Civilinė byla Nr. e2-2506-727/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-31472-2020-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.5.1; 3.2.6.1; 3.4.1.7.  

 (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 4 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Natalija Daškovienė,

sekretoriaujant Monikai Šulcaitei, 

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Virr“ atstovui advokatui Vaidui Paulauskui,

atsakovo atstovei Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos pirmininkei R. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (sausio 20 d. posėdis, tęsiant jį po pertraukos ir sausio 27 d., vyko nuotoliniu būdu) išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Virr“ ieškinį atsakovui O. T. dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo iš esmės. 

Teismas

n u s t a t ė :

uždaroji akcinė bendrovė „Virr“ (toliau – ir ieškovė, įmonė, darbdavys) po Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – ir DGK) 2020 m. spalio 5 d. priimto sprendimo Nr. DGKS-584 darbo byloje Nr. APS-131-19161/2020 (toliau – Sprendimas), kuriuo buvo patenkintas iš dalies darbuotojo O. T. prašymas ir jo naudai buvo išieškota 841,21 Eur darbo užmokesčio bei 841,21 Eur netesybų, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti, kad su darbuotoju yra pilnai ir tinkamai atsiskaityta.

Nurodė, kad DGK sprendimą priėmė formaliai, iš esmės išnagrinėjusi ginčą darbdaviui už akių, formaliai vertindama situaciją ir įrodymus, priteisė darbuotojui darbo užmokesčio nepriemoką akcentuodama, kad darbdavys nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių darbuotojo reikalavimo teisėtumą ir pagrįstumą. Ieškovė pripažįsta, kad nebuvo pateikusi DGK jokių paaiškinimų ir įrodymų, tačiau tai, anot jo, nesudaro pagrindo manyti, kad ji yra likusi skolinga buvusiam darbuotojui. Ieškovės teigimu, su ieškiniu pateikti dokumentai (2020 m. rugsėjo 5 d. pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas, išrašas banko sąskaitos, įsakymai dėl komandiruočių, avansinės apyskaitos), kurių neturėjo DGK ir dėl to nevertino, patvirtina, kad per visą darbo laikotarpį atsakovui banko pavedimais buvo sumokėta 11249,08 Eur suma. Be to, dviem 2020 m. vasario 14 d. kasos išlaidų orderiais atsakovui buvo grynais sumokėta dar 870 Eur. Apie šią aplinkybę darbuotojas, reikšdamas prašymą DGK, nutylėjo, nors ši pagal kasos išlaidų orderius sumokėta suma visiškai padengia atsakovo darbo ginčų komisijoje reikalautą ir pastarosios jo naudai priteistą sumą.

O. T. (toliau – ir atsakovas, darbuotojas), byloje veikdamas per savo atstovus – Lietuvos vežėjų profesinę sąjungą, išreiškė nesutikimą su ieškiniu ir prašė jį atmesti, o komisijos sprendimą palikti galioti, nurodydamas, kad įmonė su juo nėra pilnai atsiskaičiusi, nes į bylą pateiktus orderius darbuotojas nors ir pasirašė, bet pinigų pagal juos negavo. Atstovė taip pat akcentavo aplinkybę, jog darbuotojui neapmokėta pilnai pagal visą jo dirbtą laiką, ką, anot jos, rodo jos pateikti tachografo duomenys ir jų analizė. Atstovė pripažino, jog nekėlė ginčo teisme atmestų darbuotojo reikalavimų dalyje, nes juos tenkino DGK priimtas sprendimas ir juo konstatuota įsiskolinimo darbuotojuio suma.

Ieškinys tenkintinas.

Byloje kyla ginčas dėl atsiskaitymo su darbuotoju tinkamumo.

Lietuvos Respublikos Darbo kodekso (toliau – DK) 186 straipsnyje nurodyta, kad darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį; darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pagal DK 99 straipsnio 3 dalį už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys, šalims sutarus dėl darbo užmokesčio, jo dydis, sudėtinės dalys turi būti nurodomos darbo sutartyje taip, jog būtų aiškios abiem šalims ir atitiktų suderintą jų valią (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija, bylos Nr. 3K-3-300/2007; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija, bylos Nr. 3K-3-602/2008).

DK 146 straipsnio 2 dalis numato, kad darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų; darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip. Duomenų, kad atsakovui galiotų sąlyga dėl vėlesnio atsiskaitymo nei darbo sutarties nutraukimo dieną, nėra, nes jokio to susitarimo nepateikta, ir ginčo šalys tokia aplinkybe nesirėmė.

DK 214 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu darbuotojas kreipiasi į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, darbdavys privalo įrodinėti tam tikras ginčui išspręsti svarbias aplinkybes ir pateikti įrodymus, jeigu jis juos turi arba jie jam lengviau prieinami.

DK 148 straipsnyje reglamentuojama darbdavio pareiga tvarkyti informaciją apie darbuotojo darbo užmokestį ir jo dirbtą laiką.

DK 65 straipsnio 7 dalyje ir DK 146 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama darbdavio pareiga užtikrinti tinkamą darbo santykių pasibaigimo įforminimą ir atsiskaitymą su darbuotoju. Nurodytos nuostatos lemia darbdavio pareigą užtikrinti tokius faktus (atsiskaitymą su darbuotoju ir kt.) patvirtinančių duomenų pakankamumą, tokius duomenis turi sudaryti ir turėti darbdavys, jie jam lengviau prieinami.

Taigi, esant darbdavio ir darbuotojo ginčui dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų sumokėjimo fakto, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsniu ir DK 214 straipsnio 3 dalimi, darbdavys privalo įrodyti, jog tinkamai atsiskaitė su darbuotoju.

Teismas, teismine tvarka nagrinėdamas šį darbo ginčą dėl teisės iš esmės, byloje esančia medžiaga nustatė, kad ginčo šalys 2019 m. rugpjūčio 16 d. sudarė darbo sutartį, kuria atsakovas buvo priimtas dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, mokant jam 725 Eur mėnesinę algą (el. b. apyrašo psl. 11-12). Darbo sutarties 5 p. numatyta, kad komandiruotės užsienyje metu dienpinigių norma yra ne mažiau 50 procentų Lietuvos Respublikos įstatymuose ir teisės aktuose patvirtintos dienpinigių normos. Darbo sutartis su atsakovu nutraukta 2020 m. birželio 5 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu jam pačiam prašant (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių) (el. b. apyrašo psl. 18, 37).

Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad darbuotojas darbo pas ieškovę metu reikštų jai pretenzijas dėl nepilnai mokamo darbo užmokesčio. Kadangi darbuotojas prašė būti atleistas iš darbo pas ieškovę minėtu įstatyminiu pagrindu, reglamentuojančiu darbo sutarties nutraukimą darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių, o ne DK 56 straipsnio 2 dalimi, numatančia darbo sutarties nutraukimą darbuotojo iniciatyva dėl svarbių priežasčių, t. y. darbdaviui daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokant pilno atlyginimo, tikėtina, kad tokių pretenzijų darbdaviui darbuotojas ir neturėjo.

Kaip matyti iš atsakovo darbo byloje DGK priimto sprendimo ir teismui pateiktos darbo bylos turinio, darbuotojui darbo užmokesčio nepriemoką komisija priteisė akcentuodama iš esmės vienintelę aplinkybę, kad darbdavys darbo bylos nagrinėjimo DGK metu nepateikė savo paaiškinimo į pareiškimą, o taip pat ir jokių įrodymų, galinčių paneigti darbuotojo reikalavimą. Išeidama iš to, Darbo ginčų komisija sprendime nurodė: „...kadangi atsakovas nepateikė darbo ginčų komisijai jokių įrodymų ir paaiškinimų apie savo prievolės įvykdymą, viso darbo užmokesčio už 2019 m. rugpjūčio 28 d. - 2020 m. birželio 5 d. laikotarpį ieškovui išmokėjimą, darbo ginčų komisija darbo ginčo dalyko kvalifikavimui taiko teismų praktikoje priimtą principą in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos darbuotojui naudingesne linkme), todėl pripažįsta, kad atsakovas neįrodė 841,21 Eur darbo užmokesčio ieškovui išmokėjimo fakto...“.

Ginčo nagrinėjimui svarbu akcentuoti tai, kad prašymu DGK, teiktu pastarajai beveik suėjus 3 mėnesiams po atleidimo (el. b. apyrašo psl. 57), darbuotojas prašė priteisti jo naudai iš buvusio darbdavio 8080,98 Eur (netto) sumą, apimančią neišmokėtą darbo užmokestį, dienpinigius ir kompensaciją už komandiruotės metu patirtas išlaidas (el. b. apyrašo psl. 60). DGK priteisus darbuotojo naudai tik 841,25 Eur nepriemoką (netto), darbuotojas, atstovaujamas tų pačių profesinės sąjungos atstovų, ieškinio teismui dėl atmestos gana ženklios jo reikalavimų dalies nereiškė ir tokio didelio likusio įsiskolinimo buvimo teisme neįrodinėjo, teigdamas, kad jį tenkina DGK priteista įsiskolinimo suma.

Taigi ginčas byloje šiuo atveju faktiškai kyla dėl darbdavio užginčytos iš jo išieškotos 841,25 Eur dydžio nepriemokos sumos, dėl kurios ir pasisakytina.

Ieškovas su šiuo ieškiniu, be kitų rašytinių duomenų, pateikė į bylą du 2020 m. vasario 14 d. kasos išlaidų orderius bendrai 870 Eur sumai (el. b. apyrašo psl. 40, 41). Kasos išlaidų orderių buvimo aplinkybė darbuotojui negalėjo būti nežinoma, apie ją jis, reikšdamas prašymą DGK, nutylėjo, nenurodė buvus tokių aplinkybių, nors apie jas negalėjo nežinoti. Darbuotojo atstovė, teisminio nagrinėjimo metu  išreikšdama bendrą su atsakovu suderintą poziciją, nurodė, kad atstovaujamasis, tikėtina, pasirašė šiuos kasos išlaidų orderius, bet juose nurodytų pinigų negavo. Atsakovas nepasinaudojo teismo siūlymu atlikti ekspertizę tikslu nustatyti ar paneigti, kieno vis tik parašas yra ant minėtų kasos išlaidų orderių, ir tuo nepaneigė savo parašų buvimo ant jų. Atsakovas taip pat jokiais leistinais įrodymais nepaneigė ir nesiteikė įrodinėti šiuose orderiuose nurodytų pinigų negavimo aplinkybės, o tokiam faktui patvirtinti neužtenka tik vieno darbuotojo atstovo pasakymo.

Kadangi DGK, konstatuodama įsiskolinimo darbuotojui buvimą, neturėjo ir nevertino darbdavio į nagrinėjamą civilinę bylą pateiktų duomenų, pakankamai akivaizdu, kad pagal minėtus nenuginčytus kasos išlaidų orderius sumokėta suma visiškai padengia sumą, dėl kurios byloje kyla ginčas. Teismas neturi pagrindo jais netikėti, nes orderiuose šalia atsakovo parašų yra jo ranka daryti įrašai dėl sumos žodžiais.

Teismas laiko nepagrįsta ir kritiškai vertina darbuotojo atstovų byloje išsakytą nenuoseklią poziciją dėl įsiskolinimo ir jo kilmės.

Minėta, pirminiu prašymu DGK darbuotojas teigė, jog pagal jo turimus rašytinius įrodymus įsiskolinimas jam viršija aštuonis tūkstančius eurų. Po DGK priimto sprendimo savo pasyvumu, ieškinio teismui atmestų reikalavimų dalyje nepateikimu, darbuotojas pats paneigė savo teisę į gana ženklią su darbo santykiais susijusią sumą. Minėta, savarankiškų reikalavimų (DGK sprendimu atmestų reikalavimų atžvilgiu) darbuotojas nereiškė ir didesnio įsiskolinimo aplinkybės nei aptariama byloje neįrodinėjo.

Pažymėtina, jog teisminio nagrinėjimo metu darbuotojo atstovės Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos išreikšta pozicija dėl neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos ne kartą keitėsi. Atsakovo  atstovė pradžioje įrodinėjo, kad prašyme DGK teikė skaičiavimus išeidama iš prastovos darbuotojui buvimo, vėliau akcentavo aplinkybę, jog iš VSDFV pateiktų duomenų apie atlyginimo dydį (721 Eur) skirtumo iš darbo sutartyje nurodyto mėnesinio darbo užmokesčio dydžio (725 Eur), dar vėliau kalbėjo, jog skirtumas galimai atsirado iš neteisėtai atsakovo darbo sutartyje perpus sumažintos dienpinigių normos, o prieš pat posėdį pateikė paskaičiavimus pagal turimus tachografo rodmenis ir jais įrodinėjo DGK sprendimu patvirtintos nepriemokos dydį .

Teismas akcentuoja, kad tachografo duomenys darbuotojo atstovų buvo teikiami į darbo bylą ir galėjo būti vertinami formuojant pirminį darbuotojo prašymą DGK, tačiau jame iš esmės buvo kalbama tik apie dienpinigių normą, nepagrįstą jos sumažinimą ir iš to susidariusį įsiskolinimą. Atsakovo atstovė nenurodė tikslaus ir konkretaus nepriemokos pagrindo, buvo nenuosekli paaiškinimuose, minėta, atmestų reikalavimų dalyje ginčo teismui nekėlė ir jokių su tuo susijusių savarankiškų reikalavimų nereiškė.

Tuo tarpu darbdavys, teigdamas, kad neturi DGK sprendimu patvirtinto įsiskolinimo darbuotojui, tinkamai ir nuosekliai pagrindė savo teiginius nenuginčytais ir darbuotojo neužginčytais rašytiniais įrodymais – minėtais kasos išlaidų orderiais. Vertinant juos šalia kitų byloje esančių rašytinių duomenų – banko išrašo, VSDFV duomenų, darbdavio suformuotos pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, avanso apyskaitų (el. b. apyrašo psl. 17-25, 38, 39, 43-53), teismas neturi pagrindo išvadai, kad darbdavys liko skolingas darbuotojui ginčo sumą, t. y. 841,25 Eur (CPK 178-185 straipsniai). 

Nesutiktina su atsakovo atstovės posėdžio metu išsakytu teiginiu, kad DGK darbuotojo teiktoje įsiskolinimo skaičiuotėje buvo atspindėta ir buvo vertinta minėtuose kasos išlaidų orderiuose nurodyta suma. Apie tai nėra užsimenama prašyme, formuotame DGK, šios sumos nėra atspindėtos darbuotojo DGK teiktoje pažymoje-skaičiuotėje (el. b. apyrašo psl. 13-16), kurioje, be kita ko, įvardintas nepriemoka yra DGK sprendimu konstatuoto dydžio, t. y. 841,21 Eur (el. b. apyrašo psl. 16).  

Tokiu būdu vertinant situaciją naujai ir vertinant naujai darbdavio į bylą pateiktus įrodymus, nėra pagrindo patvirtinti jo įsiskolinimą darbuotojui ginčo sumos ribose, o dėl to nėra ir teisinio pagrindo bei prielaidų tenkinti darbuotojo DGK teiktą prašymą, o taip pat skaičiuoti netesybas.

Procesiniai klausimai.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 79 straipsnio 1 dalies nuostatas, bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtino Rekomendacijas (toliau – ir Rekomendacijos) dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas atstovavimo išlaidas.

Tenkinus ieškinį, iš atsakovo ieškovės naudai išieškotina 38 Eur jos byloje sumokėto žyminio mokesčio.

Ieškovė yra pareiškusi prašymą išieškoti iš atsakovo 700 Eur advokato pagalbos išlaidų (el. b. apyrašo psl. 127-130, 149-51, 199-201).

Teismas, įvertinęs CPK, Rekomendacijų nuostatas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, spręstų teisinių klausimų pobūdį, ginčo sumą, į gana operatyvų bylos išnagrinėjimą ir jos nagrinėjimą 2021 m. sausio 20 d. posėdyje bei tęsiant jį po pertraukos toliau ir sausio 27 d. nuotoliniu būdu, šį ieškovės  prašymą tenkina iš dalies ir priteisia ieškovei iš atsakovo 400 Eur bylinėjimosi išlaidų, laikydamas, kad tokia suma yra adekvati nagrinėjamai bylai bei atitinkanti Rekomendacijas.

Teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš atsakovo nepriteisiamos, kadangi jis nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra atleistas.

Sutinkamai su DK 231 straipsnio 7 dalimi, šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, DGK sprendimas pripažįstamas netekusiu galios.

Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260, 307 straipsnių nuostatomis,

n u s p r e n d ž i a :

ieškinį patenkinti.

Pripažinti, kad ieškovė uždaroji akcinė bendrovė ,,Virr”, j. a. k. 220440030, su atsakovu O. T., gim. (duomenys neskelbtini), pagal 2019 m. rugpjūčio 16 d. darbo sutartį yra atsiskaičiusi.

Pripažinti, kad šiam teismo sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2020 m. spalio 5 d. sprendimas Nr. DGKS-584 darbo byloje Nr. APS-131-19161/2020 neteko galios.

Išieškoti iš atsakovo O. T., gim. (duomenys neskelbtini), 400 Eur (keturis šimtus Eur 00 ct) advokato pagalbos išlaidų ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Virr”, j. a. k. 220440030, naudai.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per šį apylinkės teismą.

Teisėja                                                     Natalija Daškovienė