio 1 dalyje ir 15 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimo, tačiau Komisija vertino Seimo nario elgesį pagal Kodeksą, manytina, tyrimą pradėjusi savo iniciatyva; Išvados rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad Komisija ją priėmė vadovaudamasi Kodekso 9 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktų nuostatomis, tačiau minėtieji Kodekso punktai nesuteikia Komisijai kompetencijos įpareigoti Seimo narį artimiausio Seimo plenarinio posėdžio metu paneigti paskleistus žinomai neteisingus duomenis apie bendriją ,,Romuva“; Išvadoje nėra jokių motyvų, kodėl nebuvo atsižvelgta į Seimo nario paaiškinimo argumentus; Išvadoje nurodoma, jog posėdyje ją priėmė 8 Komisijos nariai, tačiau joje taip pat nurodoma, jog balsavo tik 7 nariai, todėl neaišku, kuo remiantis vienas Seimo narys nedalyvavo balsavime ir kokios procedūros leido jo jam išvengti; Išvadoje nenurodyta apskundimo tvarka; Komisija bendrovės “Romuva” atstovės skundą tyrė ilgiau nei 30 dienų ir nepratęsė tyrimo termino, tokiais savo veiksmais pažeisdama Lietuvos Respublikos Seimo etikos ir procedūrų komisijos darbo tvarkos taisyklių 26 punktą.
3. Atsakovas Komisija atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime atsakovas paaiškino:
3.1. Pareiškėjas savo pasisakyme nurodydamas, jog pagonybės tikėjimas atitinka visas Kremliaus instrukcijas, teikiantys Projektą vykdo Kremliaus instrukcijas, pareiškėjas galėjo sudaryti itin neigiamą nuomonę pagonišką tikėjimą išpažįstančių asmenų atžvilgiu, sukelti religinę neapykantą. Pareiškėjas skunde nurodo vienas kitam prieštaraujančius teiginius, kadangi nurodo, jog pasisakydamas norėjo atkreipti visuomenės bei Seimo narių dėmesį į „ideologinę Romuvos bei naujųjų pagonių kryptį, sutampančią su ilgamete Rusijos politika regione”, tačiau toliau savo skunde nurodo, jog pasisakydamas neminėjo bendrijos „Romuva“ vardo, o kalbėjo bendrai apie pagonybę. Atsakovo manymu, faktas, jog Seimo narys pasisakė svarstant Seimo nutarimo „Dėl valstybės pripažinimo suteikimo Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ projektą Nr. XIIIP-2016(2), taip pat tai, kad bendrijai „Romuva“ priklausantys asmenys išpažįsta senovės baltų tikėjimą (pagonybę), leidžia teigti, jog Seimo nario pasisakymai buvo nukreipti ir prieš bendriją „Romuva“. Komisija taip pat nesutinka su pareiškėjo teiginiais, jog Komisijos išvadoje buvo konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė bendrijos „Romuva“ garbę ir orumą, juo labiau padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 170 straipsnyje.
3.2. Dėl galimų procesinių pažeidimų atsakovas nurodė, jog pranešimą Nr. V-2019-3848, kuriuo informavo valstybės politiką apie pradėtą jo elgesio tyrimą, jo teises, pateikė turimus duomenis apie padarytą pažeidimą ir prašė valstybės politiko iki šiame pranešime nurodytos datos pateikti rašytinį paaiškinimą, išsiuntė pareiškėjui 2019 m. liepos 25 d. Šiame pranešime dėl spausdinimo klaidos buvo nurodyta, jog tyrimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas pagal Statuto 78 straipsnio 3 dalį. Tačiau klaidingos straipsnio dalies nurodymas nesukliudė pareiškėjui tinkamai pateikti paaiškinimą Komisijai, t. y. tai nesukliudė pareiškėjui tinkamai pasinaudoti savo teise pateikti Komisijai paaiškinimą dėl pradėto tyrimo. Kodekso 9 straipsnio 1 dalies 5 punktas nurodo vieną iš galimų Komisijos sprendimų atlikus tyrimą: rekomenduoti viešai atsiprašyti. Komisijos nuomone, paneigdamas neteisingai paskleistus duomenis, politikas viešai pripažįsta savo netinkamą elgesį, padarytą klaidą, todėl tai gali būti prilyginama atsiprašymui. Komisija, priešingai nei teigia pareiškėjas, nenustatė, kad jo pasisakymais buvo pažeistas kreipimosi į Komisiją autoriaus (bendrijos „Romuva“) garbė ir orumas, todėl nebuvo pagrindo rekomenduoti Seimo nariui atsiprašyti. Teisės aktai nereglamentuoja Komisijos išvados formos, nėra nurodoma, kokie faktai turi būti joje išdėstyti, o ginčijamoje Išvadoje yra vertinami kai kurie pareiškėjo teiginiai, todėl ji išsami. Pasitaiko, jog posėdžio metu Komisijos narys laikinai palieka posėdžio salę, taip pat pasitaiko atvejų, kai Komisijos narys dėl tam tikrų priežasčių balsavime nedalyvauja, todėl galima situacija, kai išvados projektą svarsto vienas skaičius Komisijos narių, o sprendimo priėmime dalyvauja kitas skaičius Komisijos narių. Dėl skundo tyrimo termino nurodo, jog tyrimas pagal bendrijos „Romuva“ skundą buvo pradėtas 2019 m. liepos 24 d. 2019 m. liepos 25 d. pareiškėjui buvo išsiųstas pranešimas apie pradėtą tyrimą ir buvo paprašyta iki 2019 m. rugpjūčio 26 d. pateikti paaiškinimą. Seimo pavasario plenarinė sesija baigėsi 2019 m. liepos 25 d. 2019 m. rugpjūčio 20 d.–2019 m. rugpjūčio 22 d. vyko Seimo neeilinė sesija. 2019 m. rugsėjo 10 d. prasidėjo Seimo rudens sesija. Komisijos išvada buvo priimta 2019 m. rugsėjo 11d.Pagal Komisijos darbo tvarkos taisyklių, priimtų 2012 m. gruodžio 12 d. (2017 m. rugsėjo 13 d. redakcija) 26 punktą, į tyrimo laiką neįskaičiuojamas politiko laikinojo nedarbingumo laikas, laikas, kai jis yra išvykęs į komandiruotę bei laikas tarp Seimo sesijų. Todėl Komisija nesutiko su teiginiu, jog, atlikdama tyrimą, Komisija pažeidė nustatytą vieno mėnesio tyrimo laikotarpį. Dėl Išvados apskundimo tvarkos nenurodymo pažymėjo, kad 2019 m. birželio 12 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI-2711-1047/2019 nurodė, kad „apskundimo tvarkos nenurodymas pareiškėjui nesutrukdė tinkamai ir laiku kreiptis į teismą (<...>), todėl šis formalus pažeidimas nelaikytinas esminiu“.
4. Atsakovas Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija atsiliepime prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra. Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad skunde nenurodyti jokie jo neteisėti veiksmai bei nekeliami reikalavimai jo atžvilgiu.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo bendrija „Romuva“ atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime bendrija nurodė, kad:
5.1. Vertinant pareiškėjo pasisakymą dėl Projekto, kuriuo buvo siekiama suteikti bendrijai “Romuva” valstybės pripažinimo statusą, akivaizdu, kad pareiškėjas siekė sumenkinti bendrijos “Romuva” dalykinę reputaciją bei paskleidė absoliučiai neobjektyvią ir tikrovės neatitinkančią informaciją apie šią religinę bendriją, tokiu būdu pažeisdamas demokratinėje visuomenėje įtvirtintą laisvės reikšti savo įsitikinus ir mintis principą. Vertinant pareiškėjo viešai apie bendriją “Romuva” paskleistus teiginius būtina atsižvelgti ir į faktą, kad absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų pagrįstai neigiamai vertina V. P. (t. y. Kremliaus) režimą. Todėl sąsajų su Kremliumi implikavimas, paskleistas viešai, Seimo plenarinio posėdžio metu, neabejotinai skatina priešiškumą bendrijos “Romuva” atžvilgiu. Pareiškėjas yra žymus politikas, Seimo narys, Užsienio reikalų komiteto narys, Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas, įvairių komisijų ir pakomitečių narys, todėl akivaizdu, kad jo skleidžiama informacija visais atvejais yra vertinama kaip tiesa.
5.2. Pareiškėjas grubiai pažeidė Kodekso 4 straipsnyje įtvirtintus elgesio principus, kuriais viešajame gyvenime privalo vadovautis valstybės politikai t. y. pateikė tikrovės neatitinkančias žinias apie bendriją “Romuva”. Pareiškėjas tokią informaciją (tiek 2019 m. birželio 27 d. Seimo plenariniame posėdyje, tiek socialiniame tinkle Facebook bei 2019 m. rugsėjo 11 d. pranešime žiniasklaidai) paskleidė sąmoningai, siekdamas padaryti žalą bendrijos “Romuva” reputacijai ir pakirsti pasitikėjimą šia religine bendrija visuomenės akyse.
5.3. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, bendrija nurodė, kad Komisija, priimdama Išvadą, pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas pažeidė Kodekso 4 straipsnyje nustatytus pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, padorumo ir pavyzdingumo principus, todėl Komisijos Išvada yra teisėta ir pagrįsta.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisijos 2019 m. rugsėjo 11 d. išvados Nr. 101-I-13 ,,Dėl Seimo nario Ž. P. pasisakymų“ 2 punktą, kuriuo Seimo narys Ž. P. įpareigotas artimiausio Seimo plenarinio posėdžio metu paneigti paskleistus žinomai neteisingus duomenis apie bendriją „Romuva“; kitą Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisijos 2019 m. rugsėjo 11 d. išvados Nr. 101-I-13 ,,Dėl Seimo nario Ž. P. pasisakymų“ dalį paliko nepakeistą. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos 821,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.
7. Teismas nustatė, kad:
7.1. 2019 m. birželio 27 d. Lietuvos Respublikos Seime svarstant Seimo nutarimo ,,Dėl valstybės pripažinimo suteikimo Senovės baltų religinei bendrijai ,,Romuva“ projektą Nr. XIIIP-2016(2), Seimo narys Ž. P. padarė tokį pareiškimą: ,,...Neužmirškime, kad Rusijos KGB nuosekliai nuo sovietinių laikų darė viską, kad pagonybė Lietuvoje sustiprėtų. Paskaitykite A. D. raštus. Jis aiškiai įvardina, kad krikščionybė yra vienas iš tų akmenų, kuriuos reikėtų Lietuvoje sunaikinti, tai buvo ir partizaninio judėjimo atrama. Todėl aš manau, kad norėdami ar nenorėdami, sąmoningai ar nesąmoningai šiuo metu tie, kurie teikia šį projektą, tiesiog vykdo Kremliaus instrukciją. Vykdote tai, apie ką A. D. rašė savo knygose labai stambiu šriftu. Taip pat pagalvokite apie mūsų santykius su Lenkija. Netrukus visi važiuosime Liublino uniją minėti. Pagalvokite apie tai, kaip būtumėte pažiūrėję popiežiui į akis, nes bandėte šį įstatymą prieš metus priimti, bet, matyt, susigėdote. Pagalvokite apie tuos geopolitinius aspektus, kurie tikrai bus panaudoti. Mes būsime išjuokti visame krikščioniškame pasaulyje, nes mes, aišku, būsime unikalūs tuo. Taip pat pagalvokite apie būsimą Konstitucinio Teismo bylą, kuriai, aš manau, tikrai surinksime parašus, nes tas nuostatas, kurias minėjo M., jūs akivaizdžiai pažeidžiate“.
7.2. Senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ pirmininkė 2019 m. liepos 22 d. Komisijai pateikė skundą dėl Seimo nario Ž. P. viešų pasisakymų 2019 m. birželio 27 d. Seime, prašė išnagrinėti Seimo nario pažeidimus ir įvertinti, ar Seimo nario padaryti pažeidimai nesukuria pagrindo pakartoti Projekto svarstymą ir balsavimą; taip pat prašė pradėti tyrimą dėl Seimo nario galimai padaryto Statuto 6 straipsnio 1 dalyje ir 15 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimų.
7.3. Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisija, išnagrinėjusi bendrijos “Romuva” atstovės skundą, 2019 m. rugsėjo 11 d. išvadoje Nr. 101-I-13 ,,Dėl Seimo nario Ž. P. pasisakymų“ nusprendė, jog Seimo narys Ž. P. pažeidė Valstybės politikų elgesio kodekso 4 straipsnyje nustatytus pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, padorumo ir pavyzdingumo principus ir įpareigojo Seimo narį artimiausio Seimo plenarinio posėdžio metu paneigti paskleistus žinomai neteisingus duomenis apie bendriją ,,Romuva“.
8. Apžvelgęs Konstitucijos 4, 23, 35 straipsnių, 46 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies, 50 straipsnio, 55 straipsnio 1 dalies, 59 straipsnio 2 dalies, Seimo statuto 2 straipsnio 2 dalies nuostatas, Konstitucinio Teismo nutarimus, teismas vertino, kad iš Seimo nario priesaikos, jo statuso kyla ir prielaidos Seimo nario atsakomybei kilti už Kodekso 4 straipsnyje įtvirtintų valstybės politikų elgesio principų pažeidimą. Teismas pažymėjo, kad Seimo nariui iš Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalies ir 28 straipsnio išplaukia įpareigojimai savo funkcijas vykyti ir įgaliojimus įgyvendinti, vadovaujantis Konstitucija ir teise, o, reiškiant įsitikinimus, susilaikyti nuo pareiškimų, kuriais asmenys yra šmeižiami ar kitaip yra dezinformuojama visuomenė. Pareiškėjui, kaip Seimo nariui, yra žinomi tiek iš Konstitucijos (inter alia iš 25 straipsnio) kylantys reikalavimai dėl saviraiškos laisvės, tiek Kodekso 4 straipsnyje įtvirtinti valstybės politikų elgesio principai, kadangi prisiekdamas Seimo narys, be kita ko, įsipareigoja gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus. Taigi pareiškėjas, kaip Seimo narys, turėjo žinoti Konstitucijoje įtvirtintus reikalavimus, keliamus saviraiškos laisvei bei įsitikinimų reiškimui, taip pat valstybės politiko elgesiui keliamus Kodekso reikalavimus.
9. Teismas pareiškėjo teismo posėdžio metu iškeltą versiją, jog savo pasisakyme nurodydamas: „Todėl aš manau, kad norėdami ar nenorėdami, sąmoningai ar nesąmoningai, šiuo metu tie, kurie teikia Projektą, tiesiog vykdo Kremliaus instrukciją“ minėdamas asmenis, kurie teikė šį projektą, t. y. iniciatorius, jis turėjo omenyje “Seimo narius, kurie inicijavo Projektą, t. y. V. S. ir kitus, kurie netiesiogiai gal pasąmoningai atitiko Kremliaus skiepijamą ideologiją mūsų regione”, vertino tik kaip gynybinę pareiškėjo versiją. Teismo nuomone, minėta ankščiau padaryta išvada ir faktas, jog Seimo narys pasisakė svarstant Seimo nutarimo „Dėl valstybės pripažinimo suteikimo Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ projektą Nr. XIIIP-2016(2), taip pat tai, kad bendrijai „Romuva“ priklausantys asmenys išpažįsta senovės baltų tikėjimą (pagonybę), leidžia teigti, jog Seimo nario pasisakymas yra susijęs su bendrija „Romuva“. Šią teismo konstatuotą faktinę aplinkybę patvirtina ir tai, jog pareiškėjas, naudodamasis savo Seimo nario statusu ir atitinkamai – turimomis galimybėmis, 2019 m. rugsėjo 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo interneto svetainėje paskelbė pranešimą žiniasklaidai, kuriame dar kartą nurodė, esą bendrijos “Romuva” veikla „galimai atitinka P. ideologų politiką“, „galimai atitinka šiuos Rusijos tikslus“. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, svarstant klausimą dėl Seimo nutarimo ,,Dėl valstybės pripažinimo suteikimo Senovės baltų religinei bendrijai ,,Romuva“ projekto Nr. XIIIP-2016(2), jokių oficialių duomenų dėl bendrijos “Romuva” sąsajų su Kremliumi iš Valstybės saugumo departamento bei Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nebuvo gauta. Teismo posėdžio metu apklausti liudytojai Teresė B. B., N. B., R. M. nurodė, jog bendrija “Romuva” užsiėmė ir užsiima senųjų tradicijų ir senovės baltų religijos puoselėjimo veikla, kad dėl savo priklausymo bendrijai ir veiklos bei religinių pažiūrų esant sovietinei santvarkai “romuviečiai” buvo persekiojami, tardomi KGB, kad “romuviečiai”, priešingai nei teigia pareiškėjas, nekonfrontavo su krikščionybe, o bendradarbiavo su “Katalikų kronika” ir priešinosi sovietinei santvarkai.
10. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo pasisakymas „Neužmirškime, kad Rusijos KGB nuosekliai nuo sovietinių laikų darė viską, kad pagonybė Lietuvoje sustiprėtų. Paskaitykite A. D. raštus. Jis aiškiai įvardina, kad krikščionybė yra vienas iš tų akmenų, kuriuos reikėtų Lietuvoje sunaikinti, tai buvo ir partizaninio judėjimo atrama. Todėl aš manau, kad, norėdami ar nenorėdami, sąmoningai ar nesąmoningai, šiuo metu tie, kurie teikia šį projektą, tiesiog vykdo Kremliaus instrukciją. Vykdote tai, apie ką A. D. rašė savo knygose labai stambiu šriftu“ pasižymi tiesioginiais vertinimais, kuriuose senovės baltų religinės bendrijos “Romuva” veikla yra tiesiogiai siejama su Kremliaus politika, o tai neatitinka objektyvios tiesos. Pareiškėjo pasirinktas pasisakymo apie bendriją “Romuva” būdas pasižymi pabrėžtinai neigiamu, įžeidžiančiu atspalviu ir nėra panašus į diskusinį skleidžiamos informacijos pobūdį. Pareiškėjo pareiškimams akivaizdžiai trūksta faktinio pagrindo, jie išsakyti peržengiant žodžio laisvės ribas. Tokiam vertinimui pagal suformuotą teismų praktiką turi būti pateikti proporcingai svarūs faktiniai įrodymai. Pateikiant šiuos pareiškimus, nesiremiama jokiais tokiems teiginiams patvirtinti skirtais šaltiniais, tik abstrakčiai nurodoma, jog pareiškimas daromas, remiantis A. D. raštais, kuriuose iš esmės, kaip nurodė ir pats pareiškėjas, yra plėtojama ideologija, kuri propaguoja neopagoniško judėjimo skatinimą kaip atitinkantį Rusijos interesus, tačiau nevertinama senovės baltų religinės bendrijos “Romuva” veikla.
11. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad jo pasisakymas buvo pagrįstas jo paties tyrinėjimais ir į bylą pateiktomis ekspertų prof. dr. V. A., doc. dr. N. P. išvadomis, politikos apžvalgininko M. L. išvada, kurios pateiktos į bylą atsakant į pareiškėjo atstovės paklausimus dėl pareiškėjo pasisakyme išdėstytos nuomonės. Įvertinęs minėtų ekspertų išvadas, teismas pažymėjo, kad jose tiesiogiai nevertinama senovės baltų religinės bendrijos “Romuva” buvusi ar esanti veikla. Nors tarp religijos tyrinėtojų, istorikų, mokslininkų egzistuoja skirtingos nuomonės, ir vieni iš jų pripažįsta, kad pagoniškieji elementai buvo naudojami siekiant sumenkinti krikščionybės ir Katalikų Bažnyčios įtaką, tačiau objektyviai pagrįstų duomenų, jog būtent bendrijos “Romuva” veikla buvo ar yra nukreipta prieš krikščionybę ar bendrijos “Romuva” veikla buvo ar yra susijusi su Kremliaus (t. y. Rusijos) vykdoma politika, į bylą nėra pateikta.
12. Teismas konstatavo, kad tokiu pareiškėjo pasisakymu yra paneigiama teisinė tikrovė, skleidžiami teisinei tikrovei priešingi ir dezinformuojantys teiginiai. Pareiškėjo pareiškimai yra be teisėto faktinio pagrindimo. Nurodytos teisinės tikrovės kontekste pareiškėjas nepaisė sąžiningumo principo, iškreipė faktus, nepateikė tikslios bei patikimos informacijos, todėl 2019 m. rugsėjo 11 d. išvados Nr. 101-I-13 ,,Dėl Seimo nario Ž. P. pasisakymų“ dalis, kurioje konstatuota, jog Seimo narys Ž. P. pažeidė Kodekso 4 straipsnyje nustatytus pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, padorumo ir pavyzdingumo principus, yra teisėta ir pagrįsta.
13. Vertinant pareiškimų poveikį, teismo nuomone, būtina įvertinti tai, kad pareiškėjas yra žymus politikas, Seimo narys, Užsienio reikalų komiteto narys, Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas, įvairių komisijų ir pakomitečių narys. Todėl akivaizdu, kad jo skleidžiama informacija visais atvejais yra vertinama rimtai, didelė visuomenės dalis priima ją ne kaip abejotiną, o priešingai – vertina ją kaip tiesą. Be to, kaip nurodyta Išvadoje ir kaip pažymėjo pats pareiškėjas, jis yra apgynęs disertaciją religijos tema, todėl galima pagrįstai teigti, jog aptariamą temą išmano ir yra įsigilinęs, atitinkamai jam turėjo būti žinomi faktai apie senovės baltų tikėjimo bendriją “Romuva” ir jos veiklą sovietmečiu ir dabar.
14. Teismas akcentavo, kad laisvė turėti įsitikinimus negali būti ribojama, tačiau laivė reikšti įsitikinimus nėra absoliuti ir ji gali būti apribojama, kai jos reiškimas yra nesuderinamas su bet kokiais teisei priešingais veiksmais. Teismo vertinimu, Seimo nario statusas šiuo atveju negali pateisinti Konstitucijoje ir Konvencijoje įtvirtintų saviraiškos laisvės įpareigojimų nepaisymo.
15. Vertindamas, ar nagrinėjamas ribojimas proporcingas siekiamiems tikslams ir ar argumentai, kuriais rėmėsi Komisija priimdama ginčijamą Išvadą yra pakankami, teismas konstatavo, jog šiuo atveju, kai Seimo nario pasisakymu paskleidžiama tikrovės neatitinkanti informacija, esą bendrijos “Romuva” veikla susijusi su Kremliaus politika, tai neabejotinai skatina visuomenės priešiškumą bendrijos “Romuva” atžvilgiu ir tai vertintina kaip pakankamos priežastys konstatuoti Kodekso 4 straipsnio 1 dalies 1, 2, 5 ir 6 punktuose įtvirtintų elgesio principų, kuriais viešajame gyvenime privalo vadovautis valstybės politikai, pažeidimą.
16. Pasisakydamas dėl procedūrinių pažeidimų, teismas nurodė, kad:
16.1. Atliekant tyrimą, nebuvo svarstoma pareiškėjo apkaltos galimybė ar galimas Konstitucijos pažeidimas, o Komisijos 2019 m. liepos 25 d. pranešime klaidingos straipsnio dalies nurodymas nesukliudė pareiškėjui tinkamai pasinaudoti savo teise ir pateikti Komisijai paaiškinimą dėl pradėto tyrimo, suprantant, dėl kokių veiksmų ir kokiu pagrindu tyrimas yra pradėtas, todėl teismas vertino, kad šiuo formaliu pažeidimu nebuvo apribota pareiškėjo galimybė gintis nuo etikos pažeidimo, nebuvo pažeista jo teisė būti išklausytam ir šis pažeidimas nelaikytinas esminiu.
16.2. Įvertinęs Darbo tvarkos taisyklių, priimtų 2012 m. gruodžio 12 d. (2017 m. rugsėjo 13 d. redakcija), 26 punktą, tai, kad tyrimas pagal bendrijos „Romuva“ skundą buvo pradėtas 2019 m. liepos 24 d., 2019 m. liepos 25 d. pareiškėjui buvo išsiųstas pranešimas apie pradėtą tyrimą ir buvo paprašyta iki 2019 m. rugpjūčio 26 d. pateikti paaiškinimą, Seimo pavasario plenarinė sesija baigėsi 2019 m. liepos 25 d., 2019 m. rugpjūčio 20 d.–2019 m. rugpjūčio 22 d. vyko Seimo neeilinė sesija, 2019 m. rugsėjo 10 d. prasidėjo Seimo rudens sesija, o Komisijos Išvada buvo priimta 2019 m. rugsėjo 11 d, teismas pareiškėjo argumentą, kad Komisija atlikdama tyrimą pažeidė nustatytą vieno mėnesio tyrimo laikotarpį, atmetė kaip nepagrįstą.
16.3. Dėl posėdyje dalyvavusių Komisijos narių skaičiaus teismas atsižvelgė į atsakovo atstovo paaiškinimus, kad pasitaiko, jog posėdžio metu Komisijos narys laikinai palieka posėdžio salę, taip pat pasitaiko atvejų, kai Komisijos narys dėl tam tikrų priežasčių balsavime nedalyvauja, todėl galima situacija, kai Išvados projektą svarsto vienas skaičius Komisijos narių, o sprendimo priėmime dalyvauja kitas skaičius Komisijos narių. Teismas pažymėjo, kad šias atsakovo nurodytas aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino ir pats pareiškėjas, nurodydamas, jog iš pradžių posėdyje dalyvavo 8 Komisijos nariai, tačiau po to vienas narys išėjo dar prieš paties pareiškėjo pasisakymą. Teismas pažymėjo, kad Darbo tvarkos taisyklių 13 punkte nurodyta, jog Komisijos posėdžiai ir posėdžiuose priimti sprendimai yra teisėti, kai posėdyje dalyvauja daugiau kaip pusė visų Komisijos narių. Įvertinęs tai, kad ginčijama Išvada priimta balsavus 7 Komisijos nariams iš 11 Komisijos narių, teismas konstatavo, jog nustatytas procedūrinis pažeidimas yra neesminis, o tiek Komisijos posėdis, tiek posėdyje priimtas sprendimas yra teisėti, nes sprendimą priėmė daugiau kaip pusė visų Komisijos narių, posėdyje svarstant klausimą dėl Seimo nario Ž. P. pasisakymų dalyvaujančių Komisijos narių balsų dauguma.
16.4. Teismas nustatė, kad apskundimo tvarka Išvadoje nebuvo nurodyta ir taip buvo pažeistas Kodekso 10 straipsnio nuostatos, tačiau nustatyto procedūrinio pažeidimo teismas nelaikė esminiu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme, kadangi nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, kad apskundimo tvarkos nenurodymas pareiškėjui nesutrukdė tinkamai ir laiku kreiptis į teismą.
17. Įvertinęs ginčijamos Išvados turinį ir pareiškėjo skundo argumentus, teismas konstatavo, kad pareiškėjas galėjo žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties, kokiomis aplinkybėmis ir kuo remiantis buvo priimta ginčijama Išvada. Išvadoje yra įvertinti pareiškėjo teiginiai, nurodyti teisės aktai, padarytos išvados, todėl konstatuoti, kad Išvada išsamumo prasme neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, teismas neturi pagrindo.
18. Aptaręs Darbo tvarkos taisyklių 32 punkto, Kodekso 9 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas pažymėjo, kad jose detaliai reglamentuota, kokius sprendimus Komisija, išnagrinėjusi Seimo narių elgesio klausimus, gali priimti ir jame nenumatyta galimybė įpareigoti Seimo narį paneigti paskleistus žinomai neteisingus duomenis. Kadangi Komisija Išvadoje nurodydama įpareigojimą, kuris nenumatytas Darbo tvarkos taisyklių 32 punkte, Kodekso 9 straipsnio 1 dalyje, peržengė savo kompetencijos ribas, todėl Išvados 2 punktą, kuriuo Seimo narys Ž. P. įpareigotas artimiausio Seimo plenarinio posėdžio metu paneigti paskleistus žinomai neteisingus duomenis apie bendriją „Romuva“ teismas panaikino.
III.
19. Pareiškėjas Ž. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 10 d. sprendimą iš dalies; panaikinti Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisijos 2019 m. rugsėjo 11 d. išvadą Nr. 101-I-13 ,,Dėl Seimo nario Ž. P. pasisakymų“. Taip pat prašo iš atsakovo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Seimo nario Ž. P. naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Tuo atveju, jeigu teismas spręs, kad yra galimas Lietuvos Respublikos Seimo statuto 78 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 9 straipsnio 1 dalies normų prieštaravimas Konstitucijos 62 straipsnio 3 daliai, vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, prašo sustabdyti administracinę bylą ir dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto 78 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 9 straipsnio 1 dalies normų atitikimo Konstitucijos 62 straipsnio 3 daliai kreiptis į Konstitucinį Teismą.
20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde be skunde išdėstytų argumentų nurodo, kad:
20.1. Teismas, vertindamas Komisijos Išvados teisėtumą ir pagrįstumą, ją vertino pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį, 91 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, t. y. kaip individualaus pobūdžio administracinį teisės aktą. Teismas vertino, jog Komisija gali priimti Išvadą, kuri numatyta Kodekso 9 straipsnio 1 dalies ir Taisyklių 32 punkte, tačiau nevertino, ar ji atitinka Konstitucijos 62 straipsnio 3 dalies ir Seimo statuto 22 straipsnio 2 dalies, nors būtent šios normos, apelianto manymu, riboja Komisijos galias ir siaurina jos kompetenciją spręsti dėl ypatingą (54 punktas) statusą turinčio politiko – Seimo nario, patraukimo atsakomybėn pagal Kodekso normas.
20.2. Teismo sprendimas įtvirtino antikonstitucinį precedentą, kuris leis Seimo narių grupei – Komisijai panaikinti Seimo nario indemnitetą ir persekioti Seimo narį už kalbas Seime. Tai reiškia, jog Seimo narys iš Seimo tribūnos negalės sąžiningai pasidalinti su visuomene ir parlamentu savo nuomone, abejone, įžvalgomis apie Rusijai palankius procesus ar įvykius, kurie atitinka jos tikslus Lietuvoje. Tai reiškia, kad Lietuvoje net Seimo nariui draudžiama kalbėti apie geopolitinius procesus, nes tam tikriems asmenims ar asmeniui tai gali nepatikti ar būti nenaudinga. Toks Seimo nario veiklos suvaržymas, kurį įtvirtino teismas sprendime, palikdamas iš dalies galioti Išvadą, kelia tiesioginę grėsmę demokratijai Lietuvoje ir užtikrina Seimo daugumos ,,teisę“ į tiesos monopolį apribodamas Seimo nario laisvą mandatą. Todėl teismo sprendimas turi būti panaikintas, o demokratija apginta.
20.3. Išvada priimta, vadovaujantis Statuto 78 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Kodekso 9 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktų pagrindu, todėl teismas, spręsdamas dėl Išvados teisėtumo ir pagrįstumo, atsižvelgdamas į skundo ir paaiškinimų teisme papildomus argumentus, turėjo vertinti, ar Statuto minėto straipsnio nuostatos suteikia teisę Komisijai nuspręsti suvaržyti Seimo nario garantiją, įtvirtintą Konstitucijos 62 straipsnio 3 dalyje ir Statuto 22 straipsnio 2 dalyje, t. y., ar Komisija turi teisę taikyti išimtį ir parlamentarą patraukti atsakomybėn už kalbą Seime. Tuo tarpu dėl Išvados teisinio pagrindo, t. y. Statuto 78 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrįstumo ir jo atitikimo Statuto 22 straipsnio 2 daliai arba Konstitucijos 62 straipsnio 3 daliai teismas nepasisakė ir nevertino, nes Komisijos teisę persekioti parlamentarą už kalbą Seime vertino pagal Kodeksą ir Taisykles. Ši aplinkybė sudaro pagrindą panaikinti teismo sprendimą, nes jame nėra motyvų dėl Išvados priėmimo ir Komisijos pradėto tyrimo teisinio pagrindo teisėtumo ir pagrįstumo bei jo atitikimo konstitucinei Seimo nario garantijai, užtikrintai Konstitucijos 62 straipsnio 3 dalyje bei Statuto 22 straipsnio 2 dalyje.
20.4. Teismas, darydamas išvadą, jog Seimo nario atsakomybė kyla iš Seimo nario priesaikos ir jo statuso, vadovavosi Konstitucinio Teismo jurisprudencija, tačiau teismo nurodytose nutartyse nei vienu atveju nėra pasisakyta dėl Konstitucijos 62 straipsnio 3 dalyje įvirtintos garantijos Seimo nariui nebūti persekiojamam už kalbas ir balsavimus Seime. Tokiu būdu teismas ne tik vertino Kodekso normas, kaip pagrindą Komisijai priimti Išvadą ir vertinti, pasak teismo, politikų Vyriausybės narių (Ž. P. nėra nei Ministras pirmininkas, nei ministras) etiką, nors Išvada priimta remiantis Statutu, t. y. ne tik vertino ne tą teisės normą, kurios pagrindu Komisija apribojo Seimo nario teisę nebūti persekiojamam už kalbą ir balsavimą, bet ir išplėtojo konstitucinę doktriną apie Seimo nario konstitucinį statusą, nuspręsdamas, jog Seimo nariui atsakomybė Komisijos gali būti taikoma už Kodekso 4 straipsnio (etikos principų) pažeidimus Seimo nariui pasisakant Seime, t. y. nepaisant nei Konstitucijos 62 straipsnio 3 dalyje, nei Statuto 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų Seimo nario konstitucinių garantijų.
20.5. Teismas galėjo vertinti Išvadą tiek, kiek ji atitinka Kodekso normas, tačiau tiek, kiek ji yra susijusi su Seimo nario veikla, pačios veiklos vertinimo, kaip nepatenkančio į administracinio teismo kontrolės sritį, atlikti negalėjo. Šioje byloje, Seimo narys skundėsi dėl Komisijos Išvados sukeltų pasekmių, remdamasis konstitucine savo teisių garantija, Statutu bei dėl esminių procedūrinių pažeidimų, priimant Išvadą, konstatuotinų pagal ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktą, todėl teismas, vertindamas Išvadą, turėjo pasisakyti, ar jos priėmimo procedūra atitiko Kodekso 9 straipsnio 1 dalies 3, 5 punktus ir, ar Komisijai šios teisės normos suteikia pagrindą pradėti tyrimą dėl Seimo nario indemniteto suvaržymo. Teismas nepagrįstai neįvertino, jog Komisija negalėjo pradėti tyrimo ir priimti Išvados, nes tokios teisės jai nesuteikia Statuto 22 straipsnio 2 dalis. Tuo pačiu būtų apginta Seimo nario konstitucinė veiklos garantija, teismui savarankiškai neinterpretuojant konstitucinės doktrinos dėl Konstitucijos 62 straipsnio 3 dalies.
20.6. Teismas, nepagrįstai nustatęs, jog Kodekso pagrindu Komisija gali varžyti Seimo nario saviraiškos laisvę dėl neva Seimo posėdžio metu jo pateiktų tikrovės neatitinkančių žinių apie religinę bendriją, sprendė, jog toks įsikišimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje. Apeliantas su šia teismo išvada nesutinka ne tik todėl, kad Komisijai tokia teisė nesuteikta ir Kodeksas riboti jos neleidžia, bet ir todėl, kad savo kalboje jis nepaskleidė jokios – nei teisingos, nei neteisingos informacijos apie Romuvą. Iš jo kalbos yra visiškai aišku, kad apeliantas apie Romuvą nekalbėjo. Teismas neteisingai įvertinęs kalbos tekstą ir kontekstą, neteisingai įvertino, jog Seimo narys ,,viešai pasisakydamas, jog bendrijos ,,Romuva“ veikla tiesiogiai susijusi su Kremliaus politika paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie bendriją ,,Romuva“ (34, 44 punktai). Kadangi kalboje nėra net užuominos, jog Romuva veikla tiesiogiai susijusi su Kremliaus politika, kyla pagrįstų abejonių, jog teismas buvo itin tendencingas, kaip ir Komisija, kurios 4 nariai, priklausantys Seimo daugumai balsavo „už“.
20.7. Teismas sprendė, kad apelianto bandymas paaiškinti, jog jis nekalbėjo apie Romuvą, tiesiogiai vykdančią Kremliaus politiką, yra jo gynybinė pozicija, kadangi jis skunde, paaiškinime ir teismo posėdžio metu keitė savo poziciją (34 punktas). Pirma, Seimo nariui dėl savo kalbos apskritai nereikėjo gintis, nes joje nieko nepažeidė. Seimo narys teisme gynėsi nuo jo persekiojimo (,,Seimo narys už balsavimus ar kalbas Seime negali būti persekiojamas). Antra, bylos įrodymai paneigia tokią teismo išvadą, nes procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu apeliantas nuosekliai tvirtino, kad jo kalba yra geopolitinė, pasisakant diskusijos metu ,,prieš“ Projektą. Trečia, skunde labai aiškiai nurodoma, jog Seimo narys tik bandė atkreipti dėmesį į šią neopagonių ideologinę kryptį, kuri sutampa su ilgamete Rusijos politika regione – priešiškumas krikščionybei, lietuviško patriotizmo monopolizavimas po pseudobaltų tikėjimo vėliava pasitarnauja tiems, kas jau nuo sovietinių laikų bandė atskirti, supriešinti krikščionybę su lietuvių tauta, atitinkamai atskirti Lietuvą nuo Vakarų pasaulio, kas atitinka ir visas klasikines Kremliaus instrukcijas (6 punktas). Ketvirta, teismo išvada, jog teismo posėdžio metu Seimo narys iškėlė naują versiją, teigdamas, jog apie Romuvą nekalbėjo, nes kalbėjo apie geopolitinį kontekstą, minėdamas asmenis, kurie teikė šį projektą, neatitinka tikrovės. Teismo posėdžio garso įrašas įrodo, jog tik, teismui paklausus, ką jis turėjo omenyje sakydamas: ,,tie, kurie teikia projektą“, Seimo narys paaiškino, jog turėjo omenyje Seimo narius, kurie inicijavo šį Projektą ir, kurie netiesiogiai, gal pasąmoningai atitiko skleidžiamą ideologiją mūsų regione. Teismas, kaip ir Komisija interpretavo ir iškraipė Seimo nario kalbą, įdėdamas žodžius, kurių Seimo narys nesakė.
20.8. Teismas neatribojo nuomonės nuo žinios, nors varžant saviraiškos laisvę tai yra būtina, todėl neteisingai vertino ir patį pasisakymą. Teismas nevertino pasisakymo tikslo, konteksto, buvusių Seimo narių pasisakymo sąlygų ir pan. Byloje nėra reikšmingas istorinis kalbos konteksto vertinimas, nes byloje turėjo būti vertinama, ar Seimo narys paskleidė žinią, ar nuomonę, o nustačius, jog tai buvo nuomonė, turėjo būti vertinama ne tai, ar joje buvo išsakyta absoliuti tiesa, bet ar ji turėjo pagrindą, nes būtent tokie kriterijai yra svarbūs nustatyti, ar buvo peržengtos saviraiškos ribos. Teismas akcentavo, jog NSGK ir VSD nepateikė išvadų, kad Romuva vykdo Kremliaus instrukciją, tačiau NSGK buvo papildomas komitetas Projekto rengimui, todėl buvo Projekto bendraautoriumi, t. y. ,,tais, kurie teikė projektą“, o VSD jokie dokumentai į bylą nepateikti, tačiau mažai tikėtina, jog VSD buvo užduotas klausimas, ar Romuva sovietiniais laikais vykdė Kremliaus instrukciją? Todėl teismo išvada nėra pagrįsta ir juo labiau neįrodo, kad apeliantas negalėjo išsakyti savo nuomonės.
20.9. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad „Pareiškėjo pareiškimams akivaizdžiai trūksta faktinio pagrindo, jie išsakyti peržengiant žodžio laisvės ribas“. Seimo narys Seime vykstant debatams dėl valstybės pripažinimo Romuvai suteikimo kaip argumentą nurodė, jo požiūriu reikšminga, faktą, kad Kremliaus ideologas A. D. pagonybės stiprinimą laiko atitinkančia Kremliaus interesus. Taip pat remdamasis šiuo faktu pateikė savo vertinimą. Pareiškėjas pažymi, kad jokioje demokratinėje valstybėje nėra draudžiama parlamentų nariams diskusijose remtis įvairiais šaltiniais ir viešai pateikti subjektyvius vertinimus besiremiančius tų šaltinių informacija. Reikalavimas, kad Seimo narys diskusijose pateiktų tik „objektyvią“ ir abejonių nekeliančią informaciją neatitinka demokratinėse valstybėse priimtų žodžio laisvės ir politikų veiklos laisvės standartų. Pareiškėjo teigimu, Romuva neturi teisės reikalauti, kad Seimo nariai pateiktų informaciją, esančią kitų autorių šaltiniuose, tik visapusiškai juos ištyrę bei įsitikinę jos visišku objektyvumu. Todėl teismo vertinimas, kad Seimo narys savo pasisakymais pažeidė Romuvos konstitucines teises yra neįrodytas ir nepagrįstas.
20.10. Teismas pareiškėjo argumentus dėl procedūrinių pažeidimų vertino formaliai. Komisija, nenurodžiusi teisės normų dėl kurių pažeidimų pradėtas tyrimas, pažeidė Seimo nario teisę būti išklausytam. Teismas tik formaliai įvertinęs šią aplinkybę ir nesuteikęs gynybos dėl esminių procedūrinių pažeidimų, pažeidė ir Konvencijos 6 straipsnį, nustatantį, jog kiekvienas asmuo turi teisę, jog jo byla būtų nagrinėjama pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Teismas nepagrįstai nevertino ir kitų motyvų, dėl ko Komisijos Išvada galėjo būti priimta pažeidžiant apelianto teises ir teisingą tyrimą – aplinkybių, jog dar prieš Komisijos posėdį buvo žinoma kuo jis pasibaigs, nes valdančiųjų atstovių buvo apie tai įspėtas; nevertino, jog tie 4 balsai, kuriais buvo pritarta Išvadai buvo Seimo nario politiniai oponentai iš daugumos. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje šie kriterijai yra svarbūs. Teismui išreikalavus protokolą su dalyvių sąrašu, paaiškėjo kiek Komisijos narių dalyvavo posėdyje ir tuo pačiu paaiškėjo aplinkybė, jog 4 balsų Išvadai priimti neužteko, kadangi tai yra mažuma posėdyje dalyvavusių narių. Todėl buvo pažeisti Taisyklių 33.2 papunktis ir Statuto 77 straipsnio 3 dalis ir tai yra esminis pažeidimas.
20.11. Nesutinka su teismo vertinimu, kad Išvada yra motyvuota. Pareiškėjas pažymi, kad iš Išvados yra nesuprantama, kuo būtent ir kaip konkrečiai pasireiškė neva jo padarytas Kodekso 4 straipsnio pažeidimas, kodėl Išvadoje nurodytas BK 170 straipsnis ir todėl jis pagal Seimo statuto 22 straipsnį gali būti traukiamas atsakomybėn bendra tvarka už asmens įžeidimą ar šmeižtą, nesuprantama kaip EŽTT nurodyti sprendimai dėl nepripažinimo valstybine religija koreliuoja su jo kalba Seime ir pan., nors Komisijos sprendimo motyvavimo reikalavimas kyla iš Kodekso 1 straipsnyje įtvirtintų tikslų.
20.12. Teismas netinkamai vertino įrodymus, pareiškėjo ypatingą tautos atstovo statusą, nepagrįstai ignoravo esminius procedūrinius pažeidimus, kuriuos padarė Komisija tirdama Romuvos skundą, teismas neužtikrino teisingo bylos nagrinėjimo teisme, sprendimo motyvai verčia abejoti teismo objektyvumu, todėl teismas pažeidė ir Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą Seimo nario teisę į teisingą teismą.
21. Atsakovas Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija atsiliepime prašo teismo sprendimą priimti savo nuožiūra. Dėl apelianto reikalavimo patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisti iš Seimo kanceliarijos pažymi, kad Seimo kanceliarija pagal Lietuvos Respublikos Seimo statuto 79 straipsnio 1 dalį užtikrina Seimo veiklą ir sprendžia Seimo narių buities klausimus. Pagal Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2008 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. 2434 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos nuostatų“ patvirtintų Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos nuostatų 2 punktą, Seimo kanceliarijos paskirtis – padėti Lietuvos Respublikos Seimui įgyvendinti jo funkcijas ir užtikrinti Seimo veiklą.
22. Atsakovas Komisija atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai akcentuoja, kad:
22.1. Nesutinka su apelianto teiginiu, jog Komisijos išvada riboja Seimo nario saviraiškos laisvę bei pažymi, kad laisvė reikšti įsitikinimus nėra absoliuti. Komisijos nuomone, savo pasisakyme nurodydamas, kad pagonybės tikėjimas atitinka visas Kremliaus instrukcijas, teikiantys Nutarimo projektą vykdo Kremliaus instrukcijas, apeliantas galėjo sudaryti itin neigiamą nuomonę pagonišką tikėjimą išpažįstančių asmenų atžvilgiu, sukelti religinę neapykantą.
22.2. Nesutinka su apelianto teiginiais, kad Komisijos išvadoje buvo konstatuota, jog jis pažeidė Romuvos garbę ir orumą, juo labiau padarė nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 170 straipsnyje. Komisijos išvadoje nėra nustatyti tokie faktai, nėra nurodoma net įtarimų ar abejonių, jog apeliantas savo pasisakymais galėjo padaryti nusikaltimą, taip pat nėra konstatuojama, kad tokie pasisakymai pažeidžia Romuvos garbę ir orumą.
22.3. Nesutinka su apelianto argumentais dėl procedūrinių pažeidimų. Klaidingos straipsnio dalies nurodymas nesukliudė apeliantui tinkamai pateikti paaiškinimą Komisijai, savo paaiškinime jis neatkreipė dėmesio, kad straipsnio dalis nurodyta klaidingai, kas leidžia teigti, jog Komisijos pranešimas buvo suprastas tinkamai ir tai nesukliudė jam tinkamai pasinaudoti savo teise pateikti Komisijai paaiškinimą dėl pradėto tyrimo. Seimo statuto 55 straipsnis numato, kad komiteto (o Seimo komisijos dirba pagal Seimo komitetų tvarką) sprendimai priimami posėdyje dalyvaujančių narių dauguma. Tai, jog komiteto ar komisijos narys palieka salę nesibaigus posėdžiui, dažniausia nėra atspindima posėdžio protokole. Tačiau rengiant išvadą joje nurodomi nariai, dalyvavę komiteto ar komisijos posėdyje tuo metu, kai išvada buvo priimta. Apeliantas skirtingai pateikia savo vertinimus dėl išvados priėmimo, nurodė, jog rengiant išvadą dalyvavo tik valdančiosios daugumos atstovės (nors Seimo narė D. Š. valdančiajai daugumai nepriklausė, o priimant 5 išvadą valdančiajai daugumai nepriklausė ir Seimo narė O. V.), tačiau vėliau nurodė, jog išvada priimta vien opozicijos balsais (21 skundo punktas). Prieš tai apeliantas nurodė (20 skundo punktas), kad išvada priimta vien keturiais „valstiečių balsais“. Balsavimas dėl išvados nėra vardinis, todėl Komisija negali nei paneigti, nei patvirtinti šio fakto. Šie skirtingi teiginiai kelia abejonių dėl apelianto minties, jog Komisija su juo, kaip su aktyviu opozicijos atstovu, susidorojo vien valdančiųjų balsais.
22.4. Apeliantas nurodo, kad „Teismas nepagrįstai neįvertino, jog Komisija negalėjo pradėti tyrimo ir priimti Išvados, nes tokios teisės jai nesuteikia Statuto 22 str. 2 d.“ Atsakovas pažymi, kad valstybės politikų elgesio kodeksas suteikia teisę ir pareigą Seimo Etikos ir procedūrų komisijai atlikti tyrimą dėl Seimo bei Vyriausybės narių elgesio. Elgesio samprata apima ir pasisakymus. Kaip jau buvo minėta, laisvė reikšti įsitikinimus nėra absoliuti. Todėl Komisija turi teisę ir pareigą pradėti tyrimą dėl galimai neetiškų Seimo ir Vyriausybės narių pasisakymų, net tuo atveju, jei jie išsakomi Seime. Taip pat pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-2711-1047/2019 pasisakė, jog „Komisija balsuodama turi teisę teisės aktuose nurodytais pagrindais (dėl praleisto termino, anonimiškumo, pakartotinumo, pareiškėjo neveiksnumo ir t. t.) nuspręsti nepradėti tyrimo pagal fizinio ar juridinio asmens skundą.“ Taip pat teismas šioje byloje pasisakė, jog Komisija teisę nepradėti tyrimo turi kitais Valstybės politikų elgesio kodekse numatytais pagrindais. Visais kitais atvejais, pasak teismo, Komisija tyrimą privalo pradėti.
23. Trečiasis suinteresuotas asmuo bendrija „Romuva“ atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą bendrija palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai akcentuoja, kad:
23.1. Pareiškėjo argumentai apie neva pažeistą Seimo nario indemnitetą bei galimą teisės aktų prieštaravimą Konstitucijai, iš esmės teigiant, kad Seimo narys dėl savo statuso neturi pareigos paisyti kitų asmenų teisių ir interesų, laikytina nepagrįsta apelianto, pažeidusio Kodekso nuostatas, gynybine pozicija. Taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad šią bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme argumentai, jog Seimo statuto ir Kodekso nuostatos galbūt prieštarauja Konstitucijai, nes neva pažeidžiamas Seimo nario indemnitetas, net nebuvo pateikti.
23.2. Nors apeliantas nesutinka su teismo išaiškinimais ir teigia, jog „istorijos faktų vertinimas ir jų interpretavimo aspektai nėra nagrinėjimo teisme dalykas“, jokių pagrįstų argumentų, kuriais vadovaujantis jis viešai skleidė informaciją, esą Romuva vykdo Kremliaus politiką, skunde nepateikia. Tuo tarpu išvedžiojimai apie teisinės tikrovės atmainas nesuteikia jam teisės, naudojantis Seimo nario statusu, viešai menkinti Romuvos dalykinę reputaciją bei skleisti absoliučiai neobjektyvią ir tikrovės neatitinkančią informaciją apie šią bendriją. Seimo nariams yra keliami aukštesni veiklos, atsakomybės, etikos ir profesionalumo standartai. Tiek iš Seimo nario priesaikos, tiek iš Kodekso kylantys reikalavimai sąžiningai eiti savo pareigas ir laikytis aukščiausių elgesio standartų, vengti situacijų, galinčių paveikti sprendimų, kurie sukeltų visuomenėje abejonę, priėmimą, reiškia, jog Seimo narys turi būti gerai informuotas ir priimdamas sprendimus žinoti visą sprendžiamo klausimo kontekstą bei neapsiriboti vien selektyviais bei vienpusiškais duomenimis.
23.3. Dėl neva padarytų procedūrinių pažeidimų Komisijoje Romuva sutinka su teismo sprendime nurodytais argumentais, jog Išvada buvo priimta balsavus 7 Komisijos nariams iš 11, atitinkamai „tiek Komisijos posėdis, tiek posėdyje priimtas sprendimas yra teisėti, nes sprendimą priėmė daugiau kaip pusė visų Komisijos narių, posėdyje svarstant klausimą dėl Seimo nario Ž. P. pasisakymų dalyvaujančių Komisijos narių balsų dauguma.“
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisijos 2019 m. rugsėjo 11 d. išvados Nr. 101-I-13 ,,Dėl Seimo nario Ž. P. pasisakymų“ teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, skundo dalį dėl Išvados 1 punkto panaikinimo atmetė, Išvados 2 punktą panaikino ir iš Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos priteisė 821,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.
25. Byloje nustatyta, kad Komisija, vadovaudamasi Seimo statuto 78 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, pateikė ginčijamą Išvadą, kurioje, vadovaudamasi Valstybės politikų elgesio kodekso 9 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktų nuostatomis, nusprendė, kad Seimo narys Ž. P. pažeidė Kodekso 4 straipsnyje nustatytus pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, padorumo ir pavyzdingumo principus (1 p.) ir įpareigojo jį artimiausio Seimo plenarinio posėdžio metu paneigti paskleistus žinomai neteisingus duomenis apie bendriją „Romuva“ (2 p.).
26. Į Komisiją 2019 m. liepos 22 d. kreipėsi Senovės baltų religinė bendrija „Romuva“, kuri, remdamasi Seimo statuto 78 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 8 punktais, prašė išnagrinėti neetišką Seimo nario Ž. P. 2019 m. birželio 27 d. pasisakymą svarstant Seimo nutarimo „Dėl valstybės pripažinimo suteikimo Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ projektą Nr. XIIIP-2016 (2); teigė, kad jis išplatino tikrovės neatitinkančius teiginius apie Romuvą ir iš Seimo tribūnos skelbė niekuo nepagrįstus kaltinimus, kurie galėjo nulemti balsavimą.
27. Bendrijos „Romuva“ nurodyto posėdžio metu pareiškėjas pasisakė: „<...> Neužmirškime, kad Rusijos KGB nuosekliai nuo sovietinių laikų darė viską, kad pagonybė Lietuvoje sustiprėtų. Paskaitykite A. D. raštus. Jis aiškiai įvardina, kad krikščionybė yra vienas iš tų akmenų, kuriuos reikėtų Lietuvoje sunaikinti, tai buvo ir partizaninio judėjimo atrama. Todėl aš manau, kad norėdami ar nenorėdami, sąmoningai ar nesąmoningai šiuo metu tie, kurie teikia šį projektą, tiesiog vykdo Kremliaus instrukciją. Vykdote tai, apie ką A. D. rašė savo knygose labai stambiu šriftu. Taip pat pagalvokite apie mūsų santykius su Lenkija. Netrukus visi važiuosime Liublino uniją minėti. Pagalvokite apie tai, kaip būtumėte pažiūrėję popiežiui į akis, nes bandėte šį įstatymą prieš metus priimti, bet, matyt, susigėdote. Pagalvokite apie tuos geopolitinius aspektus, kurie tikrai bus panaudoti. Mes būsime išjuokti visame krikščioniškame pasaulyje, nes mes, aišku, būsime unikalūs tuo. Taip pat pagalvokite apie būsimą Konstitucinio Teismo bylą, kuriai, aš manau, tikrai surinksime parašus, nes tas nuostatas, kurias minėjo M., jūs akivaizdžiai pažeidžiate“.
28. Teisėjų kolegija pažymi, kad administraciniai teismai ir šių teismų teisėjai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).
29. Administracinių bylų teisenos įstatymas nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką (ABTĮ 1 str. 1 d.). Administraciniams teismams pavesta spręsti viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 str. 1 d.). Pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Be to, ABTĮ 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų. Tai reiškia, kad sprendžiant dėl ginčo priskirtinumo administracinių teismų kompetencijai, turi būti įvertinta, ar jis nėra kilęs dėl Seimo, Seimo nario veiklos.
30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2021 m. kovo 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-769-415/2021 (toliau – ir Išplėstinė teisėjų kolegija), pasisakydama dėl Seimo Etikos ir procedūrų komisijos teisinės padėties ir valdžių padalinimo principo, pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra konstatavęs, kad Konstitucijos 5 straipsnyje (taip pat kituose Konstitucijos straipsniuose, nustatančiuose valstybės valdžią vykdančių valstybės institucijų įgaliojimus) yra įtvirtintas valdžių padalijimo principas. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs ir tai, jog konstitucinis valdžių padalijimo principas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios yra atskirtos, pakankamai savarankiškos; tarp jų turi būti pusiausvyra; kiekviena valdžios institucija turi jos paskirtį atitinkančią kompetenciją, kurios konkretus turinys priklauso nuo to, kokiai valstybės valdžiai ši institucija priklauso, nuo jos vietos tarp kitų valstybės valdžios institucijų bei įgaliojimų santykio su kitų valstybės valdžios institucijų įgaliojimais; Konstitucijoje tiesiogiai nustačius tam tikros valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti kitai valstybės valdžios institucijai ar atsisakyti; tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu (Konstitucinio Teismo inter alia 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. kovo 5 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. liepos 11 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. birželio 6 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).
31. Pagal Konstituciją Seimas yra Tautos atstovybė. Seimas – tai valstybės valdžios institucija, vykdanti įstatymų leidžiamąją valdžią. Seimo, kaip Tautos atstovybės, konstitucinė prigimtis lemia jo ypatingą vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje, jo funkcijas bei įgaliojimus, būtinus Seimo funkcijoms vykdyti (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas). Seimas, įgyvendindamas savo konstitucinius įgaliojimus, vykdo klasikines demokratinės teisinės valstybės parlamento funkcijas: leidžia įstatymus (įstatymų leidybos funkcija), vykdo vykdomosios valdžios ir kitų valstybės institucijų (išskyrus teismus) parlamentinę kontrolę (kontrolės funkcija), steigia valstybės institucijas, skiria ir atleidžia jų vadovus bei kitus valstybės pareigūnus (steigiamoji funkcija), tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas (biudžetinė funkcija), ir kt. (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. balandžio 4 d. nutarimai, 2014 m. birželio 3 d. išvada).
32. Pagal Konstituciją Seimo įgaliojimai gali būti nustatyti ir yra nustatyti ne tik Konstitucijoje, bet ir įstatymuose; kai kuriais atvejais tai, kad tam tikri Konstitucijoje įtvirtinti Seimo įgaliojimai gali būti sukonkretinami įstatymais, Konstitucijoje yra nurodyta tiesiogiai; Seimas, kaip Tautos atstovybė, turi teisę įstatymais nustatyti ir tokius savo įgaliojimus, kurie nėra expressis verbis nurodyti Konstitucijoje, tačiau yra skirti konstitucinėms funkcijoms įgyvendinti; kaip įgyvendindamas Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtintą teisę įstatymais sukonkretinti savo tam tikrus konstitucinius įgaliojimus, taip ir įstatymais nustatydamas tokius savo įgaliojimus, kurie nėra expressis verbis nurodyti Konstitucijoje, Seimas yra saistomas Konstitucijos (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas).
33. Seimą sudaro Seimo nariai – Tautos atstovai. Kiekvienas Seimo narys atstovauja visai Tautai. Atlikdamas savo konstitucinę priedermę atstovauti Tautai Seimo narys dalyvauja vykdant visas konstitucines Seimo funkcijas bei vykdo visus Seimo nario įgaliojimus. Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtintas vienas iš esminių Seimo nario konstitucinio teisinio statuso elementų – Seimo nario, kaip Tautos atstovo, laisvas mandatas. Seimo nario laisvo mandato esmė – Tautos atstovo teisė įgyvendinti jam nustatytas teises ir pareigas nevaržant šios laisvės rinkėjų priesakais, jį iškėlusių partijų ar organizacijų politiniais reikalavimais. Konstitucija Seimo narį traktuoja kaip profesionalų politiką, t. y. kaip tokį Tautos atstovą, kuriam darbas Seime yra jo profesinė veikla (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas).
34. Svarbiausios Seimo nario teisės ir pareigos expressis verbis arba implicitiškai yra įtvirtintos pačioje Konstitucijoje. Pagal Konstitucijos 60 straipsnio 4 dalį, Seimo nario teises ir pareigas nustato įstatymas. Konstitucijos 60 straipsnio 4 dalies nuostata suponuoja Seimo pareigą įstatymuose nustatyti tokias Seimo nario teises ir pareigas, kad būtų užtikrinta, jog Seimo nariai visapusiškai vykdys savo, kaip Tautos atstovų, konstitucinę priedermę. Seimo struktūros ir darbo tvarkos teisinis reglamentavimas yra susijęs ir su Seimo nario teisių ir pareigų nustatymu (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas).
35. Konstitucijos 76 straipsnyje nustatyta, kad Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas, kuris turi įstatymo galią. Seimo struktūra – tai tokia Seimo statute nustatyta jo vidaus padalinių sistema, kuri turi užtikrinti parlamento darbingumą, jo efektyvų funkcionavimą (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas).
36. Seimo statuto 25 straipsnyje nustatyta, kad Seimas įstatymų projektams nagrinėti bei kitiems klausimams, Konstitucijos priskirtiems Seimo kompetencijai, rengti iš savo narių sudaro komitetus. Komitetų sąrašą nustato šis statutas (1 dalis). Seime sudaromos nuolatinės komisijos, inter alia, ir Etikos ir procedūrų komisija (Seimo statuto 25 straipsnio 2 dalis, 77 straipsnio 1 dalis).
37. Tarp Seimo statute apibrėžtų Seimo etikos ir procedūrų komisijos veiklos krypčių yra ir vadovaujantis Valstybės politikų elgesio kodekso nuostatomis, padėti Seimui, jo padaliniams, Seimo nariams ugdyti demokratiškumą, derinti įvairius požiūrius bei įsitikinimus, siekti moralinės santarvės, Seimo narių žmogiškų tarpusavio santykių; taip pat prižiūrėti, kaip laikomasi Seimo statuto bei kitų teisės aktų, reglamentuojančių Seimo narių veiklą. Seimo Pirmininko, jo pavaduotojų, komitetų bei komisijų pirmininkų, kitų Seimo narių siūlymu arba savo iniciatyva nagrinėti šių teisės aktų bei etikos pažeidimus (...) (Seimo statuto 78 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai).
38. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad nurodytas teisinis reglamentavimas ir oficialioji konstitucinė doktrina suponuoja, jog Seimo etikos ir procedūrų komisija yra Seimo struktūrinis padalinys, kuriame dirba profesionalūs politikai – Seimo nariai, vykdydami savo, kaip politikų pareigas ir įgyvendindami jiems suteiktas teises. Seimo nario – kiekvieno individualiai ir visų Komisijos narių – kartu paėmus veikla Seimo etikos ir procedūrų komisijoje yra viena iš jų dalyvavimo vykdant visas konstitucines Seimo funkcijas bei vykdant visus Seimo nario įgaliojimus formų. Tai, atsižvelgiant į šiam ginčui aktualius teisinius aspektus, inter alia suponuoja Seimo nario, esančio tokios Komisijos nariu, laisvo mandato, kaip vienos iš teisinių priemonių, užtikrinančių, kad Tautai bus deramai atstovaujama jos išrinktame Seime, veikimą. <...> Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad Seimo nario politinės atsakomybės pagrindai ir jų taikymo praktikoje pavyzdžiai akivaizdžiai implikuoja į Seimo nario veiklos teisėtumo prezumpciją, kuri gali būti paneigta tik taikant ekstraordinarias teisines priemones, įtvirtintas Konstitucijoje ir įstatymuose (Seimo statute).
39. Valstybės politikų elgesio kodekso 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šis kodeksas reglamentuoja valstybės politikų elgesio viešajame gyvenime principų ir reikalavimų pagrindus, taip pat priemones, užtikrinančias valstybės politikų elgesio kontrolę ir atsakomybę už šio kodekso nuostatų pažeidimus. Kodekso 2 straipsnio, apibrėžiančio jame naudojamas pagrindines sąvokas, 8 dalyje įtvirtinta, kad viešasis gyvenimas – valstybės politiko politinė veikla, taip pat valstybės politiko elgesys, nesusiję su jo privačiu gyvenimu.
40. Kodekso 1 straipsnio 2 dalies nuostata, kad šis kodeksas reglamentuoja valstybės politikų elgesio viešajame gyvenime principų ir reikalavimų pagrindus, taip pat priemones, užtikrinančias valstybės politikų elgesio kontrolę ir atsakomybę už šio kodekso nuostatų pažeidimus, aiškintina kaip apimanti ne tik Seimo nario veiklą betarpiškai vykdant savo funkcijas, bet ir kitą politiko elgesį viešajame gyvenime.
41. Kodekso 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Valstybės politiko elgesio tyrimas Komisijoje gali būti pradėtas, kai yra bent vienas iš šių pagrindų: 1) fizinio ar juridinio asmens skundas, kreipimasis ar pranešimas (toliau – skundas) apie valstybės politiko galimai padarytą šiame kodekse nustatytų valstybės politikų elgesio principų, nuostatų ar institucijos, kurioje politikas eina pareigas, veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose valstybės politikui nustatytų reikalavimų pažeidimą (toliau – pažeidimas); 2) visuomenės informavimo priemonėse paskelbta pagrįsta informacija apie valstybės politiko galimai padarytą pažeidimą. Kodekso 10 straipsnyje (red., galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d.) buvo numatyta, kad Komisijos sprendimai gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo arba jo įteikimo valstybės politikui, dėl kurio yra priimtas sprendimas, dienos.
42. Iš valdžių padalijimo principo ir Seimo funkcijų bei Seimo nario, kaip Tautos atstovo, teisių ir pareigų kyla priedermės įstatymu nustatyti teisines ribas, kurios apibrėžia Seimo nario veiklą, kaip patenkančią į ordinarinių teismų (bendrosios kompetencijos ir administracinių) jurisdikcijos apimtį. Remiantis Aiškinamuoju raštu, kuriuo buvo grindžiamas 2015 m. gruodžio 15 d. įstatymu patvirtintas Etikos kodekso pakeitimas, kuriuo pirmą kartą numatyta teisė skųsti Seimo Etikos ir procedūrų komisijos sprendimus administraciniams teismams, įstatymų leidėjo valia ir ketinimai buvo įtvirtinti tokį teisinį reglamentavimą, kuriuo būtų užtikrinta politiko teisė skųsti Komisijos sprendimus, tačiau tai nesudaro teisinių pagrindų konstatuoti, kad administracinių teismų jurisdikcijai priskirta visų Komisijos sprendimų, tarp kurių ir sprendimai dėl Seimo nario veiklos – tiesioginių funkcijų vykdymo – teisminė pagrįstumo ir teisėtumo kontrolė.
43. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje akcentavo, kad teismas neįvertino esminės aplinkybės, kad pareiškėjo pasisakymas buvo jo kalba Seimo posėdyje svarstant 2019 m. birželio 27 d. Seimo nutarimo „Dėl valstybės pripažinimo suteikimo Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ projektą Nr. XIIIP-2016; teismas be pagrindo nesirėmė Seimo Statuto 22 straipsnio 2 dalies nuostata, kad Seimo narys už balsavimus ar kalbas Seime, t. y. Seimo, Seimo komitetų, komisijų ir frakcijų posėdžiuose negali būti persekiojamas, bei Konstitucijos 62 straipsnio 3 dalies nuostata, kad Seimo narys už balsavimus ar kalbas Seime negali būti persekiojamas.
44. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju tyrimas pradėtas Kodekso 7 straipsnio 2 punkte numatytu atveju – gavus bendrijos „Romuva“ 2019 m. liepos 22 d. skundą dėl Seimo nario Ž. P. pasisakymo Seimo posėdyje 2019 m. birželio 27 d. svarstant darbotvarkės klausimą: „Seimo nutarimo „Dėl valstybės pripažinimo suteikimo Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ projektą Nr. XIIIP-2016 (2) (priėmimo tęsinys), t. y. dėl Seimo nario veiklos, kuri yra betarpiškai susijusi su tiesioginių jo funkcijų vykdymu.
45. Bendrijos „Romuva“ kreipimosi į Komisiją pagrindais buvo nurodyta Seimo statuto 78 straipsnio 1 dalies 2 punktas (kuris nustatė, kad Komisijos veiklos kryptimi yra vadovaujantis etinėmis nuostatomis, padėti Seimui, jo padaliniams, Seimo nariams ugdyti demokratiškumą, derinti įvairius požiūrius bei įsitikinimus, siekti moralinės santarvės, Seimo narių žmogiškų tarpusavio santykių), 3 punktu (prižiūrėti, kaip laikomasi Seimo statuto bei kitų teisės aktų, reglamentuojančių Seimo narių veiklą. Seimo Pirmininko, jo pavaduotojų, komitetų bei komisijų pirmininkų, kitų Seimo narių siūlymu arba savo iniciatyva nagrinėti šių teisės aktų bei etikos pažeidimus, svarstyti kilusius Seimo narių konfliktus ir, jeigu reikia, pateikti išvadas Seimui, Seimo Pirmininkui ar Seimo valdybai) ir 8 punktu (nagrinėti rinkėjų, valstybės įstaigų, visuomeninių organizacijų laiškus bei pasiūlymus Seimo narių veiklos klausimais).
46. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, kad bendrija „Romuva“ prašė Komisijos išnagrinėti, jos manymu, neetišką Seimo nario pasisakymą Seimo posėdžio metu, teigdama, kad jis išplatino tikrovės neatitinkančius teiginius apie Romuvą ir iš Seimo tribūnos skelbė niekuo nepagrįstus kaltinimus, kurie galėjo nulemti balsavimą, rėmėsi Seimo nario pasisakymo tekstu Seimo posėdžio metu (žr. nutarties 26, 27 p.). Tai leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadas, kad buvo kreiptasi dėl Seimo nario veiklos, betarpiškai jam vykdant savo funkcijas, ir Komisija, vadovaudamasi Seimo statuto 78 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, sprendė dėl Seimo nario veiklos; tokiais atvejais Išvada, jeigu reikia, pateikiama Seimui, Seimo pirmininkui ar Seimo valdybai.
47. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes ir remdamasi išdėstytu teisinio reglamentavimo dėl administracinio teismo kompetencijos nagrinėti bylą aiškinimu, daro išvadą, kad ginčas kilęs dėl Seimo (Komisijos, kaip Seimo struktūros padalinio) veiklos, bei dėl Seimo nario veiklos vykdant jam tiesiogines funkcijas (pasisakymas Seimo posėdyje), todėl byla nepriskirtina administracinių tesimų kompetencijai (ABTĮ 18 str. 2 d.). Kodekso 10 straipsnyje numatyta tvarka galėtų būti skundžiami tie Komisijos sprendimai dėl to Seimo narių (valstybės politikų) elgesio viešajame gyvenime, kuris nėra jų tiesioginių funkcijų vykdymas.
48. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, patvirtinančių, kad ginčas kilo dėl Seimo ir Seimo nario veiklos, jam vykdant tiesiogines funkcijas, ir išnagrinėjo administracinių teismų jurisdikcijai nepriskirtiną bylą. Tai lėmė neteisėto sprendimo priėmimą, kuris, tenkinant apeliacinį skundą iš dalies, yra naikintinas, administracinė byla nutrauktina, vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu – byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako kaip neturinčių reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai. Nurodytu pagrindu nutraukus bylą, pareiškėjas teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą neįgyja (ABTĮ 40 str. 1 d.).
49. Kadangi byloje nustatyta, kad pareiškėjo atstovė advokatė V. E., pareiškėjo vardu teikdama skundą pirmosios instancijos teismui bei apeliacinį skundą, iš viso buvo sumokėjusi 34 Eur dydžio žyminį mokestį, žyminis mokestis pareiškėjui grąžintinas ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu (bylą nutraukus, kai ji nenagrinėtina teisme).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu, 137 straipsniu, 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Ž. P. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 10 d. sprendimą panaikinti.
Administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. P. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijai ir Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ dėl 2019 m. rugsėjo 11 d. išvados Nr. 101-I-13 ,,Dėl Seimo nario Ž. P. pasisakymų“ panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukti.
Grąžinti pareiškėjui Ž. P. sumokėtą 34 (trisdešimt keturių) eurų žyminį mokestį. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Romanas Klišauskas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė