
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
(S)
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. liepos 2 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Sušinskienė, dalyvaujant atsakovės atstovei Jurgitai Zacharienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovei Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas R. V. kreipėsi į teismą su skundu (t. 1, b. l. 1–6), prašydamas:
1) įpareigoti atsakovę papildyti Finansinių nusikaltimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Tarnyba) direktoriaus 2013-01-29 įsakymo Nr. TE-19 pirmą punktą teiginiu, kad R. V. nepertraukiamas vidaus tarnybos stažas išeitinei kompensacijai gauti yra 20 metų 6 mėnesiai ir 1 diena;
2) įpareigoti atsakovę pakeisti Tarnybos 2013-01-29 direktoriaus įsakymo Nr. TE-19 antro punkto 2.2 papunktį ir nurodyti, kad R. V. turi būti išmokėta dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio (didinant tris kartus) išeitinė kompensacija;
3) priteisti iš atsakovės neišmokėtą dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją;
4) priteisti iš atsakovės vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją dėl jos kaltės už uždelstą laiką visiškai atsiskaityti su pareiškėju;
5) priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nesutinka su vidaus tarnybos nepertraukiamojo stažo išeitinei kompensacijai išmokėti apskaičiavimu. Skundžiamame įsakyme nenurodyta, pagal kokį nepertraukiamą vidaus tarnybos stažą jam buvo apskaičiuota išeitinė kompensacija. Pareiškėjas teigia, kad jo faktinis nepertraukiamas vidaus tarnybos stažas yra 20 metų 6 mėn. ir 1 d., o pridėjus 2 metus tarnybos TSRS ginkluotosiose pajėgose, atitinka atsakovės apskaičiuotą stažą, t. y. 22 metus 6 mėnesius 1 dieną. Pareiškėjas darbą vidaus tarnyboje pradėjo 1992-07-20, kai su Plungės rajono policijos komisariatu 1992-07-13 sudarė sutartį ir įsakymu buvo paskirtas į Plungės rajono policijos komisariato (toliau – Plungės r. PK) Viešosios policijos policininko stažuotojo pareigas. Pareiškėjas Plungės r. PK vadovo 1992-09-21 įsakymu buvo siųstas įgyti bazinį (pirminį) policijos pareigūno profesinį parengimą į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Vidaus reikalų ministerija) žinybinę aukštesniąją teisės mokyklą. Toks profesinis parengimas buvo privalomas kiekvienam naujai priimtam policijos pareigūnui. Pareiškėjas šio kurso metu turėjo suteiktą pareigybinį laipsnį, gavo nustatytą darbo užmokestį, turėjo policijos pareigūno tarnybinį pažymėjimą, nešiojo policininko uniformą su policininko stažuotojo skiriamaisiais ženklais, turėjo visas policijos pareigūnui priklausančias teises ir pareigas. Pareiškėjas teigia, kad jo faktinis nepertraukiamas vidaus tarnybos stažas nuo priėmimo į vidaus tarnybą, skaičiuojant nuo 1992-07-20 iki 2013-01-29, yra 20 metų 6 mėnesiai ir 1 diena. Pagal Vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 57 straipsnio nuostatas, jam dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinė kompensacija turi būti didinama ne du, o tris kartus. Įsakyme nepaaiškinama, kodėl jam išmokama mažesnė kompensacija. Atsakovas, neišmokėdamas visos Statuto 57 straipsnyje nustatytos išeitinės kompensacijos, nevykdė Statuto 58 straipsnio 1 dalyje bei Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – Darbo kodeksas) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo, kad su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną. Tokiu atveju pagal Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalį, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką.
Pareiškėjas 2013-04-05 prašyme nurodė, kad Plungės r. PK komisaro J. G. 1993-07-16 įsakymas Nr. 201 patvirtina, jog tarnyba nuo jo priėmimo į vidaus tarnybą 1992-07-20 niekada nebuvo nutrūkusi. Kai pareiškėjas 1993-07-17 buvo paskirtas į Plungės r. PK savivaldybių policijos jaunesniojo inspektoriaus pareigas, jis jau buvo vidaus tarnybos pareigūnas. Pareiškėjas medicininę komisiją per visą tarnybos laiką praėjo tik du kartus, t. y. 1992-07-20, kai buvo priimtas į tarnybą, ir 2013-01-29, kai iš jos buvo atleistas (b. l. 39–40).
Pareiškėjas 2013-04-24 prašyme atkreipė dėmesį į tai, kad nesuprantamas atsakovės 2013-01-30 kreipimasis į Vidaus reikalų ministerijos Viešojo saugumo politikos departamentą, kai šioje ministerijoje yra Teisės departamento Teisės taikymo ir vidaus tyrimo skyrius, be to, atsakovė turi teisės ir personalo tarnybą. Pažymėjo, kad atsakovė netinkamai aiškina sąvoką „nepertraukiamas vidaus tarnybos stažas“. Statute įtvirtinta nuostata, kad į vidaus tarnybos stažą turi būti įskaitytas ir mokslas įvairiose mokymo įstaigose, įtvirtina ir pareigūnų, kurie prieš įstodami į tarnybą mokėsi tokiose mokymosi įstaigose, statusą. Jeigu asmuo, kuris mokėsi, nebuvo atleistas iš tarnybos, tai negali būti ir ginčo, kad darbiniai tarnybiniai santykiai buvo nutrūkę. Vidaus tarnybos stažą patvirtina ir tai, kad ginčijamu laikotarpiu jis gavo darbo užmokestį (b. l. 52–54).
Pareiškėjas 2013-05-30 paaiškinime nurodė, kad jam buvo mokamas darbo užmokestis laikinaisiais talonais, kai dirbo Plungės r. PK policininku stažuotoju laikotarpiu nuo 1992-07-20 iki 1992-09-21(b. l. 67).
Atsakovė atsiliepime į pareiškėjo skundą jį prašė atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 18–21).
Atsiliepime nurodė, kad Tarnyba, skaičiuodama išeitinių kompensacijų mokėjimą, vadovaujasi Statuto 57 straipsniu, kuriame įstatymų leidėjas nustatė kompensacijos didinimą, atsižvelgus į tarnyboje nepertraukiamai ištarnautus metus, o ne į turimą vidaus tarnybos stažą. Vidaus tarnybos stažas (Statuto 37 straipsnis) negali būti prilyginamas Statuto 57 straipsnio 2 dalyje nustatytam nepertraukiamajam tarnybos stažui, šios sąvokos nėra tapačios.
Tarnyba, skaičiuodama pareiškėjui išeitinę kompensaciją, tarnybos laiką skaičiavo ne nuo jo priėmimo į vidaus tarnybą 1992-07-20, o nuo paskyrimo į pareigas po Vilniaus aukštesniosios policijos mokyklos baigimo 1993-07-19 iki atleidimo iš vidaus tarnybos 2013-01-29. Iš pareiškėjo tarnybos bylos matyti, kad jo vidaus tarnybos stažas 2013-01-29 yra 22 metai 6 mėnesiai 1 diena, tarnybos Lietuvos valstybei stažas – 23 metai 8 mėnesiai 21 diena, o stažas išeitinei kompensacijai skaičiuoti 2013-01-29 yra 19 metų 6 mėnesiai 11 dienų. Atsižvelgus į tai, kad R. V. atleidimo dieną jo nepertraukiamas tarnybos laikas sudarė 19 metų 6 mėnesius ir 11 dienų, jam pagrįstai buvo apskaičiuota ir išmokėta 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. Atsakovės nuomone, skundžiamas įsakymas yra teisėtas ir jį pakeisti, kaip skunde prašo pareiškėjas, nėra pagrindo.
Atsakovės atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime į skundą išdėstytas aplinkybes ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovės atstovė teismo posėdyje pažymėjo, kad pareiškėjas prisiekė 1993-10-01. Pareigūno statusas įgyjamas būtent nuo priesaikos davimo. Pateiktos darbo užmokesčio kortelės patvirtina, kad laikotarpiu nuo 1993 m. sausio iki liepos mėnesio pareiškėjui nebuvo mokamas atlyginimas, jam buvo mokamas darbo užmokestis iš policijos mokyklos. Pareiškėjas neatliko policininko stažuotojo funkcijų.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Remiantis rašytiniais bylos duomenimis, esančiais pareiškėjo tarnybos byloje, nustatyta, kad jis 1992-07-10 pateikė pareiškimą Plungės r. PK komisarui, prašydamas jį priimti viešosios policijos policininku–stažuotoju (tarnybos byla, l. 10). Pareiškėjas 1992-07-13 sudarė sutartį su Plungės r. PK (savivaldybės policijos nuovada), iš kurios matyti, kad pareiškėjui, kaip policijos pareigūnui, buvo suteiktas viešosios policijos pareigybės policininko-stažuotojo laipsnis (1 punktas), sutartis sudaryta trejiems metams (2 punktas) ir įsigalioja kitą dieną nuo jos pasirašymo (3 punktas, tarnybos byla 15 l.). Plungės r. PK komisaro 1992-07-13 įsakymu Nr. 160 pareiškėjas nuo 1992-07-20 paskirtas Plungės r. PK Viešosios policijos policininku–stažuotoju ir nustatytas 3,3 darbo apmokėjimo koeficientas (tarnybos byla, 19 l.).
Vidaus reikalų ministerijos aukštesniosios policijos mokyklos 1993-07-11 pažymėjimas patvirtina, kad pareiškėjas 1992 m. įstojo į Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus aukštesniąją policijos mokyklą ir 1993 m. baigė šios mokyklos bazinio profesinio pasirengimo kursą (b. l. 10).
2013-02-07 tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapas Nr. 04/4-5-3 patvirtina, kad pareiškėjas, remiantis Plungės r. PK 1992-07-13 įsakymu Nr. 160, nuo 1992-07-20 iki 1992-09-21 (2 mėn. ir 1 d.) tarnavo Plungės r. PK viešojoje policijoje policininku–stažuotoju; nuo 1992-09-21 iki 1993-07-11 (9 mėn. ir 20 d.) buvo Vidaus reikalų ministerijos aukštesniosios policijos mokyklos klausytojas; Plungės r. PK vadovo 1993-07-06 įsakymu Nr. 201 nuo 1993-07-19 iki 1995-09-13 (2 m. 1 mėn. ir 24 d.) buvo paskirtas į Plungės r. PK savivaldybių policijos jaunesniojo inspektoriaus pareigas; Tardymo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 1995-09-13 įsakymu Nr. TD-94 nuo 1995-09-13 iki 1999-06-01 (3 m. 8 mėn. ir 18 d.) buvo paskirtas Tardymo poskyryje prie Plungės r. PK tardytoju; Tardymo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 1999-06-01 įsakymu Nr. TD-98 nuo 1999-06-01 iki 2002-02-05 (2 m. 8 mėn. ir 4 d.) paskirtas vyresniuoju tardytoju; Tardymo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2002-02-04 įsakymu Nr. 47TE nuo 2002-02-05 iki 2002-04-19 (2 mėn. ir 14 d.) – Tardymo skyriaus prie Mokesčių policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos vyresniuoju tardytoju; Tarnybos direktoriaus 2002-04-24 įsakymu Nr. 53TE nuo 2002-04-19 iki 2003-01-01 (8 mėn. ir 12 d.) Tarnybos Tardymo skyriaus vyresniuoju tardytoju; Tarnybos 2003-01-02 įsakymu Nr. 1 TE nuo 2003-01-01 iki 2003-02-24 (1 mėn. 23 d.) – Tarnybos Tardymo skyriaus Telšių apskrities poskyrio vyresniuoju tyrėju; Tarnybos direktoriaus 2003-02-21 įsakymu Nr. 39 TE nuo 2003-02-24 iki 2003-05-01 (2 mėn. ir 7 d.) Tarnybos Tardymo skyriaus Telšių apskrities poskyrio viršininku; Tarnybos direktoriaus 2003-04-30 įsakymu Nr. 78 TE nuo 2003-05-01 iki 2004-01-01 (8 mėn.) Tarnybos Telšių apskrities skyriaus vyresniuoju inspektoriumi; Tarnybos direktoriaus 2003-12-30 įsakymu Nr. 229TE nuo 2004-01-01 iki 2011-03-01 (7 m. ir 2 mėn.) – Tarnybos Telšių apskrities skyriaus vyresniuoju tyrėju; Tarnybos direktoriaus 2011-02-24 įsakymu Nr. 183TE nuo 2011-03-01 iki 2013-01-29 (1 m. 10 mėn. ir 28 d.) – Tarnybos Šiaulių apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus vyresniuoju tyrėju. Nurodyta, kad pareiškėjas 2013-01-29 vidaus tarnybos sistemoje ištarnavo 22 metus 6 mėnesius ir 1 dieną (b. l. 11–14). Byloje nėra ginčo dėl šių nustatytų faktinių aplinkybių.
Tarnybos direktorius, vadovaudamasis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 57 straipsniu ir atsižvelgdamas į Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos specializuotosios medicininės ekspertizės 2013-01-28 ligos liudijimą Nr. 351, atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos 2013-01-29, R. V. vidaus tarnybos stažas 2013-01-29 – 22 m. 6 mėn. ir 1 d., R. V. tarnybos Lietuvos valstybei stažas 2013-01-29 – 23 m. 8 mėn. ir 21 d. (1 punktas); įpareigojo Tarnybos Finansų skyrių išmokėti R. V. piniginę kompensaciją už 3,63 kalendorinės dienos nepanaudotų kasmetinių atostogų už 2013 metus (2.1 punktas) ir jo dviejų mėnesinių vidutinio darbo užmokesčio dydžio (didinant du kartus) išeitinę kompensaciją (2.2. punktas, b. l. 8).
Pareiškėjas nesutinka su atsakovės apskaičiuotu stažu išeitinei kompensacijai gauti ir ginčijamo įsakymo 2.2 punktu.
Taigi, byloje iš esmės kilęs ginčas dėl to, ar pagrįstai atsakovė nepertraukiamąjį pareiškėjo tarnybos stažą pradėjo skaičiuoti nuo 1993-07-19. Pareiškėjas teigia, kad jo stažas turėjo būti skaičiuojamas nuo 1992-07-20 ir nesutinka su atsakovės pozicija, kad jo stažas išeitinei kompensacijai skaičiuoti 2013-01-29 buvo 19 m. 6 mėn. ir 11 d.
Statuto 57 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4, 11, 15 ir 16 punktus, išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija, o 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio kompensacija pareigūnams, nepertraukiamai ištarnavusiems daugiau kaip 5 metus, didinama pusantro karto, daugiau kaip 10 metų – du kartus, daugiau kaip 20 metų – tris kartus.
Sutiktina su atsakove, kad vidaus tarnybos pareigūnų teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose (Statute, Valstybės tarnybos įstatyme) nėra įtvirtintų teisės normų, nustatančių nepertraukiamos tarnybos skaičiavimo sąlygų ir tvarkos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylas (būtent dėl išeitinės kompensacijos didinimo, nepertraukiamai ištarnavusiems vidaus tarnyboje pareigūnams) yra suformavęs praktiką, jog tokiu atveju, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, šiems teisiniams santykiams taikytini darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai (žr. 2009-05-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A438-571/2009; 2009-12-23 sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-1542/2009; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1241/2010 ir kt.). Taigi, netaikytinas Statuto 37 straipsnis, o remiamasi Darbo kodeksu.
Darbo kodekso 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad nepertraukiamasis darbo stažas – tai laikas, dirbtas vienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje arba keliose įmonėse, įstaigose, organizacijose, jeigu iš vienos darbovietės į kitą buvo perkelta darbdavių susitarimu ar kitais pagrindais, nenutraukiančiais darbo stažo, arba jeigu darbo pertrauka neviršija nustatytų terminų. Taigi, darbo įstatymai į nepertraukiamą darbo stažą įskaito tik tą laiką, kurį darbuotojas dirbo vienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, jei iš vienos darbovietės į kitą buvo perkelta darbdavių susitarimu ar kitais pagrindais, nenutraukiančiais darbo stažo, taip pat į nepertraukiamą darbo stažą gali būti įskaičiuota nustatytų terminų neviršijanti pertrauka.
Atsakovė savo poziciją grindė Vidaus reiklų ministerijos Viešojo saugumo politikos departamento 2013-02-21 Nr. 12D-268 raštu „Dėl nuomonės pateikimo“ (b. l. 33–34), kuriame, remiantis anksčiau cituota praktika dėl Darbo kodekso 30 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo, jis pareiškė nuomonę, kad laikotarpis, kai R. V. mokėsi Vilniaus aukštesniojoje policijos mokykloje, į Statuto 57 straipsnio 2 dalyje nustatytą nepertraukiamą tarnybos stažą nėra įskaičiuotinas. Departamento nuomone, „remiantis Statuto (redakcija, galiojusi nuo 2000-02-08 iki 2006-08-29) 1 punktu ir R. V. tarnybos apskaitos lapo kopijoje nurodytais duomenimis, R. V. tarnybos vyresniuoju tardytoju civilinėse pareigūno pareigose Tardymo poskyryje prie Plungės rajono policijos komisariato laikotarpis įskaičiuotinas į nepertraukiamąjį tarnybos stažą, apskaičiuojant R. V. išeitinę kompensaciją pagal Statuto 57 straipsnio 2 dalį.“
Šiuo atveju buvo pateikta nuomonė ir joje išdėstyta pozicija nesaisto atsakovės, priimant sprendimus, vadovautis teisės aktais, taikytinais ginčytinam klausimui spręsti bei nustatytoms faktinėms aplinkybėms vertinti. Vertintina, ar pareiškėjo mokymosi laikotarpis Vilniaus aukštesniojoje policijos mokykloje galėjo būti įskaitytas į Statuto 57 straipsnio 2 dalyje nustatytą nepertraukiamąjį stažą.
Pareiškėjas neginčija skunde įsakymo dalies, kuria jis buvo atleistas iš tarnybos dėl jo sveikatos būklės pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, remiantis ligos liudijimu (b. l. 23).
Kadangi pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, jis įgijo teisę į Statuto 57 straipsnyje nustatytą išeitinę kompensaciją. Ginčijamo įsakymo 2.2 punkte nustatyta, kad pareiškėjui išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio (didinant du kartus) išeitinė kompensacija. Sutiktina su pareiškėju, kad ginčijamame įsakyme nedetalizuota, kodėl jam išmokama būtent tokio dydžio išeitinė kompensacija. To paties įsakymo 1 punkte nurodyta, kad jo vidaus tarnybos stažas 2013-01-29 – 22 m. 6 mėn. ir 1 d. Iš pareiškėjui išmokėto kompensacijos dydžio matyti, kad atsakovė nustatė, jog pareiškėjas nepertraukiamai ištarnavo daugiau kaip 10 metų, bet ne daugiau kaip 20 metų. Tik atsiliepime atsakovė nurodė, kad pareiškėjo stažas išeitinei kompensacijai skaičiuoti 2013-01-29 buvo 19 m. 6 mėn. ir 11 d., nes nepertraukiamąjį pareiškėjo tarnybos stažą pradėjo skaičiuoti nuo 1993-07-19.
Kaip minėta anksčiau, pareiškėjas 1992-07-10 pateikė pareiškimą Plungės r. PK komisarui, prašydamas jį priimti viešosios policijos policininku-stažuotoju (tarnybos byla, l. 10), 1992-07-13 jis sudarė sutartį su Plungės r. PK (savivaldybės policijos nuovada) ir Plungės r. PK komisaro 1992-07-13 įsakymu Nr. 160 nuo 1992-07-20 buvo paskirtas Plungės r. PK Viešosios policijos policininku–stažuotoju ir nustatytas 3,3 darbo apmokėjimo koeficientas (tarnybos byla, l. 19).
Tai, kad pareiškėjas gavo darbo užmokestį patvirtina 1992-07-13 įsakymas (tarnybos byla, l. 10), Plungės r. PK 1993-07-16 įsakymas Nr. 201, kuriuo nuo 1993-07-17 R. V. buvo paskirtas savivaldybių policijos apylinkės jaunesniuoju inspektoriumi, atleidus iš Viešosios policijos patrulinės tarnybos policininko pareigų, buvo nustatytas reguliuojamas 4,8 darbo apmokėjimo koeficientas ir mokamas nuo liepos 1 d. (b. l. 41–43). Be to, pareiškėjas teismui pateikė 2013-04-05 pažymą Nr. 7PŽ-44, iš kurios matyti, kad ji parengta remiantis Vilniaus aukštesniosios policijos mokyklos asmens kortelės atlyginimams apskaičiuoti duomenimis. Šioje pažymoje nurodytas pareiškėjo gautas apmokestinamasis darbo užmokestis: 1992 m. rugsėjo mėn. – 56,10 Lt, spalio mėn. – 56,10 Lt, lapkričio mėn. – 56,10 Lt, gruodžio mėn. – 56,10 Lt, 1993 m. sausio mėn. – 70,69 Lt, vasario mėn. – 70,69 Lt, kovo mėn. – 81,43 Lt, balandžio mėn. – 93,90 Lt, gegužės mėn. – 103,26 Lt, birželio mėn. – 108,43 Lt ir liepos mėn. – 70,72 Lt (b. l. 58). Pareiškėjas pateikė ir asmens kortelę atlyginimams apskaičiuoti, iš kurios matyti, kad jam faktiškai „išduota“ atlyginimo: rugpjūčio mėn. – 5817 ir 812, rugsėjo – 5919, spalio – 4724, lapkričio – 416 (b. l. 69–70) ir 1993 m. liepos mėn. – 96,91 (b. l. 71–72). Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013-05-27 pažyma Nr. PAZ1-193 patvirtina, kad pareiškėjui darbo užmokesčio 1992 m. liepos mėn. buvo išmokėta 16,24 Lt, rugpjūčio mėn. – 42,05 Lt ir rugsėjo mėn. – 59,16 Lt (b. l. 77).
Taigi, kai pareiškėjas mokėsi, jis gavo išmoką – darbo užmokestį. Pareiškėjas, iki jo paskyrimo savivaldybių policijos apylinkės jaunesniuoju inspektoriumi, gavo darbo užmokestį, remiantis 1992-07-20 įsakymu Nr. 160, todėl teismas sutinka su pareiškėjo teiginiais, kad jam mokymosi laikotarpiu buvo mokamas būtent darbo užmokestis. Šioje byloje nėra svarbu, kokio dydžio ir kokiais piniginiais vienetais pareiškėjui buvo išmokėtas darbo užmokestis. Esminė aplinkybė yra išmokėtų sumų paskirtis – darbo užmokestis.
Pareiškėjas laikotarpiu nuo 1992-09-21 iki 1993-07-11 buvo Vidaus reikalų ministerijos aukštesniojoje policijos mokykloje klausytoju.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991-07-29 nutarimu Nr. 304 patvirtino Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statutą, kurio 1 punkte buvo nustatyta, kad „Vidaus reikalų ministerijos mokymo įstaigų pareigūnams taikomi šio statuto bei tų mokymo įstaigų statutų reikalavimai.“ Minėto statuto 3 punkte buvo nustatyta, kad „Asmenys, pareiškę norą tarnauti, privalo pasitikrinti Vidaus reikalų ministerijos centrinėje medicininės ekspertizės komisijoje, kuri, atsižvelgdama į priimamųjų asmenų sveikatos būklę ir psichologinės tarnybos tyrimo rezultatus, pateikia išvadą dėl tinkamumo tarnybai.“ Tarnybos byloje yra Vidaus reikalų ministerijos Centrinės medicinos ekspertizės komisijos 1992-04-23 pažyma Nr. 4109, patvirtinanti, kad pareiškėjas tuo metu buvo sveikas (tarnybos byla, 14 l.). Minėtoje pažymoje nurodytas prierašas „Plungės r. PK“. Taigi, pareiškėjas iki 1992-07-10, kai pateikė prašymą Plungės r. PK priimti jį policininku–stažuotoju, medicininę komisiją perėjo.
Šiame statute nustatyta tai, kad su asmenimis, priimtais į tarnybą sudaroma terminuota sutartis (14 punktas), asmuo, paskyrus jį į pareigas ir jam suteikus atitinkamą laipsnį (pareiginį laipsnį), tampa pareigūnu. Pareigūnui išduodamas tarnybinis pažymėjimas, ženklas bei uniforma (17 punktas). Taigi, šio statuto 17 punkte nustatytas paskyrimas į pareigas negali būti aiškinamas kaip neapimantis asmenų priėmimo aukštesniųjų policijos mokyklų klausytojais. Priešingas šios nuostatos aiškinimas, t. y. kad pareigūno statusą asmuo įgyja tik jį paskyrus į konkrečias pareigas atitinkamoje vidaus reikalų sistemos įstaigoje, o ne šių įstaigų klausytojais, be kita ko, neleistų pareigūnais pripažinti ir tuometinės Lietuvos policijos akademijos klausytojų, nors jie buvo laikomi policijos pareigūnais (Policijos įstatymo 5 str. 4 d. (1990-12-11 įstatymo Nr. I-851 redakcija) ir jiems, kaip ir aukštesniųjų policijos mokyklų klausytojams, taikomos Tarnybos statuto nuostatos (Tarnybos statuto 1 p.). Be to, vien tai, kad aukštesniųjų policijos mokyklų klausytojų statusas nebuvo eksplicitiškai apibrėžtas tuo metu galiojusiame Policijos įstatyme, nagrinėjamu atveju savaime negali lemti išvados, kad tokie asmenys nelaikytini vidaus reikalų sistemos pareigūnais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-10-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2369/2012). Taigi, pareiškėjas pagal 1992-07-13 terminuotą sutartį buvo priimtas į tarnybą, jam suteiktas pareiginis laipsnis.
Šio statuto 20 punkte buvo nustatyta, kad „pirmą kartą priimtiems į tarnybą ir neturintiems aukštesniojo ar aukštojo išsimokslinimo asmenims suteikiamas vidaus tarnybos eilinio arba policininko stažuotojo pareiginis laipsnis bei nustatomas vienerių metų stažuotės terminas“ (20 punktas). Policijos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1 punkte (1990-12-11 įstatymo Nr. I-851 redakcija) policijos pareigūnų tarnybos stažui, kvalifikacijai ir einamoms pareigoms pažymėti bei santykiams reguliuoti buvo nustatyti pareiginiai laipsniai, o žemiausias iš jų – policininkas stažuotojas. Nors tai ir žemiausias policijos pareigūnų pareiginis laipsnis, tačiau tokio laipsnio suteikimas pareiškėjui patvirtino, jo, kaip policijos pareigūno, statusą. Teismas neabejoja pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis, kad, besimokydamas Vilniaus aukštesniojoje policijos mokykloje, turėjo suteiktą pareiginį laipsnį, gavo darbo užmokestį, turėjo policijos pareigūno tarnybinį pažymėjimą, nešiojo policininko uniformą su skiriamaisiais ženklais bei esant reikalui turėjo vykdyti paskirtas viešosios tvarkos apsaugos užduotis.
Priėmimo į Vidaus reikalų ministerijos aukštesniąsias policijos mokyklas (1993-05-06 įsakymas Nr. 322) taisyklėse nurodyta, kad „1.1 Į VRM aukštesniąsias policijos mokyklas priimami vidaus reikalų sistemos pareigūnai, taip pat kiti Lietuvos Respublikos piliečiai, turintys vidurinį išsimokslinimą, ne vyresni kaip 30 metų ir tinkami pagal asmenines savybes, dalykinį ir fizinį pasirengimą bei sveikatos būklę. 1.2 Mokymasis nemokamas. Klausytojams mokama stipendija. Vidaus reikalų sistemos pareigūnams, priimtiems į VRM aukštesniąsias policijos mokyklas, mokamas visas darbo užmokestis pagal pareigas, iš kurių jie įstojo mokytis. Darbo užmokesčio atestatai į mokyklas persiunčiami nustatyta tvarka. Klausytojai nemokamai aprūpinami bendrabučiu ir uniforma“.
Teismas neturi pagrindo abejoti pareiškėjo teiginiais, kurių nepaneigė atsakovė, kad kai jis mokėsi Vilniaus aukštesniojoje policijos mokykloje, jam buvo mokamas darbo užmokestis, išduotas policininko pažymėjimas ir suteiktas policininko stažuotojo pareiginis laipsnis, jis atlikdavo įvairias viešosios tvarkos palaikymo užduotis. Nėra duomenų, kad pareiškėjui suteiktas policininko stažuotojo laipsnis jo mokymosi laikotarpiu būtų buvęs atimtas ar jis būtų buvęs tuo laikotarpiu atleistas iš tarnybos. Tai, kad pareiškėjas prisiekė 1993-10-01, nepaneigia anksčiau nustatytų aplinkybių, susijusių su jo tarnybos nepertraukiamumu ir turėtu statusu nuo 1992-07-20. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo tarnybos byloje visa informacija apie jo tarnybą pradedama fiksuoti nuo 1992-07-20. Jei būtų pripažįstama, kad pareiškėjas įgijo pareigūno statusą tik prisiekęs 1993-10-01, tai neatitiktų ir šioje byloje pačios atsakovės pateiktos pozicijos dėl jam apskaičiuoto stažo išmokant kompensaciją pagal Statuto 57 straipsnio 2 dalį, kurį ji skaičiuoja nuo 1993-07-19.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagal ginčo teisiniam santykiui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą pareiškėjo priėmimas į Vilniaus aukštesniąją policijos mokyklą nagrinėjamu atveju lėmė iki įstojimo įgyto statuso nepraradimą ir vidaus reikalų sistemos pareigūno statuso turėjimą, o kartu ir tarnybos tęstinumą. Teismas nenustatė, o atsakovė neįrodė, kad tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lape užfiksuoti duomenys dėl pareiškėjo perkėlimo į tam tikras jo eitas pareigas būtų nutraukę jo darbo stažą. O konstatavus, kad pareiškėjo stažas nebuvo nutrūkęs Statuto 57 straipsnio prasme, darytina išvada, kad atsakovė nepagrįstai ginčijamo įsakymo 2.2 punktu įpareigojo išmokėti dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę kompensaciją, didindama du kartus, nors ją turėjo didinti tris kartus. Pareiškėjui buvo priskaičiuota 14 986,14 Lt išeitinė kompensacija (b. l. 59). Ginčo dėl to, kad šią sumą pareiškėjas gavo, nėra. Įvertinus tai, pareiškėjui turi būti išmokama dar 2 mėnesių vidutinio dydžio išeitinės kompensacijos dalis, t. y. 6 931,40 (3 465,70 x 2) Lt, atsakovė atitinkamai įpareigotina ginčijamo įsakymo 1 punktą papildyti, kad „R. V. nepertraukiamasis vidaus tarnybos stažas išeitinei kompensacijai gauti yra 20 metų 6 mėnesiai ir 1 diena“. Pažymėtina, kad įsakyme apskritai nenurodyta, koks stažas pareiškėjui išeitinei kompensacijai gauti buvo apskaičiuotas.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją dėl jos kaltės už uždelstą laiką visiškai atsiskaityti su pareiškėju. Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką.“ Pareiškėjui ginčijamu įsakymu buvo išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas bei išeitinė kompensacija ir jis neginčijo, kad šias sumas gavo, tačiau ne darbo užmokestis, todėl pareiškėjui negali būti priteistas vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką.
Pareiškėjas teismo prašo priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnis nustato bylą laimėjusio asmens teisę gauti savo išlaidų atlyginimą iš kitos šalies. Į patirtas bylinėjimosi išlaidas įeina ir sumokėtas žyminis mokestis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgus į tai, pareiškėjui iš atsakovės priteisiama 100 (vienas šimtas litų) Lt žyminio mokesčio, kurį pareiškėjas sumokėjo 2013-02-22 mokėjimo nurodymu (b. l. 7). Pareiškėjas teismui duomenų apie kitas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė. Pareiškėjui išaiškinama, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, jis turi teisę per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo pateikti teismui prašymą raštu su kitų išlaidų detaliu apskaičiavimu ir pagrindimu.
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 2 dalimi, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 4 punktu, 127 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
R. V. skundą tenkinti iš dalies.
Įpareigoti atsakovę papildyti Finansinių nusikaltimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2013-01-29 įsakymo Nr. TE-19 „Dėl R. V. atleidimo iš vidaus tarnybos“ pirmą punktą teiginiu, kad „R. V. nepertraukiamasis vidaus tarnybos stažas išeitinei kompensacijai gauti yra 20 metų 6 mėnesiai ir 1 diena“, ir pakeisti antro punkto 2.2 papunktį, t. y. „R. V. turi būti išmokėta dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio (didinant tris kartus) išeitinė kompensacija“, priteisti iš atsakovės Finansinių nusikaltimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją – 6 931,40 (šešis tūkstančius devynis šimtus trisdešimt vieną litą 40 ct) ir 100 (vieną šimtą litų) Lt žyminio mokesčio.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Nijolė Sušinskienė