Civilinė byla Nr. 3K-3-173/2011 (S)

                                                                                                    Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                            21.4.2.8;  50.3

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. balandžio 12 d.

Vilnius 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal  ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Kreivė“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Kreivė“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Orgreitos transportas“ dėl išlaidų, patirtų remontuojant ir pargabenant išnuomotą transporto priemonę, ir atsakovo priešieškinį ieškovui dėl žalos atlyginimo ir nuomos mokesčio priteisimo.

           

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

                                                            I. Ginčo esmė

 

Ieškovas ir atsakovas 2008 m. sausio 31 d. sudarė transporto priemonės nuomos sutartį, pagal kurią atsakovas perdavė ieškovui laikinai naudotis (nuo 2008 m. vasario 3 d. iki 2008 m. vasario     6 d.) automobilį, o ieškovas įsipareigojo mokėti nuomotojui sutartą nuomos mokestį už kiekvieną transporto priemonės naudojimo parą; sutartimi buvo nustatytas paros nuvažiuotų kilometrų limitas (500 km). Ieškovas įsipareigojo viršijus nuvažiuotų kilometrų limitą mokėti atsakovui papildomą mokestį už kiekvieną viršytą kilometrą. Automobilis atsakovui buvo grąžintas pagal 2008 m. vasario 26 d. perdavimo–priėmimo aktą.  

            Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 7715,49 Lt automobilio remonto, pargabenimo ir kitų išlaidų. Jis nurodė, kad 2008 m. vasario 5 d. automobilis sugedo, todėl jo nebuvo galima eksploatuoti. Ieškovas apie gedimus informavo atsakovą,  2008 m. vasario 5 d. ir 2008 m. vasario 6 d. su atsakovu pasirašė papildomus susitarimus, kuriais atsakovas įsipareigojo apmokėti ieškovo patirtas išlaidas. Automobilio remontas būtų užtrukęs, todėl ieškovas pargabeno automobilį tralu į Lietuvą. Ieškovo teigimu, automobilis sugedo dėl atsakovo kaltės, todėl atsakovas turi atlyginti jo patirtus nuostolius (atliktus tam tikrus remonto darbus, gyvenimo, viešbučio, transportavimo, jo kelionės išlaidas).

Atsakovas priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo 3028,55 Lt žalos atlyginimo, 5750 Lt nuomos mokesčio už pavėluotą automobilio grąžinimą. Jis nurodė, kad, vykdant šalių pasirašytą nuomos sutartį, techniškai tvarkingas automobilis buvo perduotas ieškovui viena diena iki nuomos termino pradžios. Atsakovo teigimu, ieškovas, siekdamas nesąžiningai užsitikrinti būsimų nuostolių, atsiradusių dėl jo kaltės, padengimą, 2008 m. vasario 5 d. pasirašė susitarimą su atsakovo darbuotoju V. R.; 2008 m. vasario 6  d. V. R. pasirašė, jog yra informuotas apie remonto darbų ir detalių kainas. Atsakovas, sužinojęs apie tokius susitarimus, 2008 m. vasario 6 d. pranešė ieškovui, kad V. R. neįgaliotas pasirašyti sutarčių bendrovės vardu, taip pat tai, jog bendrovė nedengs nuostolių, atsiradusių dėl ieškovo netinkamo automobilio eksploatavimo.

Atsakovas pažymėjo, kad ieškovas neteikė informacijos apie automobilio buvimo vietą, todėl, įtardamas, kad automobilis gali būti pagrobtas, jis 2008 m. vasario 11 d. kreipėsi į      Vilniaus m. VPK Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimų tarnybos Autotransporto priemonių grobimo skyrių dėl automobilio galimo pasisavinimo ir žalos. Vėliau paaiškėjo, kad ieškovas atliko tik pusašio guolio priekyje dešinėje patikrą, pargabeno automobilį iš Vokietijos, nepaisant bendrovės ketinimų patiems jį parsigabenti. Perduodant automobilį, 2008 m. vasario 26 d. priėmimo–perdavimo aktu konstatuota, kad vizualiai matomas priekinio bamperio apatinės dalies lūžis, o kiti važiuoklės defektai bus nustatyti 2008 m. vasario 27 d. nepriklausomo eksperto. Išoriniai automobilio pažeidimai buvo užfiksuoti ir antstolės B. Palavinskienės 2008 m. vasario    26 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Kadangi automobilis buvo sugadintas dėl ieškovo kaltės (galbūt atsitrenkus į kliūtį), tai ieškovas turi atlyginti 3028,55 Lt žalos. Dėl to, kad ieškovas pavėluotai grąžino automobilį, jis privalo sumokėti 5750 Lt automobilio nuomos nuo 2008 m. vasario 6 d. iki 2008 m. vasario 26 d.

 

                        II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismas 2010 m. vasario 8 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, o priešieškinio dalį tenkino. Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas perdavė jam techniškai netvarkingą automobilį. Teismas nurodė, kad, perimdamas iš atsakovo automobilį, nuomos sutartyje ieškovas pastabų ir pretenzijų dėl automobilio būklės nenurodė; liudytojai V. R., M. B. patvirtino, kad perduodant automobilį gedimų, apgadinimų nepastebėta; 2007 m. lapkričio 8 d.  atlikta techninės automobilio apžiūra ir techninėje kortelėje nurodyta, kad automobilį galima eksploatuoti; išsinuomotą automobilį ieškovas intensyviai eksploatavo – automobiliu nuvažiavo apie 1844 km; automobilis grąžintas su vizualiai matomais sugadinimais. Teismas atkreipė dėmesį į, kad nėra įrodymų, jog automobilis buvo eksploatuojamas tinkamai, juolab, kad šalių sudarytoje nuomos sutartyje buvo nustatytas paros nuvažiuotų kilometrų limitas – 500 km per parą. Nors ieškovas reikalavimą grindė papildomai sudarytais 2008 m. vasario 5 d. ir 2008 m. vasario 6 d. susitarimais, kuriuos atsakovo vardu pasirašė UAB „Kreivės“ pavaduotojas technikai V. R., teismas nenustatė, kad, pasirašydamas susitarimus, V. R. veikė atsakovo vardu pagal įgaliojimą. Įvertinęs ieškovo pateiktų įrodymų visumą, teismas padarė išvadą, kad jis neįrodė nuostolių dydžio.  

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo  5750 Lt nuomos mokesčio už 23 paras; kadangi priešieškinyje atsakovas nurodė, kad ieškovas sumokėjo 1190 Lt (nuomą už tris paras ir viršytą nuvažiuotų kilometrų limitą) pagal jam pateiktą 2008 m. sausio 31 d. sąskaitą-faktūrą, tai teismas laikė, kad ieškovas turi sumokėti 5500 Lt nuomos mokesčio už pavėluotai grąžintą automobilį (už 20 dienų). Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad atsakovas žinojo, kur yra automobilis ir pats vengė jį pasiimti, nes byloje esantys įrodymai patvirtina priešingus argumentus – atsakovas, nesulaukęs informacijos apie automobilio buvimo vietą, kreipėsi į policiją  ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo automobilio pasisavinimo, be to, ieškovas klaidino atsakovą dėl automobilio buvimo vietos.

Teismas, vadovaudamasis perdavimo-priėmimo aktu, UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ 2008 m. vasario 29 d. kelių transporto priemonės vertinimo ataskaita, antstolės                       B. Palavinskienės faktinių aplinkybių konstatavimo medžiaga, konstatavo, kad automobilis grąžintas atsakovui sugadintas. Kadangi automobilis iki šiol nesuremontuotas, tai teismas pagal UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ 2008 m. vasario 29 d. ataskaitą pripažino, kad yra tikslingas apgadintos transporto priemonės atstatymas iki buvusios prieš apgadinimą techninės būklės bei eksploatacinių savybių ekonominiu požiūriu, ir priteisė iš ieškovo 3028,55 Lt žalos atlyginimo.  

            Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 22 d. nutartimi tenkino dalį ieškovo apeliacinio skundo, pakeitė dalį Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimo – priteistą iš ieškovo nuomos mokestį sumažino iki 5000 Lt, atitinkamai sumažino žyminį mokestį; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad

šalių sudaryta nuomos sutartis atitinka tiek CK normomis reglamentuotus bendruosius nuomos teisinius santykius, tiek transporto priemonių nuomos, neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų, sutarčių sudarymo bei vykdymo santykius. Pasisakydama dėl 2008 m. vasario 5 d.  ir 2008 m. vasario 6 d. susitarimų, kolegija pažymėjo, kad byloje pateikti įgaliojimai V. R. nepatvirtina, jog jis buvo įgaliotas pasirašyti tokius susitarimus. Net ir pripažinus, kad V. R. jų sudarymo metu buvo juridinio asmens valdymo organo narys,  pagal CK 2.84 straipsnio 1 ir 2 dalis jo pasirašyti susitarimai nesukėlė juridiniam asmeniui prievolių, nes atsakovas 2008 m. vasario 6 d. raštu informavo ieškovą, kad nepripažįsta pasirašytų susitarimų kaip sudarytų neįgalioto asmens. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentai dėl žalos atlyginimo.

            Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nuomos mokestį už 23 paras, neteisingai skaičiavo priteistos sumos dydį, neatsižvelgė į tai, jog atsakovas priešieškinyje pripažino nuomos už tris paras ir viršytą nuvažiuotą kilometrų limitą gavimą. Dėl to kolegija laikė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš ieškovo atsakovo naudai 500 Lt nuomos mokesčio.  

 

                        III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

            Kasaciniu skundu ieškovas uždaroji akcinės bendrovė ,,Kreivės“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 22 d. nutartį, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

            1) kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sandorio pripažinimą niekiniu. Pagal teismų praktiką niekinio sandorio negaliojimo faktą teismas gali konstruoti ex officio tik tada, kai aplinkybė, kad sandoris niekinis, yra akivaizdi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo     1 d. nutartis civilinėje byloje 312-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija v. UAB ,,Skraida“, bylos Nr. 3K-3-150/2004; 2003 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. UAB ,,Kraitenė“, UAB ,,Auksaakė“, bylos Nr. 3K-3-62/2003; kt.). Kasatorius savo reikalavimą grindė šalių pasirašytais 2008 m. vasario 5 d. ir 6 d. susitarimais, pagal kuriuos atsakovas įsipareigojo apmokėti visas su automobilio gedimu susijusias ir kasatoriaus patirtas išlaidas.  Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad šalių sudaryti 2008 m. vasario 5 d. ir 2008 m. vasario 6 d. susitarimai nelaikytini sutartimi ir negali sukelti atsakovui sutarties neįvykdymo teisinių pasekmių, iš esmės šiuos susitarimus pripažino niekiniais. Kasatorius pažymi, kad teismas, ex officio nusprendęs, kad šie susitarimai negali sukelti teisinių pasekmių, neįvardijo įstatyme nustatyto konkretaus jų negaliojimo pagrindo. Be to, atsakovas neginčijo šalių pasirašytų susitarimų;

            2) tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo priemones ir šalių įrodinėjimo pareigas, ir tai sudarė prielaidas netaikyti CK 2.133 straipsnio 9 dalies. Kasatorius teigia, kad, šalims pasirašant susitarimus, kasatorius neturėjo pagrindo manyti, jog atsakovo vardu veikiantis V. R. neįgaliotas atstovauti atsakovui. Byloje pateikti įrodymai, kad atsakovas buvo įgaliojęs V. R. atstovauti jam perduodant automobilį, surašant perdavimo-priėmimo aktą, šalių derybos ir kiti veiksmai, kasatoriaus nuomone, patvirtina, kad jis turėjo pagrindą manyti, kad  sudaro susitarimus su atsakovo atstovu, turinčiu tokius įgaliojimus. Teismas nevertino kasatoriaus paaiškinimų, kad jis nežinojo apie tai, jog V. R. neturi įgaliojimų. Be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad kasatorius žinojo ar turėjo žinoti, kad susitarimus sudaręs asmuo viršijo savo teises;

            3) apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ginčo teisinį santykį ir taikė CK 2.84 straipsnį, reglamentuojantį juridinio asmens valdymo organo sprendimą nesant įgaliojimo. Byloje nėra ginčo, kad atsakovo pavaduotojas technikai buvo valdybos organo narys. Bylos nagrinėjimo metu toks klausimas nebuvo keliamas, todėl nebuvo teisinio pagrindo taikyti CK 2.84 straipsnio nuostatas;

            4) tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, konstatuodami, kad kasatorius, eksploatuodamas pagal sutartį automobilį, pažeidė sutarties sąlygas, eksploatavo automobilį, pažeidžiant sutartimi nustatytą paros ridos limitą, todėl nepagrįstai nustatė kasatoriaus kaltę dėl nuostolių atsiradimo atsakovui. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad automobilis buvo apgadintas dėl kasatoriaus neteisėtų veiksmų (kaltės). Teismai neanalizavo ir nepasisakė, kokius konkrečiai neteisėtus veiksmus atliko kasatorius, kodėl jis yra kaltas dėl atsiradusios žalos, todėl laikytina, kad teismų padaryta išvada yra pagrįsta prielaidomis;

            5) be to, pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų. Kasatorius teigia, kad teismo priimtas sprendimas sukels teisines pasekmes V. R., nes jo veiksmų vertinimas gali turėti reikšmės dėl atgręžtinio reikalavimo teisei dėl patirtų nuostolių atlyginimo priteisimo.

            Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas UAB ,,Orgreitos transportas“ prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 22 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

            1) atsakovas nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sandorio pripažinimą niekiniu. Priešingai nei tvirtina kasatorius, nė vienas teismas nepripažino šalių sudarytų susitarimų niekiniais ir dėl jų nepasisakė. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad 2008 m. vasario 5 ir 6 d. susitarimai nėra laikomi nuomos sutarties sudėtine dalimi. Teismai pagrįstai pripažino, kad šie susitarimai nesukelia atsakovui teisinių pasekmių, nes pasirašyti neįgalioto asmens. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad 2008 m. vasario 6 d. jis išsiuntė kasatoriui pranešimą, kad V. R. neturi įgaliojimo pasirašyti sutarčių ir įsipareigojimų dėl žalos atlyginimo. Kartu nurodyta, kad atsakovas nepatvirtina įsipareigojimų dėl žalos atlyginimo ta apimtimi, kiek dėl automobilio sugadinimo kaltas pats kasatorius. Be to, atsakovas neprivalo ginčyti teisme šių susitarimų, nes CK 2.133 straipsnio 6 dalies tvarka jie nepatvirtinti. Atsakovas taip pat pažymi, kad susitarimuose nepatvirtinama, jog atsakovas pripažįsta, kad automobilis sugedo dėl UAB ,,Orgreitos transportas“ kaltės ir kad bendrovė be jokių išlygų atlygins visas kasatoriaus patirtas išlaidas;

            2) atsakovas nesutinka su kasacinio skundo argumentu dėl netinkamo CK 2.133 straipsnio 9 dalies taikymo. Kasatorius negalėjo turėti pagrindo išvadai, kad V. R. yra įgaliotas tartis dėl nuostolių atlyginimo, nes aplinkybė, kad įmonės vardu prievoles priima jos vadovas ar įgaliotas asmuo, įtvirtinta CK 2.132 straipsnyje, Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnyje. Kasatorius nereikalavo įrodymų, patvirtinančių V. R. įgaliojimus. Kasatoriaus minimas įgaliojimas apima tik V. R. teisę perduoti automobilį, bet ne tartis dėl nuostolių atlyginimo;

            3) kasatorius nepagrįstai teigia, kad nebuvo nustatyta jo kaltės dėl sugadinto automobilio. Kasatorius pripažįsta, kad jam automobilis buvo perduotas tvarkingas. Bylos duomenis nustačius, kad automobilį kasatorius grąžino sugadintą, jam kyla pagal CK 6.500 straipsnį atsakomybė už sugadintą automobilį.  Be to, kasatorius nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima pripažinti, jog automobilis sugedo dėl netinkamos atsakovo priežiūros, detalių susidėvėjimo. Priešingai, nustatyti automobilio defektai leidžia tvirtinti, kad kasatorius dalyvavo eismo įvykyje ir galbūt atsitrenkė į kliūtį, todėl bendrovė negali būti atsakinga dėl atsiradusios žalos;

            4) atsakovas nesutinka su kasatoriaus teiginiu dėl neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nesprendė ir nepasisakė dėl V. R. teisių, nenurodė, kad jis turi atsakyti kasatoriui, jam nebuvo reiškiama pretenzijų. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad teisė tikslinti ieškinį (tarp jų nurodyti papildomus atsakovus) priklauso kasatoriui, tačiau jis šia teise nepasinaudojo.  Be to, pats V. R. nereiškia pretenzijų dėl jo įtraukimo į bylą, neprašo atnaujinti proceso.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            Dėl transporto priemonių nuomos neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų sutarties šalių rizikos, susijusios su transporto priemonės būkle, paskirstymo

 

            Transporto priemonių nuoma iš kitų nuomos sutarčių išsiskiria specifiniu nuomos objektu – transporto priemonės valdymas ir naudojimas reikalauja užtikrinti kvalifikuotą vairavimą ir techninę eksploataciją. Transporto priemonių nuomos santykių reglamentavimas skiriasi priklausomai nuo to, kuriai šaliai – nuomotojui ar nuomininkui – tenka šios pareigos. Jeigu vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas teikia nuomotojas, sutarčiai taikomos CK 6.512–6.521 straipsnių normos. Tuo tarpu ginčo materialiniai santykiai atitinka CK 6.522 straipsnyje įtvirtintą transporto priemonių nuomos neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų sutarties sampratą. Šių santykių reglamentavimui, kaip specialiosios, skirtos CK 6.522–6.529 straipsnių normos, santykiams, kurių nurodytos normos nereglamentuoja, pagal bendrąsias teisės normų konkurencijos taisykles taikomos bendrosios nuomos sutarčių taisyklės (CK 6.477–6.503 straipsniai).

             Sutartis dėl transporto priemonės nuomos neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų, kaip ir visos civilinės sutartys, grindžiama sutarties laisvės principu, todėl kilę ginčai dėl šalių teisių ir pareigų visų pirma spręstini pagal tai, kokias sąlygas šalys nustatė sudarydamos sutartį. Sutarties sąlygos turi būti vertinamos jų atitikties imperatyviosioms teisės normoms aspektu (CK 6.156 straipsnio 4 dalis); jeigu sutarties sąlygas nustato dispozityvioji teisės norma, tai šalys gali susitarti šių sąlygų netaikyti arba susitarti dėl kitokių sąlygų, jeigu tokio šalių susitarimo nėra, sutarties sąlygos nustatomos pagal dispozityviąją teisės normą (CK 6.156 straipsnio 5 dalis). Transporto priemonės nuomos neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų šalių pareiga prižiūrėti transporto priemonę įstatyme reglamentuota dispozityviai – nustatant, kad nuomininkas nuomos laikotarpiu privalo techniškai prižiūrėti transporto priemonę, užtikrinti tinkamą jos būklę, atlikti einamąjį ir kapitalinį remontą, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.524 straipsnis). Taigi, sutarties šalys, įvertinusios faktines aplinkybes, pvz., nuomos trukmę, numatomos kelionės atstumą ir pan., turi galimybę atitinkamai paskirstyti su tinkamos transporto priemonės būklės užtikrinimu susijusias prievoles. Sutarties sąlygos dėl CK 6.524 straipsnyje nustatytų transporto priemonės priežiūros pareigų visų pirma svarbios todėl, kad nuo to priklauso, kam tenka transporto priemonės priežiūros ir remonto išlaidos, antra tai gali būti reikšminga sprendžiant dėl kitų neigiamų pasekmių, susijusių su tuo, kad transporto priemonė nuomos laikotarpiu buvo netinkamos būklės, rizikos paskirstymo sutarties šalims. Pagal bendrąją sutarčių neįvykdymo teisinių pasekmių taisyklę, įtvirtintą CK 6.206 straipsnyje, viena šalis negali remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų ar neveikimo ar kitokio įvykio, kurio rizika jai pačiai ir tenka. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.522–6.529 straipsniuose įtvirtinto teisinio reguliavimo specifika turi būti įvertinta teismui sprendžiant ginčus dėl transporto priemonės nuomos sutarties šalių tarpusavio prievolių, inter alia sprendžiant, kas atsakingas už automobilio būklės pablogėjimą, dėl nuomininko pareigos mokėti nuomos mokestį už uždelstą grąžinti daiktą laiką ir kt. Nuomos sutarties šalis negali netinkamos transporto būklės faktu grįsti savo reikalavimų ir atsikirtimų į kitos šalies reikalavimus tiek, kiek už transporto priemonės būklę yra atsakinga pati šalis. Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant, kiek kuri sutarties šalis yra atsakinga už sutarties nevykdymą, turi būti vertinama ne tik tai, kokias tarpusavio teises ir pareigas pagal pasiektą susitarimą ir taikytiną įstatyminį reguliavimą sutartis sukuria jos šalims, bet ir jų elgesys vykdant sutartį, sutarties vykdymo principų, įtvirtintų CK 6.200 straipsnyje (bendradarbiavimo, kooperavimosi, ekonomiškumo ir kt.) laikymasis bei kitos reikšmingos aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos   2011 m. sausio 26 d. nutartį civilinėje byloje UAB ,,Ortgreitos transportas“ v. V. Z., bylos Nr. 3K-3-20/2011).

            Nagrinėjamoje byloje kasatorius ieškinio reikalavimus grindžia 2008 m. vasario 5 d. ir   2008 m. vasario 6 d. su atsakovo darbuotoju V. R. pasirašytais susitarimais, kuriais, jo teigimu, buvo pakeistos pradinės nuomos sutarties sąlygos, atsakovas prisiėmė pareigą sumokėti už automobilio remontą ir atlyginti kasatoriaus patirtas išlaidas. Atsakovas priešieškinio reikalavimus grindžia pradine 2008 m. sausio 31 d. transporto priemonės nuomos sutartimi ir teigia, kad pagal jos sąlygas už automobilio gedimą ir su tuo susijusias išlaidas yra atsakingas kasatorius, jo darbuotojo V. R. pasirašyti susitarimai negalioja, nes sudaryti neįgalioto asmens. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tam, jog nagrinėjamu atveju būtų nustatyta, kuriai iš šalių tenka neigiamos automobilio gedimo pasekmės, būtina išspręsti atsakovo darbuotojo V. R. ir kasatoriaus  2008 m. vasario 5 d. ir 2008 m. vasario 6 d. pasirašytų susitarimų galiojimo klausimą.

 

            Dėl per atstovą sudaryto sandorio pasekmių vertinimo

           

            Įgaliojimus viršijusio atstovo sudaryti sandoriai yra nuginčijami, jų negaliojimą reglamentuoja CK 1.92 straipsnis, kuriame nustatyta, kad tuo atveju, jeigu atstovo įgaliojimus apribojo įstatymai arba sutartis ir atstovas šiuos apribojimus viršija, toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal atstovaujamojo ieškinį, jeigu atstovaujamasis sandorio nepatvirtino (CK 2.133 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 2.133 straipsnio nuostatos dėl per atstovą sudaryto sandorio pasekmių, turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į CK 1.92 straipsnyje įtvirtintą taisyklę. Nagrinėjamu atveju aktualus CK 2.133 straipsnio 6 ir 9 dalyse įtvirtinto reguliavimo santykis. CK 2.133 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu sandorį kito asmens vardu sudaro tokios teisės neturintis asmuo, tai sandoris sukelia teisines pasekmes atstovaujamajam tik tuo atveju, kai pastarasis tokį sandorį patvirtina. Tuo tarpu CK 2.133 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad jeigu atstovas veikė viršydamas savo teises, tačiau tokiu būdu, jog trečiasis asmuo turėjo rimtą pagrindą manyti, kad sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu, sandoris privalomas atstovaujamajam, išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas viršija savo teises. Pažymėtina, kad atstovui įgaliojimai gali būti suteikti ne tik aiškiai išreiškiant juos išduodamame rašytiniame įgaliojime (CK 2.137 straipsnis), tačiau jie taip pat gali būti numanomi, atsižvelgiant į šalių santykius ir aplinkybes, kuriomis atstovas veikia (CK 2.133 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 2.133 straipsnio 2 dalies nuostatas numanomo atstovavimo atveju, jeigu asmuo savo elgesiu davė rimtą pagrindą trečiajam asmeniui protingai manyti ir sąžiningai tikėti, kad jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu, tai tokio asmens atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam, t. y. sukuria šiam civilinių teisių ir pareigų. Apibendrindama aptartas teisinio reguliavimo nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, sprendžiant dėl įgaliojimus viršijusio atstovo sudaryto sandorio galiojimo, CK 2.133 straipsnio 6 dalyje numatyta aplinkybė – vėlesnė atstovaujamojo valia patvirtinti tokį sandorį ar jo nepatvirtinti – yra lemiama tik tuo atveju, kai kita sandorio šalis nesiremia CK 2.133 straipsnio 9 dalimi. Kai kita sandorio šalis reikalauja sandorio galiojimo ir įrodinėja, kad turėjo rimtą pagrindą manyti, jog sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu, atstovaujamasis turi ginčyti sandorio galiojimą įrodinėdamas, kad kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, jog atstovas viršija jam suteiktus įgaliojimus. Analogiškos teisės aiškinimo ir taikymo nuostatos išdėstytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje T.  Ž. v. J. V. V. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-147/2007; šioje nutartyje tęsiama aptariamais klausimais formuojama teismų praktika.

            Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ginčo susitarimų vertinimui taikė CK 2.84 straipsnio 1 ir 2 dalies normas. CK 2.84 straipsnis reglamentuoja sandorių, sudarytų pažeidžiant viešojo juridinio asmens valdymo organų kompetenciją; pagal šiame straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą tokie sandoriai negalioja, jeigu juridinis asmuo jiems nepritaria. Kas yra viešieji juridiniai asmenys, nurodyta CK 2.34 straipsnio 2 dalyje, tai – valstybės ar savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti viešuosius interesus (valstybės ir savivaldybės įstaigos, viešosios įstaigos, religinės bendruomenės ir t. t.). Atsakovas UAB ,,Orgreitos transportas“ nepatenka į išvardytų subjektų sąrašą, tai yra privatus juridinis asmuo, įsteigtas privatiems interesams tenkinti (CK 2.34 straipsnio 3 dalis). Privačiųjų juridinių asmenų valdymo organų sandorių, sudarytų jiems pažeidus kompetenciją, galiojimo įstatyminis reglamentavimas esmingai skiriasi: pagal CK 2.83 straipsnio   1 dalį tokie sandoriai sukelia prievoles juridiniam asmeniui, išskyrus atvejus, kai sudarydamas sandorį trečiasis asmuo žinojo, jog sandorį sudarė šios teisės neturintis juridinio asmens valdymo organas ar dėl aplinkybių susiklostymo negalėjo nežinoti. Nagrinėjamoje situacijoje sprendžiamas  klausimas ne dėl juridinio asmens valdymo organo, bet dėl jo atstovo sudaryto sandorio galiojimo, todėl CK 2.83 straipsnyje įtvirtintas reguliavimas tiesiogiai netaikytinas, tačiau kartu pažymėtina, kad jame įtvirtintos principinės nuostatos dėl privataus juridinio asmens sandorių, turinčių valios trūkumų, galiojimo sąžiningiems tretiesiems asmenims, iš esmės analogiškos CK 2.133 straipsnio 9 dalies taisyklėms.

            Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad atsakovo darbuotojo (direktoriaus pavaduotojo technikai) V. R. su kasatoriumi pasirašyti susitarimai dėl su automobilio gedimu susijusių išlaidų atlyginimo nelaikytini transporto priemonės nuomos sutarties pakeitimu ir nesukėlė teisinių pasekmių – nelėmė iš šios sutarties kylančių šalių prievolių, nes V. R. neturėjo įgaliojimų ginčo susitarimams sudaryti, o atsakovas pareiškė, kad jų nepatvirtina. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl atsakovo darbuotojo V. R. ir kasatoriaus sudarytų 2008 m. vasario 5 d. ir 2008 m. vasario 6 d. pasirašytų susitarimų negaliojimo, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias per atstovą sudarytų sandorių pasekmes. Bylą nagrinėję teismai iš esmės apsiribojo CK 2.133 straipsnio 6 dalies taikymu ir konstatavo sandorių negaliojimą, remdamiesi vien ta aplinkybe, kad atsakovas, kaip atstovaujamasis, jų nepatvirtino. Tuo tarpu pagal pirmiau aptartas įstatymų ir teismų praktikos nuostatas nagrinėjimo dalyku turėjo būti ir CK 2.133 straipsnio 2 ir 9 dalyse nurodytos aplinkybės, t. y. atsakovui pareiškus, kad jis nepatvirtina sandorių, teismai turėjo vertinti kasatoriaus argumentus, jog jis pagrįstai manė, kad    V. R. veikia atsakovo vardu kaip tinkamas atstovas bei nežinojo ir neturėjo žinoti, jog šis viršija savo įgaliojimus. Taigi, atsakovo darbuotojo V. R. ir kasatoriaus 2008 m. vasario 5 d. ir 2008 m. vasario 6 d. pasirašytų susitarimų galiojimo klausimas byloje tinkamai neišspręstas. Bylą nagrinėjusiems teismams netinkamai apibrėžus nagrinėjimo dalyką, negalima įvertinti kasatoriaus argumentų dėl įrodymų pakankamumo.

           

            Kasatoriaus argumentai, kad teismai ex officio konstatavo ginčo susitarimų negaliojimą, taip pažeisdami nuginčijamų sandorių galiojimui taikytinas taisykles, atmetami kaip nepagrįsti. Iš bylos procesinių dokumentų (atsakovo priešieškinio ir kt.) turinio matyti, kad atsakovas juose išdėstė argumentus, kuriais ginčijo jo darbuotojo V. R. ir kasatoriaus 2008 m. vasario 5 d. ir  2008 m. vasario 6 d. pasirašytų susitarimų galiojimą, nurodydamas, jog V. R. veikė viršydamas suteiktus įgaliojimus, ir pareikšdamas, kad jo sudarytų sandorių nepatvirtina. Taigi, teismai aptariamų sandorių galiojimą nagrinėjo ne ex officio, o vertindami ginčo šalių pareikštus reikalavimus ir atsikirtimus.

 

            Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai apibrėždami nagrinėjimo dalyką padarė materialiosios teisės normų taikymo klaidas, dėl kurių galėjo būti priimtas neteisėtas teismo sprendimas. Dėl to skundžiamas apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas naikintinas ir bylą perduotina šios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija išaiškina, kad, nagrinėjant bylą iš naujo, būtina ištirti ir įvertinti aplinkybes, reikšmingas  atsakovo darbuotojo V. R. ir kasatoriaus 2008 m. vasario 5 d. ir  2008 m. vasario 6 d. pasirašytų susitarimų galiojimui, pagal pirmiau aptartas įstatymo ir teismų praktikos nuostatas išspręsti šių sandorių galiojimo klausimą, atitinkamai nustatyti ginčo šalių sutarties sąlygų tikrąjį turinį, įvertinti, kiek sutarties nevykdymą lėmė kiekvienos šalies veiksmai, ir nuspręsti dėl šalių tarpusavio reikalavimų pagrįstumo. Nagrinėjamoje procesinėje situacijoje nėra pagrindo konstatuoti, kad teismai, neįtraukę į bylos nagrinėjimą V. R., nusprendė dėl neįtraukto asmenų teisių ir pareigų, kadangi teismų sprendimais ieškinio reikalavimai, grindžiami jo sudarytais susitarimais atmesti, kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant bylą iš naujo svarstytini kasatoriaus argumentai  dėl V. R. įtraukimo į bylos nagrinėjimą.   

 

            Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

 

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 71,90 Lt tokių išlaidų. Teisėjų kolegijai nusprendus, kad kasacinis skundas tenkintinas ir byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliekamas spręsti bylą nagrinėsiančiam apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

 

           

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

            Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 22 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.              

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                     Dangutė Ambrasienė

 

 

                                                                                                            Virgilijus Grabinskas

 

 

                                                                                                            Sigita Rudėnaitė