Baudžiamoji byla Nr. 2K-23-942/2017

Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00060-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos:1.2.17,15; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Nerijui Marcinkevičiui,

civilinio ieškovo RUAB „FB“ atstovei advokatei Laurai Daumantaitei,

išteisintajam R. Ž., jo gynėjui advokatui Valdemarui Bužinskui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus l. e. vyriausiojo prokuroro pareigas Svetlanos Zabielinienės ir civilinio ieškovo RUAB „FB“ atstovo advokato Gintaro Černiausko kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 22 d. nuosprendžio.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. nuosprendžiu R. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 211 straipsnį 7800 Lt (60 MGL) dydžio bauda, ją sumokant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Civilinio ieškovo UAB „FB“ civilinis ieškinys atmestas.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 22 d. nuosprendžiu Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis – R. Ž. pagal BK 211 straipsnį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Civilinio ieškovo UAB „FB“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio prokuratūros kasacinį skundą tenkinti, civilinio ieškovo atstovės advokatės, prašiusios jų kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo advokato, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. R. Ž. buvo nuteistas už tai, kad, nuo 2006 m. rugsėjo 12 d. iki 2010 m. kovo 26 d. dirbdamas pagal neterminuotą darbo sutartį UAB „FB“ (įmonės kodas Nr. (duomenys neskelbtini) reg. (duomenys neskelbtini)) pirkimų vadovu, 2004 m. birželio 7 d. pasirašęs UAB „FB“ direktoriaus D. J. patvirtintas Vidaus darbo tvarkos taisykles, kurių 5 skyriuje „Pagrindinės darbuotojų pareigos“ 5.1.4 punkte nurodyta, kad UAB „FB“ dirbantieji privalo saugoti įmonės ūkines-komercines paslaptis, įsipareigojo neatskleisti ūkine-komercine paslaptimi laikomos informacijos, tačiau laikotarpiu nuo 2009 m. kovo mėn., ikiteisminio tyrimo nenustatytos dienos, iki 2010 m. kovo 26 d., bendraudamas su UAB „K“ darbuotojais elektronine ryšio priemone – bendrovei priklausančiu kompiuteriu, iš jo siuntė komercine paslaptimi laikomą informaciją į pašto dėžutę (duomenys neskelbtini), o nuo 2010 m. sausio 11 d. pradėjęs dirbti UAB „K“ pirkimų vadovu, perdavė UAB „K“ darbuotojams UAB „FB“ duomenis: tiekėjų galimybes apie tiekiamų prekių kainas, gaminių brėžinius ir prekių savikainos skaičiavimo skaičiuoklę, t. y. tiekėjų siunčiamų komercinių pasiūlymų nuorašus bei juose esančią informaciją, kuri sudaro UAB „FB“ komercinę paslaptį, taip padarydamas UAB „FB“ didelę – 4 157 483 Lt (1 204 090 Eur) – turtinę žalą, nes 2009 m. UAB „K“ pardavė prekes pirkėjams, kurie iki to laiko buvo UAB „FB“ pirkėjai, prekių už 5 851 264 Lt, per tą patį laikotarpį UAB „FB“ pardavimas prekių pirkėjams, kurie tapo UAB „K“ prekių pirkėjais, sumažėjo 2009 m. 2 793 154 Lt (808 953 Eur) (4 673 952 Lt (1 353 670 Eur) – 1 880 798 Lt (544 716 Eur), 2010 m. 1 364 329 Lt (395 136 Eur) (1 880 798 Lt (544 716 Eur) – 516 469 Lt (149 579 Eur), iš viso 4 157 483 Lt (1 204 090 Eur); taip jis atskleidė UAB „FB“ komercine paslaptimi laikomą informaciją ir padarė UAB „FB“ didelę turtinę žalą.

2. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus l. e. vyriausiojo prokuroro pareigas S. Zabielinienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

2.1. Kasatorė nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 211 straipsnį), nukrypo nuo teismų praktikos ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).

2.2. Šios instancijos teismas nesilaikė reikalavimo kruopščiai patikrinti apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir įvertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, teismas neanalizavo bylos įrodymų visumos, neįvertino aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam sprendimui priimti; antrą kartą nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, nebuvo aktyvus taisydamas klaidas, nesilaikydamas BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatų, remdamasis prielaidomis, nuosprendyje deklaratyviai pasisakė dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje išdėstytų argumentų, neatskleisdamas bylos esmės.

2.3. Kasatorė pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje nurodė, jog teismas, pasisakydamas dėl komercinės paslapties kriterijų, teisingai išskyrė požymius, teisingai nustatė UAB „FB“ Vidaus teisės aktą, reglamentavusį, kas sudaro komercinės paslapties turinį, tačiau išsamiau neanalizavo, netyrė ir nevertino, ar išsiųstų 54 laiškų galbūt su informacija, kurią įmonės UAB „FB“ savininkai priskyrė komercinei paslapčiai, turinys tikrai atitiko būtent Vidaus darbo tvarkos taisyklėse pateiktą informaciją, įvardijamą kaip komercinę paslaptį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimo neatliko (BPK 324 straipsnio 6 dalis), kasacinėje nutartyje nurodytų aplinkybių neištyrė, prieštaravimų tarp pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų nepašalino, skundžiamame nuosprendyje apsiribojo abstrakčiomis prielaidomis, nurodydamas, kad laiškuose nepateikta jokių konkrečių duomenų apie pirkėjus ar pardavėjus (nenurodomi tikslūs jų pavadinimai, adresai, kontaktiniai ryšiai), nepatvirtinama, kad tai būtų kokių nors konkrečių dokumentų – išimtinai tik UAB „FB“ skirti tiekėjų siųstų komercinių pasiūlymų, su juose esančia informacija, nuorašai, kuriuos būtų galima susieti su konkrečiu UAB „FB“ neįvykusiu, sužlugdytu prekybiniu sandoriu. Be to, apeliacinės instancijos teismas netyrė pirkėjų srauto perėjimą UAB „K“ lėmusių reikšmingų aplinkybių, dėl kurių pasisakė kasacinės instancijos teismas. Nors apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad įrodymais nustatyta, jog UAB „FB“ patyrė 4 157 483 Lt (1 204 090 Eur) žalą, tačiau nesiaiškino, kas lėmė jos atsiradimą, neargumentuotai pareikšdamas, kad apsiriboti tik konstatavimu, jog žala buvo padaryta prekybinių komercinių užsakymų perkėlimu iš vienos bendrovės kitai, nepakanka.

2.4. Pagal teismų praktiką komercine paslaptimi gali būti informacija, kuri neprivaloma viešai skelbti, nėra žinoma tretiesiems asmenims ir jos pagal įstatymą nedraudžiama pripažinti komercine paslaptimi; kurią savininkas saugo protingomis pastangomis; kuri turi komercinę vertę arba jos praradimas būtų komerciškai žalingas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-402-677/2015); jeigu įmonėje nėra patvirtinto komercinių paslapčių sąrašo, šis faktas negali būti suabsoliutinamas (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2011). Komercinę vertę turi duomenys apie tai, kokiomis paslaugomis ir kokiomis sąlygomis ūkio subjektai naudojasi. Informacija apie klientus susideda iš įvairiausių duomenų, kurie gaunami per ilgamečius veiklos ryšius, t. y. kokie konkretūs kiekvieno kliento poreikiai, koks jo mokumas, finansinė būklė, patikimumas, koks paslaugų komplektas ir kokiomis sąlygomis teikiamas, už kokią kainą tai daroma. Tokia informacija nėra skelbiama ir prieinama viešai (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2014). Tai, kad nurodyta informacija nėra visuotinai žinoma, nereiškia, jog informacija turi būti absoliučiai slapta (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2012).

2.5. Pasak prokurorės, R. Ž. pagal 2006 m. rugsėjo 12 d. darbo sutartį su UAB „FB“ buvo įdarbintas pirkimų vadovu. Jo darbinės pareigos buvo ieškoti naujų tiekėjų, bendrauti su bendrovės tiekėjais, teikti jiems reikiamą informaciją, tartis dėl sutarčių sąlygų, daryti brėžinius pagal pirkėjų paklausimus ir juos persiųsti tiekėjams, tikrinti gaminių kokybę. R. Ž. 2006 m. rugsėjo 12 d. buvo pasirašytinai supažindintas su UAB „FB“ direktoriaus D. J. patvirtintomis Vidaus tvarkos taisyklėmis, kurių 5 skyriaus 5.1.4 punkte aiškiai reglamentuoti darbuotojo įsipareigojimai neatskleisti ūkine-komercine paslaptimi laikomos informacijos. Bendrovės ūkine-komercine paslaptimi buvo laikoma buvusių, esamų įmonės klientų ir asmenų, teikusių įmonei komercinius pasiūlymus, duomenys, įskaitant jų adresus ir kontaktinius duomenis, įmonės teikiamų ir anksčiau tiektų kitiems asmenims prekių specifikacijos, kiekiai ir jų kainos, įmonei parduodamų prekių tiekėjų ir buvusių tiekėjų pavadinimai, įskaitant jų kontaktinius duomenis, prekių tiekimo sąlygos įmonei pervežimo paslaugas teikiančių ir teikusių praeityje  įmonių pavadinimai, jų atliekamų paslaugų įkainiai, taip pat visi gauti iš kitų asmenų ir bendrovei paruošti komerciniai pasiūlymai, gautos ir pačių parengtos sutartys, jų šablonai, skaičiavimo programos, brėžiniai bei kita su tuo susijusi informacija. Iš šių aplinkybių matyti, kad UAB „FB“ ėmėsi protingų priemonių šią informaciją apsaugoti, jos turinys nebuvo viešas ir prieinamas tretiesiems asmenims. Be to, UAB „FB“ ėmėsi ir techninių bei organizacinių priemonių apsaugoti komercinę paslaptį sudarančią informaciją. Pagal 2007 m. gegužės 10 d. sutartį UAB „P“ UAB „FB“ kompiuterių sistemoje įdiegė technines saugumo priemones, užtikrinančias, kad prie informacijos galėtų prieiti tik tam teisę turintys asmenys. Taigi su komercine paslaptį sudarančia informacija UAB „FB“ galėjo susipažinti darbuotojai, kuriems darbo funkcijoms atlikti tokia informacija būdavo pateikiama ir kurių darbo vietose iš personalinių kompiuterių, apsaugotų asmeniniais slaptažodžiais, buvo tik jiems priskirta prieiga prie bendrovės duomenų bazės, suteikiančios galimybę naudotis joje esančiais duomenimis; šią informaciją įmonės darbuotojus įpareigojo saugoti Vidaus darbo tvarkos taisyklės.

2.6. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad UAB „FB“ verslo partneriams buvo teikiama informacija tik konkrečiai apie jų užsakymus bei kainas, siunčiami tik su konkrečių klientų užsakymais susiję brėžiniai, nes nesuteikiant verslo partneriams atitinkamos informacijos nebūtų galima konstruktyviai bendradarbiauti ir vykdyti ūkinę veiklą parduodant savo produkciją ar įsigyjant prekių. Šie verslo vystymo principai paneigia apeliacinės instancijos teismo teiginius, kad keletui informacijos gavėjų perduoti tie patys duomenys negali būti laikomi išimtinai konfidencialiais ir slaptais. Priešingai – tokie duomenys laikytini slaptais, nes potencialus konkurentas siauro asortimento medienos gaminių gamintojas UAB „K“ nežinojo informacijos, kuriems potencialiems ir esamiems klientams ir kokį komercinį pasiūlymą išsiuntė konkuruojanti bendrovė UAB „FB“. Prokurorės nuomone, tam tikros, nebūtinai visos informacijos, kurią įmonė pripažįsta komercine paslaptimi, pateikimas verslo partneriams turėtų būti laikomas normalia, sąžininga verslo praktika, tačiau ne pretekstu nebelaikyti pateiktos informacijos nevieša. Kadangi UAB „FB“ veikė kaip tarpininkė (pelną gaudavo iš kainų skirtumo tarp kainos, mokamos produkcijos tiekėjui, ir kainos, gaunamos iš produkcijos pirkėjo, atėmus maržą, transportavimo išlaidas, kuriuos apskaičiuodavo remiantis skaičiuokle), ji buvo suinteresuota neatskleisti kitiems ūkio subjektams informacijos apie įmonėje sudarytas sutartis su klientais, tiekėjais, bendrovės komercinius pasiūlymus klientams, kainas, nuolaidas, skaičiavimo programas ir kt., nes tai buvo įmonės veiklos pagrindas.

2.7. Prokurorė pažymi, kad UAB „FB“ rinkoje veikė nuo 2004 m., vadinasi, R. Ž. atskleidė per penkerių metų laikotarpį sukauptą patirtį ir pranašumą prieš kitus ūkio subjektus. Vertinant, ar informacija apie klientus turi komercinę vertę, svarbu atsižvelgti į aplinkybes, kad paprastai kliento pasitikėjimas, parinktas kliento siekius ir poreikius atitinkantis produktas garantuoja jo lojalumą ir įmonės vardo žinomumo augimą. Investuoti į turimą klientą įmonėms apsimoka labiau, nei bandyti pritraukti naujų, nes iš lojalių klientų jos gali uždirbti daugiau pelno nei iš naujai pritrauktų, todėl praktikoje pripažįstama, kad ūkio subjekto klientų sąrašas priskirtinas rinkos informacijai, sudarančiai komercinę paslaptį. Šios informacijos žinojimas padidino UAB „FB“ pranašumą prieš konkurentus. Ji buvo įgyta per ilgą laiką nuo 2004 m. ir tai palaikyti ir vystyti įdėta daug įdirbio. Tokios informacijos panaudojimas sudarė galimybę vykdyti veiklą greičiau ir efektyviau, mažesnėmis darbo ir laiko sąnaudomis pasiekti komercinių sandorių ir rezultatų.

2.8. Pasak kasatorės, šioje byloje yra daug tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad išteisintasis pasinaudojo UAB „FB“ komercine paslaptimi. Pirmosios instancijos teisme R. Ž. pripažino elektroninių laiškų siuntimo faktą. 2011 m. kovo 31 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 123-11-21, kurio apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino, nustatyta, kad iš išteisintojo R. Ž. elektroninio pašto dėžutės buvo išsiųsti 54 laiškai. Iš jų turinio aiškiai matyti, jog R. Ž. perdavė UAB „K“ informaciją, susijusią su kitų UAB „FB“ verslo partnerių užsakymais (įmonės teikiamų prekių specifikacijomis, kiekiais), atliekamų paslaugų įkainiais, skaičiavimo programa, įmonės klientų ir asmenų, teikusių įmonei komercinius pasiūlymus, duomenimis, kuri pagal Vidaus darbo tvarkos taisyklių 5 skyriaus 5.1.4 punktą yra laikoma komercine paslaptimi, ir ši informacija, atsižvelgiant į UAB „FB“ ir UAB „K“ tuo metu siejusius verslo santykius ir įprastą verslo praktiką, UAB „K“ neturėjo būti perduodama, nes UAB „K“ tarpininkavimo veikla medienos gaminių perdavimo srityje nesivertė, o buvo tik siauro asortimento medienos gaminių gamintojas (tiekėjas).

2.9. Tai, kad R. Ž. perduota informacija turėjo komercinę vertę, o jos praradimas UAB „FB“ buvo komerciškai žalingas, patvirtina 2012 m. kovo 20 d. specialisto išvada Nr. 5-2/34, kurioje konstatuota, kad nuo 2009 m. UAB „K“ pardavė prekių pirkėjams, kurie iki to laiko buvo UAB „FB“ pirkėjai, už 5 851 264 Lt (1 694 643,18 Eur). Per tą patį laikotarpį UAB „FB“ prekių pardavimas pirkėjams, kurie tapo UAB „K“ prekių pirkėjais, 2009 m. sumažėjo 2 793 154 Lt (808 953,31 Eur), 2010 m. 1 364 329 Lt (395 136,99 Eur), iš viso 4 157 483 Lt (1 204 090,30 Eur). Taip pat specialisto išvadoje nurodoma, kad 2008 m. UAB „FB“ iš specialisto išvados 15 lentelėje pateiktų tiekėjų pirko prekių už 2 927 015 Lt (847 722,13 Eur), o UAB „K“ prekybinių santykių su šiais tiekėjais neturėjo. 2009–2010 m. UAB „FB“ iš tų pačių tiekėjų prekių pirko gerokai mažiau nei 2008 m., o UAB „K“ priešingai – 2009 m. pradėjo pirkti prekes iš UAB „FB“ tiekėjų, ir 2010 m. nupirktų prekių suma dar labiau išaugo. Negana to, nuo 2009 m. UAB „K“ pradėjo pirkti transporto paslaugas iš 17–oje lentelėje nurodytų transporto paslaugų tiekėjų, kurie iki to laiko teikė transporto paslaugas UAB „FB“. Beje, specialistė Z. K. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad buhalterinė UAB „FB“ apskaita buvo tvarkinga, visi dokumentai buvo tinkamai apskaityti, požymių, dėl kurių galėjo pablogėti įmonės finansinė padėtis, nenustatyta, įmonėje lėšos nebuvo švaistomos. Pasak kasatorės, svarbu ir tai, kad UAB „K“ vadovas J. K. pirmosios instancijos teisme negalėjo nurodyti, kokiu būdu jo bendrovė susirado pirkėjus; iki tol, kol R. Ž. nepradėjo bendrauti su UAB „K“, ši bendrovė nepalaikė kontaktų su užsienio pirkėjais.

2.10. Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad, vertinant šią konfidencialią informaciją, svarbu ne tik pats komercinę paslaptį sudarančios informacijos turinys, bet visas informacijos paviešinimo (verslo perėmimo) modelis, tai konstatuota ir specialisto išvadoje. R. Ž., būdamas pardavimų vadovas, žinojo, kad UAB „FB“ per penkerius metus turi užsienio klientus, kurie superka Lietuvos įmonių, tarp jų ir UAB „K“, pagamintas prekes už tam tikrą kainą, tad persiųsdavo informaciją UAB „K“, žinodamas, kad ši bendrovė gali tiesiogiai pagaminti ir pateikti tą patį komercinį pasiūlymą užsienio pirkėjams už mažesnę kainą. Taigi akivaizdu, kad ūkio subjektų pateikiamų kainų skirtumas, nulemtas R. Ž. neteisėtų veiksmų, turėjo įtakos UAB „FB“ užsakymų praradimui ir didelės vertės turtinės žalos atsiradimui. Šios aplinkybės patvirtina faktą, kad UAB „K“ perėmė klientus iš UAB „FB“ ir kad jokie prekybiniai ryšiai su tais pačiais klientais nebuvo nulemti mažos specifinės rinkos ar yra susijęs su vienos iš bendrovių gamybinės-komercinės veiklos plėtimu, kitos bendrovės finansiniais sunkumais ir negalėjimu visiškai įvykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus.

2.11. Taigi, kasatorės nuomone, tarp R. Ž. neteisėtų veiksmų ir sumažėjusių UAB „FB“ pajamų (šiai bendrovei padarytos didelės turtinės žalos) yra priežastinis ryšys. Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad R. Ž. veikoje yra objektyvieji nusikaltimo, numatyto BK 211 straipsnyje, sudėties požymiai.

2.12. Kasatorės įsitikinimu, R. Ž. žinojo, kad, pasirašęs Vidaus darbo tvarkos taisykles ir darbo sutartį, jis negali niekam perduoti informacijos, susijusios su UAB „FB“ pirkėjais, tiekėjais, prekėmis ir jų kainomis, todėl visa tai perduodamas UAB „K“ turėjo suvokti, jog UAB „FB“ neteks klientų (t. y. verslo), kad joks užsienio pirkėjas nebepirks iš UAB „FB“, o pirks iš UAB „K“, kuris parduos prekes už šiek tiek mažesnę kainą. Prokurorės nuomone, R. Ž., kaip UAB „FB“ pardavimų vadovas, ėjęs šias pareigas ketverius metus, suprato įmonės darbo pobūdį ir specifiką, kad tai įmonė, užsiimanti tarpininkavimo veikla, kuriai pelną nešė informacijos žinojimas ir valdymas. UAB „FB“ disponavo informacija, kas Lietuvoje gamina tam tikrus produktu,s ir žinojo, kas juos perka užsienyje, šios informacijos UAB „K“ neturėjo, nes ji buvo tik gamintoja.

              2.13. Pasak kasatorės, skundžiamame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvų, kodėl rėmėsi liudytojų G. T., J. K. ir išteisintojo R. Ž. parodymais ir atmetė liudytojų UAB „L“ direktoriaus T. Ž., UAB „FB“ direktoriaus D. J. ir G. J. parodymus. Kasatorė atkreipia dėmesį į liudytojo T. Ž. parodymus, kuriuose jis teigė, kad nuo 2009 m. gegužės mėn. pradėjo bendradarbiauti su UAB „K“ ir jau tada žinojo R. Ž. kaip UAB „K“ atstovą. Ši liudytojo nurodyta aplinkybė patvirtina, kad nuo 2009 m. gegužės mėn. R. Ž. dirbo ir UAB „FB“, ir UAB „K“. Be to, iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus išrašo matyti, kad R. Ž. nuo 2010 m. sausio 11 d. oficialiai dirbo UAB „K“, o darbo sutartis su UAB „FB“ buvo nutraukta tik 2010 m. kovo 26 d. Be to, prokurorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas turėjo atsižvelgti į bylos duomenis, patvirtinančius išteisintojo R. Ž. parodymų prieštaringumą (pirmosios instancijos teisme pripažino siuntęs elektroninius laiškus UAB „K“, o apeliacinės instancijos teisme – neigė, aiškino, kad tomis dienomis nebuvo darbe). Šios instancijos teismas nepasisakė, kodėl savo išvadas grindžia R. Ž. pateikta gynybine versija. Tai, kad elektroninius laiškus siuntė R. Ž., patvirtina liudytojai T. Ž., G. T., D. J., G. J., kurių parodymai vieni kitus papildo ir detalizuoja antstolio aplinkybių konstatavimo protokolo ir specialisto išvados turinį.

3. Kasaciniu skundu civilinio ieškovo RUAB „FB“ atstovas advokatas G. Černiauskas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, civilinio ieškovo RUAB „FB“ civilinį ieškinį tenkinti.

3.1. Kasatorius nurodo, kad skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nukrypo nuo teismų praktikos ir nesilaikė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, dėl to buvo suvaržytos  įstatymų garantuojamos civilinio ieškovo teisės ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies, 1, 2 punktai). Pažeidęs 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, pagal kurias teismas privalo visapusiškai išsiaiškinti visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, taip pat 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 3 dalies 3 punkto reikalavimus nuosprendyje daromas išvadas pagrįsti motyvuotu įrodymų vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių išteisintojo veikoje nebuvimą, tai lėmė netinkamą civilinio ieškinio klausimo išsprendimą.

3.2. Kasatorius pažymi, kad kasacinės instancijos teismas, panaikindamas apeliacinės instancijos teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartį ir perduodamas bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nurodė, jog būtina ištirti ir nustatyti, kas tiksliai sudaro civilinio ieškovo patirtos žalos dydį, nes nenustačius tikrojo žalos dydžio, kvestionuotinas didelės žalos patyrimas, tačiau apeliacinės instancijos teismas, antrą kartą išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, dėl didelės žalos ir priežastinio ryšio požymių buvimo išteisintojo veikoje argumentuotai ir išsamiai nepasisakė. Be to, šis teismas, nors ir pripažino, kad įrodymais nustatyta, jog UAB „FB“ patyrė 4 157 483 Lt (1 204 090 Eur) žalą, tačiau nesiaiškino, kas lėmė tokios žalos ir nuostolių atsiradimą, neargumentuotai pareikšdamas, kad apsiriboti tik konstatavimu, jog žala UAB „FB“ buvo padaryta prekybinių-komercinių užsakymų perkėlimu iš vienos bendrovės kitai, nepakanka.

3.3. Kasatorius pažymi, kad išteisintasis nuo 2006 m. rugsėjo 12 d. iki 2010 m. kovo 26 d. pagal neterminuotą darbo sutartį dirbo pirkimų vadovu, jis buvo pasirašęs UAB „FB“ direktoriaus 2004 m. birželio 7 d. patvirtintas Vidaus darbo tvarkos taisykles, kuriose aiškiai nustatyta darbuotojų pareiga saugoti įmonės ūkines-komercines paslaptis. Tokia pareiga nustatyta ir civilinio ieškovo su išteisintuoju sudarytoje darbo sutartyje. Be to, įgyvendinant technines priemones apsaugoti komercinę paslaptį sudarančią informaciją, su UAB „P“ 2007 m. gegužės 10 d. buvo sudaryta sutartis, kurios pagrindu buvo įdiegtos kompiuterių vartotojų valdymo ir kompiuterinio saugumo priemonės (kiekvienas vartotojas galėjo prisijungti prie darbo kompiuterio tik su savo prisijungimo vardu ir slaptažodžiu).

3.4. Kasaciniame skunde teigiama, kad civilinis ieškovas yra bendrovė, užsiimanti tarpininkavimo veikla. Taigi civilinio ieškovo nurodyta informacija, susijusi su klientais, yra individuali ir jos valdymas sukuria civiliniam ieškovui konkurencinį pranašumą prieš kitus šioje specifinėje rinkoje veikiančius verslo subjektus. Esant tokiam verslo vystymo ir pelno siekimo modeliui, civilinis ieškovas buvo suinteresuotas neatskleisti gamintojui (šiuo atveju UAB „K“), kas yra civilinio ieškovo pateikto užsakymo užsakovas ir kokią kainą jis mokės civiliniam ieškovui už užsakymo įvykdymą. UAB „FB“ buvo suinteresuota, kad duomenys apie užsakovus ir kainas nebūtų atskleidžiami konkurentams, t. y. įmonėms, kurios užsiima medienos gaminių gamyba ir (ar) panašia tarpininkavimo veikla. Tačiau šių reikšmingų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nevertino, nesiaiškino verslo vystymo perėmimo principus atskleidžiančio priežastinio ryšio, UAB „FB“ interesų neatkleisti konkuruojantiems verslo subjektams pasiūlymų, kainų ir įmonės sudarytų sutarčių su kitais ūkio subjektais, skaičiavimo programos ir kitos esminės informacijos, kuria disponuodamas, organizacinėmis, teisinėmis priemonėmis saugodamas civilinis ieškovas sėkmingai konkuravo tarpininkavimo prekyba medienos gaminiais sektoriuje.

3.5. Kasatorius teigia, kad verslo sektoriuje yra svarbus pasitikėjimo klausimas, nes paprastai įmonei svarbu išlaikyti lojalius klientus ir pagrįsti pasitikėjimą vykdomoje veikloje, nes tik taip potencialus užsakovas bus linkęs bendradarbiauti. Būtent civilinio ieškovo įgytu pasitikėjimu kitų verslo subjektų atžvilgiu ir pasinaudojo išteisintasis, nes taip užsakovams buvo lengviau pasitikėti juo, kaip patikimu, su civiliniu ieškovu susijusiu asmeniu. Tai paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadas, kad tarp UAB „FB“ ir pirkėjų, pardavėjų, kitų paslaugų tiekėjų nebuvo ilgalaikio bendradarbiavimo sutarčių, jų susitarimai ir sandoriai buvo vienkartinio pobūdžio dėl konkretaus užsakymo įvykdymo. Priešingai negu nurodoma skundžiamame nuosprendyje, tarp ūkio subjektų bendradarbiavimą atskleidžia ne sutartys, o ilgalaikiai bendradarbiavimo santykiai, pagrįsti pasitikėjimu, tai patvirtina ir kasacinio teismo prejudicinė nutartis. Pagal teismų praktiką investuoti į turimą klientą įmonėms apsimoka labiau nei bandyti pritraukti naujų, nes iš lojalių klientų jos gali uždirbti daugiau pelno, nei iš naujai pritrauktų, todėl praktikoje pripažįstama, kad ūkio subjekto klientų sąrašas priskirtinas rinkų informacijai, sudarančiai komercinę paslaptį (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014). Be to, teismų praktikoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad tokios bylos kaip nagrinėjamoji atveju įrodinėjimas turi savitą specifiką, nes sprendžiant dėl žalos, padarytos pasinaudojant komercine paslaptimi, priežastinio ryšio tarp atliekamų veiksmų ir padarytos žalos iš esmės daugiausia reikia remtis netiesioginiais įrodymais. Į įrodinėjimo specifiką būtina atsižvelgti nagrinėjant šios kategorijos bylas, nes priešingu atveju dažnai būtų neįmanoma įrodyti pasinaudojimo komercine paslaptimi siekiant nesąžiningai konkuruoti ir dėl to gauti pelną, fakto (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2012). Taip pat kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad paprastai tokios kategorijos bylose nebus tiesioginių įrodymų, tiesioginių priežastinių ryšių, siejančių atsakovo (šiuo atveju išteisintojo) veiksmus, atsakovo bendrovės (šiuo atveju UAB „K“) veiklą ir iš tos veiklos gautą naudą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317-916/2015).

3.6. Pasak kasatoriaus, bylos duomenys vienareikšmiškai patvirtina, kad išteisintasis pasinaudojo civilinio ieškovo komercine paslaptimi, šį faktą jis patvirtino pirmosios instancijos teisme, nurodydamas, kad siuntė elektroninius laiškus. Tai patvirtina 2011 m. kovo 11 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kurio apeliacinės instancijos teismas neįvertino. Iš elektroninių laiškų turinio matyti, kad išteisintasis konkuruojančiai bendrovei perdavė informaciją apie civiliniam ieškovui verslo subjektų teiktus užsakymus (t. y. duomenis apie medinių padėklų konkrečias specifikacijas, kainas, kiekius), skaičiavimo programą, įmonės klientų ir asmenų, teikusių įmonei komercinius pasiūlymus, duomenis, o tai pagal Vidaus darbo tvarkos taisykles laikoma komercine paslaptimi. Be to, tai, kad UAB „K“ perėmė klientus iš UAB „FB“, matyti ir iš 2012 m. kovo 20 d. specialisto išvados Nr. 5-2/34, kurioje konstatuota, kad UAB „FB“ finansinio nuosmukio pradžia sutampa su UAB „K“ finansinio šuolio pradžia; nuo 2009 m. UAB „K“ pardavė prekių pirkėjams, kurie iki to laiko buvo civilinio ieškovo pirkėjai, už 5 851 264 Lt (1 694 643,18 Eur), per šį laikotarpį UAB „FB“ prekių pardavimas pirkėjams, kurie tapo UAB „K“ užsakovais, 2009 m. sumažėjo 808 953,31 Eur, 2010 m. 395 136, 99 Eur, iš viso 1 204 090,30 Eur. Šie duomenys, kasatoriaus įsitikinimu, patvirtina, kad UAB „K“ perėmė klientus iš UAB „FB“, ir paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad susiklostę prekybiniai ryšiai su tais pačiais klientais galbūt buvo nulemti mažos specifinės rinkos ar civilinio ieškovo jokiais bylos duomenimis nepatvirtintais finansiniais sunkumais.

3.7. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad nors internete ir yra tam tikros duomenų bazės, kuriose galima rasti informacijos apie įmones, gaminančias medinius padėklus prekėms gabenti, tačiau informacija, susijusia su įmonėmis, su kuriomis bendradarbiavo civilinis ieškovas, disponavo išimtinai tik civilinis ieškovas ir jis šios informacijos nebuvo suinteresuotas perduoti tretiesiems asmenims, nes ūkio subjektai būtų galėję tiesiogiai komunikuoti su užsakovais ir pasiūlyti gerokai mažesnę kainą, eliminuodami civilinio ieškovo už tarpininkavimą gaunamą pelną taip perimdami potencialius klientus.

3.8. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad R. Ž., suprasdamas, jog informacija yra konfidenciali, išsiuntė elektroninius laiškus ne iš darbinio elektroninio pašto, o susikūrė naują, kurio adresas ramunas.kukras@gmail.com. Tai, kasatoriaus nuomone, rodo išteisintojo turėtą akivaizdų motyvą nutekinti civilinio ieškovo konfidencialią informaciją, todėl, kad priešingu atveju, įgyvendindamas savo darbines funkcijas, išteisintasis būtų siuntęs informaciją iš darbinio elektroninio pašto, nes darbinių santykių vystymas nereikalavo sukurti naujo elektroninio pašto dėžutės ryšiams su konkrečiu verslo subjektu palaikyti. Jau vien faktas, patvirtintas liudytojos G. T. teisiamojo posėdžio metu, kad remiantis elektroniniais laiškais neva teiktais pasiūlymais nebuvo sudarytas nė vienas sandoris su civiliniu ieškovu, rodo išteisintojo vykdytos nusikalstamos veikos tęstinumą ir tyčios kryptingumą. Atsižvelgus į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad R. Ž. turėjo ilgametę patirtį šiame verslo sektoriuje ir disponavo informacija, kad UAB „FB“ pelną gauna tarpininkaudama tarp medienos padėklų gamintojų ir šios produkcijos užsakovų, veikiančių užsienio rinkose, akivaizdu, kad R. Ž. veikė tyčia, siekdamas perduoti UAB „K“ informaciją, kuri laikytina komercine paslaptimi. Nes jeigu išteisintajam nebūtų atskleidęs šios informacijos, UAB „K“ nebūtų galėjusi pasiūlyti konkrečios medienos produkcijos konkretiems pirkėjams.

3.9. Pasak kasatoriaus, R. Ž. veikos kryptingumą ir civilinio ieškinio pagrįstumą patvirtina UAB „L“ direktoriaus T. Ž. parodymai, pagal kuriuos nuo 2009 m. gegužės mėn. jis bendradarbiavo su UAB „K“ ir jau tada žinojo R. Ž. kaip UAB „K“ atstovą, nors šio darbo sutartis su UAB „FB“ buvo nutraukta tik 2010 m. kovo 26 d. Itin svarbu, kasatoriaus įsitikinimu, kad išteisintasis UAB „K“ dirbo jau nuo 2010 m. sausio 11 d., o tai rodo, kad R. Ž. pradėjo dirbti konkuruojančioje bendrovėje dar nenutraukęs darbo sutarties su civiliniu ieškovu. Tačiau šio liudytojo parodymų apeliacinės instancijos teismas nevertino, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį selektyviai rėmėsi suinteresuotų bylos baigtimi liudytojų G. T. ir J. K. parodymais.

3.10. Taigi, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai, šališkai ir nepateikė pagrįstų išvadų dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 6 d. nutartyje išdėstytų imperatyvių reikalavimų, kurių pagrindu baudžiamoji byla iš naujo buvo perduota nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriaus teigimu, civilinis ieškinys yra pagrįstas ir įrodytas byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, patvirtinančiais, kad 1 204 090 Eur turtinė žala civiliniam ieškovui UAB „FB“ buvo padaryta išteisintojo neteisėtais veiksmais, dėl to turėjo būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, o civilinis ieškinys visiškai patenkintas.

4. Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus l. e. vyriausiojo prokuroro pareigas S. Zabielinienės ir civilinio ieškovo UAB „FB“ atstovo advokato G. Černiausko kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų

5. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir tik BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais, t. y. patikrina, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar byloje nepadaryta esminių BPK pažeidimų. BPK 369, 376 straipsniuose nustatytos bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Kasacinėse nutartyse ne kartą pažymėta, kad kasacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą tikrina pagal žemesnių instancijų teismų byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes, o tais atvejais, kai kasaciniuose skunduose ginčijamas įrodymų gavimo teisėtumas, jų ištyrimas ir vertinimas, patikrina, ar tai padaryta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, tačiau nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9/2013, 2K-172/2014, 2K-517-303/2015, 2K-587-697/2015).

5.1. Iš kasacinių skundų turinio (tiek iš Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus l. e. vyriausiosios prokurorės pareigas S. Zabielinienės, tiek iš civilinio ieškovo RUAB „FB“ atstovo advokato G. Černiausko) matyti, kad juose yra ir teiginių, kuriais apeliacinės instancijos teismo sprendimo išvados, susijusios su įrodymų vertinimo klausimais, ginčijamos ne teisės taikymo, o faktų nustatymo pagrįstumo aspektu. Didžiąją dalį šių kasacinių skundų sudaro argumentai, kuriais iš esmės neigiamos apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės ir šio teismo išvados dėl įrodymų vertinimo.

5.2. Pažymėtina ir tai, kad atskiri kasacinių skundų argumentai dėl nepašalintų prieštaravimų, netirtų ar nesiaiškintų faktinių aplinkybių, šališko, neišsamaus įrodymų vertinimo ir kiti panašūs teiginiai apie įstatymo nustatyta tvarka neįrodytą asmenų kaltumą, nors ir siejami su baudžiamojo proceso nuostatų pažeidimais, tačiau ne tik yra deklaratyvūs (nepagrįsti jokiais teisiniais argumentais), bet ir neatitinka bylos medžiagos bei teismų sprendimų turinio. Tokie nurodyti skundų teiginiai, atsižvelgiant į BPK 369 straipsnio, 376 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Šiuo atveju skundžiamas įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitiktimi (neatitiktimi) bylos aplinkybėms ir yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Klausimas, ar teisingai įvertinti įrodymai ir ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiamas apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-33/2014, 2K-525-648/2015, 2K-7-19-942-2017).

Dėl BK 211 straipsnio taikymo ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymosi

6. Iš esmės abu kasatoriai (tiek Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus l. e. vyriausiosios prokurorės pareigas S. Zabielinienė, tiek ir civilinio ieškovo UAB „FB“ atstovas advokatas G. Černiauskas) savo kasaciniuose skunduose akcentuoja tai, jog apeliacinės instancijos teismas ne tik netinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visetą, tačiau ir netinkamai aiškino ir taikė BK 211 straipsnio nuostatas.

6.1. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog baudžiamosios atsakomybės pagal BK 211 straipsnį taikymas galimas, kai yra nustatomi visi šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai, įskaitant privalomus objektyviuosius požymius: veiką – komercine paslaptimi laikomos informacijos atskleidimą, padarinius – didelės turtinės žalos nukentėjusiam atsiradimą, priežastinį ryšį tarp veikos ir atsiradusios didelės turtinės žalos. Pagal šį straipsnį baudžiamoji atsakomybė numatyta tam asmeniui, kuris atskleidė komercine paslaptimi laikomą informaciją, kuri jam buvo patikėta arba kurią jis sužinojo dėl savo tarnybos ar darbo, jeigu ši veika padarė didelės turtinės žalos nukentėjusiam asmeniui. Taigi baudžiamoji atsakomybė asmeniui gali kilti tik tuo atveju, kai, neteisėtai atskleidus komercinę paslaptį, padaroma didelė turtinė žala komercinės paslapties savininkui. Pažymėtina, kad didelės žalos požymis yra būtinasis nagrinėjamos bylos nusikalstamos veikos požymis, neatskiriamai susijęs ir su priežastinio ryšio požymiu. Tinkamai nenustačius bet kurio iš šių požymių, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas yra negalimas.

6.2. Sprendžiant klausimus dėl komercinės paslapties sąvokos, dėl atskleidžiant komercinę paslaptį padarytos žalos dydžio bet kurioje teisenoje (t. y. taikant drausminę, civilinę, administracinę ar baudžiamąją atsakomybę) paprastai turi būti vadovaujamasi tais pačiais kriterijais.

6.3. Pagrindinis komercinės paslapties turinio ir teisinių santykių reglamentavimo šaltinis – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.116 straipsnis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tam, kad informacija būtų laikoma komercine paslaptimi, ji turi atitikti tam tikrus požymius: 1) turi būti slapta (nevieša); 2) turi turėti tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama; 3) turi būti slapta dėl jos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-326/2012, 3K-3-447/2014, 3K-3-524/2014, 3K-3-317-916/2015, 3K-3-24-421/2015, 3K-7-6-706/2016). Pateikdamas nurodytų požymių išaiškinimus, kasacinis teismas, inter alia, atkreipia dėmesį į tai, kad komercinė paslaptis turi suteikti jos turėtojui konkurencinį pranašumą: tam tikrą verslo pranašumą, gamybinį pranašumą, finansinę naudą ir pan.

6.4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje informacija, suteikiančia jos turėtojui konkurencinį pranašumą, paprastai pripažįstama ši informacija: įvairūs duomenys apie klientus, užsakovus, krovinių siuntėjus ir gavėjus (kontaktai, atsakingi asmenys ir pan.); krovinių duomenys, vežimo sąlygos, krovinių savybės, specialūs leidimai, sutartinės krovinių vežimo kainos; ūkio subjektų klientų sąrašas, informacija apie klientus, apimanti įvairiausius duomenis, gaunamus palaikant ilgamečius veiklos ryšius; kokie konkretūs kiekvieno kliento poreikiai, koks jo mokumas, finansinė būklė, patikimumas, koks paslaugų komplektas ir kokiomis sąlygomis teikiamas, už kokią kainą tai daroma; informacija apie siūlomus produkcijos pirkėjus, verslo partnerius, pasirengimą ir dalyvavimą viešuosiuose konkursuose (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-421-695/2015, 3K-3-524/2014, 3K-3-447/2014, 3K-3-676/2013).

6.5. Įvertinus šiuos požymius, kiekvienoje byloje svarbiu komercinės paslapties požymiu tampa tai, ar ūkio subjektas ėmėsi protingų pastangų išsaugoti komercines paslaptis. Protingomis pastangomis išsaugoti informacijos slaptumą kasacinės instancijos teismas pripažįsta papildomas sutarčių nuostatas, įtvirtinančias konfidencialumo pareigą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3447/2014). Todėl netgi visus kitus požymius atitinkanti informacija gali būti nepripažinta komercine paslaptimi, jeigu ūkio subjektas nebuvo sudaręs su darbuotoju, atskleidusiu šias paslaptis, susitarimo dėl konfidencialios informacijos apsaugos. Kitaip tariant, darbuotojų pareiga saugoti konfidencialią informaciją kyla iš sutarties – konfidencialumo nuostatos, įtrauktos į darbo sutartį, arba atskiros tarp šalių sudarytos konfidencialumo sutarties. Be to, labai svarbu, ar darbuotojas buvo informuotas, kokia informacija konkrečioje įmonėje yra laikoma komercine paslaptimi. Taigi informacija, kurią bendrovė laiko komercine paslaptimi, turi būti slapta, labai svarbi ir identifikuojama.

6.6. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad R. Ž. buvo kaltinamas tuo, jog jis perdavė UAB „K“ darbuotojams UAB „FB“ duomenis: tiekėjų galimybes apie teikiamų prekių kainas, gaminių brėžinius ir prekių savikainos skaičiavimo skaičiuoklę, t. y. tiekėjų siunčiamų komercinių pasiūlymų nuorašus bei juose esančią informaciją, kuri ir sudarė UAB „FB“ komercinę paslaptį. Taigi tokiu būdu atskleidė UAB „FB“ komercine paslaptimi laikomą informaciją ir padarė didelę 1 204 090 Eur žalą.

6.7. Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos kontekste, kas yra laikoma UAB „FB“ komercine paslaptimi, buvo nurodyta įmonės Vidaus darbo tvarkos taisyklėse. UAB „FB“ Vidaus darbo tvarkos taisyklių, patvirtintų 2004 m. birželio mėnesio 7 d. įmonės direktoriaus įsakymu Nr. 11, 5.1.4 punkte įtvirtinta, kad UAB „FB“ dirbantieji privalo saugoti įmonės ūkines-komercines paslaptis; įmonės ūkine-komercine paslaptimi laikoma buvusių, esamų įmonės klientų ir asmenų, teikusių įmonei komercinius pasiūlymus duomenys, įskaitant jų adresus ir kontaktinius duomenis, įmonės teikiamų ir anksčiau teiktų kitiems asmenims prekių specifikacijos, kiekiai ir jų kainos, įmonei parduodamų prekių tiekėjų ir buvusių tiekėjų pavadinimai, įskaitant jų kontaktinius duomenis, prekių tiekimo sąlygos, įmonei pervežimo paslaugas teikiančių ir teikusių praeityje įmonių pavadinimai, jų atliekamų paslaugų įkainiai, taip pat visi gauti iš kitų asmenų ir UAB „FB“ paruošti komerciniai pasiūlymai, gautos ir UAB „FB“ paruoštos sutartys, jų šablonai, skaičiavimo programos, brėžiniai bei kita su tuo susijusi informacija.

6.8. Šių Vidaus darbo tvarkos taisyklių 13.2.3 punkte taip pat įtvirtinta, kad komercinių, technologinių, finansinių duomenų, paslapčių atskleidimas, jos pranešimas konkuruojančiai įmonei, žiniasklaidai (spaudos, televizijos, radijo atstovams), tretiesiems asmenims yra laikoma šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu.

6.9. Vertinant šiose Vidaus darbo tvarkos taisyklėse apibrėžtą komercinės paslapties turinį, darytina išvada, kad jose nebuvo nustatyta tokios informacijos naudojimo tvarka, taip pat nebuvo sudarytas ir atskiras komercinių paslapčių sąrašas įmonėje. Bendrovė UAB „FB“ faktiškai jokios gamybinės veiklos nevykdė, o atliko tik tarpininko vaidmenį, iš tiekėjų Lietuvoje pirkdamas medienos gaminius ir po to tuos pačius gaminius už didesnę kainą parduodamas užsienio pirkėjams (įmonėms). Vadinasi tam, kad vyktų normali įmonės komercinė veikla, būtų sudaromi ir vykdomi verslo sandoriai, kai kurią informaciją, kuri apibrėžta Vidaus darbo tvarkos taisyklėse, netgi būtina atskleisti (pavyzdžiui, gaminių brėžinius, jų išmatavimus). Šią aplinkybę patvirtina liudytojai D. J., G. J., G. T., T. Ž.. Be to, įmonės UAB „FB“ faktiniai savininkai D. ir G. J., apklausti kaip liudytojai, taip pat patvirtino, kad gaminių brėžiniai gali būti siunčiami tiekėjams, tačiau tik tam tikro formato (PDF).

6.10. Komercinės paslapties savininkas turi teisę pats pasirinkti, kokiu būdu asmenims (tarp jų ir darbuotojams), kurių atliekamos funkcijos reikalauja susipažinti su komercinę paslaptį sudarančia informacija, bus suformuotas aiškus ir nedviprasmiškas suvokimas, kad atitinkami duomenys yra įmonės komercinė paslaptis. Svarbu tai, kad pasirinktas būdas leistų vienareikšmiškai nustatyti ir fiksuoti tam tikro asmens žinojimo apie tai, kas yra komercinė paslaptis, faktą. Sąrašas fizine prasme yra tik vienas iš būdų suformuoti asmens žinojimą apie tam tikros informacijos slaptumą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016).

6.11. Tik formalus informacijos priskyrimas komercinių paslapčių sąrašui dar nereiškia, kad ši informacija turi būti pripažinta komercine paslaptimi. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina patikrinti, ar ši informacija turi tikrą ar potencialią vertę ir atitinka kitus komercinės paslapties požymius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-402-677/2015).

6.12. Pažymėtina, kad tam tikra informacija laikytina įmonės komercine paslaptimi, jeigu tos informacijos savininkas imasi priemonių ją apsaugoti (pavyzdžiui, fizinių, techninių, teisinių, organizacinių ar kitokių priemonių). Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kad UAB „FB“ būtų ėmusis priemonių informacijai, kuri yra laikoma komercine paslaptimi, apsaugoti. 2012 m. kovo 20 d. specialisto išvadoje Nr. 5-2/34 dėl UAB „FB“ ūkinės finansinės veiklos rezultatų nurodyta, kad UAB „FB“ direktorius ar kiti asmenys, kuriems vadovas yra patikėjęs, turėjo imtis veiksmų, kad tinkamai apsaugotų bendrovės komercines paslaptis. Kiekvienu atveju turi būti apibrėžiamas asmenų, kuriems komercinė paslaptis teisėtai atskleidžiama, ratas – neturi egzistuoti galimybių susipažinti su komercine paslaptimi tiems asmenims, kuriems tai objektyviai nėra reikalinga.

6.13. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad pats priėjimas prie R. Ž. kompiuteryje sukurtos pašto dėžutės nebuvo įslaptintas. Buvo sukurta pašto dėžutė, kurios slaptažodis „b“ susijęs su UAB „FB“ pavadinimu. Įmonės savininkai D. J. ir G. J. parodė, kad apie tokio pašto sukūrimą buvo žinoma ir jiems, kurie bet kuriuo metu tikrinant kompiuterį galėjo laisvai prieiti ir disponuoti jame esančia informacija.

6.14. Iš antstolio M. Petrovskio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad iš elektroninės pašto dėžutės (duomenys neskelbtini) buvo išsiųsti 836 laiškai, bet konstatuotas tik 54 išsiųstų laiškų turinys. Kartu iš protokolo matyti, kad į pašto dėžutę buvo gautas ne vienas elektroninis laiškas, įskaitant ir iš UAB „K“ darbuotojų. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad: 1) išsiųstųjų laiškų, jų turinio susiejimas su konkrečia, komercinę paslaptį sudarančia informacija, kuria buvo perduoti duomenys apie gaminių tiekėjus, pirkėjus, gaminių specifikaciją, brėžinius, kainas ir pan. negalimas, nes iš laiškų turinio matyti, kad juose nepateikiami jokie konkretūs duomenys apie pirkėjus ar pardavėjus (nenurodomi nei jų tikslūs pavadinimai, nei adresai ar kontaktiniai ryšiai); 2) nepatvirtinama, kad tai būtų kokių nors konkrečių dokumentų, išimtinai tik UAB „FB“ skirti tiekėjų siųstų komercinių pasiūlymų su juose esančia informacija nuorašai, kuriuos taip pat būtų galima susieti su konkrečiu UAB „FB“ neįvykusiu, sužlugdytu prekybiniu sandoriu. Taigi išsiųstų 54 laiškų turinio be konteksto teisingai nustatyti neįmanoma. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad R. Ž. buvo kaltinamas tuo, jog perdavė UAB „K“ darbuotojams UAB „FB“ duomenis bendraudamas su UAB „K“ darbuotojais elektronine ryšio priemone – bendrovei priklausančiu kompiuteriu ir iš jo siųsdamas šią informaciją į pašto dėžutę (duomenys neskelbtini) Viena vertus, iš bylos medžiagos visiškai neaišku, kokiai bendrovei priklausančiu kompiuteriu R. Ž. naudojosi. Kita vertus, turint omenyje tai, kad šis elektroninis paštas priklausė R. Ž., būtų nelogiška, kad R. Ž. slaptą UAB „FB“ informaciją būtų atskleidęs pats sau.

6.15. Baudžiamojoje byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad UAB „FB“ ir UAB „K“ 2009 metais siejo aktyvūs verslo santykiai, dėl to susidarė ir nemažas vienos bendrovės įsiskolinimas kitai bendrovei. Todėl pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad R. Ž., kaip UAB „FB“ atstovo, susirašinėjimas, keitimasis informacija su bendradarbiaujančios įmonės UAB „K“ atstovais laikytina kaip normali ūkinė, specifinei tarpininkavimo ir prekybos rūšiai, klientų paieškai būdinga gamybinė veikla.

6.16. Byloje nustatyta, kad 2010 m. sausio 11 d. R. Ž. UAB „K“ įsidarbino pirkimų vadovu. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad R. Ž. turėjo suinteresuotumą vystyti kitos įmonės veiklą, tačiau vien tai susieti su konkrečios informacijos perdavimu kitai bendrovei, su tokios informacijos svarba ir vertingumu, nesant konkrečių tai patvirtinančių duomenų, nėra pagrindo. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad tik faktas, jog darbuotojas nutraukė darbo santykius vienoje įmonėje ir įsidarbino konkuruojančioje, nėra pagrindas daryti išvadą dėl nesąžiningos konkurencijos (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-472/2011, 3K-3-447/2014).

6.17. Pažymėtina dar ir tai, kad šioje byloje padarytos žalos klausimas buvo keliamas dėl perviliotų iš UAB „FB“ į UAB „K“ pirkėjų. Tačiau baudžiamojoje byloje nustatyta, kad su pirkėjais UAB „FB“ dirbo G. T., o R. Ž. dirbo tik su tiekėjais. UAB „FB“ vadovai D. J. ir G. J., apklausti kaip liudytojai, patvirtino, kad jų bendrovė faktiškai jokios gamybinės veiklos nevykdė, o atliko tik tarpininko vaidmenį. R. Ž. pagal savo darbines pareigas ieškojo tiekėjų (medžio produkcijos gamintojų), su jais vedė derybas dėl produkcijos gamybos ir kitų pardavimo sąlygų, pagal pirkėjų paklausimus siuntė tiekėjams gaminių brėžinius bei kitą reikiamą informaciją.

6.18. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad užsakymų perkėlimas iš UAB „FB“ kitai bendrovei UAB „K“, be kitų priežasčių, buvo nulemtas ir UAB „FB“ nemokumo, susidariusių finansinių problemų. Tarp UAB „FB“ ir pirkėjų bei pardavėjų ar kitų paslaugų tiekėjų nebuvo ilgalaikio bendradarbiavimo sutarčių, jų susitarimai ir sandoriai buvo vienkartinio pobūdžio. Kiekvienas sandoris su klientu buvo nulemtas tuo metu vykusios kliento paieškos, konkretaus susitarimo su juo ir konkretaus galėjimo (finansinio pajėgumo) tokį susitarimą įvykdyti.

6.19. Be to, iš byloje esančių įrodymų akivaizdžiai matyti, kad nuo 2008 m. UAB „FB“ buvo nemoki, t. y. negalėjo normaliai vykdyti jokios įprastinės savo veiklos. Tą liudija ir tai, kad 2009 m. gruodžio 10 d. Kauno apygardos teismo nutartimi UAB „FB“ buvo iškelta restruktūrizavimo byla. Nutartyje įvardytos suprastėjusios UAB „FB“ finansinės padėties priežastys: „dėl bendros ekonominės situacijos, dėl įšaldytų lėšų, dėl išaugusių debitorinių skolų bei dėl išaugusių palūkanų normų šiuo metu įmonė susiduria su laikinais finansiniais sunkumais“. Nutartyje akcentuojami ir pradelsti įmonės įsipareigojimai, kurie sudarė 3,142 mln. litų. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad dėl to akivaizdu, jog įmonė neturėjo galimybės nusipirkti reikiamų prekių iš tiekėjų ir negalėjo vykdyti savo įprastos tarpininko veiklos tarp gamintojų ir pirkėjų.

6.20. Žala yra savarankiška civilinės atsakomybės sąlyga, jos dydžio nustatymas yra fakto klausimas. Konfidencialios informacijos atskleidimas dažniausiai susijęs su netiesioginiais nuostoliais (sumažėjęs bendrovės konkurencingumas rinkoje, žala bendrovės įvaizdžiui, negautas pelnas), todėl įrodyti, kad bendrovė patyrė tam tikro dydžio nuostolį, yra gana sudėtinga. Iš esmės baudžiamosios atsakomybės atskyrimas nuo civilinės atsakomybės pasireiškia per didelės žalos padarymo kriterijų, viršijantį 150 MGL dydžio sumą. Žalos nustatymas dėl komercinės paslapties atskleidimo baudžiamosiose bylose neturėtų labai skirtis nuo žalos nustatymo civilinėse bylose, nes bet kokiu atveju žalos dydis turėtų būti objektyvus, nepaisant to, kokia – baudžiamoji ar civilinė – atsakomybė taikoma teisės pažeidėjui.

6.21. Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad vien tik nustatymas aplinkybių, jog UAB „K“ vykdė prekybą su tomis pačiomis įmonėmis kaip ir UAB „FB“, dar neatskleidžia tikrosios padėties, kad UAB „K“ perėmė klientus iš UAB „FB“ ir kad tokie prekybiniai ryšiai su tais pačiais klientais nebuvo nulemti atsitiktinių veiksnių, mažos ir specifinės rinkos, ar vienos iš bendrovių gamybinės-ūkinės veiklos plėtimu, kitos iš bendrovių finansiniais sunkumais ir negalėjimu visiškai vykdyti priimtų finansinių įsipareigojimų. Taigi darytina išvada, kad nėra priežastinio ryšio tarp UAB „FB“ patirtų padarinių – žalos fakto bei jos dydžio – ir tariamai neteisėtų R. Ž. veiksmų.

6.22. Be to, R. Ž. viso proceso metu tvirtino, kad neprisimena, jog būtų buvęs supažindintas su tuo, kas laikoma UAB „FB“ komercine paslaptimi. Komercinių paslapčių sąrašas taip pat nebuvo sudarytas. Vidaus darbo taisyklėse šiai sričiai buvo skirtas tik vienas punktas, iš kurio net negali būti aiški šios informacijos naudojimo tvarka. Tuo tarpu iš pirmiau nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad Vidaus darbo taisyklių 5.1.4 punkte įvardyta informacija nebuvo absoliučiai slapta. Komercinės paslapties atskleidimas yra tyčinis nusikaltimas, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad atskleidžia komercine paslaptimi laikomą informaciją.

6.23. Atkreiptinas dėmesys dar ir į tai, kad šioje konkrečioje byloje tiek Kauno apylinkės teismui, nagrinėjusiam bylą pirmąja instancija, tiek ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo žinoma, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama ir civilinė byla pagal UAB „FB“ ieškinį atsakovams R. Ž. ir UAB „K“ dėl žalos atlyginimo. Šioje byloje iš esmės buvo nagrinėjami tie patys klausimai, t. y. komercinės paslapties atskleidimo bei Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies pažeidimo klausimai. Taigi tiek baudžiamąja, tiek ir civiline tvarka tuo pačiu metu buvo nagrinėjami tie patys klausimai. 2013 m. gegužės 28 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas civilinės bylos nagrinėjimą sustabdė CPK 163 straipsnio 4 punkto pagrindu. Tačiau teismas klausimo dėl šio ginčo išsprendimo civiline tvarka, netaikant baudžiamojo įstatymo, nesvarstė.

6.24. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne viename nutarime yra išaiškinęs, jog kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką negali būti pritarta tokiai baudžiamojo įstatymo taikymo praktikai, kai asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams, administraciniams ar drausminiams teisiniams santykiams, yra vertinamas kaip nusikalstamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-324/2013). Nepateisinama ir tai, kai pažeidžiamas ir proporcingumo reikalavimas taikyti konkrečioje situacijoje adekvačias priemones ir nevaržyti asmens teisių daugiau negu tai yra būtina numatytiems tikslams pasiekti.

6.25. Pažymėtina ir tai, kad 2015 m. kovo 17 d. R. Ž., J. K. ir juridiniam asmeniui UAB „K“ buvo pateikti nauji kaltinimai padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 198 straipsnio 1 ir 3 dalyse, t. y. kad jie neteisėtai paskleidė neviešus UAB „FB“ elektroninius duomenis (Kauno miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 24 d. nuosprendžiu jie buvo išteisinti, kadangi nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių). Minėtoje baudžiamojoje byloje pateikti nauji kaltinimai R. Ž., J. K. ir UAB „K“ buvo grindžiami dėl tų pačių faktinių aplinkybių, kuriomis remiantis R. Ž. nagrinėjant antrą kartą bylą apeliacine tvarka buvo išteisintas pagal BK 211 straipsnį dėl komercinės paslapties atskleidimo.

6.26. BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina non bis in idem principą, t. y. draudimą už tą patį (tą pačią nusikalstamą veiką) traukti baudžiamojon atsakomybėn antrą kartą. BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas numato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas prieš asmenį, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Jei naujas procesas pradedamas dėl to paties įvykio, to paties baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens poelgio, konstatuotina, kad vyksta antras procesas dėl galimo tos pačios nusikalstamos veikos padarymo.

6.27. Toks teisėsaugos institucijų įstatymo ignoravimas pakartotinio proceso kontekste yra netoleruotinas. Baudžiamasis procesas turi vykti derinant veiksmingumą, funkcionalumą ir žmogaus teisių apsaugą. Sklandžiam baudžiamajam procesui būtinas protingas taikomų priemonių funkcionalumo ir proceso dalyvių teisių apimties derinys. Pareigūnų persistengimo atveju baudžiamasis procesas galėtų sukelti daugiau neigiamų padarinių nei pati nusikalstama veika (ypač jei ji nepriskirtina sunkesnių nusikaltimų kategorijai), dėl kurios procesas ir buvo pradėtas. Toks procesas neabejotinai paneigtų žmogaus teisių ir laisvių esmę bei prasmę, išplaukiančią iš šiuolaikinės žmogaus teisių sampratos.

6.28. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamoji byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidus BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimų ir R. Ž. pagrįstai išteisintas pagal BK 211 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus l. e. vyriausiojo prokuroro pareigas Svetlanos Zabielinienės ir civilinio ieškovo RUAB „FB“ atstovo advokato Gintaro Černiausko kasacinius skundus.

Teisėjai                                                                                                                              Olegas Fedosiukas

                                                                                                                                            Audronė Kartanienė

                                                                                                                                            Aurelijus Gutauskas