Baudžiamoji byla Nr. 2K-363/2014

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-00026-2009-7

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                    1.2.14.5.2;

                                                                                    1.2.18.10;

            1.1.4.4.5;

                                                                                    2.1.15.3.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. ir nuteistojo T. Š. gynėjo advokato Sauliaus Zakarevičiaus kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendžių.

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu D. D. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį 150 MGL (18 750 Lt) dydžio bauda, 300 straipsnio 2 dalį 100 MGL (12 500 Lt) dydžio bauda, 222 straipsnio 1 dalį 40 MGL (5000 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 5 dalimis, paskirta galutinė subendrinta bausmė 160 MGL (20 000 Lt) dydžio bauda. T. Š. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį 130 MGL (16 250 Lt) dydžio bauda, 300 straipsnio 2 dalį 100 MGL (12 500 Lt) dydžio bauda, 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 5 dalimis, paskirta galutinė subendrinta bausmė 150 MGL (18 750 Lt) dydžio bauda. Iš D. D., T. Š. ir UAB „T.“ solidariai priteista valstybei 640 015,72 Lt nesumokėtų mokesčių.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu pakeistas pirmosios instancijos teismo nuosprendis –panaikinta jo dalis dėl galutinės subendrintos bausmės D. D. paskyrimo pagal BK 63 straipsnio 4 dalį dalinio sudėjimo būdu ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalimi, D. D. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu bei paskirta galutinė subendrinta bausmė 150 MGL (18 750 Lt) dydžio bauda. Taip pat panaikinta nuosprendžio dalis dėl galutinės subendrintos bausmės T. Š. paskyrimo pagal BK 63 straipsnio 4 dalį dalinio sudėjimo būdu ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalimi, T. Š. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu bei paskirta galutinė subendrinta bausmė 130 MGL (16 250 Lt) dydžio bauda. Panaikinta ir nuosprendžio dalis dėl Panevėžio apskrities VMI civilinio ieškinio ir iš D. D. bei T. Š. solidariai priteista valstybei 349 045,72 Lt. Panevėžio apskrities VMI civilinis ieškinys UAB „T.“ paliktas nenagrinėtas. Kita nuosprendžio dalis dėl D. D. ir T. Š. nepakeista.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti ir A. P., A. B., A. J. (A. J.), A. Z., J. L., V. L. (V. L.), UAB „A.“, UAB „T.“ ir UAB „Al.“, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

D. D. ir T. Š. nuteisti už tai, kad kartu su A. P., UAB „A.“ ir UAB „T.“ pagamino netikrus dokumentus, suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo, padarydami didelę žalą, bei apgaule panaikino didelės vertės UAB „T.“ turtinę prievolę, o būtent:

D. D., būdamas UAB „T.“ ((duomenys neskelbtini)) direktoriumi, ir T. Š., būdamas UAB „T.“ vadybininku, veikdami šios bendrovės vardu ir interesais, nuo 2003 m. lapkričio iki 2004 m. lapkričio mėn. tiksliai nenustatytoje vietoje, A. P. panaudojant iš A. B., A. Z., A. J. ir J. L. gautus jų pagamintus netikrus UAB „Tm.“ dokumentus bei iš A. Z. ir J. L. gautus jų pagamintus netikrus UAB „Al.“ dokumentus, pagamino netikrus dokumentus, suklastojo tikrus dokumentus, juos panaudojo, įformindami fiktyvius sandorius tarp UAB „A.“ ir UAB „T.“, bei tokiais veiksmais panaikino didelės vertės turtinę prievolę – UAB „T.“ prievolę sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš viso 349 045,72 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM):

A. P. 2003 m. lapkričio mėn. pasiūlė UAB „T.“ vadybininkui T. Š. ir direktoriui D. D. už ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį pateikti UAB „T.“ PVM sąskaitų faktūrų su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai UAB „T.“ parduotas paslaugas ir prekes bei tokiu būdu apgaule sumažinti ir įgyti UAB „T.“ Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtiną PVM. D. D. ir T. Š. sutiko iš A. P. įgyti tokias žinomai netikras PVM sąskaitas faktūras ir įtraukti jas į UAB „T.“ buhalterinę apskaitą. Po to, nuo 2003 m. lapkričio mėn. iki 2004 m. kovo mėn., tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, T. Š. pateikė A. P. UAB „T.“ rekvizitus bei nurodė, kokios prekės turi būti įrašytos PVM sąskaitose faktūrose kaip tariamai parduodamos UAB „T.“. A. P. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje į UAB „A.“ PVM sąskaitas faktūras (jų datos, serijos ir numeriai nurodyti skundžiamame nuosprendyje) įrašė T. Š. pateiktus žinomai melagingus duomenis neva UAB „A.“ pardavė UAB „T.“ 3540,42 kub. m medienos už 556 394,35 Lt (tarp jų 84 873,70 Lt PVM), pasirašė minėtuose dokumentuose kaip UAB „A.“ direktorius ir perdavė juos T. Š. bei D. D.. T. Š., žinodamas, kad pagal A. P. pateiktas minėtas UAB „A.“ PVM sąskaitas faktūras sandoriai realiai nėra įvykę, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje kaip UAB „T.“ vadybininkas pasirašė UAB „A.“ PVM sąskaitose-faktūrose (jų serijos ir numeriai nurodyti skundžiamame nuosprendyje), kuriose buvo nurodyta bendra tariamai UAB „T.“ pirktų prekių (medienos) suma – 556 394,35 Lt (tarp jų 84 873,70 Lt PVM), ir šiuos žinomai netikrus dokumentus pateikė UAB „T.“ buhalterei Z. V., nurodydamas juos įtraukti į UAB „T.“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas. Tuomet D. D., imituodamas UAB „T.“ atsiskaitymus su UAB „A.“ už tariamai šios įmonės parduotas prekes mokėjimo pavedimais (jų datos nurodytos skundžiamame nuosprendyje), iš UAB „T.“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB banke „Hansabanke“, į UAB „A.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „SEB banke“, pervedė 556 394,35 Lt (tarp jų 84 873,70 Lt PVM). A. P., įgyvendindamas tą patį nusikalstamą sumanymą, siekdamas pagrįsti UAB „A.“ bendrovei „T.“ tariamai parduotos medienos įgijimą, nuo 2003 m. lapkričio iki 2004 m. kovo mėn., tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, pateikė J. L. UAB „A.“ rekvizitus bei nurodė, kokios prekės turi būti nurodytos PVM sąskaitose faktūrose kaip tariamai parduodamos UAB „A.“, kurias jis tariamai po to pardavė UAB „T.“. J. L. šiuos iš A. P. gautus duomenis pateikė A. Z., kuriam A. B. nurodė šiuos duomenis įrašyti į faktiškai A. B. ir A. J. valdomos ir realiai jokios veiklos nevykdančios UAB „Tm.“ vardu įsigytų PVM sąskaitų faktūrų blankus. Po to A. Z. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje kompiuteriu į UAB „Tm.“ PVM sąskaitas faktūras (jų datos, serijos ir numeriai nurodyti skundžiamame nuosprendyje) įrašė A. P. pateiktus žinomai melagingus duomenis neva UAB „Tm.“ pardavė bendrovei „A.“ 3540,42 kub. m medienos už 545 168,53 Lt (tarp jų 83 161,31 Lt PVM), o A. J. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje pasirašė minėtuose dokumentuose kaip UAB „Tm.“ direktorius, po to A. B. šiuos netikrus dokumentus per A. Z. perdavė J. L., o šis perdavė juos A. P.. Pastarasis, žinodamas, kad pagal J. L. jam pateiktas minėtas UAB „Tm.“ PVM sąskaitas faktūras sandoriai nėra įvykę, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje kaip UAB „A.“ direktorius pasirašė UAB „Tm.“ PVM sąskaitose faktūrose (jų serijos ir numeriai nurodyti skundžiamame nuosprendyje), kuriose buvo nurodyta bendra tariamai UAB „A.“ pirktų prekių (medienos) suma – 545 168,53 Lt (tarp jų 83 161,31 Lt PVM), ir šiuos netikrus dokumentus pateikė UAB „A.“ finansininkei bei nurodė juos įtraukti į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas. A. P., toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, imituodamas UAB „A.“ atsiskaitymus su UAB „Tm.“ už tariamai šios įmonės parduotas prekes mokėjimo pavedimais (jų datos nurodytos skundžiamame nuosprendyje), iš UAB „A.“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „SEB banke“, į UAB „Tm.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Hansabankas“, ir į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „SEB banke“, pervedė 545 168,53 Lt (tarp jų 83 161,31 Lt PVM), o A. J., naudodamasis UAB „Tm.“ vardu išduota debetine kortele ir banko čekiais, išgrynino UAB „A.“ pervestus pinigus, juos perdavė A. B., kuris išgrynintus pinigus per A. Z. perdavė J. L. bei nurodė šiuos pinigus perduoti UAB „A.“ atstovams, po to J. L. iš A. B. gautus pinigus perdavė A. P.. Šis, tęsdamas nusikalstamą veiką ir išgryninęs D. D. už tariamus sandorius tarp UAB „T.“ ir UAB „A.“ pervestus pinigus, dalį jų pasiliko pagal ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą proporciją, o likusius pinigus grąžino T. Š. ir D. D.. UAB „T.“ buhalterė Z. V., nežinodama, kad T. Š. pateiktose UAB „A.“ PVM sąskaitose faktūrose nurodytos prekės realiai UAB „T.“ parduotos nebuvo ir šios PVM sąskaitos faktūros yra netikros, įtraukė jas į UAB „T.“ buhalterinę apskaitą bei remdamasi šiais netikrais dokumentais, T. Š. ir D. D. nurodymu į UAB „T.“ 2003 m. lapkričio–2004 m. kovo mėn. PVM deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie šios įmonės pirkimo ir mokėtiną PVM ir taip 84 873,70 Lt suma nepagrįstai sumažino deklaracijose įrašytą UAB „T.“ Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtiną PVM. D. D., šias deklaracijas patvirtinęs savo, kaip UAB „T.“ direktoriaus, parašu, 2003 m. gruodžio 16 d., 2004 m. sausio 20 d., 2004 m. vasario 11 d., 2004 m. kovo 22 d. ir 2004 m. balandžio 19 d. pateikė jas Panevėžio apskrities VMI Panevėžio skyriaus, esančio Panevėžyje, Durpyno g. 3, darbuotojams. Taip T. Š. ir D. D., veikdami kartu su A. P., šiam tariamai parduodamos medienos įgijimą pagrindžiant netikrais UAB „Tm.“ dokumentais, pagamino netikrus dokumentus (PVM sąskaitas faktūras), suklastojo tikrus dokumentus (PVM deklaracijas) bei juos panaudojo, taip apgaule UAB „T.“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 84 873,70 Lt PVM.

T. Š., įgyvendindamas tą patį nusikalstamą sumanymą, nuo 2004 m. vasario iki 2004 m. lapkričio mėn., tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, pateikė A. P. UAB „T.“ rekvizitus bei nurodė, kokios prekės turi būti įrašytos PVM sąskaitose faktūrose kaip tariamai parduodamos UAB „T.“, o A. P. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje į UAB „A.“ PVM sąskaitas faktūras (jų datos, serijos ir numeriai nurodyti skundžiamame nuosprendyje) įrašė T. Š. pateiktus žinomai melagingus duomenis, kad neva UAB „A.“ pardavė UAB „T.“ 10 897,28 kub. m medienos už 1 732 450,01 Lt (tarp jų 264 172,02 Lt PVM), pasirašė minėtuose dokumentuose kaip UAB „A.“ direktorius ir perdavė jas T. Š. bei D. D.. T. Š., žinodamas, kad pagal A. P. pateiktas UAB „A.“ PVM sąskaitas faktūras sandoriai realiai nėra įvykę, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje kaip UAB „T.“ vadybininkas pasirašė UAB „A.“ PVM sąskaitose faktūrose (jų serijos ir numeriai nurodyti skundžiamame nuosprendyje), kuriose buvo nurodyta bendra tariamai UAB „T.“ pirktų prekių (medienos) suma – 1 732 450,01 Lt (tarp jų 264 172,02 Lt PVM), ir šiuos žinomai netikrus dokumentus pateikė UAB „T.“ buhalterei Z. V., nurodydamas juos įtraukti į UAB „T.“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas. D. D., imituodamas UAB „T.“ atsiskaitymus su UAB „A.“ už tariamai šios įmonės parduotas prekes, mokėjimo pavedimais (jų datos nurodytos skundžiamame nuosprendyje) iš UAB „T.“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB banke „Hansabanke“, į UAB „A.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „SEB banke“, pervedė 1 732 450,01 Lt (tarp jų 264 172,02 Lt PVM). A. P., įgyvendindamas tą patį nusikalstamą sumanymą, siekdamas pagrįsti UAB „A.“ bendrovei „T.“ tariamai parduotos medienos įgijimą, nuo 2004 m. vasario iki 2004 m. lapkričio mėn., tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, pateikė J. L. UAB „A.“ rekvizitus bei nurodė kokios prekės turi būti nurodytos PVM sąskaitose faktūrose kaip tariamai parduodamos UAB „A.“, kurias ši bendrovė vėliau tariamai pardavė UAB „T.“. J. L., tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje A. Z. nurodymu, į faktiškai jų valdomos ir realiai jokios veiklos nevykdančios UAB „Al.“ PVM sąskaitas faktūras (jų datos, serijos ir numeriai nurodyti skundžiamame nuosprendyje) kompiuteriu įrašė A. P. pateiktus žinomai melagingus duomenis neva UAB „Al.“ pardavė bendrovei „A.“ 10 897,28 kub. m medienos už 1 699 967,34 Lt (tarp jų 259 316,89 Lt PVM), šias PVM sąskaitas faktūras pasirašė kaip UAB „Al.“ direktorius ir perdavė minėtus dokumentus A. P.. Pastarasis, žinodamas, kad pagal J. L. jam pateiktas UAB „Al.“ PVM sąskaitas faktūras sandoriai nėra įvykę, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, kaip UAB „A.“ direktorius pasirašė UAB „Al.“ PVM sąskaitose faktūrose (jų serijos ir numeriai nurodyti skundžiamame nuosprendyje), kuriose buvo nurodyta tariamai UAB „A.“ pirktų prekių (medienos) suma – iš viso 1 699 967,34 Lt (tarp jų 259 316,89 Lt PVM), ir šiuos netikrus dokumentus pateikė UAB „A.“ finansininkei bei nurodė juos įtraukti į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, A. P., imituodamas UAB „A.“ atsiskaitymus su UAB „Al.“ už tariamai šios įmonės parduotas prekes, mokėjimo pavedimais (jų datos nurodytos skundžiamame nuosprendyje) iš UAB „A.“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „SEB banke“, į UAB „Al.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Hansabankas“, pervedė 1 699 967,34 Lt (tarp jų 259 316,89 Lt PVM), po ko J. L. A. Z. nurodymu, naudodamasis UAB „Al.“ vardu išduota debetine kortele, išgrynino UAB „A.“ pervestus pinigus ir perdavė juos A. P.. Šis, išgrynintus pagal fiktyvius sandorius tarp UAB „T.“ ir UAB „A.“ D. D. pervestus pinigus, dalį jų pasiliko pagal ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą proporciją, o likusius pinigus grąžino T. Š. ir D. D.. UAB „T.“ buhalterė Z. V., nežinodama, kad T. Š. pateiktose UAB „A.“ PVM sąskaitose faktūrose nurodytos prekės realiai UAB „T.“ parduotos nebuvo ir šios PVM sąskaitos faktūros yra netikros, įtraukė jas į UAB „T.“ buhalterinę apskaitą ir, remdamasi šiais netikrais dokumentais, T. Š. ir D. D. nurodymu į UAB „T.“ 2004 m. vasario mėn.–2004 m. lapkričio mėn. PVM deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie šios įmonės pirkimo ir mokėtiną PVM bei taip 264 172,02 Lt suma nepagrįstai sumažino deklaracijose nurodytą UAB „T.“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM. D. D., šias deklaracijas patvirtinęs savo, kaip UAB „T.“ direktoriaus, parašu, jas 2004 m. kovo 22 d., 2004 m. balandžio 19 d., 2004 m. gegužės 20 d., 2004 m. birželio 21 d., 2004 m. liepos 19 d., 2004 m. rugpjūčio 23 d., 2004 m. rugsėjo 20 d., 2004 m. spalio 20 d., 2005 m. sausio 5 d., 2005 m. sausio 18 d. pateikė Panevėžio apskrities VMI Panevėžio skyriaus, esančio Durpyno g. 3, Panevėžyje, darbuotojams. Taip T. Š. ir D. D., veikdami kartu su A. P., šiam tariamai parduodamos medienos įgijimą pagrindžiant netikrais UAB „Al.“ dokumentais, pagamino netikrus dokumentus (PVM sąskaitas faktūras), suklastojo tikrus dokumentus (PVM deklaracijas) ir juos panaudojo bei taip apgaule UAB „T.“ naudai apgaule panaikino didelės vertės turtinę prievolę – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 264 172,02 Lt PVM,

Taip pat D. D. nuteistas už tai, kad apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, o T. Š. nuteistas už tai, kad padėjo tai daryti, o būtent:

D. D., būdamas UAB „T.“ ((duomenys neskelbtini)) direktoriumi, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį kaip ūkio subjekto vadovas būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir pagal to paties įstatymo 4 straipsnį privalėdamas tvarkyti įmonės apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, veikdamas šio juridinio asmens vardu ir interesais, padedant bendrovės vadybininkui T. Š., suvokusiam nusikalstamą veikos pobūdį, nuo 2003 m. lapkričio iki 2004 m. lapkričio mėn. Panevėžio mieste organizavo apgaulingą UAB „T.“ buhalterinės apskaitos tvarkymą: pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 14 straipsnį, UAB „T.“ vadybininkas T. Š. su D. D. žinia ir pritarimu pasirašė A. P. pateiktas žinomai netikras UAB „A.“ PVM sąskaitas faktūras (jų serijos ir numeriai nurodyti skundžiamame nuosprendyje), po to UAB „T.“ finansininkė Z. V., nežinodama, kad minėti dokumentai yra netikri, įtraukė šias PVM sąskaitas faktūras į UAB „T.“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas. D. D., numatydamas, kad, minėtus netikrus dokumentus įtraukus į UAB „T.“ buhalterinę apskaitą, nebus galima nustatyti šios įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, siekė šių padarinių. Dėl tokių D. D. ir T. Š. veiksmų iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „T.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2003 ir 2004 m.

Kasaciniu skundu nuteistasis D. D. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, nes jame padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir, palikdamas nenagrinėtą civilinio ieškinio dalį, padarė baudžiamojo proceso pažeidimus, sukliudžiusius išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Kasatorius neginčija teismo nuosprendžio dalies dėl pelno mokesčio eliminavimo, tačiau nesutinka su teismo sprendimu palikti nenagrinėtą civilinį ieškinį, pareikštą UAB „T.“. Remdamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.279 straipsniu ir teismų praktika, suformuota kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55/2007, nurodydamas byloje esančius duomenis (VMI 2009 m. liepos 17 d. sprendimą, kuriuo sustabdytas UAB „T.“ skundo dėl Panevėžio apskrities VMI sprendimo nagrinėjimas iki sprendimo baudžiamojoje byloje priėmimo), kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo argumentai nesudaro teisinio pagrindo minėtą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą. Kasatoriaus nuomone, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio klausimą, turėjo spręsti tokio ieškinio pagrįstumo klausimą, o ne ieškinį sieti su galimybe jį išieškoti iš UAB „T.“ kitos teisenos tvarka. Kasatorius pažymi, kad civilinė prievolė solidariai atlyginti žalą yra nedaloma, dėl to neracionalu nagrinėti tą patį ieškinį dėl to paties dalyko esant solidariai atsakomybei skirtingų rūšių procesuose (baudžiamojo, administracinio, civilinio). Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas turėjo pareikštą ieškinį iš visų nuteistųjų priteisti solidariai arba laikant reikšmingu šiai bylai skundo dėl Panevėžio apskrities VMI sprendimo nagrinėjimą ir išnagrinėjimo rezultatą visiems nuteistiesiems pareikštą ieškinį palikti nenagrinėtą. Dėl to kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo padarytas BPK 115 straipsnio reikalavimų pažeidimas laikytinas esminiu ir ši skundžiamo nuosprendžio dalis yra nepagrįsta bei neteisėta.

Kasatorius nesutinka ir su abiejų instancijų teismų specialisto išvados dėl UAB „T.“ ūkinės finansinės veiklos vertinimu, kuris, anot kasatoriaus, atliktas formaliai, be išsamios aplinkybių analizės, pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatyme nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Be to, nuosprendyje neatskleidus specialisto išvados turinio, o tik konstatavus tariamai nesumokėtų mokesčių sumą, iš jos (specialisto išvados) ir specialisčių parodymų negalima padaryti neabejotinos išvados, kad sandoriai tarp UAB „T.“ ir UAB „A.“ buvo fiktyvūs. Plačiai aptardamas specialistės paaiškinimus ir jos išvadą, kasatorius teigia, kad šioje išvadoje nepagrįstai neanalizuota ir nevertinta mokesčių administratoriaus disponuojamose duomenų bazėse kaupiama informacija, nevertinti byloje esantys kitų asmenų (liudytojų S. A., A. L., V. P., M. S., A. T.) parodymai, išvados motyvuojamoji dalis prieštaringa, neparemta argumentais ir  išsamiu specialisto tyrimu, grindžiama ne nustatytais konkrečiais faktais, o tik samprotavimais, prielaidomis ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų suformuotomis išankstinėmis nuostatomis. Teismas šių aplinkybių nuosprendyje nepagrįstai nevertino ir dėl jų nepasisakė. Dėl to kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai neišsamiai ir formaliai vertino specialisto išvadą, nesiėmė priemonių kylantiems prieštaravimams pašalinti, o apeliacinės instancijos teismas neatlikdamas įrodymų tyrimo, pavedant specialistams atsakyti į papildomus klausimus, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus.

Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo argumentų, apeliacinio proceso metu padarė pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Skundžiamame nuosprendyje tik deklaratyviai nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė, nors apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje iš esmės perrašė kaltinamąjį aktą ir taip akivaizdžiai šališkai vertino arba iš viso nevertino bylos įrodymų. Dėl to kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nevisapusiškai išanalizavo byloje surinktus įrodymus, neišsamiai vertino jo (kasatoriaus) ir kitų asmenų parodymus, padarė išvadas, kurios nepatvirtintos faktiniais bylos duomenimis, ir taip pats pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus ir nekaltumo prezumpcijos principus. Kasatorius nurodo, kad apeliaciniame skunde jis ginčijo fiktyviai įgytos medienos kiekį, o ne jos įgijimo faktą. Apeliacinės instancijos teismas, nors pripažinęs, kad kasatoriaus vadovaujama bendrovė kartu su nuteistuoju T. Š. sudarinėjo ir realius sandorius, tačiau jų apimties netyrė, nesiėmė priemonių atriboti tokių sandorių nuo fiktyvių, bet visus sandorius nepagrįstai pripažino kaip fiktyvius bei padarė bendro pobūdžio prielaidą, kad visa kasatoriaus, nuteistojo T. Š. ir UAB „T.“ veikla buvo neteisėta.

Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas kaip kaltės įrodymu nepagrįstai rėmėsi kratų, atliktų kasatoriaus ir kitų nuteistųjų gyvenamosiose vietose, metu rastais duomenimis, kurie nepatvirtina jo kaltės padarius BK 182 straipsnyje numatytą nusikaltimą ar susitarimą jį daryti. Be to, skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai remtasi pirmosios instancijos teismo posėdyje paskelbtais ikiteisminio tyrimo metu duotais kasatoriaus bei nuteistųjų A. P. ir T. Š. parodymais, nes teismas visiškai nesigilino į tokių parodymų turinį ir padarė klaidingas išvadas, negrįstas bylos duomenimis. Taip, anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas įrodymus ištyrė ir įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Aptardamas nuteistųjų T. Š. ir A. P. parodymus, kasatorius teigia, kad teismai šių parodymų visiškai neanalizavo ir nevertino, į juose nurodytas aplinkybes nebuvo atsižvelgta surašant specialisto išvadą. Dėl to kasatorius teigia, kad teismai nepašalino pagrįstų abejonių dėl kasatoriui ir nuteistajam T. Š. inkriminuojamos galimai padarytos žalos dydžio ir veikos kvalifikacijos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Kartu kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai neatsižvelgė į byloje esančius duomenis, patvirtinančius liudytojų A. L., V. P., S. A., A. T., A. Pt., M. S., K. B. parodymus, t. y. į kitų teismų ir prokuratūros priimtuose sprendimuose (Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 10 d. teismo baudžiamajame įsakyme, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 16 d. teismo baudžiamajame įsakyme, Kupiškio rajono apylinkės teismo 2005 m. liepos 7 d. teismo baudžiamajame įsakyme, Kupiškio rajono apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 4 d. nutartyje, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2009 m. vasario 17 d. nutarime) nustatytas aplinkybes apie tai, jog minėti liudytojai daug mažesnį kiekį nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje medienos pardavė UAB „T.“ pažeisdami nustatytą tvarką. Dėl to kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė kasatoriaus prašymą pavesti specialistams pakartotinai įvertinti byloje esančius minėtų liudytojų parodymus, kurie patvirtinti atitinkamais baudžiamaisiais įsakymais, ir juose nustatytus faktus, nes pakartotinai neištyrus šių aplinkybių pažeidžiamos BPK 20 straipsnio 5 dalies ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.8 ir 3.1.9 punktų nuostatos. Anot kasatoriaus, tokio papildomo tyrimo metu nustačius, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku UAB „T.“ pardavė medienos didesnį kiekį nei pirko, leistų daryti neabejotiną išvadą, jog dalis medienos buvo įsigyjama be jokių apskaitos dokumentų, o nustačius, kad buvo parduotas daug mažesnis medienos kiekis, nei nurodyta medienos pirkimo dokumentuose, galima konstatuoti, jog realiai medienos nebuvo įgyta, o pirkimo dokumentai surašyti tik tam, kad būtų padidintos atskaitomos PVM sumos ir leidžiami atskaitymai (sumažinant mokėtiną pelno mokestį). Apibendrindamas kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma jo apeliaciniame skunde, nepasisakė dėl dalies apeliacinio skundo argumentų ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Kasaciniu skundu nuteistojo T. Š. gynėjas avokadas S. Zakarevičius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų sprendžiant civilinio ieškinio klausimą išdėsto argumentus, analogiškus kasatoriaus D. D. skunde išdėstytiems argumentams, teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.279 straipsnio ir BPK 115 straipsnio nuostatas ir taip padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, sukliudžiusį teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį dėl civilinio ieškinio dalies. Taip pat, analogiškai kasatoriaus D. D. pozicijai, nuteistojo T. Š. gynėjas neginčija teismo sprendimo dėl pelno mokesčio eliminavimo. Nuteistojo T. Š. gynėjas advokatas S. Zakarevičius skunde nurodo lygiai tokius pačius argumentus kaip ir nuteistojo D. D. kasaciniame skunde, t. y. nesutinka su abiejų instancijų teismų specialisto išvados dėl UAB „T.“ ūkinės finansinės veiklos vertinimu, nurodo, kad teismas, vertindamas bylos įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 182 straipsnio 1 dalis) ir nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma jo ginamojo apeliaciniame skunde.

Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas T. Š. kaltu pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai konstatavo, jog šios veikos sudaro idealią sutaptį. Gynėjas teigia, kad šiuo atveju yra BK normų konkurencija, nes šios dvi normos numato atsakomybę už padarytą veiką, tačiau bendroji norma (BK 222 straipsnio 1 dalis) atitinka veiką tiksliausiai, todėl, esant tokiai normų konkurencijai, būtina taikyti tą normą, kuri išsamiau apibūdina veikos turinį. Be to, tais atvejais, kai apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą suklastojami buhalterinės apskaitos dokumentai arba apskaitos registrai, kaltininko veika turėtų būti kvalifikuojama tik pagal BK 222 straipsnį, o tais atvejais, kai apgaulingai tvarkant minėtą apskaitą suklastojami kiti, ne buhalterinės apskaitos, dokumentai, veika kvalifikuojama pagal BK 300 straipsnį. Šioje byloje nenustatyta, kad kasatoriaus ginamasis būtų klastojęs kitus dokumentus, ne tik PVM sąskaitas faktūras, kurios yra buhalterinės apskaitos dokumentai.

Be to, apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektu gali būti tik asmenys, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą. Tačiau kasatoriaus ginamasis neatliko nė vienos funkcijos, nurodytos šiame įstatyme. Dėl to kasatorius teigia, kad nuteistojo T. Š. kaltė dėl BK 222 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos nepagrįstai grindžiama tik kilusių padarinių visuma, t. y. teismas konstatavo, jog į UAB „T.“ apskaitą įtraukus PVM sąskaitas faktūras, kurių nurodytų operacijų turinys neatitinka tikrovės, negalima iš dalies nustatyti UAB „T.“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžių ir struktūros už 2003–2004 m.

Atsiliepime į kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Regimantas Žukauskas prašo kasacinius skundus atmesti. Prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, ištyrė ir įvertino bylos įrodymus bei pagrįstai pripažino D. D. ir T. Š. kaltais dėl jiems inkriminuotų nusikaltimų padarymo. Kasacinių skundų teiginiai, kad vertindamas įrodymus teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, neatitinka tiesos. Abiejų instancijų teismai D. D. ir T. Š. nusikalstamų veikų padarymo faktines aplinkybes nustatė išsamiai ir objektyviai įvertinę ikiteisminio tyrimo metu duotus tiek šių nuteistųjų, tiek nuteistojo A. P. parodymus, jokios realios ūkinės finansinės veiklos nevykdžiusių UAB „Tm.“ ir UAB „Al.“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, šių bendrovių ir UAB „T.“ bei UAB „A.“ banko sąskaitų išrašus, specialistų išvadas ir jų paaiškinimus teisme bei kitus byloje esančius rašytinius įrodymus, t. y. įrodymų visumą. Prokuroras pažymi, kad visi šie įrodymai buvo gauti teisėtu būdu, jie sudaro vientisą loginę įrodymų grandinę, kuri ir leido teismams padaryti pagrįstą išvadą, jog D. D. ir T. Š., veikdami kartu su A. P., panaikino didelės vertės turtinę UAB „T.“ prievolę sumokėti į valstybės biudžetą 349 045,72 Lt PVM.

Prokuroro nuomone, abiejų instancijų teismai pagrįstai ir motyvuotai atmetė nuteistojo D. D. prašymą skirti pakartotinį UAB „T.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistųjų D. D. ir T. Š. nusikalstamais veiksmais valstybei padarytos žalos dydį, rėmėsi visuma bylos įrodymų, kuriais neginčijamai nustatyta, kad visuose specialisto išvadose nurodytuose ir tirtuose UAB „T.“ buhalteriniuose dokumentuose užfiksuoti sandoriai tarp UAB „A.“ ir UAB „T.“ yra fiktyvūs. Kartu prokuroras pažymi, kad nuteistieji buvo pripažinti kaltais dėl fiktyvių sandorių tarp UAB „T.“ ir UAB „A.“, o ne dėl neteisėto medienos įsigijimo iš fizinių asmenų. Prokuroras nurodo, kad neteisėtai iš fizinių asmenų įsigytos medienos legalizavimas buvo tik pretekstas vykdyti fiktyvius sandorius tarp minėtų bendrovių, o fizinių asmenų (S. A., A. L., V. P., M. S., A. T.) parodymai apie T. Š. parduotą medieną patvirtina tik neteisėto medienos įsigijimo iš šių asmenų faktą, kuriam pridengti ir buvo reikalingi fiktyvūs sandoriai. Be to, kaltinime ir nuosprendyje nurodytas fiktyviai parduotos medienos kiekis buvo nustatytas remiantis ne minėtų fizinių asmenų parodymais, bet UAB „A.“ ir UAB „T.“ išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, pridengtomis jokios veiklos nevykdančių UAB „Tm.“ ir UAB „Al.“ PVM sąskaitomis faktūromis, kuriose nurodyti tariamai parduodamos medienos kiekiai atitinka ir sudaro skundžiamame nuosprendyje nurodytą kiekį – 14 437,7 kub. m. Dėl to prokuroras sutinka su apeliacinės instancijos teismo pagrįsta ir teisinga išvada, kad nebūtina rinkti papildomus įrodymus, patvirtinančius viso šio medienos kiekio įsigijimą iš fizinių asmenų, ir tai reiškia, kad abiejų nuteistųjų D. D. ir T. Š. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį.

Kartu prokuroras teigia, kad nuteistojo T. Š. gynėjo kasacinio skundo teiginiai dėl T. Š. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį yra nepagrįsti. Atsiliepime nurodoma, kad skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, jog T. Š., turėdamas tikslą panaikinti dalį UAB „T.“ prievolės sumokėti į valstybės biudžetą PVM, padarė kelis tarpinius nusikaltimus, kurie yra numatyti skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose. Pirminiame nusikalstamos veikos padarymo etape buvo suklastoti buhalteriniai dokumentai (PVM sąskaitos faktūros), t. y. padaryta BK 300 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika. Vėliau, tvarkant realiai veikiančios įmonės buhalterinę apskaitą, buvo klastojami ir naudojami suklastoti dokumentai (PVM deklaracijos), taip pat ir PVM sąskaitos faktūros, kurių klastojimas ir buvo pirmasis veiksmas, siekiant išvengti turtinės prievolės. Šie nusikalstami veiksmai sudaro kito atskiro nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, sudėtį. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai T. Š. veiksmus kvalifikavo atskirai pagal BK 300 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį. Nors T. Š. nebuvo nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjektas, tačiau byloje neginčijamai nustatyta, kad jis padėjo šio nusikaltimo subjektui – UAB „T.“ direktoriui D. D. apgaulingai tvarkyti bendrovės buhalterinę apskaitą (iš anksto susitaręs su D. D., klastojo PVM sąskaitas faktūras bei pateikdavo jas bendrovės finansininkei, taip juos įtraukdamas į bendrovės buhalterinę apskaitą). Tai reiškia, kad T. Š. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio l dalį.

Be to, priešingai negu teigia kasatoriai, apeliacinės instancijos teismas teisingai išsprendė ir Panevėžio apskrities VMI civilinio ieškinio klausimą. Anot prokuroro, teismas pagrįstai konstatavo, kad žalos, padarytos valstybei nesumokėtų mokesčių ar kitų įmokų išraiška, atlyginimo klausimas pirmiausia turėtų būti sprendžiamas ne pareiškiant mokesčių mokėtojui civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, bet Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo ir kitų mokesčius reglamentuojančių įstatymų nustatyta tvarka. Tais atvejais, kai tokia žala negali būti išieškoma Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka, valstybei atstovaujanti institucija turi teisę dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį. Šioje byloje teismas, įvertinęs, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog išieškojimas iš UAB „T.“ pagal Mokesčių administravimo įstatymą yra negalimas, pagrįstai civilinį ieškinį, pareikštą nuteistajam juridiniam asmeniui UAB „T.“, paliko nenagrinėtą. Priešingai nei mano kasatoriai, toks procesinis sprendimas nuteistųjų procesinių teisių nesuvaržė, jų procesinės padėties nepablogino. Byloje surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad valstybei žala buvo padaryta bendrais nuteistųjų D. D., T. Š. ir juridinio asmens UAB „T.“ nusikalstamais veiksmais, todėl jie šią žalą privalo atlyginti. Tuo atveju, jeigu nuosprendžiu nustatyta valstybei nesumokėta PVM dalis bus ne ginčo tvarka išieškota tik iš UAB „T.“, šis juridinis asmuo pagal CK 6.9 straipsnio 1 dalies nuostatas, įgis teisę regreso tvarka reikalauti iš nuteistųjų D. D. ir T. Š. jiems priteisto ir UAB „T.“ sumokėto Panevėžio apskrities VMI civilinio ieškinio dalies.

Nuteistojo D. D. ir nuteistojo T. Š. gynėjo advokato Sauliaus Zakarevičiaus kasaciniai skundai iš dalies tenkinami.

Dėl T. Š. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendžiu  D. D. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad organizavo apgaulingą įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, o T. Š. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad padėjo organizuoti apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Teismo nuosprendyje konstatuota, kad  D. D. ir T. Š. į UAB „T.“ apskaitą įtraukė PVM sąskaitas faktūras, kuriose buvo nurodyti duomenys apie realiai neįvykusius sandorius su UAB „A.“, t. y. į apskaitą įtraukė fiktyvius dokumentus. Už UAB „T.“ apskaitos tinkamą ir teisėtą organizavimą kaip šios įmonės vadovas buvo atsakingas D. D., o aktyvius veiksmus įforminant PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodytų ūkinių operacijų turinys neatitiko tikrovės, atliko T. Š., kuris šiuos netikrus dokumentus pasirašė bendrovės vardu ir pateikė įmonės finansininkei.

BK 222 straipsnio 1 dalis (apgaulingas apskaitos tvarkymas) numato atsakomybę tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija).

Pagal BK 222 straipsnį už šį nusikaltimą atsako asmuo, atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnį tai: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką buhalterinės apskaitos tarnybą. Šiuo atveju ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkas; 2) konkretaus struktūrinio padalinio apskaitos tarnybos vadovas (buhalteris) – kai ūkio subjektas susideda iš kelių struktūrinių padalinių. Ūkio subjekto vyriausiasis buhalteris ir ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkai; 3) apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai – tais atvejais, kai įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartį su tokiomis įmonėmis; 4) už buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą atsako veiką padaręs asmuo. Pagal aptariamo įstatymo 11 straipsnį už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba kiti šio įstatymo 10 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą. Tuo tarpu pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą įmonės vadovas yra atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį ūkio subjekto vadovas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, t. y. jis atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą. Buhalterinės apskaitos organizavimas ir buhalterinės apskaitos tvarkymas nėra tapačios sąvokos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41/2012).

Apskaitą įmonės vadovas gali vesti pats arba samdyti finansininkus. Jei ūkio subjekto vadovas pats tvarko buhalterinę apskaitą, tai už apgaulingą ar aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą atsako tik ūkio subjekto vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimas „Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai  baudžiamosiose bylose (BK 214, 215, 219, 220, 221, 222, 223 straipsniai“). Kitu atveju jis gali būti tik šio nusikaltimo bendrininkas (organizatorius, kurstytojas). Tačiau, jei apgaulingai apskaitai vesti jis panaudoja nekaltą asmenį, t. y. asmenį, atsakingą už buhalterinės apskaitos tvarkymą, bet nežinantį apie tai, kad apskaitos dokumentai, kuriais remiantis tvarkoma buhalterinė apskaita, yra apgaulingi, bendrininkavimas negalimas ir įmonės vadovas vadovaujantis tarpinio vykdymo institutu tampa nusikaltimo vykdytoju (BK 24 straipsnio 3 dalis). Šioje byloje nustatyta, kad įmonėje dirbo buhalterė, kuri tvarkė buhalterinę apskaitą. Kartu, kaip nustatyta byloje, ji nežinojo apie apgaulingą jai pateikiamų sąskaitų faktūrų pobūdį, todėl nebuvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn. Nors teismų sprendimuose nurodyta, kad D. D. nuteisiamas už apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo organizavimą, jo veiksmai buvo kvalifikuoti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ne kaip nusikaltimo organizatoriaus, bet kaip šio nusikaltimo vykdytojo. Kadangi jis sąmoningai suklaidino buhalterę, kurios veikoje teismai pagrįstai nenustatė kaltės, jo veiksmai vertinami kaip tarpinis vykdymas ir kvalifikuojami kaip nusikaltimo vykdytojo. Taigi, nors nuosprendžio nustatomojoje dalyje D. D. vaidmuo padarant nusikaltimą nustatytas neteisingai, jo padaryta veika kvalifikuota teisingai, todėl kolegija neturi pagrindo keisti teismų sprendimų dėl D. D. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

Tuo tarpu nuteisdami T. Š. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teismų sprendimuose konstatuojama, kad T. Š. pagal bendrovėje einamas pareigas už tinkamą apskaitos organizavimą nebuvo atsakingas, todėl jo veiksmai vertintini kaip padėjimas apgaulingai tvarkyti apskaitą. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kiek T. Š. veiksmai atitinka BK 24 straipsnio 6 dalies ir 222 straipsnio 1 dalies požymius. Padėjimas, pasak teismų, reiškėsi tuo, kad jis pasirašydavo ir  pateikdavo buhalterei PVM sąskaitas faktūras. T. Š. nuteisimą pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį skundė apeliacine tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jo apeliacinį skundą, apsiribojo tik bendromis frazėmis ir nepagrindė tokio nuteisimo.

Kolegija pažymi, kad netikrų PVM sąskaitų faktūrų pasirašymas ir jų pateikimas įmonės buhalterei, nesuvokiančiai nusikalstamo T. Š. elgesio, negali būti vertinamas kaip bendrininkavimas (padėjimas) apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą, nes neatitinka BK 24 straipsnio 1 dalyje nustatytų bendrininkavimo, padarant nusikaltimą, požymių. Bendrininkauti T. Š. galėjo tik su D. D.. Tačiau nuosprendžiuose neatskleista, kokiais veiksmais jis padėjo tarpiniam vykdytojui. Kyla klausimas, ar apskritai įmanomas padėjimas byloje nustatytoje situacijoje. Teismai į šį klausimą neatsakė, nuteisimo nemotyvavo. T. Š. veiksmai, dėl kurių jis nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, atitinka BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo – dokumentų klastojimo ir suklastoto dokumento panaudojimo požymius. Tačiau už minėtus veiksmus T. Š. jau nuteistas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį. Kolegija laiko, kad T. Š. nepagrįstai nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, todėl dėl šios dalies abiejų instancijų teismų nuosprendžiai naikintini ir byla nutrauktina.

Dėl civilinio ieškinio

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš D. D., T. Š. ir UAB „T.“ solidariai priteista valstybei 640 015,72 Lt nesumokėtų mokesčių, iš kurių 349 045,72 Lt sudaro PVM ir 290 970 Lt – pelno mokestis.

Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu tokia nuosprendžio dalis dėl Panevėžio apskrities VMI civilinio ieškinio pakeista. Panaikintas 290 970 Lt pelno mokesčio priteisimas, nes baudžiamojoje byloje atlygintina tik nusikalstama veika padaryta žala. Iš D. D. ir T. Š. solidariai priteista valstybei 349 045,72 Lt, o UAB „T.“ pareikštas Panevėžio apskrities VMI civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Kasatoriai skundžia šią teismų sprendimų dalį, teigdami, kad priėmus apkaltinamąjį nuosprendį civilinis ieškinys negali būti paliktas nenagrinėtas.

Iš tikrųjų po apeliacinės instancijos teismo sprendimo susidaro situacija, kai klausimas dėl  žalos, padarytos bendrais nuteistųjų D. D., T. Š. ir  UAB „T.“ veiksmais, bus nagrinėjamas skirtingų institucijų, turinčių skirtingus įgaliojimus, ir vadovaujantis skirtingomis proceso taisyklėmis. Apygardos teismo nuosprendžiu iš D. D. ir T. Š. priteista atlyginti visą VMI civiliniu ieškiniu pareikštą 349 045,72 Lt žalą dėl nesumokėto PVM. Tokio pat dydžio civilinis ieškinys, pareikštas UAB „T.“, paliktas nenagrinėtas. Dėl to gali susidaryti situacija, kai bendras atlygintinos žalos dydis padvigubės, nes esant dviem skirtingų institucijų sprendimams išnyks visų trijų nuteistųjų solidarioji atsakomybė. Taip gali susidaryti situacija, kai valstybei bus priteista dvigubai didesnė suma nei padaryta žala. Be to, panaikinama solidarioji fizinių ir juridinių asmenų atsakomybė. Todėl kolegija laiko, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis, kuria iš D. D. ir T. Š. solidariai priteista valstybei 349 045,72 Lt, o UAB „T.“ pareikštas Panevėžio apskrities VMI civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, keistina nustatant, kad 349 045,72 Lt  suma priteistina valstybei  iš  D. D., T. Š. ir UAB „T.“ solidariai.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

Abiejų kasatorių analogiško turinio kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma jų apeliaciniuose skunduose, neatsakė į esminius skundų argumentus ir išsamiai neištyrė bylos aplinkybių. Be to, abu kasatoriai nesutinka su byloje surinktų įrodymų (specialisto išvados dėl UAB „T.“ ūkinės finansinės veiklos, liudytojų A. A., A. L., V. P., M. S., A. T., nuteistųjų D. D. ir T. Š. parodymų) vertinimu, jų pagrindu padarytomis teismo išvadomis ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu.

Teisėjų kolegija laiko, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindė įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Kasatoriai teigia, kad bylos aplinkybės išsamiai neišnagrinėtos, nes teismai neatskyrė realių sandorių nuo fiktyvių, sudarytų UAB „T.“ vardu ir netyrė realių šios bendrovės sandorių apimties. Priešingai nei nurodoma kasaciniuose skunduose, specialisto išvadoje dėl UAB „A.“ ir UAB „T.“ ūkinės finansinės veikslo tyrimo yra aiškiai pažymėta, kad UAB „A.“ ir UAB „T.“ nuo 2003 m. lapkričio 19 d. iki 2004 m. lapkričio 3 d. nupirko 25 567,532 kub. m medienos iš fizinių asmenų be jokių įsigijimo dokumentų, apmokėjo grynaisiais pinigais. Iš šio medienos kiekio 11 129,835 kub. m medienos UAB „A.“ pardavė įvairiems Lietuvos Respublikos pirkėjams, o dėl kitos dalies, t. y. skundžiamuose teismų sprendimuose nurodyto medienos kiekio – 14 437,697 kub. m, ši bendrovė, turėdama medienos pirkimo iš UAB „Al.“ ir UAB „Tm.“ PVM sąskaitas faktūras, kasatoriaus D. D. vadovaujamai bendrovei „T.“ išrašė medienos pardavimo PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias faktiškai UAB „T.“ medienos nepardavė. Taigi, šio tyrimo metu nustatyta, kad UAB „T.“ pagal UAB „A.“ išrašytas 62 PVM sąskaitas faktūras 14 437,697 kub. m medienos nepirko, o tik įteisino iš kitų asmenų įsigytą medieną, kuriai nebuvo išrašyti įsigijimo dokumentai (T. 22, b. l. 17–34). Tai reiškia, kad teismai D. D. ir T. Š. pripažino kaltais būtent tik dėl fiktyvių 14 437,697 kub. m medienos pirkimo pardavimo sandorių, įformintų 62 PVM sąskaitomis faktūromis, o ne dėl visų sandorių, kaip teigiama kasaciniuose skunduose.

Be to, kasatorių iniciatyva į teismo posėdį buvo iškviestos ir apklaustos tyrimą atlikusios specialistės, jos patvirtino savo išvadas ir atsakė į visus kaltinamųjų, tarp jų ir į D. D. ir T. Š., bei jų gynėjų klausimus (T. 94, b. l. 74–78 b. l.). Tai reiškia, kad nuteistiesiems buvo sudaryta galimybė, kuria jie ir pasinaudojo, užduoti klausimus specialistėms ir teismas BPK 44 straipsnio 7 dalies reikalavimų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir įvertino tiek aptariamą specialisto išvadą, tiek ją surašiusių specialisčių parodymus pirmosios instancijos teisme, palygino juos su kitais objektyviais bylos duomenimis ir nustatė, kad įrodymų visetas neginčijamai patvirtina, jog D. D. ir T. Š. padarė nusikaltimus, dėl kurių jie yra nuteisti.

Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama taip, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Teismas gali perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-253/2013 ir kt.). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Pirmosios instancijos teismo posėdyje D. D. ir T. Š. pareiškus pageidavimą parodymus duoti ir į klausimus atsakinėti vėliau, teismas nusprendė paskelbti šių kaltinamųjų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui ir pareigūnams (BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 4 dalis), kuriuos priimtame apkaltinamajame nuosprendyje išsamiai ištyrė ir įvertino kaip visų bylos duomenų visetą. Taigi teismas, perskaitęs ikiteisminio tyrimo teisėjui ir pareigūnams duotus kaltinamųjų D. D. ir T. Š. parodymus, patikrino kitų bylos įrodymų patikimumą, be to, šie duomenys padėjo formuotis teismo vidiniam įsitikinimui dėl jų (D. D. ir T. Š.) ir kitų nuteistųjų kaltės.

Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir faktinių aplinkybių nustatymu nuteistieji D. D. ir T. Š. teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal aptariamo straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šia nutartimi ištaisytą abiejų instancijų teismų netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą dėl T. Š. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, konstatuoja, kad kitų baudžiamojo proceso ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadaryta ir apeliacinės instancijos teismo priimtame nuosprendyje į esminius apeliantų argumentus yra atsakyta. Kartu atkreiptinas kasatorių dėmesys ir į tai, kad tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai.

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendį.

Panaikinti šių teismų nuosprendžių dalis dėl T. Š. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda ir šią bylos dalį nutraukti. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalimi, paskirtas bausmes pagal BK 182 straipsnio 2 dalį 130 MGL (16 250 Lt) dydžio baudą ir pagal BK 300 straipsnio 2 dalį 100 MGL (12 500 Lt) dydžio baudą subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti 130 MGL (16 250 Lt) dydžio baudą.

Iš D. D., T. Š. ir UAB „T.“ solidariai priteisti valstybei 349 045,72 Lt.

Kitas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio dalis palikti galioti.

Teisėjai                                                                                                                              Dalia Bajerčiūtė

Vladislovas Ranonis

Vytautas Piesliakas