Civilinė byla Nr. 2A-527-180/2016

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00602-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija: 3.3.4.5 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

s p r e n d i m a s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 12 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Romualdos Janovičienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. A2-690-883/2015 pagal ieškovo I. R. ieškinį atsakovams bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Vevira“ ir V. P., dalyvaujant tretiesiems asmenims D. R. ir R. S., dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas I. R. ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2010 m. kovo 31 d. reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų V. P. ir BUAB „Vevira“, kuria UAB „Vevira“ perleido atsakovui V. P. 20 931,74 Lt dydžio reikalavimo teisę į ieškovą.

Ieškovo įsitikinimu, reikalavimo perleidimo sutartis yra niekinė ir negaliojanti, nes jokių skolinių įsipareigojimų jis atsakovams neturi. Priešingai, atsakovas BUAB „Vevira“ neatsiskaitė už jo (ieškovo) advokatų kontoros suteiktas teisines paslaugas.

Šiaulių apygardos teismas 2011 m. birželio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai – ginčijamą 2010 m. kovo 31 d. reikalavimo perleidimo sutartį pripažino niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento.

Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. spalio 3 d. sprendimu Šiaulių apygardos teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

Ieškovas I. R. ir atsakovo BUAB „Vevira“ bankroto administratorius UAB „Administravimas LT“ pateikė prašymus dėl proceso byloje atnaujinimo dviem CPK numatytais pagrindais: 1) dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu (CPK 366 str. 1 d. 2 p.), ir 2) dėl įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, nustačius nusikalstamos byloje dalyvaujančių ar kitų asmenų veikos, padarytos nagrinėjant tą bylą (CPK 366 str. 1 d. 4 p.).

Pareiškėjai teigė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015 priimtame 2015 m. sausio 9 d. nuosprendyje įvertinta R. S. veika kaip nuskalstama, nuteisus jį už tai, kad UAB „Vevira“ direktoriaus vardu pasirašė ginčijamą reikalavimo perleidimo sutartį. Tai yra naujai paaiškėjusi aplinkybė.

Šiaulių apygardos teismas 2015 m. spalio 8 d. nutartimi procesą byloje atnaujino, nustatęs, kad yra CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindas.

II. Pirmosios instancijos teismo spendimo esmė

Atnaujinęs bylos nagrinėjimą ir iš naujo ją išnagrinėjęs bylą, pirmosios instancijos teismas 2015 m. lapkričio 27 d. sprendime Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino: pripažino niekine ir negaliojančia 2010 m. kovo 31 d. reikalavimo perleidimo sutartį ir taikė restituciją – 6 062,25 Eur reikalavimo teisę į skolininkus I. R. ir D. R. grąžino BUAB „Vevira“.

Teismas nustatė, kad atsakovo UAB „Vevira“ teisė atgauti iš ieškovo I. R. ir trečiojo asmens D. R. į advokatų kontoros „Rhetor R&R“ sąskaitą pervestus 20 931,74 Lt nustatyta įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 2-jo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 12 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-306-592/2009 pagal ieškovo UAB „Vevira“ ieškinį atsakovams I. R. ir D. R. dėl nepagrįsto praturtėjimo.

Trečiasis asmuo R. S. 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015 nuteistas pagal BK 208 straipsnio 1 dalį už tai, kad dėl UAB „Vevira“ sunkios ekonominės padėties, kai įmonei akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik keleto iš jų reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams, t. y. UAB „Vevira“ direktoriaus vardu pasirašė ginčijamą reikalavimo perleidimo sutartį ir tokiu būdu sumažino UAB „Vevira“ įsiskolinimą V. P. bendra 31 211,78 Lt suma, ir patenkino V. P. (UAB „Vevira“ kreditoriaus) reikalavimą.

Teismas sprendė, kad šios faktinės aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, civilinėje byloje yra prejudiciniai faktai ir negali būti iš naujo įrodinėjamos (CPK 182 str.). Neteisėti buvusio UAB „Vevira“ direktoriaus R. S. veiksmai, pasirašant ginčo sutartį, buvo įrodyti baudžiamojoje byloje. Reikalavimo perleidimo sutarties su vienu iš kreditorių sudarymas, žinant apie įmonės nemokumą ir akivaizdžiai gresiantį bankrotą, nesant galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, yra uždrausti baudžiamojo įstatymo; jokie susitarimai dėl atskirų kreditorių reikalavimo patenkinimo yra negalimi, o jei tokie susitarimai buvo sudaryti, jie yra niekiniai ir negaliojantys. Kadangi ginčijamas sandoris buvo sudarytas pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, šis sandoris yra niekinis ir negalioja CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu. Pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva).

Atsakovo BUAB „Vevira“ bankroto administratoriaus atstovas ieškinį pripažino, paaiškinęs, kad dėl neteisėtų ir nusikalstamų veiksmų, nustatytų teismo nuosprendžiu, bankrutuojanti įmonė neteko jai priklausančio turto – teisės išieškoti skolą iš I. R. ir D. R. bankrutuojančios įmonės naudai, nes reikalavimo teisė nusikalstamais veiksmais neteisėtai buvo perleista V. P.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas V. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškinį atmesti.

Skundo esminiai argumentai:

1. Teismas be pagrindo rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015, kuris neturi prejudicinės galios, nes jis surašytas atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, jame ginčo reikalavimo perleidimo sutartis nebuvo analizuojama ir vertinama.
2. Reikalavimo perleidimo sutartis buvo naudinga atsakovei BUAB „Vevira“ ir jos kreditoriams, kuri buvo sudaryta siekiant išvengti/atitolinti įmonės bankrotą, neperspektyvios reikalavimo teisės suma sumažinti savo kreditinius įsipareigojimus.
3. Teismas, iš naujo nagrinėdamas atnaujintą bylą, peržengė jos ribas. Nuosprendyje reikalavimo perleidimo sutartis nebuvo vertinama, o R. S. buvo nuteitas už kitų sandorių, bet ne už ginčijamos reikalavimo perleidimo sutarties sudarymą. Byloje nebuvo pareikšti reikalavimai panaikinti ginčijamą reikalavimo perleidimo sutartį dėl pažeistos kreditorių eilės. UAB „Vevira“ priešieškinio nustatyta tvarka nepareiškė, o įmonės procesinė padėtis nebuvo pakeista į bendraieškio. UAB „Vevira“ sutikimas su ieškiniu reiškia ir sutikimą su ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, kad 6 062,25 Eur skolos apskritai nebuvo, t. y., kad įmonė pati net neturėjo reikalavimo teisės į ieškovą.
4. Teismas, patenkinęs ieškinį, privalėjo netaikyti restitucijos. Jis nepagrįstai taikė dvigubą atsakomybę atsakovui V. P., nes Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu buvo priteista suma, atitinkantį visų kreditorinių reikalavimų dydį, todėl visa įmonei ir jos kreditoriams sukelta žala jau yra priteista.

Atsakovas BUAB „Vevira“ atsiliepime prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimo esminiai argumentai:

1. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015 neturi prejudicinės galios. Sutrumpintas įrodymų tyrimas galimas tada, kai kaltinamasis pripažįsta padaręs nusikalstamas veikas, kai nekyla abejonių dėl jų padarymo (BPK 273 str. 1 d.). R. S. buvo nuteistas už tai, kad sudarydamas ginčijamą sutartį pažeidė kreditorių interesus.
2. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas peržengė bylos ribas. Naujai paaiškėjusi aplinkybė – reikalavimo perleidimo sutarties prieštaravimas imperatyvioms įstatymo normoms, todėl ieškinio pagrindas neturėjo būti keičiamas, nes ieškinys buvo pareikštas būtent CK 1.80 straipsnio pagrindu. 
3. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad ginčijama sutartis buvo naudinga BUAB „Vevira“ kreditoriams, nes ieškovas skolos nemoka. CPK numato priverstinį teismo sprendimo vykdymą.
4. Apeliantas nepateikė nei vienos nuorodos į nuosprendį, kur būtų aiškiai nurodyta, kad 6 062,52 Eur pagal reikalavimo perleidimo sutartį būtų įtrauktas į atlygintiną sumą.

Ieškovas I. R. atsiliepime prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, nurodydamas iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsakovas BUAB „Vevira“. Taip pat teigia, kad ginčijamą sandorį sudaręs apeliantas buvo nesąžiningas, nes žinojo apie įmonės nemokumą ir neatsiskaito su kreditoriais.

Suinteresuotas asmuo D. R. atsiliepime palaiko ieškovo poziciją.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Dėl naujai pateiktų rašytinių paaiškinimų ir įrodymų

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Ši nuostata taikytina ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (CPK 302 str.).

Ieškovas I. R. pateikė teismui advokatės pranešimą antstoliams ir Latvijos Respublikos Rygos rajono teismo sprendimą iškelti bankroto bylą fiziniam asmeniui R. S., tačiau šie dokumentai nėra susiję su nagrinėjama byla, dėl to juos priimti atsisakoma.

Dėl apeliacinio skundo

Įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa bylos šalims privalomas (įgyja res judicata galią) (CPK 279 str. 4 d.). Dėl to proceso atnaujinimą reglamentuojančios teisės normos turi būti taikomos ne formaliai, bet atsižvelgiant į tai, kad paprastai galimybė atnaujinti procesą užbaigtoje byloje šaliai, kurios interesai pažeidžiami neteisėtu ar nepagrįstu sprendimu, yra vienintelė priemonė pašalinti asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimus. Pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas vertintinas bylos aplinkybių kontekste, siekiant išaiškinti, ar nurodytos aplinkybės leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo sprendimų (nutarčių) teisėtumu ir pagrįstumu. Proceso atnaujinimo institutas negali būti naudojamas kaip priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą. Asmenys, prašantys atnaujinti procesą, privalo elgtis sąžiningai ir šiuo institutu nepiktnaudžiauti.

Proceso atnaujinimas galimas tik esant CPK 366 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems konkretiems proceso atnaujinimo pagrindams, t. y. teisiškai reikšmingiems faktams, kurių egzistavimas konkrečioje byloje dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti nustatytas, peržiūrint bylą instancine tvarka.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagrindas procesui civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinti (CPK 366 str. 1 d. 2 p.) yra tik tada, kai pareiškėjas įrodo, kad tokios aplinkybės: 1) buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos, egzistavusios bylos nagrinėjimo metu, būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas. CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikytinas ir tais atvejais, kai pareiškėjas suranda naujų įrodymų, patvirtinančių, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių. Šiuose įrodymuose esanti informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2011, 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas atnaujino procesą civilinėje byloje vienu, paminėtu, pagrindu – CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. dėl, teismo įsitikinimu, naujai paaiškėjusios esminės aplinkybės – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015 konstatuotų aplinkybių, t. y. buvusį UAB ,,Vevira“ vadovą R. S. pripažinus kaltu padarius nusikalstamą veiką, nuteisus jį pagal BK 208 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis dėl UAB „Vevira“ sunkios ekonominės padėties, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, pasirašė ginčijamą reikalavimo perleidimo sutartį, patenkino tik keleto iš jų reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo ir atsakovo BUAB ,,Vevira“ nurodytos ir teismo pripažintos esminėmis paminėtos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti jas esminėmis naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis. Be to, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai taikė ir aiškino materialinės bei procesines teisės normas, ir nepagrįstai pripažino Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimą atmesti ieškinį nepagrįstu ir neteisėtu, o ginčijamą reikalavimo perleidimo sutartį niekine ir negaliojančia.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015, padaręs išvadą, kad R. S. nuteistas už neteisėtą ginčo sutarties sudarymą, pasirašius ją UAB „Vevira“ direktoriaus vardu, tokiu būdu sumažinus UAB „Vevira“ įsiskolinimą V. P. bendra 31 211,78 Lt suma, patenkinus V. P. (UAB „Vevira“ kreditoriaus) reikalavimą. Nuosprendyje nurodyta, kad R. S. nuteistas pagal BK 208 straipsnio 1 dalį už tai, kad dėl įmonės sunkios ekonominės padėties, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik keleto iš jų reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams. Ginčo sutartis čia nepaminėta, neišskirta.

Paminėta, kad pagrindinis kriterijus, apibūdinantis naujai paaiškėjusią esminę bylos aplinkybę, yra reikalavimas, kad tokia aplinkybė būtų egzistavusi bylos, kurios procesą prašoma atnaujinti, nagrinėjimo metu. CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu įsiteisėjusio teismo akto teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas ne pagal tai, ar atitinka esamą byloje ir papildomai pristatytą medžiagą, bet dėl egzistavusių ir naujai paaiškėjusių šių aplinkybių. Paminėtas teismo nuosprendis, Lietuvos apeliaciniam teismui priimant 2011 m. spalio 3 d. sprendimą, neegzistavo. Taigi toks nuosprendis, jame išdėstytos aplinkybės apeliacinio teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi jokios įrodomosios reikšmės. Apeliacinio teismo sprendimas priimtas remiantis tais faktais, kuriuos teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo. Taigi ieškovo nurodyta aplinkybė – buvusio įmonės vadovo nuteisimas po apeliacinės instancijos teismo priimto ginčijamo spendimo už padarius nusikalstamą veiką, negali būti vertinama kaip egzistavusi, naujai paaiškėjusi aplinkybė ir pripažinta pagrindu atnaujinti procesą byloje. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atnaujinti proceso CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Ar yra kitas šalių nurodytas pagrindas atnaujinti procesą, teismas nesprendė.

Kadangi teismas atnaujinęs procesą bylą nagrinėjo ir priėmė sprendimą, dėl jo teisėtumo ir teisėjų kolegija pasisako.

Atnaujinus bylos nagrinėjamą, teismas turi nagrinėti bylą pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai (CPK 370 str. 4 d.). Be to, nagrinėdamas bylą iš naujo teismas privalo laikytis ieškiniu nustatytų bylos nagrinėjimo ribų ir negali jų peržengti, negali remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir byloje nesančiais įrodymais (CPK 12 str., 13 str., 17 str., 42 str. 1 d.).

Ieškovas I. R. prašė teismo pripažinti 2010 m. kovo 31 d. reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia tuo pagrindu, kad nei jis, nei jo sutuoktinė jokių skolinių įsipareigojimų atsakovams V. P., nei BUAB ,,Vevira“ neturi, o taip pat tuo pagrindu, kad reikalavimo perleidimo sutartis yra suklastota, tikroji jos sudarymo data yra daug vėlesnė, sudaryta jau po bankroto bylos įmonei iškėlimo.

Teismas, atnaujinęs procesą, rėmėsi teismo nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje, tačiau iš teismo nuosprendžio turinio sprendžiama, kad baudžiamojoje byloje buvo tiriamos iš esmės visiškai kitos nei ieškovo nurodytos aplinkybės. Vien tai, kad ieškovas, ginčydamas sandorį, ieškinyje buvo nurodęs CK 1.80 straipsnio normą, pagal kurią sandoris pripažįstamas niekiniu ir negaliojančiu, jeigu jis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, nesudaro pagrindo pripažinti šį sandorį niekiniu, nenustačius imperatyvių įstatymo normų, kurioms jis prieštarauja. Nagrinėjant bylą atnaujinus procesą, ieškovas sandorio prieštaravimą imperatyvioms įstatymo nuostatoms jau siejo su paminėtame teismo nuosprendyje įvardintais R. S. nusikalstamais veiksmais. Pirmosios instancijos teismas sutiko su tokia ieškovo pozicija ir padarė išvadą, kad ginčijamas sandoris yra niekinis, sudarytas pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas dėl R. S. veiksmų, kuriuos draudžia baudžiamasis įstatymas – BK 208 straipsnio 1 dalis, t. y. dėl to, kad reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta su vienu iš kreditorių, žinant apie įmonės nemokumą ir akivaizdžiai gręsiantį bankrotą, nesant galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos išvada nesutinka, nes teismas netinkamai aiškino CK 1.80 straipsnio 1 dalies ir 178 straipsnio 3 dalies nuostatas, netyrė ginčo sandorio sudarymo aplinkybių, įstatymo nustatytų pagrindų, leidžiančių pripažinti sandorį niekiniu, jo prieštaravimo imperatyvui.

Pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas naujai paaiškėjusiomis bylos aplinkybėmis pripažįstamos tik tokios aplinkybės, kurios yra įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje arba tokio dalyko svarbi dalis. Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nebuvo.

Pirmosios instancijos teismas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015 nustatytas aplinkybes nepagrįstai pripažino nagrinėjamoje byloje prejudiciniais faktais.

CPK 182 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių – asmens nusikalstamų veiksmų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Aiškinant ir taikant šią teisės normą teismų praktikoje pasisakyta, kad CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtintą prejudicinių faktų galią turi teismo nuosprendžiu konstatuoti nusikalstami veiksmai bei jų civiliniai teisiniai padariniai, patenkantys į civilinės bylos įrodinėjimo dalyką, taip pat tai, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis. Teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje. Teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi. Civilinėse bylose, kuriose baudžiamosiose bylose nustatyti faktai įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį (nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginės pasekmės), aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-378/2016, 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2014, 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008).

Iš teismo nuosprendžio turinio matyti, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje ginčijama 2010 m. kovo 31 d. reikalavimo perleidimo sutartis paminėta vieną kartą nuosprendžio įžanginėje dalyje, t. y. tai, kad 2010 m. kovo 31 d. UAB ,,Vevira“ direktoriaus vardu R. S. pasirašė reikalavimo perleidimo sutartis dėl UAB ,,Vevira“ skolininkų: A. M., I. R. ir D. R., M. P. skolos kreditoriui UAB „Vevira“ perleidimo naujam V. P., bendrai 31 211,78 Lt sumai, tačiau daugiau duomenų apie ginčo sutarties sudarymo aplinkybės, kaltinamojo veiksmus, sudarant ginčo sutartį, nuosprendžio motyvuose nėra. Iš to sprendžiama, kad ginčo sutarties sudarymo aplinkybės nebuvo tirtos. Nuosprendis priimtas sutrumpinus įrodymų tyrimą BPK 273 straipsnio 1 dalies pagrindu. Taigi nuosprendyje nesant duomenų apie ginčo sandorio sudarymą, vien ta aplinkybė, kad kaltinamasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nesudaro pagrindo baudžiamojoje byloje priimto nuosprendžio laikyti prejudiciniu nagrinėjamoje civilinėje byloje (CPK 182, 185 str.).

Kadangi pagrindo, kuriuo atnaujintas procesas byloje, nėra, teismas neturėjo pagrindo atnaujinti proceso, o atnaujinęs procesą, neturėjo pagrindo patenkinti ieškinio dėl netinkamai suvoktų bylos nagrinėjimo atnaujinus procesą ribų, netinkamo faktinių aplinkybių vertinimo bei teisės normų (materialinių ir procesinių) aiškinimo ir taikymo (CPK 185, 366, 370 str., 329 str.1 d., 330 str.). Teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – prašymai atnaujinti procesą byloje atmetami.

Nors ieškinys nurodytais pagrindais negali būti patenkintas, tačiau nei ieškovui, nei BUAB ,,Vevira“ neužkirsta galimybė ginti savo pažeistas teises, kreipiantis į teismą kitais pagrindais.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimą.

Ieškovo I. R. ir atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vevira“ prašymus dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2A-1585/2011 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimo panaikinimo atmesti.

Teisėjai                                                                      Artūras Driukas

                                                                      Romualda Janovičienė

                                                                      Nijolė Piškinaitė