Baudžiamoji byla Nr. 1A-316-491/2013

Teisėja Vitalija Ragauskienė                                  Teisminio proceso Nr. 1-53-1-00464-2010-7

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.3.4.

 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 8 d.  

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,

teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Prano Šimkaus,

sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei,  

dalyvaujant :

prokurorui Ričardui Juozainiui,

išteisintajam T. M.,

jo gynėjai advokatei Irutei Čiukšytei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro Romualdo Prokopavičiaus apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo T. M. buvo išteisintas iš kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. ir 300 str. 1 d. neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą kolegija

N U S T A T Ė :

T. M. buvo kaltinamas tuo, kad :

- naktį iš 2010 m. spalio 27 d. į 2010 m. spalio 28 d., kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis jis įsibrovė į R. U. sodybos, esančios (duomenys neskelbtini) garažą, iš kur pagrobė 25700 litų vertės R. U. turtą;

- 2010 m. lapkričio 25 d., tiksliai nenustatytu laiku, autoplovykloje (duomenys neskelbtini), kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, įrašant tikrovės neatitinkančius duomenis, suklastojo iš R. U. pagrobto keturračio motociklo pirkimo pardavimo sutartį;

- 2011 m. liepos 13 d. panaudojo šią žinomai suklastotą keturračio motociklo pirkimo pardavimo sutartį pateikdamas ją policijos pareigūnams.

Prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – T. M. pripažinti kaltu pagal BK 178 str. 2 d. ir nubausti laisvės apribojimu 1 metams 6 mėnesiams; pagal BK 300 str. 1 d. ir nubausti 50 MGL (3250 Lt) dydžio bauda. Šias bausmes subendrinti pagal BK 63 str. 1 d., 3 d. ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą 1 metams 6 mėnesiams ir 50 MGL dydžio (3250 Lt) baudą. Vadovaujantis BK 67 str. 2 d. 5 p. pakirti baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą neatlygintinai išdirbti 50 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Prokuroras skunde iš esmės cituoja kaltinamąjį aktą, pažodžiui cituoja skundžiamo nuosprendžio aprašomąją dalį, dėsto BK 300 str., o taip pat nuosprendžių surašymą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo teorinius bei praktinius aspektus ir teigia, kad apylinkės teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Prokuroras mano, jog byloje neginčijamai nustatyta, kad T. M. nenustatytam asmeniui pateikė atitinkamas priemones – savo asmens duomenis, tam kad būtų pagamintas netikras dokumentas – pirkimo-pardavimo sutartis anglų kalba, kurioje buvo nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie tai, kad pavogtas R. U. keturratis motociklas yra T. M. nuosavybė, disponavo šiuo suklastotu dokumentu ir jį panaudojo. Suklastodamas šį dokumentą T. M. turėjo konkretų tikslą – nuslėpti įvykdytą svetimo turto vagystę, naudotis svetimu turtu kaip savo bei apsunkinti policijos pareigūnams nustatyti vogto keturračio motociklo tikrąjį savininką, t. y. apsunkinti padaryto nusikaltimo išaiškinimą. Todėl nėra pagrindo laikyti, kad T. M. veiksmuose nėra BK 300 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties subjektyvinės pusės, t. y. kad jam nebuvo žinoma apie tai, kad dokumentas yra suklastotas.

Be to, prokuroro manymu, apylinkės teismas pažeidė nuosprendžio surašymui keliamus reikalavimus, nes nuosprendyje teismas nenurodė visų būtinų duomenų – neišdėstė kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmės, nepateikė jokių įrodymų vertinimo motyvų ir nenurodė kuo remiantis atmetė valstybės kaltintojo pateiktus įrodymus.

Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis ir jo gynėja prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad prokuroras skundu prašo pripažinti T. M. kaltu pagal BK 178 str. 2 d. ir 300 str. 1 d., tačiau pateikia savo argumentus tik dėl T. M. pripažinimo kaltu pagal BK 300 str. 1 d. Jokie argumentai, kodėl išteisintasis turėtų atsakyti ir pagal BK 178 str. 2 d. dėl R. U. turto vagystės, savo skunde prokuroras nenurodė ir šio savo skundo reikalavimo nemotyvavo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).

BPK 20 str. 1, 2 ir 5 d. įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareikšti nuomonę dėl jų. Tačiau ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga. Todėl klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju išimtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla ir nei vienos proceso šalies pateiktas byloje esančių įrodymų interpretavimas teismui nėra privalomas.

Šioje byloje išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nuosprendyje padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė gal kiek lakonišką, tačiau iš esmės teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą.

Prokuroras kaltinamajame akte T. M. kaltę grindė paties išteisintojo, nukentėjusiojo R. U., liudytojų M. L., P. K., J. G., B. M. parodymais, specialistų išvadomis, įvykio vietos apžiūros protokolu, daiktų pateikimo ir jų apžiūros, kratos, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolais, tarnybiniais pranešimais. Tačiau šie, o taip pat ir kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti bei apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu patikrinti įrodymai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu, neginčijamai įrodo tik tai, kad T. M. disponavo pavogtu nukentėjusiojo R. U. turtu (dviem keturračiais) ir galimai suklastotu dokumentu. Pats T. M. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu neigė tiek pagrobęs nukentėjusiojo turtą, tiek tyčia suklastojęs dokumentą ir žinojęs, kad turtas yra pagrobtas, o dokumentas suklastotas. Jokių įrodymų, paneigiančių tokią išteisintojo versiją, byloje nėra. Vien tik tai, kad pas jį buvo surastos iš nukentėjusiojo pagrobtos transporto priemonės, ar kad jis tyrimo eigoje perinstaliavo savo kompiuterį, neduoda pagrindo teigti ir pripažinti šiuos duomenis jo kaltę neginčijamai patvirtinančiais įrodymais. Kolegija pažymi, kad iš nukentėjusiojo be dviejų keturračių, buvo pagrobta ir nemažai kitų daiktų, tačiau jie tyrimo metu nebuvo iš viso rasti, jau nekalbant, kad jų policijos pareigūnai nerado pas išteisintąjį. Pagaliau, prokuroras šioje byloje iš viso nekreipė jokio dėmesio į išteisintojo darbo laiko apskaitos grafiką (2 t., 35 b.l.), iš kurio matyti, jog T. M. dirbo nuo 2010 m. spalio 27 d. 18 val. iki spalio 28 d. 1 val. nakties. Tai iš dalies patvirtina nuoseklius paties išteisintojo parodymus viso šios bylos tyrimo bei nagrinėjimo teismuose metu, jog įvykio naktį jis nebuvo vagystės vietoje ir BK 178 str. 2 d. numatyto nusikaltimo nepadarė.

Aptardamas įrodymus bei motyvuodamas savo sprendimą dėl T. M. inkriminuotų veikų, numatytų BK 300 str. 1 d. (dėl pirkimo – pardavimo sutarties suklastojimo bei suklastoto dokumento panaudojimo), apylinkės teismas pakankamai išsamiai argumentavo savo poziciją, visiškai pagrįstai akcentavo tai, kad neįrodyta išteisintojo tiesioginė tyčia veikti nusikalstamai. Su tuo apeliacinės instancijos teismas pilnai sutinka. Be to, ką nurodė apylinkės teismas, kolegija atkreipia dėmesį ir į kitus labai svarbius ir reikšmingus duomenis, vertinant šias veikas. Visų pirma, neabejotina, kad pats T. M. į 2010-11-25 keturračio motociklo (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį (1 t., 148 b.l.) įrašė visiškai teisingus ir tikrus duomenis, t.y. Pirkėjo duomenų grafoje jis nurodė savo vardą ir pavardę, asmens kodą bei pats pasirašė. Tai vienareikšmiai pripažino jis pats, tai patvirtinta ir specialisto išvada. Tuo tarpu kaltinime jam dėl šios veikos prokuroras kažkodėl tai nurodė, jog išteisintojo neteisėtas veikimas neva tai suklastojant šią sutartį pasireiškė „tikrovės neatitinkančių duomenų įrašymu“. Tai visiška netiesa. Toliau, aptariamos sutarties tekstas anglų kalba yra akivaizdžiai ne rankraštinis – jis galimai spausdintas kompiuteriu. Pats išteisintasis niekada nepripažino, kas jis pats surašė šią sutartį – anot jo, tai padarė šią transporto priemonę jam pardavęs tyrimo nenustatytas asmuo. Todėl vėl gi, tvirtinti kaip kad tai daro prokuroras kaltinime, jog tai pats T. M. suklastojo šią sutartį sudarydamas ją anglų kalba, nėra nė menkiausio įrodymo. Pagaliau, byloje nėra jokių įrodymų, o tik prokuroro nuomonė, jog tokia aptariamos sutarties forma yra neteisėta. Praktikoje neretai pasitaiko atvejų, kad transporto priemones įsigyjant iš kitų Europos sąjungos valstybių jų pirkimo dokumentai būna pateikiami užpildyti užsienio kalba ir tai nekelia didesnių problemų jas įregistruojant Lietuvoje.

Pripažinus neįrodyta, kad išteisintasis pats suklastojo keturračio motociklo pirkimo – pardavimo sutartį ar žinojo, jog šis dokumentas yra suklastotas, nėra pagrindo kalbėti ir apie tai, kad jis šią sutartį neteisėtai panaudojo pateikdamas policijos pareigūnams, pabrėžtina, jų pačių reikalavimu. Kolegijos nuomone, išteisintojo elgesys, kai jis pats pateikia sutartį policijos pareigūnams rodo, jog jis neabejojo, kad ši sutartis yra teisėta.

Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismas, visiškai sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pritardamas skundžiamo nuosprendžio motyvams konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymus. Savo argumentus, kurie paneigė valstybės kaltintojo poziciją, pirmosios instancijos teismas pakankamai aiškiai išdėstė skundžiamame nuosprendyje. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje yra teisėtas, pagrįstas ir naikinti tokį nuosprendį taip, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra jokio pagrindo.

Atmetamas kaip visiškai nepagrįstas ir prokuroro skundo argumentas dėl skundžiamo nuosprendžio formos – nuosprendžio nustatomojoje dalyje, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, yra nurodyta, kuo buvo kaltinamas T. M., t.y. dėl kokių veikų priimtas išteisinamasis nuosprendis. 

Tačiau, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 307 str. 6 d. 1 p., nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, be kita ko, turi būti nurodytas sprendimas dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo. Skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas neišsprendė civilinio ieškinio klausimo, todėl nuosprendis keičiamas BPK 328 str. 4 p. pagrindu. BPK 115 str. 3 d. 1 p. nustatyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį teismas civilinį ieškinį atmeta, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Apylinkės teismas T. M. išteisino šiuo pagrindu, todėl nukentėjusiojo R. U. ieškinys atmetamas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., teismas

N U T A R Ė :

Anykščių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 6 d. nuosprendį pakeisti :

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. U. 13900 litų civilinį ieškinį žalai atlyginti atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas                                                                               Valdas Petras Meidus

Teisėjai                                                                                                      Sigitas Bagdonavičius

                                                                                                      Pranas Šimkus