Civilinė byla Nr. e2A-895-803/2026

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00036-2025-0

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.9.2;

 (S)

                                                                                         2.6.11.1; 3.2.4.11; 3.3.1.21 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

                LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė,

vienasmeniškai teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. P. (V. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Šakių rajono Grinaičių žemės ūkio bendrovės ieškinį atsakovui V. P. (V. P.) dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. J..

Teismas

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo 2 520 Eur avansą, 518,50 Eur palūkanų, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo teismo įsakymo priėmimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad atsakovas 2020 m. viduryje prašė ieškovės vadovo paskolinti pinigų, taip pat pasiūlė palankiomis kainomis įsigyti automobilius GAZ 66 ir įvairios žemės ūkio technikos. Ieškovės vadovą sudomino pasiūlymas įsigyti žemės ūkio technikos. Atsakovas paprašė jam pervesti 2 000 Eur avansą ir pažadėjo, kad per mėnesį ieškovei pristatys automobilį GAZ 66. Ieškovė 2020 m. rugsėjo mėnesį pervedė atsakovui 2 000 Eur avansą. Atsakovas 2020 m. spalio viduryje ieškovės vadovui telefonu pranešė, kad greitai pristatys automobilį, bet ieškovė turi papildomai sumokėti 300 Eur. Ieškovė 2020 m. spalio 17 d. sumokėjo 300 Eur. Po daugiau nei dviejų mėnesių ieškovės vadovui telefonu susisiekus su atsakovu, pastarasis nurodė, kad automobilis ieškovui bus pristatytas 2020 m. pabaigoje, bet dar reikia sumokėti 220 Eur. Ieškovė 2020 m. gruodžio 28 d. pervedė atsakovui 220 Eur, tačiau atsakovas neperdavė ieškovei transporto priemonės.

2.       Atsakovas 2021 m. pradžioje pranešė ieškovei, kad turi problemų su muitine ir negalės pristatyti transporto priemonės GAZ 66. Ieškovė nurodė atsakovui, kad jis privalo grąžinti jam sumokėtą 2 520 Eur avansą, tačiau atsakovas avanso negrąžino. Šalys buvo sudariusios žodinę pavedimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo ieškovei nupirkti transporto priemonę GAZ 66 už 2 520 Eur sumą. Ieškovė šią pinigų sumą atsakovui pervedė, tačiau atsakovas savo pareigos perduoti ieškovei nuosavybės teise transporto priemonės GAZ 66 neįvykdė. Atsakovas turėjo pristatyti ieškovei transporto priemonę iki 2020 m. pabaigos, tačiau jos nepristatė. Dėl to atsakovas turi mokėti ieškovei 134,28 Eur palūkanas.

3.       Atsakovas nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovas ieškovės vadovo prašymu padėjo organizuoti automobilio įsigijimą, tačiau dėl nuo atsakovo nepriklausančių priežasčių Baltarusijos aukcione įsigytų transporto priemonių pristatyti į Lietuvą nebuvo galimybės. Ieškovės vadovas savo nuožiūra automobilį perpardavė užsienyje, todėl atsakovas ieškovei nieko nėra skolingas. Automobilio įsigijimui, jo remontui ir gabenimui į Lietuvą trečiasis asmuo ieškovės vardu pervedė atsakovui 2 520 Eur sumą. Valstybės institucijos nesuteikė atsakovui leidimo įsigytas transporto priemones įvežti į Lietuvą. Dėl to ieškovė pardavė automobilį trečiajam asmeniui, o atsakovas pradėjo organizuoti nusipirktos transporto priemonės į eksportą į Vokietiją. Šalims veikiant kartu bendro intereso įgyvendinimui, atsakovas atliko su trečiuoju asmeniu, veikiančiu ieškovės vardu, aptartus veiksmus ir padėjo ieškovei organizuoti automobilio įsigijimą.

4.       Šalims nepavykus įsigytų transporto priemonių parsigabenti į Lietuvą, trečiasis asmuo, veikdamas ieškovės vardu ir interesais, savo nuožiūra pardavė automobilį. Jeigu ieškovės vadovas veikė ne ieškovės naudai ir gautas lėšas už automobilį pasisavino, tokiu atveju už ieškovės nuostolį materialiai yra atsakingas ieškovės vadovas. Jeigu trečiasis asmuo veikė ieškovės naudai, t. y. pajamas už automobilio pardavimą ieškovė gavo, patikslintas ieškinys yra reiškiamas melagingais pagrindais, siekiant nepagrįstai pasipelnyti atsakovo sąskaita. Jeigu lėšos už parduotą automobilį iš pirkėjo ir nebuvo gautos, tai yra ieškovės ir (ar) trečiojo asmens atsakomybėje. Ieškovė galimai buvo apgauta asmens, kuris pasisavino jos pinigines lėšas, įskaitant ir lėšas, gautas už automobilio pardavimą. Ieškovė siekia savo nuostolius nepagrįstai susigrąžinti iš atsakovo, nes nėra jokių galimybių nuostolių išsiieškoti iš kaltininko.

5.       Atsakovas veikė sąžiningai, apie viską informuodamas trečiąjį asmenį. Atsakovas ieškovei nieko nepardavė ir neįsipareigojo parduoti, o tik padėjo trečiajam asmeniui įsigyti automobilį, už tai jokio atlygio negaudamas. Dėl to pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai tarp šalių nesusiklostė. Atsakovas negali būti prilyginamas ieškovės įgaliotiniu, nes jos vardu veikti neįsipareigojo ir niekada neveikė atstovaudamas jos interesus. Atsakovas visada veikė savo interesais kartu su trečiuoju asmeniu, kuriam darė paprastą, gyvenimiško pobūdžio paslaugą iš draugiškumo, už tai nereikalaudamas ir negaudamas jokio atlygio. Valstybės institucijoms neleidus transporto priemonių įvežti į Lietuvą, trečiasis asmuo paskambino atsakovui ir pranešė, kad V. H., pas kurį Baltarusijoje buvo palikti automobiliai, jam pasiūlė parduoti ieškovei priklausantį automobilį pažįstamam asmeniui, gyvenančiam Bulgarijoje.

6.       Atsakovas neprivalo kompensuoti ieškovės galimai patirtų nuostolių, kuriuos ieškovė galėjo patirti tik dėl to, kad trečiasis asmuo nusprendė per V. H. perparduoti automobilį tiesiogiai Baltarusijoje, o V. H. lėšų už parduotą automobilį tikėtinai niekam neperdavė. Šalių teisiniai santykiai atitinka jungtinės veiklos (partnerystės) teisinius santykius, kooperuojantis savo turtu, darbu ir žiniomis, įsipareigojant veikti bendram teisėtam tikslui – įsigyti transporto priemones žemės ūkio reikmėms, bet su tam tikra išlyga – šalių veiksmų bendrumo rezultatas iš esmės yra individualus, nes transporto priemones šalys Baltarusijos aukcione pirko kiekviena savo nuožiūra, savo naudai ir savo paskirtims. Atsakovas niekaip negalėjo likti skolingas nei ieškovei, nei trečiajam asmeniui. Bet kokie prievoliniai santykiai dėl automobilio yra susiklostę ir išlikę nebent tarp ieškovės, trečiojo asmens ir V. H., priklausomai nuo to, kieno naudai veikė trečiasis asmuo.

7.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. J. sutiko su ieškovės ieškiniu, prašė jį tenkinti. Nurodė, kad yra ieškovės vadovas. Trečiasis asmuo su atsakovu bendrauja tik kaip ieškovės vadovas, kitų ryšių nepalaiko. Ieškovei reikėjo didesnio pravažumo transporto priemonės. Trečiasis asmuo žinojo, kad atsakovas jau yra įsigijęs transporto priemonę aukcione Baltarusijoje. Trečiasis asmuo susitarė, kad atsakovas Baltarusijoje aukcione nupirks ir pargabens transporto priemonę. Tiksli kaina ir terminai nebuvo sutarti, taip pat nesitarė, kad transporto priemonė būtų perkama aukcione ieškovės vardu. Rašytinio įgaliojimo nesuteikė, nes įgyjamas buvo mažareikšmis daiktas. Sužinojo, kad yra kilusių problemų dėl transporto priemonės pervežimo į Lietuvą, tačiau dokumentų nematė. Atsakovas buvo supažindinęs su V. H., kuris buvo ieškovės darbuotoju. Šiuo metu dėl V. H. veiksmų ieškovės turto atžvilgiu vyksta ikiteisminis tyrimas, yra paskelbta jo paieška. Trečiasis asmuo nebuvo davęs leidimo ar nurodymo parduoti transporto priemonės, nors ir žinojo, kad transporto priemonė saugoma pas V. H. Baltarusijoje. Transporto priemonė nei trečiajam asmeniui, nei ieškovei nebuvo perduota, taip pat nebuvo grąžinti ir pinigai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. lapkričio 17 d. sprendimu priėmė ieškovės Šakių rajono Grinaičių žemės ūkio bendrovės atsisakymą nuo 384,23 Eur ieškinio reikalavimo dėl palūkanų priteisimo dalies ir šią bylos dalį nutraukė. Ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo V. P. ieškovei Šakių rajono Grinaičių žemės ūkio bendrovei 2 520 Eur skolos, 65,93 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (2 585,93 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. sausio 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 001,48 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš ieškovės Šakių rajono Grinaičių žemės ūkio bendrovės atsakovui V. P. 28,33 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškinio reikalavimų dalį atmetė. Priteisti iš atsakovo V. P. į valstybės biudžetą 34,43 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Grąžino ieškovei Šakių rajono Grinaičių žemės ūkio bendrovei 6 Eur žyminio mokesčio dalį.

9.       Teismas nustatė, kad ieškovė atsakovui 2020 m. rugsėjo 4 d. pervedė 1 000 Eur, 2020 m. rugsėjo 12 d. – 1 000 Eur, 2020 m. spalio 17 d. – 300 Eur, 2020 m. gruodžio 2 d. – 220 Eur, mokėjimų paskirtyse nurodydama: „avansas už prekes“. Trečiasis asmuo piniginių lėšų pervedimo metu buvo ir dabar yra ieškovės vadovas. Atsakovo ir trečiojo asmens paaiškinimai patvirtina, kad atsakovas ketino sau Baltarusijoje aukcione pirkti naudotą transporto priemonę. Trečiasis asmuo ir atsakovas žodžiu susitarė, kad atsakovas aukcione Baltarusijoje nupirks ir pargabens dar vieną naudotą transporto priemonę. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad trečiasis asmuo, tardamasis dėl transporto priemonės Baltarusijoje pirkimo, veikė kaip ieškovės vadovas, t. y. byloje nėra jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad antroji atsakovo perkama transporto priemonė turėjo būti perduota ieškovės ar trečiojo asmens nuosavybėn.

10.       Ieškovė 2025 m. sausio 8 d. pateikė pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kurį grindė CK 6.870, 6.872 straipsniais, reglamentuojančiais paskolos teisinius santykius, ir laiku negrąžinta skola. Nors pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo nurodytas paskolos santykių egzistavimas, tačiau bylos duomenys nepatvirtina, kad ieškovės vadovas pinigų pervedimo metu būtų tokius savo veiksmus vertinęs kaip paskolos suteikimą. Atvirkščiai, pavedimo paskirtyje yra aiškiai nurodyta, kad pinigai pervesti ne kaip paskola, o kaip avansas už prekes.

11.       Pradiniu ieškiniu ieškovė įrodinėjo, kad buvo sudaryta transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis. Teismas, įvertinęs trečiojo asmens ir atsakovo žodinio susitarimo esmę ir vėlesnį šio susitarimo vykdymą, padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, kad buvo sudaryta automobilio pirkimo–pardavimo sutartis. Tokią išvadą patvirtina ir tai, kad šio susitarimo sudarymo metu atsakovas nebuvo transporto priemonės savininkas (net nebuvo aišku, ar tokiu taps ateityje), nebuvo sutarta ir dėl transporto priemonės kainos, pardavimo termino ir t.t. Taigi susitarimo sudarymo metu šalys nelaikė šios sutarties automobilio pirkimo–pardavimo sutartimi, o tai patvirtina ir pačios ieškovės pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje pakitusi pozicija dėl šalių susitarimo galimo vertinimo.

12.       Atsakovas nebuvo įgaliotas ir neatliko jokių teisinių veiksmų ieškovės vardu su trečiaisiais asmenimis. Teismo posėdyje trečiasis asmuo patvirtino, kad atsakovui nebuvo pavesta atlikti jokių teisinių veiksmų ieškovės vardu, t. y. atsakovui nebuvo pavesta ieškovės vardu nupirkti transporto priemonės. Ieškovei įrodinėjant pavedimo sutarties sudarymą, trečiasis asmuo teismo posėdyje negebėjo nuosekliai paaiškinti, kokį pavedimą, kokiam terminui tariamai ieškovė davė, kokios pavedimo ribos. Dėl šių aplinkybių teismas nusprendė, kad pavedimo teisiniai santykiai nėra įrodyti.

13.       Šalių paaiškinimai apie susitarimo esmę nepatvirtina atsakovo teiginių, kad šalių teisiniai santykiai kvalifikuotini, kaip jungtinė veikla. Nėra jokių duomenų, kad buvo sutarta kooperuoti savo intelektinius ar darbinius (profesines ir kitas žinias) įgūdžius, kad šalys naudodamos kooperuotus išteklius bendrai veikti. Vien tai, kad egzistavo bendras tikslas aukcione Baltarusijoje nusipirkti ir atsigabenti į Lietuvą naudoti naudotas transporto priemones, nereiškia, kad buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis. Akivaizdu, kad transporto priemonės buvo nupirktos atsakovo vardu, tik atsakovas rūpinosi šių transporto priemonių remontu, gabenimu. Viena iš teismų praktikoje išskiriamų esminių jungtinės veiklos sutarties sąlygų – dalyvių susitarimas dėl įnašų į bendrą veiklą. Pagal byloje nustatytas aplinkybes susitarimas dėl galimų jungtinės veiklos dalyvių įnašų nėra apibrėžtas. Jungtinė veikla grindžiama dalyvių pasitikėjimu ir lojalumo pareiga, išplaukiančia iš sutarties fiduciarinio pobūdžio, įnašų nekonkretumas gali būti kompensuotas partneriams geranoriškai bendradarbiaujant. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti (CK 6.969 straipsnio 4 dalis). Rašytinė sutartis tarp ieškovės ir atsakovo nebuvo sudaryta.

14.       Byloje iš esmės nėra ginčo, kad ieškovė atsakovui pervedė bendrą 2 520 Eur sumą. Atsakovo tvirtinimu, ši suma buvo panaudota naudoto automobilio pirkimui, transportavimui ir remontui. Automobilis ieškovei nebuvo perduotas: automobilį aukcione savo vardu pirkęs atsakovas patvirtino, kad visi automobilio dokumentai yra jo dispozicijoje, rašytinė pirkimo–pardavimo sutartis su ieškove nebuvo sudaryta. Tai, kad atsakovas nelaiko savęs šios transporto priemonės savininku, nekeičia automobilio teisinio statuso. Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis turi būti rašytinės formos (CK 6.4311 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje tokia sutartis nebuvo sudaryta.

15.       Byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos konstatuoti, kad atsakovas 2 520 Eur sumą įgijo be teisinio pagrindo, todėl turi ją grąžinti. Ieškovei, pervedusiai atsakovui 2 520 Eur sumą, nuosavybės teisė į transporto priemonę neperėjo. Byloje pateikti įrodymai ir faktinių aplinkybių visuma suteikia pagrindą teismui konstatuoti, kad atsakovas prašoma priteisti suma praturtėjo, o pinigų gavimas nėra pateisinamas nei įstatymu, nei konkrečiu aktu, nei sandoriu (CPK 178, 185 straipsniai). Dėl to ieškinio reikalavimas priteisti 2 520 Eur tenkintas (CK 6.237 straipsnis).

16.       CK 6.210 straipsnyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Ieškovei iš atsakovo priteistina 65,93 Eur palūkanų, apskaičiuotų nuo 2024 m. liepos 1 d. (ieškovės nurodyta palūkanų skaičiavimo pradžia nuo pretenzijos pateikimo dienos) iki 2025 m. sausio 8 d. (kreipimosi į teismą dienos), t. y. už 191 dieną (2 520 Eur x 5 proc. / 365 d. x 191 d. = 65,93 Eur) (CK 6.237 straipsnio 1 dalis, 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnis). 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

17.       Atsakovas V. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 17 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės ieškinys buvo patenkintas iš dalies, ir ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

17.1.                      Teismas netinkamai vertino įrodymus ir padarė prieštaringą bei nepagrįstą išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad trečiasis asmuo, tardamasis dėl transporto priemonės Baltarusijoje pirkimo, veikė kaip ieškovės vadovas, t. y. kad antroji atsakovo perkama transporto priemonė turėjo būti perduota ieškovei ar trečiajam asmeniui. Pats teismas buvo nustatęs, kad trečiasis asmuo piniginių lėšų pervedimo metu buvo ir dabar yra ieškovės vadovas, kuris, atlikdamas pavedimus, jų paskirtyje aiškiai nurodė, kad tai yra mokėjimai „už prekes”. Dėl to teismo išvada, kad ieškovės vadovas neveikė kaip ieškovės vadovas yra prieštaringa. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovės vadovas, veikdamas ieškovės vardu, iš ieškovės sąskaitos, ieškovės lėšomis sumokėjo atsakovui už automobilį, kurį pats ir užsakė, susitardamas, kad automobilį nupirks atsakovas.

17.2.                      Teismas nepagrįstai atskyrė automobilio pirkimą nuo lėšų už jį pervedimo, nors šios aplinkybės yra aiškiai susijusios ir sąlygojančios viena kitą. Aplinkybę, kad ieškovė lėšas pervedė už automobilio pirkimą, patvirtina atsakovo, trečiojo asmens paaiškinimai ir liudytojo V. H. parodymai. Jeigu ieškovės vadovas, pervesdamas ieškovės lėšas atsakovui, veikė ne ieškovės naudai, tada tokie veiksmai reiškia, kad ieškovės vadovas neteisėtai iššvaistė ieškovės lėšas ir padarė jai žalą. Už tokius veiksmus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 ir 184 straipsniuose yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Ieškovės vadovas padarė eilę finansinės apskaitos pažeidimų, tačiau šios aplinkybės negali įtakoti atsakovo teisių ir pareigų. Ieškovės patirtus nuostolius dėl automobilio pirkimo lėmė pačios ieškovės vadovo veiksmai.

17.3.                      Jeigu ieškovės vadovas veikė teisėtai, tokiu atveju jis veikė ieškovės naudai, pagal susitarimą su atsakovu dėl automobilio pirkimo, o tai paneigia ieškovės ieškinio pagrindą. Tuomet teismo išvada, kad tarp šalių nesusiklostė jokie sutartiniai teisiniai santykiai, yra aiškiai nepagrįsta. Bylos duomenys ir liudytojo V. H. parodymai neginčytinai patvirtina buvus šalių susitarimui dėl automobilio pirkimo. Tai, kad šį automobilį ieškovės vadovo nurodymu vėliau V. H. perpardavė Baltarusijoje trečiajam asmeniui, yra išimtinai ieškovės vadovo sąmoningų sprendimų rezultatas.

17.4.                      Teismas netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius ir neatskleidė bylos esmės. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad tarp šalių nesusiklostė sutartiniai teisiniai santykiai, ir taikė nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo institutą. Teismas neatskleidė bylos esmės, kuri iš tiesų yra visiškai aiški, nes bylos įrodymai patvirtina, kad atsakovas ir trečiasis asmuo, veikdamas ieškovės vardu, susitarė, kad atsakovas Baltarusijoje vykusiame aukcione nupirks automobilį, už kurį ieškovė atsiskaitė, tačiau dėl trečiojo asmens veiksmų automobilis į Lietuvą nebuvo atgabentas, o buvo perleistas Baltarusijoje. Automobilis galėjo būti atsakovo ir trečiojo asmens susitarimo dalyku dar iki jo įgijimo, o teismo nurodyta aplinkybė, kad nebuvo sudaryta rašytinė sutartis, nepaneigia tokio susitarimo fakto.

17.5.                      Šalių teisiniuose santykiuose yra ir pirkimo–pardavimo, ir tarpininkavimo (atstovavimo), ir jungtinės veiklos elementų. Dėl to teismas turėjo konstatuoti mišraus šalių susitarimo egzistavimą. Šis susitarimas buvo iš dalies įvykdytas, nes automobilis buvo įgytas, tačiau nebuvo atgabentas į Lietuvą, nes automobiliui nebuvo išduota importo viza. Tačiau ieškovė per trečiąjį asmenį įgijo galimybę automobiliu disponuoti ir ją pilnai realizavo, nes V. H. trečiojo asmens nurodymu automobilį perpardavė. Taigi atsakovas savo pareigas ieškovei ar jos vadovui įvykdė.

17.6.                      Nagrinėjamoje byloje nėra esminės CK 6.237 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nepagrįsto praturtėjimo taikymui būtinos sąlygos – neteisėtumo, nes atsakovas pinigines lėšas iš ieškovės įgijo teisėtai pagal susitarimą su jos vadovu, kuris automobiliu disponavo savo nuožiūra, t. y. jį perpardavė. Ieškovės nuostoliai yra išimtinai jos vadovo atsakomybės klausimas. CK 6.237 straipsnio 1 dalies nuostata taikoma tik tuomet, kai turto įgijimo negalima pateisinti konkrečiu aktu ar sandoriu, o šiuo atveju akivaizdžiai egzistavo šalių susitarimas. Teismas pernelyg sureikšmino patį lėšų pervedimo faktą ir nevertino procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų visumos, tuo nepagrįstai susiaurindamas bylos nagrinėjimo ribas. Neteisinga priteisti iš atsakovo pinigines lėšas, kai atsakovas nedisponuoja nei šiomis lėšomis, nei už jas įgytu automobiliu.

18.       Ieškovė Šakių rajono Grinaičių žemės ūkio bendrovė atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

18.1.                      Teismas pagrįstai ginčo teisiniams santykiams taikė nepagrįsto praturtėjimo institutą, nors to ieškovė ir nenurodė, kartu išsamiai analizuodamas kitus galimus ginčo teisinius santykius (pirkimo–pardavimo, pavedimo, jungtinės veiklos). Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad susitarimo sudarymo metu šalys nelaikė šios sutarties automobilio pirkimo–pardavimo sutartimi, tai patvirtina ir pačios ieškovės pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje pakitusi pozicija dėl šalių susitarimo galimo vertinimo. Šio susitarimo sudarymo metu atsakovas nebuvo transporto priemonės savininkas, nebuvo sutarta ir dėl transporto priemonės kainos, pardavimo termino ir t.t. Teismas padarė teisingą išvadą, kad pavedimo santykiai tarp šalių nesusiklostė, nes atsakovas nebuvo įgaliotas ir neatliko jokių teisinių veiksmų ieškovės vardu su trečiaisiais asmenimis.

18.2.                      Teismas pagrįstai nustatė, kad šalių paaiškinimai apie susitarimo esmę nepatvirtina atsakovo vertinimo, kad buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis. Vien aplinkybė, kad egzistavo bendras tikslas aukcione Baltarusijoje nusipirkti ir atsigabenti į Lietuvą transporto priemones, nereiškia, kad buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis. Transporto priemonės buvo nupirktos atsakovo vardu, tik atsakovas rūpinosi šių transporto priemonių remontu, gabenimu. Aplinkybė, kad atsakovas nelaiko savęs šios transporto priemonės savininku, nekeičia automobilio teisinio statuso. Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis turi būti rašytinės formos, o tokia sutartis su ieškove nebuvo sudaryta. Dėl to teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje yra įrodytos visos sąlygos taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą.

18.3.                      Ieškovė, pervedusi atsakovui 2 520 Eur, neįgijo nuosavybės teisių į transporto priemonę. Atsakovas 2 520 Eur suma praturtėjo, o šios sumos gavimas nėra pateisinamas nei įstatymu, nei konkrečiu aktu, nei sandoriu. Teismas nurodė, kad liudytojas V. H. iš esmės patvirtino abiejų šalių nurodytas faktines aplinkybes, jog nei vienas automobilis nebuvo įgytas ieškovės vardu, o pardavus automobilį, gautos lėšos nebuvo perduotos ieškovei. Tačiau šio liudytojo parodymai, kad jis automobilį pardavė be dokumentų, kad negalintis nurodyti, kokiam asmeniui, verčia abejoti šio liudytojo parodymų tikrumu. Dėl to, tikėtina, kad šio liudytojo ir atsakovo versija buvo išgalvota, siekiant pateisinti avanso negrąžinimą.

18.4.                      Atsakovas teismui buvo pateikęs savo ir trečiojo asmens pokalbio telefonu įrašą. Atsakovas taip pat nurodė, kad trečiojo asmens neįspėjo apie daromą jų pokalbio telefonu įrašą. Atsakovo pateikta garso įrašo ištrauka, atsižvelgiant į jos turinį ir kitus byloje surinktus įrodymus, vertintina, kaip nepakankamai patikima ir nepakankama atsakovo argumentams patvirtinti. Garso įrašas patvirtina ir tai, kad trečiasis asmuo buvo atsakovo provokuojamas. Trečiasis asmuo šio pokalbio metu nepatvirtino fakto, kad automobilis buvo parduotas per V. H. į Bulgariją, kad už šį automobilį V. H. jam negrąžino pinigų.

18.5.                      Tiek atsakovas tiek liudytojas V. H. teismo posėdyje nurodė, kad automobilio dokumentai yra pas atsakovą, kad jie nebuvo perduoti Baltarusijos piliečiui, kuris įsigijo automobilį be dokumentų. Tokiu atveju tik atsakovas, kaip automobilio savininkas, turi teisę kreiptis į Baltarusijos ikiteismines (teismines) institucijas, reikalaudamas jam sugrąžinti automobilį, arba reikalauti, kad V. H. jam sugrąžintų pinigus už parduotą automobilį.

Teismas

K o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

19.       Byloje kilo ginčas dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo, ieškovės atsakovui pervestų 2 520,00 Eur pagrindo ir atsakovo pareigos grąžinti ieškovei šią sumą. Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė atsakovui mokėjimo pavedimais 2020 m. rugsėjo 4 d. pervedė 1 000 Eur, 2020 m. rugsėjo 12 d. – 1 000 Eur, 2020 m. spalio 17 d. – 300 Eur, 2020 m. gruodžio 2 d. – 220 Eur, mokėjimų paskirtyse nurodydama „avansas už prekes“ (el.b., failas 1, l. 26-29). Atsakovas 2020 m. rugsėjo 11 d. aukcione Baltarusijoje įsigijo nuosavybės teise du automobilius GAZ 66 (el.b., failas 1, l. 77-85). Atsakovas 2020 m. spalio 20 d. pateikė Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai (toliau – Ministerija) prašymą išduoti individualią karinės įrangos licenciją importuoti iš Baltarusijos Respublikos du specialius automobilius GAZ 66. Tačiau Ministerija 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimu nepritarė importo licencijos išdavimui (el.b., failas 1, l. 71-76). Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2021 m. vasario 15 d. sprendimu netenkino atsakovo skundo dėl Ministerijos 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimo panaikinimo (el.b., failas 1, l. 52-59).

20.       Ieškovės 2024 m. birželio 15 d. raštu atsakovui pareikalavo grąžinti 2 520 Eur (el.b., failas 1, l. 31), o 2025 m. sausio 8 d. kreipėsi į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo išieškoti iš atsakovo 2 520 Eur skolą ir 506,42 Eur palūkanas. Tarp ieškovės ir atsakovo kilo ginčas dėl atsakovo pareigos grąžinti ieškovei 2 520,00 Eur. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovas 2 520 Eur sumą įgijo be pagrindo, todėl privalo ją grąžinti ieškovei. Atsakovas apeliaciniu skundu ginčiją šią teismo išvadą.

Dėl bylos šalių teisinių santykių kvalifikavimo

21.       Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas reglamentuojamas CK 6.137–6.242 straipsniuose. Pagal CK 6.237 straipsnio 1 dalį, asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus CK nustatytas išimtis. Nurodyta pareiga atsiranda ir tuo atveju, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus kai turto negalima išreikalauti CK 6.241 straipsnyje nustatytais atvejais (CK 6.237 straipsnio 2 dalis). CK 6.242 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. CK 6.242 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika.

22.       Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką bylose dėl nepagrįsto praturtėjimo ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-381/2021; 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-916/2024). Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių. Reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica). Priešingai, jei atsakovas mano, kad gavo turtą, esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018).

23.       Bylos nagrinėjimo metu pačios bylos šalys skirtingai vertino sudaryto sandorio, pagal kurį buvo atsakovui pervesti pinigai, teisinę prigimtį. Ieškovė iš pradžių teigė, kai tai paskolos teisiniai santykiai, vėliau, kad pirkimo–pardavimo ar pavedimo. Tuo tarpu atsakovas rėmėsi jungtinės veiklos teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, o apeliaciniame skunde teigia, kad šalių teisiniuose santykiuose yra ir pirkimo–pardavimo, ir tarpininkavimo (atstovavimo), ir jungtinės veiklos elementų.

24.       Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius duomenis ir pačių šalių bei trečiojo asmens paaiškinimus, iš dalies sutinka su atsakovo skundo argumentu, kad ieškovės atlikti 2 520 Eur mokėjimo pavedimai negali būti vertinami, kaip sumokėti atsakovui be teisinio pagrindo. Pačiuose mokėjimo pavedimuose yra aiškiai nurodyta, kad jų paskirtis – „avansas už prekes“ (el.b., failas 1, l. 26-29). Kasacinis teismas savo praktikoje ne kartą yra vertinęs šalių sutartinius teisinius santykius, kai šalys nebūdavo sudarę rašytinės sutarties, atsižvelgdamas į pačių šalių mokėjimo pavedimuose nurodomą pinigų pervedimo paskirtį (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2013). Taigi nagrinėjamoje byloje ieškovė atsakovui 2 520 Eur sumokėjo kaip avansą už prekes.

25.       Ieškovės, trečiojo asmens ir atsakovo paaiškinimai bei rašytiniai dokumentai sutapo dėl aplinkybių, kad: ieškovei, kaip žemės ūkio veikla užsiimančiam juridiniam asmeniui, reikėjo didesnio pravažumo transporto priemonės; ieškovės vadovas pažinojo atsakovą ir buvo matęs pas jį tinkamą transporto priemonę; atsakovas ketino vykti į Baltarusiją pirkti kitos tokios pačios transporto priemonės; kadangi ieškovės vadovas ketino įsigyti ieškovei tokią pat transporto priemonę iš atsakovo, atsakovas Baltarusijos aukcione 2020 m. rugsėjo 11 d. įsigijo dvi transporto priemones GAZ 66; atsakovui Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija nesuteikė importo licencijos, todėl abi transporto priemonės liko Baltarusijoje ir nei viena iš jų nebuvo perduota nei ieškovei, nei trečiajam asmeniui, taip pat nei su ieškove, nei su trečiuoju asmeniui atsakovas nesudarė rašytinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties.

26.       Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nors šalys ir nesudarė rašytinės CK 6.4311 straipsnyje nurodytus reikalavimus atitinkančios motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties, tačiau šalių susitarimas žodžiu ir avanso už prekes sumokėjimas patvirtina, kad šalis siejo ikisutartiniai teisiniai santykiai ir jie buvo įsipareigoję sudaryti transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį. Tačiau atsakovui negavus licencijos, transporto priemonė nebuvo perduota ieškovei ir rašytinė sutartis, patvirtinanti ieškovės nuosavybės teises į transporto priemonę, nebuvo sudaryta.

27.       Pažymėtina, kad pagal bendrąsias pirkimo–pardavimo sutartis reglamentuojančias teisės normas daiktų perdavimas pirkėjui yra pagrindė pardavėjo pareiga (CK 6.317 straipsnio 1 dalis). Pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu), jeigu šalys nėra susitarusios kitaip (CK 6.309 straipsnio 2 dalis). Kai išankstinę įmoką gavęs pardavėjas nustatytu laiku neperduoda pirkėjui daiktų, šis turi teisę reikalauti, kad pardavėjas jam perduotų daiktus arba grąžintų sumokėtą sumą (CK 6.315 straipsnio 3 dalis). Taigi atsakovas, gavęs iš ieškovės 2 520 Eur avansą ir neperdavęs ieškovei transporto priemonės, privalo šią sumą ieškovei grąžinti. Dėl to pirmosios instancijos teismas, nors ir kitu pagrindu, bet teisėtai priteisė ieškovei iš atsakovo 2 520,00 Eur avansą.

28.        Nors atsakovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde teigia, kad jis neprivalo šios sumos grąžinti ieškovei, nes jos vadovas vienasmeniškai priėmė sprendimą parduoti transporto priemonę Baltarusijoje per šios šalies pilietį V. H., kuris transporto priemonę pardavęs, bet gautų pinigų neperdavęs trečiajam asmeniui, byloje šias aplinkybes tiesiogiai aptvirtinančių duomenų nėra.

29.       Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Teismas turi įsitikinti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodinėjimo procese taikytinos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

30.       Nagrinėjamoje byloje teismo 2025 m. spalio 16 d. posėdyje liudytoju apklaustas V. H. parodė, kad atsakovo 2020 m. rugsėjo 11 d. įsigytos dvi transporto priemonės buvo paliktos Baltarusijoje jo kieme ir vieną iš jų jis pardavė Baltarusijos piliečiui, o gautas lėšas pasiliko sau. Tačiau nei teismo posėdyje, nei atsakovo į bylą pateiktame jo ir liudytojo pokalbyje (el. b., failas 1, l. 51; failas 2, l. 69-71) nėra paaiškinta, kaip transporto priemonė galėjo būti teisėtai parduota, nesudarius jokios rašytinės sutarties.

31.       Sprendžiant pagal CK 6.305 straipsnio, reglamentuojančio pirkimo–pardavimo sutarties sampratą, 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, nuosavybės teisės perėjimo į parduotą daiktą momentas sietinas su abiejų šios sutarties šalių pareigų, susijusių su daikto perdavimu ir priėmimu (pardavėjo pareigos perduoti daiktą, o pirkėjo pareigos jį priimti), įvykdymu.

32.       Pažymėtina, kad pagal byloje esančius duomenis dviejų transporto priemonių GAZ66 savininkas iki šiol yra pats atsakovas, jokių rašytinių dokumentų, galinčių patvirtinti šios transporto priemonės, galimai skirtos parduoti ieškovei, pardavimą kitam asmeniui, byloje nėra. Dėl to atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai remiasi V. H. parodymais, kaip patvirtinančiais, kad atsakovas nebeturi pareigos grąžinti ieškovei sumokėto avanso už prekes (transporto priemonę), kuri ieškovei nebuvo perduota nei faktiškai, nei teisiškai.

Dėl procesinės bylos baigties

33.       Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, sprendžia, kad nors pirmosios instancijos teismas ir netinkamai kvalifikavo šalių sutartinius teisinius santykius, tačiau pats priimtas sprendimas priteisti iš atsakovo ieškovei jos sumokėtą avansą ir palūkanas, yra iš esmės teisingas. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

34.       Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skunduose nurodytų argumentų plačiau nepasisakoma, nes jie neveikia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

35.       CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Pagal CPK 320 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai; apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Byloje nenustatyta CPK 320 straipsnio pažeidimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

37.       Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmestas, jam bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės nepriteistinos. Ieškovė pateikė duomenis, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą parengimą advokatei sumokėjo 2 420 Eur, todėl ieškovei iš atsakovo priteistina 2 420 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis ir 98 straipsnio 1 dalis).

38.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos (tenkančios kiekvienai iš šalių) sudaro mažesnę nei 8,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 96 straipsnis).

39.       Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a:

netenkinti atsakovo V. P. apeliacinio skundo. 

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei Šakių rajono Grinaičių žemės ūkio bendrovei, j. a. k. 174292335, iš atsakovo V. P. (V. P.), a. k. (duomenys neskelbtini) 2 420,00 Eur (du tūkstančius keturis šimtus dvidešimt eurų 0 euro centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliaciniame procese.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėja                                                                                                     Rūta Petkuvienė