Civilinė byla Nr. 3K-3-207/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
44.2.4.1; 44.5.1; 89 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gegužės 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Janinos Januškienės (kolegijos pranešėja) ir Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens V. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės ,,Klevo lapas“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei ,,ORLEN Lietuva“ dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo V. K.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė : I. Ginčo esmė
Ginčas byloje yra dėl žalos, kildinamos iš atsakovo nepalankių konkurencinių verslo sąlygų ieškovui sudarymo, atlyginimo.
Ieškovas LUAB ,,Klevo lapas“ teismo priimtu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo AB ,,ORLEN Lietuva“ 36 606 156,42 Lt žalos atlyginimo. Jis nurodė, kad nuo 1996 m. užsiėmė didmenine ir mažmenine prekyba naftos produktais. Nuo 1999 metų kovo 1 d. AB „Mažeikių nafta“ keturioms užsienio kompanijų bendrovėms, turinčioms naftos produktų importo licenzijas, tokioms kaip UAB „Lukoil Baltija“, UAB „Statoil Lietuva“, UAB „Uotas“, UAB „Pakrijas“, suteikė 60 Lt/t išskirtines produkcijos pirkimo nuolaidas, patvirtintas AB „Mažeikių nafta“ generalinio direktoriaus 1999 m. kovo 15 d. įsakymu. Ieškovo teigimu, tokiais atsakovo veiksmais kitoms naftos produktų importo licenzijų neturinčioms įmonėms, tarp jų ir UAB „Klevo lapas“, dirbtinai buvo sudarytos nepalankios sąlygos toliau prekiauti AB „Mažeikių nafta“ produkcija ir konkuruoti rinkoje. Ieškovas tokius atsakovo veiksmus vertino kaip neteisėtus, pažeidžiančius Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų bei 17 straipsnių reikalavimus, nes jam nustatydamas diskriminacines sąlygas atsakovas pažeidė įstatymo nuostatas, draudžiančias piktnaudžiauti dominuojama padėtimi, ir, vyraudamas rinkoje, siekė tuo piktnaudžiauti, nuolaidą taikė, neatsižvelgdamas į perkamų produktų kiekį. Be to, ieškovas nurodė, kad 1998 m. gruodžio 29 d. šalys sudarė sutartį, pagal kurios 6.3 punktą vienašalis sutarties nutraukimas numatytas įspėjus prieš 30 dienų, tačiau atsakovas nutraukė naftos produktų tiekimą 1999 m. rugsėjo 13 d., neįspėjęs ieškovo, ir taip pažeidė sutartį, dėl to buvo visiškai sutrikdyta šio veikla. Dėl sutarties ir įstatymo pažeidimo ieškovas, turėdamas naftos produktų tiekimo- sandėliavimo bazę, darbuotojus, nebegalėjo vykdyti prekybos naftos produktais veiklos.
Prašomą priteisti žalos dydį ieškovas apskaičiavo taip, kad iš atsakovo nuo 1999 m. kovo 1 d. iki 1999 m. gruodžio 30 d. pirkdamas naftos produktus ir nepagrįstai negavęs 60 Lt/t nuolaidos, jis patyrė 740 853 Lt nuostolių; už laikotarpį iki bylos išnagrinėjimo, t. y. iki 2007 m. lapkričio 12 d., darydamas prielaidą, kad jo pardavimai būtų išlikę tokios pat apimties kaip 1998 m., ieškovas nurodė už nurodytą laikotarpį negavęs 36 606 156,42 Lt grynųjų pajamų, kurias būtų gavęs, jei atsakovas nebūtų nutraukęs naftos produktų tiekimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2008 m. birželio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad UAB „Klevo lapas“ Šiaulių apygardos teismo 2002 m. balandžio 17 d. nutartimi iškėlus bankroto bylą ir šią nutartį Lietuvos apeliacinio teismo 2002 m. gegužės 30 d. nutartimi palikus galioti, nuo 2002 m. gegužės 30 d. ieškovo versle žalos skaičiavimas teisiškai nepagrįstas. 2001 m. gegužės 14 d. bendrovė pasiskelbė nemokia ir nuo 2001 m. lapkričio mėnesio visiškai nutraukė ūkinę veiklą. Nuo 2002 m. gegužės 30 d. pasibaigė ir buvusio įmonės vadovo V. K. įgaliojimai. Realizavus LUAB „Klevo lapas“ turtą nepatenkintų kreditorių reikalavimų suma yra 5 948 746 Lt. Valstybės kontrolės 1999 m. gruodžio 17 d. ataskaitoje nurodyta, kad UAB „Klevo lapas“ skolos likutis 1999 m. sausio 1 d. buvo 6 203 963,48 Lt. UAB „Klevo lapas“ turtas 1999 metais siekė apie 4,2 mln. Lt, taigi įmonė buvo nemoki ir tuo metu negalėjo vykdyti įsipareigojimų atsakovui už tiekiamą produkciją, nes pažeidinėjo mokėjimo terminus už pateiktas prekes. UAB „Klevo lapas“ 1998 m. gruodžio 29 d. ir ankstesnes sutartis su atsakovu pasirašė laisva valia ir jų neginčijo. Ieškovui prekių kreditavimą dėl mokėjimų atidėjimo iki 90 dienų teikė atsakovas, be to, ieškovas turėjo geležinkelio transportui nuolaidą, taikytą nuo 1998 m. liepos mėnesio, dėl to nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas ieškovui sudarė prekybos konkurencijoje nevienodas sąlygas. Ieškovas sistemingai pažeidė sutartinius įsipareigojimus, dėl to atsakovas pagrįstai nutraukė produkcijos tiekimą. Nesant atsakovo neteisėtų veiksmų dėl sutarties pažeidimo, negalima ir atsakovo sutartinė civilinė atsakomybė.
Dėl deliktinės atsakomybės ir Konkurencijos įstatymo pažeidimo teismas nurodė, kad Konkurencijos tarybos 2000 m. liepos 10 d. nutarimu Nr. 11/b už Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimą paskirta AB „Mažeikių nafta“ 100 000 Lt bauda. Šalių 1998 m. gruodžio 29 d. sutartis sudaryta anksčiau negu priimtas AB „Mažeikių nafta“ 1999 m. kovo 15 d. įsakymas, dėl to šio įsakymo nuostatos negalėjo pakoreguoti sutarties ir negalėjo būti taikomos jos dalyviams. Konkurencijos taryba nubaudė AB „Mažeikių nafta“ administracine bauda dėl to, kad ji vienodo pobūdžio sutartyse nustatė nevienodas sąlygas ir kai kurioms įmonėms taikė nuolaidas. Tačiau Konkurencijos taryba netyrė ir nenagrinėjo, ar UAB „Klevo lapas“ turi teisę į nuolaidą. Ieškovas nuolaidos iš atsakovo negavo, nes nepadengė skolų. Atsakovas taikė nuolaidą produkcijai, siekdamas apsaugoti Lietuvos rinką nuo pigių įvežamų ir ne visada geriausios kokybės naftos produktų iš Rusijos ir kitų šalių, tačiau tai nerodo atsakovo noro ir ketinimų diskredituoti ieškovą rinkoje, šios nuolaidos nesuteikimas ieškovui nėra neteisėtumas civilinės atsakomybės prasme. Pagal 1998-1999 m. UAB „Klevo lapas“ veiklos analizę teismas sprendė, kad ieškovo grynojo pelno gavimo rodiklis krito dėl UAB „Klevo lapas“ blogo verslo administravimo, debito išieškojimo nebuvimo, ir tai buvo tikrieji veiksniai, nulėmę 1998 m. ketvirto ketvirčio ieškovo pelno ir grynųjų pajamų rodiklio esminį kritimą, kuris įvyktų ir nepaisant nurodytos nuolaidos, kuri jau nebegalėjo pakeisti ieškovo UAB „Klevo lapas“ ūkinės- finansinės padėties. Ieškovo verslo žlugimą nulėmė tokios priežastys: apyvartinių lėšų neturėjimas dėl netinkamo administravimo, blogo debitorinių skolų išieškojimo darbo, alternatyvių verslo šakų neplėtojimo, nesugebėjimo laiku (dar 1998 metais) pasinaudoti banko kreditavimo sistema, ieškovo pasirinktų rizikingų pirkėjų (privatūs ūkininkai, žemės ūkio bendrovės, kurie atsiskaito tik po derliaus pardavimo ir perka naftos produktus sezoniškai), didelės, pasenusios naftos bazės ir jos teritorijos didelių išlaikymo sąnaudų. Šios priežastys aptartos ir konstatuotos įsiteisėjusiomis Šiaulių apygardos teismo 2002 m. balandžio 14 d. ir 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartimis bankroto byloje.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutartimi ieškovo LUAB ,,Klevo lapas” ir trečiojo asmens Vytauto Kabailos apeliaciniai skundai netenkinti, Šiaulių apygardos teismo 2008 m. birželio 3 d. sprendimas paliktas nepakeistas.
Apeliacinės instancijos teismas nutartyje sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad ieškovo verslo žlugimui darė įtaką ne negautos nuolaidos neturėjimas nuo 1999 m. kovo mėnesio, o kitos priežastys, kurių esmė - blogas verslo administravimas. Iš ieškovo balanso 1998-1999 m. duomenų teismas nustatė, kad tuo metu per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai beveik siekė įmonės balansinę turto vertę, dėl to sprendė, jog ieškovo finansinė padėtis buvo bloga ne tik 2001 m. gegužės mėnesį, kada šis pasiskelbė nemokiu, bet ir 1998 m. bei 1999 m. pradžioje, kada atsakovas netaikė 60 Lt/t produkcijos kainos nuolaidų. Dėl to kitos priežastys, o ne atsakovo veiksmai, netaikant nuolaidos ieškovui parduodamai produkcijai, nulėmė ieškovui atsiradusius nuostolius (negautas pajamas) bei jo veiklos nutraukimą. Ieškovas nesilaikė atsiskaitymo už produkciją grafikų, dėl to sutartinius įsipareigojimus vykdė netinkamai, už tai atsakovas pasinaudojo teise nutraukti sutartį. Kadangi susitarimas dėl kainos yra neatskiriama sutarties dalis, o prekės kaina yra esminė pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga (CK 6.305 straipsnis), tai produkcijos nuolaidos taikymas, kuris iš esmės yra susitarimo dėl prekės kainos pakeitimas, yra esminės sutarties sąlygos pakeitimas, kuriam būtina abiejų šalių valia, išreikšta raštu. Dėl to atsakovo veiksmas, atsisakant pakeisti vieną iš sutarties sąlygų - prekių kainą, negali būti laikomas neteisėtu veiksmu, pažeidžiančiu sutartinius įsipareigojimus. Priešingai, atsisakymą pakeisti sutarties sąlygą vertinant kaip neteisėtą veiksmą, būtų pažeistas sutarties laisvės principas (CK 6.156 straipsnis). Konkurencijos įstatymo pažeidimas, atsakovui nustatant skirtingiems asmenims nevienodas kainas dėl nuolaidų, konstatuotas Konkurencijos tarybos 2000 m. liepos 10 d. nutarimu, ir UAB „Klevo lapas“ bankrotas nesusiję priežastiniu ryšiu.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu trečiasis asmuo V. K. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutartį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:
1. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje neatsižvelgė į žalos atlyginimo dėl konkurencijos teisės pažeidimo specifiką. Europos Komisija Baltojoje knygoje dėl ieškinių atlyginti žalą, padarytą dėl Europos Bendrijos antimonopolinių taisyklių pažeidimo, rekomendavo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nacionaliniai teismai, priimdami sprendimą dėl ieškinio žalai atlyginti, negalėtų priimti sprendimo, prieštaraujančio nacionalinės konkurencijos institucijos sprendimui. Neteisėtumas, kaip būtina civilinės atsakomybės sąlyga, byloje įrodyta Konkurencijos tarybos nutarimu, priešingai nei konstatuota Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje.
2. Teisingumo Teismas pabrėžė, kad nukentėjusiai šaliai turi būti atlyginta tikroji patirtos žalos vertė, dėl to teisė į visišką nuostolių atlyginimą apima ne tik faktinius nuostolius, bet ir pelno praradimus bei palūkanas (Teisingumo Teismo 2006 m. liepos 13 d. sprendimas Manfredi byloje, sujungtos bylos C-295/04 ir C-298/04). Lietuvos CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, dydį nustato teismas. Konkurencijos taryba ir administraciniai teismai nustatė, kad bendrovių, negavusių nuolaidos iš atsakovo, įskaitant ir ieškovą, apyvarta sumažėjo, t. y. nustatė dėl neteisėtų veiksmų negautų pajamų faktą, tai Apeliacinio teismo nutartyje tinkamai neįvertinta. Byloje neištirtos aplinkybės dėl žalos dydžio, taigi Apeliacinis teismas turėjo, kaip ir prašė apeliantas, grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui bylos esmei atskleisti – žalos dydžiui nustatyti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
3. Apeliacinis teismas nutartyje nevertino UAB ,,Kertė“ ataskaitos apie ieškovo nuostolių dydį, taip pat nepasisakė dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėto nuolaidos taikymo kitiems asmenims ir šios nuolaidos netaikymo ieškovui, jo nuostolių atsiradimo. Nurodytoje pažymoje ekspertų nustatyta, kad ieškovas buvo mokus konkurencijos teisės pažeidimo laikotarpiu, t. y. tuo metu, kai buvo taikoma nuolaida kitiems rinkos dalyviams, tačiau Apeliacinio teismo nutartyje padaryta priešinga išvada – jog ieškovo ekonominė situacija buvo sunki dar iki konkurencijos teisės pažeidimo. Be to, Konkurencijos tarybos nutarime konstatuota, kad bendrovių, gavusių nuolaidą, pirkimai iš esmės išaugo, o negavusių nuolaidos bendrovių – sumažėjo, dėl to šiuo prejudiciniu faktu nustatyta žala ir priežastinis ryšys (CPK 182 straipsnio 2 dalis).
4. Apeliacinis teismas netinkamai aiškino ir vertino 1998 m. gruodžio 29 d. sutarties nuostatas, nes aiškinant sutartį pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties tekstu, taip pat nevertino susiklosčiusios šalių verslo praktikos (CK 6.193 straipsnis). Kasatoriaus teigimu, jeigu ne ieškovą diskriminuojanti nuolaida kitiems rinkos dalyviams, šalių sutartys būtų tęstinės, vykdomos, ieškovas būtų pajėgus atsiskaityti, dėl to atsakovui nebūtų pagrindo nutraukti sutartį 1999 m. Dėl šios priežasties ieškovas rėmėsi tęstiniu žalos skaičiavimu, įvertindamas patirtus nuostolius.
5. Kasatoriaus teigimu, jis pirmosios instancijos teismo nepagrįstai buvo pašalintas iš trečiųjų asmenų, dėl to teismas nevertino jo pasisakymų, tačiau Apeliacinis teismas šios situacijos nesiaiškino tuo aspektu, ar nenukentėjo trečiojo asmens teisė į teisminę gynybą. Kasatorius taip pat nesutinka su Apeliacinio teismo išvada, kad ieškovo 2008 m. kovo 5 d. ieškinio papildymas, kuris pirmosios instancijos teismo buvo nepriimtas, turi savarankiško ieškinio požymių, ir nurodo, kad šiuo ieškinio papildymu buvo prašoma priteisti papildoma apskaičiuotų nuostolių suma.
Prie kasacinio skundo pateiktu prašymu trečiasis asmuo V. K. prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu pateikti preliminarų sprendimą dėl šių prejudicinių klausimų:
1. Ar pakanka valstybės narės konkurencijos institucijos galutinio sprendimo, konstatuojančio konkurencijos teisės pažeidimą, atitinkantį Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 ir 102 straipsnius, neteisėtais veiksmais padarytos žalos faktui konstatuoti, žalos dydžio klausimą paliekant spręsti nacionaliniams teismams?
Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas, tai:
2. Ar valstybės narės konkurencijos institucijos sprendimas, konstatuojantis konkurencijos teisės pažeidimą, atitinkantį Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 ir 102 straipsnius, ir jo padariniai konkrečiam asmeniui, yra neteisėtais veiksmais padarytos žalos ir priežastinio ryšio prejudicinės galios įrodymas?
Kasatorius grindžia prašymą tuo, kad jam kyla abejonių dėl Konkurencijos tarybos nutarimo teisinės reikšmės teismui sprendžiant dėl žalos atlyginimo, taip pat nurodo, kad šio klausimo nereglamentuoja nei Europos Sąjungos, nei nacionalinė teisė, ir jis neišaiškintas nei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, nei nacionalinių teismų teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje.
Atsiliepimu į trečiojo asmens V. K. kasacinį skundą atsakovas AB ,,ORLEN Lietuva“ prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime išdėstyti tokie esminiai nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:
1. Atsakovo teigimu, Konkurencijos tarybos 2000 m. liepos 10 d. nutarimas negali būti aiškinamas kaip įrodymas, savaime patvirtinantis, kad atsakovo atsisakymas suteikti nuolaidą ieškovui yra neteisėtas veiksmas, kurio pagrindu kyla atsakovo civilinė atsakomybė ieškovui. Konkurencijos taryba ištyrė atsakovo veiksmus konkurencijos teisės atitikties aspektu ir konstatavo, kad atsakovas panašaus pobūdžio sutartyse su pirkėjais nustatydavo nevienodas sąlygas. Tačiau nei Konkurencijos tarybos nutarime, nei vėliau priimtuose administracinių teismų sprendimuose nebuvo vertinami atsakovo ir ieškovo civilinių santykių aspektai, civilinės atsakomybės sąlygos. Atsakovo veikloje nevienodų sąlygų taikymas panašaus pobūdžio sutartyse atskirais atvejais reiškėsi ir tuo, kad ieškovui buvo suteiktos palankesnės sąlygos palyginus su kitais konkurentais, t. y. ieškovui sudarytos geresnės sąlygos grąžinti skolas už patiektus naftos produktus (pirmojoje sutartyje nurodytas 15 dienų atsiskaitymo terminas, vėliau, keičiant sutartis, atsiskaitymo terminas pratęstas iki 60 dienų), atsakovas taip pat padengdavo ieškovui skirtų produktų transportavimo geležinkeliu išlaidas. 1999 m. kovo mėnesį atsakovas ieškovui pasiūlė sudaryti naują sutartį, pagal kurią ieškovas gautų tokias pačias kainų nuolaidas, kaip ir kiti pirkėjai, su sąlyga, jeigu ieškovas grąžins pradelstas skolas. Ieškovui papildomos 60 Lt/t nuolaidos suteikimas, ieškovui nepadengus skolos, būtų laikomas kaip nepagrįsta nuolaida pagal tuo metu galiojusio 1994 m. Akcinių bendrovių įstatymo 16 straipsnio 8 dalį, dėl to atsakovo atsisakymas ieškovui suteikti tokią nuolaidą nelaikytinas neteisėtumu, padariusiu žalos ieškovui. Dėl ilgesnių mokėjimo terminų ir transportavimo išlaidų padengimo ieškovas taupė lėšas ir toks sutaupymas kompensavo negautą nuolaidos sumą, kurią jis būtų gavęs tik iki 1999 m. rugsėjo mėnesio, kada buvo sustabdytas naftos produktų tiekimas ieškovui.
2. Dėl ieškovo užsakytos UAB ,,Kertė” ataskaitos apie ieškovo nuostolių dydį - jos įrodomoji reikšmė, atsakovo teigimu, yra paprasto rašytinio įrodymo CPK normų prasme, o ne kaip ekspertizės aktas, nes teismas nepavedė nurodytai bendrovei atlikti ekspertizės. Atsakovas sutinka su bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų motyvais, kuriais suabejota šios ataskaitos išvadų objektyvumu, pagrįstumu, joje esančių duomenų patikimumu. UAB ,,Kertė” ataskaitos išvadose susumuota ieškovo negautos nuolaidos vertė grindžiamos ieškovo veiklos tęstinumo prielaida, kuri nėra pagrįsta, nes ieškovas tapo nemokus ne dėl atsakovo nuolaidos netaikymu atlikto konkurencijos taisyklių pažeidimo. Ieškovui esant nemokiam, nepagrįsta ataskaitoje remtis ieškovo veiklos tęstinumu. Be to, tiek UAB ,,Kertė”, tiek vėliau teismo paskirti ekspertai sutiko, kad ieškovas neturėjo apyvartinių lėšų ir finansavo savo veiklą didėjančios skolos atsakovui sąskaita. Ieškovas nevykdė įsipareigojimų apmokėti laiku už pateiktus produktus ir negrąžino pradelstų skolų – ši aplinkybė UAB ,,Kertė” ataskaitoje neanalizuota. Konstatavusi apyvartinių lėšų trūkumą, įmonės priklausomybę nuo turimų įsipareigojimų, UAB ,,Kertė” neįvertino su tuo susijusios finansinės rizikos materializavimosi į ieškovo nemokumo būklę.
3. Atsakovas nesutinka su kasacinio skundo teiginiu, kad bylą nagrinėję teismai galėjo nukrypti nuo Europos Komisijos rekomendacijų ir Teisingumo Teismo praktikos žalos, kylančios iš konkurencijos teisės pažeidimų, atlyginimo bylose. Ieškovo bankrotą nulėmė ne atsakovo veiksmai, bet kitos priežastys, dėl to nėra pagrindo pripažinti atsakovą kaltu dėl ieškovo bankroto. Europos Komisijos rekomenduojamose metodologinėse gairėse (privačių teisininkų parengtoje Oxera studijoje) nurodoma, kad, pirma, norint apskaičiuoti konkurencijos teisės pažeidimu padarytą žalą, reikia hipotetiškai įvertinti tai, kas įvyktų, jeigu konkurencijos teisės pažeidimo nebūtų, ir, antra, įvertinti skirtumą tarp esamos padėties ir alternatyvaus scenarijaus, kuriuo plėtotųsi įmonės veikla, jeigu nebūtų konkurencijos teisės pažeidimo. Oxera studijoje taip pat teigiama, kad konkurento pardavimų apimčių kritimui įvertintinos kitos galimos pardavimų sumažėjimo priežastys, tokios kaip tuo laikotarpiu įvykęs bendras pardavimų atitinkamoje rinkoje lygio sumažėjimas, naujų konkurentų įėjimas į rinką ar įmonės vadovybės nekompetentingumas. Oxera studijoje blogas verslo administravimas pateikiamas kaip ieškovo veiklai galinti daryti aplinkybės, už kurią konkurencijos taisykles pažeidęs asmuo neatsako, pavyzdys. Be to, atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad Konkurencijos tarybos nutarimas priimtas 2000 m. liepos 10 d., o Tarybos 2002 m. gruodžio 16 d. reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių įsigaliojo 2004 m., Žalioji knyga sudaryta 2005 m., kurios pagrindu vėlesnės Europos Komisijos rekomendacijos išdėstytos Baltojoje knygoje. Šiuose dokumentuose išdėstytų rekomendacijų paskirtis, atsakovo teigimu, užtikrinti, kad nekiltų nacionalinių konkurencijos institucijų ir nacionalinių teismų pozicijų kolizijos. Byloje priimtoje nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas pašalino galimą tokio pobūdžio koliziją, konstatavęs, kad Konkurencijos įstatymo pažeidimas ir UAB ,,Klevo lapas” bankrotas nesusiję priežastiniu ryšiu, tai lemiamas kriterijus, dėl kurio nekyla atsakovo prievolės atlyginti žalą. Teisingumo Teismas 2006 m. liepos 13 d. sprendime Manfredi byloje pabrėžė, kad tam, jog būtų galima reikalauti konkurencijos teisės pažeidimu padarytos žalos atlyginimo, turi būti tenkinamos trys sąlygos: konkurencijos teisės pažeidimas, žala ir priežastinis ryšys tarp pažeidimo ir žalos. Europos Komisija Žaliojoje ir vėliau Baltojoje knygose pabrėžia Teisingumo Teismo akcentuojamą kompensacinį principą ir jo prielaidą, kad žalos atlyginimo galimybė turi būti prieinama visoms nukentėjusioms šalims, galinčioms įrodyti pakankamą priežastinį ryšį su pažeidimu.
4. Remdamasi suformuota teismų teisės aiškinimo ir taikymo praktika Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. birželio 9 d. nutartyje UAB ,,Rudeta” v. AB ,,Lietuvos draudimas” byloje Nr. 3K-3-322/2008 nurodė, kad priežastinio ryšio nustatymas civiliniame procese apima du etapus: pirma, nustatomas faktinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jei nebūtų buvę neteisėto veiksmo; antra, nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai neįžvelgė priežastinio ryšio dėl kelių reikšmingų aplinkybių: pirma, konstatuota, kad ieškovui buvo sudaryta galimybė gauti 60 Lt/t nuolaidą, antra, dar iki konkurencijos teisės pažeidimo ieškovas tapo faktiškai nemokus, jo veiklos nutraukimo priežastis buvo blogas verslo administravimas ir trečia, ieškovas gavo kitas nuolaidas, kurios nebuvo taikomos kitoms atsakovo produkcija prekiaujančioms įmonėms. Atsakovo teigimu, nėra faktinio ir teisinio priežastinio ryšio tarp 60 Lt/t nuolaidos nesuteikimo ieškovui, nors tokią galimybę jis turėjo, ir ieškovo bankroto, nes dar iki nuolaidos taikymo jis buvo nemokus. Byloje Lietuvos teismo ekspertizės centro ir eksperto P. C. ekspertizės aktuose nurodyta, kad ekspertai nesutinka, jog ieškovo negautos nuolaidos sumos skaičiavimas atspindi atsakovo veiksmais padarytą žalą, nes ieškovas buvo nemokus 1999 m. sausio 1 d., t. y. dar iki atsakovo 1999 m. kovo 15 d. įsakymo dėl nuolaidos taikymo priėmimo. Atsakovo teigimu, nuolaidos nesuteikimas ir vėlesnis naftos produktų tiekimo ieškovui sustabdymas yra ne ieškovą ištikusių sunkumų priežastis, bet jų padarinys, kurį paskatino atsakovo atsiskaitymų kontrolės sugriežtinimas 1999 m. pradžioje. Be to, prieš sustabdant produktų tiekimą, ieškovui skirtas beveik pusės metų laikotarpis veiklos finansavimo problemoms išspręsti. Atsakovas nesutinka su kasacinio skundo argumentais dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant ir vykdant sutartį išaiškinimo, susiklosčiusios tarpusavio verslo praktikos ir nurodo, kad ieškovo pradelstos skolos fiksuotos skolos mokėjimo grafikuose, kurių sudarymu šalys patvirtino ieškovo prievolių nevykdymą ir netinkamą vykdymą; atsakovas pabrėžia, kad kainos nuolaida ieškovui buvo pasiūlyta lygiais pagrindais, iškėlus sąlygą atsiskaityti su pradelstomis skolomis, to ieškovas nepadarė. Atsakovas 1999 m. pradžioje ne kartą ieškovą įspėjo padengti skolas, to ieškovui neatlikus, jis turėjo teisę sustabdyti produktų tiekimą, kuria ir pasinaudojo, arba nutraukti sutartį.
5. Dėl kasaciniame skunde nurodytų proceso teisės pažeidimų, atsakovo teigimu, kaip pagrįstai nurodė Lietuvos apeliacinis teismas nutartyje, net ir po pirmosios instancijos teismo nutarties dėl pašalinimo iš trečiojo asmens statuso, kasatorius (trečiasis asmuo) toliau dalyvavo byloje kaip likviduojamos įmonės kreditorius, naudojosi dalyvaujantiems byloje asmenims suteiktomis procesinėmis teisėmis, tarp jų ir teise apskųsti teismo procesinį sprendimą apeliacine, vėliau ir kasacine, tvarka, taigi šio asmens procesinės teisės negalėjo būti suvaržytos. Dėl kito aspekto – patikslinto ieškinio atsisakymo priimti pirmosios instancijos teisme – atsakovas pažymi, kad ieškovas neskundė šio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo nustatyta tvarka ir terminais. Nauju, teismo nepriimtu ieškiniu išdėstyti ieškovo reikalavimai dėl papildomų nuostolių sumų atlyginimo, šie reikalavimai keitė ne tik ieškinio sumos dydį, bet ir reikalavimo pobūdį. Vienu iš naujų reikalavimų dėl kompensacijos už bankroto administratoriaus atliktą ieškovui priklausiusios naftos bazės pardavimą buvo ginčijami ne atsakovo, o ieškovo bankroto administratoriaus atlikti veiksmai. Tokio reikalavimo nagrinėjimas negalimas, nes teismas turėtų vertinti ieškovo veiklos atnaujinimo galimybę, kurios jis neteko po to, kai Šiaulių apygardos teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartimi ieškovas pripažintas bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto įmone. Teisės aktuose nenumatyta galimybės atnaujinti įmonės veiklos įsiteisėjus teismo nutarčiai likviduoti įmonę dėl bankroto.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančios teisės ir nacionalinės teisės santykio
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 1999 m. atliktas konkurencijos teisės pažeidimas konstatuotas Konkurencijos tarybos 2000 m. liepos 10 d. nutarimu, t. y. laikotarpiu iki Lietuvos narystės Europos Sąjungoje. Pažymėtina tai, kad tuo metu galiojusio Konkurencijos įstatymo (1999 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. VIII-1099 redakcija) 1 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtintas siekis suderinti Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančią teisę. Vadovaujantis šia nuostata, taip pat atsižvelgiant į 1995 m. birželio 12 d. pasirašyta Europos Sutartimi, steigiančia asociaciją tarp Europos Bendrijų ir Lietuvos, prisiimtus įsipareigojimus, o ypač šios sutarties 64 straipsnio 1(ii) ir 2 dalis (jose inter alia įtvirtintas vienos arba daugiau įmonių piktnaudžiavimo dominuojama padėtimi draudimas; nustatyta, kad veikla, prieštaraujanti šiam straipsniui, yra vertinama remiantis kriterijais, kurie kyla taikant Sutarties, įkuriančios Europos Bendriją, 85, 86 ir 92 straipsnių normas (dabar – Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101, 102, 107 straipsniai), Teismas, byloje spręsdamas dėl konkurencijos teisės pažeidimu padarytos žalos atlyginimo, turi pareigą atsižvelgti į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) šiuo klausimu formuojamą praktiką. Dėl teisės esant konkurencijos teisės pažeidimui pareikšti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo yra pasisakęs Teisingumo Teismas.
Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad EB sutarties 81 straipsnio 1 dalis (dabar - 101 straipsnis) (konkurenciją ribojantys susitarimai) ir 82 straipsnis (dabar - 102 straipsnis) (piktnaudžiavimas dominuojama padėtimi) veikia tiesiogiai asmenų santykius ir sukuria jiems teises, kurias turi ginti nacionaliniai teismai. Nacionaliniai teismai, kurie pagal savo kompetenciją yra įpareigoti taikyti Europos Sąjungos teisę, turi užtikrinti galimybę reikalauti nuostolių, padarytų sutartimi ar elgesiu, kurie gali riboti ar iškraipyti konkurenciją, atlyginimo (2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Courage ir Crehan, C-453/99, Rink. p. I-6297, 23, 25 punktai).
Teisingumo Teismas taip pat yra pabrėžęs, kad Europos Sąjungos teisė nuostolių, padarytų konkurencijos teisės pažeidimu, atlyginimo klausimo nereglamentuoja, todėl kiekvienos valstybės narės vidaus teisė turėtų nustatyti kompetentingus teismus ir sukurti bylų dėl teisių, kurias asmenims suteikia tiesioginio veikimo Europos Sąjungos teisės normos, gynimo proceso taisykles, kurios neturėtų būti mažiau palankios nei taikomos panašiose bylose dėl vidaus teisės (lygiateisiškumo principas) ir kurios nepadarytų praktiškai neįmanomo ar ypač sunkaus naudojimosi Europos Sąjungos suteikiamomis teisėmis (veiksmingumo principas) (2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Courage ir Crehan, C-453/99, Rink. p. I-6297, 29 punktas; 2006 m. liepos 13 d. Sprendimo Manfredi ir kt. C-295/04 ir C-298/04, Rink. p. I-0000, 62, 71 punktai; 2007 m. sausio 18 d. Sprendimo City Motors Groep, C-421/05, Rink. p. I-653, 34 punktas).
Kartu pažymėtina, kad kasatorius savo argumentus grindžia Baltosios knygos dėl ieškinių atlyginti žalą, padarytą dėl Europos Bendrijos antimonopolinių taisyklių pažeidimo (toliau – Baltoji knyga), Europos Komisijos rekomenduojamomis metodologinėmis gairėmis (privačių teisininkų parengta Oxera studija). Kaip teisingai savo atsiliepime į kasacinį skundą nurodo atsakovas, tai yra metodinio pobūdžio dokumentai, jie nėra tiesiogiai taikomi ir negali pakeisti ar papildyti galiojančių teisės aktų. Europos Komisijos parengtos Baltosios knygos tikslas - teikti pasiūlymus siekiant ateityje priimti bendras priemones Europos Sąjungos ir nacionaliniu lygmenimis bei sukurti veiksmingą žalos dėl konkurencijos teisės pažeidimų atlyginimo mechanizmą.
Remiantis pirmiau nurodyta nagrinėjamu klausimu formuojama Teisingumo Teismo praktika, darytina išvada, kad, nesant Europos Sąjungos teisės nuostatų žalos dėl konkurencijos teisės pažeidimų srityje, kiekviena valstybė narė savo teisinėje sistemoje nustato šios teisės įgyvendinimo taisykles. Taigi iš esmės yra nukreipiama į valstybių narių civilinėje teisėje taikomą atsakomybės kilimo praktiką, teisę nustatyti civilinės atsakomybės sąlygas paliekant valstybių narių nacionalinei teisei. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas žalos, atsiradusios dėl konkurenciją reglamentuojančių nacionalinių nuostatų pažeidimo, atlyginimo klausimas, todėl žala turi būti sprendžiama remiantis Lietuvos CK įtvirtintomis bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis.
Dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu pateikti prejudicinį sprendimą
Vertinant kasatoriaus prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu pateikti prejudicinį sprendimą pažymėtina, kad kasacinis teismas privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo tik tada, kai jam taikant Europos Sąjungos teisės normas kyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas (CPK 3 straipsnio 5 dalis). Byloje nustatyta, kad žala, padaryta nesąžininga konkurencija, turi būti įrodoma ir apskaičiuojama remiantis bendraisiais žalos atlyginimo principais, įtvirtintais Lietuvos CK. Konkurencijos tarybos nutarimas, kuriuo konstatuotas konkurencijos teisės pažeidimas, įrodo tik vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtus veiksmus, t. y. yra prima facie įrodymas byloje dėl konkurencijos teisės pažeidimu kilusios žalos atlyginimo, tačiau tokio pažeidimo konstatavimas savaime nereiškia civilinės atsakomybės, t. y. prievolės atlyginti žalą, atsiradimo, nes civilinės atsakomybės taikymui reikia nustatyti, ar yra visos būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos (CK 6.245-6.255 straipsniai). Nagrinėjamu atveju nustačius, kad teisė nustatyti civilinės atsakomybės sąlygas palikta valstybių narių nacionalinei teisei, o nacionalinėje teisėje civilinė atsakomybė kyla tik įrodžius visas jos sąlygas, šioje byloje Europos Sąjungos teisės taikymo ir aiškinimo klausimo nekyla. Tuo atveju, kai kasaciniam teismui nekyla klausimų dėl taikomų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir galiojimo, jis neturi pareigos kreiptis prejudicinio sprendimo. Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos, prašymo buvimo ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (ex officio).
Dėl kildinamos iš konkurencijos teisės pažeidimo deliktinės atsakomybės
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad asmens ūkinės veiklos laisvė savaime negarantuoja konkurencijos, todėl konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija įpareigoja valstybės valdžios institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Tokios priemonės - tai ūkio subjektų susitarimų, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, draudimas, piktnaudžiavimo dominuojama padėtimi draudimas, įstatymuose nustatytų sąžiningos konkurencijos apsaugos taisyklių laikymosi kontrolė, atsakomybė už jų pažeidimus (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d. nutarimas). Konkurencijos teisės normos Lietuvos Respublikoje įtvirtintos Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme.
Aiškindamas konkurencijos teisės taikymo klausimus Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad konkurencijos laisvė garantuoja teisę ūkio subjektams pasirinkti priemones, kuriomis jie konkuruoja, tačiau ši teisė nėra absoliuti – ją įgyvendinant negalima pažeisti kitų subjektų teisių ir teisėtų interesų (Konstitucijos 28 straipsnis). Ekonominę pažangą užtikrina tik sąžininga konkurencija, todėl Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta: ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 25 d. nutartis UAB „Ekspedita“ v. UAB „Chemtransa“ byloje Nr. 3K-3-223/2005).
Konkurencijos įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ūkio subjektai, pažeidę šį įstatymą, privalo atlyginti žalą, padarytą kitiems ūkio subjektams ar fiziniams bei juridiniams asmenims, įstatymų nustatyta tvarka. Žala, padaryta nesąžininga konkurencija, turi būti apskaičiuojama ir įrodoma remiantis bendraisiais žalos atlyginimo principais, įtvirtintais Civiliniame kodekse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis UAB ,,Baldų rojus” v. G. O. byloje Nr. 3K-3-197/2007).
Išskirtinas viešasis ir privatusis konkurencijos taisyklių įgyvendinimas, nes, be viešo konkurencijos teisės įgyvendinimo, būtina užtikrinti ir privačias teises, susijusias su sąžiningos konkurencijos pažeidimu, pareiškiant ieškinius dėl nuostolių atlyginimo. Nevykdant viešosios prievolės saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę, šios viešosios prievolės pažeidimas sukelia viešuosius-administracinius teisinius padarinius, kurie susiklosto valstybės konkurencijos priežiūrą vykdančioms institucijoms taikant viešosios atsakomybės formas ir priemones, bei deliktinės civilinės atsakomybės padarinius, kurie susiklosto savo teises įgyvendinant asmenims, nukentėjusiems nuo konkurenciją pažeidžiančių veiksmų.
Įstatyme įtvirtintos civilinės atsakomybės atsiradimo būtinosios sąlygos, kurias nustačius taikoma atsakingam už žalos padarymą asmeniui atsakomybė, yra šios: neteisėti veiksmai, žala, kaltė ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir kaltės (2000 m. CK 6.245-6.255 straipsniai, 1964 m. CK 483, 496 straipsniai). Remiantis šių normų nuostatomis, būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, todėl vien Konkurencijos įstatymo pažeidimas nėra laikomas pakankamu pagrindu reikalauti žalos atlyginimo. Byloje kilus ginčui dėl iš konkurencijos teisės pažeidimo kildinamos žalos atlyginimo, teismas nustato ir įvertina faktines aplinkybes, turinčias įrodomosios reikšmės deliktinės atsakomybės sąlygoms konstatuoti. Kiekvienos konkrečios bylos individualios aplinkybės gali patvirtinti arba paneigti kurias nors iš įstatyme įvardytų deliktinės atsakomybės sąlygų. Tik nustatęs visas išvardytas įstatyme sąlygas, teismas sprendžia dėl deliktinės atsakomybės taikymo ir apimties.
Dėl priežastinio ryšio
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne vieną kartą išaiškinta, kad priežastinio ryšio nustatymas tarp atsakovo nesąžiningos konkurencijos veiksmų ir ieškovo nuostolių yra fakto klausimai. Civilinė atsakomybė atsiranda ir esant netiesioginiam priežastiniam ryšiui, t. y. kai žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet kai šie veiksmai yra pakankamai susiję su žalingais padariniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 17 d. nutartis B. L., A. J. ir kt. v Vilniaus miesto 5-asis notarų biuras, Vilniaus miesto 22-ojo notarų biuro notarė S. B. byloje Nr. 3K-3-614/2002; 2007 m. gegužės 8 d. nutartis UAB ,,Baldų rojus” v. G. O. byloje Nr. 3K-3-197/2007).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Konkurencijos taryba 2000 m. liepos 10 d. nutarimu už Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimą, t. y. piktnaudžiavimą dominuojama padėtimi rinkoje, reiškiantį panašaus pobūdžio sutartyse nevienodų (diskriminacinių) sąlygų taikymą atskiriems ūkio subjektams, taip sudarant jiems skirtingas konkurencijos sąlygas, paskyrė atsakovui baudą. Konkurencijos tarybos nutarimas, kuriuo konstatuotas konkurencijos teisės pažeidimas, yra prima facie įrodymas byloje dėl konkurencijos teisės pažeidimu kilusios žalos atlyginimo, tačiau tokio pažeidimo konstatavimas savaime nereiškia civilinės atsakomybės, t. y. prievolės atlyginti žalą, atsiradimo, nes, kaip pirmiau nurodyta, civilinės atsakomybės taikymui reikia nustatyti, ar yra visos būtinos atsakomybės atsiradimo sąlygos. Teismui sprendžiant ginčą dėl žalos, kildinamos iš konkurencijos teisės pažeidimo, atlyginimo, nustatytina, ar konkurencijos teisės pažeidimas galėjo nulemti arba pakankamu mastu turėti įtakos ieškiniu prašomos atlyginti žalos atsiradimui. Teisiškai nepagrįstu laikytinas kasacinio skundo argumentas, kad teismas skundžiamoje nutartyje turėjo nustatyti žalos dydį, o ne vertinti visas civilinės atsakomybės sąlygas. Šios sąlygos pagrįstai įvertintos bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendime ir nutartyje, nes kiekviena iš nurodytų sąlygų nebuvo vertinta Konkurencijos tarybos nutarime, kurio paskirtis – išnagrinėti galimus konkurencijos teisės nesilaikymo atvejus, konstatuojant pažeidimus ir skiriant baudas arba nenustatant pažeidimo sudėties.
Ginčas byloje pagal pareikštą ieškinį yra dėl žalos, ieškovo skaičiuojamos kaip negautos pajamos tuo atveju, jei ieškovas tęstų ūkinę veiklą 1999-2007 m. ir tokios ūkinės veiklos apimtys (mažmeninė naftos produktų prekyba) išliktų 1998 m. apyvartos lygio. Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad rinkos dalyviams nevienodos sąlygos (60 Lt už toną nuolaida tiekiamiems naftos produktams) taikytos atsakovo generalinio direktoriaus 1999 m. kovo 15 d. įsakymo pagrindu, o ieškovas nuo 1999 m. rugsėjo 13 d. nebegalėjo tęsti ūkinės veiklos, nes jam dėl pradelstų skolų sustabdytas naftos produktų didmeninis tiekimas. 2001 m. gegužės 17 d. ieškovas pasiskelbė nemokiu ir jam iškelta bankroto byla Šiaulių apygardos teismo 2002 m. balandžio 17 d. nutartimi. Pažymėtina tai, kad nagrinėjamos bylos, taip pat ieškovo bankroto bylos įrodymų pagrindu yra nustatyta, jog ieškovo didelė dalis pradelstų skolų susidarė iki atsakovo priimto sprendimo taikyti rinkos dalyviams nuolaidą, dėl to jų apimčiai, nulėmusiai įmonės nemokumą, neturėjo įtakos atsakovo sprendimas kai kuriems rinkos dalyviams taikyti nurodytą nuolaidą. Byloje pateiktame Lietuvos teismo ekspertizės centro 2004 m. liepos 30 d. ekspertizės akte padaryta išvada, kad ieškovo 1998-1999 m. laikotarpiu finansinė būklė buvo bloga ir jis neturėjo galimybės laiku atsiskaityti su kreditoriais, ieškovas buvo nemokus nuo 1999 m. pradžios, t. y. anksčiau, nei atsakovo pradėta taikyti tiekiamos produkcijos kainos nuolaida, taip pat kad ieškovui trūko apyvartinių lėšų ir jis pirkdavo prekes didėjančios skolos atsakovui sąskaita. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad Lietuvos apeliacinis teismas nutartyje nevertino ieškovo pateiktos UAB ,,Kertė“ ataskaitos apie ieškovo nuostolių dydį, šios ataskaitos išvados Lietuvos apeliacinio teismo motyvuotai atmestos, jas pripažinus prieštaraujančiomis kitiems bylos įrodymams. Nurodyta ataskaita sudaryta ieškovo užsakymu, dėl to ją Lietuvos apeliacinis teismas priimtoje nutartyje pagrįstai vertino ir atmetė kaip paprastą rašytinį įrodymą, o ne kaip teismo skiriamos ekspertizės aktą. Blogos finansinės būklės, nulėmusios ieškovo nemokumą, priežastys buvo kitos, ne atsakovo tiekiamai produkcijai nuolaidos netaikymas, nes tokia nuolaida turėtų įtakos ieškovo vėlesnių, nei nurodyta, laikotarpių veiklai, kurios ieškovas nebegalėjo tęsti.
Teismų taip pat konstatuota, kad ieškovo faktinį nemokumą, vėliau – bankrotą nulėmė dėl ieškovo netinkamo verslo administravimo atsiradusios pradelstos skolos, kurių didelė dalis susidarė dar iki konkurencijos teisės pažeidimo sudėtį sudariusio atsakovo nuolaidos taikymo. Dėl šios priežasties bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai priimtuose sprendime ir nutartyje paneigė kaip ieškinio faktinį pagrindą nurodytas aplinkybes, kad, turėdamas nurodytą nuolaidą, ieškovas būtų galėjęs tęsti veiklą. Tai lemia išvadą, kad Konkurencijos įstatymo pažeidimas ir ieškovo nuostoliai, privedę prie bankroto, nėra susiję pakankamu priežastiniu ryšiu. Būdamas nemokus, ieškovas rinkoje buvo nekonkurencingas, dėl to Konkurencijos tarybos 2000 m. liepos 10 d. nutarime konstatuotas konkurencijos teisės pažeidimas atsakovo veikloje negalėjo sumažinti ieškovo konkurencingumo, nes ieškovas nebevykdė ūkinės veiklos ir negalėjo jos vykdyti teismui iškėlus bankroto bylą ir vėlesne teismo nutartimi pripažinus bankrutavusia įmone.
Be to, Konkurencijos tarybos nutarimu pripažintos bloginančiomis konkurencijos sąlygas sutarčių nuostatos nagrinėjamoje byloje įvertintinos kompleksiškai kartu su kitomis šalių sudarytos sutarties nuostatomis ir susiklosčiusia verslo praktika, ypač nustatančiomis palankesnes verslo sąlygas ieškovui, siekiant įvertinti palankesnių verslo sąlygų ekonominės naudos ir dėl negautos nuolaidos galimų praradimų santykį. Byloje nustatyta, kad, nepaisant nuolaidos naftos produktams neturėjimo, ieškovas galėjo naudotis geresnėmis nei konkurentai kitomis sąlygomis, t. y. ilgesniais atsiskaitymo terminais tiekėjui už naftos produktus ir pigesnėmis perkamų naftos produktų transportavimo geležinkeliu paslaugomis. Byloje teismo paskirtų ekspertų išvadose nurodyta, kad jeigu atsakovas būtų suteikęs ieškovui 60 Lt/t nuolaidą, ieškovas būtų sutaupęs 700 341,46 Lt. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte nurodyta, kad daugelis naftos produktų didmeninių pirkėjų (ieškovo konkurentų) atsiskaitydavo už gautus naftos produktus per 15 kalendorinių dienų, tuo tarpu dėl ieškovo 1999 m. galiojusioje sutartyje buvo nustatytas palankesnis – 60 dienų – mokėjimo terminas. Aptariamame ekspertizės akte apskaičiuota ilgesnio mokėjimo termino ekonominė vertė, t. y. ieškovui taikytas 45 dienomis ilgesnis atsiskaitymo terminas, atsižvelgus į ieškovo apyvartą, prilygo 773 755,70 Lt kredito palūkanoms, apskaičiuotoms atsižvelgus į to laikotarpio galiojusias Lietuvos banko skelbiamas paskolų litais vidutines metų palūkanų normas. Taigi ieškovo kreditavimą reiškę ilgesni mokėjimo terminai leido ieškovui sutaupyti daugiau, nei jis sutaupytų turėdamas 60 Lt/t nuolaidą. Pažymėtina ir tai, kad, kaip konstatuota ekspertizės akte, ieškovas turėjo ekonominės naudos ir dėl transportavimo geležinkeliu išlaidų dalies padengimo. Nurodytos palankesnės sąlygos pagrįstai bylą nagrinėjusių teismų įvertintos ieškovui palankesnėmis palyginus su kitais konkurentais, ir ieškovui visiškai kompensuojančiomis nuolaidos tiekiamai produkcijai netaikymą. Teismai tinkamai įvertino ir naftos produktų tiekimo sutarties vykdymą. Prieš sustabdant produktų tiekimą, ieškovas apie tai buvo iš anksto įspėtas ir turėjo beveik pusę metų išspręsti veiklos finansavimo sunkumus.. Atsakovas 1999 m. pradžioje ne kartą ieškovą įspėjo padengti skolas, to ieškovui neatlikus, atsakovas turėjo teisę sustabdyti produktų tiekimą ir šią teisę įgyvendino (CK 6.62 straipsnio 2 dalis).
Įvertinę nurodytas aplinkybes teismai pagrįstai nenustatė priežastinio ryšio tarp konkurencijos teisės pažeidimo ir ieškiniu prašomos atlyginti žalos, dėl to atmetė ieškinio reikalavimus kaip neįrodytus (CPK 176-185 straipsniai).
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų, susijusių su proceso teisės normų taikymu
Atsakydama į kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino, ar nebuvo pažeista kasatoriaus teisė į teisminę gynybą po to, kai Šiaulių apygardos teismo 2008 m. balandžio 9 d. nutartimi jis pašalintas iš trečiojo asmens statuso, teisėjų kolegija nurodo, kad, pagal bylos duomenis, kasatorius (trečiasis asmuo) dalyvavo byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose kaip likviduojamos įmonės kreditorius, naudojosi įstatyme suteiktomis dalyvaujančio byloje asmens procesinėmis teisėmis (CPK 47 straipsnis), t. y. dalyvavo teismo posėdžiuose, teikė paaiškinimus ir prašymus, reiškė pastabas dėl posėdžo protokolo, taip pat pasinaudojo teise apskųsti teismo procesinį sprendimą apeliacine, vėliau ir kasacine tvarka, taigi šio asmens procesinės teisės buvo įgyvendintos. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nenustatė aplinkybių, galinčių patvirtinti kurių nors kasatoriaus procesinių teisių apribojimą. Kasaciniame skunde nepagrindžiama, kuo reiškėsi kasatoriaus teisės į teisminę gynybą suvaržymas, dėl to šis skundo argumentas laikytinas teisiškai nepagrįstu.
Dėl kasacinio skundo argumento, kuriuo kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovo 2008 m. kovo 5 d. ieškinio papildymas, kuris pirmosios instancijos teismo buvo nepriimtas, turi savarankiško ieškinio požymių, teisėjų kolegija nurodo, kad šiuo ieškinio papildymu ne tik buvo prašoma priteisti papildoma apskaičiuotų nuostolių suma, bet ir skyrėsi tokio papildomo ieškinio reikalavimų faktinis pagrindas. Vienu iš naujų reikalavimų dėl kompensacijos už bankroto administratoriaus atliktą ieškovui priklausiusios naftos bazės pardavimą buvo ginčijami ne atsakovo, o ieškovo bankroto administratoriaus atlikti veiksmai. Tačiau toks susijęs su bankroto procedūra reikalavimas galėjo būti reiškiamas bankroto bylą nagrinėjusiame teisme, kuris sprendžia visus su bankrotu susijusius klausimus Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Nurodytas papildomo ieškinio reikalavimas yra skirtingas ir nesusijęs su nagrinėjama byla dėl žalos iš konkurencijos teisės pažeidimo atlyginimo, dėl to turi būti sprendžiamas atskiroje byloje (CPK 136 straipsnio 2 dalis). Kolegija pažymi ir tai, kad dėl patikslinto ieškinio atsisakymo priimti pirmosios instancijos teisme ieškovas neskundė šio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo.
Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nepaneigia byloje priimtuose pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendime ir nutartyje padarytų teisinių išvadų, kuriomis netenkintas ieškinys, ir nesudaro įstatyme (CPK 346 straipsnio 2 dalis) nustatytų pagrindų naikinti kasacine tvarka skundžiamų teismų sprendimo ir nutarties.
Iš trečiojo asmens V. K. priteistina 41,70 Lt Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išlaidų, susijusių su bylos procesinių dokumentų įteikimu, Lietuvos valstybei (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi CPK 96 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš trečiojo asmens V. K. valstybei 41,70 Lt (keturiasdešimt vieną litą 70 centų) išlaidų, susijusių su bylos procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Janina Januškienė
Česlovas Jokūbauskas