Administracinė byla Nr. A662-2480/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01963-2014-9

                                          Procesinio sprendimo kategorija 16.3

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su prašymu ir patikslintu prašymu prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) direktoriaus įsakymo (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Įsakymas) dalį, kuria pareiškėjas V. D. paskatinamas pareiškiant padėką; 2) įpareigoti Administracijos direktorių priimti naują sprendimą – suteikti pareiškėjui trečią kvalifikacinę klasę nuo 2014 m. kovo 1 d.; 3) priteisti iš atsakovo pareiškėjui 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Prašymu taip pat prašė priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2011 m. balandžio 27 d. dirba Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) specialistu. Šiuo laikotarpiu įgyvendindavo jam keliamus metų veiklos uždavinius, kai kuriuos vertinimo rodiklius ženkliai viršijo, tarnybinių nusižengimų neturėjo. Pareiškėjo tiesioginis vadovas jo tarnybinę veiklą už 2011 ir 2012 m. vertino gerai, o už 2013 m. – labai gerai, tačiau nepaaiškinęs motyvų pasiūlė pareiškėjui skirti padėką. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, įgyvendindamas Valstybės tarnautojų vertinimo komisijos siūlymus, priėmė įsakymą (duomenys neskelbtini), kuriuo paskatino pareiškėją pareikšdamas padėką. Pagal Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo (toliau – ir Lygių galimybių įstatymas) nuostatas, tokio paties pobūdžio darbą dirbantiems asmenimis (šiuo atveju – Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus specialistams) turi būti nustatomi vienodi valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo kriterijai, taip pat vienodai teikiami siūlymai su skatinimo priemonėmis. Pareiškėjui kvalifikacinė klasė nesuteikiama, tuo pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas. Skundžiamu aktu nukrypta nuo teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių, jis priimtas pažeidžiant valstybės tarnybos veiklos principų ir konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo reikalavimus, neatsižvelgiant į pareiškėjo prašymą ir siekį siūlyti jam skirti trečią kvalifikacinę klasę ir nemotyvuotai teikiant siūlymą ir skiriant jam padėką už tarnybinę veiklą. Pareiškėjas darbovietėje yra laikomas blogesnėje padėtyje už kolegas, jam neskiriama dirbti švenčių dienomis, nors pats to pageidauja dėl didesnio užmokesčio, pareiškėjas daugiausia laiko, lyginant su kitais to paties skyriaus specialistais, buvo skiriamas patruliuoti Vilniaus senamiesčio gatvėmis pėsčiomis, kai kiti patruliavo automobiliais, patruliavimui pėsčiomis vėlų rudenį ir žiemą pareiškėjas nebuvo aprūpintas tinkamomis darbo priemonėmis, tinkama apranga. Šios aplinkybės laikytinos kaip neabejotinai lemiančios neigiamą poveikį pareiškėjui. Dėl jų patyrė didelių nepatogumų darbe, reikalaujančių išgyvenimų (dėl patruliavimo pėsčiomis, netinkamos aprangos), dvasinių išgyvenimų ir pažeminimo jausmą (dėl užduočių skyrimo, vertinimo, taip pat dėl negauto darbo užmokesčio dalies, dėl neskyrimo dirbti švenčių dienomis ir tarnybinės veiklos vertinimo tik padėka).

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į prašymą prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 22 straipsnio 14 dalyje numatytos skatinimo priemonės, kurias gali siūlyti Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisija (toliau – ir Vertinimo komisija), įvertinusi karjeros valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą labai gerai, yra lygiavertės, todėl šiuo atveju nebuvo pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas. Vertinimo komisija pagal VTĮ 22 straipsnio nuostatas tarnautojo veiklą gali įvertinti kitaip, negu tiesioginis vertinamo tarnautojo vadovas. Šiuo atveju Vertinimo komisija pareiškėjo veiklą įvertino taip pat, kaip ir tiesioginis jo vadovas, ir pasiūlė tą patį paskatinimą – pareikšti padėką, todėl neprivalėjo savo sprendimo papildomai motyvuoti. Tai, kokius uždavinius vykdė kiti pareiškėjo kolegos, nesudaro pagrindo spręsti, kad dėl jų vykdytų uždavinių pasikeistų pareiškėjo teisinė padėtis, vykdomų uždavinių sudėtingumas gali skirtis, todėl pareiškėjo minimas surašytų protokolų skaičius yra tik vienas iš kriterijų, vertinant tarnybinę veiklą. Pareiškėjo reikalavimas panaikinti pareikštą padėką yra ne tik teisiškai nepagrįstas, bet ir prieštaraujantis gerai moralei. Reikalavimas įpareigoti pareiškėjui suteikti trečią kvalifikacinę klasę šiuo atveju nėra grindžiamas įstatyme numatytu pagrindu. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo gali arba įgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymą, arba motyvuotai atsisakyti tai padaryti. Šiuo atveju pareiškėjo tiesioginis vadovas ir Vertinimo komisija nėra priėmę siūlymo suteikti pareiškėjui trečią kvalifikacinę klasę. Teisės aktai taip pat nesuteikia galimybės tarnautojui pačiam pasirinkti konkrečią priemonę, dėl šių priežasčių aptariamas reikalavimas prieštarauja VTĮ 22 straipsnio 9, 13, 14 ir 26 dalims. Be to, šiuo reikalavimu teismo prašoma vykdyti ne teisingumo, bet viešojo administravimo funkciją, kas nepriskirtina teismo funkcijoms. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kuriomis jis grindžia reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, yra teisėtos. Jis neginčijo savo veiklos įvertinimų už 2011, 2012 metus, kitaip nepagrindė teiginio, kad atsakovas veikė neteisėtai, be to, dalis nurodytų aplinkybių nesusijusios priežastiniu ryšiu su nurodoma tariamai patirta žala. Skatinimo priemonė, skirtingai negu veiklos įvertinimas, yra parenkama individualiai, nereikalauja jokių papildomų motyvų – jie privalomi tik pačiam įvertinimui. Kadangi pareiškėjas ankstesniais metais nebuvo įvertintas aukščiausiu įvertinimu, šiuo atveju skatinimo priemonė buvo parinkta teisingai, o pareiškėjo nurodomas lygiateisiškumo principo įgyvendinimo klausimas yra labiau deklaratyvus, nei pagrindžiantis prašymo reikalavimus. Pareiškėjo teiginys, kad pareikšta padėka sukėlė pareiškėjui pažeminimo jausmą, yra sunkiai įtikimas, kadangi padėka nėra sankcija ar poveikio priemonė, priešingai, tai yra skatinimo priemonė. Pareiškėjas neįrodė sąlygų, būtinų civilinei atsakomybei atsirasti, – kad patyrė žalą, atsakovo veiksmai buvo neteisėti, neįrodė priežastinio ryšio tarp žalos ir veiksmų, atsakovo kaltės.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 25 d. sprendimu pareiškėjo V. D. prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė VTĮ 22 straipsnį, šio straipsnio 14 dalį, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-799/2014. Teismas tyrė tik pareiškėjo tarnybinės veiklos įvertinimų rezultatus, bet pareiškėjo tarnybinės veiklos nevertino. Tiesioginis valstybės tarnautojo vadovas, valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisija ir skatinimą skiriantys subjektai, kada valstybės tarnautojo veikla vertintina labai gerai, už tai skirdami priemonę, yra saistomi VTĮ 22 straipsnio 14 dalyje išvardintų priemonių. Parenkant vieną iš šių priemonių atsakingi subjektai įgyvendina savo diskreciją, be kita ko, atsižvelgdami į vertinamo valstybės tarnautojo veiklos rezultatus. Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus pareigas eina nuo 2011 metų. Tarnybinės veiklos vertinimo išvadomis jo veikla 2011 ir 2012 metais buvo įvertinta gerai ir tik veikla už 2013 metus pirmą kartą buvo įvertinta labai gerai: Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus vedėjo M. Š. priimtoje šio skyriaus vyriausiojo specialisto V. D. 2012 m. sausio 16 d. tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje Nr. A154-85-(3.4.38-PD2) vertinant pareiškėjo tarnybinę veiklą iš galimų įvertinimų (nepatenkinamai, patenkinamai, gerai ir labai gerai) pareiškėjo veikla buvo įvertinta gerai. Analogiškoje 2013 m. sausio 17 d. išvadoje Nr. A154-288-(3.4.338-PD2) taip pat nurodytas įvertinimas „gerai“.

Pagal VTĮ 22 straipsnio 7 dalį, jeigu tiesioginis vadovas valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą įvertina gerai, jo teisinė padėtis nesikeičia ir valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimas yra baigiamas. Teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių labai gerai įvertinus pareiškėjo veiklą padėkos, o ne kvalifikacinės klasės, skyrimas šiuo atveju galėtų būti laikomas neteisėtu. Tokia išvada galėtų būti daroma, jeigu pareiškėjo tarnybinė veikla ateityje pakartotinai būtų įvertinama labai gerai, tačiau už ją dėsningai būtų skiriama tik padėka, bet ne kitos priemonės. Teismas iš šalių paaiškinimų ir byloje esančių įrodymų visumos nenustatė, kad pareiškėjas būtų diskriminuojamas dėl išsilavinimo, tautybės, kaip nurodo pareiškėjas. Pareiškėjas į teismą ar kitas institucijas nesikreipė dėl diskriminuojančių darbo sąlygų ar diskriminuojančių darbdavio veiksmų jo atžvilgiu. Taip pat pareiškėjas nenurodė, kad būtų skundęsis dėl netinkamo ankstesnio jo 2011 ir 2012 metų tarnybinės veiklos vertinimo. Taip pat pareiškėjo minimas surašytų protokolų skaičius yra tik vienas iš jo tarnybinės veiklos vertinimo kriterijų, kuris neturi būti suabsoliutinamas. Kaip minėta, skirdamas VTĮ 22 straipsnyje numatytas skatinimo priemones, darbdavys įgyvendina įstatymo jam suteiktą diskreciją. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas darbovietėje nėra diskriminuojamas – atsižvelgiant į jo veiklos įvertinimus, jam skiriamų skatinimo priemonių visuma laikytina proporcinga. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjui padėka skundžiamu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. vasario 28 d. įsakymu paskirta nepažeidžiant nustatytų teisės aktų reikalavimų.

Teismas nurodė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.250, 6.271 straipsnių nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt. Pareiškėjas teismui nenurodė objektyvių duomenų, patvirtinančių jam padarytos neturtinės žalos realumą bei priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Jo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą dėl to, kad jam teko patruliuoti pėsčiomis, nebuvo skiriamas dirbti nedarbo dienomis ir skatinimo stoką tarnyboje, nėra pakankami galimai padarytai žalai įrodyti. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, yra teisėtos, pareiškėjas nepateikė konkrečių duomenų ir įrodymų, patvirtinančių, kad jo nurodomose situacijose buvo pažeistas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas, pareiškėjo nurodomi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmai buvo atliekami tinkamai taikant įstatymų nuostatas. Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

              III.             

Pareiškėjas V. D. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas dėl esminių materialinės teisės normų pažeidimų, neabejotinai turėjusių įtakos neteisėto teismo sprendimo priėmimui, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė valstybės tarnybos santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintus principus. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijimą sprendimą, šioje byloje neaiškino ir netaikė Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies normos, nenagrinėjo šioje normoje įtvirtintų principų ir to, ar atsakovo veiksmai nesudaro šių principų pažeidimų, t. y. ne tik apsiribojant diskriminavimo ar lygiateisiškumo principų įvardijamu. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į VTĮ įtvirtintų principų turinį, nesiaiškino ir nerinko pareiškėjo prašomų ir tokioje byloje būtinų duomenų, kurie leidžia įvertinti, ar pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti teisėtumo, lygiateisiškumo, skaidrumo bei karjeros principai. Pareiškėjas tiek atsakovo Valstybės tarnautojų vertinimo komisijos posėdyje (posėdžio garso įrašas), tiek teisme pažymėjo, kad pareiškėjas turi teisę į karjerą (finansinį skatinimą), kaip ir kiti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) specialistai, kuriems buvo skirtos kvalifikacinės klasės, nors kai kurie iš jų nėra pasiekę numatytų vertinimo kriterijų rezultatų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime akcentavo tik asmens lygiateisiškumo (nediskriminavimo) principą, tačiau netinkamai jį aiškino ir taikė, nes atliko tik pareiškėjo tarnybines veiklos įvertinimo rezultato vertinimą (tyrimą), bet nesugretino ir nelygino pareiškėjo nurodytų Viešosios tvarkos skyriaus specialistų tarnybinės veiklos vertinimo rezultatų su pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje (duomenys neskelbtini) nurodytais tarnybinės veiklos vertinimo rezultatais ir šiems specialistams (kartu su pareiškėju) taikytų skatinimo priemonių. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje dėl Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo yra pažymėjęs, kad šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. ir kt. nutarimai). Nurodo Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir pažymi, kad teismas neaiškino ir netaikė Lygių galimybių įstatyme įtvirtinto asmens lygiateisiškumo principo, neanalizavo jo turinio, kad teismas tik surinkęs byloje duomenis, leidžiančius įvertinti, ar pareiškėją kaip nors išskyrė tarnybinės veiklos vertinimo procese, gali padaryti teisėtą ir pagrįstą išvadą.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas sprendime netinkamai aiškino ir taikė valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimą reglamentuojančias teisės normas, nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo pateiktą turimą rašytinį įrodymą (duomenis apie (duomenys neskelbtini) specialistų surašytų administracinio teisės pažeidimo protokolų skaičių), padarė išvadą dėl tarnybinės veiklos vertinimo išvadose numatyto veiklos rezultatų vertinimo rodiklio reikšmės (vertės), tuo netinkamai aiškindamas ir taikydamas valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimą reglamentuojančias teisės normas bei nukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, kad valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimas yra šio tarnautojo tiesioginio vadovo bei vertinimo komisijos kompetencija, tačiau ji nėra išimtinė kompetencija, nes šie subjektai yra saistomi Taisyklių nustatytų ir jiems privalomų vertinimo kriterijų, metodikos, tarnybinės veiklos vertinimo skalės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-799/2014). Pareiškėjas teismui pateikė turimus rašytinius duomenis apie Viešosios tvarkos skyriaus specialistų surašytų administracinių teisės pažeidimo protokolų skaičių, kuris sudaro faktinį pagrindą abejoti kai kuriais Viešosios tvarkos skyriaus specialistų pasiektų veiklos rezultatais. Pareiškėjas teismo prašė išreikalauti iš atsakovo (duomenys neskelbtini) specialistų Valstybės tarnautojų vertinimo komisijos išvadas už 2013 metus, taip pat ir įvykdytų užduočių skaičiaus lentelę (vieno iš tarnybinės veiklos užduočių – vykdyti tiesioginio vado bei budėtojo suformuotas užduotis), kurie leistų analizuoti visų specialistų bendrą vertinimą ir vertinti, ar nebuvo pažeisti valstybės tarnybą reguliuojantys principai, ar pareiškėjas nebuvo nepagrįstai ir neproporcingai išskirtas tarnybinės veiklos vertinimo procese (tarnybinės veiklos vertinime ir skatinime).

Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią bylą pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, įtvirtintas ABTĮ 3, 57, 81, 87 straipsniuose, buvo šališkas, kadangi atsisakė rinkti bylai būtinus įrodymus ir neatliko visapusiško ir objektyvaus bylos aplinkybių ištyrimo. Pareiškėjas patikslintame skunde ir teismo posėdžio metu prašė išreikalauti iš atsakovo rašytinius įrodymus, kurie leistų sugretinti ir lyginti (duomenys neskelbtini) specialistų teisinį statusą, jų tarnybinės veiklos vertinimo rezultatus, jiems siūlytas ir taikytas skatinimo priemones bei darbo sąlygas. Teismas be teisėto pagrindo suvaržė pareiškėjo procesinę teisę gauti įrodymus, kurie tiesiogiai patvirtintų arba paneigtų aplinkybes, sudarančias skundo faktinį pagrindą ir pagrindžiančias skunde nurodytus reikalavimus. Teismo posėdyje teismas pareiškėjui uždavė klausimus, kuriuos galėtų patvirtinti būtent pareiškėjo prašomi rašytiniai įrodymai ir nurodyti liudytojai, tačiau teismas pačių rašytinių įrodymų iš atsakovo neišreikalavo, liudytojų neapklausė. Teismas nagrinėjamoje byloje nevertino būtinų tokiai bylai įrodymų visumos, nes atsisakė surinkti įrodymus, vertino tik pavienius įrodymus. Teismas sprendime abstrakčiai pasisakė tik dėl vienos iš Tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje numatytos tarnybinės veiklos užduoties – Viešosios tvarkos skyriaus specialistų surašytų administracinių teisės pažeidimo protokolų skaičiaus reikšmės, t. y. net nesugretino ir nevertino pareiškėjo nurodytų (duomenys neskelbtini) specialistų surašytų administracinio teisės pažeidimo protokolų skaičiaus, neanalizavo ir nenustatė, kad 2013 metų Tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje numatyto veiklos rezultatų vertinimo rodiklio – surašyti apie 350 administracinio teisės pažeidimo protokolų – net 4 (duomenys neskelbtini) specialistai nėra įvykdę žymiai (V. C. – 231, M. D. – 287, K. G. – 255, L. S. – 271) ir dar 2 specialistai nėra surašę 350 administracinio teisės pažeidimo protokolų (R. M. – 336, F. P. – 335), todėl šių specialistų tarnybinės veiklos bendras vertinimas negali būti vertinamas labai gerai ir taikomas kvalifikacinės klasės suteikimas kaip skatinimo priemonė. Teismas šiame kontekste nevertino pareiškėjo teisinio statuso, jo tarnybinės, veiklos vertinimo proceso (vertinimo ir būtent skatinimo priemonių parinkimo), ar atsakovas (jo atstovai) neišskyrė pareiškėjo iš kitų specialistų ir nepažeidė jo atžvilgiu valstybės tarnybą reglamentuojančių principų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai netyrė aplinkybių apie tai, kad Valstybės tarnautojų vertinimo komisija visiems (duomenys neskelbtini) specialistams, išskyrus pareiškėją, pasiūlė administracijos direktoriui skirti nuosekliai aukštesnę kvalifikacinę klasę. Nors pareiškėjas patikslintame skunde ir teisme posėdžio metu patvirtino, kad pareiškėjas neturi kvalifikacinės klasės ir jos prašė, kitiems tokį darbo stažą turintiems ir net neturintiems (duomenys neskelbtini) specialistams vertinimo komisija pasiūlė nuosekliai aukštesnę kvalifikacinę klasę, nors šie specialistai kvalifikacinę klasę jau turėjo (nors nepasiekę užduočių rezultatų už 2013 m.). Teismas sprendime be teisinio ir faktinio pagrindo sprendė, kad parenkant vieną iš šių [skatinimo] priemonių atsakingi subjektai įgyvendina savo diskreciją, t. y. laikė ją absoliučia – spręsti savo nuožiūra, nors tai neatitinka valstybės tarnybą reglamentuojančių principų reikalavimų ir tuo teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, kad valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimas yra šio tarnautojo tiesioginio vadovo, vertinimo komisijos, valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens kompetencija, tačiau ji nėra išimtinė kompetencija, nors šie subjektai yra saistomi šią veiklą reguliuojančių teisės aktų, juose įtvirtintų principų reikalavimų, bei atitinkamai šių asmenų diskrecijos teisė realizuojama motyvuotu sprendimu pareiškėjo atžvilgiu (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1006/2009 ir kt.).

Teismas šališkai sprendė ir savarankiško reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Teismas atsisakė rinkti papildomus įrodymus, apsiribojo tik pareiškėjo paaiškinimais. Pirmosios instancijos teismas aplinkybių, susijusių su neteisėtų veiksmų nustatymu, iš esmės netyrė, sprendime apsiribojo tik jų formaliu įvardijimu. Teismas neanalizavo ir netyrė, ar pareiškėjas nebuvo išskirtas atitinkamų darbo sąlygų sudarymu (dėl darbo neskyrimo švenčių dienomis, patruliavimo pėsčiomis).

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėsto, jog tokių principų kaip materialinės teisės normų pažeidimo klausimas gali kilti tada, jei teismas pažeistų būtent ABTĮ 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą taisyklę, tačiau apeliantas tokių argumentų apeliaciniame skunde nepateikė. Apeliaciniame skunde nurodomi neteisingi principų taikymo aspektai yra deklaratyvūs, kadangi apeliantas niekaip negali pagrįsti teisėto ir teisingo skundžiamo teismo sprendimo panaikinimo pagrindų. Teismas visiškai teisingai nustatė ginčo dalyką, parinko taikytiną teisę, todėl nėra jokio pagrindo spręsti, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė valstybės tarnybą reguliuojančius principus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliaciniame skunde itin daug deklaratyvių teiginių ir jokiais teisiniais argumentais nepagrįsto teisės normų aiškinimo. Bylą nagrinėjant teisme, pareiškėjas sutiko su teismo sudėtimi ir posėdžių metu nereiškė nušalinimų (ABTĮ 47 str.). Pareiškėjo teiginiai dėl įrodymų išreikalavimo ir liudytojų apklausos pagal bylos medžiagą ir patį skundo dalyką yra nutolę nuo nagrinėjamo ginčo, todėl vertintini kaip pertekliniai, siekiant apsunkinti bylos nagrinėjimą, nutolinant teismą nuo bylos esmės ir siekiant spręsti ginčą ne dėl teisės, bet daryti prielaidas tiesiog pasibylinėti su atsakovu. Apeliacinis skundas motyvuojamas taip, lyg valstybės tarnybos teisinius santykius reguliuojantys teisės aktai numatytų teisę valstybės tarnautojui pasirinkti konkrečią skatinimo priemonę, nors teisės aktai tokios galimybės nenumato.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad spręsdamas dėl skatinimo priemonės pareiškėjui teisėtumo, teismas turėjo papildomai vertinti kitų valstybės tarnautojų, kurių veikla buvo įvertinta labai gerai, tarnybos rezultatus. Pirmiausia, šioje byloje nebuvo pareikšta reikalavimo nuginčyti kitų valstybės tarnautojų veiklos vertinimo išvadų, antra, teismas neatlieka viešojo administravimo veiksmų, todėl byloje neturi teisinio pagrindo vertinti, kuris valstybės tarnautojas yra vertas konkrečios skatinimo priemonės. Vertinimo komisija nepakeitė (nepablogino) pareiškėjo teisinės padėties, o pareiškėją į pareigas priėmęs asmuo taip pat neatsisakė įgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo pareiškėjo atžvilgiu, todėl neprivalėjo tokio savo sprendimo papildomai motyvuoti (VTĮ 22 str. 26 d.).

Apeliantas neteisingai interpretuoja lygiateisiškumo principo taikymą šiai ginčo situacijai: apelianto tarnybinė veikla buvo įvertinta labai gerai ir už tokį įvertinimą pareiškėjui buvo skirta viena iš Įstatyme numatytų priemonių, kurios yra teisiškai lygiavertės ir Įstatymo neišskiriamos kaip mažiau reikšmingos ar vertingos. Pareiškėjui buvo sudarytos lygios galimybės būti įvertintam pagal savo veiklos rezultatus. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas privalėjo rinkti įrodymus apie kitų valstybės tarnautojų tarnybinę veiklą ir kitų tarnautojų vykdytų užduočių kontekste vertinti, ar pareiškėjas vertas jo paties pasirinktos skatinimo priemonės. Nėra pagrindžiama, kokias aplinkybes būtina įrodinėti liudytojų parodymais, kuomet pareiškėjo tiesioginio vadovo sprendimas yra patvirtintas rašytiniais dokumentais (pareiškėjo vertinimo išvada). Kadangi Valstybės tarnautojų komisijos vertinimo komisijos pirmininkas V. K. kartu yra ir (duomenys neskelbtini) atsakovo atstovas šioje byloje, todėl atstovo apklausa ir kaip liudytojo yra negalima. Pareiškėjo prašomi liudytojais kviesti valstybės tarnautojai taip pat objektyviai negali paliudyti jokių su ginču susijusių teisiškai reikšmingų aplinkybių, kadangi pareiškėjo minimi valstybės tarnautojai neturi įgaliojimų vertinti pareiškėjo tarnybinės veiklos. Taigi apeliaciniame skunde keliami įrodymų išreikalavimo ir liudytojų apklausos procesiniai klausimai yra deklaratyvūs, siekiant sukurti netinkamai išnagrinėtos administracinės bylos įspūdį, tačiau tokie apelianto prašymai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo skunde neturtinės žalos atlyginimo klausimas nebuvo susijęs su skundo dalyku – pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą motyvavo ankstesnių metų pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimu, nors nepateikė įrodymų, kad minėti vertinimai buvo nuginčyti ar pripažinti neteisėtais, taip pat pareiškėjas kėlė darbo organizavimo atsakovo tarnyboje klausimus: pareiškėjo darbo funkcijų atlikimo tvarkos (darbas švenčių dienomis), aprangos tinkamumo klausimus, tačiau byloje nereiškė tokio pobūdžio reikalavimų, neįrodinėjo, kad pareiškėjo tarnybai apranga skiriama neteisėtai ar kad atsakovas turi prievolę skirti pareiškėją dirbti švenčių dienomis ir pan. Taigi teismas pagrįstai sprendė, kad nekonstatavus vienos iš civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų – neteisėtų veiksmų – nekonstatuotinas ir pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pareiškėjas į teismą kreipėsi prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. 41-235 dalį, kuria pareiškėjas V. D. paskatinamas pareiškiant padėką, įpareigoti Administracijos direktorių priimti naują sprendimą – suteikti pareiškėjui trečią kvalifikacinę klasę nuo 2014 m. kovo 1 d. ir priteisti iš atsakovo pareiškėjui 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Prašymu taip pat prašė priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

              Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė valstybės tarnybos santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintus principus, neaiškino ir netaikė Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies normos, nenagrinėjo šioje normoje įtvirtintų principų ir to, ar atsakovo veiksmai nesudaro šių principų pažeidimų. Nagrinėdamas šią bylą pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, buvo šališkas, kadangi atsisakė rinkti bylai būtinus įrodymus ir neatliko visapusiško ir objektyvaus bylos aplinkybių ištyrimo. Pareiškėjas prašė išreikalauti iš atsakovo rašytinius įrodymus, kurie leistų sugretinti ir lyginti (duomenys neskelbtini) specialistų teisinį statusą, jų tarnybinės veiklos vertinimo rezultatus, jiems siūlytas ir taikytas skatinimo priemones bei darbo sąlygas, tačiau teismas į šį pareiškėjo prašymą neatsižvelgė. Apeliaciniame skunde taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

2012 m. liepos 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 47, 84, 85, 97, 127, 130, 137, 138, 139, 150, 154 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 471 straipsniu įstatymas, kurio 14 straipsnis numato, kad apeliaciniai skundai, paduoti iki šio įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami iki šio įsigaliojimo galiojusia tvarka. Po 2012 m. liepos 1 d. paduotas apeliacinis skundas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalį nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Taip pat numatyta, kad proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tam, jog būtų išnagrinėti apeliacinio skundo reikalavimai bei argumentai, kurių pagrindu prašoma patenkinti šiuos reikalavimus, būtina papildomai aiškintis teisiškai reikšmingas aplinkybes, išklausyti žodinius proceso šalių paaiškinimus, kurie padėtų aiškiau suprasti reikalavimų apimtį ir aplinkybes. Tinkamo proceso principas reikalauja, kad sprendimas būtų priimtas teismui išklausius abi ginčo puses (audiatur et altera pars) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-139/2012).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo prašymą administracinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir į šioje byloje kilusio administracinio ginčo pobūdį, siekdama tinkamai įvertinti bylos aplinkybes, užtikrinti proceso šalių teisę į teisingą ir nešališką teismą, nutaria administracinę bylą Nr. A662-2480/2014 nagrinėti žodinio proceso tvarka (ABTĮ 137 straipsnio 1 dalis).

Be kita ko, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė turimus rašytinius duomenis apie Viešosios tvarkos skyriaus specialistų surašytų administracinių teisės pažeidimo protokolų skaičių, kuris sudaro faktinį pagrindą abejoti kai kurių Viešosios tvarkos skyriaus specialistų veiklos rezultatų vertinimu lyginant su jo veiklos rezultatų vertinimu. Pareiškėjas teismo prašė išreikalauti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) specialistų Valstybės tarnautojų vertinimo komisijos išvadas už 2013 metus, taip pat ir įvykdytų užduočių skaičiaus lentelę (vieno iš tarnybinės veiklos užduočių – vykdyti tiesioginio vado bei budėtojo suformuotas užduotis), kurie leistų analizuoti visų specialistų bendrą vertinimą ir vertinti, ar nebuvo pažeisti valstybės tarnybą reguliuojantys principai, ar pareiškėjas nebuvo nepagrįstai ir neproporcingai išskirtas tarnybinės veiklos vertinimo procese (tarnybinės veiklos vertinime ir skatinime). Pareiškėjas patikslintame skunde ir teismo posėdžio metu prašė išreikalauti iš atsakovo rašytinius įrodymus, kurie leistų sugretinti ir lyginti Viešosios tvarkos skyriaus specialistų teisinį statusą, jų tarnybinės veiklos vertinimo rezultatus, jiems siūlytas ir taikytas skatinimo priemones bei darbo sąlygas.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog teismui yra pateiktos šių dokumentų kopijos: Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. vasario 28 d. įsakymas „Dėl vertinimo komisijos siūlymų įgyvendinimo“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 40-71 patvirtintas „Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus 2-ojo kontrolės poskyrio vedėjo pareigybės aprašymas“, pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo išvada (duomenys neskelbtini) bei anketa, Administracijos tarnybinės veiklos vertinimo komisijos 2014 m. vasario 28 d. protokolas (duomenys neskelbtini), 2012 m. sausio 16 d. pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo išvada (duomenys neskelbtini) bei anketa, 2013 m. sausio 17 d. pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo išvada (duomenys neskelbtini) bei anketa, Komisijos posėdžio garso įrašas, Administracijos direktoriaus 2014 m. vasario 28 d. įsakymas (duomenys neskelbtini), A. D. 2014 m. sausio 2 d. raštas „2013 m. rezultatai“, 2013 m. lapkričio 25 d. pareiškėjo prašymas „Dėl darbo švenčių dienomis“, 2013 m. lapkričio mėn. – 2014 m. vasario mėn. Viešosios tvarkos skyriaus darbo grafikai, Transporto ir įrangos gavimo-grąžinimo lentelės. Iš minėtų dokumentų turinio bei Komisijos posėdžio garso įrašo matyti, jog apeliacinės instancijos teismui pateikti duomenys nepakankami tam, kad teisėjų kolegija galėtų padaryti objektyvias išvadas bei priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą nagrinėjamoje byloje.

Atsižvelgusi į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad visapusiškam pareiškėjo apeliacinio skundo išnagrinėjimui yra būtina rinkti papildomus įrodymus: atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija, įpareigotinas pateikti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) specialistų Ž. C., V. Č., M. D., K. G., E. J., J. J., D. K., R. M., D. M., L. Š., F. P., R. S., M. U., D. V. vertinimo komisijos išvadas už 2013 metus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalimi, 57 straipsnio 4 dalimi, 80 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 133 straipsniu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atnaujinti administracinės bylos Nr. A662-2480/2014 nagrinėjimą iš esmės.

Administracinę bylą Nr. A662-2480/2014 pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. sprendimo panaikinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją pateikti (duomenys neskelbtini) specialistų Ž. C., V. Č., M. D., K. G., E. J., J. J., D. K., R. M., D. M., L. Š., F. P., R. S., M. U., D. V. tarnybinės veiklos vertinimo išvadas už 2013 metus.

Nustatyti terminą įrodymams pateikti – iki 2015 m. vasario 2 d.

Pareiškėjo V. D. apeliacinio skundo nagrinėjimą atidėti.

Nutartis neskundžiama