5.       Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2017 m. sausio 10 d. ieškovė ir atsakovas pasirašė mokymo sutartį. Mokymo sutartimi ieškovė ir atsakovas susitarė dėl norvegų kalbos mokymo kursų, jų kainos (bendros kainos, pamokų įkainio, atsiskaitymo tvarkos ir kt.).  Mokymo sutarties priedu Nr. 1 ieškovė ir atsakovas susitarė dėl kursų etapų, pamokų skaičiaus bei egzaminų. Atsakovas, siekdamas išmokti norvegų kalbą ir gauti kitų slaugos darbui Norvegijoje reikalingų gebėjimų, sutarė su ieškove, kad pastaroji suteiks kalbos mokymo paslaugas. Atsakovui sėkmingai baigus kalbos mokymo kursus ir įgijus sulygtus kalbos gebėjimus ieškovė įsipareigojo organizuoti darbo sutarties su ieškovės klientu pasirašymą. Šalys sutarė, jog atsakovui dirbant ieškovo kliento naudai atsakovas už mokymo kursus, kurių kaina 4 000 Eur (mokymo sutarties 2.3 p.) sumokės palaipsniui (mokymo sutarties 4 skyrius, 4.2 punktas). Sutartimi šalys taip pat susitarė, jog tuo atveju, jeigu atsakovas negebės pasiekti B1 kalbos lygio, dėl ko ieškovė neturės galimybės pasiūlyti darbo pas ieškovės klientus, už suteiktas paslaugas – kalbos kursus atsakovas sumokės per septynias dienas po sąskaitos pateikimo (mokymo sutarties 4.5.1, 4.6 punktas). Atsakovas lankė ieškovės organizuojamus kursus, tačiau 2017 m. gegužės mėn. galutinio B1 egzamino neišlaikė. Iš mokymo sutarties priedo Nr. 1 matyti, kad atsakovui suteiktos 552 norvegų kalbos pamokos. Vadovaujantis Mokymo sutarties 2.3, 4.5, 4.6 punktais ieškovė prašo atsakovo atlyginti 4 000 Eur mokymo išlaidas. Ieškovė 2018 m. birželio 25 d. pranešimu ragino atsakovą atsiskaityti už suteiktas paslaugas, tačiau atsakovas su ieškove neatsiskaitė.

6.       Atsakovas su ieškiniu nesutinka, motyvuodamas, kad tarp šalių buvo sudaryta vartojimo sutartis, todėl ginant jo, kaip silpnesnės šalies interesus, remiantis Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 (2012 m. gruodžio 12 d.) dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 17 straipsnio 1 dalies 3 papunkčiu, 18 straipsnio 2 punktu, ieškinys turėjo būti pareikštas vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose, tai yra Latvijos Respublikoje. Remiantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 (2008 m. birželio 17 d.) dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I reglamentas) 6 straipsniu, taikytina teisė, kylanti iš vartotojų ginčų, nustatoma pagal vartotojo gyvenamosios šalies įstatymus, jeigu verslininkas: a) savo komercinę ar profesinę veiklą vykdo šalyje, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta; b) kitaip nukreipia tokius veiksmus į šią valstybę ar kelias valstybes, įskaitant šią valstybę. Ieškovas vykdo savo komercinę veiklą Latvijos Respublikoje. Ieškovas nukreipia savo veiklą į Latvijos Respubliką ir kelias kitas valstybes.

7.       Asmens teisė kreiptis į teismą gali būti tinkamai įgyvendinta tik nustačius, kuris konkrečiai teismas turi jurisdikciją civilinę bylą nagrinėti. Teismas pareikštų reikalavimų teismingumą tikrina savo iniciatyva bylos iškėlimo metu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog jis turi jurisdikciją nagrinėti pareikštus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-378/2018, 15 punktas). Teismas, nustatęs, kad pateiktas ieškinys jam teismingas, jį priima. Nustatęs, kad pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Teismas užsienio (tarptautinį) elementą turinčioje byloje privalo išspręsti jurisdikcijos klausimą ex officio (pagal pareigas) (CPK 782 straipsnis) pagal tarptautinio civilinio proceso normas. Bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25-695/2016, 10 punktas).

8.       Jurisdikcijos taisyklės civilinėse ir komercinėse bylose, taikytinos Europos Sąjungos valstybėms narėms, yra išdėstytos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Reglamente Nr. 1215/2012 (nauja redakcija). Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio 1 dalyje (7 skirsnis) nustatyta, kad jeigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nesusitarė kitaip.

9.       Minėto Reglamento Nr. 1215/2012 (nauja redakcija) 17 straipsnis nustato jurisdikciją dėl bylų, susijusių su vartojimo sutartimis, kurias sudaro asmuo, vartotojas, ir kurių dalykas nėra laikomas šio asmens komercine ar profesinė veikla. Jurisdikcija nustatoma pagal šį skirsnį, nedarant poveikio 6 straipsniui ir 7 straipsnio 5 punktui, jeigu: a) sutartis sudaryta dėl prekių pirkimo (pardavimo) išsimokėtinai grąžinant dalinių įmokų kreditą; b) sutartis sudaryta dėl dalimis grąžinamos paskolos arba dėl bet kurios kitos formos kredito, suteikto prekių pirkimui (pardavimui) finansuoti; arba c) visais kitais atvejais, sutartis buvo sudaryta su asmeniu, vykdančiu komercinę arba profesinę veiklą valstybėje narėje, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, arba kitu būdu tokią veiklą susiejančiu su minėta valstybe nare ar keliomis valstybėmis, įskaitant tą valstybę narę, ir jeigu sutartis priskiriama tokios veiklos sričiai. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu vartotojas sudaro sutartį su šalimi, kurios nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra ne valstybėje narėje, bet kuri vienoje iš valstybių narių turi filialą, atstovybę arba kitokį padalinį, visuose su minėto filialo, atstovybės arba padalinio veikla susijusiuose ginčuose laikoma, kad tokios šalies nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra toje valstybėje narėje. 18 straipsnio 2 dalis nustato, kad kita sutarties šalis gali pareikšti ieškinį vartotojui tik valstybės narės, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismuose.

10.       Šalių sudarytos mokymo sutarties 1 dalyje „Programa“ apibrėžiama kaip mokymai, apimantys ne tik norvegų kalbos mokymą, bet ir suteikiantys specifinių žinių ir įgūdžių, reikalingų būsimam bendrosios praktikos slaugytojo darbui ir gyvenimui Norvegijoje. Į programos turinį įeina norvegų kalbos pamokos, žinių patikrinimai, egzaminai ir specializuotų, su slaugytojos darbu ir gyvenimu susijusių žinių pateikimas, higienos kursai bei vairavimo įgūdžių patikrinimas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas mokymo sutartį su ieškove sudarė ne asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimo tikslais, o siekdamas išmokti norvegų kalbą, kad galėtų dirbti slaugytojo darbą Norvegijoje. Šito neneigė ir pats atsakovas bei nepateikė jokių duomenų, kad sutartis sudaryta asmeninių poreikių tenkinimo tikslais. Teismas sprendžia, kad nėra taikyti atsakovo atžvilgiu minėto Reglamento Nr. 1215/2012 (nauja redakcija) 17 straipsnio, 18 straipsnio 2 dalies nuostatas.

11.       2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutarčiai taikoma šalių pasirinkta teisė. Pasirinkimas turi būti tiksliai išreikštas ar aiškiai parodytas sutarties sąlygomis arba bylos aplinkybėmis. Šalys gali pasirinkti visai sutarčiai ar tik jos daliai taikytiną teisę.

12.       Ieškovė ir atsakovas 2017 m. sausio 10 d. mokymo sutartimi, be kita ko, susitarė, kad šiai sutarčiai taikoma Lietuvos Respublikos teisė, o ginčai dėl sutarties sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka Klaipėdos apylinkės teisme arba Klaipėdos apygardos teisme (sutartinis teismingumas) (sutarties 6.3 punktas). Šalių susitarimas dėl sutarties atsirasiantiems ginčams taikytinos teisės ir teismingumo aiškus, nedviprasmiškas, nėra pagrindo abejoti šalių valia sutarties sudarymo momentu.

13.       Vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Šio kodekso nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys. Vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.2281 straipsnio 1, 2 dalys).

14.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, sutartis turėtų būti kvalifikuojama kaip vartojimo, jei ji atitinka šiuos esminius požymius. Pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo. Antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, kuris veikia savo verslo (plačiąja prasme) tikslais). Toks teisinis reguliavimas suponuoja bylą nagrinėjančio teismo pareigą teisiškai kvalifikuojant sutartį nustatyti, koks asmuo, t. y. fizinis ar juridinis asmuo, yra prekių ar paslaugų vartotojas, taip pat prekių ir paslaugų įsigijimo tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012).

15.       Vartotojo apibrėžtis yra susijusi su specifiniu tikslu, kuris būdingas vartojimo santykiams ir kurio ta sutartimi siekia viena iš šalių. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad jeigu fizinis asmuo prekes ar paslaugas vartoja verslo ar profesijos tikslais, tokiu atveju jo teisės negali būti ginamos kaip vartotojo. Fizinio asmens, kaip vartotojo, teisės ginamos tada, kai jis prekes ar paslaugas vartoja asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011). Taigi teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena sutarties šalių – vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014).

16.       Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad atsakovas mokymo sutartį su ieškove sudarė ne asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimo tikslais. Ši sutartis sudaryta atsakovo profesijos tikslu, todėl atsakovas negali būti laikomas vartotoju. Teisėtai sudaryta ir galiojanti  sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis). Tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.2-6.4 straipsniai, 6.716 straipsnio 1 dalis). Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nėra – vadovaujantis protingumo kriterijais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.38 straipsnio 1 dalis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.59 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ieškovė savo pareigą įvykdė tinkamai – organizavo mokymosi procesą, tačiau atsakovas tinkamai neįvykdė savo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir su ieškove neatsiskaitė, ir tokiu būdu pažeidė prievolę (CK 6.63 straipsnio l dalies 2 punktas). Atsakovas neatsiskaitė su ieškove už jai suteiktas mokymosi paslaugas, priešingų duomenų byloje nėra. Atsakovas neginčija, kad mokymo paslaugos jam buvo suteiktos ir jis už suteiktas paslaugas neatsiskaitė. Ieškovės reikalavimas tenkinamas ir iš atsakovo ieškovės naudai priteisiama 4 000,00 Eur mokymosi išlaidos ir 18,15 Eur už vertimo išlaidas, patirtas verčiant į norvegų kalbą atsakovo pateiktus dokumentus, kurie buvo reikalingi licencijos suteikimo dirbti Norvegijoje procedūroms.

17.       Ieškovei iš atsakovo priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2020 m. rugpjūčio 31 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

18.       Patenkinus ieškinį, ieškovei iš atsakovo priteistinos rašytiniais įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 90,00 Eur žyminis mokestis, 113,97 Eur įteikimo Latvijos antstoliams išlaidos, 340,93 Eur procesinių dokumentų į latvių kalbą vertimo išlaidos, iš viso 544,90 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 93 straipsnio 1 dalis).

19.       Atsakovas 2020-11-30 elektroniniu laišku pateikė į bylą dokumentus, kurie nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl jie atsisakomi priimti į bylą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 113 straipsnis, 115 straipsnio 3 dalis).