Teisėja Irena Stulgienė              Baudžiamoji byla Nr. 1S-499-719/2015

              Teismo proceso Nr. 1-31-1-00978-2013-6

              Procesinio sprendimo kategorija: 2.12.4

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. rugsėjo 28 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Artūras Ridikas,

sekretoriaujant Daivai Liandzbergienei,

dalyvaujant prokurorei Kristinai Ulienei,

teismo posėdyje išnagrinėjęs asmens, kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės – Š. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutarties,

nustatė:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartimi Š. A., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d., buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendrojo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ „Rokiškio psichiatrinė ligoninė“.

VšĮ „Rokiškio psichiatrijos ligoninė“ 2014 m. rugpjūčio 18 d. teikimu kreipėsi į žemesnįjį teismą prašydama pratęsti priverčiamosios medicinos priemonės Š. A. taikymą. Skundžiama nutartimi žemesnysis teismas šį teikimą tenkino ir pratęsė Š. A. priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo sustiprinto stebėjimo sąlygomis taikymą.

Š. A. skundu prašo Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – Š. A. atžvilgiu taikytą priverčiamąją medicinos priemonė – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis pakeisti į priverstinį gydymą ambulatorinio stebėjimo sąlygomis. Jis dėsto apie įstatymu uždraustos veikos padarymo sunkumą, savo psichinę būseną ir mano, kad skundžiamoje nutartyje teismas neleistinai išplėtė baudžiamojo proceso įstatymo aiškinimą, nurodydamas motyvą, kad Š. A. psichinė būsena nėra pakankamai stabili. Nurodo, kad jo psichinė būklė yra pagerėjusi ir toks gydymas, koks yra taikomas šiuo metu, galėtų būti taikomas ir Š. A. gydantis ambulatoriškai, ypač žinant, kad jis niekada neatsisako vartoti paskirtų vaistų. Atsižvelgęs į tai Š. A. mano, jog apylinkės teismui nebuvo pagrindo pratęsti priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis, o gydymas keistinas į priverstinį gydymą ambulatorinio stebėjimo sąlygomis.

Skundas atmetamas.

BK 98 str. 3 d. nustatyta, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. BK 98 str. 6 d. įtvirtinta, kad teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Iš esmės tokie patys reikalavimai nurodyti ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 405 str. 1 d. ir 2 d.

Iš teismui pateiktoje medžiagoje esančios 2014 m. rugpjūčio 6 d. komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo medicininės apžiūros išvados Nr. 403 matyti, kad Š. A. psichinė būsena išlieka nestabili – stebėjimo laikotarpyje psichinė būklė buvo gerėjanti, tačiau stebimas nerimas, įtampa, neadekvatus elgesys, įtarumas, priešiškumas mamos atžvilgiu, jis nekritiškas padarytai įstatymo uždraustai veikai bei ligai. Š. A. mąstymas paralogiškas, ambivalentiškas, emocijos blėsios, nuotaika pažeminta. Todėl komisija rekomendavo tęsti priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis.

VšĮ „Rokiškio psichiatrijos ligoninė“ atstovė R. D. žemesniajame teisme sutiko su komisijos išvada ir ją palaikė. Atstovė taip pat patvirtino, jog stebėjimo laikotarpiu Š. A. elgesys keičiasi, sveikatos būklė gerėja, tačiau jis yra nekritiškai ligai ir padarytai veikai. Žemesniajame teisme atstovė A. Š. – gydanti gydytoja, taip pat nurodė, kad Š. A. sveikatos būsena labai keitėsi, jis, buvo nusiteikęs prieš motiną, liepos pabaigoje jam buvo koreguotas gydymas, paskiriant ilgo veikimo vaistus. Kadangi psichinė būklė gerėja tik kelis mėnesius, ilgiau taikant gydymą ir stebint Š. A., jo būklė gali dar labiau pagerėti.

Šios aplinkybės rodo, kad Š. A. vertinimas dėl savo paties elgesio vertinimas nesikeičia, jis nekritiškas nei savo elgesiui, nei savo ligai. Visi duomenys apie dabartinę Š. A. psichikos būseną leidžia pagrįstai manyti, kad nuo jo gydymo stacionare pradžios praėjo palyginti nedidelis laiko tarpas tam, kad būtų galima padaryti neabejotiną išvadą, jog Š. A. psichikos būklė pagerėjo tiek, kad sumažėjo jo pavojingumas ir dėl padarytos veikos pavojingumo bei jo psichikos sutrikimo Š. A. nebereikia stebėti ir gydyti stacionare. Š. A. skundo argumentai (apie įstatymu uždraustos veikos padarymo sunkumą, jo sveikatos būklę, galimybę priverstinai gydyti ambulatorinio stebėjimo sąlygomis bei kt.) nepaneigia komisijos išvadų bei žemesniojo teismo sprendimo, kad jo gydymas švelnesnėmis sąlygomis bus efektyvus ir nekels pavojaus nei jam pačiam, nei aplinkiniams.

Įvertinęs visas šias aplinkybes aukštesnysis teismas konstatuoja, kad žemesnysis teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatavo, jog Š. A. psichikos būsena nepagerėjo ir tenkindamas VšĮ „Rokiškio psichiatrijos ligoninė“ teikimą pratęsė priverstinį Š. A. gydymą stacionare. Žemesniojo teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, teismo išvadų, su kuriomis sutinka skundą nagrinėjantis teismas, Š. A. skundo argumentai nepaneigia, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nutartį nėra jokio pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 2 p.,

nutaria:

Š. A. skundą atmesti ir Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį palikti galioti.

Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.

Teisėjas              Artūras Ridikas