Administracinė byla Nr. A662-2474/2011

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02323-2010-6

                                          Procesinio sprendimo kategorijos: 1.4; 35.2

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. liepos 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,             

dalyvaujant pareiškėjo atstovui J. E.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus rajono savivaldybės taryba).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašymu (b. l. 1-2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktorių per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pakeisti visas Valstybinės kalbos įstatymo neatitinkančias gatvių pavadinimų lenteles Vilniaus rajono savivaldybės gyvenvietėse į tokias, kurios atitiktų Valstybinės kalbos įstatymo bei Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, pakeitimo ir įtraukimo į apskaitą taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 1996 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 1395, (toliau – ir Taisyklės), reikalavimus - t. y. tokias, kuriose nurodyti Registrų centre įregistruoti gatvių pavadinimai lietuvių kalba.

Pabrėžė, kad Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalis nustato, jog Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba. Išimtis iš šios taisyklės įtvirtinta Valstybinės kalbos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią tautinių bendrijų organizacijų pavadinimai, jų informaciniai užrašai greta valstybinės kalbos gali būti pateikiami ir kitomis kalbomis. Darė išvadą, kad visi tautinių bendrijų organizacijoms nepriklausantys viešieji užrašai Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat ir gatvių pavadinimų lentelės turėtų būti iškabintos tik lietuvių kalba. Šios nuostatos, pareiškėjo nuomone, negali būti aiškinamos kitaip, kadangi dvikalbystė viešuosiuose užrašuose galima tik Valstybinės kalbos įstatymo 18 straipsnyje numatytu atveju. Tvirtino, kad gatvių pavadinimai nėra ir negali būti laikomi nei tautinės bendrijos organizacijos pavadinimais, nei atitinkamai tokios bendrijos informaciniais užrašais. Be to, pagal Taisyklių 18 punktą gatvės pavadinimas gali būti vartojamas tik jei jis įregistruotas. Pažymėjo, kad pagal Taisykles pavadinimus gatvėms suteikia savivaldybių atstovaujamosios institucijos - savivaldybių tarybos, o gatvių pavadinimų lenteles per 1 mėnesį nuo savivaldybės tarybos sprendimo dėl pavadinimo gatvei suteikimo įsigaliojimo privalo pakeisti pati savivaldybė. Nurodė Taisyklių 27 punktą, Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 2 punktą, pažymėjo, kad Vilniaus rajono savivaldybės taryba nėra suteikusi vykdomosios institucijos įgaliojimų Administracijos direktoriaus pavaduotojui. Pabrėžė, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 1 punktą savivaldybės administracijos direktorius tiesiogiai ir asmeniškai atsako už įstatymų, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje jo kompetencijai priskirtais klausimais. Paaiškino, kad Vyriausybės atstovo tarnyba atliko tyrimą Vilniaus rajono savivaldybėje ir nustatė, kad Vilniaus rajono savivaldybėje Pikeliškėse - Paberžės gatvėje, Maišiagaloje - Jogailos, Paberžės, Mokyklos, Naujojoje, Kooperatyvinėje, Algirdo ir Vilniaus gatvėse, Sudervėje - Kernavės ir Vilniaus gatvėse, Ažulaukėje - Nemenčinės gatvėje, Nemenčinėje - Švenčionių ir Kardinolo H. R. Gulbinovičiaus gatvėse, Buivydžiuose - Šv. Jurgio ir Bažnyčios gatvėse, Mostiškėse - Laisvės, Mokyklos, Linksmojoje, Naujojoje, Sodų, Baltarusijos ir Medaus gatvėse, Lavoriškėse - Liepos gatvėje gatvių pavadinimų lentelės yra iškabintos ne tik lietuvių, bet ir rusų, lenkų kalbomis, o tai prieštarauja tiek Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsniui, tiek Taisyklių 18 punktui.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į prašymą (b. l. 30-33) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad prašymas iš esmės neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ), kadangi pareiškėjo keliami reikalavimai nekonkretūs. Teigė, kad pareiškėjo reikalavimas buvo vykdomas, nes Administracijos seniūnijų darbuotojams buvo pavesta vietoje vykdyti reikalavimus. Seniūnai, kiti darbuotojai kalbėjo su namų šeimininkais, kurie kategoriškai atsisakė vykdyti Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje reikalavimus keisti gatvių pavadinimų lenteles. Pažymėjo, kad Administracijos darbuotojai negali be namo ir žemės savininko ar teismo leidimo net įeiti į privačių valdų teritoriją ar namą. Atkreipė dėmesį, kad net Vilniaus miesto centre yra daug iškabų, rodyklių anglų ir kitomis kalbomis. Nurodė, kad Administracijos direktorius bei Vilniaus rajono savivaldybės taryba laikėsi Lietuvos Respublikos įstatymų, jų nepažeidė, elgėsi rūpestingai, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Pabrėžė, kad Vilniaus rajono savivaldybės taryba nepriėmė sprendimų dėl gatvių rodyklių pavadinimų lenkų ar rusų kalba, o Administracijos direktorius nepriėmė tokių įsakymų. Nurodė Administracinių teisės pažeidimų kodekso 917, 2467 straipsnius ir darė išvadą, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje viršijo savo įgaliojimus. Atsakovo teigimu, būtina ištirti nustatytus faktus ir apklausti kiekvieno namo savininką, ar jie sutinka įvykdyti Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje reikalavimus dėl gatvių lentelių. Atsakovo manymu, kiekvienas privataus namo savininkas, kuriame aptiktas pažeidimas, privalo dalyvauti bylos nagrinėjime trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėmis. Atkreipė dėmesį į teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. rugsėjo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-268/1999, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P10-96/2003) ir darė išvadą, kad tautinių mažumų teisių šiuo klausimu realizavimo tvarka ir mechanizmas Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais nėra detalizuotas ir aiškus. Teigė, kad Lietuvoje lieka nerealizuojamos tautinių mažumų teisės, suteiktos ratifikuotomis tarptautinėmis sutartimis, galioja nacionaliniai teisės aktai, kurie, atsakovo nuomone, prieštarauja tiek nacionaliniams, tiek tarptautiniams teisės aktams. Akcentavo, kad viešuosius užrašus Lietuvoje reglamentuoja ne vien tik Valstybinės kalbos įstatymo nuostatos, bet ir tarptautiniai teisės aktai. Nurodė Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos, priimtos 1995 m. vasario 1 d., Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotos 2000 m. vasario 17 d. įstatymu Nr. VIII-1548, (toliau – ir Konvencija) 11 straipsnio 3 dalį, Konstitucijos 135 straipsnį, 138 straipsnio 3 dalį, Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalį ir darė išvadą, kad Konvencijos normoms turi būti suteiktas prioritetas, jeigu nacionalinė teisė nustato kitokias taisykles negu Konvencija ar nacionalinės teisės normos būtų nepakankamai aiškios. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 17 d. nutarimą ir darė išvadą, kad visos Lietuvos Respublikos institucijos (taip pat ir Vilniaus rajono savivaldybė), visi tarnautojai (taip pat ir Administracijos direktorius) Lietuvos ratifikuotas tarptautines sutartis savo veikloje privalo taikyti tiesiogiai. Nurodė Valstybinės kalbos įstatymo 1 straipsnio 3 dalį, pažymėjo, kad iki 2010 m. sausio 2 d. Konvenciją Lietuvoje įgyvendino Tautinių mažumų įstatymas. Kadangi nuo 2010 m. sausio 2 d. Lietuvoje nėra teisės akto, kuris įgyvendintų Konvenciją, pareiškėjo manymu, pastaroji įgauna tiesioginio taikymo galią. Nurodė, kad Taisyklių 18 punktas prieštarauja Konvencijos 11 straipsnio 3 daliai, todėl turi būti taikomos Konvencijos, o ne Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo nuostatos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus rajono savivaldybės taryba atsiliepimu į prašymą (b. l. 35-38) prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė iš esmės tuo pačius argumentus kaip ir atsakovas atsiliepime į prašymą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu prašymą tenkino iš dalies, įpareigojo Administracijos direktorių per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pakeisti gatvių pavadinimų lenteles Vilniaus rajono savivaldybėje Pikeliškėse - Paberžės gatvėje, Maišiagaloje - Jogailos, Paberžės, Mokyklos, Naujojoje, Kooperatyvinėje, Algirdo ir Vilniaus gatvėse, Sudervėje - Kernavės ir Vilniaus gatvėse, Ažulaukėje - Nemenčinės gatvėje, Nemenčinėje - Švenčionių ir Kardinolo H. R. Gulbinovičiaus gatvėse, Buivydžiuose - Šv. Jurgio ir Bažnyčios gatvėse, Mostiškėse - Laisvės, Mokyklos, Linksmojoje, Naujojoje, Sodų, Baltarusijos ir Medaus gatvėse, Lavoriškėse - Liepos gatvėje į atitinkančias Valstybinės kalbos įstatymo bei Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, pakeitimo ir įtraukimo į apskaitą taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 1996 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 1395, reikalavimus, t. y. tokias, kuriose gatvių pavadinimai būtų nurodyti valstybine (lietuvių) kalba. Kitoje dalyje Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pažymėjo, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje negavo informacijos iš Administracijos apie tai, kad 2010 m. liepos 7 d. reikalavimas Nr. 1R-22 yra įvykdytas, taip pat ir prašymo pratęsti minėto reikalavimo įvykdymo terminą. Konstatavo, kad Administracijos direktorius neįvykdė Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2010 m. liepos 7 d. reikalavimo Nr. 1R-22.

Nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnį, Valstybinės kalbos įstatymo 1 straipsnio 1, 3 dalis, 17 straipsnio 1 dalį, 18 straipsnio 1 dalį, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-687/2008 ir pažymėjo, kad gatvių pavadinimai nėra ir negali būti laikomi nei tautinės bendrijos organizacijos pavadinimais, nei atitinkamai tokios bendrijos informaciniais užrašais. Darė išvadą, kad nėra pagrindo kaip išimtinėmis vadovautis Valstybinės kalbos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Nurodė Taisyklių 27, 29 punktus ir darė išvadą, jog galiojantys teisės aktai nustato, jog gatvių pavadinimų užrašai turi būti pateikiami valstybine lietuvių kalba, o už jų įtvirtinimą, informacijos juose teisingumą ir teisėtumą, keitimą ir kt. atsako savivaldybės vykdomoji institucija. Nurodė Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 1 punktą ir darė išvadą, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2010 m. liepos 7 d. reikalavimu Nr. 1R-22 kreipėsi į tinkamą subjektą.

Pažymėjo, kad atsakovas nepateikė duomenų apie tai, jog naudojami gatvių pavadinimai ne lietuvių kalba yra įregistruoti registre. Nurodė Konvencijos 11 straipsnio 3 dalį, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, kurioje, teismo nuomone, kilęs ginčas yra identiškas šioje byloje kilusiam ginčui. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-152/2009 ir darė išvadą, kad šioje byloje nagrinėjamam ginčui spręsti taikytinų teisės normų aiškinimo ir taikymo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje priimti procesiniai sprendimai vertintini kaip teisės šaltiniai, kuriais būtina vadovautis priimant sprendimą ir šioje byloje. Tokią išvadą teismas darė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimu. Konstatavo, kad ginčo sprendimui taikytinos ne Konvencijos nuostatos, o nacionaliniai teisės aktai (Valstybinės kalbos įstatymas, Taisyklės). Laikė, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė vykdyti pareiškėjo 2010 m. liepos 7 d. reikalavimą Nr. 1R-22.

Pažymėjo, kad nagrinėtinu atveju Vyriausybės atstovas nesprendė administracinės atsakomybės taikymo pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 917 straipsnį klausimų, todėl, teismo nuomone, nėra pagrindo teigti, kad, kreipdamasis į teismą dėl 2010 m. liepos 7 d. reikalavimo Nr. 1R-22 nevykdymo, pareiškėjas viršijo savo kompetenciją. Nurodė Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktą, pagal kurį Vyriausybės atstovui suteikta teisė kreiptis į administracinį teismą dėl savivaldybės administravimo subjekto neveikimo.

Tai, kad kai kurie Vilniaus rajono savivaldybės gyventojai kategoriškai atsisako keisti gatvių pavadinimų lenteles, teismo nuomone, nėra pagrindas netenkinti Vyriausybės atstovo prašymo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Nurodė, kad savivaldybė, nustačiusi, jog kai kurie asmenys sudaro kliūtis gatvių pavadinimų lentelių keitimui, turi teisę spręsti dėl atitinkamų teisinių poveikio priemonių jiems taikymo pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą ir kitus teisės aktus, kreiptis pagalbos į kitas kompetentingas institucijas.

III.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (b. l. 65-69) prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: 1) ar Valstybinės kalbos įstatymo (2002 m. birželio 13 d. redakcija Nr. IX-954) 14, 17 straipsniai ta apimtimi, kuria nėra nustatyta, jog teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, atsižvelgus į konkrečias sąlygas, visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus, stengiamasi daryti taip pat ir mažumos kalba, bei administracinių teritorinių vienetų, kuriuose kompleksiškai gyvena kuri nors tautinė mažuma, vietos įstaigose ir organizacijose greta valstybinės kalbos vartojama tos tautinės mažumos (vietine) kalba ir administraciniuose teritoriniuose vienetuose informaciniai užrašai greta lietuvių kalbos gali būti ir tautinės mažumos (vietine) kalba neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 7, 135 straipsniams, 138 straipsnio 3 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) ar nuostatos, įtvirtintos Konvencijos 11 straipsnio 3 dalyje, nustatančios, kad teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, atsižvelgus į konkrečias sąlygas, visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus, stengiamasi daryti taip pat ir mažumos kalba, bei administracinių teritorinių vienetų, kuriuose kompaktiškai gyvena kuri nors tautinė mažuma, vietos įstaigose ir organizacijose greta valstybinės kalbos vartojama tos tautinės mažumos (vietine) kalba ir administraciniuose teritoriniuose vienetuose informaciniai užrašai greta lietuvių kalbos gali būti ir tautinės mažumos (vietine) kalba, per 8 metus nuo Konvencijos ratifikavimo nesukūrus realių jų įgyvendinimo tvarkų ir mechanizmų neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 7, 135 straipsniams, 138 straipsnio 3 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) ar Taisyklių 2, 9, 18, 19 punktai ta apimtimi, kuria nėra nustatyta, jog teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, atsižvelgus į konkrečias sąlygas, visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus, stengiamasi daryti taip pat ir mažumos kalba, bei administracinių teritorinių vienetų, kuriuose kompleksiškai gyvena kuri nors tautinė mažuma, vietos įstaigose ir organizacijose greta valstybinės kalbos vartojama tos tautinės mažumos (vietine) kalba ir administraciniuose teritoriniuose vienetuose informaciniai užrašai greta lietuvių kalbos gali būti ir tautinės mažumos (vietine) kalba, neprieštarauja Konvencijos 11 straipsnio 3 daliai, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 7, 135 straipsniams, 138 straipsnio 3 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Prašo sustabdyti administracinę bylą iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės šį prašymą. Prašymus kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir sustabdyti administracinę bylą atmetus, prašo pirmosios instancijos teismo 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Mano, kad teismas, konstatuodamas, jog nagrinėjamas ginčas identiškas ginčui, nagrinėtam Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, neatsižvelgė į tai, kad nuo 2010 m. sausio 2 d. pasikeitė teisinė situacija, t. y. neteko galios Tautinių mažumų įstatymas. Teigia, kad viešuosius užrašus Lietuvos Respublikoje reglamentuoja ne vien tik Valstybinės kalbos įstatymas. Nurodo Konvencijos 11 straipsnio 3 dalį, Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį, atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 17 d. nutarimą ir daro išvadą, kad tiek Vilniaus rajono savivaldybė, tiek Administracijos direktorius Lietuvos ratifikuotas tarptautines sutartis savo veikloje privalo taikyti tiesiogiai. Atkreipia dėmesį, jog poįstatyminiuose teisės aktuose nėra nuostatų, skirtų įgyvendinti Konvenciją. Nurodo, kad Konvencijai įgyvendinti Vyriausybė 2001 m. gegužės 7 d. nutarimu Nr. 520 buvo įpareigojusi Vidaus reikalų ministeriją iki 2001 m. rugsėjo 15 d. (vėliau 2003 m. spalio 7 d. nutarimu Nr. 1232 tai įpareigojo atlikti Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą prie Vyriausybės iki 2004 m. gruodžio 31 d.) parengti Vyriausybės 1996 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 1395 papildymo, reguliuojančio informacinių užrašų naudojimą ir tautinės mažumos kalba, projektą, kad išspręstų šią problemą. Pabrėžia, kad Vyriausybės nutarimo pataisos, atitinkančios Konvencijos 11 straipsnio 3 dalies nuostatas, nėra priimtos. Teigia, kad Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 patvirtintų Adresų formavimo taisyklių 1, 7 punktais Konvencijos 11 straipsnio 3 dalis nėra įgyvendinama. Nurodo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. gegužės 25 d. nutarimu Nr. 49 patvirtintų Viešosios garsinės informacijos ir viešųjų užrašų laikinųjų taisyklių preambulę, 2 punktą ir pažymi, kad jau daugelį metų Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje neįrodo, jog gatvių pavadinimų užrašai parengti vadovaujantis Konvencijos 11 straipsnio 3 dalimi, yra teisiškai nepagrįsti. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo skundas neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo keliamų reikalavimų, nes pareiškėjo keliami reikalavimai nekonkretūs. Teigia, kad nežino kaip teismui patenkinus pareiškėjo prašymą Administracijos direktorius turės vykdyti teismo sprendimą, todėl prašo įpareigoti pareiškėją patikslinti savo skundą. Paaiškina, kad pareiškėjo 2010 m. liepos 7 d. reikalavimas buvo vykdomas, t. y. Administracijos seniūnijų darbuotojams buvo pavesta vietoje vykdyti reikalavimus, seniūnijų darbuotojai kalbėjo su namų šeimininkais, tačiau jie atsisakė vykdyti Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje reikalavimus keisti gatvių pavadinimų lenteles. Mano, kad nepažeidė Lietuvos Respublikos įstatymų, neatliko jokių įstatymų draudžiamų veiksmų, elgėsi rūpestingai, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Pabrėžia, kad Vilniaus savivaldybės taryba nepriėmė sprendimų dėl gatvių rodyklių pavadinimų lenkų ar rusų kalba, Administracijos direktorius taip pat nepriėmė tokių įsakymų. Nurodo Administracinių teisės pažeidimų kodekso 911-917, 2467 straipsnius ir mano, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje viršijo savo įgaliojimus. Teigia, kad pareiškėjas turėjo apklausti kiekvieno namo savininką, aptikus pažeidimą, toks savininkas, atsakovo nuomone, turi dalyvauti nagrinėjant bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Prašo įpareigoti pareiškėją nustatyti kiekvieno namo savininką, kuris galėtų dalyvauti byloje kaip trečiasis suinteresuotas asmuo.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 73-75) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-997/2009 yra suformuota ne tik Tautinių mažumų įstatymo, bet ir šiuo metu galiojančių bei nagrinėjamai bylai reikšmingų teisės aktų taikymo praktika. Pažymi, kad atsakovo nurodomu pasikeitimu – neteko galios Tautinių mažumų įstatymas – tautinių mažumų teisės nebuvo praplėstos. Teigia, kad Konvencijos 11 straipsnio 3 dalis nustato ne besąlyginę galimybę gatvių pavadinimų lenteles ir kitus tradicinius vietovių bei topografinius įrašus pateikti tautinių mažumų kalbomis, o nukreipia į šalies vidaus teisę. Tai, kad Lietuvoje galiojantys teisės aktai nenumato galimybės pateikti gatvių pavadinimų lentelių ne valstybine kalba, pareiškėjo manymu, nereiškia, kad Lietuvos teisės aktai prieštarauja Konvencijai. Teigia, kad skunde pirmosios instancijos teismui buvo aiškiai nurodyta, kokius veiksmus prašoma teismo įpareigoti atsakovą atlikti. Pabrėžia, kad teisės aktai, reglamentuojantys gatvių pavadinimų lentelių skelbimą, ne kartą buvo išaiškinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-268) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009, 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009) suformuotoje praktikoje. Nurodo Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarimą, pažymi, kad nei viena Konstitucijoje įtvirtinta nuostata neįpareigoja būtent Valstybinės kalbos įstatyme nustatyti atsakovo minimo teisinio reguliavimo, todėl negali būti pažeidžiami Konstitucijos principai ir normos. Pažymi, kad nei Konstitucija, nei Lietuvos Respublikoje galiojantys įstatymai nenumato, kad Taisyklėse turi būti nustatytas atsakovo minimas reguliavimas. Pabrėžia, kad pagal Valstybinės kalbos įstatymo 1 straipsnio 3 dalį asmenų, priklausančių tautinėms bendrijoms, teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius garantuoja kiti Lietuvos Respublikos įstatymai ir Seimo priimti teisės aktai. Atkreipia dėmesį, kad Administracija nepateikė argumentų, leidžiančių abejoti Konvencijos atitiktimi Konstitucijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2010 m. liepos 7 d. reikalavimo Nr. 1R-22 (b. l. 3-4) Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorei pakeisti Valstybinės kalbos įstatymo neatitinkančias gatvių pavadinimų lenteles Vilniaus rajono savivaldybėje.

Savivaldybių administracinę priežiūrą atlieka, tai yra prižiūri, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, Vyriausybės skiriami Vyriausybės atstovai (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 2 str. 1 d.). Prižiūrėdamas, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, Vyriausybės atstovas, kai savivaldybės administravimo subjektai nesilaiko Konstitucijos ir įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų, šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka reikalauja, kad Konstitucijos būtų laikomasi, įstatymai būtų įgyvendinti, o Vyriausybės sprendimai įvykdyti (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 str. 1 d. 2 p.). Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad nustatęs, jog savivaldybės administravimo subjektas neįgyvendina įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės atstovas atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui pateikia rašytinį reikalavimą neatidėliojant įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės sprendimą. Vyriausybės atstovo reikalavimą savivaldybės kolegialus administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai per savaitę nuo reikalavimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos.

Valstybinės kalbos įstatymo 14 straipsnyje nustatyta, kad oficialios, sunormintos vietovardžių lytys Lietuvos Respublikoje rašomos valstybine kalba. Šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba. Vyriausybės 1996 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 1395 patvirtintų Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą taisyklių 18 punkte nustatyta, jog gatvės pavadinimas gali būti vartojamas tik įregistruotas Registre. Gatvių pavadinimų lentelėse turi būti teisiškai įregistruoti (įtraukti į Registrą) pavadinimai (Taisyklių 29 p.). Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkės 2004 m. gruodžio 2 d. rekomendacijos Nr. 14 (R-2) „Dėl gatvių pavadinimų sudarymo ir rašymo“ 3 punkte akcentuojama, kad gatvių pavadinimai, kaip adreso sudedamosios dalys, į kitas kalbas neverčiami. Valstybinės kalbos įstatymo 18 straipsnyje konkrečiai nustatyta galimybė greta valstybinės kalbos pateikti ir kitomis kalbomis tik tautinių bendrijų organizacijų pavadinimus ir jų informacinius užrašus.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorei pateikė 2010 m. liepos 7 d. reikalavimą Nr. 1R-22 (b. l. 3-4), tačiau Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje negavo informacijos iš Administracijos apie tai, kad minėtas reikalavimas yra įvykdytas, taip pat negavo prašymo pratęsti reikalavimo įvykdymo terminą. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad Administracijos direktorius neįvykdė Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2010 m. liepos 7 d. reikalavimo Nr. 1R-22. Apeliaciniame skunde neteisingai teigiama, kad pareiškėjas viršijo savo kompetenciją, kadangi Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje nesprendė administracinės atsakomybės taikymo pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą klausimo. Tai, kad, apelianto teigimu, nei Vilniaus savivaldybės taryba, nei Administracijos direktorius nepriėmė sprendimų dėl gatvių rodyklių pavadinimų lenkų ar rusų kalba, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, kadangi Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje šiuo atveju nereikalavo panaikinti ar pakeisti konkrečių atsakovo priimtų teisės aktų (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 str. 1 d. 3 p., 5 str. 1 d. 1 p.), bet veikė pagal kitą jam suteiktą įgaliojimą ir vadovavosi minėto įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, t. y. reikalavo įgyvendinti įstatymą bei Vyriausybės sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovą vykdyti pareiškėjo reikalavimą. Atsakovas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas netinkamai taikė bei aiškino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ištyrimo. Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje manymu, atsakovo neveikimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėdamas administracinę bylą pirmosios instancijos teismas tinkamai akcentavo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnį, kuriame įtvirtinta, kad valstybinė kalba – lietuvių kalba, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimą, kuriame pabrėžtas lietuvių kalbos kaip konstitucinės vertybės statusas ir svarba, taip pat privalomas lietuvių kalbos vartojimas viešajame Lietuvos gyvenime. Apygardos administracinis teismas tinkamai vadovavosi Valstybinės kalbos įstatymo nuostatomis, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-687/2008, kurioje akcentuotas viešojo intereso aspektas, lemiantis teisės vartoti valstybinę lietuvių kalbą viešajame Lietuvos gyvenime specifiką.

Teisėjų kolegija vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime paminėtomis nuostatomis dėl jurisprudencijos tęstinumo, kurios taikytinos ir administracinių teismų praktikos atžvilgiu, ir konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir kurti naują precedentą nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje yra išimtinis netinkamo įstatymų taikymo atvejis.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje reikalavimas atsakovui įgyvendinti Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies ir Taisyklių 29 punkto nuostatas yra pagrįstas. Apygardos administracinis teismas teisingai konstatavo, kad nacionaliniai teisės aktai vienareikšmiškai yra nustatę, jog gatvių pavadinimų užrašai turi būti pateikiami valstybine kalba, taip pat priėjo teisingą išvadą, kad gatvių pavadinimai negali būti laikomi tautinės bendrijos organizacijos pavadinimais ar tokios bendrijos informaciniais užrašais. Gyvenamųjų vietų gatvių pavadinimų lentelėse gali būti vartojama tik oficiali vietovardžių forma, nes tai susiję su valstybinės kalbos vartojimu viešajame gyvenime, ir tokia informacija nepatenka į Valstybinės kalbos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies reglamentavimo sferą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009).

Apelianto argumentas, kad teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-152/2009, nes 2010 m. sausio 1 d. neteko galios Tautinių mažumų įstatymas, neturi įtakos vadovaujantis mintoje nutartyje suformuota pozicija dėl gatvių pavadinimų užrašų pateikimo valstybine kalba. Kaip teisingai pažymėjo pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą, netekus galios Tautinių mažumų įstatymui tautinių mažumų teisių reglamentavimas nebuvo labiau praplėstas nei galiojant šiam įstatymui. Be to,  Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 30 d. nutartyje Nr. A756-152/2009, aiškindamas Tautinių mažumų įstatymo nuostatas, konstatavo, kad Valstybinės kalbos įstatymas tautinių mažumų, t. y. neoficialių kalbų vartojimo nereglamentuoja, o Tautinių mažumų įstatymo 4 ir 5 straipsniuose yra įteisinta tik bendro pobūdžio tautinei mažumai priklausančių asmenų teisė vartoti vietos įstaigose ir organizacijose gimtąją kalbą greta valstybinės kalbos, tačiau šis įstatymas nereguliuoja kalbos vartojimo viešajame valstybės gyvenime.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pareiškėjo prašymas neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo keliamų reikalavimų. Kaip matyti ir pareiškėjo prašymo, jame išdėstyti reikalavimai yra konkretūs, aiškiai nurodyta, kokius veiksmus prašoma teismo įpareigoti atlikti atsakovą. Tai, kad, atsakovo tvirtinimu, gyventojai atsisako keisti gatvių pavadinimų lenteles, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindas atmesti pareiškėjo prašymą.

Apeliantas akcentuoja Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos, kuri ratifikuota Lietuvos Respublikos 2000 m. vasario 17 d. įstatymu Nr. VIII-1548, 11 straipsnio 3 dalį. Šioje dalyje įtvirtinta nuostata apie šalių susitarimą, remiantis savo teisinės sistemos reikalavimais, o prireikus ir sutartimis su kitomis valstybėmis, atsižvelgiant į konkrečias sąlygas, visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus stengtis daryti taip pat ir mažumos kalba, jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-152/2009 suformuota praktika, kurioje minėta konvencija pagal savo pobūdį ir turinį laikyta politinio-programinio, o ne norminio reguliavimo pobūdžio. Minėtoje nutartyje teisėjų kolegija, spręsdama iš esmės panašią administracinę bylą, atsižvelgė ir į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 17 d. nutarimą, kuriame pažymėta, jog principas pacta sunt servanda (sutarties privaloma laikytis) nereiškia, jog skirtingos valstybės negali pasirinkti skirtingų tarptautinės teisės normų įgyvendinimo savo vidaus teisinėje sistemoje būdų ir formų. Tai yra kiekvienos valstybės suvereni teisė. Todėl valstybių teisinėse sistemose taikomi įvairūs tarptautinės teisės normų įgyvendinimo vidaus teisėje būdai ir formos. Be to, yra pripažinta, kad apskritai tarptautinės teisės ir konkrečiai tarptautinių sutarčių galiojimas valstybės teisinėje sistemoje visada priklauso nuo vidaus teisės. Atkreiptinas dėmesys, kad panašią poziciją tik dėl asmenų vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose lietuviškais rašmenimis 2011 m. gegužės 12 d. sprendime byloje C-391/09 išreiškė Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, akcentavęs, kad asmens vardo ir pavardės užrašymą civilinės būklės aktų įrašuose reglamentuojančios taisyklės priklauso valstybių narių kompetencijai ir konstatavęs, kad Europos Sąjungos teisė nedraudžia atsisakyti pakeisti diakritiniais ženklais, kurie naudojami asmens kilmės valstybės narės išduotuose civilinės būklės aktų liudijimuose, ir laikantis tos valstybės narės valstybinės kalbos rašybos taisyklių, civilinės būklės aktų įrašuose įrašytus vardus ir pavardes, jei toks atsisakymas negali suinteresuotiesiems asmenims sukelti rimtų nepatogumų.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Atitinkama nuostata numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje. Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Toks pat teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas nurodytas ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje. Tokiu būdu proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada įvertinti ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti taikytino teisės akto atitikimą Konstitucijai. Pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. ABTĮ taikymo požiūriu atsakovo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus atsakovo pareikštus pagrindinius reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009).

Atsižvelgdama į nurodytas teisės normas bei aptartą šioje byloje nagrinėjamam ginčui spręsti taikytinų teisės normų aiškinimo ir taikymo analizę, Konstitucinio Teismo nutarimuose išdėstytą doktriną valstybinės kalbos vartojimo klausimu, taip pat į tai, kad atsakovas prašyme nenurodė argumentų, pagrindžiančių prašomų ištirti teisės normų prieštaravimą Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 7, 135 straipsniams ir 138 straipsnio 3 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui, o teismui pagrįstų abejonių dėl prašomų ištirti teisės aktų konstitucingumo nekyla, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra, todėl atsakovo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apygardos administracinio teismo sprendimas pripažintinas teisėtu ir pagrįstu, jo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinis skundas netenkinamas.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.