Administracinė byla Nr. I-1189-764/2014
Proceso Nr. 3-61-3-03582-2013-7
Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.; 74
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. vasario 25 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Henriko Sadausko ir Nijolės Žalnieriūnienės, dalyvaujant pareiškėjui S. I. ir jo atstovei Tatjanai Kočegarovai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo S. I. skundą atsakovėms Generalinei prokuratūrai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Generalinės prokuratūros, dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo
nustatė:
Pareiškėjas S. I. pateikė teismui skundą (b. l. 1–8), kuriame prašė: 1) panaikinti Generalinės prokuratūros Finansų ir apskaitos skyriaus vedėjos 2013-08-26 raštą Nr. 17.2.-15731 „Dėl pažymos pateikimo“ ir generalinio prokuroro 2013-09-09 sprendimą Nr. 17.2.-16284 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo ir neišmokėtos dalies grąžinimo“; 2) priteisti iš Generalinės prokuratūros ir Socialinio draudimo fondo valdybos solidariai pareiškėjui laikotarpiu nuo 2011-01-01 iki 2012-08-31 neišmokėtą pensijos dalį – 6 307,13 Lt.
Pagrįsdamas savo reikalavimus pareiškėjas nurodė, kad generalinio prokuroro 2011-01-26 sprendimu nuo 2011-01-04 jam buvo paskirta 5 528,69 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, kurią nuspręsta perskaičiuoti vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 4 str. 1 d. ir 5 str. nuostatomis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 str. nustatytas teisinis reguliavimas prieštaravo Konstitucijai. Dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui neišmokėta 6 307,13 Lt pensija. Generalinė prokuratūra atsisakė išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką, motyvuodama tuo, kad pareiškėjas yra praleidęs Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 6 d. nustatytą 6 mėnesių terminą. Pareiškėjas taip pat nesutinka su Generalinės prokuratūros Finansų ir apskaitos skyriaus vedėjos 2013-08-26 raštu Nr. 17.2.-15731 ir nurodo, kad jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. nuostatų. Pareiškėjo teigimu, jo teisę gauti neteisėtai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką gina Konstitucija. Šios pareiškėjo teisės nepaneigia tai, kad į teismą jis kreipėsi po Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo paskelbimo. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis nėra praleidęs ABTĮ 33 str. 1 d. ir Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 6 d. nustatytų terminų, todėl jo skundas turėtų būti tenkinamas.
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė prašė skundą tenkinti, o nustačius, kad buvo praleistas terminas skundui paduoti jį atnaujinti. Pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.
Atsakovė ir Lietuvos valstybės atstovė Generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 26–28) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime pažymėjo, kad, nors ji skiria pareigūnams valstybines pensijas, nuo 2013-01-01 paskirtas pensijas moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, todėl visi sprendimai dėl priteistos neišmokėtos pensijos dalies vykdyti yra nukreipiami būtent Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Atsakovių teigimu, pareiškėjas yra praleidęs Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 6 d. nustatytą 6 mėnesių terminą, kuris skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo paskelbimo dienos, t. y. nuo 2012-09-21. Praleistas terminas neturėtų būti atnaujintas. Mokėdama pareiškėjui sumažintą pensiją, Generalinė prokuratūra vadovavosi galiojančiomis teisės aktų nuostatomis ir iki Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo paskelbimo neturėjo teisės atsisakyti jų vykdyti.
Skundas tenkintinas iš dalies. Bylos dalis nutrauktina.
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimo 2011-2012 metais.
Bylos duomenys tvirtina, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2011-01-26 sprendimu Nr. 18.6-6 nuo 2011-01-04 S. I. buvo paskirta 5 528,69 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, kurią nuspręsta riboti taikant Statistikos departamento prie Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžiu (b. l. 21).
Pareiškėjas 2013-08-22 Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui pateikė prašymą išmokėti jam neteisėtai nuo 2011-01-01 iki 2012-09-01 sumažintos pareigūnų valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nuostatų taikymo (b. l. 102).
Atsakydami į pareiškėjo 2013-08-22 prašymą, Generalinės prokuratūros Finansų ir apskaitos skyriaus vedėja 2013-08-26 raštu Nr. 17.2-15751 pateikė pažymą apie prašyme nurodytu laikotarpiu susidariusią pensijos nepriemoką, o generalinis prokuroras 2013-09-09 sprendimu Nr. 17.2.-16284 pareiškėjo prašymą nagrinėti atsisakė, nes pareiškėjas praleido Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 6 d. nustatytą 6 mėnesių terminą, kuris skaičiuojamas nuo 2012-09-21, kai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas (b. l. 10).
Teismui pateiktame skunde pareiškėjas prašo panaikinti Generalinės prokuratūros Finansų ir apskaitos skyriaus vedėjos 2013-08-26 raštą Nr. 17.2-15751 ir generalinio prokuroro 2013-09-09 sprendimą Nr. 17.2.-16284 bei priteisti jam laikotarpiu nuo 2011 metų sausio mėnesio iki 2012 metų rugpjūčio mėnesio susidariusią pensijos nepriemoką – 6 307,13 Lt (b. l. 1–8).
Ginčui taikytinos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos.
Pagal iki 2013-01-01 galiojusią Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 str. 1 d., pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams valstybines pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Krašto apsaugos ministerija, Generalinė prokuratūra, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ar Kalėjimų departamentas pagal tai, kurioje iš šių institucijų pensijos gavėjas tarnavo paskiausiai.
Bylos duomenys tvirtina, kad ginčas byloje yra keliamas dėl pareiškėjui laikotarpiu nuo 2011-01-04 iki 2012-08-31 neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė dėl Konstitucijai prieštaraujančių Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nuostatų taikymo, priteisimo. Teismas pažymi, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2010-01-01 iki 2012-09-01) galiojusio Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. buvo nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento (pagal redakciją galiojusią nuo 2010-01-01 iki 2010-11-27 Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės) paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio. Pensijos dydžio ribojimą taiko valstybinę pensiją mokanti institucija.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, vertindamas Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos), Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. (2009-12-09 redakcija), 5 str. 1 d. (2009-12-09, 2010-02-11, 2010-10-26 redakcijos) ir 5 str. 2 d. (2009-12-09, 2010-10-26 redakcijos) konstatavo, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos), tiek, kiek ji apima Valstybinių pensijų įstatymo 1 str. 1 d. 1–4 p. nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 str., konstituciniam teisinės valstybės principui.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) administracinėje byloje Nr. A552-519/13 pažymėjo, kad Konstitucijos 30 str. 1 d. ir Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 5 str. įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (LVAT 2010-10-22 nutartis a. b. Nr. AS525-575/2010). Bylose dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos priteisimo ABTĮ 33 str. 1 d. nustatytas vieno mėnesio kreipimosi į teismą terminas netaikytinas. Ginčo teisinius santykius reguliuojantys Valstybinių pensijų įstatymas bei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas nereglamentuoja pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų, todėl, atsižvelgus į pažeistos teisės pobūdį, pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti (ABTĮ 4 str. 6 d.). Pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų normas, pareiškėjas dėl pažeistų teisių visų pirma privalėjo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, galėjo skųsti nepalankų sprendimą teismui. Iš esmės pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą.
Nenukrypdama nuo nurodytos praktikos, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013-11-07 nutartyje, priimtoje a. b. Nr. A444-2232/2013, pateikė nagrinėjamam ginčui aktualių kreipimosi į teismą termino taikymo ir šio termino eigos skaičiavimo aiškinimą ir nurodė, kad reikalavimui dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo pareikšti taikomas trejų metų procesinis kreipimosi į teismą terminas, kurio eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos. Teismas taip pat išaiškino, kad skundui dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo nėra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau į teismą asmuo gali kreiptis tik po to, kai tarp šalių yra kilęs ginčas, t. y. tik po to, kai kompetentingas subjektas, išmokantis valstybinę pensiją, atsisako išmokėti pensijos nepriemoką.
Nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo paskirta Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2011-01-26 sprendimu Nr. 18.6-6 nuo 2011-01-04 (b. l. 21), skundas teismui buvo pateiktas 2013-09-12, t. y. nepraleidus trejų metų procesinio termino kreiptis į teismą. Atsižvelgdamas į tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi laiku, teismas konstatuoja, kad S. I. turi teisę teisme reikalauti pašalinti jo teisių pažeidimą, susijusį su visa neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemoka ir termino kreiptis į teismą nepraleido.
Konstitucinis Teismas 2012-12-19 sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 str. yra nustatyta 107 str. 1 d. įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 str. 1 d. nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.
Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A552-519/13 pažymėjo, kad teismas, paisydamas įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynima, turi taikyti Konstitucijos 110 str. nustatytą išimtį iš 107 str. 1 d. įtvirtintos bendrosios taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama tik į ateitį. Išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai teismas sustabdo bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar ginčo teisiniams santykiams taikytinas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, bet ir tuomet, kai asmuo į teismą dėl pažeistų teisių gynimo kreipiasi po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas. Priešingu atveju, būtų pažeistas Konstitucijos 29 str. įtvirtintas lygiateisiškumo principas. Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 str. ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 1 d.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (a. b. Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004; Nr. A7-55-04).
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme, atsakovės sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012-09-21, taip pat tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad perskaičiuojant pareigūnų ir karių valstybines pensijas laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31 turi būti taikoma ne Konstitucijai prieštaraujanti Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nuostata, pagal kurią pensijos ribojamos 1,3 šalies ūkio vidutinio darbo užmokesčio dydžiu, o pensija ribojama taikant 1,5 šalies ūkio vidutinio darbo užmokesčio dydį (2013-04-25 nutartis a. b. Nr. A756-844/2013).
Pateikta Generalinės prokuratūros 2013-08-26 pažyma Nr. 17.9-1986 tvirtina, kad laikotarpiu nuo 2011-01-04 iki 2012-08-31 dėl taikyto Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nustatyto ribojimo, t. y. 1,3 (vietoj 1,5) šalies ūkio vidutinio darbo užmokesčio dydžiu, pareiškėjui S. I. nebuvo išmokėta 6 307,13 Lt pensijos (b. l. 12–13). Dėl nurodytos sumos byloje ginčo nėra. Kaip konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, visos pensijos nepriemokos priteisimas yra veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas, visiškai pašalinantis dėl padaryto pažeidimo kilusias pasekmes.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama iš esmės analogišką administracinę bylą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo nurodė, kad nors ABTĮ 48 str. 2 d. nuostatų prasme atsakove tokio pobūdžio bylose laikytina institucija, kuri yra įgaliota mokėti valstybinę pensiją pareiškėjui (Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 str. 1 d.), pareiškėjo teisių pažeidimas kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Valstybinių pensijų įstatymo nuostatos. Vadinasi, tinkamas atsakovas byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo yra Lietuvos valstybė (2013-03-12 nutartis a. b. Nr. A552-519/2013).
Teismo nuomone, toks teismo aiškinimas suponuoja išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui S. I. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Generalinės prokuratūros kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neteisėtai neišmokėtos pensijos dalį – 6 307,13 Lt, pareiškėjui turi išmokėti Lietuvos valstybė. Vyriausybė 2010-07-07 nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Ginčui aktualiu laikotarpiu pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pareiškėjui mokėjo Generalinė prokuratūra, atsižvelgiant į tai, neišmokėtos pensijos dalį pareiškėjui įpareigotina išmokėti Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros.
Teismo įpareigojimai atlikti veiksmus turi būti apibrėžti terminais, todėl įvertinęs ginčo pobūdį, pareiškėjui priteistos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos dydį, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas nustato atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Generalinės prokuratūros, įpareigojimą įvykdyti per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Pareiškėjas taip pat prašo panaikinti Generalinės prokuratūros Finansų ir apskaitos skyriaus vedėjos 2013-08-26 raštą Nr. 17.2.-15731 „Dėl pažymos pateikimo“ ir generalinio prokuroro 2013-09-09 sprendimą Nr. 17.2.-16284 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo ir neišmokėtos dalies grąžinimo“.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 5 straipsnį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 5 str. 3 d. 1 p. nustatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti (ABTĮ 22 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sistemiškai aiškindamas nurodytas teisės aktų nuostatas, ne kartą yra pažymėjęs, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Jeigu skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (2010-04-06 nutartis a. b. Nr. AS822-172/2010, 2010-10-22 nutartis a. b. Nr. AS143-560/2010, 2012-01-09 nutartis a. b. Nr. AS756-868/2011). Vadinasi, į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje.
Įvertinęs prašomo panaikinti Generalinės prokuratūros Finansų ir apskaitos skyriaus vedėjos 2013-08-26 rašto Nr. 17.2.-15731 „Dėl pažymos pateikimo“ turinį, teismas konstatuoja, kad juo nėra sukuriamos ar panaikinamos pareiškėjo teisės ir pareigos ar keičiama jų apimtis. Nurodytas raštas laikytinas informacinio pobūdžio, kuriame pateikiama informacija apie susidariusį pareiškėjui mokėtos pensijos nepriemokos dydį. Visiškai nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad minėtu raštu yra išnagrinėtas jo 2013-08-22 generaliniam prokurorui pateiktas prašymas dėl susidariusios pensijos nepriemokos grąžinimo. Bylos duomenys tvirtina, kad pareiškėjo 2013-08-22 prašymą išnagrinėjo ir 2013-09-09 sprendimą Nr. 17.2.-16284 dėl jo priėmė generalinis prokuroras. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Generalinės prokuratūros Finansų ir apskaitos skyriaus vedėjos 2013-08-26 raštas Nr. 17.2.-15731 realių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia, todėl bylos dalis dėl jo panaikinimo nutrauktina pagal ABTĮ 101 str. 1 p.
ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Minėta nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti.
Nagrinėjamos bylos kontekste pripažintina, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo bei teisėtumo prezumpcija, generalinis prokuroras, priimdamas 2013-09-09 sprendimą Nr. 17.2.-16284, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką. Vis dėlto, atsakovė nepagrįstai atsisakė prašymą nagrinėti vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 6 d. nuostatomis, nes, kaip nurodyta anksčiau minėtose LVAT nutartyse, ginčo teisinius santykius reglamentuoja specialios teisės normos, o kreipimosi į teismą terminas nustatomas pagal analogiją taikant Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatas. Vadinasi, nagrinėdama pareiškėjo prašymą, atsakovė netinkamai taikė teisės aktų nuostatas, todėl priėmė iš esmės neapgrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris naikintinas ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p. pagrindu. Teismas taip pat pažymi, kad nors generalinio prokuroro sprendimo panaikinimas realiai pareiškėjo teisių neapgina, tačiau situacija, kai jis nebūtų pašalintas iš teisės sistemos, prieštarautų teisėtumo principui.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 2 p., 101 str. 1 p., 127 str. ir 129 str. teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo S. I. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti generalinio prokuroro 2013-09-09 sprendimą Nr. 17.2.-16284.
Įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Generalinės prokuratūros, per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti S. I. 6 307,13 Lt (šešių tūkstančių trijų šimtų septynių litų ir 13 ct) dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.
Bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Generalinės prokuratūros Finansų ir apskaitos skyriaus vedėjos 2013-08-26 raštą Nr. 17.2.-15731 „Dėl pažymos pateikimo“ nutraukti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Kolegijos pirmininkė ir pranešėja Egidija Puzinskaitė
Teisėjai Henrikas Sadauskas
Nijolė Žalnieriūnienė