(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Paulikas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka vienasmeniškai išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo (apelianto) S. K., atstovaujamo advokatės V. V., apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo S. K. ieškinį atsakovei AB ,,Lietuvos draudimas“ dėl nuostolių atlyginimo,

n u s t a t ė:

1. Ginčo esmė

1. Ieškovas S. K. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovei AB ,,Lietuvos draudimas“ ir prašė: 1) priteisti iš atsakovės 324,11 Eur žalos atlyginimo, 120,00 Eur priverstinio turto vertinimo išlaidų, 2) priteisti iš atsakovės 23,72 Eur delspinigių,  3) priteisti iš atsakovės 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) priteisti iš atsakovės 15,00 Eur žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2015 m. lapkričio 18 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta ieškovui ir jo sutuoktinei J. K. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė. Vieno iš eismo įvykių kaltininkų (nustatyta vairuotojų abipusė kaltė – po 50 proc.), vairavusio transporto priemonę, civilinė atsakomybė  buvo apdrausta transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu AB „Lietuvos draudimas“. Atsakovei atsirado prievolė išmokėti draudimo išmoką, lygią pusei žalos dydžio. Ieškovas kreipėsi į atsakovę 2015 m. lapkričio 18 d. telefonu ir 2015 m. lapkričio 23 d. raštu dėl padarytos žalos nustatymo ir jos atlyginimo. Atsakovė pateikė ieškovui žalos sąmatą, kuria remiantis nustatė, jog ieškovui mokėtina draudimo išmoka – 793,03 Eur. Pasikonsultavęs remonto servisuose ieškovas suabejojo dėl atsakovės atlikto žalos nustatymo dydžio. Jis kreipėsi į atsakovės nurodytą servisą UAB „Remartas“, kuris įvertinęs dėl automobilio sugadinimo padarytą žalą, pateikė ieškovui 2015 m. gruodžio 7 d. remonto sąmatą, kuria remiantis mokėtina draudimo išmoka – 1 279,82 Eur. Atsakovė, atsižvelgusi į šią sąmatą, ieškovui pateikė naują žalos sąmatą, pagal kurią mokėtina draudimo išmoka padidėjo iki 836,94 Eur. Be to, 2015 m. gruodžio 28 d. atsakovės atsiųstuose elektroniniuose laiškuose atsakovė nurodė skirtingus mokėtinos išmokos dydžius – 937,39 Eur ir 877,96 Eur. 2015 m. gruodžio 29 d. atsakovė ieškovui išmokėjo 877,96 Eur draudimo išmoką. Nesutikdamas su atsakovės išmokėtos draudimo išmokos dydžiu, ieškovas kreipėsi į nepriklausomą turto vertintoją G. V., kuris nustatė, jog ieškovo automobiliui padaryta žala sudaro 2 404,13 Eur. Taigi, ieškovui atsakovė nesumokėjo 324,11 Eur (2 404,13 Eur /2 = 1 202,07 - 877,96) dalies draudimo išmokos. Be to, ieškovas patyrė 120,00 Eur papildomų išlaidų, samdydamas turto vertintoją.
3. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti. Nurodė, kai automobilis po eismo įvykio faktiškai nėra remontuojamas autoservise, žalos dydis iš esmės nustatomas teorinių skaičiavimų būdu, įvertinant turto sugadinimo laipsnį, keičiamų detalių kiekį ir reikalingų darbų apimtis. Žalos dydis tokiais atvejais apskaičiuojamas nustatant būtinas turto remonto išlaidas (be PVM), kurių reikia atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Minimu atveju, draudimo išmoka buvo apskaičiuota pagal vidutinius darbų ir keičiamų detalių ir dalių įkainius, atitinkančius technologijos lygį, vadovaujantis rekomenduojamais laiko normatyvais (Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 15 punktas). Ieškovo pateikta nepriklausomų turto vertintojų ataskaita neturi prima facie, t. y. didesnės įrodomosios galios. Kadangi ieškovas pasirinko draudimo išmoką gauti grynaisiais pinigais, o ne faktiškai atlikdamas automobilio remontą, todėl draudimo išmoka yra mažinama dėl nusidėvėjimo. Atsakovės pasirinktas draudimo nuostolių apskaičiavimo būdas išvedus remonto įmonių pateiktų pasiūlymų aritmetinį vidurkį yra teisingas ir sąžiningas.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo nesutikti su atsakovės atliktu paskaičiavimu, kurio įkainiai atitinka technologijos lygį, remonto normatyvus. Teismas pažymėjo, jog atsakovė įvertino ir atsižvelgė į ieškovo pateiktus duomenis, skaičiuojant patirtos žalos dydį, ją padidino. Pagal byloje pateiktus duomenis, teismas padarė išvadą, kad draudikas įvykdė pareigą pateikti aiškius duomenis, kaip buvo apskaičiuotos remonto išlaidos, kurių pakaktų, kad draudžiamojo įvykio metu apgadintas turtas būtų atkurtas, kurios buvo iki draudžiamojo įvykio. Tuo tarpu ieškovas neįvykdė pareigos įrodyti, jog jis realiai patyrė 324,11 Eur dydžio nuostolius.
6. Teismas taip pat atmetė ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovės 120,00 Eur papildomų išlaidų, kurias jis sumokėjo turto vertintojui. Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 15 straipsnį, turto vertinimo išlaidos atlyginamos išimtinai tik tais atvejais, kai draudikas neįvykdė savo pareigos apžiūrėti turtą, o nagrinėjamu atveju, teismas nenustatė, jog atsakovė būtų vengusi ar atsisakiusi apžiūrėti ieškovui priklausantį automobilį.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimą – ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai vertino įrodymus, kadangi didesnę įrodomąją galią suteikė atsakovės pateiktiems nepagrįstiems samprotavimams, šališkų, su atsakove susijusių remonto servisų, pateiktiems neaiškiems remonto darbų paskaičiavimams, o ne nepriklausomo turto vertintojo G. V. parengtai transporto priemonės vertinimo ataskaitai bei ilgametę patirtį tarp draudikų ir draudėjų nagrinėjame turinčio Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktoriaus 2016 m. gegužės 5 d. sprendimui Nr. 242-145. Apeliantas pateikė daugiau negu pakankamai įrodymų bei teisinių argumentų, leidžiančių padaryti išvadą, kad atsakovės pateikti įrodymai yra nepatikimi, nepakankamai pagrįsti pastarojo gynybinei versijai.
2. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai įpareigoja draudiką atsižvelgti į turto vertintojų ataskaitas (TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalis, Taisyklių 6, 13, 38 punktai).
3. Turto arba verslo vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol Priežiūros įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir (arba) ji nėra nuginčyta teisme. Atsakovė nepateikė nei Priežiūros įstaigos atitinkamos išvados, nei teismo sprendimo, kuriais būtų paneigtas Vertinimo ataskaitos teisingumas. Atsakovė nagrinėjant bylą teisme nepasinaudojo galime iškviesti į teismo posėdį bei užduoti kylančius klausimus pačiam Vertinimo ataskaitą parengusiam nepriklausomam turto vertintojui G. V., nepateikė kitos vertinimo ataskaitos, neprašė paskirti turto vertės ekspertizės, kuri galėtų būti vertinama kaip didesnės įrodomosios galios rašytinis įrodymas.
4. Vertinimo ataskaita parengta nešališko asmens, priešingai nei atsakovės – susijusių servisų bei jos darbuotojų. Vertinimas atliktas kompetentingo asmens – pateikti Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimas bei įrašymo į išorės turto arba verslo vertinimo veikla turinčių teisę verstis asmenų sąrašą pažymėjimas, kai tuo tarpu atsakovas nepateikė nei skaičiavimus atlikusio savo darbuotojo, nei atitinkamų – paties atsakovo parinktų remonto servisų bei jų darbuotojų kompetenciją patvirtinančių dokumentų. Atsakovės parinktų remonto servisų sąmatos buvo sudarytos pastariesiems realiai neapžiūrėjus transporto priemonės ir neįvertinus jos apgadinimų. Ji buvo parengta remiantis Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu (2000-04-17 Nr. 120/2000-04-14 Nr. 101) patvirtintomis Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka bei Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija (jos buvo patvirtintos siekiant suvienodinti kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką, suderintą su TVVPĮ, tarptautiniais turto vertinimo standartais bei kelių transporto priemonių vertės nustatymo principais ir tvarka).
5. Rengiant turto vertinimo ataskaitą buvo atsižvelgta į keičiamų dalių nusidėvėjimą, žalos dydis buvo apskaičiuotas nustatant būtinas turto remonto išlaidas, kurių reikia atkurti sugadintą turtą iki eismo įvykio. Skaičiuodamas remonto darbų išlaidas, turto vertintojas naudojo Lietuvoje įteisintos kompiuterinės duomenų bazės „AUDATEX“ informacinę medžiagą, taikė vidutinius remonto darbų įkainius, atitinkančius technologijos lygį, ir vadovavosi gamyklų - gamintojų rekomenduojamais laiko normatyvais
6. Atsakovė daug kartų keitė savo nuomonę dėl padarytos žalos dydžio, kas tik patvirtina jos atstovų nekompetenciją. Atsakovės pasiūlytas remonto servisas, keisdamas savo poziciją dėl remonto kainos, akivaizdžiai pademonstravo kokią įtaką tam turi draudiko pageidavimai. Atsakovė nekvestionavo eismo įvykio aplinkybių ir turto vertintojo užfiksuoto vertinamos transporto priemonės sugadinimo tarpusavio ryšio.
7. Net ir tuo atveju, jeigu, ignoruojant aukščiau pateiktus argumentus, šiuo atveju būtų vadovaujamasi atsakovo logika, kuriai nepagrįstai pritarė ir pirmosios instancijos teismas – kad žalos dydis nustatomas išvedant visų (net ir neatitinkančių reglamentuotų kokybės standartų) pasiūlymų aritmetinį vidurkį, nesuprantamas Vertinimo ataskaitos visiškas ignoravimas.
8. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad jos nurodyti autoservisai yra įgalioti ,,Volvo“ atstovai Lietuvoje, remonto technologiją pasirinko priklausomai nuo transporto priemonės tipo, klasės, paskirties, bendros techninės būklės, atsižvelgdamas į transporto priemonės gamintojo remonto technologiją, taip pat, kad taikė vidutinius įkainius, atitinkančius technologijos lygį, ir vadovavosi gamyklų-gamintojų rekomenduojamais laiko normatyvais.
9. Pirmosios instancijos teismas pakartojo atsakovės teiginį, kad „ieškovo pateikta nepriklausomų turto vertintojų ataskaita neturi prima facie, t. y. didesnės įrodomosios galios...“. Šis teiginys yra teisingas, bet tik su viena sąlyga – jeigu yra ginčijamas eismo įvykio aplinkybių ir transporto priemonės sugadinimo tarpusavio ryšys. Turto vertinimo ataskaita yra viena iš įrodinėjimo priemonių, ji turi būti vertinama kartu su kitais įrodymais pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Šiuo atveju, atsakovė neginčijo eismo įvykio aplinkybių ir transporto priemonės sugadinimo tarpusavio ryšio, t. y. ieškovo pateikta Vertinimo ataskaita, įvertinus jai teisės aktų keliamus reikalavimus ir ją rengiančio subjekto kvalifikaciją bei atsakomybę, turėtų būti vertintina jeigu ne kaip prima facie, tai bent jau kaip labiau patikimas negu atsakovo pateikti remontų servisų pasiūlymai įrodymas.
10. Netinkamai paskirstyta įrodinėjimo našta. Apeliantas laiko nepagrįsta teismo išvadą, kad ieškovas, siekdamas gauti didesnę draudimo išmoką, negu išmokėjo atsakovė, turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog faktiškai patirti transporto priemonės remonto kaštai viršija draudimo išmoką. LAT yra pažymėjęs, kad „Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas...“. būtiną sugadinto turto remontui, kompetentingai nustatė nepriklausomas turto vertintojas. Pastarojo parengtos ir teismui pateiktos Vertinimo ataskaitos teisingumo atsakovas nepaneigė teisės aktų nustatyta tvarka. Šiuo atveju teismas neturėjo teisės reikalauti, kad ieškovas būtinai susiremontuotų automobilį, nes neva tik tokiu būdu galėtų TPVCAPDĮ 15 straipsnį, turto vertinimo išlaidos atlyginamos išimtinai tik tais atvejais, kai draudikas neįvykdė savo pareigos apžiūrėti turtą. Tokia teismo interpretacija užkirstų kelią nukentėjusiems asmenims ginti savo teises, t.y. pažeistų ne tik visiško nuostolių atlyginimo, bet ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus. Civilinėje teisėje galioja visiško nuostolių atlyginimo principas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.251 straipsnis). TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalis įtvirtinta norma nėra specialioji CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtintos normos atžvilgiu.
11. TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalyje nuostata įstatymų leidėjas apsaugojo draudikus nuo papildomų išlaidų tik esant visoms šioms sąlygoms: draudikas laiku įvykdė TPVCAPDĮ 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pareigą; nukentėjęs asmuo papildomai kreipėsi į turto vertintoją iki TPVCAPDĮ 19 straipsnyje įtvirtintų draudimo išmokos mokėjimo terminų pasibaigimo; turto vertintojas nustatė tokį patį (ne didesnį) žalos dydį kaip ir draudikas. Bet kokiu atveju, nukentėjusiam asmeniui įrodžius, kad jis patyrė didesnę, negu nustatė draudikas, žalą, jo patirtas žalos įvertinimo išlaidas, kurios buvo būtinos siekiant įrodyti pažeistas teises, privalo atlyginti nukentėjusio asmens teises pažeidęs draudikas.
8. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmos instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Draudimo išmokos mokėjimą tokiais atvejais reglamentuoja specialūs teisės aktai (lex specialis): TPVCAPDĮ ir jį lydintis poįstatyminis teisės aktas – Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės (toliau - Taisyklės). Taisyklėse iš esmės numatyti du žalos įvertinimo būdai: 1) pagal realius remonto faktą ir dydį patvirtinančius dokumentus, kai nukentėjęs trečiasis asmuo automobilį realiai remontuoja ir pateikia savo išlaidų įrodymus ir 2) kuomet asmuo neremontuoja transporto priemonės arba remontuoja, bet atsisako pateikti išlaidų dydį patvirtinančius įrodymus, tokiu atveju, nuostolis įvertinamas pagal teorinius skaičiavimus, įvertinant turto sugadinimo laipsnį, keičiamų detalių kiekį bei reikalingų darbų apimtis (t. y. įvertinama kiek detalių yra reikalinga, kokio pobūdžio darbai bus atliekami, kiek laiko užtruks automobilio remontas). Šiuo atveju, ieškovas pageidavo gauti draudimo išmoką pervedant ją j jo asmeninę sąskaitą, nepateikus remonto faktą ir dydį patvirtinančių duomenų, taigi draudimo išmoka skaičiuota antruoju būdu, pagal teorinius darbų įvertinimus.
2. Pagal įvairiais šaltiniais gautą informaciją galutinį nuostolio dydį įvertina draudikas (TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalis, Taisyklių 13 punktas), Nei vienas iš informacijos gavimo būdų (nuostolio įvertinimo būdų) nėra privalomas. Tai būtent ir paneigta apelianto argumentus apie ataskaitos viršenybę prieš kitus įrodymus. Tą patvirtina ir apelianto apeliacinio skundo 3 puslapyje cituojamos Taisyklių nuostatos, kuriose ataskaita yra nurodoma tik kaip alternatyvus duomuo.
3. Jokie teisės aktai nenumato, kad draudimo bendrovės privalo mokėti draudimo išmoką pagal pateiktą turto vertintojo ataskaitą. To nėra nurodyta nei CK, nei bendrajame Draudimo įstatyme, nei TPVCAPDĮ, nei kur nors kitur. Akcentuotina, jog to nenumato ir Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas, kuris reglamentuoja turto vertintojų veiklą. Dar daugiau, turto vertintojai vertinimą atlieka pagal Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000-04-17 įsakymu Nr. 120/101 „Dėl kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintą tvarką ir instrukciją. Tačiau ši tvarka ir instrukcija nėra privaloma draudimo bendrovėms.
4. AB „Lietuvos draudimas“ žalos įvertinimą atliko remdamasis išimtinai teisės aktais. Pats ieškovas pasirinko žalos dydžio nustatymą teorinių skaičiavimų būdu, kuris visuomet yra su tam tikra paklaida, nes vertinamos ne realios, o vidutinės remonto darbų kainos. Civilinės atsakomybės draudimo paskirtis yra atstatyti nukentėjusįjį trečiąjį asmenį į būklę, buvusią iki įvykio. Atsakovės nuomone, ieškovas nepateikė jokių pagrįstų ir objektyvių duomenų apie tai, kad jis realiai būtų patyręs didesnes išlaidas, reikalingas transporto priemonės remontui. Teorinė vertintojo ataskaita tokių išlaidų dydžio nepatvirtina. Dėl šių priežasčių, atsakovės nuomone, nepagristi apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymą.
5. Ieškovas nei bylos nagrinėjimo metu pirmoje instancijoje, nei apeliacinėje, nepateikia jokių duomenų, kurie įrodytų draudiko apskaičiavimo ydingumą. Apeliantas subjektyviai norėdamas, kad draudimo išmoka būtų apskaičiuota pagal kitą įrodymą, nors kaip jau minėta, jis neturi jokios prima facie galios, niekuomet nekvestionavo atsakovės pateiktų realių komercinių pasiūlymų, neteikė pastabų, kad jie sudaryti ydingai, nevertinant tam tikrų sugadinimų, naudojant ne tas detales ar pan., kas paneigtų atsakovės skaičiavimus. Atsakovės nuomone, ieškovas nesutikdamas su paskaičiavimais turėjo pateikti jų ydingumą patvirtinančius duomenis (CPK 178 straipsnis).
6. Apelianto cituojamos bylos yra su skirtinga ratio decidendi, todėl negali būti taikomos, tuo tarpu atsakovės pateikti pavyzdžiai yra ne tik naujausios teismų praktikos, tačiau ir identiškose situacijose.
7. Pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo bylą, tyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, tinkamai pritaikė teisės aktus, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, todėl nėra pagrindo naikinti teismo priimtą sprendimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka jam CPK ir teismų praktikos keliamus reikalavimus, yra motyvuotas, nuoseklus ir be prieštaravimų. Teismas aptaria įrodymus, kuriais remiasi bei paaiškina savo sprendimą ir aplinkybes, lėmusias teismo vidinį įsitikinimą. Apeliantas tik deklaratyviai tai pastebėjęs, nenurodo konkrečių materialinių ar procesinių teisės normų, kurios buvo pažeistos pirmosios instancijos teismo. Teismų praktikoje nuolat yra pažymima, kad vien apelianto subjektyvus nesutikimas su priimtu sprendimu negali būti pagrindas jį panaikinti.
8. Nesuprantami ir apelianto skundai, dėl išsamiai neišnagrinėtos bylos, reiškiami pastebėjimai dėl to, kad atsakovė nekvietė į teismo posėdį turto vertintojo, nes pats ieškovas bylos nagrinėjimo metu buvo pasyvus ir prašė bylą pirmosios instancijos teismo nagrinėti nei jam, nei jo atstovei, advokatei, nedalyvaujant. Ieškovas taip pat neprašė byloje išreikalauti jokių kitų papildomų įrodymų, neprašė skirti ekspertizės ar pan. Nors Apeliantas akcentuoja, kad atsakovė neprašė iškviesti jo turto vertintojo, pats ieškovas taip pat nesiekė, kad vertintojas būtų iškviestas ar apklaustas, be to, ieškovas, kvestionuodamas komercinius pasiūlymus, neprašė, kad servisų atstovai būtų apklausti.
9. Ieškovas, vėl gi, pažymėdamas, kad įrodymai yra nepatikimi, ar net suklastoti, nedetalizuoja šių aplinkybių. Ieškovas nekvestionavo įrodymų patikimumo (nei žodžiu, nei raštu) ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, todėl tokie argumentai neturėtų būti keliami apeliacinės instancijos teisme, o teismas neturėtų jų analizuoti (CPK 306 straipsnio 2 dalis).
10. Ieškovo automobilis buvo apžiūrėtas draudiko atstovo, buvo užpildytas apžiūros aktas, padarytos sugadinimų fotonuotraukos. Tai pakankamas duomuo, sudaryti remonto darbų sąmatoms. Jei informacijos trūksta ar ypatingais atvejais reikalinga papildoma automobilio apžiūra, remonto įmonės apie tai praneša. Šiuo atveju taip nebuvo. Ieškovo argumentai dėl darbuotojų kompetencijos nepagrįsti, kadangi aplinkybė, jog asmuo apskaičiavęs remonto išlaidas, neturi turto vertintojo statuso, savaime nepatvirtina, jog toks asmuo neturi reikiamos kvalifikacijos remonto išlaidoms apskaičiuoti. teisės aktai neįpareigoja draudimo bendrovių, kad jų ekspertai būtų įrašyti į turto vertintojus, o nuostolio dydį, nustatyti pagal komercinius pasiūlymus, leidžia Taisyklės (13 punktas).
11. Atsakovė, atlikdama rinkos tyrimą ir prašydama komercinių pasiūlymų, nesikreipė į mažas įmones, rinkos kainas vertino pagal sostinės (kur kainos ir taip didesnės), didžiųjų remonto dirbtuvių kainas, todėl manytina, kad apskaičiuotos draudimo išmokos ieškovui tikrai pakanka, kad jis būtų atstatytas į prieš tai buvusią padėtį. Be to, pagal komercinius pasiūlymus matyti, kad rinkoje automobilį galima suremontuoti ir pigiau. Ieškovas visada turėjo galimybę pateikti ir realius įrodymus, jog atliko remonto darbus už didesnę pinigų sumą, nei draudimo išmoka, tačiau to nedarė.
12. Atsakovė nesivadovavo turto vertinimo ataskaita, kadangi nepriklausomas turto vertintojas dėl nežinomų priežasčių įtraukė visą dešinės pusės slenkstį prie keičiamų detalių, nors šiuo atveju, tikslingas yra keisti tik priekinę dalį, o ne visą slenkstį, būtent dėl to papildomai išauga darbų apimtys ir keičiamų detalių kiekis, kurios didžiąja dalimi ir sudaro skirtumą Kita priežastis, kad komerciniuose pasiūlymuose yra naudojamos realios, rinkoje vyraujančios kainos, kurios ir turi būti taikomos (Taisyklių 15 punktas), tuo tarpu turto vertintojas nedetalizuoja nei pagal ką yra nustatoma detalių kainą (neprideda komercinių pasiūlymų), nei pagal kokių realių įmonių įkainius (vidurkius) yra skaičiuojamas valandinis darbų įkainis. Šių skaičių vertintojas nedetalizuoja realiais įrodymais, kurie pagrįstų rinkos kainas. Tuo tarpu servisai taiko savo dalių ir darbų kainas, įprastas rinkoje.
13. Atsakovė, kaip draudimo bendrovė, nebūdama nei turto savininke, nei vertinimo užsakove, net negalėtų kreiptis į turto vertintojų priežiūros instituciją.
14. Pagal Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio 5 dalį, Priežiūros tarnybos sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio ir teismui neskundžiami. Draudikas, nesutikdamas su sprendimu, gali jo nevykdyti, nesulaukdamas jokių sankcijų už tai. Pirmosios instancijos teismas neprivalo remtis minėta rekomendacija ir ginčą nagrinėja vertindamas įrodymų visumą.
15. Ieškovo pateikta (dar ir nekorektiška) ataskaita per se neįrodo jokio žalos nustatymo, kurį atliko atsakovė, ydingumo. Tai tik vienas iš duomenų. Priešingai, ieškovas, kaip jau buvo minėta, niekada net neįrodinėjo, kad atsakovė paskaičiavimą atliko netinkamai, neteisingai ar su klaidomis.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
10. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų, apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
11. Byloje neginčijamai nustatyta, kad 2015 m. lapkričio 18 d. įvyko eismo įvykis Kalvarijų g., prie namo Nr. 77, Vilniuje, kurio metu buvo apgadinta ieškovui ir jo sutuoktinei J. K. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausanti  transporto priemonė VOLVO XC90,valst, Nr. (duomenys neskelbtini) Eismo įvykio dalyviai susitarė dėl visų įvykio aplinkybių, užpildė eismo įvykio deklaraciją, kurioje abu pripažino savo atsakomybę dėl eismo įvykio  (nustatyta vairuotojų abipusė kaltė – po 50 proc.). Trečiojo asmens S. D., vairavusio transporto priemonę OPEL SIGNUM, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) civilinė atsakomybė buvo apdrausta transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu AB „Lietuvos draudimas“. Ieškovas 2015 m. lapkričio 23 d. apie eismo įvykį pranešė atsakovei. Atsakovė ieškovui 2015 m. gruodžio 18 d. išmokėjo 877,98 Eur žalos atlyginimą, tačiau ieškovas, nesutikdamas su išmokėtos žalos atlyginimo dydžiu, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti 324,11 Eur žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Ieškovas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė pažeisdamas teisės aktus bei teismų praktiką. Teismas su apelianto argumentais nesutinka ir juos atmeta kaip neįrodytus (CPK 178 straipsnis).
12. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai taikė teisės aktus, juos pažeidė. Apeliacinės instancijos teismas su tuo visiškai nesutinka. Nagrinėjamu atveju ginčas yra susijęs su vairuotojų civilinės atsakomybės santykiais, todėl be bendrųjų civilinę atsakomybę ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių civilinės teisės normų taikomi ir kiti teisės aktai. Vienas iš tokių teisės aktų yra Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau – TPVCAPDĮ). Šio įstatymo TPVCAPDĮ 19 straipsnio 16 dalyje nurodyta, kad žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. Taigi, šiuo atveju taikytinos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintos Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės (2014 m. rugsėjo 24 d. Nr. 1019 redakcija) (toliau – Taisyklės). Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog būtent šiais teisės aktais vadovaujantis, teismas išsprendė tarp šalių kilusį ginčą.
13. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Jo teigimu, pirmosios instancijos teismas nesirėmė jo pateiktais įrodymais, nepagrįstai suteikė pirmenybę atsakovės pateiktiems įrodymams. Pagrindiniai apelianto įrodymai buvo nekilnojamo turto agento G. V. transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. 15-512-02 (toliau – Vertinimo ataskaita) bei Lietuvos banko Priežiūros tarnybos finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktoriaus 2016 m. gegužės 5 d. sprendimas Nr. 242-145 (toliau – Lietuvos banko sprendimas).
14. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Jokie įrodymai, išskyrus oficialiuosius (CPK 197 straipsnio 2 dalis), teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Pagal kasacinio teismo jurisprudencijoje pateiktus įstatyme įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių išaiškinimus, bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas. Byloje esančius įrodymus teismas įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų, gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, yra logiškai pagrįstos bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-316/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta Nr. 3K-3-340/2011; 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; 2013 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2015 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015; ir kt.).
15. Apelianto pateiktas Turto vertinimas ir Lietuvos banko sprendimas nepatenka į CPK 197 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, todėl šie įrodymai neturi didesnės įrodomosios galios nei įrodymai, kuriuos pateikė atsakovė. Teismas tiria šiuos įrodymus bendroje visumoje ir nustato jų įrodomąją reikšmę. Nors iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad apeliantas ir pritaria, kad jo pateikti įrodymai neturi didesnės įrodomosios galios, tačiau didžioji apeliacinio skundo argumentų dalis yra teigimai, kodėl jo pateiktas Turto vertinimas turėtų būti vertinamas kaip svarbesnis, o taip pat netgi nuginčytas remiantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsniu. Su tokiu apelianto teiginiu, kad Vertinimo ataskaita turėjo būti nuginčyta sutikti negalima. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl nuostolių atlyginimo, o ne dėl draudimo apelianto pateiktos Vertinimo ataskaitos teisingumo. Apeliantas teismui pateikė įrodymus, kurie grindžia jo patirtų nuostolių buvimo faktą, o atsakovė pateikė įrodymus, kuriais grindė apelianto reikalavimo nepagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas vertino šalių pateiktus įrodymus ir nustatė, kad apelianto pateikti įrodymai nepatvirtina fakto, jog jis patyrė realiai didesnes išlaidas už draudimo išmokos dydį, taip pat teismui pakako įrodymų, kaip buvo apskaičiuotos remonto išlaidos, kurių pakaktų, kad draudžiamojo įvykio metu apgadintas turtas būtų atkurtas, kuris buvo iki draudžiamojo įvykio. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, nenukrypdamas nei nuo civilinio proceso normų, nei teismų praktikos, įvertino šalių pateiktus įrodymus.
16. Taisyklių 13 punktas numato, jog nukentėjusio trečiojo asmens turtui (transporto priemonei ar kitam kilnojamajam ar nekilnojamajam turtui) padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas, vadovaudamasis atsakingo draudiko įgaliotų asmenų (ekspertų) ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ar išvadomis, įmonės, kurioje remontuojamas sugadintas turtas, pateiktais šio turto remonto išlaidų skaičiavimais ir (ar) atsižvelgdamas į įmonės, kuri turi teisę remontuoti sugadintą turtą, pateiktus šio turto remonto išlaidų skaičiavimus ar remonto išlaidų pagrindimo dokumentus, taip pat į nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus. Pagal Taisyklių 15 punktą žalos dėl turto sugadinimo, kai jį remontuoti ekonomiškai tikslinga, atlyginimo dydis nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo turto neremontuoja, atlyginamos apskaičiuotos būtinos turto remonto išlaidos (be PVM) atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Būtinas remonto išlaidas sudaro remonto darbų vertė, dažymo darbų vertė, keičiamų dalių vertė (nuvertinant dalis dėl nusidėvėjimo), dažymo medžiagų vertė ir papildomos išlaidos (transportavimo, saugojimo, techninės ekspertizės ir kitos išlaidos). Būtinos remonto išlaidos apskaičiuojamos pagal vidutinius darbų ir keičiamų detalių ir (ar) dalių įkainius, atitinkančius technologijos lygį, vadovaujantis rekomenduojamais laiko normatyvais. Taigi, iš pateikto reglamentavimo matyti, kad yra įtvirtinti du žalos įvertinimo būdai: kai transporto priemonė remontuojama ir, kai neremontuojama. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančios informacijos galima matyti, kad ieškovas pasirinko antrąjį variantą, t. y., kai transporto priemonė neremontuojama. Taigi, atsakovė ieškovo patirtos žalos dydį (būtinųjų remonto išlaidų dydį) turėjo nustatyti atsižvelgusi į Taisyklių 13 punkte nurodytus rodiklius.
17. Atsakovė AB ,,Lietuvos draudimas“ vertindama žalą rėmėsi trijų, turinčių teisę automobilių remonto paslaugas teikti, įmonių UAB ,,Remartas“, UAB ,,Matsuda“ ir UAB ,,Automobilių dažymo centras“ pateiktomis sąmatomis ir atsižvelgusi į šių sąmatų vidurkį nustatė išmokėtiną draudimo sumą. Apelianto teigimu atsakovė privalėjo atsižvelgti ir į apelianto pateiktą Vertinimo ataskaitą. Iš byloje esančių duomenų, matyti, kad atsakovė, 2016 m. sausio 26 d. atsakydama į apelianto pateiktą pretenziją, nurodė, kad apelianto pateikta Vertinimo ataskaita neatitinka Taisyklėse nustatytų principų, todėl šia Vertinimo ataskaita nesirėmė. Apeliacinės instancijos teismas, sutinka su atsakovės argumentu, jog nė vienas teisės aktas neįpareigoja draudiko nustatinėjant žalos dydį vadovautis nepriklausomo turto vertintojo išvada. Aukščiau minėtame Taisyklių 13 punkte yra minima, kad draudikas nustatinėjant žalos dydį turi atsižvelgti į  nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus. Pažymėtina, kad atsakovė 2015 m. gruodžio 28 d. padidino draudimo išmoką, kai ieškovas 2015 m. gruodžio 7 d. kreipėsi į atsakovę su atsakovės nurodyto UAB ,,Remartas“ sąmata. Iš tokių duomenų galima spręsti, kad atsakovė bendradarbiavo su ieškovu ir atsižvelgė į ieškovo pagrįstus reikalavimus, todėl sutiktina su pirmosios instancijos išvada, kad pagrindo nesutikti su atsakovės atliktas paskaičiavimas, jų atitikimu technologijos lygiui, remonto normatyvams, nėra.
18. Taisyklių 42.1 punktas įtvirtina tris draudimo išmokos dėl žalos turtui mokėjimo būdus: 1) kai turtas sunaikinamas (42.2.1. punktas); 2) kai turtas neremontuojamas (42.2.2. punktas); 3) kai turtas remontuojamas (42.2.3. punktas). Apelianto ir atsakovės atveju buvo susitarta būtent dėl išmokos išmokėjimo būdo, kai turtas neremontuojamas, tad atsakovė privalėjo atlyginti sumą, būtiną sugadinto turto remontui. Tokio būdo, kokį nurodo apeliantas, t. y. apmokėjimo iki sugadinto turto remonto Taisyklių 42 punktas nenumato. Apelianto teiginys, kad jis sumą, būtiną remontui nustatė ir nurodė draudikui, atmestinas, kadangi jau ir pirmosios instancijos sprendime ir šioje nutartyje nurodyta, kad būtinos turto remonto išlaidos skaičiuoja draudikas (Taisyklių 15, 38-43 punktai, TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalis). Akivaizdu, kad, kai turtas nėra remontuojamas, yra sunku nustatyti tikslų išlaidų dydį, todėl visada egzistuoja galimybė tam tikrai paklaidai. Šiuo atveju apelianto nurodytas išmokėtos draudimo išmokos ir jo reikalaujamos sumos skirtumas nėra didelis, kad kiltų abejonių dėl atsakovės sudarytų skaičiavimų tikslumo. Būtent aplinkybė, kad apeliantas atliko transporto priemonės remontą ir dėl to jis patyrė didesnes išlaidas nei išmokėta draudimo išmoka, galėtų būti svarbi aplinkybė, įrodanti, kad buvo patirta didesnė žala.  Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo realias išlaidas ir toks pirmosios instancijos teismo reikalavimas negali būti laikomas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių pažeidimu (CPK 12 straipsnis). Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga (CPK 12, 178 straipsniai). Žala nepreziumuojama, todėl jos faktą ir dydį privalo įrodyti ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2008). Apeliantas turėjo pareigą įrodyti žalos buvo faktą ir jos dydį, tačiau to nepadarė ir tai negali būti laikoma kaip įrodinėjimo naštos apsunkinimas (CPK 12, 178 straipsniai. CK 6.249 straipsnis).
19. Apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apelianto prašymą atlyginti nuostolius, kuriuos patyrė dėl netinkamo vertinimo (Turto vertinimo išlaidos), netinkamai aiškino TPVCAPDĮ 15 straipsnį 3 dalį, yra atmestinas. Teismo nuomone, šios išlaidos yra nuostoliai, susiję su žalos įvertinimu pagal CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punktą. TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog nukentėjęs asmuo turi teisę savo iniciatyva papildomai kreiptis į ekspertus dėl padaryto žalos dydžio nustatymo. Tačiau dėl turto vertinimo patirtos išlaidos atlyginamos išimtinai tik tais atvejais, kai draudikas neįvykdė savo pareigos apžiūrėti turtą. Draudikas savo pareigą apžiūrėti įvykio metu sugadintą turtą turi per 3 darbo dienas nuo nukentėjusio trečiojo asmens rašytinio pranešimo apie eismo įvykį gavimo dienos. Todėl kiekvienu atveju reikia nustatyti, ar draudikas įvykdė jam įstatymo suteiktą pareigą apžiūrėti sugadintą turtą. Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes įvertino ir nustatė, kad transporto priemonė buvo apžiūrėta. Šiuo atveju ieškovo transporto priemonės apžiūra buvo atlikta pagal transporto priemonės nuotraukas, nėra duomenų, kad ieškovas tai būtų ginčijęs tokį apžiūros būdą, kad būtų iškilęs poreikis atlikti papildomą transporto priemonės apžiūrą ar atsiradusių paslėptų gedimų. Tokiu atveju sutiktina, kad atsakovė nevengė apžiūrėti ieškovui priklausančios transporto priemonės bei nepažeidė jai TPVCAPDĮ 15 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos, todėl teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai.
20. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai, atsižvelgiant į jų šalutinį pobūdį, plačiau neaptariami, kaip neturintys reikšmės procesiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui. Įvertinus bylos medžiagą, konstatuotina, jog apeliantas apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių bei nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
21. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Todėl nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r i a :             

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                    Vaclovas Paulikas