Administracinė byla Nr. I-3141-171/2016
Proceso Nr. 3-61-3-02419-2015-7
Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. sausio 27 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, dalyvaujant pareiškėjui A. Š., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.
Išnagrinėjęs bylą, teismas
n u s t a t ė:
Pareiškėjas A. Š. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), kuriame teismo prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už periodą nuo 2006-01-01 iki 2011-08-08.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kuriose šalta, drėgna, trūksta oro, tamsu. Vienam asmeniui kameroje tekdavo mažiau ploto, nei nustato teisės aktai. Dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, emocinį sukrėtimą, depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jaučia baimę, apatiją ir pan. Nors pareiškėjui žala buvo padaryta anksčiau, tačiau jos įtaka psichikai liks visam gyvenimui.
Pareiškėjas teismo posėdyje, remdamasis iš esmės analogiškais motyvais, prašė skundą tenkinti. Dėl 3 metų senaties termino paaiškino, kad į teismą kreipėsi praėjus ilgesniam laiko tarpui dėl to, kad apie galimybę ginti savo teises sužinojo tik tada, kai skundus pradėjo rašyti kiti asmenys. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 6–16, 36–38) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas ir gali siekti daugiau kaip 1 000. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems ir suimtiesiems. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Taip pat, skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatyto nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl nurodytų aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.
Lukiškių TI-K langai vėdinti pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.
Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimas kilo pareiškėjo nurodyta žala.
Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.
Skundas atmestinas.
Ginčas šioje byloje kilo dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą dėl jo laikymo Lukiškių TI-K kamerose netinkamomis sąlygomis.
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Lukiškių TI-K pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už nurodytą laikotarpį prašo taikyti ieškinio senaties terminą.
Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) nutarimai, aiškinantys Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio taikymą, neišversti į lietuvių kalbą, todėl ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Konvencija senaties termino nenustato, tokio termino negali nustatyti ir nacionalinė teisė.
Pažymėtina, kad ieškinio senatis – tai laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises. Ieškinio senaties instituto tikslas – sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę, palengvinti įrodinėjimo procesą.
Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Žalos atlyginimui, pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį, taikytinas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalies nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.
Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteista neturtinė žala už jo laikymą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K kamerose nuo 2006-01-01 iki 2011-08-08 (b. l. 36–38). Skundą jis teismui padavė tik 2015-04-29, t. y. praleidęs 4 metus. Nors pareiškėjas jame nurodė, kad apie savo teisės pažeidimą anksčiau nežinojo, tačiau atsižvelgiant į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų laikymo sąlygų neužtikrinimą, akivaizdu, kad jis visą nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog jam neužtikrinama teisė į tinkamas laikymo sąlygas, tačiau skundą teismui pateikė tik 2015-04-27 (b. l. 2).
Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013, 2015-05-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi nuspręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009, 2015-05-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis ir pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015-05-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).
Teismas sutinka su pareiškėjo argumentais, kad Konvencija nenustato jokio senaties termino kreiptis į teismą, tačiau ieškinio senaties terminas kyla iš nacionalinio reguliavimo, t. y. šiuo konkrečiu atveju iš Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalies, kurios pagrindu senaties terminas gali būti taikomas. Pareiškėjo teigimu, jis anksčiau nežinojo, kad dėl neturtinės žalos atlyginimo gali kreiptis į teismą, o sužinojo tik tada, kai kiti asmenys pradėjo rašyti skundus. Taip pat nurodo, kad nutarimai, aiškinantys Konvencijos 3 straipsnio taikymą, neišversti į lietuvių kalbą. Šios pareiškėjo išdėstytos priežastys, dėl kurių delsė kreiptis į teismą, vertintinos kritiškai. Konkrečius reikalavimus užtikrinant tinkamas įkalinimo sąlygas pirmiausia nustato nacionaliniai teisės aktai, kurie buvo viešai paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka.
Pažymėtina, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad žmogaus teisių apsaugos sistema, nustatyta Konvencijoje, grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, kad pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968-07-23 sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją).
Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti nustatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (taip pat ir teismams). EŽTT įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių EŽTT ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976-12-07 sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT minėtame sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita apeliacinė ar kasacinė teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr., EŽTT 1994-11-24 sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už efektyvų Konvencijos nuostatų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Taip pat pažymėtina, kad Konvencija lietuvių kalba buvo oficialiai publikuota dar 1995-05-16 „Valstybės žiniose“, t. y. daug anksčiau, nei pareiškėjui galimai kilo neturtinė žala jo nurodomu laikotarpiu (2006-01-01).
Dėl ieškinio senaties nustatymo pažymėtina, kad EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975-02-21 sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT yra nurodęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996-10-22 sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Taigi, nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, taip pat ir reglamentuojančios ieškinio senatį.
Kitų priežasčių, kodėl nepadavė teismui skundo per įstatyme nustatytą ieškinio senaties terminą, pareiškėjas nepateikė, o nurodytos aplinkybės yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti nepripažintos svarbiomis. Taigi, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir remiantis sprendime išdėstytais motyvais, pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinę žalą taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, o tai yra pagrindas skundą atmesti.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo A. Š. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Irena Paulauskienė