Pranešėja D. Šiugždinytė                                                                      Baudž. byla Nr.1A-197-238/11;

Teisėjas A. Lisauskas                                                                           Proceso Nr.23-1-00272-10;

                Procesinio sprendimo kategorija: 

 (S)

 2.4.6.

 

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

Lietuvos Respublikos vardu

 

2011 m. kovo 8 d.

Kaunas

 

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Gyčio Večersko, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorei Daivai Brudnienei, nuteistojo N. P. gynėjai advokatei Jelenai Smirnovai, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. P. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo N. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 1 (vieneriems) metams.  Vadovaujantis LR BK 64 straipsnio 2 dalimi, 65 straipsnio 2 dalimi, paskirtoji bausmė subendrinta su  Kauno miesto apylinkės teismo 2009-03-13 teismo baudžiamuoju įsakymu  paskirta neatlikta bausme, jas visiškai sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams ir 473,15 Lt bauda, laisvės atėmimo bausmę skirta atlikti pataisos namuose.  

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

 

                                                                 n u s t a t ė:

 

N. P. pagal LR BK 259 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, neturėdamas tikslo platinti, neteisėtai įgijo miltelius, turinčius 0,206 g. narkotinės medžiagos - heroino (32 %) ir šią narkotinę medžiagą neteisėtai laikė savo rankinėje, bei 2010 m. balandžio 18 d. 13.30 val. (duomenys neskelbtini), neteisėtai gabeno automobilyje VW Golf, v/n (duomenys neskelbtini)

Nuteistasis N. P. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti, taikyti jo atžvilgiu LR BK 259 straipsnio 3 dalį ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, arba pakeisti nuosprendį ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Nuteistasis teigia, jog teismas pažeidė LR BPK 20 straipsnio įtvirtintas įrodinėjimo taisykles, netinkamai ištyrė bylos duomenis, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, teismas neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis savanoriškai gydosi nuo narkomanijos. Be to, tiksliai nenustatyta, kada buvo įsigytos narkotinės medžiagos, rastos pas apeliantą. Apeliantas nurodo, jog narkotines medžiagas įsigijo seniai, iki  kreipimosi  į priklausomybės ligų centrą, jas laikė rankinėje ir pamiršo, gabenti nenorėjo, todėl teismas turėjo spręsti klausimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 259 straipsnio 3 dalį. Taip pat apeliantas mano, kad teismas skyrė per griežtą bausmę, neatsižvelgė, kad narkotinių medžiagų kiekis, kuris rastas pas nuteistąjį,  nėra didelis. Teismas neatsižvelgė  į tai, kad  nuteistasis vienas augina ir išlaiko mažametį vaiką - sūnų D. P., kuriuo motina nesirūpina, abu  nuteistojo tėvai ligoti ir senyvo amžiaus pensininkai, motina invalidė ir jai reikalinga nuolatinė priežiūra. Šiuo metu nuteistasis susirado darbą, o jam skyrus laisvės atėmimo bausmę, atlikus bausmę, įsidarbinimo galimybės ženkliai sumažės ar pasidarys neįmanoma. Taip pat apeliantas nurodo, jog teismas nepagrįstai nelaikė atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog nuteistasis kaltu prisipažino ir nuoširdžiai gailisi. Asakomybę lengvinančia aplinkybe teismas galėtų pripažinti tą aplinkybę, kad nuteistasis  savanoriškai dalyvauja ilgalaikėje gydymosi programoje. Taip pat apeliantas nurodo, jog teismas nemotyvuotai parinko griežčiausią bausmę, tuo pažeisdamas proporcingumo ir objektyvumo principą, neatsižvelgė į tai, jog ankstesniu baudžiamuoju įsakymu skirta bausmė - bauda buvo nuteistajam nepakeliama našta, nors nuosprendžio priėmimo metu turėjo nuolatinį darbą, taip pat teismas nepagrįstai nenagrinėjo galimybės taikyti LR BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą.

            Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė  apeliacinį skundą atmesti, pakeisti nuosprendžio dalį dėl bausmių bendrinimo.

Nuteistojo N. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 str. įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Kolegija konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai N. P. pripažino kaltu už LR BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą ir skyrė jam bausmę.

Pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Iš esmės nuteistasis ginčija žemesnės instancijos teismo įrodymų, kuriais pagrįsta jo kaltė, vertinimą. Kolegija pažymi, kad BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, 3 dalyje – kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, 4 dalyje – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiamasi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytų duomenų pripažinimo įrodymais sąlygų, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų teismas nepažeidė.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai N. P. kaltę įvykdžius LR BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą grindė jo paties prisipažinimu, liudytojo A. K. parodymais, daiktų pateikimo protokole, specialistų išvadose, kratos protokole esančiais duomenimis, o taip pat kitais ištirtais rašytinais įrodymais. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad 2010-11-29 apklaustas kaltinamuoju,  N. P. teismą klaidino, kategoriškai neigė, jog rankinė, kurioje rastos narkotinės medžiagos, buvo jo. 2010-12-21 teismo posėdžio metu  pripažino, jog tai buvo jo rankinė, pripažino, jog narkotines medžiagas-heroiną, supakuotą į penkis polietileninius maišelius jis įgijo, pripažino, jog šias narkotines medžiagas turėjo su savimi rankinėje ir jas gabeno automobiliu. Nors byloje nenustatytas heroino įsigijimo laikas, tačiau tai nepaneigia fakto, jog jas N. P. įgijo neteisėtai, ką pats ir pripažino. Disponavimo narkotinėmis medžiagomis neteisėtumą apibūdina tai, kad dėl pavojaus žmonių sveikatai narkotinės medžiagos yra išimtos iš laisvos apyvartos. Kiek jų reikia sveikatos priežiūrai, veterinarijos, teisėsaugos, mokslo ar mokymo tikslams, ši veikla yra valstybės kontroliuojama – išduodamos licencijos tiksliai apibrėžtai veiklai. Visa veikla su narkotinėmis medžiagomis, neturint licencijos ar ją turint, tačiau užsiimant  joje nenumatyta veikla, yra neteisėta ir sudaro pagrindą kelti klausimą dėl kaltų asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Šiuo atveju anksčiau minėtu N. P. prisipažinimu, kitais ištirtais įrodymais nustatyta, jog N. P. ne tik neteisėtai įgijo heroiną, tačiau jį laikė prie savęs ir gabeno automobiliu VW Golf v/n (duomenys neskelbtini) Liudytojas A. K. patvirtino, jog patikrinę minėto automobilio vairuotojo dokumentus ir asmenybę, nustatė, jog  nuteistasis yra baustas už  narkotinių medžiagų įgijimą ir vartojimą, todėl atliko išorinę N. P. apžiūrą, rankinėje, kurią jis turėjo ant peties ir paprašytas parodė, buvo rastas plastikinis maišelis, kuriame buvo penki  atskiri juodos spalvos plastiko skiautėse supakuoti  ryšulėliai su milteliais. Specialisto išvada patvirtino, kad rastų miltelių sudėtyje yra narkotinė medžiaga-heroinas. Be to, byloje specialisto išvada Nr. T-N 181 /10 (02)  konstatuota, jog N. P. šlapime rasta morfino, kodeino, 6- monoacetilmorfino, metadono, specialistas V. M. parodė, jog 6-monoacetilmorfinas kaltinamojo šlapime galėjo atsirasti po 10 valandų po heroino vartojimo. Šie duomenys paneigė kaltinamojo pirmosios instancijos teisme išsakytą versiją, kad narkotines medžiagas vartojo seniai, prieš savaitę. Tai, kad  buvo rasti penki maišeliai su narkotinėmis medžiagomis, kad N. P. apytiksliai prieš 10 valandų buvo vartojęs heroino, tai, kad maišeliai rasti rankinėje, kurioje nuteistasis laikė dokumentus, pats parodė pareigūnams rankinės turinį, kurioje buvo ir plastikinis maišelis su milteliais, kaip vėliau nustatyta - heroinu, patvirtina, jog N. P. įvykio dieną žinojo, jog turi šių narkotinių medžiagų, suvokė, jog tai neteisėta, pavojinga, baudžiama veika (ne kartą už tai buvo teistas), šias narkotines medžiagas laikė ir gabeno automobiliu. Dėl šių aplinkybių N. P. veika pagal LR BK 259 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai.

Taikyti LR BK 259 straipsnio 3 dalį ir atleisti nuteistąjį N. P. nuo baudžiamosios atsakomybės nėra teisinio pagrindo.  

Pažymėtina, jog N. P. dėl gydymosi buvo kreipęsis žymiai anksčiau nei padaryta ši nusikalstama veika, tačiau heroiną vartojo, juo disponavo ir toliau, jau gydymosi metu, dėl narkotinių medžiagų atidavimo į valstybės instituciją nesikreipė. Be to, N. P. įgijo, laikė ir gabeno penkis maišelius su narkotine medžiaga, heroino prieš įvykį-sulaikymą buvo vartojęs neseniai. Taip pat pažymėtina, jog N. P. pagrįstai nuteistas ne tik už neteisėtą heroino įgijimą ir laikymą, tačiau ir už neteisėtą gabenimą, todėl taikyti LR BK 259 straipsnio 3 dalies nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybė nėra teisinio pagrindo.

Todėl atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad neįrodyta apelianto kaltė padarius nusikaltimą. Taip pat atmestinas apelianto prašymas panaikinti nuosprendį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Tuo pačiu nepagrįstas apelianto teiginys, kad  jis disponavo nedideliu kiekiu narkotinės medžiagos, nes byloje nustatyta, jog jis neteisėtai disponavo heroinu, kurio kiekis - 0,206 g. Gi, nedideliu kiekiu laikoma kai medžiagos (heroino) kiekis yra ne daugiau kaip 0,02 g („Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijos“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239, 2007 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. V-1033). Tokiu būdu, heroino kiekis, kuriuo neteisėtai disponavo apeliantas, užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

Kolegija daro išvadą, kad bausmė nuteistajam N. P. skirta teisinga.

Baudžiamojo kodekso 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės sąvoka ir jos paskirtis. Įstatyme nurodoma, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmės paskirtis yra: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

            Baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje nurodyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Taip pat, įstatymas įtvirtina nuostatą, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

            BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalis  nurodo, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

 Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių, numatytų  LR BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į tai, kad nuteistasis dirba, charakterizuojamas teigiamai, tačiau už analogiškas nusikalstamas veikas teisiamas trečią kartą, nusikalto neišnykus teistumui.

LR BK 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas neišnykęs ar  nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. LR BK  56 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę.  Atsižvelgiant į tai, jog N. P. anksčiau teistas už analogiškas tyčines nusikalstamas veikas du kartus, naują tyčinę nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, tai rodo, jog jis yra recidyvistas, o ankstesnės valstybės prievartos priemonės ir švelnesnio pobūdžio skirtos bausmės, teigiamo poveikio nuteistojo elgesiui nepadarė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė N. P. terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Tos aplinkybės, kad tai trečia analogiška nusikalstama veika, trečias teistumas už to paties pobūdžio nusikalstamą veiką, kad ši veika padaryta vos praėjus metams nuo paskutinio teistumo, apibūdina ir didesnį nuteistojo pavojingumą bei pagrindžia laisvės atėmimo bausmė skyrimą. Šios aplinkybės patvirtina, jog arešto bausmė nuteistajam nebūtų pakankama priemonė jį nubausti bei paveikti taip, kad jis nebenusikalstų, o taip pat ir įgyvendinti teisingumo principą. Šiuo atveju dėl aukščiau aptartų aplinkybių labiausia atitinkanti LR BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus yra terminuoto laisvės atėmimo bausmė.

           Nuteistasis teigia, kad jis kaltu prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, tačiau teismas tai nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kolegija daro išvadą, kad šis skundo argumentas nepagrįstas ir turi būti atmestas. Kolegija pažymi, kad Baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą, padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

Kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, pagal susiformavusią teismų praktiką, galima pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, jeigu kaltininkas savanoriškai pripažino esmines jam inkriminuoto nusikaltimo objektyvias bylos aplinkybes ikiteisminio ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Neturi lemiamos reikšmės prisipažinimo momentas. Tačiau svarbu, kad toks prisipažinimas turi būti daromas savo noru, laisva valia, o ne dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių asmens dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar jie prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo byloje priėmimo byloje. Taigi, remiantis LR BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktu, lengvinanti atsakomybę aplinkybė yra kai kaltininkas prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Prisipažinimas yra reikšmingas, kai jis yra savanoriškas ir grindžiamas pozityviais motyvais - atgaila dėl padarytos nusikalstamos veikos ir pan. Be to, prisipažinimas tai yra faktinių aplinkybių, sudarančių nusikaltimo sudėtį pripažinimas.

Pažymėtina, jog nuteistasis N. P. ne tik teisiamas trečią kartą už analogiškas nusikalstamas veikas, nusikalto neišnykus teistumui, tepraėjus vos metams po paskutinio jo nuteisimo, tačiau pirmosios instancijos teisme nebuvo nuoširdus, klaidino teismą, keitė parodymus ir pripažino faktines aplinkybes tik  pasitvirtinus kitiems jo kaltę patvirtintiems įrodymams. Tai rodo, jog nuteistasis savo poelgius nevertina kritiškai, nevertina adekvačiai ir nerodo, jog nuteistasis dėl to gailėtųsi. Dėl šių aplinkybių teismas pagrįstai atsakomybę lengvinančia aplinkybe nelaikė nuteistojo prisipažinimą. Šių aplinkybių visuma taip pat neduoda pagrindo manyti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl LR BK 75 straipsnyje numatyta tvarka atidėti N. P. paskirtosios bausmės vykdymą  nėra teisinio pagrindo.

 Teisinių pagrindų nuteistajam N. P. skirti švelnesnę bausmę nei numato įstatymas, byloje nenustatyta. Ši išvada daroma dėl sekančių aplinkybių.

Kolegija pažymi, kad bausmė už padarytą nusikalstamą veiką skiriama neperžengiant Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų. Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmė, skiriama tik esant BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje arba 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams.

BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalį, tačiau straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Skirdami švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę, remdamiesi BK 54 straipsnio 3 dalimi, teismai nurodo, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Skirdami švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę, remdamiesi BK 62 straipsnio 1 arba 2 dalimi, teismai išdėsto atitinkamoje šio straipsnio dalyje numatytas ir byloje nustatytas sąlygas bei pagrindžia, kokios nustatytos aplinkybės leidžia taip švelninti bausmę. Šis reikalavimas išdėstytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgoje“.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punkte nustatyta, kad taikydamas švelnesnės negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmės paskyrimą, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Taigi, pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. BK 62 straipsnis  1 ar 2 dalis taip pat numato galimybę skirti švelnesnę, negu įstatyme numatytą bausmę. Tačiau tam turi būti minėto straipsnio 1 ar 2 dalyse numatyti pagrindai. Tiek pirmosios instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teismas, nenustatė nei BK 54 straipsnio 3 dalyje, nei BK 62 straipsnyje numatytų pagrindų skirti švelnesnę, negu numatyta įstatyme, bausmę. Tokių pagrindų nenurodo ir apeliantas. Esant šioms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad baudžiamasis  įstatymas byloje pritaikytas tinkamai.

Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pabrėžiama, kad pagal LR BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra tik išimtinės aplinkybės ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal LR BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms aplinkybėms. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2007m. balandžio 17 d. nutartyje  2K-7-45/2007 nurodė, kad teisingumas yra vienas  pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdų, tikslų. Pagal baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekstą tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija).

 Viena iš būtinų sąlygų LR BK 62 straipsnio pagrindu skirti švelnesnę bausmę yra - kaltininko atvykimas ir pranešimas apie padarytą nusikalstamą veiką. Tokia aplinkybė byloje nenustatyta, be to, nenustatyta ir kitų LR BK 62 str. 2d. 1-6 p. numatytų sąlygų taikyti švelnesnę nei įstatymas numato bausmę. Byloje pagrįstai nustatyta, jog nėra nuteistojo  atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Tai, kad nuteistojo sūnaus gyvenamoji vieta deklaruota kartu su nuteistuoju nepatvirtina, jog N. P. vienintelis juo rūpinasi ir jam atliekant bausmę nebūtų kas juo pasirūpins. Byloje pateikti duomenys tik patvirtina, jog nuteistojo  tėvas yra pensininkas, o motina invalidė ir jai nustatytas specialus nuolatinės priežiūros poreikis (iki 2010-11-21), tačiau nepatvirtina, jog jais rūpinasi būtent nuteistasis N. P. ir šių asmenų nebūtų kam prižiūrėti, jeigu jis realiai atliktų laisvės atėmimo bausmę.

Byloje taip pat nenustatyta išimtinių nuteistąjį ir jo veikos pavojingumą apibūdinančių aplinkybių, kurios duotų pagrindą išvadai, jog straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Nuteistojo skunde nurodytos šeimyninės aplinkybės nemažina nei nuteistojo padarytos veikos pavojingumo, nei jo paties pavojingumo bei neduoda pagrindo išvadai, jog laisvės atėmimo bausmės paskyrimas ir su jos taikymu susiję apribojimai šiuo atveju akivaizdžiai prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principui. Pažymėtina, jog bausme siekiama pataisyti asmenį, pasiekti, kad jis daugiau nebenusikalstų, tačiau bausme siekiama taip pat ir to, kad asmuo būtų nubaustas, t. y. patirtų tam tikras valstybės prievartos priemones dėl padarytos nusikalstamos veikos, o kartu tuo būtų apgintas ir viešas interesas, kad kiekvienas kaltas asmuo būtų tinkamai nubaustas. Šiuo atveju atsižvelgiant į visas paminėtas aplinkybes darytina išvada, jog tik laisvės atėmimo bausmės paskyrimas užtikrintų šių tikslų išpildymą.

 Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas laisvės atėmimo bausmę nuteistajam skyrė pagrįstai, paskirtoji laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, atitinka nuteistojo padarytos veikos ir paties nuteistojo pavojingumą yra teisinga ir tinkama realizuoti LR BK 41 straipsnyje numatytus tikslus, todėl skirti švelnesnę bausmę nėra teisinio pagrindo.

Kolegija pažymi, kad  pirmosios instancijos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą, teismui buvo pateikti duomenys apie tai, kad  vykdant  2009-03-13 teismo baudžiamuoju įsakymu skirtą bausmę – baudą, iš apelianto išieškota tik dalis baudos (b. l. 123), nebuvo pateikti duomenys, jog likusi suma iš apelianto išieškota. Todėl teismas pagrįstai LR BK 64 straipsnio pagrindu šiuo nuosprendžiu skirtą bausmę subendrino su neatliktos bausmės dalimi. Aplinkybė, kad iš apelianto išieškota baudos dalis -473,15 Lt paaiškėjo tik apeliacinės instancijos teisme (b. l. 163). Esant šioms aplinkybėms, šiuo pagrindu keisti nuosprendį nėra pagrindo, o nuosprendžio vykdymo procese šis klausimas gali būti išspręstas, nepasiunčiant vykdyti nuosprendžio dalį dėl baudos išieškojimo, nes bauda sumokėta.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo. Todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

                                                                  n u t a r ė :

 

            Nuteistojo N. P. apeliacinį skundą atmesti.

            

 

 

Kolegijos pirmininkė teisėja                                                        Danguolė Šiugždinytė

 

Teisėjai                                                                                               Valdas Vitunskas

 

                                                                                                              Gytis Večerskas