LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. balandžio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Audronės Kartanienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės B. Ž. gynėjos advokatės Jūratės Juodienės kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 13 d. nuosprendžio.
Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. liepos 13 d. nuosprendžiu B. Ž. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, nurodytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 2811 straipsnio 1 dalyje, pagal laidavimą (BK 40 straipsnis), perduodant laiduotojos J. Ž. atsakomybei be užstato, nustatant vienerių metų laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla jam nutraukta.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 3 dalimi, 68, 71 straipsniais, B. Ž. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: uždrausta naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones vienerius metus šešis mėnesius ir 34 MGL (1700 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Daiktai, reikšmingi nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti: automobilis „Renault Espace“ (duomenys neskelbtini), saugomas UAB „T“ aikštelėje, užvedimo pultelis ir transporto priemonės registracijos liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), grąžinti B. Ž. ir iš jo priteista Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato naudai atlyginti minėto automobilio priverstinio nuvežimo (36,30 Eur) ir saugojimo išlaidas (po 0,28 Eur už kiekvieną dieną nuo 2020 m. kovo 14 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos).
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 13 d. nuosprendžiu Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. liepos 13 d. nuosprendis pakeistas ir, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, išieškota iš B. Ž. automobilio „Renault Espace“ (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančios sumos dalis – 5000 Eur bei panaikinta nuosprendžio dalis, kuria B. Ž. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 34 MGL (1700 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. B. Ž. pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl to, kad jis 2020 m. kovo 13 d., pažeisdamas Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, draudžiančius vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, Panevėžyje vairavo motorinę transporto priemonę – sau priklausantį automobilį „Renault Espace“ (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai jam nustatytas daugiau nei 1,51 promilės neblaivumas, kol 2020 m. kovo 13 d. apie 20.44 val. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), buvo patikrintas policijos pareigūnų; alkoholio kiekio matuokliu „Alcotest 6810“ (Nr. ARYE-0406) 20.59 val. jam nustatytas 1,93 promilės girtumas, o 21.16 val. nustatytas 1,96 promilės girtumas.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal prokuratūros apeliacinį skundą ir jį tenkindamas iš dalies, dar kartą įvertinęs padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, jos pavojingumą, B. Ž. asmenybę, atsižvelgdamas į pirmosios instancijos teismo paskirtas baudžiamojo poveikio priemones bei jų pobūdį, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepaskyrė B. Ž. baudžiamojo poveikio priemonės, nurodytos BK 72 straipsnio 5 dalyje. Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju baudžiamojo poveikio priemonės (turto konfiskavimo) taikymas būtų neproporcingas, neatitiktų teisingos viešojo intereso poreikių ir asmens teisių pusiausvyros, varžytų asmenį labiau, negu reikia visuotinai svarbiems tikslams pasiekti. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino to, jog: B. Ž., vairuodamas automobilį neblaivus, sukėlė realią grėsmę kitiems eismo dalyviams, t. y. darbo dienos (penktadienio) vakarą manevravo tarp automobilių, esančių gausiai apstatytame daugiabučių namų kieme; iš liudytojos R. V. parodymų išplaukia, kad B. Ž. tarp automobilių manevravo pakankamai ilgą laiką (ji apvažiavo beveik visą automobilių stovėjimo aikštelę ratu); užvažiavo ant bortelio vejos, o važiuodamas atbuline eiga atsirėmė į kito, aikštelėje stovinčio, automobilio ratą. Nors policijos pareigūnai kito automobilio apgadinimų nenustatė, tačiau apeliacinės instancijos teismas vertino, kad sunkių padarinių buvo išvengta išimtinai pašalinio asmens dėka, šis asmuo sustabdė B. Ž. vairuojamą automobilį ir neleido jam daugiau važiuoti. Teismas, įvertinęs nusikalstamos veikos pobūdį, tai, kad B. Ž. dėl šios veikos atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminas artimas minimaliam, nusprendė, jog turto konfiskavimas negali būti laikomas neproporcinga baudžiamojo poveikio priemone, kurią paskyrus būtų aiškiai pažeista pusiausvyra tarp atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens interesų ir teisės pažeidimų prevencijos. Tačiau teismas nusprendė, kad šioje konkrečioje situacijoje transporto priemonės konfiskavimas yra netikslinga baudžiamojo poveikio priemonė, kuri neužkerta kelio taikyti transporto priemonės vertės išieškojimą.
3. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis teismų praktikos nuostatomis dėl BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-315-303/2018), pripažino, kad šiuo atveju visos transporto priemonės vertės išieškojimas nebūtų adekvatus padarytam teisės pažeidimui ir suvaržytų pažeidėją labiau, nei reikalinga šios poveikio priemonės skyrimo tikslams pasiekti. Teismas nusprendė, kad tokiems prevenciniams tikslams pasiekti iš B. Ž. išieškotina dalis konfiskuotino turto vertės, t. y. 5000 Eur.
4. Kartu teismas nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas B. Ž. nepagrįstai ir neteisingai paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Teisėjų kolegija nurodė, kad šia įmoka siekiama užtikrinti smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimą, ir nors įstatymas nedraudžia įmokos į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą paskirti padarius ir kitokio pobūdžio nusikaltimus (ne tik smurtinius), visais atvejais būtina šios poveikio priemonės taikymą pagrįsti. Tačiau, nusprendus taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – dalies konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimą, trečiąja baudžiamojo poveikio priemone B. Ž. finansiškai būtų nubaustas per griežtai. Apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir paskyrė B. Ž. BK 72 straipsnio 5 dalyje nurodytą baudžiamojo poveikio priemonę – dalies konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimą – bei panaikino baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Kasaciniu skundu atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės B. Ž. gynėja advokatė J. Juodienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl B. Ž. paskirtos įmokos į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą bei nuspręsta išieškoti automobilio vertę atitinkančios sumos dalį (5000 Eur), ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorė nurodo:
5.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 67, 72 straipsnius) ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 255 straipsnio 2 dalies ir 256 straipsnio nuostatų pažeidimus.
5.2. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl BK 72 straipsnyje nurodytos baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo (transporto priemonės konfiskavimo), netinkamai įvertino nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei šios veikos pavojingumo laipsnį ir taip netinkamai taikė minėtą baudžiamąjį įstatymą. Nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis buvo netinkamai įvertintas neteisingai įvertinus liudytojos R. V. parodymus, suteikus šių parodymų turiniui tokią prasmę, kurios nepatvirtina byloje esantys įrodymai, ir taip buvo padarytas esminis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimas. Išsamiai aptardama skundžiamo nuosprendžio 15 punkte išdėstytus teismo argumentus dėl nusikalstamos veikos pavojingumo vertinimo, kasatorė teigia, kad išvadą dėl nusikalstamos veikos pavojingumo teismas padarė remdamasis tik ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojos R. V. parodymais. Kartu tai reiškia, kad būtent konkretus šio liudytojos parodymų turinio įvertinimas lėmė priešingą nei pirmosios instancijos teismo atliktą B. Ž. nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio įvertinimą. Kasatorės teigimu, toks apeliacinės instancijos teismo vertinimas yra padarytas netinkamai bei hiperbolizuotai įvertinus byloje esančius įrodymus, o liudytojos parodymų turinio vertinimas neatitinka šių parodymų turinio ir tai turėjo esminę reikšmę netinkamam baudžiamojo įstatymo – BK 72 straipsnio taikymui.
5.3. Nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai, tarp jų ir ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojos R. V. parodymai, nepatvirtina minėtų apeliacinės instancijos teismo išvadų; byloje nėra jokių įrodymų, kad B. Ž. ar jo vairuojamas automobilis buvo sustabdytas kito asmens, kad kitas asmuo užkirto kelią B. Ž. vairavimui. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojos R. V. parodymų išplaukia, kad ji, įsukusi į kiemą, pamatė, jog automobilis atbuline eiga bando užvažiuoti ant bortelio; įtardama, kad automobilio vairuotojas gali būti neblaivus, atidarė automobilio vairuotojo dureles; kadangi automobilio variklis buvo užvestas, ji nutarė jį išjungti, paspaudė „Stop“ mygtuką; išjungusi automobilio variklį, ji paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą; automobilio neblaivus vairuotojas (B. Ž.) iki atvykstant policijos pareigūnams sėdėjo savo automobilyje; iš atvykusių policijos pareigūnų ji suprato, kad neblaivus automobilio vairuotojas neapgadino stovinčio kito automobilio. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi būtent tokiais liudytojos parodymais ir byloje nėra kitų įrodymų, paneigiančių minėtus liudytojos parodymus. Kasatorė pažymi, kad šiais parodymais nėra užfiksuota, jog liudytoja sustabdė važiuojantį automobilį ar nebeleido vairuotojui toliau važiuoti, šiai liudytojai, paspaudžiant variklio užvedimo (išjungimo) „Stop“ mygtuką, B. Ž. jau buvo pastatęs savo automobilį norimoje vietoje ir tiesiog sėdėjo automobilyje su įjungtu varikliu, tačiau niekur kitur nevažiavo ir neketino važiuoti, automobilis nebejudėjo, liudytoja atidarė stovinčio automobilio dureles. Minėta liudytoja savo veiksmais niekaip nestabdė automobilio ir nepadėjo išvengti jokių sunkių padarinių, nes tokie padariniai nekilo ir nebūtų kilę, kadangi B. Ž. jau buvo perstatęs savo automobilį į kitą norimą vietą. Apeliacinės instancijos teismui, vertinant nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, esminę reikšmę turėjo būtent liudytojos R. V. parodymai, tačiau šių įrodymų neteisingas įvertinimas, netinkamas jų turinio interpretavimas ir situacijos įvykio vietoje perdėtas bei hiperbolizuotas interpretavimas iš esmės nulėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Taip apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netiesiogiai pripažino B. Ž. nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį („sunkus, didelis ar ypatingai pavojingas“), nepagrįstai vertino, kad pašalinis asmuo „sutramdė ar sustabdė kaltininką nuo vairavimo“, nors byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių tokias išvadas. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad daugiabučio gyvenamojo namo automobilių stovėjimo aikštelė įvykio metu buvo gausiai apstatyta.
5.4. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas dėl nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio padarė klaidingą išvadą, kuri nesudaro pagrindo panaikinti priešingos pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, t. y. aplinkybė, kad B. Ž. neketino važiuoti automobiliu gatve ir tik norėjo jį perstatyti automobilių stovėjimo aikštelės ribose, švelnina jo padėtį. Kasatorės nuomonė, jos ginamojo veika dėl jo atliktų neteisėtų veiksmų, ketinimų ir kilusių pasekmių, t. y. dėl siekio perstatyti savo automobilį namo kieme į kitą stovėjimo vietą, neketinant išvažiuoti ir neišvažiuojant į gatvę, pačiam savo valia užbaigus atlikti automobilio perstatymo veiksmus, nepadarius žalos kitiems asmenims ir turtui, turi būti vertinama kaip mažas nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, švelninantis B. Ž. atsakomybę. Kartu tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas už B. Ž. padarytą veiką taikė neproporcingą poveikio priemonę, pernelyg suvaržė asmens teises labiau, negu šioje konkrečioje situacijoje buvo reikalinga. Taip teismas nukrypo nuo teismų praktikos, kurioje laikomasi nuostatos, kad, vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-79-511/2018, 2K-186-648/2019, 2K-77-648/2019, 2K-104-1073/2019).
5.5. Pirmosios instancijos teisme ši byla buvo nagrinėjama atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą, kuris, vadovaujantis BPK 273 straipsnio nuostatomis, atliekamas, kai nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras bei gynėjas. Pirmosios instancijos teismui nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, veikos pavojingumo laipsnis ir situacija įvykio vietoje nekėlė abejonių. Šis teismas nelaikė, kad B. Ž. ir jo automobilis buvo sustabdytas pašalinio asmens, kad sunkių padarinių pavyko išvengti tik pašalinio asmens dėka, kad B. Ž. pavojingai manevravo gausiai automobiliais apstatytame kieme. Be to, ir kaltinimą palaikiusi prokurorė nei kaltinamajame akte, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nesirėmė liudytojos R. V. parodymais ir nesuteikė šiems parodymams tokios reikšmės, kokią suteikė apeliacinės instancijos teismas. Taip apeliacinės instancijos teismas, akivaizdžiai priešingai ir netinkamai įvertinęs liudytojos R. V. parodymus, kurie nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nebuvo tirti, priėmė B. Ž. netikėtą sprendimą, tai turėjo reikšmės nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio neteisingam vertinimui, nesuteikė galimybės B. Ž. rungtis, siekti įrodymų tyrimo, teismo posėdyje apklausti liudytojos R. V., užduoti jai klausimų, siekiant išsiaiškinti situacijos įvykio vietoje aplinkybes, pateikti savo įrodymus, paneigiančius apeliacinės instancijos teismo atliktą liudytojos parodymų interpretavimą. Skundžiamame nuosprendyje pateiktas liudytojos R. V. parodymų vertinimas dėl B. Ž. sustabdymo ir jo vairavimo veiksmų nutraukimo jam (B. Ž.) buvo staigmena, dėl kurios jis neturėjo galimybės pateikti paaiškinimų ir atsikirsti. Šis teismas, iš esmės priimdamas blogesnį B. Ž. sprendimą, apribojo jo teises dalyvauti įrodymų tyrime ir pateikti paaiškinimus dėl situacijos įvykio vietoje pagal apeliacinės instancijos teismo atliktą liudytojos įrodymų interpretavimą (BPK 7 straipsnis). Tuo tarpu Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje dėl teisės į teisingą teismą laikomasi nuostatos, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) požiūriu gali kilti Konvencijoje įtvirtintų teisių pažeidimo pavojus, kai teismai, nagrinėdami bylas, priima netikėtus sprendimus tiek įrodymų tyrimo ir vertinimo, tiek teisės taikymo aspektu. Pagal Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo principą šalys turi teisę į rungtynišką procesą, reiškiančią, kad jos privalo turėti ne tik galimybę pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą.
5.6. Kasatorė, aptardama BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatas, pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nei pranešime apie įtarimą, nei kaltinamajame akte nėra nurodyta tokių faktinių įvykio vietos aplinkybių, kokias nurodė ir savaip interpretavo apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, t. y. kad liudytoja R. V. savo aktyviais veiksmais sustabdė B. Ž. ir jo automobilį; kad B. Ž. pavojingai manevravo tarp automobilių; kad automobilių stovėjimo aikštelė buvo gausiai apstatyta; kad tik liudytojos R. V. dėka pavyko išvengti sunkių padarinių. Nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme prokurorė neprašė atlikti įrodymų tyrimo ir BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka nepateikė teismui prašymo kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Dėl to kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo jos ginamojo pripažinti kaltu dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų, ir, neatlikęs įrodymų tyrimo, negalėjo kitaip vertinti byloje esančių liudytojos R. V. parodymų, nei jie buvo jau įvertinti pirmosios instancijos teismo, arba privalėjo grąžinti bylą nagrinėti iš naujo. Kasatorės nuomone, tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo pirmosios instancijos teismo kompetencijai priskirtą klausimą ir priėmė galutinį sprendimą, taip atimdamas galimybę iš B. Ž. skųsti nuosprendį apeliacine tvarka, o liudytojos R. V. parodymai, turintys esminę reikšmę nusikalstamos veikos pavojingumo laipsniui nustatyti ir baudžiamojo poveikio priemonei (skunde nurodoma – transporto priemonės konfiskavimui) taikyti, buvo įvertinti B. Ž. už akių. Taip apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 255 straipsnio 2 dalies ir 256 straipsnio reikalavimų pažeidimus.
5.7. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad sprendžiant, ar skirti baudžiamojo poveikio priemones asmenims, kurie yra atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, tokių priemonių proporcingumo įvertinimas yra esminis momentas, leidžiantis tiek nubausti veiką padariusį asmenį, tiek atgrasyti jį nuo panašaus pobūdžio veikų darymo ateityje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271-628/2018). Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismo baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą parinkta neteisingai įvertinus padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, tinkamai nemotyvavus ir ji negalėjo būti skiriama už nesmurtinį nusikaltimą. BK 67 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta galimybė atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui skirti baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Tokios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas padarius ne smurtinį nusikaltimą, o nusikaltimą transporto eismo saugumui, atitinka ir teismų praktikos nuostatas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79-511/2018). Apibendrindama kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, turintį reikšmės proporcingam poveikio priemonių parinkimui, netinkamai aiškino ir taikė BK 67 straipsnio 2, 3 dalis, nepagrįstai nesivadovavo teismų praktikoje suformuotais šios teisės normos išaiškinimais ir taip padarė baudžiamojo įstatymo – BK 72 straipsnio – taikymo klaidą.
6. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas atsiliepimu į atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės B. Ž. gynėjos advokatės J. Juodienės kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Prokuroras nurodo:
6.1. Liudytojos R. V. parodymų turinys, jų vertinimas nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Kartu pažymėjo, kad liudytojos R. V. parodymai teismo buvo tinkamai įvertinti ir neprieštarauja B. Ž. parodymams, kitiems byloje surinktiems įrodymams. Prokuroras atkreipė dėmesį, kad nors kasaciniame skunde teigiama, jog liudytoja R. V. nesustabdė važiuojančio B. Ž. automobilio (nes variklio išjungimo metu automobilis nejudėjo, todėl niekaip nepadėjo išvengti galėjusių kilti sunkesnių padarinių), būtent B. Ž. ne pats išjungė vairuoto automobilio variklį, o tai padarė pašalinis asmuo. Iš šios liudytojos parodymų matyti, kad namo kieme, kur ji sutiko automobilį vairavusį B. Ž., laisvų vietų automobiliams statyti praktiškai nebuvo, nes liudytoja ratu apvažiavo beveik visą aikštelę. Iš dalies tokius parodymus patvirtino ir B. Ž.: kad šalia jo automobilio labai arti stovėjo kitas automobilis, jis negalėjo išlipti ir pamatęs vieną laisvą vietą nusprendė automobilį perstatyti. Šios aplinkybės patvirtina tai, kad, daugiabučio namo automobilių stovėjimo aikštelėje esant daug automobilių, neblaivaus asmens, kurio veiksmai nekoordinuoti (liudytojo L. S. parodymai), automobilio vairavimas neabejotinai kelia pavojų kieme esantiems asmenims ir stovinčioms transporto priemonėms. Faktas, kad automobilio variklio išjungimo metu automobilis nejudėjo, esant nustatytai aplinkybei, kad iki tol B. Ž., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vairavo automobilį, kvalifikavimui pagal BK 2811 straipsnį reikšmės neturi.
6.2. Atsiliepime nesutinkama su kasacinio skundo argumentais, kuriuose nurodoma, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo pažeistas rungtyniškumo principas. Bylos proceso dalyviai teismui nagrinėjant bylą gali teikti pasiūlymus dėl įrodymų vertinimo, veiklos kvalifikavimo, tačiau galutinį sprendimą byloje dėl įrodymų vertinimo, asmens pripažinimo kaltu ar ne, kitų bylos klausimų priima teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą. Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. liepos 13 d. nuosprendį skundė tik prokuroras, prašydamas paskirti B. Ž. baudžiamojo poveikio priemonę – jo turto, t. y. automobilio „Renaul Espace“, konfiskavimą ir panaikinti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – 34 MGL (1700 Eur) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, tačiau neskundė B. Ž. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Kaip ir reikalaujama pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, Panevėžio apygardos teismas baudžiamąją bylą patikrino tiek, kiek buvo prašoma prokuroro skunde. Nagrinėdamas baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, Panevėžio apygardos teismas nenustatė jokių naujų faktinių aplinkybių, kurios iš esmės skirtųsi nuo kaltinamajame akte išdėstytų ir nustatytų pirmosios instancijos teismo. Todėl nebuvo jokio įstatymu įtvirtinto pagrindo kvalifikuoti nusikalstamą veiką pagal kitą BK straipsnį ar informuoti kaltinamąjį, kad nustatytos aplinkybės, kurios iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų. Atsiliepime akcentavo, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nei B. Ž., nei jo gynėjas neprašė atlikti įrodymų tyrimo. Panevėžio apygardos teismas, įvertinęs proceso dalyvių poziciją dėl įrodymų tyrimo nereikalingumo, taip pat ir apeliacinio skundo argumentus bei prašymus, pagrįstai nusprendė byloje įrodymų tyrimo neatlikti. Be to, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme proceso dalyviai sutiko taikyti sutrumpintą įrodymų tyrimą, todėl šis teismas pagrįstai nusprendė neapklausinėti liudytojų, o vadovautis jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Šiuos įrodymus teismas išvardijo BPK 291 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. jie teismo posėdyje buvo išnagrinėti ir teismas pagrįstai jais vadovavosi.
6.3. Nesutinkama ir su kasatoriaus teiginiu, kad Panevėžio apygardos teismas nusprendė iš B. Ž. išieškoti transporto priemonės dalies vertę atitinkančią sumą iš esmės vadovaudamasis liudytojos R. V. parodymais. Panevėžio apygardos teismas konstatavo, kad ši liudytoja pranešė policijos pareigūnams apie neblaivų asmenį, vairavusį automobilį, ir ėmėsi veiksmų šio asmens vairuoto automobilio varikliui išjungti, dėl to buvo išvengta sunkių padarinių. Taip pat ir pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad B. Ž. padarė vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių KET pažeidimų, t. y. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam buvo nustatytas 1,93 promilės girtumas, t. y. B. Ž. veikos pavojingumas ir jo kaltė nebuvo nustatyti išimtinai liudytojos R. V. parodymais. Taigi apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.
6.4. Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su netinkamai pritaikytomis baudžiamojo poveikio priemonėmis, atsiliepime pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog transporto priemonės konfiskavimas šiuo atveju yra netikslinga priemonė, nes B. Ž. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, dėl jos padarymo nuoširdžiai gailėjosi, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, įvertino B. Ž. asmenybę, jo šeimos turtinę padėtį (administracine tvarka nebaustas, neteistas, vedęs, gyvena su žmona, abu pensininkai), aptariamas automobilis yra jo ir sutuoktinės bendroji nuosavybė, tačiau tai neužkerta kelio taikyti transporto priemonės vertės išieškojimą. Taigi apeliacinės instancijos teismas įvertino visas bylos aplinkybes, reikšmingas BK 72 straipsnio 5 dalies taikymui, ir tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl, teismui pritaikius baudžiamojo poveikio priemonę – dalies konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimą – ir panaikinus baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nėra pagrindo teigti, kad atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės B. Ž. patyrė didesnius suvaržymus, nei reikalinga baudžiamojo poveikio priemonės tikslams pasiekti. Pažymėjo, kad paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas B. Ž. yra vieneri metai šeši mėnesiai, šis terminas, įvertinus BK 68 straipsnio 2 dalyje nustatytą maksimalų penkerių metų terminą, nėra didelis.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
7. Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės B. Ž. gynėjos advokatės J. Juodienės kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BPK pažeidimų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme
8. Kasatorė nurodo, kad B. Ž. negalėjo būti apeliacinės instancijos teismo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, – apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 255 straipsnio 2 dalį ir 256 straipsnį. Šie kasatorės argumentai nepagrįsti.
9. Pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteisto asmens ir asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, taip pat ir pagal laidavimą (BK 40 straipsnis), teisinis statusas skiriasi. Ir nors teismo sprendimas atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės turi būti pagrįstas įsitikinimu dėl tokio asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką, pagal BK VI skyriuje nustatytą teisinį reguliavimą apkaltinamasis nuosprendis tokiam asmeniui nepriimamas, jo byla nutraukiama (BPK 303 straipsnio 4 dalis). Taigi atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės B. Ž. už nusikalstamą veiką, nustatytą BK 2811 straipsnio 1 dalyje, priešingai nei kasaciniame skunde nurodo kasatorė, apeliacinės instancijos teismo nuteistas nebuvo.
10. Antra, nagrinėjimo teisme ribas įstatymas apibrėžia atsižvelgdamas į subjektus, dėl kurių nagrinėjama byla, ir pagal dalyką, kurį sudaro nagrinėjamos bylos faktinis ir teisinis turinys. Byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnis). Kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimus reglamentuoja BPK 256 straipsnis. Kaltinimas gali būti keičiamas, jeigu: iš esmės keičiasi faktinės veikos aplinkybės; iš esmės keičiasi faktinės veikos aplinkybės ir dėl to reikia keisti kvalifikavimą; faktinės aplinkybės iš esmės nesikeičia, bet veika buvo neteisingai kvalifikuota.
11. Kasacinio teismo praktikoje nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis BPK 255, 256 straipsnių prasme yra laikomos kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę. Situacija, kai faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, gali susiklostyti, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas, nustatoma, kad ji sukėlė kitokius padarinius ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte, ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265-693/2015, 2K-8-696/2016, 2K-7-304-976/2016 ir kt.). Kokios reikšmingos faktinės aplinkybės turi būti nustatytos, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju tiriant nusikalstamą veiką ir nagrinėjant bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262/2014, 2K-102/2014, 2K-265-693/2015, 2K-112-697/2016, 2K-44-648/2016, 2K-42-942/2016).
12. Iš kaltinamojo akto turinio matyti, kad B. Ž. veika nagrinėjamoje byloje aprašyta atskleidžiant esmines faktines aplinkybes, kurios yra svarbios nustatant nusikalstamos veikos sudėties požymius, nurodytus BK 2811 straipsnio 1 dalyje. Baudžiamoji byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje ir išnagrinėta žemesnės instancijos teismuose tik dėl B. Ž. ir tik dėl tos nusikalstamos veikos, dėl kurios ji buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. B. Ž. inkriminuota nusikalstama veika nebuvo perkvalifikuota, jis nėra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos, kurios faktinės aplinkybės skirtųsi nuo išdėstytų kaltinamajame akte. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pateiktas liudytojos R. V. parodymų vertinimas, išdėstant motyvus, kokias, šio teismo manymu, bylai reikšmingas aplinkybes jie patvirtina ir kokios išvados jais remiantis daromos, priešingai nei mano kasatorė, negali būti traktuojamas kaip esminių faktinių aplinkybių (laiko, vietos, būdo ar kitų aplinkybių, kurios turėtų reikšmės veikos kvalifikavimui) keitimas. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nusikalstamos veikos pobūdį ir jos pavojingumą, atsižvelgė į nusikalstamos veikos laiką, vietą ir jų specifiką (darbo diena, vakaras, penktadienis, apstatyta automobilių aikštelė), pačios veikos išaiškėjimo ir nutraukimo aplinkybes (apie veiką pranešė ir variklį išjungė kitas asmuo – R. V.), aplinkybes, apibūdinančias B. Ž. elgesį vairuojant automobilį (manevravimą tarp automobilių, užvažiavimą ant bortelio vejos), aplinkybę, jog nebuvo nustatyti kilę padariniai. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, taip pat ir liudytojos R. V. parodymų kontekste, tiesiog detalizavo situaciją, kuri, kaip pažymėjo teismas, buvo B. Ž. veikos padarymo metu. Todėl kasatorės skundo teiginiai, kad buvo pažeistos BPK 255 straipsnio 2 dalies ir 256 straipsnio nuostatos, yra nepagrįsti.
13. Kasaciniame skunde pagrindžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo ir nesuteikęs galimybės B. Ž. rungtis, siekti įrodymų tyrimo, negalėjo vertinti liudytojos R. V. parodymų kitaip, negu juos įvertino pirmosios instancijos teismas.
14. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla buvo išnagrinėta taikant sutrumpintą įrodymų tyrimą, kurį reglamentuoja BPK 273 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas, sutrumpintas įrodymų tyrimas galimas nustačius, kad: 1) kaltinamasis nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą; 2) po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškia, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus (jei prisipažįsta iš dalies, įrodymų tyrimas atliekamas bendrąja tvarka); 3) sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami; 4) arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs BPK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius šio BPK 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas.
15. Bylos duomenimis, B. Ž. buvo kaltinamas nesunkaus nusikaltimo padarymu, po kaltinamojo akto paskelbimo pripažino kaltinime nurodytas aplinkybes, sutiko, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami; be to, ikiteisminio tyrimo metu B. Ž. taip pat sutiko su jam pareikštu įtarimu ir iki kaltinamojo akto surašymo raštu buvo pareiškęs pageidavimą dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo (1 t., b. l. 69–71, 113–114). Su sutrumpintu įrodymų tyrimu sutiko prokuroras ir gynėjas. Dėl to pirmosios instancijos teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonių dėl galimybės nagrinėti baudžiamąją bylą sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, vadovaudamasis BPK 273 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apklausė nuteistąjį B. Ž. ir, BPK 291 straipsnio tvarka balsu perskaitęs byloje esančius dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, įrodymų tyrimą nutraukė. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą pagal prokurorės apeliacinį skundą, kuriame, be kita ko, buvo keliamas pirmosios instancijos teismo, anot apeliantės, tinkamai neįvertintas nusikalstamos veikos pavojingumo klausimas, taip pat išklausė proceso dalyvių nuomonės dėl įrodymų tyrimo veiksmų atlikimo tikslingumo. Tačiau, kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo turinio, proceso dalyviai (taip pat B. Ž. ir jo gynėja), susipažinę su prokurorės apeliacinio skundo turiniu, jokių įrodymų tyrimo veiksmų šios instancijos teisme atlikti neprašė. Todėl kasatorės skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas, nutaręs įrodymų tyrimo neatlikti, nesuteikė B. Ž. galimybės rungtis, siekti įrodymų tyrimo, yra nepagrįsti.
16. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad rungimosi principo taikymas teismo procese, be kita ko, reiškia ginčą tarp kaltinimo šalies (t. y. valstybės, kuriai paprastai atstovauja prokuratūra) ir gynybos šalies (t. y. piliečio ir jo interesus ginančio gynėjo). Jeigu kaltinamasis prisipažįsta kaltu dėl nesunkaus nusikaltimo padarymo ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus, sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, išnyksta ginčas tarp kaltinimo ir gynybos, todėl taikant sutrumpinto įrodymų tyrimo procedūrą, nustatytą BPK 273 straipsnio 1 dalyje, nėra prasmės įrodinėti kaltinamojo kaltę ir tirti įrodymus.
17. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismui neatlikus įrodymų tyrimo šioje byloje, nepavyko visiškai išvengti procesinių nesklandumų. Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Jeigu po kaltinamojo prisipažinimo kaltu liudytojai nebuvo apklausti, kaip nuosprendžio pagrindas gali būti laikomi išnagrinėtais teisiamajame posėdyje tik tokie paskelbti parodymai, kuriuos liudytojai davė ikiteisminio tyrimo teisėjui. Parodymai, duoti prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kaip nagrinėjamoje byloje, tokios įrodomosios galios neturi. Tačiau, nepaisant to, kad liudytojos R. V. parodymais negalėjo būti grindžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, šio procesinio pažeidimo teisėjų kolegija nelaiko esminiu. Vieno neleistino įrodymo egzistavimas nepaneigia visų kitų įstatymo nustatyta tvarka gautų ir ištirtų įrodymų (pavyzdžiui, B. Ž. parodymų, rašytinių įrodymų) reikšmės. Tuo tarpu šių įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija.
18. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad prieš tai aptarta situacija pagal kasacinio skundo argumentus taip pat nesudaro pagrindo daryti išvados dėl esminių BPK pažeidimų. Kasatorė skunde nereikalauja naujo bylos aplinkybių patikrinimo – perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme; sprendžiant iš kasacinio skundo teiginių, kasatorė kelia klausimą tik dėl įstatymo netinkamo taikymo (BK 72 straipsnis).
Dėl turto konfiskavimo taikymo atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą
19. BK 72 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn; konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Remiantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.
20. Šios baudžiamojo poveikio priemonės, kaip ir kitų baudžiamojo poveikio priemonių, paskirtis yra padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis); atitinkamos baudžiamojo poveikio priemonės, be kita ko, ir turto konfiskavimas, nuteistam asmeniui gali būti skiriamos kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis). Tačiau tais atvejais, kai asmuo yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, turto konfiskavimo taikymo teisiniai pagrindai skiriasi nuo tų atvejų, kai asmuo yra nuteisiamas. Pagal BK 72 straipsnio 3 dalies nuostatą, bylą nagrinėjantis teismas privalo taikyti kaltininkui (nuteistajam) priklausančio turto konfiskavimą. Tačiau kai asmuo yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje nurodytais pagrindais arba atleidžiamas nuo bausmės BK X skyriuje nurodytais pagrindais, arba lygtinai paleidžiamas iš pataisos įstaigos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso XI skyriuje nurodytais pagrindais, baudžiamojo poveikio priemonių, inter alia (be kita ko), ir turto konfiskavimo, taikymo klausimas paliekamas spręsti teismo nuožiūrai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-218-648/2018). Taigi, esant išvardytiems atvejams, įstatymų leidėjas baudžiamajame įstatyme nustatė bylą nagrinėjančio teismo diskreciją (bet ne pareigą) taikyti baudžiamojo poveikio priemones, parenkant jų rūšis.
21. Įgyvendinant suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, svarbu atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų aiškinimo dėl atsakomybės taikymo už teisei priešingas veikas kontekstą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad visa teisės sistema turi būti grindžiama konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris suponuoja ir nustatytos teisinės atsakomybės proporcingumą. Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Taigi, įstatymu nustatant atsakomybę, taip pat jos įgyvendinimą, turi būti išlaikoma teisinga visuomenės ir asmens interesų pusiausvyra, kad būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo. Remiantis šiuo principu, įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalo būti protingas santykis. Šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir ribotų asmens teises ne daugiau, negu yra būtina (Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 15 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimai).
22. Nagrinėjamoje byloje keliamų klausimų aspektu yra aktualus turto konfiskavimo tikslas – panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, o ne jį nubausti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-304-976/2016). Teismų praktikoje nurodoma, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kitaip nei rezultato, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315-303/2018, 2K-17-788/2019). Tuo tarpu BK 72 straipsnio 5 dalyje numatyta turto konfiskavimo nuostata siekiama užkirsti kelią atvejams, kai kaltininkas paslėpęs, išleidęs savo reikmėms ar praradęs konfiskuotiną turtą išvengtų turto konfiskavimo taikymo arba turto konfiskavimo negalima būtų taikyti dėl kitų priežasčių, ar toks konfiskavimas būtų netikslingas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įgyvendinant prevencinį poveikį, t. y. užtikrinant, jog atitinkama priemone ateityje nebūtų pasinaudota, pirmiausia svarstytina paties konfiskuotino turto (priemonės) paėmimo valstybės nuosavybėn galimybė. Todėl tais atvejais, kai byloje nustatytas konfiskuotinas turtas, teismas pirma privalo įvertinti galimybę tokį turtą konfiskuoti, remdamasis BK 72 straipsnio 1–4 dalimis, ir, tik nesant tokios galimybės arba kai dėl tam tikrų priežasčių tai netikslinga, turėtų spręsti klausimą dėl konfiskuotino turto vertės išieškojimo, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi. Tokiais atvejais, be kita ko, motyvuotina, kodėl byloje nenustatytos galimybės konfiskuoti pačią priemonę, kodėl tokios priemonės vertės (jos dalies) konfiskavimas yra tikslingesnis. Taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. konfiskuojant ne pačią nusikalstamos veikos padarymo priemonę, bet jos vertę pinigais, taip pat apsvarstoma, ar tokia baudžiamojo poveikio priemonė atitinka turto konfiskavimo tikslus, įvertinamas ir tokio išieškojimo proporcingumas.
23. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pasisakyta, kad, sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą proporcingumo principo taikymo kontekste, reikia vertinti visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, tai yra atsižvelgti tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-315-303/2018, 2K-72-489/2020). Teismas, svarstydamas BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo proporcingumo klausimą, turi diskreciją spręsti, ar iš asmens konfiskuojama visa konfiskuotino turto vertė, ar tik jos dalis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315-303/2018, 2K-17-788/2019, 2K-195-788/2019, 2K-50-303/2020).
24. Atsižvelgdama į nurodytą kasacinės instancijos teismo praktiką, teisėjų kolegija pažymi, kad sprendimas konfiskuoti nusikalstamos veikos priemonės vertę priimamas, pirma, įvertinus turto konfiskavimo taikymo būtinumą ir proporcingumą, antra, konstatavus BK 75 straipsnio 5 dalyje nustatytų išimčių buvimą ir galiausiai nusprendus, ar proporcinga yra konfiskuoti visą ar tik dalį (ir kokią konkrečiai dalį) nusikalstamos veikos priemonės vertės. Taip pat teismas, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.
25. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl B. Ž. priklausančios transporto priemonės konfiskavimo, konstatavo, kad transporto priemonės palikimas šio asmens dispozicijoje visuomenei pavojaus nekelia. Šią išvadą teismas motyvavo tuo, kad B. Ž. teisiamas pirmą kartą, administracine tvarka nebaustas, prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką, automobilį vairavo namo kieme, norėdamas jį perstatyti automobilių stovėjimo aikštelės ribose, ketinimo važiuoti į gatvę neturėjo; be kita ko, teismas atsižvelgė ir į tai, kad kaltinamasis ir jo sutuoktinė yra pensininkai, todėl neseniai įsigyto automobilio konfiskavimas būtų akivaizdžiai neproporcinga poveikio priemonė. Šio teismo vertinimu, yra pagrįstas pagrindas manyti, kad kaltininkas ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų; pažymėta, kad B. Ž. ir taip patirs neigiamas pasekmes, t. y. jam taikytas draudimas naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones, taip pat skirta įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
26. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutiko, pažymėdamas, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog B. Ž., vairuodamas automobilį neblaivus, kėlė realią grėsmę kitiems eismo dalyviams (t. y. darbo dienos (penktadienio) vakarą ilgą laiką manevravo tarp automobilių, esančių gausiai apstatytoje aikštelėje daugiabučių namų kieme, užvažiavo ant bortelio vejos ir pan.), ir nors kitų automobilių apgadinimų nebuvo nustatyta, kaip pažymėjo teismas, sunkių padarinių buvo išvengta išimtinai pašalinio asmens dėka. Šis teismas, vertindamas tai, kad B. Ž., kaip atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą asmuo, nepatyrė padarinių, susijusių su baudžiamosios atsakomybės taikymu (t. y. jam nepaskirta bausmė ir jis neturi teistumo, nebuvo skirtas užstatas, baudžiamojo poveikio priemonės terminas artimas minimaliam), konstatavo, kad jo turto konfiskavimas negali būti laikomas neproporcinga baudžiamojo poveikio priemone. Kartu įvertinęs B. Ž. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, tai, kad sunkinančių atsakomybę aplinkybių byloje nėra, kaltininko asmenybę ir jo šeimos turtinę padėtį (administracine tvarka nebaustas, neteistas, vedęs, gyvena su žmona, abu pensininkai), aplinkybes, leidusias taikyti BK 40 straipsnio nuostatas, tai, kad automobilis, kurį jis įsigijo neseniai, yra jo ir jo sutuoktinės bendroji nuosavybė, padarė išvadą, kad automobilio konfiskavimas yra netikslinga baudžiamojo poveikio priemonė, tačiau tai, teismo manymu, neužkerta kelio taikyti transporto priemonės vertės išieškojimą.
27. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas turto konfiskavimo taikymo B. Ž. būtinumą, išdėstė nenuoseklius argumentus. Viena vertus, kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, turto konfiskavimas nagrinėjamoje byloje yra proporcinga baudžiamojo poveikio priemonė, kita vertus, pripažinta, kad B. Ž. automobilio konfiskavimas yra netikslinga priemonė, tačiau tai neužkerta kelio taikyti transporto priemonės vertės išieškojimą. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinio taip pat matyti, kad šis teismas, spręsdamas turto konfiskavimo klausimą, vertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir jos padarymo aplinkybes, o į B. Ž. charakterizuojančias aplinkybes neatsižvelgė. Šios aplinkybės buvo įvertintos sprendžiant tik konfiskuotino turto vertės dydžio klausimą. Toks sprendimo taikyti nusikalstamos veikos priemonės (automobilio) vertę atitinkančios pinigų dalies konfiskavimą motyvavimas lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą – byloje buvo atsižvelgta į pavienes atskiras veikos aplinkybes, turinčias įtakos veikos pavojingumo vertinimui, tačiau neatsižvelgta į turto konfiskavimo instituto esmę, asmens charakteristiką atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų aspektu. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai nepagrindė išvados, kodėl transporto priemonės (automobilio) vertės (jos dalies), o ne paties automobilio konfiskavimas yra tikslingesnis. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, pagal byloje nustatytas aplinkybes galėdamas spręsti dėl faktinio automobilio konfiskavimo, tačiau konstatuodamas tokio konfiskavimo netikslingumą ir kartu taikydamas BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Taip nenuosekliai aiškinant BK 72 straipsnio nuostatas, sudaroma prielaida turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonę taikyti kaip turtinę sankciją kaltininkui nesiekiant tikrųjų turto (t. y. nusikalstamos veikos padarymo priemonės) konfiskavimui keliamų tikslų.
28. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl turto konfiskavimo, kaip poveikio priemonės, taikymo atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą B. Ž., įvertino visas šiam klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes, taip pat nustatė būtiną sąlygą atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą – pagrindą manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Nebuvo suabejota, kad B. Ž. padaryta veika yra atsitiktinio pobūdžio ir kad galima tikėti, jog šis būdamas neblaivus nebevairuos. Konstatavus, kad B. Ž. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, nėra pagrindo teigti, jog transporto priemonės palikimas savininko dispozicijai kels pavojų visuomenei. Išvardytos aplinkybės ir teismo įsitikinimas, kad asmuo daugiau nenusikals, šioje byloje yra svarbus kriterijus, rodantis prevencinio poveikio tikslo pasiekimą be nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo.
29. Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apeliacinės instancijos teismo nuomone, kad, atleidžiant B. Ž. nuo atsakomybės pagal laidavimą, pirmosios instancijos teismo jam parinktos baudžiamojo poveikio priemonės (draudimas naudotis specialiąja teise bei įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą) neatitinka pusiausvyros tarp asmeninių kaltininko interesų ir valstybės intereso užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, keisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, klaidingai aiškino įstatymo normą, leidžiančią taikyti turto konfiskavimą asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 13 d. nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. liepos 13 d. nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjai Eligijus Gladutis
Alvydas Pikelis
Audronė Kartanienė