Civilinė byla Nr. 2A-68/2012

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.6; 42.5; 42.11.1; 45.10 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Artūro Driuko ir Egidijaus Žirono,

sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei, Galinai Lavrinovič,

dalyvaujant ieškovo atstovui A. S.,

atsakovo atstovams advokatui Povilui Kazakevičiui, K. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo valstybės įmonės Valstybės turto fondo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 19 d. sprendimo, kuriuo ieškinys netenkintas civilinėje byloje 2-1533-258/2010 pagal ieškovo valstybės įmonės Valstybės turto fondo ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Struktus“ dėl privatizavimo sutarties dalies nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir sutartinių įsipareigojimų įvykdymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Šalių ginčas kilo dėl asmens, laimėjusio viešą aukcioną dėl valstybei nuosavybės teise priklausiusio turto ir jam priskirtų žemės sklypų pirkimo–pardavimo, prievolės sumokėti žemės sklypų kainą ir pasirašyti jų pirkimo-pardavimo sutartį bei vienašalio privatizavimo sutarties dalies dėl žemės sklypų pirkimo nutraukimo teisėtumo.

Ieškovas VĮ Valstybės turto fondas 2009-12-29 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti neteisėtu atsakovo UAB „Struktus“ vienašalį 2008-03-17 sutarties dėl privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo dalies – 8 punkto – nutraukimą; priteisti iš atsakovo 9 430 582 Lt žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektui, pardavimo kainą, 339 500,95 Lt delspinigių, 5 proc. dydžio procesinių palūkanų ir įpareigoti atsakovą, sumokėjus žemės sklypų kainą, pasirašyti žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį.

Nurodė, kad 2007 m. gruodžio 13 d. vyko viešas aukcionas, kuriame buvo parduodamas privatizavimo objektas, t. y. siurblinė, katilinė, pirtis, poilsio namai, sandėlis, administracinis, praėjimo pastatai, kiemo statiniai, ir jam priskirti 2,73 ha ir 0,007 ha žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini). Aukcioną laimėjusiu paskelbtas atsakovas UAB „Struktus“, pasiūlęs didžiausią kainą – 16 000 201 Lt, iš jų – 6 569 619 Lt už privatizavimo objektą ir 9 460 582 Lt už žemės sklypus, o 2008 m. kovo 17 d. sudaryta privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 174-07 (toliau – Privatizavimo sutartis). Šios sutarties 8 punktu atsakovas įsipareigojo, kai visiškai atsiskaitys už privatizuojamus pastatus, per 30 dienų sumokėti visą žemės sklypų kainą, t. y. 9 430 582 Lt, ir pasirašyti jų pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Privatizavimo sutarties dalis). Šis įsipareigojimas turėjo būti įvykdytas iki 2008 m. balandžio 20 d., tačiau atsakovas jo neįvykdė.

Paaiškino, kad atsakovas 2008-08-25 raštu informavo, jog ruošiant minėtų žemės sklypų detalaus plano dokumentus, paaiškėjo, kad dalis jų patenka į valstybinės reikšmės miškų plotą ir siūlė arba patikslinti sklypų dokumentus, arba sumažinti jų kainą. Dėl to ieškovas ėmėsi aktyvių veiksmų ir Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1219 buvo patikslintos valstybinio miško ribos (duomenys neskelbtini), t. y. aukcione kartu su privatizavimo objektu parduoti žemės sklypai nebepateko į valstybinio miško teritoriją ir atitiko Nekilnojamojo turto registro duomenis.

Nurodė, kad atsakovas 2009-08-20 raštu įspėjo jį, jog nutrauks Privatizavimo sutarties dalį dėl žemės sklypų, jeigu per 30 dienų nebus sudaryta jų pirkimo-pardavimo sutartis ir jeigu ieškovas neįsipareigos atlyginti apie 2 000 000 Lt nuostolių, o 2009-09-25 raštu vienašaliai nutraukė minėtą Privatizavimo sutarties dalį. Siekdamas sureguliuoti taikiai susidariusią situaciją ieškovas surengė susitikimą, kurio metu atsakovas iš esmės neatsisakė sudaryti žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties, tačiau pageidavo ją sudaryti naujomis sąlygomis.

Tvirtino, kad Privatizavimo sutarties dalis dėl privatizavimo objektui priskirtų žemės sklypų pirkimo vienašaliai nutraukta nesąžiningai ir neteisėtai, nes paskelbus atsakovą viešo aukciono laimėtoju jam buvo parduoti tiek pastatai ir kitas turtas, tiek ir jiems priskirti žemės sklypai, tačiau atsakovas dalies kainos nesumokėjo ir nutraukė tą Sutarties dalį, kurios pats nėra įvykdęs (CK 6.421, 6.217 str.). Ta aplinkybė, kad per klaidą dalis valstybinio miško ploto sutapo su  atsakovui parduotais žemės sklypais esminės reikšmės neturi, nes ji buvo ištaisyta ir neturėjo jokių neigiamų pasekmių, t. y. neribojo atsakovo teisės naudotis jais (rengti šių sklypų detalųjį planą). Atsakovui parduoti žemės sklypai nėra privatizavimo objektai ir apmokėjimas už juos bei nuosavybės teisės perdavimas reglamentuotas Vyriausybės 2005-09-16 nutarimo Nr.1023 25,26 punktų, pagal kuriuos visų pirma turi būti sumokėta žemės sklypų kaina, o po to pasirašyta jų pirkimo-pardavimo sutartis.

Teigė, kad atsakovas laiku neįvykdė Privatizavimo sutarties 8 punktu prisiimtų įsipareigojimų sumokėti žemės sklypų kainą ir pasirašyti jų pirkimo-pardavimo sutartį, todėl turi sumokėti 339 500,95 Lt delspinigių, t. y. po 0,02 proc. už 180 dienų, bei procesines palūkanas (Vyriausybės 2005-09-16 nutarimo Nr. 1023 25 p., CK 1.125 str. 5 d., 6.37 str. 2 d., 6.210 str.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo VĮ Valstybės turto fondo atsakovui UAB „Struktus“ 3 360 Lt advokato atstovavimo išlaidų.

Teismas nustatė, kad pagal Vilniaus miesto savivaldybės suvestinį žemėlapį privatizavimo dalyku nurodyti 2,73 ha, kurio ½ dalis, ir 0,007 ha žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), yra priskirti miškų ūkio paskirties žemei, kuriuose įregistruoti Nemenčinės miškų urėdijos Liepynės girininkijos (duomenys neskelbtini) taksaciniai miškų sklypai. Nurodė, kad Privatizavimo objekto 2008-03-17 pirkimo-pardavimo sutartis savo esme yra dėl dviejų objektų: dėl privatizavimo objekto pardavimo (pagrindinė sutartis) ir dėl žemės sklypų, priskirtų minėtam objektui, pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ateityje (preliminarioji sutartis), t. y. sprendė, kad  šalių 2008-03-17 sudarytos Privatizavimo sutarties 8 punktas atitinka visus preliminariosios sutarties požymius.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad miškų ūkio paskirties sklypai, kuriuose įregistruotas valstybinės reikšmės miškas, iki Vyriausybės 2009-09-30 nutarimo, kuriuo buvo patikslintos valstybinės reikšmės miško ribos, išbraukiant viešo aukciono metu parduotus žemės sklypus, iš viso negalėjo būti privatizavimo objektu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str., Miškų įstatymo 4 str., Žemės įstatymo 6 str. 1 d. 4 p., 2 d.). Dėl to konstatavo, kad minėta Sutarties dalis yra absoliučiai negaliojanti ir negali būti vykdoma teismo tvarka (CK 1.80, 1.181 str.). Be kita ko, teismas laikė, kad ieškovas, parduodamas šiuos žemės sklypus viešame aukcione, pažeidė jam, kaip pardavėjui, nustatytą pareigą patvirtinti pirkėjui, kad nėra jokių viešosios teisės pažeidimų ar apribojimų, kurie galėtų turėti įtakos nuosavybės teisei į parduodamą valstybės turtą, pareigą atskleisti kitai šaliai informaciją, turinčią esminę reikšmę sutarčiai sudaryti (CK 6.163 str. 4 d., 6.321 str. 4 d., 6.333 str. 2 d.).

Teismas, įvertinęs aukciono sąlygose nurodytą ginčo žemės sklypų paskirtį, atsakovo argumentus, kad jis tikėjosi per metus vystyti investicinę mažaaukštę gyvenamųjų namų statybą ir gauti ekonominę grąžą, tai, jog tik po aukciono paaiškėjo, kad įsigyti žemės sklypai priklauso valstybinės reikšmės miškams, kad dėl to buvo sustabdytas detalusis žemės sklypų planavimo procesas, o valstybinio miško plotas nebuvo pakoreguotas ilgiau nei metus, sprendė, kad atsakovas per metus laiko iš esmės negavo to, ko tikėjosi (CK 6.217 str. 2 d.). Dėl to pripažino, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai sustabdė priešpriešinį savo prievolės pagal Privatizavimo sutartį įvykdymą, o atsakovas neturėjo teisės skaičiuoti delspinigių (CK 6.58 str.). Nurodė, kad dėl neprotingai ilgai užsitęsusio ginčo žemės sklypų tikslinimo proceso žymiai pasikeitė situacija nekilnojamojo turto rinkoje ir liko neįgyvendinti atsakovo pagrįsti lūkesčiai, todėl atsakovas turėjo teisę vienašaliai nutraukti Privatizavimo sutarties dalį ir tai atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo (CK 6.221 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas VĮ Valstybės turto fondas (toliau ir Turto fondas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų patenkintas. Skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas klaidingai konstatavo, kad privatizavimo objektui priskirti žemės sklypai privatizavimo metu buvo miškų ūkio paskirties žemės sklypai, kuriuose įregistruotas valstybinės reikšmės miškas, todėl esą negalėjo būti privatizavimo objektu. Rengdamas privatizavimo programą ir vykdydamas viešą aukcioną, pasirašydamas Privatizavimo sutartį, jis (ieškovas) vadovavosi galiojančiais privatizavimo objektui priskirtų žemės sklypų VĮ Registrų centre įregistruotais teisinės registracijos duomenimis, pagal kuriuos pagrindinė šių žemės sklypų tikslinė paskirtis yra kita (rekreaciniams objektams statyti ir eksploatuoti) (CPK 197 str., Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str.).

2. Teismas nenustatė teisiškai reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, kad atsakovui parduotų žemės sklypų dalis klaidingai dėl neteisingai nurodytų miškų ploto schemų koordinačių buvo priskirta valstybinės reikšmės miškams. Šią aplinkybę patvirtina byloje surinkti valstybės ir savivaldybės institucijų raštai bei Vyriausybės 2009-09-30 nutarimas, kuriuo buvo patikslintos valstybinio miško ribos. Be to, atsakovui 2009-01-12 buvo išduotas įgaliojimas, kurio pagrindu atsakovas iki 2009 m. lapkričio mėn. rengė ginčo žemės sklypų detalųjį planą, jis yra derinamas su valstybės institucijomis. Dėl to nepagrįstos yra teismo išvados, kad dėl ieškovo kaltės buvo sustabdytas detalusis žemės sklypų planavimo procesas ir atsakovas negavo to, ko tikėjosi.

3. Teismas klaidingai taikė materialiosios teisės normas, konstatuodamas, kad Privatizavimo sutartis tuo pačiu metu yra pagrindinė privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutartis ir preliminarioji žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis. Nagrinėjamu atveju taikytinos CK 6.419, 6.421 straipsnių nuostatos, pagal kurias pirkimo-pardavimo sutartis aukciono būdu laikoma sudaryta nuo to momento, kai aukciono vedėjas apie tai paskelbia plaktuko dūžiu ar kitokiu įprastu veiksmu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006-09-20 nutartyje Nr. 3K-3-501/2006 yra išaiškinęs, kad tokiu atveju įstatymo reikalaujamos formos sudarymas yra jau įvykusio sandorio įforminimas. Taigi viešo aukciono komisijos 2008-01-15 sprendimu atsakovą pripažinus laimėtoju yra laikoma sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis pastatų ir jiems priskirtų ginčo žemės sklypų, už kuriuos atsakovas turėjo iki 2008-04-20 sumokėti 9 430 582 Lt ir pasirašyti sutartį.

4. Teismas be pagrindo taikė CK 6.217 straipsnio normas ir nusprendė, kad atsakovo interesai ir pagrįsti lūkesčiai liko neįgyvendinti, todėl teisėtas yra nutraukimas Privatizavimo sutarties dalies. Priešingai, byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovui yra kilusios neigiamos pasekmės, jų nenurodė ir pats atsakovas. Dėl to teismas pažeidė CPK 176, 177, 185 straipsniuose įtvirtintas įrodinėjimo taisykles.

5. Atsakovo vienašalis Privatizavimo sutarties dalies nutraukimas prieštarauja imperatyvioms CK 6.394 straipsnio normoms, nes sutartis, kurioje neaptartos pirkėjo teisės į žemės sklypą, negali būti tvirtinama notaro, o jeigu patvirtinta – yra negaliojanti.

Atsakovas UAB „Struktus“ atsiliepimu į  apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodoma:

1. Teismas teisingai nustatė, kad privatizavimo objektui priskirti žemės sklypai aukciono metu buvo priskirti valstybinės reikšmės miškui. Dėl to jie iš viso negalėjo būti laisvos civilinės apyvartos objektai. Priešingai nei teigia apeliantas, informaciją apie privatizavimo objektui priskirtus žemės sklypus kaupia ne tik Nekilnojamojo turto registras, bet ir Miškų valstybinis kadastras, kitos institucijos ir minėti duomenys nesidubliuoja, bet kiekvienas saugo tam tikrą specifinę informaciją apie žemės sklypą ir į jį patenkančius miškus (Nekilnojamojo turto registro nuostatų 10 str., Miškų valstybės kadastro nuostatų 19 str.). Ieškovas, neišsiaiškinęs ir neatskleidęs minėtos informacijos, pažeidė pardavėjo pareigas, įtvirtintas CK 6.321 straipsnyje.

2. Apeliantas klaidingai teigia, kad sandoriui vykdyti esminės reikšmės neturėjo ta aplinkybė, jog dalis valstybinio miško ploto sutapo su ginčo žemės sklypais. Priešingai, įgaliojimas jam (atsakovui) organizuoti detalųjį žemės sklypų planavimą buvo išduotas tik 2009-01-12, t. y. tik po to, kai ieškovui nekilo abejonių, kad iš ketinamų parduoti sklypų bus išbraukti valstybinės reikšmės miškai. Neturėdamas jokios galimybės kontroliuoti miškų plotų, patenkančių į parduotinus žemės sklypus, tikslinimo terminų bei negaudamas tikslios informacijos apie tolimesnį žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandorio vykdymą, negalėdamas spręsti, ar toks sandoris iš viso bus sudarytas ateityje, kardinaliai keičiantis nekilnojamojo turto rinkos situacijai ir laiku neįgyvendinus teisėtų lūkesčių, jis pagrįstai nutraukė šią Privatizavimo sutarties dalį.

3. Teismas teisingai aiškino ir taikė CK 6.217 straipsnio normas, teisingai nustatė, kad dalyvaudamas viešame aukcione jis žinojo žemės sklypų naudojimo sąlygas, tikslinę jų paskirtį, todėl pagrįstai ir teisėtai tikėjosi vystyti mažaaukštę gyvenamąją statybą bei gauti maksimalią ekonominę grąžą. Tuo tarpu dėl ieškovo kaltės nuo 2008-08-25 iki 2009-09-30 buvo sustabdytas detaliojo plano rengimas ir investicinis projektas sustojo pačiu nepalankiausiu laikotarpiu nekilnojamojo turto rinkoje. Dėl to patyrė realias neigiamas pasekmes.

4. Teismas pagrįstai pripažino, kad Privatizavimo sutarties dalis dėl žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektui, pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ateityje yra preliminarioji sutartis, kurios nesudarius per šalių aptartą terminą, prievolė pasibaigia. Toks Privatizavimo sutarties 8 punkto nuostatos aiškinimas atitinka visus preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties elementus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-11-06 nutarime Nr. 3K-P-382/2006 pateiktus išaiškinimus. Sutinka su apelianto argumentais dėl CK 6.421 straipsnio nuostatų, tačiau teigia, jog ši norma netaikytina su privatizavimo objektu parduodamiems žemės sklypams, dėl kurių turėjo būti sudaroma atskira pirkimo-pardavimo sutartis. Teigia, kad pagrindinė žemės pirkimo-pardavimo sutartis negalėjo būti sudaryta dėl ieškovo kaltės, t. y. neatskleidus esminės aplinkybės, jog ginčo žemės sklypai iš viso negalėjo būti perleisti privačion nuosavybėn, todėl jis (atsakovas) neturėjo pareigos iki 2008-04-20 sumokėti kainos bei pasirašyti sutartį ir šią sutarties dalį pagrįstai nutraukė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str., Žemės įstatymo 6, 7 str.). Tvirtina, kad esminė kliūtis vykdyti privatizavimo sandorį yra sutarties dalies prieštaravimas imperatyvioms įstatymo normoms.

5. Apeliantas neteisingai nurodo eiliškumą šalių įsipareigojimų, susijusių su žemės sklypų įsigijimu, nes nei sutartis, nei teisės aktai nenumato, kad kaina turi būti sumokama anksčiau, nei sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis.

6. Jis yra pasirengęs įsigyti nuosavybėn ginčo žemės sklypus ir sumokėti rinkos kainą, tačiau teismas negali įpareigoti jo vykdyti Privatizavimo sutarties dalies, kuri nuo pat jos sudarymo buvo niekinė. Valstybės institucijoms patikslinus valstybinės reikšmės miško plotus buvo sukurtas naujas nekilnojamojo turto objektas, dėl kurio neturėjo galimybės teikti kainų pasiūlymų visi aukciono dalyviai, todėl teismo įpareigojimas nupirkti šiuos sklypus, pažeistų visų potencialių investuotojų interesus.

IV Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į jį argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ir neįvertino visų reikšmingų nagrinėjamam ginčui faktinių aplinkybių, neteisingai aiškino tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, be pagrindo netaikė CK 6.419-6.424 straipsnių normų, reglamentuojančių daiktų pardavimą aukciono būdu, netinkamai pritaikė CK 6.217 straipsnį, spręsdamas dėl vienašalio sutarties nutraukimo teisėtumo, todėl padarė faktiniais duomenimis bei teisės normomis nepagrįstas išvadas ir ginčą iš esmės išsprendė neteisingai. Šie pažeidimai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 330 str.). Teisėjų kolegija kartu atsižvelgia į tai, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartimi atsakovui UAB „Struktus“ buvo iškelta bankroto byla (Nr. B2-7186-516/2011). Ši teismo nutartis yra įsiteisėjusi.

Ginčui aktualios faktinės aplinkybės

Kaip nustatyta aukščiau, atsakovas UAB „Struktus“ 2008-01-15 aukciono komisijos sprendimu buvo pripažintas laimėtoju 2007-12-13 įvykusio viešo aukciono, kuriame už 6 569 619 Lt buvo parduoti: administracinis pastatas, siurblinė, katilinė, pirtis, keturi poilsio namai, sandėlis, praėjimo pastatas, kiemo statiniai, ilgalaikis ir trumpalaikis materialusis turtas (privatizavimo objektas) ir už 9 430 582 Lt šiam objektui priskirti kitos paskirties (rekreaciniams objektams statyti ir eksploatuoti) 2,73 ha ir 0,007 ha žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini) (1 t., 14, 15 b. l.). Su atsakovu ieškovas Turto fondas 2008-03-17 sudarė privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutartį (toliau Privatizavimo sutartis), kurios 8 punktu atsakovas įsipareigojo pilnai apmokėjęs už privatizavimo objektą per 30 dienų sumokėti visą žemės sklypų pardavimo kainą į ieškovo sąskaitą ir pasirašyti jų pirkimo-pardavimo sutartį (1 t., 16-19 b. l.). Atsakovas už privatizavimo objektą pilnai atsiskaitė 2008-03-20, todėl iki 2008-04-20 turėjo pareigą sumokėti žemės sklypų kainą ir pasirašyti minėtą pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau šių įsipareigojimų laiku neįvykdė, teigdamas, jog ieško tinkamiausio finansavimo būdo, o 2008-05-26 rašte nurodė, kad neatsisako ir neketina atsisakyti iš minėtos sutarties sąlygos kylančių prievolių (Privatizavimo sutarties 8 p., 1 t., 23-24, 30 b. l.). Dar iki nurodyto termino atsiskaityti už žemės sklypus pabaigos, ieškovas 2008-04-18 davė sutikimą atsakovui inicijuoti minėtos teritorijos užstatymo projektavimo sąvado rengimą ir detaliojo plano sprendinių projektus (1 t., 26, 27 b. l.). Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas šio sutikimo pagrindu rengė minėtų žemės sklypų detalaus plano priešprojektinius dokumentus, tačiau 2008-08-25 rašte ieškovui atsakovas nurodė, kad privatizavimo programoje bei VĮ Registrų centro duomenų banke nurodyta tikslinė žemės sklypų naudojimo paskirtis neatitinka Vilniaus miesto savivaldybės teritorijų planavimo suvestiniame žemėlapyje esančių duomenų, pagal kuriuos beveik pusė 2,73 ha ploto ir visas 0,007 ha plotas patenka į valstybinės reikšmės miškų plotą. Tuo pačiu atsakovas siūlė ieškovui pašalinti parduoto netinkamos kokybės daikto trūkumus: arba su suinteresuotomis ir kompetentingomis institucijomis pakoreguoti žemės sklypų planus taip, kad jų ribos sutaptų su valstybinės reikšmės miškų ribomis, arba sumažinti jų kainą (1 t., 31 b. l.).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas pasirinko atsakovo pasiūlytą CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą pirkėjo teisių pažeidimo pašalinimo būdą: 2008-09-04 kreipėsi į Valstybinę miškotvarkos tarnybą, Aplinkos ministeriją, prašydamas nedelsiant atlikti Vilniaus miesto valstybinės reikšmės miškų plotų schemos pakeitimo projektus, išbraukiant iš jų valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei apie tai informavo atsakovą (1 t., 32-33, 34 b. l.). Valstybinė miškotvarkos tarnyba 2008-10-06 pranešė ieškovui, kad patikrinimo vietoje metu nustatyta, kad Nemenčinės miškų urėdijos Liepynės girininkijos (duomenys neskelbtini) sklypo bei kitų naudotojų miškų (duomenys neskelbtini) taksacinių sklypų, kurie yra įregistruoti Miškų valstybės kadastre kaip valstybinės reikšmės miškai, duomenys yra tikslintini, išjungiant iš miško žemės sklypų dalis, kurios neatitinka miškui keliamų reikalavimų, todėl siūlė Aplinkos ministerijai patikslinti valstybinės reikšmės miškų plotų schemą. Vilniaus miesto savivaldybė 2008-10-30 rašte Aplinkos ministerijai ir Vilniaus apskrities viršininko administracijai (toliau VAVA) paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybės direktoriaus 2003-05-08 įsakymu Nr. 01A-66-V-179 buvo suformuoti du 2,73 ha ir 0,007 ha žemės sklypai (duomenys neskelbtini) juose esantiems poilsio namų statiniams su jų aptarnavimui būtina infrastruktūra eksploatuoti ir priimant šį sprendimą buvo atsižvelgta į valstybinės reikšmės miško ribas; prašė skubos tvarka pritarti valstybinės reikšmės miško plotų schemos tikslinimui, išbraukiant iš jos ginčo žemės sklypus. VAVA su šiuo prašymu sutiko ir jį palaikė. Apie tai ieškovas 2008-12-04 raštu informavo atsakovą, o 2009-01-12 išdavė jam įgaliojimą Nr. 4R-29 atstovauti ieškovui vykdant detalaus plano rengimą ir atlikti kitus su šiuo pavedimu susijusius veiksmus, išskyrus jo derinimą ieškovo vardu (1 t., 36-37, 39, 40, 41, 42 b. l.). Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad nuo 2009-03-13 iki 2009-09-25 minėtas klausimas buvo svarstomas Vyriausybėje ir visos kompetentingos institucijos siūlė patikslinti valstybinės reikšmės miškų plotą ir ribas, išbraukiant iš jų esančius žemės sklype (duomenys neskelbtini) (1 t., 43-50 b. l.). Dėl to Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1219 šios ribos buvo patikslintos ir aukcione kartu su privatizavimo objektu parduotų žemės sklypų naudojimo tikslinė paskirtis atitinka tą, kuri dar 2004-06-14 buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre bei nurodyta Privatizavimo programoje.

Tačiau, kaip minėta, atsakovas 2009-08-20 raštu įspėjo ieškovą apie Privatizavimo sutarties dalies nutraukimą, jei per 30 dienų nebus sudaryta žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis ir jei ieškovas neįsipareigos atlyginti apie 2 000 000 Lt nuostolių, o 2009-09-25 raštu vienašaliai ją nutraukė, motyvuodamas tuo, kad terminas sudaryti tokią sutartį nepateisinamai yra uždelstas dėl ieškovo neveikimo ir nėra aišku, kokie veiksmai konkrečiai yra atliekami, kiek laiko jie užtruks, ar apskritai bus įmanoma sudaryti tokią sutartį, nes tik po Privatizavimo sutarties sudarymo paaiškėjo, jog dalis žemės sklypų yra valstybinės reikšmės miškas (1 t. 53-55, 59-62 b. l.). Ieškovas prašė teismo pripažinti neteisėtu šį vienašalį Sutarties dalies nutraukimą, įpareigoti atsakovą sumokėti žemės sklypų kainą bei pasirašyti jų pirkimo-pardavimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas šiuos reikalavimus atmetė.

Dėl privatizavimo objektui priskirtų žemės sklypų pardavimui taikytinos teisės 

Kaip nustatyta aukščiau, teismas sprendė, kad 2008-03-17 privatizavimo sutartis susideda iš dviejų sutarčių, t. y. pagrindinės sutarties dėl privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo ir preliminariosios sutarties dėl privatizavimo objektui priskirtų žemės sklypų pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ateityje. Dėl to taikė CK 6.165 straipsnio, reglamentuojančio preliminariąją sutartį, nuostatas.

Teisėjų kolegija nesutinka su šia teismo išvada, nes, kaip teisingai teigiama apeliaciniame skunde, valstybei priklausančio turto valdymą, naudojimą, disponavimą juo pirmiausia reglamentuoja viešoji teisė, todėl sandoriai dėl tokio turto turi būti sudaromi tik teisės aktų nustatytais atvejais ir būdais (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str., Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas ir kt.). Vienas iš tokio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn būdų yra turto privatizavimas pagal įstatymus, įskaitant ir turto pardavimą viešame aukcione (Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo (toliau Privatizavimo įstatymas) 13 str., 17 str. 1 d. 1 p.). Pagal Privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 4 dalį privatizavimo sandoriu laikoma šio įstatymo nustatyta tvarka sudaryta sutartis, pagal kurią privatizavimo objekto valdytojas įsipareigoja jį perduoti potencialiam pirkėjui, o pastarasis – sumokėti sutartyje nustatytą pinigų sumą ir (ar) įvykdyti kitus joje nustatytus įsipareigojimus, tarp kurių – nustatytu terminu sumokėti privatizavimo objektui priskirto žemės sklypo kainą bei pasirašyti jo pirkimo-pardavimo sutartį (Vyriausybės 1997-12-31 nutarimu Nr. 1503 patvirtintų Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų 34, 35.8, 36 p. (2007-09-14 redakcija).

Kaip žinoma, toks žemės sklypas, teisės aktų nustatyta tvarka priskirtas privatizavimo objektui, nėra savaime laikomas privatizavimo objektu Privatizavimo įstatymo prasme, o jo pardavimo tvarka yra reglamentuota ne šiuo įstatymu, bet Vyriausybės 2005-09-16 nutarimu Nr. 1023 patvirtintomis Valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos taisyklėmis (toliau – Taisyklės), kurių 2.1 punkte įtvirtinta, kad privatizuojant valstybei nuosavybės teise priklausančius statinius ir įrenginius ar jų dalis pagal Privatizavimo įstatymą, su privatizavimo objektu kartu turi būti parduodamas ir jam priskirtas žemės sklypas, išskyrus atvejus, kai jis negali būti perleidžiamas privačion nuosavybėn pagal Žemės, Žemės reformos įstatymą ir šio nutarimo 2.2 punktą; privatizavimo objekto privatizavimo sąlyga, nustatanti, ar jam priskirtas žemės sklypas parduodamas, ar tik nuomojamas, nurodoma privatizavimo objekto privatizavimo programoje. Be to, šių Taisyklių 27 punktas numato, kad tokio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje turi būti įrašyta sąlyga, jog ji nutraukiama nutraukus privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutartį ir nenumato pagrindų, kuriais aukciono laimėtojas galėtų atsisakyti sudaryti ar nutraukti jau sudarytą tokią sutartį, esant galiojančiai privatizavimo objekto pirkimo sutarčiai.

Taigi teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad sutartis dėl privatizavimo objekto ir jam priskirtų, tačiau neprivatizuojamų, žemės sklypų pirkimo-pardavimo, savo esme yra vientisa, o privatizavimo objektas ir žemės sklypai dėl imperatyvaus teisinio reglamentavimo sudaro vieną sutarties dalyką, nepaisant to, kad viešoji teisė numato skirtingus tokių objektų nuosavybės (nuomos) perleidimo įgyvendinimo būdus ir tvarką. Dėl to, apeliantas teisus teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai nusprendė, kad Privatizavimo sutarties 8 punktas vertintinas individualiai ir yra preliminarioji žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis.

Atsižvelgiant į tai, kad, kaip paminėta, Privatizavimo įstatymas nereglamentuoja tokių žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo tvarkos, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju turi būti taikomos CK XXIII skyriaus dvyliktojo skirsnio nuostatos, reglamentuojančios daiktų pardavimą aukciono būdu ir sprendžiant apie privatizavimo objektui priskirto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momentą (Privatizavimo įstatymo 21 str. 6 d.). Tai yra, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas ir teigiama atsakovo atsiliepime į skundą, ginčo žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektui, pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta atsakovą UAB „Struktus“ 2008-01-15 paskelbus aukciono laimėtoju (šiam akceptavus ieškovo ofertą pagal paskelbtas privatizavimo sąlygas), o šio sandorio įforminimas bei kainos sumokėjimas Taisyklių nustatyta tvarka buvo viena iš privatizavimo sąlygų (CK 6.421 str.). Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-03-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2011, 2011-03-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2011; 2007-02-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2007; 2006-09-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2006; ir kt.). Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu apelianto teiginį, kad įvykus privatizavimo sandoriui ir 2008-03-17 sudarius Privatizavimo sutartį abi šalys įgijo priešpriešines teises ir pareigas taip pat ir pagal ginčo Sutarties 8 punktą. Šiame kontekste papildomai pažymėtina, kad atsakovas atsiliepime tvirtindamas, jog minėta Sutarties 8 punkto sąlyga dėl kainos už žemės sklypus sumokėjimo ir sandorio įforminimo yra preliminarioji sutartis, klaidingai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-11-06 nutarime Nr. 3K-P-382/2006 pateiktais išaiškinimais, nes skiriasi šių  bylų tiek faktinės, tiek teisinės aplinkybės.

Dėl vienašalio Privatizavimo sutarties dalies (privatizavimo objektui priskirtų žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandorio) nutraukimo

Aukščiau nustatyta, kad atsakovas 2009-09-25 vienašaliai nutraukė Sutarties dalį, kuria įsipareigojo sumokėti žemės sklypų kainą ir pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį.

Kaip yra žinoma, vienašaliai sutartį galima nutraukti tik įstatyme arba sutartyje numatytais atvejais. Pagal bendrąjį principą yra būtina užtikrinti sutartinių teisinių santykių stabilumą, nes nuo to priklauso šalių subjektinių teisių apsauga, asmenų tikrumas dėl jų teisinio saugumo, teisinės padėties apibrėžtumo. Būtent dėl to galiojantys įstatymai bei pačios sutarties šalių įsipareigojimų vykdymo privalomumas riboja sutarties vienašalę iniciatyvą nutraukti sutartį ir turi būti dedamos maksimalios pastangos jai išsaugoti. Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kai sutartis yra pažeista, kita šalis gali prarasti interesą tęsti sutartinius santykius ir pasinaudoti vienašaliu jos nutraukimu kaip savigynos priemone. Įstatyminiai vienašalio sutarties nutraukimo pagrindai yra siejami su kitos šalies padarytu esminiu sutarties pažeidimu (sutarties nevykdymu ar netinkamu vykdymu (CK 6.217 str. 1 d.). Nustatant ar pažeidimas yra esminis, atsižvelgiama į CK 6.127 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus ir, kaip teisingai nurodo abi šalys, į sutartį pažeidusios šalies vaidmenį, nukentėjusios šalies asmeninius interesus, patirtus praradimus ir kt.

Kaip matyti, Privatizavimo sutarties 11 punkte šalys susitarė, kad pirkėjas (atsakovas) turi teisę vienašaliai ją nutraukti ir reikalauti grąžinti visą sumokėtą sumą, jeigu pardavėjas (ieškovas) nevykdo 2 punkte nurodytų įsipareigojimų (perduoti privatizavimo objektą) arba laikotarpiu nuo šios sutarties pasirašymo iki privatizavimo objekto nuosavybės teisės perdavimo ir priėmimo akto surašymo dėl stichinės ar panašios nelaimės Privatizavimo objektas neišlieka ar daugiau kaip 1/3 pasikeičia jo fizinės savybės. Tokia teisė pirkėjui nesuteikiama, jei minėtas laikotarpis užsitęsia dėl pirkėjo kaltės. Šios sutarties 9.2 punktas numatė pardavėjo teisę vienašaliai ją nutraukti, jei pirkėjas neįvykdo 8 punkte prisiimtų įsipareigojimų. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Privatizavimo sutarties dalis buvo nutraukta ne joje, bet CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais pagrindais.

Teisėjų kolegija, vertindama aukščiau nustatytas faktines bylos aplinkybes, sutinka su apeliantu, kad Privatizavimo sutarties dalies (8 p.) pažeidimas atsakovo 2009-09-25 rašte nurodytais pagrindais, nagrinėjamu atveju nelaikytinas esminiu, nes 2008-08-25 paaiškėjus, kad privatizavimo programoje bei VĮ Registrų centre nurodyta tikslinė žemės sklypų naudojimo paskirtis neatitinka Vilniaus miesto savivaldybės teritorijų planavimo suvestiniame žemėlapyje esančių duomenų, pagal kuriuos ginčo žemės sklypų dalis patenka į valstybinės reikšmės miškų plotą, pareikalavo ieškovo pašalinti nekokybiško daikto trūkumus pasirinktinai ir ieškovas ėmėsi aktyvių veiksmų – nedelsdamas kreipėsi į kompetentingas institucijas dėl žemės sklypų tikslinės paskirties patikslinimo tokiu būdu, kad ji atitiktų nurodytą privatizavimo programoje bei įregistruotą VĮ Registrų centre (CK 6.334, 6.399 str.). Be kita ko, atsakovas, kurio pagrindinė veikla nurodoma nekilnojamojo turto prekyba, su tuo sutiko ir iki 2009-08-20 nereiškė ieškovui jokių pretenzijų. Paminėtos valstybės ir savivaldybės institucijos maždaug per metus laiko sutikslino registrų duomenis su faktine situacija ir Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu buvo pakeistas Vyriausybės 1997-10-23 nutarimas Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“, kuriuo buvo pašalintos kliūtys įvykdyti Privatizavimo sutarties 8 punkte prisiimtus įsipareigojimus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad buvo suvaržyti atsakovo asmeniniai interesai, pažeisti teisėti ir pagrįsti lūkesčiai dėl to, kad buvo tikslinamos valstybinės reikšmės miškų ribos, nes, kaip nustatyta, ieškovas dar iki Privatizavimo sutarties 8 punkte nustatyto termino pabaigos suteikė atsakovui leidimą rengti žemės sklypų detalaus plano dokumentaciją, 2009-01-19 išdavė įgaliojimą atstovauti ieškovui vykdant detalaus plano rengimą ir atlikti kitus su šiuo pavedimu susijusius veiksmus, atsakovas rengė ir parengė detalųjį planą, kuris, atkreiptinas dėmesys, derinti ieškovui buvo pateiktas 2009-12-17, t. y. po to, kai, anot atsakovo, sutartis buvo nutraukta dėl esminio pažeidimo (1 t. b. l. 66). Be to, vertinant tarp šalių susiklosčiusius santykius, reikšminga yra ir tai, iki pat 2008-08-25, kai paaiškėjo aplinkybė, dėl kurios buvo būtina patikslinti valstybinio miško ribas, pats atsakovas nustatytu terminu (iki 2008-04-20) neįvykdė Sutarties 8 punktu prisiimtų įsipareigojimų.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokie šalių tarpusavio santykiai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovas, kuris yra pelno siekiantis juridinis asmuo, iš esmės negavo to, ko tikėjosi gauti (per metus laiko patikslinęs teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą vystyti investicinę mažaaukštę gyvenamąją statybą ir kuo palankesnėmis sąlygomis gauti iš jo maksimalią ekonominę grąžą), nes siūlomuose įsigyti valstybinės žemės sklypuose valstybinio miško plotas nebuvo pakoreguotas per nepateisinamai ilgą laiko tarpą dėl ieškovo kaltės (CPK 185 str.). Šiame kontekste svarbu pažymėti tai, kad nors atsakovas tvirtina, jog jis patyrė realias neigiamas pasekmes (turėjo mokėti palūkanas ir negavo pajamų iš investicinio projekto), tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jo patirtą žalą, jog tolesnis sutarties galiojimas būtų jam sukėlęs nenumatytus ar eigoje neįvertintus turtinio ar asmeninio pobūdžio praradimus (CPK 178 str.). Be to, pažymėtina, kad atsakovo argumentas, jog jis nesitikėjo, kad sutartis iš viso bus įvykdyta ateityje, yra nepagrįstas ir apsimestinis, nes, kaip minėta, ieškovas jį informuodavo apie ginčo žemės sklypų tikslinimo eigą, o atsakovas tuo metu pats rengė jų detalųjį planą. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, tariamą šį sutarties nutraukimo pagrindą įrodo ir tai, kad atsakovas 2009-08-20 kreipėsi į VAVA dėl modulinės transformatorinės pastotės statybos valstybinėje žemėje, 2009-08-31 dalyvavo detaliojo plano projekto pakartotiname viešame svarstyme, o atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad po 2009-01-12 nei ieškovui, nei jam nekilo abejonių, kad valstybinės reikšmės miškų plotas bus patikslintas taip, kad sklypai į jį nepateks. Kitaip tariant, byloje nėra paneigti ieškovo (apelianto) argumentai, kad atsakovui buvo sudarytos visos sąlygos įgyvendinti savo teises į žemės sklypus net ir nesumokėjus kainos bei nepasirašius jų pirkimo-pardavimo sutarties, išskyrus teisę jais disponuoti (CPK 185 str.). Tuo tarpu tai, kad, atsakovo teigimu, investicinis nekilnojamojo turto projektas, kilus pasaulinei ekonominei krizei, finansine prasme tapo nebe toks patrauklus, negali būti laikoma teisėta priežastimi vienašaliai nutraukti iš esmės atsakovui ne tokią palankią Sutarties dalį. Tuo labiau, kad kaip matyti iš atsiliepimo į ieškinį, į apeliacinį skundą, atsakovas neneigia, jog jis bet kokiu atveju sieks įsigyti minėtus žemės sklypus, tik kitomis sąlygomis (nuoma).

Teisėjų kolegija laiko, jog šiame kontekste yra tikslinga dar kartą pažymėti, kad aukcione parduodamas objektas yra traktuojamas kaip vientisas, o jo kaina ir planuojamos gauti pajamos nustatytos norint gauti didžiausias įplaukas, kas atitinka Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo įtvirtintą efektyvumo principą – siekti maksimalios naudos visuomenei. Dėl to pirkimo-pardavimo dalykas negali būti keičiamas po aukciono. Be to, apeliantas teisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti ir į tai, kad pagal CK 6.394 straipsnį parduodant pastatus privalo būti aptartos pirkėjo teisės į žemės sklypą, nes priešingu atveju, tokia sutartis negalėtų būti tvirtinama notaro, o jeigu patvirtinta – būtų negaliojanti.

Visos aukščiau nurodytos faktinės aplinkybės, šalių veiksmai, suteikia pagrindą spręsti, kad šalys sutiko, jog žemės sklypų ribos, nurodytos tiek Nekilnojamojo turto registre, tiek Privatizavimo programoje būtų sutikslintos taip, kad nebepatektų į valstybinės reikšmės miškų plotą, kurį, beje, tvirtina Vyriausybė. Taigi, atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas teise nutraukti ginčo sutarties dalį pasinaudojo nesant tam teisėto pagrindo, o jo veiksmai vienašaliai nutraukiant ginčo sutarties dalį neatitinka šalių sąžiningumo, kooperavimosi ir proporcingumo bei interesų pusiausvyros principų, todėl teismas be pagrindo nepripažino Privatizavimo sutarties dalies nutraukimo neteisėtu (CK 6.217 str., CPK 176, 177, 185 str.).

Dėl asmens, laimėjusio valstybei nuosavybės teise priklausiusio pastato ir jam priskirtų žemės sklypų pirkimo-pardavimo viešą aukcioną, prievolės sumokėti žemės sklypo kainą

Kaip konstatuota aukščiau, privatizavimo objektui priskirtų žemės sklypų įsigijimas nuosavybėn buvo viena iš privatizavimo viešo aukciono būdu sąlyga ir paskelbus atsakovą aukciono laimėtoju, šių sklypų pirkimo-pardavimo taip pat yra laikoma sudaryta, o šio sandorio įforminimas ir kainos sumokėjimas yra atsakovo sutartiniai įsipareigojimai (CK 6.421 str.).

Teisėjų kolegija nesutinka su teismo išvada, jog minėti žemės sklypai iš viso negalėjo būti privatizavimo objekto dalimi, nes jie tuo metu ir iki 2009-09-30 išimtine nuosavybės teise priklausė Lietuvos Respublikai, kaip valstybinės reikšmės miškas. Teisėjų kolegija, sutikdama su teismu, kad valstybinės reikšmės miškus yra draudžiama perduoti privačion nuosavybėn, kartu sprendžia, jog šiuo konkrečiu atveju, bylos įrodymai (Nekilnojamojo turto registro išrašas, privatizavimo programa, valstybės ir savivaldybės institucijų raštai ir kt.) vienareikšmiai patvirtina ieškovo nurodomą aplinkybę, kad ginčo žemės sklypai faktiškai niekuomet nebuvo priskirti valstybinės reikšmės miškui, o tik per klaidą, t. y. esant netikslioms matavimo technologijoms, 1997-10-27 Vyriausybės nutarimu Nr. 1154 buvo įtraukti į valstybinės reikšmės miško plotą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad per visą šios klaidos ištaisymo derinimo laikotarpį, nei viena iš valstybės ar savivaldybės institucijų nekėlė abejonių dėl to, kad minėti ginčo žemės sklypai yra ar galėtų būti valstybinės reikšmės miškas. Priešingai, tiek pagal dokumentus, tiek po faktinės šių sklypų apžiūros buvo konstatuota, jog ginčo sklypai neatitinka miškui keliamų reikalavimų, jog buvo patvirtintos netikslios valstybinio miško ploto koordinatės. Tačiau yra akivaizdu, kad tokios klaidos ištaisymo sudėtinga procedūra užėmė laiko, dėl ko tik 2009-09-30 Vyriausybės nutarimu Nr. 1219 buvo patikslintos Vilniaus miesto valstybinio miško ribos. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, byloje surinktų įrodymų visetas patvirtinta apelianto argumentus, jog teismas be pagrindo konstatavo, kad ši Sutarties dalis yra absoliučiai negaliojanti (CPK 185 str.).

Kita vertus, kaip nustatyta aukščiau, Sutarties šalys tarpusavio sutarimu ir konkliudentiniais veiksmais atidėjo žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandorio įforminimą iki bus pašalinti valstybės registruose nurodyti sklypų koordinačių prieštaravimai (CK 6.334 str. 1 d. 3 p.). Tą, beje, patvirtina ir apelianto nurodoma aplinkybė, jog ieškovo 2009-01-12 išduoto įgaliojimo ir 2009-01-15 Detaliojo teritorijų organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties pagrindu pats atsakovas dar iki minėto Vyriausybės 2009-09-30 nutarimo parengė detaliojo plano brėžinį, atsižvelgdamas į pakoreguotas valstybinio miško ribas.

Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, jog privatizavimo objektui priskirtų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), kurių tikslinė paskirtis - rekreaciniams objektams statyti ir eksploatuoti – pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta atsakovą UAB „Struktus“ 2008-01-15 paskelbus aukciono laimėtoju, o šio sandorio įforminimas bei žemės sklypo kainos sumokėjimas Taisyklėse nustatyta tvarka tebuvo viena iš 2008-03-17 privatizavimo sutarties sąlygų. Dėl to atsakovui neįvykdžius visų privatizavimo sutarties sąlygų, ieškovas įgijo teisę reikalauti įvykdyti sutartinę prievolę – sumokėti privatizavimo objektui priskirto žemės sklypo kainą bei pasirašyti sutartį (CK 6.38 str. 1 d., 6.213 str. 1 d.).

Dėl delspinigių priteisimo

Ieškovas, remdamasis Sutarties 8 punktu, Vyriausybės 2005-09-16 nutarimu Nr. 1023 patvirtintų Taisyklių 25 punktu, prašė priteisti 0,02 proc. dydžio delspinigių už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną nuo atsakovo nesumokėtos žemės sklypų kainos, t. y. 339 500,95 Lt už 180 pradelstas dienas, tvirtindamas, jog atsakovas yra iš viso yra pradelsęs 600 dienų. Atsakovas neginčijo delspinigių dydžio, su tuo susijusių argumentų nenurodė ir atsiliepime į apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad ieškovas neturėjo teisės skaičiuoti sutartines netesybas nuo 2008-04-20 (praėjus 30 dienų nuo kainos už privatizavimo objektą sumokėjimo), bei sprendžia, kad šią teisę jis įgijo 2009-10-09 įsigaliojus minėtam Vyriausybės 2009-09-30 nutarimui Nr. 1219, t. y. kai atsirado šalių prievolė įforminti žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandorį.

Atsižvelgdama į aukščiau konstatuotas faktines ir teisines aplinkybes, į tai, kad ieškinys teisme buvo gautas 2009-12-29, bei į tai, kad minėtų Taisyklių 25 punkte yra tiesiogiai numatyta, jog už laiku nesumokėtą žemės sklypo kainą pirkėjas privalo sumokėti į Turto fondo nurodytą sąskaitą delspinigius – 0,02 proc. nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas turi prievolę sumokėti ieškovui 150 889,31 Lt sutartinius delspinigius už 80 dienų, t. y., kaip buvo minėta, nuo Vyriausybės 2009-09-30 nutarimo Nr. 1219 2009-10-09 įsigaliojimo iki kreipimosi į teismą dienos (CK 6.71-6.72, 6.256, 6.258 str.).

Dėl ieškovo reikalavimų atsakovui tapus nemokiam bylos nagrinėjimo metu

Minėta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka atsakovui UAB „Struktus“ 2011-11-11 buvo iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas UAB „Consulting Group“, teismo nutartis įsiteisėjo 2011-11-21. Paaiškėjus šiai naujai aplinkybei apeliantas prašė atnaujinti bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija 2012 m. sausio 9 d. nutartimi apelianto prašymu atnaujino bylos nagrinėjimą, paskyrė ją nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka ir pasiūlė šalims ginčą užbaigti taikiai (t. 2, 44-45 b. l.). Apeliacinės instancijos 2012-01-23, 2012-03-12 teismo posėdžiai buvo atidėti šalių prašymu dėl taikos sutarties sąlygų suderinimo, tačiau nepavykus ginčo išspręsti taikiai, ieškovas palaikė savo ieškinio reikalavimus pilna apimtimi. Be to, nors, kaip aukščiau minėta, Sutarties 9.2 punktas numatė pardavėjo (ieškovo) teisę vienašaliai ją nutraukti, jei pirkėjas (atsakovas) neįvykdo jos 8 punkte prisiimtų įsipareigojimų sumokėti žemės sklypų kainos, tačiau ieškovas šia teise nepasinaudojo.

Iš tiesų, kaip nurodė apeliantas VĮ Turto fondas ir šiuo metu jau bankrutavęs atsakovas, pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą yra draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš bendrovės teismo ar ne ginčo tvarka. Tačiau nagrinėjamu atveju jau yra konstatuota, jog privatizavimo objektui priskirtų žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandoris buvo sudarytas 2008-01-15, t. y. iki iškeliant atsakovui bankroto bylą. Dėl to ir atsakovo prievolė sumokėti ieškovui žemės sklypų kainą bei pasirašyti sutartį, kaip jau konstatuota, tėra minėto sandorio įforminimas, bet ne naujo sandorio sudarymas ir naujos prievolės atsiradimas. Kitaip tariant, bylos eigoje pasikeitus atsakovo teisiniam statusui į bankrutuojančios (bankrutavusios) bendrovės statusą, ieškovo reikalavimas ĮBĮ prasme laikytinas kreditoriaus reikalavimu bankrutuojančiai (bankrutavusiai) bendrovei. Dėl to pripažintina, kad atsakovas yra skolingas ieškovui 9 430 582 Lt pagrindinės skolos ir 150 889,31 Lt delspinigių. Teismui patvirtinus ieškovo finansinį reikalavimą atsakovo bankroto byloje, šalys įpareigotinos pasirašyti žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį (Taisyklių 26 p., CK 6.421 str., ĮBĮ 11 str. 3 d. 10 p., 26 str. 1 d. ).

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

Kaip yra žinoma, skolininkas privalo mokėti  procesines palūkanas už priteistą sumą nuo   bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti tiek bylos iškėlimo dieną, tiek tokių palūkanų mokėjimo pabaigą, nes, kaip minėta, bylą perdavus apeliacinės instancijos teismui atsakovui buvo iškelta bankroto byla.

Pagal CPK 137 straipsnio 1 dalį, ieškinio priėmimo klausimą teismas išsprendžia priimdamas rezoliucija, o šis procesinis veiksmas laikomas ir civilinės bylos iškėlimu. Pirmosios instancijos teismas nėra priėmęs rezoliucijos dėl ieškinio priėmimo ir atitinkamai šios civilinės bylos iškėlimo, tačiau iš teismo byloje atliktų veiksmų 2010 m. sausio 8 d. priimant nutartį, kuria atsakovo turtui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CPK 137 straipsnio 3 dalies nuostatas, sprendžia, jog būtent 2010-01-08 buvo iškelta ši byla.

Taigi ieškovui priteistinos 5 proc. dydžio palūkanos už laikotarpį nuo 2010-01-08 iki 2011-11-20 (įskaitytinai), nes 2011-11-21 įsiteisėjo teismo nutartis iškelti atsakovui bankroto bylą (CK 6.210 str. 1 d., ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p.).

Esant aukščiau nustatytoms aplinkybėms, ieškovo VĮ Valstybės turto fondas apeliacinis skundas iš dalies tenkinimas, panaikinamas skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir priimamas naujas sprendimas, kurio ieškinys iš dalies patenkinimas – priteisiama ieškovui Valstybės turto fondui iš atsakovo šiuo metu bankrutavusios UAB „Struktus“ 9 430 582 Lt skolos, 150 889,31 Lt delspinigių bei 5 procentų dydžio procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010-01-08) iki Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutarties, kuria atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Struktus“ buvo iškelta bankroto byla įsiteisėjimo dienos (2011-11-21). Netenkinami kiti ieškinio reikalavimai dėl priteisimo likusios delspinigių sumos ir procesinių palūkanų iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 329, 330 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui valstybės įmonei Valstybės turto fondui (juridinio asmens kodas 110073154) iš atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Struktus“ (juridinio asmens kodas 301349538) 9 430 582 Lt skolos, 150 889,31 Lt delspinigių bei 5 procentų dydžio procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010-01-08) iki Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutarties, kuria atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Struktus“ buvo iškelta bankroto byla įsiteisėjimo dienos (2011-11-21).

Įpareigoti ieškovą valstybės įmonę Valstybės turto fondą ir atsakovą bankrutavusią uždarąją akcinę bendrovę „Struktus“ pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), po to, kai teismas įtrauks ieškovą valstybės įmonę Valstybės turto fondą į atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Struktus“ kreditorių sąrašą.

Teisėjai                                                               Virginija Čekanauskaitė

      Artūras Driukas

      Egidijus Žironas