Civilinė byla Nr. 2T-27/2013

   Procesinio sprendimo kategorija: 130.3.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. Ž. prašymą pripažinti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Štutgarto apylinkės teismo Šeimos bylų teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 27 AR 52/11, suinteresuoti asmenys – I. P., Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.

Teismas, išnagrinėjęs prašymą

n u s t a t ė :

pareiškėja L. Ž. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu pripažinti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Štutgarto apylinkės teismo Šeimos bylų teismo (toliau – Vokietijos teismas) 2012 m. sausio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 27 AR 52/11.

Vokietijos Federacinės Respublikos Štutgarto apylinkės teismo Šeimos bylų teismas 2012 m. sausio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 27 AR 52/11 nutarė atmesti pareiškėjos prašymą suteikti teisinę pagalbą/su proceso išlaidomis susijusią pagalbą.

Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. vasario 18 d. nutartimi nustatė pareiškėjai terminą iki 2013 m. kovo 12 d. trūkumams šalinti. Teismas nurodė, jog pareiškėjos pateikto prašymo dalykas neatitinka jos prašymo pagrindo, kadangi Vokietijos teismas nesprendė giminystės nustatymo klausimo, o iš pareiškėjos pareikšto prašymo turinio buvo matoma, jog prašymas pripažinti Vokietijos teismo nutartį buvo reiškiamas siekiant giminystės ryšio nustatymo.

2013 m. kovo 13 d. Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gautas pareiškėjos patikslintas prašymas, kuriuo pareiškėja ištaisė Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 18 d. nutartimi nustatytus pareiškimo trūkumus. Pareiškėja nurodė, jog I. P. Vokietijos teismui paaiškino, jog ji yra pareiškėjos sesuo, o teismas šiuos faktus konstatavo minėtoje nutartyje. Pareiškėja nurodė, jog Vokietijos teismo 2012 m. sausio 12 d. nutarties pripažinimo siekia, kadangi minėtoje nutartyje nustatytos faktinės aplinkybės yra reikšmingos kitoms civilinėms byloms, susijusioms su nekilnojamojo turto grąžinimu, kilmės nustatymu, civilinės būklės aktų pakeitimu.

Prašymas netenkinamas.

Europos Sąjungos (toliau - ES) teisinė sistema yra savarankiška ir nuo valstybių narių teisinių sistemų nepriklausoma teisinė sistema (sui generis), turinti savo teisės šaltinius, principus ir teisinį reglamentavimą. ES teisės šaltinių sistemą sudaro dviejų rūšių teisės šaltiniai – pirminiai šaltiniai (ES steigimo sutartys, jų protokolai ir kt.) bei antriniai šaltiniai (reglamentai, direktyvos ir kt.). Šalia šių ES teisės šaltinių egzistuoja trečiasis ES teisės šaltinis – Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau - ESTT) praktika. Šis ES teisės šaltinis yra formuojamas oficialiai aiškinant pirminius ir antrinius ES teisės šaltinius (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinės redakcijos 267 straipsnis). Aiškindamas ES teisę ESTT ne tik išaiškina jau egzistuojančių Sąjungos teisės normų prasmę, bet jų pagrindu formuluoja naujas normas ir principus, kurie vėliau yra taikomi ES valstybių narių teismų praktikoje. 

Dėl šios priežasties Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas ES valstybių narių teismų sprendimų ir kitų pagal ES reglamentus vykdytinų dokumentų pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje klausimą, vadovaujasi ES reglamentų, Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių ES ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatomis ir atsižvelgia į ESTT formuojamą ES teisės taikymo praktiką.

Nagrinėjamu atveju, Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas Vokietijos Federacinės Respublikos Štutgarto apylinkės teismo Šeimos bylų teismo 2012 m. sausio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 27 AR 52/11, kuria atsisakyta teikti teisinę pagalbą / su proceso išlaidomis susijusią pagalbą pripažinimo klausimą, vadovaujasi 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas) nuostatomis ir atsižvelgia į ESTT formuojamą šio reglamento taikymo praktiką.

Teismų sprendimams yra nebūdingas eksteritorialumas. Tai reiškia, jog užsienio valstybėje priimti teismo sprendimai galioja tik juos priėmusioje valstybėje ir savaime neįgyja teisinės galios bei nesukelia teisinių pasekmių už šios valstybės ribų. Tai yra sietina su tarptautinėje teisėje visuotinai pripažįstamu ir neginčijamu kiekvienos iš valstybių suverenitetu bei teismų jurisdikcijos apimtimi, ribojamiems konkrečios valstybės teritorija. Pagal bendrąją taisyklę tam, kad vienos valstybės teismo sprendimas įgautų teisinę galią kitoje valstybėje, reikalinga tokį teismo sprendimą pripažinti. Užsienio valstybių teismų sprendimų pripažinimas pagal savo paskirtį ir esmę yra ne kas kita, kaip teismo sprendimo teisinės galios išplėtimas teritorijoje. Tai reiškia, jog konkrečioje valstybėje pripažintas užsienio šalies teismo sprendimas jį pripažinusioje valstybėje įgyja tokią pat teisinę galią, kokią jis turi šį sprendimą priėmusioje valstybėje (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1988 m. vasario 4 d. Sprendimas Hoffmann, 145/86, Rink. p. 645,; Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1996 m. spalio 10 d. Sprendimas Hendrikman ir Feyen, C?78/95, Rink. p. I?4943). ES ši doktrina yra vadinama laisvu teismų sprendimų judėjimu. Lietuvos apeliacinis teismas išaiškina, jog teismo sprendimo pripažinimas bei laisvo teismų sprendimų judėjimo ES doktrina nereiškia, jog užsienio valstybės teismo sprendimas gali įgyti kitokio pobūdžio teisinę galią ir sukelti kitokias teisines pasekmes, nei jis turi jį priėmusioje valstybėje.

ESTT praktikoje pripažįstama, jog teismo sprendimo motyvuojamoji dalis saisto užsienio teismo sprendimo pripažinimo klausimą sprendžiantį teismą tiek, kiek ji yra susijusi su sprendimo rezoliucinėje dalyje padaryta išvada ir šią išvadą pagrindžia (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimas Gothaer Allgemeine Versicherung AG ir kiti prieš Samskip GmbH C-456/11, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 1 d. Sprendimas P & O European Ferries (Vizcaya) ir Diputación Foral de Vizcaya prieš Komisiją, C?442/03 P ir C?471/03, Rink. p. I?4845, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. Sprendimas Artegodan prieš Komisiją, C?221/10 P). Iš pareiškėjos prašymo turinio matyti, jog pareiškėjos prašymas pripažinti Lietuvos Respublikoje minėtą Vokietijos teismo nutartį nėra susijęs su teisine pagalba ar su proceso išlaidomis susijusia pagalba, t.y. su Vokietijos teismo nutarties dalyku. Pareiškėjos prašymo turinys leidžia daryti išvadą, jog pareiškėja prašo pripažinti Vokietijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje esančią frazę apie galimai egzistuojantį giminystės ryšį. Šį savo tikslą pareiškėja patvirtino ir 2013 m. kovo 12 d. patikslintame prašyme. Taigi, kadangi prašomos pripažinti Lietuvos Respublikoje Vokietijos teismo nutarties motyvuojamoji dalis nepagrindžia šios nutarties rezoliucinės dalies, pripažintina, jog pareiškėja siekia Vokietijos teismo nutarties pripažinimu konstatuoti kitas faktines aplinkybes ir sukelti kitokio pobūdžio teisines pasekmes, nei tos, dėl kurių pasisakė ir kurias konstatavo Vokietijos teismas. Prašomoje pripažinti Vokietijos teismo nutartyje teismas nurodė, jog prašymas suteikti teisinę pagalbą yra netenkinamas, kadangi pagrindinėje byloje pareiškėjos reikštas prašymas dėl giminystės ryšių nustatymo, vadovaujantis Vokietijos Federacinės Respublikos įstatymais, net negalėjo būti paduodamas.  Toks prašymas, vadovaujantis Vokietijos teismo išaiškinimu, gali būti pareikštas ir nagrinėjamas tik giminystės ryšiui tarp tėvų ir vaikų nustatyti. Dėl šios priežasties Vokietijos teismas nenagrinėjo iš esmės klausimo dėl giminystės ryšio (seserystės) tarp pareiškėjos ir suinteresuoto asmens. Iš ESTT praktikos matyti, kad res judicata galios principas taikomas tik toms faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, kurios buvo realiai arba neišvengiamai išnagrinėtos teismo sprendime dėl kurio yra kilęs klausimas ( Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 12 d. Sprendimo Komisija prieš Portugaliją, C?462/05, Rink. p. I?4183).

Dėl šių priežasčių pareiškėjos prašyme ir patikslintame prašyme pateikiamas argumentas, jog prašomoje pripažinti nutartyje yra konstatuotas ir nustatytas giminystės ryšys, yra nepagrįstas.

Pareiškėja patikslintame prašyme nurodė, jog Reglamento 35 str. 2 d. įtvirtinta, jog klausimą dėl Europos Sąjungos (toliau - ES) valstybės narės teismo sprendimo pripažinimo nagrinėjantis teismas yra įpareigotas teismo sprendimo kilmės teismo faktų aiškinimu.

Lietuvos apeliacinis teismas pritaria šiam pareiškėjos argumentui. Minėta teisės norma reiškia, jog klausimą dėl užsienio teismo sprendimo pripažinimo nagrinėjantis teismas negali aiškinti faktų kitaip, nei tai darė kilmės valstybės teismas. Kaip jau minėta, iš Vokietijos teismo nutarties matyti, jog šis teismas nenagrinėjo ir nekonstatavo giminystės ryšių egzistavimo fakto, todėl Lietuvos apeliacinis teismas taip pat negali šios aplinkybės egzistavimo patvirtinti ar paneigti, t.y. negali nustatyti to, kas nebuvo nustatyta prašoma pripažinti nutartimi.

Papildomai išaiškintina, jog Vokietijos Federacinės Respublikos Štutgarto apylinkės teismo Šeimos bylų teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartimi išspręstas klausimas dėl teisinės pagalbos yra procesinio pobūdžio ir nesukeltų pareiškėjai jokių turtinių pasekmių, todėl konstatuotina, jog jo pripažinimui Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis  Reglamento (EB) Nr. 44/2001  33 straipsnio 1 dalimi, nereikalinga jokia speciali procedūra. Patikslintame prašyme pareiškėja nurodo, jog Vokietijos teismo nutarties pripažinimas jai yra reikalingas siekiant nekilnojamojo turto grąžinimo, kilmės nustatymo, civilinės būklės aktų pakeitimo. Visi pareiškėjos nurodyti tikslai reikalauja teismo sprendimo vykdytinumo. Remiantis ESTT praktika, teismo sprendimo vykdytinumas valstybėje narėje, kurioje jis priimtas, yra privaloma sąlyga, kad šis sprendimas būtų vykdomas valstybėje narėje, kurioje prašoma jį pripažinti (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1999 m. balandžio 29 d. Sprendimas Coursier, C?267/97, Rink. p. I?2543). Todėl darytina išvada, jog pareiškėjos prašoma pripažinti Vokietijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje esanti prielaida, Vokietijos teismo nenagrinėta iš esmės, neturi vykdytinumo savybės Vokietijoje vien dėl to, jog nebuvo bylos nagrinėjimo dalyku ir dėl jos teismas nepasisakė, negali turėti vykdytinumo Lietuvos Respublikoje.

Iš to, kas pasakyta, Lietuvos apeliacinis teismas daro išvadą, jog pareiškėjos prašymas neatitinka užsienio teismų sprendimų pripažinimo instituto esmės ir paskirties, laisvo teismų sprendimų judėjimo ES doktrinos esmės, kadangi prašoma pripažinti aplinkybes, kurių Vokietijos teismas nenagrinėjo ir dėl kurių nepasisakė, todėl netenkinamas.

Teismas, vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis ir 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 35 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a :

netenkinti pareiškėjos prašymo dėl Vokietijos Federacinės Respublikos Štutgarto apylinkės teismo Šeimos bylų teismo 2012 m. sausio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 27 AR 52/11 pripažinimo.

Šią nutartį gali būti prašoma peržiūrėti paduodant prašymą Lietuvos apeliaciniam teismui per vieną mėnesį nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos. Jeigu šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, prašymas dėl nutarties peržiūrėjimo gali būti paduodamas per du mėnesius nuo nutarties nuorašo įteikimo minėtai šaliai asmeniškai arba nuo jo pristatymo į jos gyvenamąją vietą dienos.

Ši nutartis įsiteisėja pasibaigus terminui paduoti prašymą dėl nutarties peržiūrėjimo, jeigu toks prašymas nebuvo paduotas.

Teisėjas                                          Egidijus Žironas