Administracinė byla Nr. eAS-661-822/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02103-2016-8
Procesinio sprendimo kategorija 67
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2016 m. birželio 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų O. G. (O. G.) ir M. K. (M. K.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų O. G. ir M. K. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjai atstovaujami advokato Pauliaus Vinklerio kreipėsi į teismą su skundu prašydami: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2016 m. gegužės 11 d. sprendimus Nr. 10-SP9-44 ir Nr. 10-SP9-45; 2) panaikinti įrašus O. G. pase Nr. H95642927 ir M. K. pase Nr. H37042162 ,,Dėl įpareigojimo išvykti į (duomenys neskelbtini) iki 2016-06-10“; 3) įpareigoti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą priimti pareiškėjų prašymus pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir nagrinėti juos skubos tvarka.
Pareiškėjai taip pat teismo prašė taikyti reikalavimo užtikinimo priemonę – stabdyti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2016 m. gegužės 11 d. sprendimų Nr. 10-SP9-44 ir Nr. 10-SP9-45 vykdymą, iki bus išnagrinėtas skundas arba priimtas galutinis sprendimas, kuriuo bus išspręstas klausimas dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 26 d. nutartimi pareiškėjų skundą priėmė, prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.
Teismas nustatė, kad pareiškėjai prašymą motyvuoja tuo, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jie neteks galimybės teisėtomis priemonėmis ginti savo teises, t. y. pateikti prašymus, – pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvoje bei nebus sudaryta galimybė įteisinti buvimą Lietuvos Respublikoje, o tai šiurkščiai pažeis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir ĮUTP) 128 straipsnio 1 dalį.
Įvertinęs pareiškėjų prašyme nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad juo siekiama ne būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, o reikalaujama, kad teismas prevenciškai imtųsi ginti pareiškėjų teises ir apsaugotų nuo galimo būsimų teisių pažeidimo. Pagal nuoseklią administracinių teismų praktiką, tokiu pagrindu reikalavimo užtikrinimo priemonė negali būti taikoma. Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalį yra realiai gresiantis teismo sprendimo įvykdymo negalimumas ar ženklus jo įvykdymo pasunkėjimas, jeigu tokios priemonės nebus pritaikytos. Teismo vertinimu, nėra realios grėsmės pareiškėjams palankaus teismo sprendimo vykdymui. Jokių kitų pagrindų, dėl kurių prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjai nenurodė, todėl, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad prašymas yra nepagrįstas ir atmestinas.
Teismas taip pat pažymėjo, kad, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjų teisė gauti leidimus gyventi Lietuvoje nėra apribojama, nes gali būti įgyvendinta ĮUTP 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Be to, pareiškėjai gali teisėtai atvykti į Lietuvą ir pateikti prašymus, gavę vizas.
III.
Pareiškėjai pateikė atskirąjį skundą, prašydami iš dalies pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartį – pareiškėjų parašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo tenkinti.
Pareiškėjai nesutinka su teismo motyvais ir išvada, kad nėra realios grėsmės pareiškėjams palankaus teismo sprendimo vykdymui. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjų skundžiami sprendimai yra dėl įpareigojimo jiems išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Išvykimui nustatytas terminas – iki 2016 m. birželio 10 d. Kadangi bylą nagrinėjantis teismas atsisakė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. stabdyti skundžiamų sprendimų vykdymą, pareiškėjų atžvilgiu ir toliau galioja įpareigojimas savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėjams patiems neišvykus iš Lietuvos Respublikos, jų atžvilgiu bus priimtas sprendimas išsiųsti juos iš šalies į kilmės valstybę, kad akivaizdu susipažinus su 2016 m. gegužės 11 d. sprendimų Nr. 10-SP9-44 ir Nr. 10-SP9-45 turiniu. Tokiu būdu pareiškėjai ne tik netektų galimybės įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, bet ir negalėtų dalyvauti teismo posėdžiuose nagrinėjant administracinę bylą pagal jų skundą. Be to, pareiškėjams galimai palankaus teismo sprendimo atveju, teismo sprendimas iš esmės būtų neįgyvendinamas arba jo įgyvendinimas esmingai pasunkėtų, nes pareiškėjų jau nebūtų Lietuvoje – jie būtų išsiųsti į kilmės valstybę. Skundžiamas atsakovo sprendimas priimtas tuo pagrindu, kad pareiškėjai Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai. Tuo atveju, jei pareiškėjų dokumentai dėl leidimai laikinai gyventi pakeitimo būtų priimti, o jie, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių būtų išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, palankus sprendimas dėl įpareigojimo savanoriškai išvykti taptų teisiškai nebereikšmingas, nes jo sukeliamos pasekmės jau būtų įvykusios, t. y. pareiškėjai būtų išsiųsti iš Lietuvos Respublikos.
Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių turėjo įvertinti, ar jų netaikymas, t. y. skundžiamo sprendimo vykdymo nestabdymas, nesukels pareiškėjams negrįžtamai sunkių pasekmių. Tuo atveju, jei skundžiamo sprendimo vykdymas nebus sustabdytas, akivaizdu, bus priimtas sprendimas išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos, kad ne tik neleis jiems dalyvauti teismo posėdyje nagrinėjant bylą, bet ir neleis įteisinti buvimo Lietuvos Respublikoje tokia tvarka, kuria būtų galėję pasinaudoti, jei nebūtų buvę padaryti prašymų pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimo tvarkos pažeidimai. Pažymėtina, kad byloje pareiškėjai neprašo iš esmės išnagrinėti klausimo dėl leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo, o tik prašo stabdyti sprendimo dėl įpareigojimo išvykti stabdymo klausimą. Todėl teismo nuomonė, kad pareiškėjai reikalavimo užtikrinimo priemonėmis siekia, kad teismas prevenciškai imtųsi ginti pareiškėjų teises yra nepagrįsta, nes jokių įpareigojimų atsakovo atžvilgiu iki galutinio teismo sprendimo priėmimo pareiškėjai neprašo nustatyti ir šiuo metu nesitiki. Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis pareiškėjai siekia užsitikrinti, kad dar didesniu mastu nebūtų pažeidžiamos jų teisės ar jie nebūtų išsiųsti iš Lietuvos iki administracinė byla nebus išnagrinėta iš esmės. Pareiškėjų prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra glaudžiai susijusios su bylos nagrinėjimu ir galimai pareiškėjams palankaus teismo sprendimo vykdymu, todėl gali būti taikomos šioje byloje.
Sistemiškai vertinant pareiškėjams gresiančias pasekmes šioje byloje netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių tampa akivaizdu, kad jų taikymas yra reikalingas sklandžiam bylos vedimui ir realiam galimai pareiškėjams palankaus teismo sprendimo įgyvendinimui. Dėl išvardytų priežasčių laikytina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti prašymą dėl reikalavimo užtikrino priemonių taikymo
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Atskiruoju skundu iš esmės skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nusprendė, kad byloje nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pareiškėjai su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, taigi nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija turi įvertinti, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti pareiškėjų prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones – ginčijamų atsakovo sprendimų, kuriais pareiškėjai įpareigojami iki 2016 m. birželio 10 d. išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), vykdymo sustabdymą.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas, o, atsižvelgiant į tai, kas paminėta, ir realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokių neigiamų pasekmių, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., administracines bylas Nr. AS5-155/2005, AS5-230/2005). Be to, net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS16-528/2007, 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010).
Taigi vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiant ginčijamo sprendimo galiojimo laikino sustabdymo klausimą, būtina nustatyti išskirtines aplinkybes, kurios rodytų, jog, nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011). Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna individualus.
Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą pareiškėjai iš esmės grindžia tuo, kad nesustabdžius ginčijamų sprendimų vykdymo, pareiškėjai turės pareigą išvykti iš Lietuvos Respublikos, o jiems neišvykus savanoriškai, jų atžvilgiu bus priimtas sprendimas dėl išsiuntimo. Būdami išvykę pareiškėjai ne tik netektų galimybės įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, bet ir negalėtų dalyvauti teismo posėdžiuose nagrinėjant administracinę bylą pagal jų skundą. Be to, pareiškėjams galimai palankaus teismo sprendimo atveju, teismo sprendimas iš esmės būtų neįgyvendinamas arba jo įgyvendinimas esmingai pasunkėtų. Skundžiamas atsakovo sprendimas priimtas tuo pagrindu, kad pareiškėjai Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai. Tuo atveju, jei pareiškėjų dokumentai dėl leidimai laikinai gyventi pakeitimo būtų priimti, o jie jau būtų išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, palankus sprendimas dėl įpareigojimo savanoriškai išvykti taptų teisiškai nebereikšmingas.
Pažymėtina, jog šioje byloje skundžiami atsakovo sprendimai yra priimti vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (2015 m. lapkričio 26 d. redakcija) 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagal kurį sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi
ĮUTP 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jei jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą.
ĮUTP 128 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, atitinkamam administraciniam teismui priėmus nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kai sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos apskundžiamas teismui, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi būti išsiųstas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, o Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jo šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, – dėl jo keliamos labai rimtos grėsmės valstybės saugumui.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl sprendimų, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti yra pažymėjęs, kad tokie sprendimai pagal savo pobūdį nėra priverstiniai (ĮUTP 2 str. 7 d.), t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai. Tačiau ši aplinkybė savaime nepaneigia reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės ir kelio ją taikyti neužkerta, nes ABTĮ tiesiogiai nenumato, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų taikomos tik tiems aktams, kurie yra vykdomi priverstinai. Pareiškėjui neįvykdžius ginčijamo sprendimo dėl įpareigojimo išvykti iš šalies, jam kils realios pasekmes – bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies, kuris bus vykdomas priverstiniu būdu, todėl nebūtų pagrįsta, jei pareiškėjas negalėtų sustabdyti ir ginčijamo sprendimo dėl įpareigojimo išvykti, darančio įtaką jo teisinei padėčiai, vykdymo (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-73/2012, 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-768/2013, 2014 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-839/2014, 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-979/2014).
Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjų skundo ir prašymo argumentų bei kartu pateiktos medžiagos matyti, jog pareiškėjai yra sutuoktiniai, penkerius metus teisėtai gyveno Lietuvoje, gavę leidimus laikinai gyventi. Pareiškėjui O. G. leidimas išduotas ĮUTP 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje), pareiškėjos M. K. leidimas išduotas 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu (šeimos susijungimas). Abu leidimai laikinai gyventi galiojo iki 2016 m. gegužės 7 d. Skunde pareiškėjai teigia, kad 2016 m. gegužės 6 d. atvyko į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą dėl leidimų pakeitimo, tačiau atsakovo tarnautojų nebuvo priimti ir aptarnauti. Vėliau dar tris kartus kreipėsi į atsakovą dėl leidimų pakeitimo, bet jų prašymus priimti atsisakyta.
Taigi pareiškėjai su Lietuva yra susiję socialiniais ir ekonominiais ryšiais, turi savo verslą – veikiančią įmonę, iš kurios gauna pajamų, nėra duomenų, kad pareiškėjai keltų grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teismų praktiką, formuojamą sprendžiant tokio pobūdžio klausimus (ABTĮ 13 str.), į tai, kad pareiškėjams neįvykdžius ginčijamų sprendimų dėl įpareigojimo išvykti iš šalies, jiems kils realios pasekmės ir bus priimti sprendimai dėl jų išsiuntimo, vykdomi priverstiniu būdu (ĮUTP 2 str. 8 d., 127 str. 2 d.), o tai darys įtaką jų teisinei padėčiai ir galimybei realizuoti savo teises, į tai, kad taikius prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjams būtų suteikiama galimybė patiems dalyvauti administraciniame procese skundžiant priimtą administracinį sprendimą, sprendžia, jog šiuo atveju yra tikslinga taikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, sustabdyti pareiškėjų šioje byloje skundžiamų atsakovo sprendimų, kuriais jie įpareigojami išvykti iš Lietuvos, galiojimą. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad laikinai sustabdžius nurodytus ginčijamus sprendimus bus pažeistas proporcingumo principas, proceso šalių interesų pusiausvyra ar viešieji interesai.
Dėl nurodytų motyvų pareiškėjų atskirasis skundas tenkintinas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis keistina bei pareiškėjų pateiktas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo tenkintinas, laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, sustabdant Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2016 m. gegužės 11 d. sprendimų Nr. 10-SP9-44 ir Nr. 10-SP9-45 galiojimą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 71 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjų O. G. (O. G.) ir M. K. (M. K.) atskirąjį skundą tenkinti.
Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutarties dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir šį pareiškėjo prašymą tenkinti – laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, sustabdyti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2016 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. 10-SP9-44 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio O. G. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“ ir 2016 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. 10-SP9-45 „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės M. K. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“ galiojimą.
Nutartį vykdyti skubiai. Nutarties kopiją siųsti ir nutartį pavesti vykdyti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Irmantas Jarukaitis
Ričardas Piličiauskas
Skirgailė Žalimienė