Administracinė byla Nr. eA-4455-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00460-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 21.3.12

 (S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovams Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

1.       Pareiškėjas E. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. vasario 6 d. teismui pateikė skundą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2018 m. sausio 17 d. įsakymą Nr. 3P-18 ,,Dėl E. B. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir Įsakymas);
2) grąžinti pareiškėją į tarnybą; 3) sprendimo dalį dėl grąžinimo į tarnybą nurodyti vykdyti skubiai; 4) priteisti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką; 5) priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija) ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiamu 2018 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 3P-18 žemės ūkio ministras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ)
41 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 1 dalies 20 punkto, Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo (toliau – ir KPĮ) 9 straipsnio normomis ir įvertinęs Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) pateiktą informaciją, 2018 m. sausio 18 d. jį atleido iš Agentūros direktoriaus pareigų. Pareiškėjo vertinimu, Įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinka individualiam teisės aktui keliamų aiškumo ir konkretumo reikalavimų. Nė viena iš Įsakyme nurodytų normų neatskleidžia atleidimo iš pareigų teisinio pagrindo.

3.       Pareiškėjo nuomone, VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 20 punktas nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikomas. VTĮ 31 straipsnio 2 dalies nuostatos šiuo atveju taip pat nėra aktualios, nes pareiškėjo veiklos nereglamentuoja nei statutai, nei Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas. Į bylą pateikti duomenys patvirtino, kad pareiškėją antrajai kadencijai į pareigas paskyręs asmuo – žemės ūkio ministras – dar 2017 m. lapkričio mėn. kreipėsi į STT dėl informacijos apie jį pateikimo, tokią informaciją gavo ir ją įvertino. Įsakymą dėl skyrimo antrajai kadencijai priėmęs žemės ūkio ministras B. M., viešai argumentuodamas savo sprendimą, patvirtino, kad „toje pažymoje tikrai nebuvo nieko tokio, dėl ko aš negalėčiau skirti E. B. antrai kadencijai“. Šie duomenys leido teigti, kad VTĮ 31 straipsnio 3 dalies reikalavimai buvo visiškai įvykdyti. Nei VTĮ 41 straipsnio 5 dalis, nei KPĮ 9 straipsnis nereglamentuoja atleidimo iš valstybės tarnybos, todėl negali būti pagrindu nutraukti valstybės tarnybos teisinius santykius.

4.       Pareiškėjo teigimu, iš Įsakymo turinio neaišku, kokie faktai patvirtina, kad jis negali eiti Agentūros direktoriaus pareigų ir egzistuoja pagrindas jį atleisti iš tarnybos. Pareiškėjas nebuvo supažindintas su jokia informacija, kuri galėtų paaiškinti, kuo ir kodėl pasikeitė jo tarnybinės veiklos vertinimas nuo žemės ūkio ministro 2018 m. sausio 4 d. įsakymo Nr. 3P-1 ,,Dėl E. B. skyrimo antrajai kadencijai“ priėmimo iki atleidimo iš tarnybos dienos. Patraukimo tarnybinėn atsakomybėn procedūra pareiškėjo atžvilgiu nebuvo inicijuota. Todėl KPĮ nustatyta tvarka gauta (jeigu tokia buvo gauta) informacija negalėjo būti pagrindu sprendžiant dėl atleidimo iš tarnybos, neįvykdžius įstatymo nustatytų procedūrų. Jeigu įsakymą priėmęs asmuo gavo papildomos informacijos, kuri reikšminga vertinant pareiškėjo tinkamumą eiti užimamas pareigas, pareiškėjas su šia informacija turėjo būti supažindintas (KPĮ 9 str. 12 d.). Įsakymas negali būti laikomas pagrįstu, nes jame nėra įvardytos konkrečios faktinės aplinkybės, patvirtinančios būtinąsias sąlygas tarnybos santykių nutraukimui. Įsakyme tik lakoniškai išvardytos teisės aktų nuostatos, tačiau nenurodyta, kokios aplinkybės lėmė konkrečių teisės aktų normų taikymą, t. y. visiškai nemotyvuota, kodėl jis atleidžiamas iš pareigų. Tokia informacija pareiškėjui nebuvo pateikta nei žodžiu, nei raštu, valstybės tarnautojo asmens byloje taip pat nėra išvadų, patikrinimo aktų ar kitokių dokumentų, kurie atskleistų Įsakymo priėmimo motyvus.

5.       Pareiškėjas iš nuorodos Įsakyme į KPĮ 9 straipsnį spėjo, kad nagrinėjamoje situacijoje buvo suabejota, ar jis atitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimus. Pareiškėjo teigimu,
STT pažymoje nurodyti faktai negali būti laikomi pakankamais paneigti jo nepriekaištingą reputaciją. Nei kiekviena iš nurodytų aplinkybių atskirai, nei jų visuma neatitinka nė vieno iš asmens nepriekaištingos reputacijos neturėjimo nustatymo kriterijų, nurodytų VTĮ 31 straipsnio
1 dalyje. Be to, atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 07-6-00004-16, pareiškėjas buvo apklaustas kaip specialusis liudytojas vienintelį kartą – 2017 m. sausio 17 d. Po šios apklausos jo statusas nepasikeitė, jokie procesiniai veiksmai jo atžvilgiu nebuvo atliekami. Informacija apie šią apklausą B. M. buvo žinoma, tačiau pareiškėjas dėl to nesulaukė pastabų ar papildomų klausimų. Pareiškėjui 2014 m. sausio 3 d. buvo suteiktas Ministerijos leidimas Nr. 20-106 dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, kuriuo jam leista dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „SLAPTAI“. Šis leidimas galioja iki 2024 m. sausio 2 d., nėra panaikintas. Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisija išdavė 2014 m. sausio 13 d. pažymą
Nr. 61-18076 ,,Dėl asmens patikimumo pažymėjimo išdavimo“, kuri patvirtina, jog pareiškėjas turi teisę dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „SLAPTAI“, galiojančią iki 2023 m. gruodžio 31 d., pažyma nėra panaikinta. Šios aplinkybės patvirtina, kad buvo gerai vertinama ne tik pareiškėjo atliekama tarnybinė veikla, bet ir jo patikimumas. Pareiškėjo nuomone, jo asmens byloje esantys duomenys negali būti pripažinti tinkamu faktiniu pagrindu laikyti jį neatitinkančiu nepriekaištingos reputacijos kriterijaus asmeniu.

6.       Pareiškėjas tvirtino, jog iš viešai skelbiamos informacijos akivaizdu, kad Įsakymas buvo priimtas ne dėl jo veiklos ar jos neigiamo vertinimo, bet dėl didžiulio visuomenės susidomėjimo bei aukščiausias pareigas užimančių valstybės pareigūnų spaudimo. Tai nepateisinama ir nepriimtina teisinėje valstybėje. Darbdavio (valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens) veiksmai, susiję su valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų vykdymu, turi atitikti teisės aktų reikalavimus, nepažeisti tokių valstybės tarnybos principų kaip įstatymų viršenybės, teisėtumo, skaidrumo, karjeros bei tarnybinio bendradarbiavimo (VTĮ 3 str. 1 d.), užtikrinti visas teises ir garantijas, kurios įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų yra garantuojamos atleidžiamiems asmenims. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą. Pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų ignoruojant šias teisės normas ir paneigiant objektyvumo, teisingumo ir protingumo principus. Be to, pareiškėjas teismo prašė įvertinti aplinkybę, kad Įsakymo priėmimas ir išviešinimas sugriovė jo reputaciją ir tai jam sukėlė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, jis buvo pažemintas visos valstybės akivaizdoje.

7.       Atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

8.       Ministerija nurodė, kad, kai pareiškėjas jau buvo paskirtas į Agentūros direktoriaus pareigas, ji gavo antrą įslaptinto turinio STT 2018 m. sausio 17 d. raštą Nr. 3S-01-18, kuris taip pat buvo įteiktas asmeniškai žemės ūkio ministrui susipažinti ir grąžintas STT. 2018 m. sausio 17 d. gavus papildomą (detalizavusią jau anksčiau pateiktą) informaciją, paaiškėjo, kad valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo neįvykdė VTĮ 31 straipsnio 3 dalyje bei KPĮ 9 straipsnio
8 dalyje nustatytos pareigos, t. y. tinkamai neįvertino visos iš STT gautos informacijos apie pareiškėją (ta apimtimi, kiek ji buvo pateikta STT 2017 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. 3S-82). Paaiškėjus šioms aplinkybėms, buvo nedelsiant inicijuotas ir tą pačią dieną – 2018 m. sausio 17 d. – priimtas skundžiamas įsakymas, kuriuo pareiškėjas atleistas iš Agentūros direktoriaus pareigų. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo atleidimo iš pareigų faktinių aplinkybių turinį sudaro
STT pateikta įslaptinta informacija, Įsakymas buvo priimtas nurodant teisinį pagrindą ir blanketinę nuorodą į STT pateiktą informaciją apie pareiškėją. Atsižvelgiant į įslaptiną informacijos turinį, konkrečios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas pareiškėjo atleidimas iš pareigų, negalėjo būti įvardytos konkrečiai. Taigi, Įsakyme nurodytas atleidimo iš pareigų teisinis pagrindas yra tinkamas ir išsamus, motyvacija pagrįsta.

9.       Ministerija pažymėjo, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo
30 straipsnio 5 dalimi ir VTĮ nuostatomis, žemės ūkio ministras nebuvo įpareigotas skirti pareiškėją antrajai kadencijai. Įsakymas buvo priimtas įvertinus tiek pirmiau išdėstytas pareiškėjo skyrimo antrajai kadencijai aplinkybes, tiek tai, jog įstaigos vadovui turi būti keliami aukštesni skaidrumo, jo elgesio ir visuomenėje priimtinų vertybių laikymosi standartai. Kadangi Įsakymas buvo priimtas nedelsiant po pareiškėjo skyrimo antrajai kadencijai, jis negali būti vertinamas kaip pažeidžiantis pareiškėjo teises ar interesus.

10.       Ministerija tvirtino, kad į pareigas asmenį skiriančiam subjektui yra draudžiama supažindinti į pareigas nepaskirtą asmenį su ta informacijos dalimi, kurioje yra įslaptinta informacija (KPĮ 9 str. 12 d.). Todėl Ministerija 2018 m. sausio 23 d. raštu Nr. 3IN-85(8.1), atsakydama į pareiškėjo 2018 m. sausio 18 d. prašymą, įslaptintos informacijos pareiškėjui nepateikė. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas su Įsakymu buvo supažindintas 2018 m. sausio 17 d. pasirašytinai, o Ministerijos 2018 m. sausio 23 d. raštu Nr. 3IN-85(8.1) pareiškėjui pateikta visa jo prašoma, išskyrus įslaptintą, informacija, laikytina, kad pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie sprendimą jį atleisti iš pareigų, taip pat įvykdyta KPĮ 9 straipsnio 12 dalyje nustatyta pareiga.

11.       Ministerija nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo procedūra negali būti laikoma baigta, nes Ministerijos Personalo skyriui 2018 m. sausio 18 d. pareiškėjo pateikta išvada nėra pasirašyta žemės ūkio ministro, t. y. tiesioginio vadovo. Kita vertus, jei pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo procedūra ir būtų baigta, tiesioginis vadovas turi absoliučią diskreciją spręsti, pareiškėją skirti ar neskirti antrajai kadencijai, todėl tarnybinės veiklos įvertinimas šiame ginče neaktualus.

12.       Ministerijos vertinimu, pareiškėjas netinkamai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Atleidimo iš pareigų pagrindas, susijęs su atlikus tarnybinį tyrimą nustatytu nusižengimu, yra nustatytas VTĮ 44 straipsnio 19 dalyje, tačiau pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų vadovaujantis, be kita ko, VTĮ 44 straipsnio 20 dalyje nustatytu pagrindu, kuris nėra siejamas su pareiga atlikti tarnybinį tyrimą, o susijęs su valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens pareigos gauti ir tinkamai įvertinti STT informaciją apie į pareigas skiriamą asmenį nevykdymu ar netinkamu įvykdymu. Ministerija taip pat akcentavo, kad informacijos rinkimas
KPĮ 9 straipsnio pagrindu nėra lygiavertis ir negali būti painiojamas su asmens nepriekaištingos reputacijos vertinimui vadovaujantis VTĮ 31 straipsnio 1 dalimi: informacija apie asmenį renkama, teikiama ir vertinama neatsižvelgiant į tai, ar jis atitinka įstatymuose nustatytus specialius nepriekaištingos reputacijos reikalavimus, ar ne (KPĮ 9 str. 1 d.). Atleidimo iš pareigų pagrindas, susijęs su valstybės tarnautojo reputacija, yra nustatytas VTĮ 44 straipsnio 19 dalyje, o Įsakymas buvo priimtas vadovaujantis, be kita ko, VTĮ 44 straipsnio 20 dalyje nustatytu pagrindu. Todėl skunde cituota teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio
11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-675-143/2017 ir 2014 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1105/2014) nagrinėjamos bylos kontekste laikytina neaktualia.

13.       Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pakeisti jo procesinę padėtį iš atsakovo į trečiąjį suinteresuotą asmenį. Agentūros nuomone, ji neturėtų būti atsakovu nagrinėjamoje byloje, nes ji nepriėmė sprendimų, susijusių su pareiškėjo atleidimu iš tarnybos. Tuo atveju, jeigu būtų patenkintas pareiškėjo skundas ir panaikintas Įsakymas, Agentūra sutinka, kad iš jos būtų tenkinamas pareiškėjo reikalavimas dėl lėšų už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

 

II.

 

14.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 17 d. sprendimu pareiškėjo E. B. skundą atmetė.

15.       Teismas nustatė, kad pareiškėjo pirmosios ketverių metų kadencijos Agentūros direktoriaus pareigose pabaigoje žemės ūkio ministras, vadovaudamasis KPĮ 9 straipsniu, 2017 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. 2D-4006(2.4) kreipėsi į STT dėl informacijos pateikimo apie asmenį, kuris siekia antrąją kadenciją eiti Agentūros direktoriaus pareigas. STT 2017 m. lapkričio 22 d. raštu
Nr. 4-01-9024 šią informaciją ministrui pateikė. Žemės ūkio ministras, įvertinęs pažymoje pateiktą informaciją, nusprendė, kad iš pateiktos informacijos nebuvo galima nustatyti faktų ir (ar) aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu priimti sprendimą neskirti pareiškėjo į Agentūros direktoriaus pareigas antrajai kadencijai, ir 2018 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. 3P-1, vadovaudamasis Vyriausybės įstatymo 30 straipsnio 5 dalimi ir VTĮ 10 straipsnio 2 dalies 5 punktu, skyrė pareiškėją antrajai ketverių metų kadencijai į Agentūros direktoriaus (A lygis, 19 kategorija, trečia kvalifikacinė klasė) pareigas.

16.       STT 2018 m. sausio 17 d. Ministerijai pateikė riboto naudojimo 2017 m. lapkričio 22 d. rašto Nr. 3S-01-393 ir 2018 m. sausio 17 d. rašto Nr. 3S-01-18 kopijas, kuriose pateikė informaciją apie pareiškėją. Žemės ūkio ministras, įvertinęs šią informaciją, vadovaudamasis VTĮ 41 straipsnio 5 dalimi, 44 straipsnio 1 dalies 20 punktu, KPĮ 9 straipsniu, skundžiamu 2018 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 3P-18 atleido pareiškėją iš Agentūros direktoriaus pareigų.

17.       Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir pažymėjo, kad atitinkamos srities ministras prieš skirdamas į pareigas įstaigos prie ministerijos vadovą turi pareigą kreiptis
KPĮ nustatyta tvarka į atitinkamą įstaigą pateikti informaciją apie asmenį. Tik gavęs ir įvertinęs informaciją apie asmenį, ministras priima sprendimą skirti ar neskirti asmenį į pareigas. Nagrinėjamu atveju byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad, besibaigiant pareiškėjo pirmajai kadencijai Agentūros direktoriaus pareigose, žemės ūkio ministras 2017 m. lapkričio 7 d. prašymu kreipėsi į STT, prašydamas pateikti informaciją apie pareiškėją. Ministras, gavęs ir įvertinęs
STT 2017 m. lapkričio 22 d. rašte Nr. 4-01-9024 pateiktą informaciją, nenustatęs aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu priimti sprendimą neskirti pareiškėjo į Agentūros direktoriaus pareigas, skyrė pareiškėją antrajai kadencijai į Agentūros direktoriaus pareigas. Teismo vertinimu, ši pareiškėjo skyrimo į pareigas procedūra atitiko teisės aktais jai nustatytus reikalavimus. Pastebėta, jog 
STT turi teisę įslaptintą informaciją į pareigas asmenį skiriančiam ar paskyrusiam subjektui pateikti ir savo iniciatyva (KPĮ 9 str. 5 d.). STT, surinkusi papildomą informaciją apie pareiškėją, šia teise pasinaudojo ir ministrui, jau paskyrusiam pareiškėją į Agentūros direktoriaus pareigas, 2018 m. sausio 17 d. pateikė riboto naudojimo ne tik 2018 m. sausio 17 d. rašto Nr. 3S-01-18, bet ir 2017 m. lapkričio 22 d. rašto Nr. 3S-01-393, kuris nebuvo teiktas 2017 m. lapkričio 22 d. kartu su raštu
Nr. 4-01-9024, kopijas. Ministras, įvertinęs naujai pateiktą riboto naudojimo informaciją apie pareiškėją, Vyriausybės įstatymo ir Ministerijos nuostatų jam suteikta teise, Įsakymu atleido pareiškėją iš Agentūros direktoriaus pareigų.

18.       STT 2018 m. kovo 19 d. raštu Nr. 3S-01-169 teismui pateikė 2017 m. lapkričio 22 d. raštų Nr. 4-01-9024, Nr. 3S-01-393 ir 2018 m. sausio 17 d. rašto Nr. 3S-01-18 kopijas, nurodydama, kad 2017 m. lapkričio 22 d. rašte Nr. 3S-01-393 ir 2018 m. sausio 17 d. rašte
Nr. 3S-01-18 nurodyta informacija nebus išslaptinta. Teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, priėjo išvadą, kad ministras KPĮ nustatyta tvarka pateiktos informacijos visumą pagrįstai vertino kaip leidžiančią konstatuoti, jog pareiškėjas negali eiti Agentūros direktoriaus pareigų, ir priėmė Įsakymą atleisti jį iš Agentūros direktoriaus pareigų. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad
KPĮ ministrui yra palikta diskrecija jam pateiktą medžiagą apie priimamo ar paskirto asmens patikimumą vertinti atsižvelgiant į tos medžiagos reikšmingumą valstybės tarnybai. Teismo vertinimu, priimdamas Įsakymą, ministras nepažeidė įsakymo priėmimo procedūrų ir ministro funkcijas reglamentuojančių teisės aktų nuostatų.

19.       Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad KPĮ 9 straipsnis negali būti pagrindu valstybės tarnybos teisinių santykių nutraukimui. Pareiškėjo atleidimo iš pareigų faktinių aplinkybių turinį sudaro būtent STT pateikta įslaptinta informacija, kuri negali būti viešinama, todėl Įsakyme pagrįstai kaip teisinis pagrindas nurodytas KPĮ 9 straipsnis.

20.       Teismas akcentavo, jog pareiškėjo tarnybinės veiklos įvertinimas nagrinėjamu atveju nėra aktualus. Iš byloje pateiktos 2018 m. tarnybinio vertinimo išvados spręstina, kad ji nėra galutinai surašyta, joje nėra pateiktas ministro siūlymas, ji ministro nepasirašyta, taigi, pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo procedūra nėra baigta. Be to, ministras turi absoliučią diskreciją priimant sprendimą skirti ar neskirti pareiškėją antrajai kadencijai.

21.       Teismas, atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl galbūt pažeistos jo teisės susipažinti su STT medžiaga apie jį, pažymėjo, jog KPĮ 9 straipsnio 12 dalis į pareigas asmenį skiriančiam subjektui draudžia supažindinti į pareigas nepaskirtą asmenį su ta informacijos dalimi, kurioje yra įslaptinta informacija, todėl pareiškėjui negalėjo būti pateikta riboto naudojimo informacija. Byloje pateikta medžiaga patvirtino, kad Ministerijos 2018 m. sausio 23 d. raštu Nr. 3IN-85(8.1) pareiškėjui buvo pateikta visa jo prašoma, išskyrus įslaptintą, informacija. Todėl pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie sprendimą atleisti jį iš pareigų.

22.       Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, kad Įsakymas buvo priimtas, be kita ko, vertinant ir viešojoje erdvėje apie jį pateiktą informaciją. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad viešojoje erdvėje esanti informacija apie pareiškėją turėjo įtakos priimant Įsakymą. Kaip minėta, Įsakymas buvo priimtas įvertinus STT pateiktą įslaptintą informaciją.

23.       Teismas konstatavo, kad Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo. Netenkinus šio pareiškėjo reikalavimo, atmesti ir išvestinio pobūdžio pareiškėjo reikalavimai grąžinti jį į tarnybą, sprendimo dalį dėl grąžinimo į tarnybą nurodyti vykdyti skubiai ir priteisti jam vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Taip pat nebuvo teisinio pagrindo pareiškėjui atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

 

III.

 

24.       Pareiškėjas E. B. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

25.       Pareiškėjas teigia, kad teismas sutapatino tarnautojo vertinimo prieš skiriant į pareigas procedūrą ir atleidimo iš tarnybos procedūrą bei ignoravo bylos faktines aplinkybes, patvirtinančias, jog pareiškėjo skyrimo į pareigas procedūra jau buvo baigta, o jokios atleidimo iš pareigų procedūros nebuvo taikytos. Vertinant informaciją jau einančio pareigas asmens patikimumo aspektu, tam VTĮ yra nustatyta speciali tvarka – patraukimas tarnybinėn atsakomybėn arba atleidimas iš tarnybos konstatavus neatitikimą nepriekaištingos reputacijos kriterijams, kurių baigtinis sąrašas įtvirtintas VTĮ 31 straipsnyje. Šie pagrindai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo taikyti, todėl nėra pagrindo išvadai, jog jis neatitiko keliamų reikalavimų einamoms pareigoms užimti. Nors skiriantis į pareigas asmuo turi diskrecijos teisę vertinti pateiktą informaciją, ši teisė nėra absoliuti ir yra ribojama skyrimo į pareigas laikotarpiu. Be to, pareiškėjas pažymi, kad Įsakyme buvo tik lakoniškai išvardytos teisės aktų nuostatos, nenurodant, kokios aplinkybės lėmė konkrečių teisės normų taikymą, t. y. visiškai nemotyvuota, kodėl pareiškėjas atleidžiamas iš pareigų.

26.       Pareiškėjas nesutinka su teismo pozicija, jog Įsakymas yra teisėtas, kadangi nagrinėjamu atveju nebuvo sąlygų taikyti VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 20 punktą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėją antrajai kadencijai į pareigas paskyręs asmuo – žemės ūkio ministras – dar lapkričio mėn. kreipėsi į STT dėl informacijos apie pareiškėją pateikimo, tokią informaciją gavo (STT 2017 m. lapkričio 22 d. raštas Nr. 4-01-9024) ir ją įvertino. Žemės ūkio ministrui buvo pateikti ir papildomi duomenys (STT 2017 m. lapkričio 22 d. raštas Nr. 3S-82 su įslaptinta informacija), kurie irgi buvo įvertinti. 2018 m. balandžio 3 d. teismo posėdžio metu Ministerijos atstovas paaiškino, kad ministras gavo informaciją, bet netinkamai įvertino jos turinį. Jokia nauja informacija apie pareiškėją nebuvo pateikta. Pareiškėjas sutinka su teismo išvada, kad jo skyrimo į pareigas procedūra atitiko teisės aktais jai nustatytus reikalavimus. Taigi,
VTĮ 31 straipsnio 3 dalies reikalavimai pareiškėją skiriant į pareigas buvo visiškai įvykdyti, o vėlesnis ministro nuomonės apie pareiškėją pakeitimas nėra ir negali būti pakankamu pagrindu taikyti VTĮ 31 straipsnio 3 dalies ir 44 straipsnio 1 dalies 20 punkto nuostatas, nes VTĮ tokios galimybės nenumato. Pareiškėjas taip pat pastebi, jog nei Įsakyme, nei bylos medžiagoje nėra objektyvių duomenų apie tai, kokiu būdu buvo nustatytas tariamas pareiškėjo priėmimo į pareigas pažeidimas ir tokio pažeidimo faktinė sudėtis, šis pažeidimas nėra fiksuotas jokia objektyvia forma, kuri galėtų būti įvertinta teisėtumo ir pagrįstumo aspektu. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo apklausti Įsakymą priėmusį asmenį – žemės ūkio ministrą.

27.       Pareiškėjo nuomone, teismas neteisėtai išplėtė KPĮ taikymo ribas, todėl nepagrįstai konstatavo, kad valstybės tarnybos santykiai gali būti nutraukiami šio įstatymo 9 straipsnio pagrindu. KPĮ pagrindu gauta informacija gali būti panaudota tik šio įstatymo 9 straipsnio 11 dalyje nurodytais atvejais: 1) priimant sprendimą dėl skyrimo į pareigas; 2) skiriant tarnybinę nuobaudą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas jau buvo paskirtas į pareigas, tarnybinė (drausminė) atsakomybė jam nebuvo taikyta. KPĮ nereguliuoja valstybės tarnautojų atleidimo. Kita vertus, KPĮ numatytais atvejais gauta informacija gali būti faktiniu pagrindu atleidžiant tarnautoją iš pareigų remiantis
VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 19 punktu, tačiau Ministerija laikosi nuoseklios pozicijos, kad pareiškėjo nepriekaištinga reputacija nebuvo vertinama. Todėl teismas, motyvuodamas savo sprendimą argumentais dėl pareiškėjo nepriekaištingos reputacijos vertinimo (pacituodamas VTĮ 9 str. 3 d. 1 p. nuostatas), ne tik išėjo už ginčo ribų, bet išvadas padarė remdamasis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos byloje.

28.       Pareiškėjas tvirtina, kad teismas nemotyvavo priimto sprendimo, neužtikrino realios pareiškėjo teisių apsaugos. Iš teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas rėmėsi išimtinai tik Ministerijos paaiškinimais, visiškai neanalizuodamas ir nepasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų. Pavyzdžiui, teismas nemotyvavo, kodėl jis atmetė pareiškėjo argumentus, kad Įsakymas priimtas ne dėl pareiškėjo veiklos ar jos neigiamo vertinimo, bet dėl aukščiausias pareigas užimančių valstybės pareigūnų spaudimo. Teismui buvo pateikti išsamūs duomenis, įrodantys, kad pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų kilus dideliam žiniasklaidos susidomėjimui. Be to, teismas neatliko jokio savarankiško vertinimo, apsiribojo tik konstatuojamųjų faktų pateikimu ir teisės normų citavimu, nesiejant jų su ginčo faktinėmis aplinkybėmis, pateiktais įrodymais ir šalių argumentais. Pavyzdžiui, teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie sprendimą atleisti jį iš pareigų, tokią išvadą grindė KPĮ 9 straipsnio 12 dalimi, kurioje įtvirtinta, jog į pareigas asmenį skiriančiam subjektui draudžia supažindinti į pareigas nepaskirtą asmenį su ta informacijos dalimi, kurioje yra įslaptinta informacija. Pareiškėjas, kuris jau buvo paskirtas į pareigas, nebuvo supažindintas ne tik su informacijos turiniu, bet ir su faktu, kad papildoma informacijos buvo pateikta ir įvertinta. Pareiškėjo nuomone, teismas taip pat ignoravo VTĮ 3 straipsnio 1 dalies ir
VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, formaliai nurodydamas, kad Įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas, nors byloje yra pakankamai tai paneigiančių duomenų. Pareiškėjas pastebi ir tai, kad teismas konstatavo pareiškėjo neatitikimą einamoms pareigoms, tačiau toks klausimas byloje net nebuvo nagrinėtas, pareiškėjas negalėjo gintis dėl tokio vertinimo įstatymų nustatyta tvarka.

29.       Atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

30.       Ministerija apžvelgė ginčo aplinkybes ir paaiškino, jog tuometinis žemės ūkio ministras B. M., prieš priimdamas sprendimą pareiškėją skirti antrajai kadencijai į Agentūros direktoriaus pareigas, turėjo įvertinti visą gautą informaciją (STT 2017 m. lapkričio 22 d. rašte
Nr. 4-01-9024 pateiktą informaciją ir rašte Nr. 3S-82 pateiktą įslaptintą informaciją), tačiau jis neturėjo teisinio išsilavinimo ir patirties viešojo administravimo srityje, taip pat negalėjo pasitelkti Ministerijos teisininkų ar personalo specialistų, kas lėmė 2018 m. sausio 4 d. įsakymo Nr. 3P-1, kuriuo pareiškėjas skirtas antrajai kadencijai, priėmimą. Tai, kad STT 2017 m. lapkričio 22 d. pateikta informacija apie pareiškėją nebuvo įvertinta, paaiškėjo tik pareiškėją jau paskyrus antrajai kadencijai, STT 2018 m. sausio 17 d. pateikus papildomą informaciją. Ministerija sutinka su teismo išvada, jog tuometinis žemės ūkio ministras gautos informacijos visumą pagrįstai įvertino kaip leidžiančią konstatuoti, kad pareiškėjas negali eiti Agentūros direktoriaus pareigų, t. y. negalėjo būti skirtas antrajai kadencijai. Teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad KPĮ ministrui yra palikta diskrecija jam pateiktą informaciją apie priimamo ar paskirto asmens patikimumą įvertinti atsižvelgiant į tos informacijos reikšmingumą valstybės tarnybai. Būtent 2018 m. sausio 17 d. gavus papildomą informaciją paaiškėjo, kad valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo neįvykdė VTĮ 31 straipsnio 3 dalyje ir KPĮ 9 straipsnio 8 dalyje įtvirtintos pareigos, t. y. tinkamai ir visapusiškai neįvertino visos iš STT 2017 m. lapkričio 22 d. gautos informacijos, todėl nedelsiant, tą pačią dieną priimtas Įsakymas. Pareiškėjo teiginius, kad pats ministras nusprendė, neva jis pažeidė įstatymą ir netinkamai atliko priėmimo į pareigas procedūrą, kad toks sprendimas nėra užfiksuotas jokia objektyvia forma, paneigia Įsakymo priėmimas ir jo priėmimo aplinkybės.

31.       Ministerija pakartoja, kad, gavus papildomą informaciją iš STT, prieš priimant Įsakymą, apie šios informacijos sukeliamas teisines pasekmes pareiškėjas tuometinio žemės ūkio ministro buvo informuotas žodžiu, pareiškėjas su Įsakymu pasirašytinai supažindintas tą pačią dieną –
2018 m. sausio 17 d., o kita jo prašoma informacija, išskyrus įslaptintą informaciją, jam buvo pateikta Ministerijos 2018 m. sausio 23 d. raštu Nr. 3IN-85(8.1). Ministras turi absoliučią diskreciją priimdamas sprendimą pareiškėją skirti ar jo neskirti antrajai kadencijai. Ministerija taip pat pažymi, kad, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Ministerijos nuomone, teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir įvertino administracinės bylos faktus, atskleidė bylos esmę.

32.       Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pakeisti jo procesinę padėtį iš atsakovo į trečiąjį suinteresuotą asmenį, bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

33.       Agentūra pabrėžia, kad pareiškėjas iki atleidimo iš pareigų buvo tiesiogiai pavaldus tuometiniam žemės ūkio ministrui B. M., kuris ir atleido pareiškėją iš pareigų. Agentūra nei priimant pareiškėją į pareigas, nei skiriant jį antrajai kadencijai, nei atleidžiant jį iš pareigų nedalyvavo, duomenų apie Įsakymo priėmimo aplinkybes ji neturi. Teismui tenkinus pareiškėjo reikalavimus, juos galėtų įvykdyti tik Ministerija, ne Agentūra. Todėl tinkamu atsakovu nagrinėjamoje byloje laikytina Ministerija, o Agentūra dėl apeliacinio skundo esmės neturi galimybės pasisakyti ir palieka ginčą nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui savo nuožiūra. Agentūra sutinka, kad, tenkinus kitus skundo reikalavimus, būtų tenkinamas ir reikalavimas dėl lėšų už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

34.       Byloje kilęs ginčas dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų, atleidimo pagrindu nurodžius tai, kad valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo neįvykdė Valstybės tarnybos įstatymo 31 straipsnio 3 dalyje bei Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio
8 dalyje nustatytos pareigos.

35.       Pareiškėjas nuo 2014 m. sausio 7 d. iki 2018 m. sausio mėnesio ėjo Nacionalinės mokėjimo agentūros direktoriaus pareigas, t. y. buvo valstybės tarnautojas. Baigiantis jo paskyrimo į šias pareigas terminui ir pareiškėjui siekiant toliau eiti minėtas valstybės tarnautojo pareigas, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras, vadovaudamasis Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsniu, 2017 m. lapkričio 7 d. kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą, prašydamas pateikti turimą informaciją apie pareiškėją. Specialiųjų tyrimų tarnyba 2017 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. 4-01-9024 pateikė tokią informaciją žemės ūkio ministrui. Pastarasis, įvertinęs gautą informaciją, 2018 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. 3P-1 skyrė E. B. Nacionalinės mokėjimo agentūros direktoriumi antrai kadencijai ketverių metų laikotarpiui. Po to, Specialiųjų tyrimų tarnyba 2018 m. sausio 17 d. Ministerijai pateikė papildomą riboto naudojimo informaciją apie pareiškėją. Žemės ūkio ministras, įvertinęs naujai gautą informaciją ir vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 5 dalimi, 44 straipsnio 1 dalies 20 punktu ir Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsniu, 2018 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 3P-18 atleido pareiškėją iš Nacionalinės mokėjimo agentūros direktoriaus pareigų.

36.       Dėl šių faktinių aplinkybių tarp proceso šalių nėra ginčo, tačiau proceso šalys nesutaria dėl skundžiamo įsakymo faktinio ir teisinio pagrindimo.

37.        Pareiškėjas mano, kad jis buvo atleistas neteisėtai, nes jo atžvilgiu buvo netinkamai pritaikytas atleidimo pagrindas, jį į valstybės tarnautojo pareigas skyręs asmuo įvykdė jam teisės aktais pavestas pareigas, skundžiamame įsakyme nenurodyta, kokie faktai lėmė, jog jis negali eiti užimamų pareigų, todėl tuo pažeidžiama jo teisė į gynybą, įsakymas neatitinka individualiam teisės aktui keliamų konkretumo ir aiškumo reikalavimų.

38.        Atsakovas Ministerija teigia, kad skundžiamo įsakymo priėmimą lėmė įslaptinto turinio Specialiųjų tyrimų tarnybos pateikta papildoma informacija, kurios turinio atsakovas neturi teisės atskleisti pareiškėjui. Žemės ūkio ministras turi diskrecijos teisę skirti asmenį į konkrečias pareigas arba atsisakyti tai padaryti.

39.       Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad valstybės tarnybos teisiniai santykiai yra priskirti viešosios teisės sričiai, kurioje turėtų būti vadovaujamasi principu „draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama įstatymu“. Šis principas dera su bendruoju teisėtumo principu, įtvirtintu Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnyje ir reikalauja, kad valstybės tarnybos teisinių santykių dalyviai savo veikloje laikytųsi teisės aktų reikalavimų ir veiktų tik taip, kaip leidžia įstatymas.

40.       Valstybės tarnybos įstatymo 31 straipsnis, jį aiškinant sistemiškai su to paties įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi bei Korupcijos prevencijos įstatymu, be kitų bendrųjų reikalavimų valstybės tarnautojams išskiria ir valstybės tarnautojų nepriekaištingą reputaciją. Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi procedūras, turinčias užkirsti kelią, kad valstybės tarnautojais galėtų būti tik nepriekaištingos reputacijos asmenys. Asmenys, siekiantys užimti pareigas valstybės tarnyboje, gali, o kai kuriais atvejais turi būti patikrinami šiuo aspektu, kreipiantis informacijos į Specialiųjų tyrimų tarnybą. Šiuo atveju valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo, gavęs neigiamos informacijos, turi teisę neskirti asmens į valstybės tarnautojo pareigas. Tuo tarpu asmenys, jau einantys pareigas valstybės tarnyboje, gali būti atleidžiami iš pareigų, jei iš Korupcijos prevencijos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktos informacijos ar iš valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos pateiktos informacijos ar iš kitų duomenų valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo padaro išvadą, kad valstybės tarnautojas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų ir dėl to negali toliau eiti valstybės tarnautojo pareigų.

41.       Valstybės tarnautojai gali būti atleidžiami iš tarnybos tik Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnyje nurodytais pagrindais. Kiekvieno iš šiame straipsnyje nurodytų atleidimo pagrindų taikymas konkrečiu atveju turi būti pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, nustatomomis pagal rašytinius dokumentus, tarnybinių patikrinimų ar tyrimų medžiaga, kitų valstybės institucijų pateiktą informaciją ir pan. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog objektyviai nesant sąlygų (taip vadinamos faktinės sudėties (juridinių faktų)), kai jos tiesiogiai nurodytos teisės normoje, pastarojoje suformuluotos elgesio taisyklės taikymas yra negalimas ir neįmanomas. Tai reiškia, kad bet kokia teisės norma (elgesio taisyklė, t. y. dispozicija) gali būti taikoma konkrečių teisinių santykių subjektų atžvilgiu tik esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms / sąlygoms, nurodytoms jos hipotezėje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1228-662/2017). 

42.       Atsakovas skundžiamame įsakyme pareiškėjo atleidimo pagrindu nurodė Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 20 punktą, numatantį, jog valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo nevykdo šio Įstatymo 31 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytų pareigų. Aktualioje nagrinėjamai bylai Valstybės tarnybos įstatymo 31 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo įstatymų nustatytais atvejais privalo, o kitais atvejais (gavęs duomenų, keliančių pagrįstų abejonių dėl asmens atitikties nepriekaištingos reputacijos reikalavimams) turi teisę motyvuotu rašytiniu prašymu kreiptis į teisėsaugos, kontrolės ir kitas institucijas, įstaigas ar įmones, kad šios pateiktų apie tokį asmenį jų turimą informaciją. Institucijos, įstaigos ir įmonės tokią informaciją turi pateikti ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo prašymo pateikti tokią informaciją gavimo dienos, jeigu teisės aktai nenustato kitaip. Vienu iš tokių įstatymuose numatytų atvejų yra Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnyje aptartos situacijos, kai informacija apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje ar įmonėje, (toliau – asmuo) pateikiama į pareigas asmenį skiriančiam ar paskyrusiam valstybės ar savivaldybės įstaigos ar įmonės vadovui, kolegialiam valdymo organui arba valstybės politikui (toliau – į pareigas asmenį skiriantis ar paskyręs subjektas) siekiant įvertinti asmens patikimumą ir mažinti korupcijos pasireiškimo tikimybę valstybės ar savivaldybės įstaigose ar įmonėse. Informacija apie asmenį renkama, teikiama ir vertinama neatsižvelgiant į tai, ar jis atitinka įstatymuose numatytus specialius nepriekaištingos reputacijos reikalavimus, ar ne. Rašytinio prašymo, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba pateiktų informaciją apie asmenį, kurį į pareigas skiria Respublikos Prezidentas, Seimas, Seimo Pirmininkas, Vyriausybė arba Ministras Pirmininkas, taip pat asmenis, kuriuos rengiamasi skirti į viceministrų, ministerijų kanclerių, savivaldybių administracijos direktorių ir jų pavaduotojų, prokurorų, valstybės ar savivaldybių įstaigų vadovų ir jų pavaduotojų, valstybės ar savivaldybių įstaigų padalinių vadovų ir jų pavaduotojų (taikoma struktūriniam padaliniui, nesančiam kitame struktūriniame padalinyje), strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių valstybės įmonių ir akcinių bendrovių bei nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių vadovų ir jų pavaduotojų, valstybės ar savivaldybių įmonių, kuriose valstybei ar savivaldybei priklausančios akcijos suteikia daugiau kaip 50 procentų balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, vadovų ir jų pavaduotojų pareigas, pateikimas yra privalomas.

43.       Įvertinusi šių teisės aktų reikalavimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 20 punktas taikytinas tik tais atvejais, kai valstybės tarnautoją, siekiantį eiti pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje ar įmonėje, į pareigas priimantis asmuo nesikreipia motyvuotu rašytiniu prašymu į teisėsaugos, kontrolės ir kitas institucijas, įstaigas ar įmones, kad šios pateiktų apie tokį asmenį jų turimą informaciją arba pagal tokį prašymą gautos informacijos neįvertina, prieš skirdamas asmenį į valstybės tarnautojo pareigas.

44.       Kaip matyti iš šioje byloje surinktų įrodymų, žemės ūkio ministras Valstybės tarnybos įstatymo 31 straipsnio 3 dalyje nustatytas pareigas, iki skirdamas pareiškėją antrai kadencijai, įvykdė. Jis motyvuotu rašytiniu prašymu 2017 m. lapkričio 17 d. kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą ir, 2017 m. lapkričio 22 d. gavęs informaciją, ją įvertino, padaręs išvadą, jog pateikta informacija nėra pakankama neskirti pareiškėjo į Nacionalinės mokėjimo agentūros direktoriaus pareigas. Taigi konstatuotina, kad VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 20 punktui taikyti nagrinėjamu atveju nebuvo faktinio pagrindo.

45.       Teismų praktikoje pripažįstama, kad neteisingo valstybės tarnybos santykių nutraukimo pagrindo nurodymas, ypač kai jis neatitinka faktiškai susiklosčiusių aplinkybių, yra esminis procedūrinis pažeidimas, darantis įtaką objektyviam visų aplinkybių įvertinimui ir sprendimo pagrįstumui, todėl pareiškėjo atleidimas iš tarnybos pripažintinas neteisėtu.

46.       Pasisakydama dėl atsakovo diskrecijos teisės atleisti asmenį iš valstybės tarnybos bei dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos teisės rinkti ir pateikti informaciją apie asmenį savarankiškai, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šios nutarties 40 punkte paminėtam tikslui pasiekti tais atvejais, kai neigiama informacija apie asmens reputaciją gaunama po jo paskyrimo į pareigas, įstatymų leidėjas specialiai yra numatęs Valstybės tarnybos įstatymo  44 straipsnio 1 dalies 19 punktą. Valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo,  po valstybės tarnautojo paskyrimo į pareigas iš gautos informacijos priėjęs prie išvados, kad valstybės tarnautojas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų ir dėl to negali toliau eiti valstybės tarnautojo pareigų, turi teisę jį atleisti iš pareigų, laikydamasis visų tam būtinų procedūrų. Nagrinėjamu atveju atsakovas skundžiamame įsakyme nesirėmė šiuo pagrindu, todėl teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl pareiškėjo  nepriekaištingos reputacijos ir pateiktos informacijos pakankamumo spręsti jo tinkamumo eiti pareigas valstybės tarnyboje klausimą.

47.       Tačiau pažymėtina, kad asmens nepriekaištingos reputacijos samprata yra pateikta specialiojoje Valstybės tarnybos įstatymo normoje – 31 straipsnyje. Šioje teisės normoje yra pateiktas baigtinis atvejų, kai asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos, sąrašas, kuris negali būti plečiamas ar plečiamai interpretuojamas, nes priešingu atveju būtų pažeisti Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti ir viešojo administravimo subjektams privalomi paisyti pagrindiniai valstybės tarnybos įstatymo viršenybės ir teisėtumo principai. Specialiųjų tyrimų tarnybos surinktoje ir į pareigas asmenį skiriančiam ar paskyrusiam subjektui pateiktoje informacijoje apie šį asmenį (Korupcijos prevencijos įstatymo 9 str. 2 d.) gali būti ir informacija, kuri yra reikšminga asmens pripažinimui neturinčiu nepriekaištingos reputacijos (Valstybės tarnybos įstatymo 31 str. 1 d.). Tačiau asmuo gali būti pripažintas neturinčiu nepriekaištingos reputacijos tik tuo atveju, jeigu apie jį gauta informacija atitinka nors vieną iš Valstybės tarnybos įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje aptartą punktą. Tai reiškia, kad kiti asmens, pretenduojančio užimti tam tikras valstybines pareigas, asmeninių savybių vertinimai (patikimumas, lojalumas ir pan.) Valstybės tarnybos įstatymo taikymo prasme negali būti suprantami kaip atskiri ir savarankiški asmens (jo turimų savybių) vertinimo kriterijai, o turi būti aiškinami tik šio įstatymo naudojamos sampratos „nepriekaištinga reputacija“ kontekste, t. y. visi kiti hipotetiškai galimi asmens vertinimai neturi išeiti iš šios sampratos įstatymo nustatyto apibūdinimo ribų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-675-143/2017).

48.       Dėl tos pačios priežasties pripažįstami nereikšmingais nagrinėjamam ginčui apeliacinio skundo argumentai, susiję su pareiškėjo galimybėmis susipažinti su riboto naudojimo informacija. Šis asmens teisių gynimo aspektas būtų aktualus, jei pareiškėjas būtų atleistas iš valstybės tarnybos Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 19 punkto pagrindu.

49.       Pirmosios instancijos teismas, akcentuodamas žemės ūkio ministro diskreciją vertinti jam pateiktą medžiagą apie priimamo ar paskirto asmens patikimumą, neatkreipė tinkamo dėmesio į tai, kad pareiškėjas jau buvo paskirtas į valstybės tarnautojo pareigas ir dėl šios priežasties neteisingai taikė materialinės teisės normas. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir naikintiną sprendimą, kuris yra naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas tenkinamas.

50.        Pareiškėjas prašė grąžinti jį į pareigas, o atsakovai nenurodė objektyvių priežasčių, dėl kurių pareiškėjas negalėtų toliau eiti pareigų valstybės tarnyboje, todėl teismas grąžina pareiškėją į anksčiau eitas pareigas. Pareiškėjui E. B. priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką.

51.        Byloje pateikta Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. vasario 19 d. pažyma Nr. 3 „Apie vidutinį darbo užmokestį“, kurioje nurodyta, kad E. B. vidutinis mėnesio darbo užmokestis laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. buvo 2 682,90 Eur, dienos vidutinis darbo užmokestis – 127,76 Eur. 2018 m. metinis vidutinis darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei, yra 20,9 darbo dienos (socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. A1-629 1.1.1 p.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui už 2018 m. sausio mėn. priteisiama 1 277,60 Eur (10 d. d. × 127,76 Eur) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, laikotarpiu nuo 2018 m. vasario mėn. iki 2018 m. rugpjūčio mėn. – 18 691,29 Eur (7 mėn. × 20,9 × 127,76 Eur) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir už 2018 m. rugsėjo mėn. (iki sprendimo priėmimo dienos) – 2 299,68 Eur (18 d. d. × 127,76 Eur). Iš viso pareiškėjui priteisiama 22 268,57 Eur (1 277,60 Eur + 18 691,29 Eur + 2 299,68 Eur) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 18 d. iki 2018 m. rugsėjo 26 d., neatskaičius su darbo santykiais susijusių privalomųjų mokesčių (įmokų).

52.       Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė jokių įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl šis pareiškėjo prašymas nenagrinėjamas.

53.       Pareiškėjui išaiškintina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalį, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

 

 n u s p r e n d ž i a:

 

Pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo E. B. skundą tenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2018 m. sausio 17 d. įsakymą Nr. 3P-18 ,,Dėl E. B. atleidimo iš pareigų“.

Grąžinti E. B. į Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus pareigas.

Priteisti pareiškėjui E. B. iš atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 22 268,57 Eur (dvidešimt du tūkstančius du šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus 57 ct) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2018 m. sausio 18 d. iki 2018 m. rugsėjo 26 d.

 Sprendimas neskundžiamas.

 

 

Teisėjai        Artūras Drigotas

 

 

        Ramūnas Gadliauskas

 

 

        Veslava Ruskan