Civilinė byla Nr. e3K-3-27-916/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02608-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.1.2; 2.6.2.1; 2.6.10.2.3; 2.6.10.5.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bendrovės „First Opportunity OÜ“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bendrovės „First Opportunity OÜ“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „LITESKO“ dėl netesybų priteisimo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių teisės aktų galiojimą laiko atžvilgiu ir imperatyviųjų teisės normų pasikeitimo įtaką sutarties vykdymui, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė pareiškė teisme ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovės 528 004,70 Eur netesybas ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
3. Ieškovė nurodė, kad atsakovė biokuro tiekimo sutartimis, šalių sudarytomis 2011 m. sausio 18 d. (4 sutartys) ir 2011 m. gegužės 27 d., įsipareigojo kiekvienais kalendoriniais metais nupirkti iš ieškovės ne mažiau kaip 120 480 tonų biokuro. Atsakovė 2015 metais nupirko tik 66 244,64 tonos biokuro ir 2015 m. spalio 16 d. pranešė ieškovei, kad šiais metais nebepirks daugiau kuro pagal sutartis. Taip atsakovė patvirtino, kad neįvykdė ir neketina vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų, susijusių su minimalaus kuro kiekio pirkimu. Biokuro tiekimo sutartimis buvo nustatyta abiejų šalių sutartinė atsakomybė už minimalaus biokuro kiekio nepatiekimą ir (ar) nenupirkimą. Pirkėjas, nenupirkęs minimalaus kuro kiekio, tiekėjo reikalavimu privalo sumokėti netesybas – 20 proc. nenupirkto kuro kiekio kainos. Atsakovė 2015 metais nenupirko 54 235,36 tonos kuro, todėl jai taikytina sutartinė atsakomybė – ji privalo sumokėti ieškovei 528 004,70 Eur netesybas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė. 
5. Pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, kad atsakovė 2010 m. gruodžio 8 d. paskelbė biokuro pirkimo 5 metų laikotarpiui konkursus. Šiuos konkursus laimėjo UAB „Bionovus“ (dabar – „First Opportunity OÜ“). Tarp bylos šalių 2011 m. sausio 18 d. buvo sudarytos 4 biokuro tiekimo sutartys. Dar viena biokuro tiekimo sutartis sudaryta 2011 m. gegužės 27 d. 
6. Sutarčių 3.2 punktuose nustatyta, kad ieškovė kiekvienais atitinkamais kalendoriniais metais įsipareigoja patiekti atsakovei kuro kiekį, nurodytą pateiktose lentelėse. Lentelėse užfiksuotas kiekvieno mėnesio minimalus kiekis tonomis ir maksimalus kiekis tonomis. Šalys susitarė, kad atsakovė, dėl savo kaltės nenupirkusi per metus nustatyto minimalaus kuro kiekio, ieškovės reikalavimu sumoka netesybas, kurios sudaro 20 proc. nenupirkto (trūkstamo iki minimalaus) kuro kiekio kainos.
7. Kiekvienais kalendoriniais metais pagal visas sutartis turėjo būti patiekiamas ir nuperkamas minimalus 120 480 tonų biokuro kiekis. Atsakovė 2015 metais nupirko 66 244,64 tonos biokuro ir 2015 m. spalio 16 d. raštu informavo ieškovę, kad nebepirks daugiau kuro pagal sutartis.
8. Teismas taip pat nustatė, kad 2012 m. gegužės mėn., praėjus beveik pusantrų metų nuo biokuro tiekimo sutarčių sudarymo, buvo priimtas Lietuvos Respublikos energijos išteklių rinkos įstatymas. Šiuo įstatymu nustatytas naujas (biokuro tiekimo sutarčių sudarymo metu neegzistavęs) reikalavimas dėl energijos išteklių įsigijimo būdo (energijos išteklių biržoje) pasirinkimo energetikos įmonėms, vykdančioms energijos išteklių pirkimus. Energetikos išteklių rinkos įstatymas 2013 m. liepos 2 d. papildytas 191 straipsniu, nustatančiu šilumos tiekėjams, reguliuojamiems nepriklausomiems šilumos gamintojams ir bendriems šilumos ir elektros gamintojams, kurie elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti naudoja biokurą, pareigą pereinamuoju laikotarpiu įsigyti tam tikrą biokuro produktų dalį išimtinai energijos išteklių biržoje, t. y. 2014 metais – ne mažiau kaip 10 proc., 2015 metais – ne mažiau kaip 30 proc., 2016 metais ir vėlesniais metais – ne mažiau kaip 50 proc. viso jiems reikalingo biokuro. Šio įstatymo 191 straipsnis 2014 m. gruodžio 16 d. pakeistas, padidinant privalomo energijos išteklių biržoje įsigytino biokuro kiekio dalį, t. y. 2014 metais – ne mažiau kaip 10 proc., 2015 metais – ne mažiau kaip 50 proc., 2016 metais ir vėlesniais metais – ne mažiau kaip 100 proc. viso atitinkamoms energetikos įmonėms reikalingo biokuro. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 741 patvirtino naujas Įmonių, veikiančių energetikos srityje, energijos ar kuro, kurių reikia elektros ir šilumos energijai gaminti, pirkimų taisykles (toliau – Pirkimų taisyklės), kuriomis detalizavo pirmiau nurodytų Energijos išteklių rinkos įstatymo nuostatų įgyvendinimą. 
9. Pirmosios instancijos teismas sprendimu nurodė, kad energijos išteklių rinka, kaip specifinė sritis, yra reguliuojama valstybės, reglamentuojama viešosios teisės normomis, todėl priimti norminiai aktai dėl energijos išteklių įsigijimo būdų buvo privalomi atsakovei. Teismo vertinimu, ginčo santykiui nėra taikytina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.157 straipsnio 2 dalis, nes šalys susitarė, kad vienašališkai neatsisakys vykdyti ar keisti sutarties sąlygų, jeigu dėl nenugalimos jėgos (lot. force majeure) aplinkybių susidarys sunkumai vykdyti sutartinius įsipareigojimus (sutarčių 12.3 punktai). Šalys, susidarius tokioms aplinkybėms, susitarė vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 840 patvirtintomis Atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklėmis. Vadinasi, šalių sudarytų sutarčių sąlygos nustatė konkrečias atleidimo nuo atsakomybės sąlygas, kurios būtent ir susiklostė, priėmus Energijos išteklių rinkos įstatymo pataisas dėl privalomo biokuro produktų dalies įsigijimo energijos išteklių biržoje, kai sutarčių vykdyti jų nustatytomis sąlygomis dėl šių nenugalimos jėgos aplinkybių visa apimtimi nebebuvo galima.
10. Teismas, be jau išdėstytų faktinių aplinkybių, taip pat nustatė, kad atsakovė, paaiškėjus aplinkybėms, iš esmės keičiančioms sutartinių prievolių pusiausvyrą, 2015 m. kovo 31 d. raštu kreipėsi į ieškovę, prašydama užtikrinti, kad patiekto bei tiekiamo pagal sutartis biokuro kaina neviršytų energijos (biokuro) išteklių biržos operatoriaus BALTPOOL atitinkamo mėnesio prekybos biokuro biržoje apžvalgose skelbiamų vidutinių svertinių kainų ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) viešai skelbiamų medienos kilmės biokuro vidutinės šalies kainos. Ieškovė šiuo raštu taip pat nurodė, kad, energijos išteklių biržos operatoriui paskelbus atitinkamo mėnesio prekybos biokuro biržoje apžvalgose vidutines svertines kainas ir Komisijai viešai paskelbus medienos kilmės biokuro vidutines šalies kainas (su transportavimu), šalys turėtų koreguoti einamuoju mėnesiu tiekiamo biokuro kainas bei pateiktas sąskaitas iki kito mėnesio 10 dienos taip, kad ieškovės tiekiamo pagal sutartis biokuro kaina neviršytų atitinkamo laikotarpio Komisijos viešai skelbiamų biokuro kainų rinkoje. Priešingu atveju atsakovė negalės pirkti biokuro pagal sudarytas sutartis. Ieškovė nesutiko su atsakovės siūlymais, 2015 m. balandžio 16 d. raštu nurodydama, kad bazinė kuro kaina gali būti perskaičiuojama, laikantis sutartyse nustatytų principų.
11. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad atsakovė galėjo įvykdyti biokuro tiekimo sutartis, t. y. nupirkti iš ieškovės minimalų biokuro kiekį, ir kartu įvykdyti teisės aktų reikalavimus, t. y. nupirkti reikalaujamą biokuro kiekio dalį energijos išteklių biržoje. Teismas pažymėjo, kad biokuro kaina turi įtakos vartotojo mokamai kainai. Norminių teisės aktų pakeitimai iš esmės ir buvo priimti, siekiant sumažinti kainą vartotojams, kuri ir žymiai sumažėjo, įgyvendinus priimtas nuostatas. Atsakovė, jeigu būtų pirkusi jos poreikius viršijančius biokuro kiekius žymiai didesne kaina, negu buvo nusistovėjusi biržoje, būtų pažeidusi imperatyviąsias teisės normas.
12. Pirmosios instancijos teismas, apibendrindamas nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad atsakovė įrodė nenugalimos jėgos faktą, pripažino, jog prievolė dėl 54 235,36 tonos biokuro pagal sutartis įsigijimo yra pasibaigusi, ir nusprendė, kad egzistuoja pagrindas atleisti atsakovę nuo sutartinės civilinės atsakomybės netesybų forma.
13. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. kovo 16 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 21 d. sprendimą.   
14. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad egzistavo visos civilinės atsakomybės sąlygos, ir kartu nepagrįstai sprendė atsakovės atleidimo nuo atsakomybės klausimą.
15. Atsakovės, kaip verslininkės, atsakomybę, be kitų materialiosios teisės normų, reglamentuoja CK 6.256 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad įmonė (verslininkas) atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. 
16. Atsakovės atsakomybė yra kildinama iš sutarčių 11.4 punkto (sutarties Nr. LTS31/09(11)-04 9.4 punkto), kuriame įtvirtinta, kad atsakovė, dėl savo kaltės nenupirkusi per metus nustatyto minimalaus kuro kiekio, ieškovės reikalavimu sumoka netesybas, kurios sudaro 20 proc. nenupirkto (trūkstamo iki minimalaus) kuro kiekio kainos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sutartinei atsakomybei pagal šią sutarčių nuostatą kilti, ką pagrįstai nurodo ir atsakovė, turi būti nustatyta atsakovės kaltė, t. y. sutartyse nustatyta išimtis iš pirmiau minėtos CK 6.256 straipsnio 4 dalies.
17. Pirmosios instancijos teisme buvo įrodyti atsakovės neteisėti veiksmai, žala, priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, buvo paneigta ketvirtoji atsakomybės taikymo sąlyga – atsakovės kaltė dėl sutarčių neįvykdymo. Pakeitus teisinį reguliavimą, energetikos įmonėms, vykdančioms energijos išteklių pirkimus, buvo nustatytas naujas (sutarčių sudarymo metu neegzistavęs) reikalavimas dėl energijos išteklių įsigijimo būdo pasirinkimo (nutarties 8 punktas). Akivaizdu, kad atsakovė nėra atsakinga už šiuos pasikeitimus. Apeliacinės instancijos teismas šiame kontekste taip pat pažymėjo, jog atsakovė, kaip sąžininga ir protinga sutartinių santykių dalyvė, paaiškėjus aplinkybėms, iš esmės keičiančioms sutartinių prievolių pusiausvyrą, nedelsdama kreipėsi į ieškovę (nutarties 10 punktas). Ieškovė nesutiko su atsakovės siūlymais, taip nesudarydama atsakovei sąlygų įvykdyti sutartimis prisiimtus įsipareigojimus.
18. Teisėjų kolegija atmetė ieškovės apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad atsakovė teisės aktais buvo įpareigota įsigyti tik 50 procentų reikalingo kuro kiekio energijos išteklių biržoje, todėl kitą kuro dalį galėjo įsigyti iš ieškovės. Naujasis teisinis reguliavimas nustatė atsakovei pareigą ne tik įsigyti konkrečią kuro dalį energijos išteklių biržoje, bet ir pareigą užtikrinti, kad kitos kuro dalies įsigijimo būdas būtų taip pat ekonomiškai naudingas arba net naudingesnis negu pirmiau nurodytas įsigijimo būdas. Be to, biokuro įsigijimas didesnėmis kainomis pažeistų ir šiuo kuru sukuriamos energijos vartotojų (viešąjį) interesą.
19. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, nesant atsakovės kaltės, nėra pagrindo taikyti sutartinę civilinę atsakomybę ieškovės reikalaujama (netesybų) forma.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

20. Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 16 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 1.7 straipsnio 2 dalį, 6.157 straipsnio 2 dalį ir bendrąjį teisės principą lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios), be to, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovavosi apeliacinės instancijos teismas (nutarties 8 ir 17 punktai), priimtos ir įsigaliojo vėliau, negu šalys sudarė biokuro tiekimo sutartis. Tiek Energijos išteklių rinkos įstatyme, tiek Pirkimo taisyklėse nėra nustatytas retrospektyvus šių teisės aktų nuostatų galiojimas. Kitaip tariant, reikalavimai, susiję su privalomu biokuro kiekio dalies įsigijimu energijos išteklių biržoje (Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnis), taikytini tik tais atvejais, kai kuras įsigyjamas, atliekant naujus pirkimus, t. y. pirkimus, organizuojamus jau po aptariamų teisinio reguliavimo pakeitimų įsigaliojimo. Vadinasi, pirmiau nurodytos teisės aktų nuostatos negali būti taikomos, sprendžiant šalių ginčą. Tokią išvadą patvirtina ir kasacinio teismo praktika (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2006; 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100-690/2015; 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisės aktų galiojimas atgal yra galimas tik išimtiniais atvejais, esant tam tikroms sąlygoms, t. y. kai tą aiškiai nurodo įstatymas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012; 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2013; 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės net nesiaiškino, ar yra pagrindas nukrypti nuo lex retro non agit principo, t. y. ar egzistuoja aiškus ir nedviprasmiškas įstatymų leidėjo pareiškimas įstatymo forma, kuris leistų minimus teisės aktus taikyti praeityje susiklosčiusiems santykiams.                
2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Energijos išteklių rinkos įstatymo nuostatas. Teismas nurodė, kad naujasis teisinis reguliavimas nustatė atsakovei pareigą ne tik įsigyti konkrečią kuro dalį energijos išteklių biržoje, bet ir pareigą užtikrinti, kad kitos kuro dalies įsigijimo būdas būtų taip pat ekonomiškai naudingas arba net naudingesnis negu pirmiau nurodytas įsigijimo būdas, tačiau šiai savo pozicijai pagrįsti nepateikė argumentų. Energijos išteklių rinkos įstatymo nuostatos neįtvirtina tokios pareigos, kokią nurodė apeliacinės instancijos teismas.
21. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas šiais argumentais:
1. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.157 straipsnio 2 dalį, yra konstatavęs, kad, esant tęstiniam sutartinių santykių pobūdžiui, sutarties vykdymas ir (ar) jos pakeitimas turi atitikti imperatyviąsias teisės normas, galiojančias vykdant ir (ar) keičiant sutartį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2005). Remiantis ieškovės teikiamu aiškinimu, kad po sutarties sudarymo pasikeitęs teisinis reguliavimas neturi įtakos tęstinio pobūdžio sutarties vykdymui, būtų paneigta įstatymų leidėjo kompetencija, nes privatūs ūkio subjektai galėtų be apribojimų nesilaikyti įstatymų, remdamiesi vien aplinkybe, kad iki įstatymo įsigaliojimo buvo sudarę tęstinio vykdymo sutartį. Be to, vertinant teisės aktų, priimtų po sutarčių sudarymo, įtaką sutarčių vykdymui, būtina atsižvelgti į sutarčių dalyko ir atsakovės, kaip sutarties šalies, specifiškumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad šilumos ūkio rinka yra reguliuojama valstybės, o šilumos kainų nustatymas priklauso valstybės reguliuojamų kainų sričiai, todėl šilumos ūkis yra specifinė sritis, kuri priklauso viešajai teisei (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-613/2010). Tiek Energijos išteklių rinkos įstatymas, tiek Pirkimo taisyklės yra specialūs viešosios teisės aktai. Todėl, nagrinėjant pirmiau nurodytų teisės aktų įtaką sutarčių vykdymui, negali būti vadovaujamasi vien tik CK normomis, reglamentuojančiomis įprastus civilinius teisinius santykius (CK 1.1 straipsnio 2 dalis).
2. Tiek Energijos išteklių rinkos įstatymo 1 straipsnio 3 dalis, tiek Pirkimo taisyklių 21.1–21.3 punktai nustato aiškią biokuro, skirto šilumos bei elektros gamybai, įsigijimo tvarką ir kartu aiškų (imperatyvų) biokuro įsigijimo biržoje būdo prioritetą kitų įsigijimo būdų atžvilgiu, t. y. šios teisės normos nėra ribojamos Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio nuostatomis (procentinėmis dalimis per kalendorinius metus). Be to, tiek Lietuvos Respublikos energetikos ministerija, tiek Komisija pateikė išaiškinimus, kad, besiformuojant mažesnėms biokuro kainoms, negu yra nustatytos ilgalaikėse sutartyse, biokuro pirkimas pagal tokias sutartis negalėjo būti tęsiamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės aktų galiojimo laiko atžvilgiu ir imperatyviųjų teisės normų pasikeitimo įtakos sutarties vykdymui

22. Kasaciniame skunde, be kitų teisinių argumentų, nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė bendrąjį teisės principą lex retro non agit ir CK 6.157 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija pirmiausia ir pasisako dėl šio kasacinio skundo argumento.
23. Principas lex retro non agit reiškia, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios arba, kitaip tariant, negalioja atgaline tvarka. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principas yra esminis teisės viešpatavimo principas, teisinės valstybės elementas. Reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios, yra svarbi teisinio tikrumo sąlyga. Įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principo praktinė reikšmė yra ta, kad įstatymai taikomi tiems faktams ir padariniams, kurie atsirado po šių įstatymų įsigaliojimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2006; 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525-219/2016, 20 punktas). Kita vertus, kasacinis teismas yra pripažinęs teisės normų galiojimo iki priėmimo susiklosčiusiems santykiams reguliuoti galimybę, tačiau tokiai galimybei materializuotis yra būtinas įstatymo leidėjo aiškus ir nedviprasmiškas pozicijos pareiškimas įstatymo forma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-421/2015; 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 23 punktą; 2017 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017 11 punktą).
24. Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau nurodytus argumentus, konstatuoja, kad įstatymas negalioja atgaline tvarka, nebent pats įstatymų leidėjas yra padaręs aiškią išlygą dėl retrospektyvaus teisinio reguliavimo, įtvirtinto įstatyme, galiojimo.
25. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, kad atsakovė 2010 m. gruodžio 8 d. paskelbė biokuro pirkimo penkeriems metams konkursus. Ieškovės teisių pirmtakė (UAB „Bionovus“) laimėjo šiuos konkursus. Šalys 2011 m. sausio 18 d. sudarė keturias biokuro tiekimo sutartis. Dar viena biokuro tiekimo sutartis sudaryta 2011 m. gegužės 27 d. Šalys, sudarydamos šias sutartis, apsibrėžė minimalius ir maksimalius biokuro kiekius, kurie turėjo būti patiekti (ieškovės požiūriu) ir nupirkti (atsakovės požiūriu) kiekvienais kalendoriniais metais. Sutartyse, inter alia (be kita ko), nustatyta, kad atsakovė, dėl savo kaltės nenupirkusi per metus nustatyto minimalaus kuro kiekio, ieškovės reikalavimu sumoka 20 procentų nenupirkto (trūkstamo iki minimalaus) kuro kiekio kainos. Toks šalių susitarimas atitinka susitarimą dėl netesybų mokėjimo (susitarimą dėl sutartinės civilinės atsakomybės netesybų forma taikymo) sutarties netinkamo vykdymo atvejais (CK 6.71–6.72 straipsniai, 6.258 straipsnio 1 dalis).
26. Po pirmiau nurodytų sutarčių sudarymo, tiksliau – 2012 m. gegužės 22 d., buvo priimtas Energijos išteklių rinkos įstatymas, jis įsigaliojo 2012 m. birželio 5 d. Šis įstatymas (2013 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. XII-493) papildytas 191 straipsniu, reglamentuojančiu biokuro, naudojamo šilumos gamybai, įsigijimą, jis įsigaliojo 2014 m. sausio 1 d. Šio (191) straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad šilumos tiekėjai, reguliuojami nepriklausomi šilumos gamintojai ir šilumą ir elektros energiją bendrame technologiniame cikle gaminantys gamintojai, kurie elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai naudoja biokurą, privalo energijos išteklių biržoje įsigyti šią elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai reikalingo biokuro kiekio dalį: 2014 metais – ne mažiau kaip 10 procentų; 2015 metais – ne mažiau kaip 30 procentų; 2016 metais ir vėlesniais metais – ne mažiau kaip 50 procentų. Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnis pakeistas 2014 m. gruodžio 16 d. įstatymu Nr. XII-1432, nustatant didesnes privalomai energijos išteklių biržoje įsigytino biokuro kiekio dalis: 2015 metais – ne mažiau kaip 50 procentų; 2016 metais ir vėlesniais metais – ne mažiau kaip 100 procentų. Šis pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d.
27. Atsakovė, remdamasi pirmiau nurodytu teisiniu reguliavimu, 2015 m. spalio 16 d. raštu informavo ieškovę, kad energijai gaminti reikalingą biokuro kiekio dalį įsigis energijos išteklių biržoje, taip kartu patvirtindama, jog nevykdys sutartimis prisiimtų įsipareigojimų dėl atitinkamo biokuro kiekio įsigijimo. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovė 2015 metais įsigijo 66 244,64 tonos biokuro, nors minimalus šiais kalendoriniais metais patiektinas ir įsigytinas biokuro kiekis sudarė 120 480 tonų.
28. Bylą nagrinėję teismai skirtingai kvalifikavo pirmiau nurodyto teisinio reguliavimo (nutarties 26 punktas) įtaką šalių sutartiniams teisiniams santykiams: pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad teisės normų dėl privalomo atitinkamos biokuro kiekio dalies įsigijimo energijos išteklių biržoje priėmimas ir įsigaliojimas yra force majeure aplinkybės, sudarančios pagrindą atleisti atsakovę nuo atsakomybės už sutarčių neįvykdymą (CK 6.212 straipsnis); apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendė, kad pirmiau nurodytos teisės normos eliminuoja (paneigia) atsakovės kaltę dėl sutartimis prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo, todėl apskritai nėra pagrindo taikyti sutartinę civilinę atsakomybę. Vadinasi, abu teismai, nors ir išsiskyrė jų pozicijos dėl paties teisinio reguliavimo įvertinimo šalių sutartinių teisinių santykių požiūriu, pripažino pirmiau nurodyto teisinio reguliavimo galiojimą ir taikymą santykiams, egzistavusiems tarp bylos šalių pagal biokuro tiekimo sutartis.
29. Kaip pirmiau minėta, biokuro tiekimo sutartys sudarytos anksčiau, negu įsigaliojo Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnis. CK 6.157 straipsnio 2 dalis nustato, kad imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms. Ši materialiosios teisės norma yra principo lex retro non agit išraiška. Kaip jau buvo nurodyta, retrospektyvus įstatymo galiojimas yra galimas tik tais atvejais, jeigu įstatymų leidėjas yra padaręs aiškią išlygą dėl tokio (retrospektyvaus) galiojimo. Pažymėtina, kad 2013 m. liepos 2 d. įstatyme Nr. XII-493, kuriuo įtvirtinta pirminė Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio redakcija, nėra įstatymų leidėjo nurodymo dėl šio straipsnio nuostatų galiojimo santykiams, susiformavusiems iki aptariamo teisinio reguliavimo įsigaliojimo. Priešingai, šiuo įstatymu nustatyta, kad pirmiau nurodyto straipsnio nuostatos įsigalioja 2014 m. sausio 1 d. (2014 m. gruodžio 16 d. įstatymu Nr. XII-1432, kuriuo, inter alia, pakeistas Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnis, nustatyta, kad šis įstatymas įsigalioja 2015 m. sausio 1 d.). Kita vertus, bylą nagrinėję teismai nustatė, kad bylos šalis siejo tęstiniai sutartiniai teisiniai santykiai. Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio nuostatos įsigaliojo, šalims vykdant sutartis. Todėl šios nuostatos taikytinos biokuro tiekimo sutarčių vykdymo etapui, trukusiam nuo 2014 m. sausio 1 d. (nuo nuostatų įsigaliojimo momento). Tokia išvada, kitaip negu nurodoma kasaciniame skunde, neprieštarauja principui lex retro non agit ir teisės normoms, kuriose yra išreikštas šis principas, įskaitant CK 6.157 straipsnio 2 dalį, nes pripažįstamas perspektyvus (nukreiptas į ateitį) teisinio reguliavimo galiojimas būtent tai sutartinių teisinių santykių stadijai, kuri trunka nuo reguliavimo įsigaliojimo. Toks aiškinimas atitinka kasacinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2005; 2013 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2013; 2017 m. gegužės 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-686/2017 46 punktą).
30. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais išaiškinimais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės pagal biokuro tiekimo sutartis, pagrįstai vadovavosi Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio nuostatomis, kurios galiojo esant atitinkamai sutarčių vykdymo stadijai.
31. Atsakovė, vadovaudamasi Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 1 dalies 2 punktu (2014 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. XII-1432 redakcija), privalėjo 2015 metais įsigyti energijos išteklių biržoje biokuro kiekio dalį, sudarančią ne mažiau kaip 50 procentų viso šilumos energijai gaminti reikalingo biokuro kiekio. Pirmiau nurodyto straipsnio antroji dalis, inter alia, nustatė, kad trūkstamas biokuro kiekis gali būti įsigytas kitais teisės aktuose reglamentuotais pirkimo būdais.
32. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas Energijos išteklių rinkos įstatymo nuostatas ir biokuro tiekimo sutarčių sąlygų santykį su šiomis nuostatomis, konstatavo, kad naujasis teisinis reguliavimas nustatė atsakovei ne tik pareigą įsigyti konkrečią reikalingo biokuro kiekio dalį energijos išteklių biržoje, bet ir pareigą užtikrinti, jog kitai reikalingo biokuro daliai įsigyti pasirenkamas būdas būtų ne mažiau ekonomiškai naudingas negu įsigijimo biržoje būdas. Teismas šiame kontekste taip pat pažymėjo, kad biokuro įsigijimas didesnėmis kainomis pažeistų ir šiuo biokuru sukuriamos energijos vartotojų (viešąjį) interesą. Kasaciniame skunde yra keliamas šių išvadų pagrįstumo klausimas (nutarties 20.2 punktas), todėl teisėjų kolegija pasisako dėl pirmiau nurodytų išvadų pagrįstumo.
33. Energijos išteklių rinkos įstatymo 1 straipsnio, apibrėžiančio įstatymo paskirtį, 3 dalyje nustatyta, kad, energetikos įmonėms įsigyjant energijos išteklius elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti, šiame įstatyme ir jo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose reglamentuojamam energijos išteklių, skirtų elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti, įsigijimo energijos išteklių biržoje būdui turi būti teikiama pirmenybė prieš kitus teisės aktuose numatytus energijos išteklių įsigijimo būdus. Kiti teisės aktuose numatyti energijos išteklių įsigijimo būdai taikytini tada, kai tais būdais įsigyti energijos išteklių, skirtų elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti, yra ekonomiškai naudingiau arba dėl objektyvių priežasčių nebuvo galima įsigyti reikalingo atitinkamos biokuro rūšies kiekio ar jo dalies, arba įstatymai nustato energetikos įmonėms privalomus vykdyti reikalavimus dėl energijos išteklių įsigijimo šaltinio ir (ar) būdo. Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 dalyje išdėstyti reikalavimai (dėl privalomai energijos išteklių biržoje įsigytino atitinkamo biokuro kiekio) nurodytoms energetikos įmonėms netaikomi, jeigu energijos išteklių biržoje dėl objektyvių priežasčių nebuvo galima įsigyti reikalingo atitinkamos biokuro rūšies kiekio ar jo dalies arba kitais būdais įsigyti biokurą yra ekonomiškai naudingiau. Trūkstamas biokuro kiekis gali būti įsigyjamas kitais teisės aktuose reglamentuotais pirkimo būdais.
34. Pirmiau nurodytos įstatymo normos expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) patvirtina, jog ekonominis naudingumas yra kriterijus, kuriuo pirmiausia privalo vadovautis energetikos įmonė, įsigydama energijos išteklius, skirtus elektros ir (ar) šilumos energijai gaminti. Trūkstamas biokuro kiekis, ką nustato pirmiau jau minėta Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 2 dalis, gali būti įsigyjamas kitais būdais, tačiau būtinoji tokio (kitais būdais) įsigijimo sąlyga yra mažesnė kaina.
35. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog, kaip nustato Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 2 straipsnio 13 dalis, energetikos veikla – ekonominė veikla, apimanti energijos išteklių ar energijos žvalgymą, gavybą, perdirbimą, gamybą, laikymą, transportavimą, perdavimą, skirstymą, tiekimą, prekybą, rinkodarą ir (ar) energetikos objektų ir įrenginių eksploatavimą. Be kitų bendrųjų energetikos veiklos tikslų, kurie yra įtvirtinti Energetikos įstatymo 3 straipsnyje, išskiriamas tikslas užtikrinti vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugą (1 dalies 6 punktas). Energetikos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis nurodo, kad atskirų energetikos sektorių veiklos teisinius pagrindus reglamentuojantys įstatymai nustato specialiuosius atskirų energetikos sektorių tikslus ir veiklos reguliavimo principus, atsižvelgiant į šio straipsnio 1 dalyje nurodytus bendruosius tikslus. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti šio įstatymo tikslai. Be kitų specialiųjų tikslų, keliamų šiam energetikos sektoriui, išskiriami tikslai mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams (1 punktas) ir ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus (3 punktas). Šie tikslai, kaip ir kiti įstatyme įtvirtinti tikslai, taikomi tiek šilumos, tiek karšto vandens gamybai, perdavimui, tiekimui bei vartojimui. Sisteminė pirmiau nurodytų įstatymų nuostatų analizė sudaro pagrindą konstatuoti, kad šilumos (ir karšto vandens) tiekėjo veikla turi būti organizuojama taip, kad šilumos (ir karšto vandens) kainos būtų orientuotos į būtinas sąnaudas, kurios turi būti kiek įmanoma mažesnės. Vadinasi, atsakovė net ir be specialiojo reguliavimo, įtvirtinto Energijos išteklių rinkos įstatyme, privalo vadovautis ekonominio naudingumo kriterijumi. 
36. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl atsakovės, kaip energetikos įmonės, pareigos laikytis ekonominio naudingumo kriterijaus įsigyjant trūkstamą biokuro kiekį, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, yra pagrįsta.
37. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino, ar trūkstamo biokuro kiekio įsigijimas pagal šalių sudarytas biokuro tiekimo sutartis nebūtų buvęs ekonomiškai naudingesnis negu to paties biokuro kiekio įsigijimas energijos išteklių biržoje. Teismas konstatavo, kad atsakovė užtikrino pirmiau nurodytos pareigos įgyvendinimą, neištyręs faktinių aplinkybių (neišsiaiškinęs ir nepalyginęs kainų, nustatytų biokuro tiekimo sutartyse ir vyravusių energijos išteklių biržoje), be kurių negalima prieiti prie tokios išvados.
38. Kasacine tvarka nėra tiriami faktai – kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, nustatytas ir pirmiau nurodytas proceso apeliacinės instancijos teisme pažeidimas negali būti pašalintas kasaciniame teisme. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, naikina apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti šios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
39. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turi išsiaiškinti, ar trūkstamo biokuro kiekio įsigijimas pagal šalių sudarytas biokuro tiekimo sutartis nebūtų buvęs ekonomiškai naudingesnis negu to paties biokuro kiekio įsigijimas energijos išteklių biržoje (ar energijos išteklių biržoje vyravo mažesnė biokuro kaina, negu buvo nustatyta šalių sudarytose biokuro tiekimo sutartyse), ir tik tada spręsti dėl pagrindo kilti atsakovės sutartinei civilinei atsakomybei (netesybų forma) buvimo ar nebuvimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

40. Bylinėjimosi išlaidos bus paskirstytos, apeliacinės instancijos teismui iš naujo išnagrinėjus šią bylą ir paaiškėjus bylos išsprendimo rezultatui, nuo kurio priklausys išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 361–362 straipsniais,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 16 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Danguolė Bublienė                           

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                              Gražina Davidonienė

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                              Dalia Vasarienė