Civilinė byla Nr. e2A-625-241/2015

Proceso Nr. 2-55-3-01303-2014-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.1.5.2.; 2.5.1.6.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Dalios Kačinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Veiza“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Veiza“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Čili Holdings“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (actio Pauliana) ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovo bankroto administratorius UAB „Finresta“ kreipėsi į teismą actio Pauliana pagrindu prašydamas pripažinti negaliojančia 2010 m. gegužės 25 d. tarp ieškovo ir atsakovo sudarytą prievolių įskaitymo sutartį, taikyti restituciją ir priteisti ieškovui iš atsakovo 4 304 294,41 Lt. Administratorius nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-4376-345/2011, iškėlė ieškovui bankroto bylą. Teismas 2012 m. lapkričio 29 d. nutartimi ieškovo bankroto administratorių UAB „Verslo administravimo ir paslaugų biuras“ pakeitė naujuoju administratoriumi UAB „Finresta“. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 11 d. priėmė nutartį, kuria patvirtino patikslintą bankrutavusios įmonės kreditorių sąrašą bei jų finansinius reikalavimus bendrai 362 283,67 Lt sumai. Šių finansinių reikalavimų patenkinimui ieškovas turto neturi. Administratorius nustatė, kad 2010 m. gegužės 25 d. ieškovas ir su ja susijusi UAB „Čili Holdings“ sudarė prievolių įskaitymo sutartį, pagal kurią sutarties šalys įskaitė viena kitos vienarūšes priešpriešines prievoles, po ko pasibaigė 4 304 294,41 Lt atsakovo prievolė ieškovui. Sudaryta sutartis buvo neteisėta ir turi būti panaikinta Pauliano ieškinio, kurio taikymui yra visos sąlygos, pagrindu. Nuo 2009 m. UAB „Veiza“ buvo nemoki ir turėjo kreditorių dar iki ginčijamos sutarties sudarymo, tokia išliko ir visą laiką iki pat bankroto bylos iškėlimo. Kadangi ieškovo bankroto administratoriui visi įmonės dokumentai nėra perduoti, jis objektyviai neturi galimybės teismui pateikti ieškovo kreditorių sąrašų ar kitų reikšmingų dokumentų, kurie atskleistų ieškovo įsiskolinimus konkretiems kreditoriams prievolių įskaitymo sutarties sudarymo dieną. Visgi neįmanoma situacija, kad prie bankroto ribos esanti įmonė neturėtų įsipareigojimų kreditoriams. UAB „Veiza“ kreditorių teisių pažeidimas pasireiškė tuo, kad įmonė, žinodama apie savo nemokumą, prieš pat bankroto bylos iškėlimą, prievolių įskaitymo sutartimi privilegijuotai (prieš kitus kreditorius) atsiskaitė būtent su susijusiu kreditoriumi UAB „Čili Holdings“, tokiu būdu nesąžiningai sumažindama savo turtą ir padarydama atsiskaitymą su kitais kreditoriais neįmanomu. Nei vienas teisės aktas, teismo sprendimas ar sutartis nenustato pareigos sudaryti tokio pobūdžio sutarties, kokia buvo sudaryta ginčo šalių, todėl ginčijamos sutarties šalys neprivalėjo sudaryti. Tiek ieškovas, tiek ir atsakovas, pasirašydami ginčijamą prievolių įskaitymo sutartį, žinojo, kad šios sutarties sudarymo metu UAB „Veiza“ yra nemoki, dėl ko akivaizdžiai žinojo, jog sudarydami šią sutartį pažeidžia visų likusių ieškovo kreditorių interesus. Šalių nesąžiningumą papildomai įrodo tai, kad sutartis buvo sudaryta dar nesuėjus įskaitytų tarpusavio prievolių mokėjimo terminams (CK 6.67 str. 5 p.); bendrovės buvo susijusios ir kontroliuojamos tų pačių akcininkų (CK 6.57 str. 1 d. 7 p.). Kadangi apie ginčijamą prievolių įskaitymo sutartį administratorius sužinojo tik 2014 m. gegužės 5 d., gavęs Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-162-781/2014 UAB „Skaidyta“ atstovo lydraštį, todėl ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Atsakovui manant, kad bankroto administratorius ginčijamą sutartį faktiškai gavo anksčiau nei nurodė ieškovas, jam kyla pareiga tokią poziciją pagrįsti įrodymais (CPK 12 str.), tačiau to nepadarė. Vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas. Šiuo atveju tik 2014 m. gegužės 5 d. gavus papildomus dokumentus bei atsiradus galimybei įvertinti ginčijamą sutartį iš kitos perspektyvos, ieškovui galėjo susiformuoti žinojimas apie ginčijamos sutarties neteisėtumą ir tai, jog ši sudaryta sutartis pažeidžia kreditorių teises. Net jei teismas ir nuspręstų, jog ieškinio senaties terminas buvo praleistas, prašo jį atnaujinti, atsižvelgiant į šioje byloje egzistuojantį viešąjį interesą. Pripažinus sandorį negaliojančiu, administratorius prašė taikyti restituciją, grąžinant ieškovui 4 304 294,41 Lt, nepaisant to, kad ieškovo bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma sudaro 362 283,67 Lt. Pagal kasacinio teismo praktiką bankroto bylos specifika neleidžia visiškai tiksliai identifikuoti visų kreditorių reikalavimų sumos iki nebus priimtas sprendimas dėl bendrovės bankroto pabaigos, o ieškovui pareikštų kreditorinių reikalavimų suma dar gali kisti (padidėti), todėl ji objektyviai negali lemti restitucijos apimties nustatymo. Be to, bankroto procese yra ginami ne tik bankrutuojančios įmonės kreditorių, tačiau ir įmonės akcininkų interesai, o pagal ĮBĮ 31 straipsnio 1 dalies 6 punktą, atsiskaičius su bankrutavusios įmonės kreditoriais, likęs bendrovės turtas būtų grąžinamas įmonės savininkams (akcininkams).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovui iš ieškovo 1 977 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios apmokamos iš ieškovo administravimo išlaidų. Spręsdamas dėl vienos iš actio Pauliana taikymui būtinų sąlygų – neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, teismas pabrėžė, jog kreditorių bei jų reikalavimų egzistavimo ginčijamo sandorio sudarymo metu fakto savaime nepatvirtina byloje pateikti duomenys apie ieškovo bankroto byloje patvirtintus kreditorius bei jų finansinius reikalavimus, nes byloje neįrodyta, kad šių kreditorių prievolės (reikalavimo teisės) ieškovui atsirado ir egzistavo 2010 m. gegužės 25 d., t. y. ginčijamos sutarties sudarymo metu. Nors ieškovo balanse, kuris sudarytas už 2009 m., užfiksuoti duomenys apie 9 529 000 Lt bendrovės įsipareigojimus, bet ginčijamas sandoris buvo sudarytas vėliau (beveik po pusmečio), todėl nėra pagrindo spręsti, kad balanse esantys duomenys buvo aktualūs ginčijamo sandorio sudarymo metu. Iš prievolių įskaitymo sutartyje nurodytų duomenų apie atsakovo reikalavimo teisių į ieškovą atsiradimo pagrindus ir bendrą ieškovo atsakovui įsiskolinimo sumą, kuri sudaro 8 359 001,69 Lt, teismas pripažino, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovas buvo jei ne vienintelis, tai tikrai didžiausiais ieškovo kreditorius, todėl ginčijamo sandorio sudarymas buvo abiem sutarties šalims naudingas. Teismas pažymėjo, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, taikytino bankroto atveju, ir nedraudžia vykdyti finansinių prievolių savo kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012), ką šiuo atveju ieškovas padarė. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pirmoji actio Pauliana sąlyga neįrodyta. Kadangi nenustatyta, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu be atsakovo ieškovas turėjo kitų kreditorių, kurių reikalavimo teisės buvo neabejotinos ir galiojančios, teismas sprendė, jog tokiu atveju negalėjo būti ir kreditorių teisių pažeidimo.

Teismas konstatavo, kad ieškovas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą actio Pauliana ieškiniui pareikšti. Teismas pažymėjo, jog administratorius neteikė duomenų bei juos patvirtinančių rašytinių įrodymų, kada jis ar ankstesnis administratorius perėmė iš ieškovo valdymo organų bendrovės dokumentus, įskaitant ginčijamą sutartį, tačiau dabartinio administratoriaus sužinojimas apie ginčijamą sutartį negalėjo būti jo nurodytą dieną (2014 m. gegužės 5 d.), nes iš byloje pateiktų ankstesnio administratoriaus 2012 m. lapkričio 20 d. rašytinių paaiškinimų matyti, kad apie ginčijamą sandorį šis administratorius žinojo 2012 m. lapkričio 20 d. ir ją (sutartį) turėjo. Teismas atkreipė dėmesį, kad atstatydinęs ankstesnį administratorių, teismas įpareigojo jį per 15 dienų nuo šios nutarties priėmimo dienos perduoti naujajam administratoriui UAB „Finresta“ BUAB „Veiza“ turtą ir visus dokumentus, todėl ne vėliau kaip 2012 m. gruodžio 14 d. dabartinis administratorius turėjo disponuoti tais pačiais dokumentais, kuriuos turėjo ir pradinis administratorius. Įrodymų, kad administratorius UAB „Verslo administravimo ir teisės paslaugų biuras“ neįvykdė teismo įpareigojimo jam (UAB „Finresta“) perduoti visus dokumentus, byloje nepateikta, todėl ši aplinkybė nenuginčyta. Iš administratoriaus UAB „Verslo administravimo ir paslaugų biuras“ 2012 m. lapkričio 20 d. rašytinių paaiškinimų turinio teismas nustatė, kad jau tuomet (2012 m. lapkričio 20 d.) šis administratorius manė, kad 2010 m. gegužės 25 d. prievolių įskaitymo sutartis yra neteisėta ir pažeidžia bendrovės kreditorių interesus ir, nors kaip nurodė, kreipėsi į teismą dėl šios sutarties nuginčijimo, tačiau, patikrinus teismų informacinę sistemą LITEKO, nenustatyta, kad ieškinys dėl tokio sandorio nuginčijimo buvo pareikštas teisme. Dabartinis administratorius UAB „Finresta“ apie ginčijamą sandorį turėjo sužinoti ne vėliau kaip 2012 m. gruodžio 14 d., tačiau ieškinį teismui dėl prievolių įskaitymo sutarties nuginčijimo pateikė 2014 m. birželio 17 d., t. y. praėjus beveik vieneriems metams ir septyniems mėnesiams nuo sužinojimo apie tokį sandorį. Teismas pripažino, kad tik tinkamai susipažinęs su gauta medžiaga, ją įvertinęs ir išanalizavęs, administratorius galėjo konstatuoti tikėtiną sandorio neteisėtumą, tačiau pabrėžė, kad beveik dviejų metų terminas tam (suvokimui) yra neprotingai ilgas. Teismo vertinimu, administratoriaus deklaruojamas sužinojimo apie teisės pažeidimą momentas neatitinka apdairaus ir rūpestingo asmens, kuris analogiškoje situacijoje galėjo išsiaiškinti apie tikėtiną teisių pažeidimą, standarto.

Spręsdamas termino atnaujinimo klausimą, teismas pažymėjo, kad administratorius nenurodė svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, tokių svarbių priežasčių nenustatyta, o ieškinio senatį prašė atnaujinti dėl viešojo intereso. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad nurodyta aplinkybė nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes priešingu atveju ieškinio senaties institutas netektų prasmės, kadangi visose bankroto ir su juo susijusiose bylose egzistuoja viešas interesas. Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas nusprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Dėl neprivalomumo sudaryti sandorį teismas konstatavo, kad ieškovas neturėjo teisinės prievolės sudaryti ginčijamojo sandorio, tačiau jo sudarymas atitiko atitinkamomis sąlygomis veikiančio įprasto ūkio subjekto elgesio standartą.

Spręsdamas dėl sandorio šalių nesąžiningumo, teismas nustatė, kad sandoris buvo sudarytas tarp susijusių juridinių asmenų ir sandoris sudarytas dėl skolos, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, mokėjimo, todėl sandorio šalių nesąžiningumas būtų preziumuojamas (CK 6.67 str. 5 p. ir 7 p.) ir dėl to papildomas sandorio šalių nesąžiningumo nustatymas nėra reikalingas. Tačiau atsižvelgęs į tai, kad nėra visų actio Pauliana taikymui būtinų sąlygų, teismas konstatavo, kad prievolių įskaitymo sutarties nuginčijamas šiuo pagrindu negalimas, todėl ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti visiškai, jeigu būtų nuspręsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas, prašo terminą atnaujinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai vertino sąlygą dėl neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, pažeidė CPK 185 straipsnį bei kasacinio teismo formuojamas įrodymų vertinimo taisykles. Ieškovo finansinės atskaitomybės balansas už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 12 d. patvirtina, kad ieškovo turto vertė sudarė 5 094 000 Lt, o įsipareigojimai – net 9 529 000 Lt. Ieškovas buvo nemokus ir turėjo kreditorių dar iki ginčijamos sutarties sudarymo. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartimi buvo patvirtintas patikslintas ieškovo kreditorių sąrašas ir jų 362 283,67 Lt kreditoriniai reikalavimai. Taigi ieškovas turėjo kreditorių tiek iki sandorio sudarymo, tiek po sandorio sudarymo, akivaizdu, kad įmonės kreditorių buvo ir sandorio dieną. Pagal formuojamą teismų praktiką, kai reikalavimą taikyti actio Pauliana pareiškia bankrutuojančios įmonės administratorius, gindamas visų šios įmonės kreditorių interesus, teismas, spręsdamas dėl reikalavimo patenkinimo, neprivalo konkrečiai identifikuoti ginčijamo sandorio metu buvusių įmonės kreditorių, nes jų identifikavimas nevertintinas kaip aplinkybė, turinti reikšmės bylai teisingai išspręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2014). Atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo praktiką, bankroto administratorius neturi pareigos įrodyti, jog ieškovas prievolių įskaitymo sutarties sudarymo momentu turėjo kreditorių, kurių reikalavimai bendrovei buvo neabejotini ir galiojantys.

2. Teismas su viešuoju interesu susijusioje civilinėje byloje nepagrįstai konstatuodamas, jog ieškovas neįrodė pirmosios actio Pauliana sąlygos, ne tik nebuvo aktyvus rinkdamas įrodymus, bet netgi priešingai – trukdė ieškovui teismo pagalba tokius įrodymus rinkti – 2014 m. rugpjūčio 19 d. dublike ieškovas pateikė teismui prašymą apklausti liudytojais buvusį ieškovo vadovą A. L. ir buvusią vyriausiąją buhalterę L. S. dėl įsiskolinimo sandorio dienai, bet teismas tokį ieškovo prašymą atmetė.

3. Administratoriui vis dar nėra perduoti visi įmonės dokumentai dėl atsakovui naudingų ir neteisėtų, nesąžiningų ieškovo buvusių vadovų veiksmų, todėl bankroto administratorius objektyviai neturi galimybės teismui pateikti ieškovo kreditorių sąrašų ar kitų reikšmingų dokumentų, kurie atskleistų ieškovo įsiskolinimus konkretiems kreditoriams įskaitymo sutarties sudarymo dieną. Nepaisant to, ieškovas pagrindė aplinkybę, kad ginčijamos sutarties sudarymo metu ieškovas buvo nemokus ir turėjo kreditorių, turinčių neabejotinas ir galiojančias reikalavimo teises ieškovui. Teismo pozicija, jog veiklos nevykdanti 2009 m. pabaigoje nemoki įmonė po pusės metų, t. y. ginčijamo sandorio dieną neturėtų nei vieno kreditoriaus, t. y. pataptų moki, o dar po     9 mėn. vėl taptų nemoki ir jai būtų iškelta bankroto byla, neatitinka logikos dėsnių bei įrodymų vertinimo taisyklių.

4. Darbuotojos, buvusios vaiko priežiūros atostogose, faktiškai buvo ieškovo kreditorės. Nors šių darbuotojų reikalavimai ginčijamo sandorio sudarymo dieną dar nebuvo suėję, tačiau sudarydamas tokį sandorį ieškovas žinojo, kad darbuotojos neišvengiamai taps jo kreditorėmis.

5. Teismas nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2012 m. lapkričio 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012), nurodančia, jog kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, taikytino bankroto atveju, ir nedraudžia vykdyti finansinių prievolių savo kreditoriams, be to, nurodo, jog ginčijamo sandorio sudarymas abejoms šalims buvo naudingas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ne kartą konstatuota, kad, nepaneigiant šio išaiškinimo, būtina turėti omenyje tai, jog jis taikytinas tik tiems atvejams, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko, kaip verslo subjekto, protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2013 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2013). Ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas buvo nemokus, veiklos nevykdė, todėl tokioje situacijoje jo valdymo organai turėjo laikytis kreditorių lygiateisiškumo ir atsiskaityti su visais kreditoriais proporcingai, o ne išimtinai su susijusiu kreditoriumi.

6.Teismas nepagrįstai konstatavo nesant kreditorių teisių pažeidimo. Kreditorių teisės buvo pažeistos, nes ieškovas žinojo savo finansinę padėtį, veiklos nevykdė ir pajamų negavo, žinojo apie gresiantį bankroto bylos iškėlimą, tačiau įskaitymo sutartimi privilegijuotai atsiskaitė būtent su susijusiu kreditoriumi UAB „Čili Holdings“ ir panaikino itin didelį 4 304 294,41 Lt šio kreditoriaus įsiskolinimą ieškovui, tokiu būdu nesąžiningai sumažindama savo turtą ir susijusiam asmeniui suteikdamas nepagrįstą prioritetą kitų kreditorių atžvilgiu, kurie neteko galimybės į proporcingą savo reikalavimų patenkinimą.

7. Teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškinio senaties terminas praleistas. Ieškinio senaties terminas išlieka priklausomas nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši – atsiranda nuo tos dienos, kurią administratorius sužinojo apie įmonės sandorius. Bankroto administratorius iki šiol neturi visų  reikiamų dokumentų, jam perduotų sutarčių ir kitų dokumentų sąraše ginčijamos sutarties nėra, o dokumentai buvo perimti 2013 m. sausio 7 d. Prievolių įskaitymo sutartį bankroto administratorius gavo tik 2014 m. gegužės 5 d. su UAB „Skaideta“ atstovo lydraščiu Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-162-781/2014 dėl UAB „Skaideta“ kreditorinio reikalavimo ieškovo bankroto byloje tvirtinimo. Tik minėtu momentu, gavus papildomus dokumentus bei atsiradus galimybei įvertinti ginčijamą įskaitymo sutartį, ieškovui galėjo susiformuoti žinojimas (tačiau tik sąlyginis) apie ginčijamos įskaitymo sutarties neteisėtumą. Dėl šių priežasčių vienerių metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

8. Konstatavęs, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas, teismas nepagrįstai netenkino prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Ieškovas elgėsi sąžiningai, buvo pakankamai apdairus ir rūpestingas, dėjo visas įmanomas pastangas norėdamas gauti reikiamus dokumentus bei tinkamai ir objektyviai įvertinti situaciją, ko jis negalėjo ir iki šiol negali tinkamai padaryti dėl atsakovui palankių neteisėtų buvusių vadovų veiksmų. Be to, byloje egzistuoja viešasis interesas, kuriuo siekiama apginti socialiai jautrios grupės darbuotojų, valstybės, kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, o taip pat ir bankrutuojančios įmonės interesus. Jei teismas laikytų terminą praleistu, jis atnaujintinas.?

9. Panaikinus Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 13 d. sprendimą ir priėmus naują sprendimą – ieškovo ir atsakovo sudarytą prievolių įskaitymo sutartį pripažinus negaliojančia ab initio – turi būti sprendžiamas restitucijos klausimas. Restitucija turėtų būti taikoma visa sandorio apimtimi, nepaisant to, kad ieškovo bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma sudaro 362 283,67 Lt. Be to, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1489/2014, buvo patvirtintas kreditoriaus UAB „Skaideta“ 427 642 Lt finansinis reikalavimas. Bankroto bylos specifika neleidžia visiškai tiksliai identifikuoti visų kreditorių reikalavimų sumos iki nebus priimtas sprendimas dėl ieškovo bankroto pabaigos. Ieškovui pareikštų kreditorinių reikalavimų suma, kaip ir administravimo išlaidų dydis, dar gali kisti (padidėti), todėl patvirtintų reikalavimų suma objektyviai negali lemti restitucijos apimties nustatymo.

Atsakovas prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:

1. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad jis neturi pareigos įrodyti, jog ieškovo prievolių įskaitymo sutarties sudarymo momentu turėjo kreditorių, kurių reikalavimai bendrovei buvo neabejotini ir galiojantys. Tokią išvadą apeliantas daro netinkamai interpretuodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2014. Minėtoje byloje ginčijamas sandoris buvo sudarytas po teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo, vadinasi, ginčo sandoriu galėjo būti pažeistos tik kreditorių, dalyvaujančių bankroto byloje, teisės. Nagrinėjamoje byloje kalbama apie ginčo sandorį, kuris buvo sudarytas prieš devynis mėnesius iki bankroto bylos iškėlimo, todėl akivaizdu, kad per devynis mėnesius UAB „Veiza“ kreditorių sudėtis ir reikalavimo teisės neabejotinai pasikeitė.

2. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad bankrutuojančios įmonės kreditoriais turėjo būti laikomi ir tie kreditoriai, kurių reikalavimo teisės atsirado vėliau (darbuotojai, buvę vaiko priežiūros atostogose). Bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimo teisės ginčo sandorio sudarymo metu neegzistavo. Šio fakto ieškovas nepaneigė viso bylos nagrinėjimo metu. Nesant reikalavimo teisių, atsakovas negalėjo kitam kreditoriui suteikti nepagrįsto pirmumo prieš neegzistuojančius kreditorius.

3. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai apie kreditorius ginčijamos sutarties sudarymo dienai grindžiami tik prielaidomis, jokių objektyvių įrodymų ar faktų į bylą nepateikta. ieškovo argumentai, kad darbuotojai, kurių turtiniai reikalavimai yra patvirtinti bankroto byloje, turėtų būti laikomi kreditoriais ginčo sandorio sudarymo metu vien remiantis prielaida, kad kažkada tokias reikalavimo teises jie gali įgyti, yra visiškai nelogiška ir prieštarauja actio Pauliana instituto esmei ir paskirčiai.

4. Teismas pagrįstai ir motyvuotai atsisakė tenkinti ieškovo prašymą dėl liudytojų apklausos, kadangi apklausta negali patvirtinti bylai reikšmingų aplinkybių. Ieškovo teigimu, nurodyti asmenys turėtų pasakyti ir objektyviai patvirtinti  pirmos eilės kreditorių (darbuotojų) reikalavimų atsiradimo laiką. Joks asmuo tokių objektyvių duomenų, praėjus daugiau nei ketveriems metams, negalėtų nurodyti. Nesuprantama, kaip ieškovo administratorius, neturėdamas duomenų apie byloje jau patvirtintų kreditorių reikalavimų kilmę, šiuos reikalavimus galėjo teismui pateikti tvirtinti.

5. Neįrodęs, kad ginčijamas sandoris pažeidė konkrečių kreditorių teises, t. y. kad UAB „Veiza“ kreditoriai, nurodyti bankroto byloje, turėjo reikalavimo teises į UAB „Veiza“ ginčijamos sutarties sudarymo dieną, neįmanoma nustatyti, ar UAB „Veiza“, įskaičiusi savo reikalavimus UAB „Čili Holdings“, pažeidė konkrečių kreditorių teises būtent sandorio sudarymo metu. Ieškovas neįrodė, kad ginčijama sutartimi buvo pažeistos konkrečių kreditorių, kurių interesus gina bankroto administratorius, teisės, nes šie asmenys neturėjo reikalavimų bendrovei ginčijamos sutarties sudarymo metu.

6. Sudarydama ginčijamą sutartį UAB „Veiza“ nesuteikė pirmenybės kreditoriui UAB „Čili Holdings“ prieš kitus kreditorius. Ieškovas nepateikė įrodymų, kokie kiti ieškovo kreditoriai ginčijamų sandorių sudarymo metu turėjo priešpriešinių reikalavimų, kuriuos būtų galėję įskaityti, ir kurių kreditorių teisės yra pažeistos ginčijamais įskaitymais.

7. Ginčijamos sutarties sudarymo metu UAB “Veiza” tarpusavio reikalavimų įskaitymas su didžiausiu kreditoriumi atitiko įprastą verslo logiką, kadangi tokiu būdu buvo sumažinti skolininko įsipareigojimai, o įstatymas nedraudė tokio įskaitymo atlikti. Actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką

8. UAB „Veiza“ nemokumas sudarant 2010 m. gegužės 25 d. prievolių įskaitymo sutartį nėra priežastis pripažinti sandorį negaliojančiu, nes įstatymas (CK 6.140 str.) leidžia kreditoriui įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus skolininkui esant nemokiam, netgi tuo atveju, kai reikalavimų terminas nėra suėjęs.

9. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad jis nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino actio Pauliana ieškiniui pareikšti. Prie apeliacinio skundo ieškovas prideda 2013-01-07 BUAB „Veiza“ segtuvų aprašus, kuriais bando įrodyti, kad jam ginčo sutartis nebuvo perduota. Tačiau pateikiami nauji dokumentai nesudaro pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes.

10. Teismas teisingai ir pagrįstai įvertino, kad šiuo atveju administratoriaus deklaruojamas sužinojimo apie teisės pažeidimą momentas neatitinka apdairaus ir rūpestingo asmens, kuris analogiškoje situacijoje galėjo išsiaiškinti apie tikėtiną teisių pažeidimą, standarto. Todėl teismo padaryta išvada, kad administratorius praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą, atitinka teisingumo, protingumo principus ir galiojančios teismų praktikos išaiškinimus.

11. Nėra pagrindo narinėjamoje byloje atnaujinti ieškovo praleistą ieškinio senaties terminą. Administratoriaus teiginiai, kad jis neprivalėjo susipažinti su bankroto byla teisme, kad apie ginčijamą sutartį sužinojo tik 2014 m. gegužės 5 d., kai  bankroto byla iškelta dar 2011 m. vasario 28 d., kelia abejonių administratoriaus tinkamu veikimu siekiant vykdyti jam ĮBĮ nustatytas pareigas, tame tarpe ir pareigą ginčyti įmonės kreditorių interesus pažeidžiančius sandorius (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas), rodo bankroto administratoriaus nerūpestingumą ir aplaidumą. Bankroto administratoriaus aplaidumas ir nerūpestingumas nelaikomas pakankama priežastimi atnaujinti ieškinio senaties terminą.

12. Ieškovas neįrodė savo reikalavimo teisės į visą prašomą ieškinio sumą. Ieškovas nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, suformuluotais civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2014, kadangi jie yra neaktualūs ir jais negali būti vadovaujamasi šioje byloje.  Nurodytoje byloje bankrutuojančios įmonės kreditorių patvirtinta kreditorinių reikalavimų suma buvo gerokai didesnė nei ginčijamo sandorio vertė, o šiuo atveju ginčijamo sandorio suma vienuolika kartų viršija bankroto byloje patvirtintą kreditorių reikalavimų sumą. Dėl šios priežasties ieškovo cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nagrinėjamu atveju vadovautis nėra pagrindo.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Byloje nustatyta, kad UAB „Veiza“ buvo skolinga UAB „Čili Holdings“ 8 359 001,69 Lt, o UAB „Čili Holdings“ skolinga UAB „Veiza“ – 4 304 294,41 Lt. 2010 m. gegužės 25 d. šalys sudarė prievolių įskaitymo sutartį, kuria susitarė, kad šalių vienarūšės priešpriešinės prievolės 4 304 294,41 Lt sumoje, remiantis CK 6.130 straipsniu, pasibaigia įskaitymu.Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 28 d. nutartimi iškėlė ieškovui bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Verslo administravimo ir paslaugų biuras“; 2012 m. lapkričio 29 d. nutartimi ieškovo bankroto administratorius buvo pakeistas naujuoju administratoriumi UAB „Finresta“. Ieškovas BUAB „Veiza“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Finresta“, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Čili Holdings“, prašydamas pripažinti 2010 m. gegužės 25 d. prievolių įskaitymo sutartį, pasirašytą tarp UAB „Veiza“ ir UAB „Čili Holdings“, negaliojančia ab initio ir taikyti restituciją – priteisti ieškovui iš atsakovo 1 246 609,83 Eur (4 304 294,41 Lt) sumą.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Kartu su apeliaciniu skundu ieškovas pateikė buvusio bankroto administratoriaus perduotus sutarčių ir kitų dokumentų sąrašus, kuriais įrodinėja, kad dokumentų perdavimo dieną ginčijamos sutarties nuorašas jam nebuvo įteiktas. Nors CPK 314 straipsnis riboja naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, tačiau pagrindinis teismo tikslas – reikšmingų bylai aplinkybių nustatymas, lemia būtinybę kiekvienu konkrečiu atveju spręsti dėl naujų įrodymų priėmimo. Atsižvelgdama į tai, kad pateiktais naujais įrodymais apeliantas ginčija teismo išvadų dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo teisingumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pateikti įrodymai turi reikšmės vertinant ieškinio termino pradžios nustatymo teisingumą, pateiktų įrodymų priėmimas bylos nagrinėjimo neužvilkins, todėl yra pagrindas priimti kartu su apeliaciniu skundu pateiktus naujus rašytinius įrodymus.

Dėl ieškinio senaties termino

Byloje keliamas ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas. Pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Šio termino pradžios momentas atitinka bendrąjį senaties termino pradžios momentą (CK 1.127 str.), todėl senaties terminui skaičiuoti actio Pauliana atveju taikytinos visos bendrosios šio termino skaičiavimo taisyklės. Nagrinėjamoje byloje actio Pauliana ieškinį pareiškė bankroto administratorius, todėl ieškinio senaties terminas aiškinamas atsižvelgiant ir į bankroto santykių specifinį teisinį reguliavimą. ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte įtvirtinta administratoriaus pareiga ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, taip pat padarius prielaidą, kad yra tyčinio bankroto požymių, kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Šioje teisės normoje pažymėta, kad laikytina, jog administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, kada administratorius gavo arba kada turėjo gauti prievolių įskaitymo sutartį, t. y. kada sužinojo arba turėjo sužinoti apie ginčijamą sandorį.

Apeliantas ieškinyje nurodė, kad apie ginčijamą sandorį sužinojo 2014 m. gegužės 5 d. iš UAB „Skaideta“ Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-162-781/2014 dėl UAB „Skaideta“ kreditorinio reikalavimo UAB „Veiza“ bankroto byloje tvirtinimo gavęs prievolių įskaitymo sutartį, o ieškinį pareiškė 2014 m. birželio 17 d., t. y nepraleidęs vienerių metų ieškinio senaties termino. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas praleido ieškinio senatį, jos termino neatnaujino, konstatavęs, kad administratorius nenurodė svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių. Bylos duomenys liudija, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartimi BUAB „Veiza“ administratorius UAB „Verslo administravimo ir paslaugų biuras“ buvo atstatydintas ir bankroto administratoriumi paskirta UAB „Finresta“, o pradinis administratorius įpareigotas per 15 dienų perduoti naujajam administratoriui visus BUAB „Veiza“ dokumentus. Vadovaudamasis šiomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad dabartinis administratorius apie ginčijamą sandorį turėjo sužinoti ne vėliau kaip 2012 m. gruodžio 14 d. Teismas padarė išvadą, kad dabartinio administratoriaus sužinojimas apie ginčijamą sandorį negalėjo būti administratoriaus nurodoma diena – 2014 m. gegužės 5 d., kadangi ankstesnis administratorius apie ginčijamą sandorį žinojo 2012 m. lapkričio 20 d. ir sutartį turėjo. Teismas nustatė, kad naujasis administratorius ieškinį dėl sandorio nuginčijimo pareiškė 2014 m. birželio 17 d., t. y. praėjus beveik 1 metams ir 7 mėnesiams nuo sužinojimo apie tokį sandorį. Beveik dviejų metų terminą susipažinti su gauta medžiaga, ją įvertinti ir konstatuoti tikėtiną sandorio neteisėtumą teismas pripažino neprotingai ilgu, nenustatęs svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, termino neatnaujino.

Ieškovas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad apie ginčijamą sandorį sužinojo tik 2014 m. gegužės 5 d., todėl vienerių metų ieškinio senaties termino actio Pauliana ieškiniui pareikšti nepraleido. Minėta, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartimi BUAB „Veiza“ pradinis administratorius UAB „Verslo administravimo ir paslaugų biuras“ buvo atstatydintas iš pareigų ir naujuoju administratoriumi paskirta UAB „Finresta“, o pradinis administratorius įpareigotas per 15 dienų perduoti naujajam administratoriui visus BUAB „Veiza“ dokumentus. Visi dokumentai naujajam administratoriui turėjo būti perduoti 2012 m. gruodžio 14 d. Būtent nuo šios datos teismas skaičiavo administratoriaus sužinojimą apie ginčijamą sandorį. Apelianto teigimu, jam bendrovės dokumentai buvo perduoti ne 2012 m. gruodžio 14 d., o 2013 m. sausio 7 d., be to, su bendrovės dokumentais ginčijama įskaitymo sutartis nebuvo perduota. Pagrįsdamas šią aplinkybę administratorius apeliacinės instancijos teismui pateikė dokumentų, kuriuos perėmė iš pradinio bankroto administratoriaus, sąrašus. Šiuose sąrašuose nėra nurodyta ginčijama sutartis, taip pat matyti dalies dokumentų perdavimo data – 2013 m. sausio 7 d., todėl yra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad kartu su įmonės dokumentais ginčijama sutartis jam nebuvo perduota, o dokumentai perduoti ne 2012 m. gruodžio 14 d., bet 2013 m. sausio 7 d. Aplinkybę, kad visi aktualūs bendrovės dokumentai administratoriui nebuvo perduoti patvirtina bankroto byloje (Nr. B2-1688-345/2015) 2013 m. sausio 25 d. nutartimi buvusiam ieškovo vadovui D. V. ir akcininkui D. D. už teismo įpareigojimo nevykdymą skirta 3 000 Lt bauda. Nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, kad nei teismo nurodytą dieną, nei 2013 m. sausio 7 d. administratoriui nebuvo perduota ginčijama įskaitymo sutartis. Tačiau šiuo atveju svarbu atsižvelgti į ieškinio pradžios termino reglamentavimą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kasacinis teismas, konkretindamas senaties termino skaičiavimo taisykles bylose pagal actio Pauliana, yra išaiškinęs, kad CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Taigi vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, svarbu ne tik administratoriaus nurodomas sužinojimo apie ginčijamą sandorį laikas, tačiau ir tai, kada jis turėjo ir galėjo sužinoti apie ginčijamą sandorį. Byloje nustatyta, kad UAB „Finresta“ naujuoju BUAB „Veiza“ administratoriumi paskirta Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartimi. Taigi nuo šios dienos administratorius tapo dalyvaujančiu asmeniu bankroto byloje – bankrutuojančios bendrovės atstovu. UAB „Veiza“ bankroto byloje ginčijamą įskaitymo sutartį pradinis administratorius kartu su rašytiniais paaiškinimais pateikė 2012 m. lapkričio 22 d. Lietuvos apeliaciniam teismui, sprendusiam BUAB „Veiza“ administratoriaus atstatydinimo pagrįstumo klausimą. Pradinio administratoriaus paaiškinimuose dėstomos aplinkybės dėl prievolių įskaitymo sutarčių neteisėtumo, o ginčijama sutartis pridėta prie minėtų paaiškinimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, naujasis bankroto administratorius po jo paskyrimo privalėjo susipažinti su bankroto bylos medžiaga ir sužinoti apie ginčijamą sutartį, todėl teismas pagrįstai apelianto nurodytos datos (2014 m. gegužės 5 d.) nepripažino ieškinio senaties termino pradžios momentu. Administratoriui tapus ieškovo atstovu bankroto byloje, jam tenka pareiga domėtis bylos eiga, susipažinti su byloje esančiais dokumentais, atliktais procesiniais veiksmais. Atsižvelgiant į tai, kad naujasis administratorius buvo pakeistas atstatydinus ankstesnį administratorių, akivaizdu, kad kiekvienas apdairus ir rūpestingas administratorius pasidomėtų ankstesniojo administratoriaus atstatydinimo aplinkybėmis, kurios buvo dėstomos apeliaciniam teismui pateiktuose administratoriaus paaiškinimuose bei prie jų buvo pridėta ginčijama sutartis. Teisėjų kolegijos vertinimu, po UAB „Finresta“ paskyrimo bankroto administratoriumi 2012 m. lapkričio 29 d., pastarasis per protingą terminą, kaip apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, turėjo ir galėjo susipažinti su UAB „Veiza“ bankroto bylos medžiaga. Teismo nustatytas 15 dienų nuo nutarties, kuria paskirtas naujas administratorius, priėmimo dienos terminas dokumentams perduoti, kolegijos vertinimu, laikytinas pakankamu naujajam administratoriui susipažinti su bankroto bylos medžiaga. Iki teismo nustatyto termino pabaigos naujasis administratorius galėjo ir turėjo susipažinti su bankroto byloje esančiais dokumentais, kadangi tapo bankroto byloje dalyvaujančiu asmeniu – bankrutuojančios įmonės atstovu. Taigi, nors ir dėl kitų aplinkybių, kolegija sutinka su teismo nustatyta ieškinio senaties termino pradžia – 2012 m. gruodžio 14 d. Nuo šios datos turėtų būti skaičiuojamas vienerių metų ieškinio senaties terminas actio Pauliana ieškiniui pareikšti. Ieškinys turėjo būti pareikštas iki 2013 m. gruodžio14 d., tačiau teismui pateiktas tik 2014 m. birželio 17 d., todėl teismo išvada, kad ieškinio senaties terminą administratorius praleido, pripažintina teisinga.

Teismui konstatavus ieškinio senaties termino praleidimą, apeliantas prašė jį atnaujinti. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad jei teismas konstatuoja, kad pareikštu ieškiniu siekiama apginti visuomenei svarbius interesus, ieškiniui pareikšti sudėtinga per įstatyme nustatytą terminą surinkti reikiamus duomenis, ar egzistavo kitos aplinkybės, sukliudžiusios jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, ieškovas ėmėsi aktyvių veiksmų ginti pažeistas teises, o praleistas terminas nėra neprotingai ilgas, pareikšto ieškinio atmetimas dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo neatitiktų ieškinio senaties instituto paskirties. Tokiu atveju viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013).

Nustatytos faktinės aplinkybės, kad administratoriui visi dokumentai nebuvo perduoti, kad jis siekė gauti jam reikalingą informaciją bendrovės sandoriams įvertinti, kad buvo iniciatyvus, gina bankrutavusio ieškovo ir jo kreditorių interesus, kad byloje egzistuoja viešasis interesas, kad terminas praleistas šešis mėnesius, leidžia kolegijai spręsti, jog yra pagrindas atnaujinti praleistą senaties terminą actio Pauliana ieškiniui pareikšti. Tokiu atveju darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai byloje susiklosčiusių aplinkybių nepripažino svarbiomis, lemiančiomis ieškinio senaties termino atnaujinimą, todėl yra pagrindas šioje dalyje teismo sprendimą pakeisti ir atnaujinti apeliantui praleistą ieškinio senaties terminą actio Pauliana ieškiniui pareikšti.

Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo ieškinio senaties praleidimą ir pagrindo ją atnaujinti nebuvimą, vis dėlto nagrinėjo actio Pauliano ieškiniui tenkinti būtinų sąlygų egzistavimą ir konstatavo, kad ginčo atveju visų būtinų sąlygų buvimas nenustatytas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje teismų praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Teismas konstatavo, kad kreditorius neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, todėl prievolių įskaitymo sutartis nepažeidė bankrutuojančio skolininko kreditorių teisių. Apeliantas su šiomis teismo išvadomis nesutinka. Jo įsitikinimu, ginčijamos sutarties sudarymo metu UAB „Veiza“ turėjo kreditorių, turinčių neabejotinas ir galiojančias reikalavimo teises, todėl nesąžiningai sumažinus ieškovo turtą neabejotinai buvo pažeistos kitų kreditorių teisės.

Dėl neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės

Minėta, kad viena actio Pauliana pagrindu pareikšto ieškinio tenkinimo sąlygų – neabejotina ir galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė. Ši actio Pauliana patenkinimo sąlyga reiškia, kad kreditorius privalo įrodyti turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2013). Kreditorius įgyja reikalavimo teisę prievolės pagrindu. Prievolė – teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą (CK 6.1 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje nurodo, jog teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ši sąlyga neįrodyta, kadangi apeliantas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas turėjo kreditorių, kurių reikalavimo teisės buvo neabejotinos ir galiojančios. Apelianto teigimu, teismas netinkamai vertino šią sąlygą, pažeidė CPK 185 straipsnį bei kasacinio teismo formuojamas įrodymų vertinimo taisykles. Apelianto įsitikinimu, jis neturi pareigos įrodyti, kad prievolių įskaitymo sutarties sudarymo metu ieškovas turėjo kreditorių, kurių reikalavimai buvo neabejotini ir galiojantys. Šį teiginį apeliantas grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2014, pateiktu išaiškinimu, kad tokioje byloje, kaip nagrinėjamoji, kai reikalavimą taikyti actio Pauliana pareiškia bankrutuojančios įmonės administratorius, gindamas visų šios įmonės kreditorių interesus, teismas, spręsdamas dėl reikalavimo patenkinimo, sprendime neprivalo konkrečiai identifikuoti ginčijamo sandorio metu buvusių įmonės kreditorių, nes jų identifikavimas nevertintinas kaip aplinkybė, turinti reikšmės bylai teisingai išspręsti. Atkreiptinas dėmesys, kad kasacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje buvo ginčijamas sandoris, kuris sudarytas po bankroto bylos iškėlimo, tačiau iki nutarties įsiteisėjimo, todėl pateiktas išaiškinimas aktualus būtent konkrečios nagrinėtos bylos faktinių aplinkybių kontekste, kurios nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių skiriasi, todėl apeliantas nepagrįstai vadovaujasi nurodytais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais.

Šioje byloje actio Pauliana ieškinį reiškia bankroto administratorius, ginantis tiek pačios bendrovės, tiek kreditorių interesus, tačiau jis nėra atleistas nuo pareigos įrodyti pirmąją actio Pauliana ieškiniui tenkinti būtiną sąlygą – galiojančią ir neabejotiną kreditorių reikalavimo teisę. Įrodinėdamas šią sąlygą, apeliantas nurodo, jog pagal ieškovo balanso duomenimis už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., ieškovo turto vertė sudarė 5 094 000 Lt, o įsipareigojimai – 9 529 000 Lt, todėl sandorio sudarymo metu ieškovas neabejotinai turėjo kreditorių,  be to, bankroto byloje patvirtinti kreditorių reikalavimai, kurių suma siekia 362 283,67 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad bankroto administratorius gina ne galimų ieškovo kreditorių interesus, o tų, kurie siekia savo pažeistų teisių gynimo, t. y. kurių reikalavimai yra patvirtinti bankroto byloje, apeliantas privalo įrodyti, kad bankroto byloje patvirtinti kreditorių reikalavimai egzistavo ginčijamo sandorio sudarymo metu. Aplinkybė, kad ieškovas iki sandorio sudarymo turėjo 9 529 000 Lt įsipareigojimų kreditoriams, tačiau šiems kreditoriams nepareiškus reikalavimų bankroto byloje, t. y. nesiekiant savo pažeistų teisių ir interesų gynimo, neįpareigoja teismo nustatinėti visų šių reikalavimų atsiradimo laiką ir pagrindus.

Pažymėtina, kad actio Pauliana institutui taikyti svarbu, kad skolininko ir kreditoriaus prievolės pagrindas būtų atsiradęs anksčiau, negu buvo sudarytas kreditoriaus ginčijamas sandoris. Skolininko sudarytas sandoris nepažeidžia teisių tų kreditorių, kurie jais tapo sudarius ginčijamą sandorį. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantas neįrodinėjo ir neteigė, kad bankroto byloje patvirtinti kreditorių reikalavimai atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Priešingai, apeliantas laikėsi pozicijos, kad po ginčijamo sandorio sudarymo atsiradę darbuotojų reikalavimai, turėtų būti vertinami kaip atitinkantys pirmąją actio Pauliana sąlygą. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka. Tokia apelianto pozicija prieštarauja tiek actio Pauliana instituto prasmei, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu formuojamai praktikai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, jog bankroto administratorius, įrodinėdamas neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės sąlygos buvimą, privalo pateikti duomenis apie bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų atsiradimo momentą. Actio Pauliana taikyti būtina įrodyti, kad nors vienas iš bankroto byloje patvirtintų kreditorių turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę ginčijamų sandorių sudarymo metu. Jeigu bankroto byloje patvirtinti kreditoriai savo reikalavimus įgijo vėliau, nei buvo sudaryti ginčijami sandoriai, tai nesat vienos iš būtinųjų sąlygų actio Pauliana negalės būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2014).

Ieškovui iškėlus bankroto bylą, 2011 m. birželio 16 d. nutartimi buvo patvirtinti kreditorių reikalavimai, kurių suma sudarė 326 600,56 Lt. Darbuotojų reikalavimai sudarė 191 173,46 Lt, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius reikalavimas – 110 535,35 Lt, Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos – 24 837,58 Lt, Lietuvos gretutinių teisių asociacijos – 54,17 Lt. 2013 m. vasario 25 d. nutartimi kreditorių reikalavimai buvo patikslinti, kadangi darbuotojų reikalavimų dalis buvo patenkinta iš Garantinio fondo, todėl pirmos eilės kreditorių reikalavimai sumažėjo iki 57 117,77 Lt, o į kreditorių sąrašus įtrauktas VĮ Turto bankas su 157 798,16 Lt reikalavimu. Šiuos kreditorių reikalavimus tvirtinti teismui teikė bankroto administratorius, taigi administratorius disponuoja visais šių reikalavimų susidarymo pagrindą patvirtinančiais dokumentais. Administratoriui yra žinomas kreditorių reikalavimų susidarymo momentas, tačiau tokių duomenų jis teismui nepateikė. Pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad apeliantas nepateikė įrodymų apie kreditorių galiojančias reikalavimo teises sandorio sudarymo metu, apeliantas tokių įrodymų apeliacinės instancijos teismas taip pat neteikia. CPK 12 straipsnyje įtvirtintas šalių rungimosi principas įpareigoja šalis įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Taigi apeliantui kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius nagrinėjamos actio Pauliana sąlygos egzistavimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokių įrodymų nagrinėjamoje byloje bankroto administratorius nepateikė (CPK 178 str.).

Apelianto teigimu, teismas viešąjį interesą turinčioje byloje nebuvo aktyvus, netenkino ieškovo prašymo liudytojais apklausti ieškovo vadovą A. L. bei vyriausiąją buhalterę L. S. dėl ieškovo įsiskolinimo sandorio dieną. Minėta, kad vertinant pirmosios actio Pauliana sąlygos tenkinimą svarbu nustatyti, kad kreditorių reikalavimo teisės egzistavo ginčo sandorio sudarymo metu. Tokios aplinkybės paprastai nustatomos rašytiniais įrodymais, kuriuose konstatuotas prievolės atsiradimo pagrindas. Bankroto administratorius, teikdamas bankroto bylą nagrinėjančiam teismui prašymus dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo, šiuos duomenis turi ir jais disponuoja, todėl nepagrįsti apelianto argumentai, kad ši aplinkybė turėtų būti įrodinėjama liudytojų parodymais. Pažymėtina, kad apeliantas, teigdamas, jog teismas viešąjį interesą turinčioje byloje nebuvo aktyvus, nerinko įrodymų, apeliacinės instancijos teismui nenurodo, kokie įrodymai turėtų būti surinkti pirmajai actio Pauliana sąlygai pagrįsti, neprašo leidimo šiems įrodymams gauti. Teismo aktyvus vaidmuo negali būti suprantamas kaip įrodinėjimo pareigos perkėlimas teismui, todėl apeliantas nėra atleidžiamas nuo ieškinio tenkinimui būtinų aplinkybių įrodinėjimo.

Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, ieškovas civilinėje byloje Nr. e2-2396-567/2015 yra pareiškęs ieškinį atsakovams UAB „Čili pica“, UAB „Čili Holdings“, UAB „Azijos skoniai“, UAB „Gamtos virtuvė“ ir UAB „GCW“ dėl 342 644,77 Lt žalos atlyginimo, kuriame žalos dydį grindžia bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų dydžiu ir įrodinėjo, kad atsakovai perėmė ieškovo veiklą, todėl turėjo užtikrinti ieškovo darbuotojų darbo teisinių santykių tęstinumą. Administratorius šiame ieškinyje nurodė, kad kreditoriniai reikalavimai darbuotojams susidarė tuomet, kai administratorius, vadovaudamasis ĮBĮ 19 straipsnio 2 dalimi, nutraukęs su darbuotojais darbo sutartis apskaičiavo jiems dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitines išmokas. Taigi kitoje byloje administratoriaus nurodomos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, jog darbuotojų reikalavimai ieškovui atsirado nuo darbo sutarčių nutraukimo dėl įmonės bankroto. Taigi nebuvo galiojantys ginčijamo sandorio sudarymo metu. Dėl šių priežasčių negalima sutikti su apelianto argumentais, kad darbuotojos, buvusios vaiko priežiūros atostogose, faktiškai buvo ieškovo kreditorės ginčo sandorio sudarymo metu. Darbuotojų buvimo įmonėje faktas, nesant įsiskolinimo šiems darbuotojams, negali būti pripažįstamas neabejotinomis ir galiojančiomis reikalavimo teisėmis.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantas neįrodė, kad kreditorių reikalavimo teisė egzistavo tuo metu, kai buvo sudarytas ginčijamas sandoris, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškinys actio Pauliana pagrindu negali būti tenkinamas.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo kaip actio Pauliana sąlygos

Nors actio Pauliana ieškinio tenkinimui būtinas visų ankščiau aptartų sąlygų nustatymas, o konstatavus, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu nebuvo galiojančių ir neabejotinų kreditorių reikalavimų, nurodytu pagrindu pareikštas ieškinys negali būti tenkinamas, tačiau teisėjų kolegija pasisako dėl kreditorių teisių pažeidimo kaip actio Pauliana sąlygos nagrinėjamos bylos kontekste.

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad ginčijamas sandoris nepažeidžia kreditorių interesų. Teismas nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad nenustatyta, jog ieškovas turėjo kreditorių, kurių reikalavimo teisės sandorio sudarymo metu buvo neabejotinos ir galiojančios, negalėjo būti ir kreditorių teisių pažeidimo. Teismas taip pat pabrėžė, kad net ir pripažinus, kad ginčijamos sutarties sudarymo metu ieškovas buvo faktiškai nemokus ar po sandorio sudarymo tapo nemokus, įstatymai nedraudžia nemokiai įmonei atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, tokia galimybė išlieka ir įmonei iškėlus bankroto bylą (ĮBĮ 26 str. 4 d.,  35 str. 8 d.).

Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Ieškovas ir atsakovas atliko tarpusavio reikalavimų įskaitymo sandorį. Ieškovas buvo skolingas atsakovui 8 359 001,69 Lt, o po įskaitymo sutarties jo įsiskolinimas sumažėjo iki 4 304 294,41 Lt. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai. Esant nemokumui, bet dar nesant iškeltos bankroto bylos, įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno kreditoriaus reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Svarbu, kad turto perleidimas nepažeistų kitų analogiškoje situacijoje esančių kreditorių teisių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kreditoriui nedraudžiama iki bankroto bylos iškėlimo daryti įskaitymus, bet skolininkas turi pareigą nepažeisti kitų kreditorių interesų. Jeigu, be kreditoriaus, kuriam perleistas reikalavimas į lėšas, nemokumo padėtyje esantis skolininkas turėjo daugiau kreditorių, kurių reikalavimai buvo piniginiai, o su jais liko neatsiskaityta, tai yra pagrindas išvadai, kad kitų kreditorių interesai buvo pažeisti, nepriklausomai nuo to, kad įmonės nemokumas nedidėjo arba nepakito (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

Atsižvelgiant į aptartus kasacinio teismo išaiškinimus bei į tai, kad administratorius nepateikė duomenų, jog įskaitymo sudarymo metu buvo kitų ieškovo kreditorių, kurie turėjo priešpriešinių vienarūšių reikalavimų ieškovui ir jie galėjo būti įskaityti, nepagrįstais pripažintini apelianto argumentai dėl ginčijamu sandoriu pažeistų kreditorių teisių. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, jog nenustačius, kad ginčijamas sandoris pažeidžia ieškovo kreditorių teises, taip pat nenustačius, kad kreditoriai, kurių reikalavimai patvirtinti bankroto byloje, turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę ginčijamo sandorio sudarymo metu, teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti ginčo sutartį negaliojančia pagal CK 6.66 straipsnį.

Kadangi actio Pauliana taikymui reikalingas visų sąlygų buvimas, teismas nepasisako dėl apelianto argumentų, susijusių su restitucijos taikymo apimtimi.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybės teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas tinkamai taikė ir aiškino actio Pauliana tenkinimui būtinas sąlygas, pagrįstai konstatavo, kad sandorio sudarymo metu nebuvo neabejotinos ir galiojančios kreditorių reikalavimo teisės ir nenustatytas kreditorių teisių pažeidimas, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, atsakovui iš ieškovo priteistinos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str.). Atsakovas pateikė įrodymus, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą patyrė 1 382,25 Eur atstovavimo išlaidų ir prašo priteisti jas iš ieškovo. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų (redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte nurodyti rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai. Nurodytų Rekomendacijų 8.11 punkte nustatytas rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokestis už atsiliepimą į apeliacinį skundą skaičiuotinas taikant nustatytą koeficientą (nagrinėjamu atveju – 1,3) dauginant iš Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių)(696,7Eur). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos viršija rekomenduojamą maksimalų užmokestį už procesinio dokumento surašymą, todėl sprendžia, kad atsakovui iš ieškovo priteistino užmokesčio dydis mažintinas iki rekomenduojamos maksimalios sumos – 905,71 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Čili Holdings“, j. a. k. 301806823, iš ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Veiza“, j. a. k. 121948358, 905,71 Eur (devynis šimtus penkis eurus ir 71 ct) atstovavimo išlaidų, kurios apmokomos iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Veiza“ bankroto administravimui skirtų išlaidų.

Teisėjos                                                                       Danutė Gasiūnienė             

Romualda Janovičienė

Dalia Kačinskienė