Baudžiamoji byla Nr. 1-210-1035/2020

        Teisminio proceso Nr. 1-02-6-00046-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.10; 1.1.4.4.1; 1.2.29.1.3

 (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Valerij Lauš,

sekretoriaujant Kamilei Labanauskaitei,

dalyvaujant prokurorėm Austėjai Abromaitienei, Gelenai Zajankovskajai,

kaltinamajam A. V., jo gynėjui advokatui Kęstučiui Ožiūnui,

vertėjoms Svetlanai Minakovai, Irinai Pikčilingienei, Natalijai Reut,

        viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. V., gim. (duomenys neskelbtini), a. k. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), aukštojo išsilavinimo, išsiskyręs, dirbantis, teistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 11 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 300 MGL (11 298 Eur) bauda; vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, kaltinamas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį.

Teismas

n u s t a t ė :

A. V., nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. būdamas UAB „A.“ (metalinės pakuotės perdirbėjas, į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) akcininku, o nuo 2013 m. rugsėjo 4 d. iki 2017 m. balandžio 6 d. ir UAB „A.“ direktoriumi, realiai vadovaudamas UAB „A.“, turėdamas teisę kontroliuoti šio juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, neteisėtai, tyčia, pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 (toliau – ir BAĮ):

6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“;

13 straipsnio 3 dalies nuostatas, kad „įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus“,

nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2015 m. liepos 28 d. Vilniuje, tiksliai tyrimo nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, žinodamas, kad UAB „A.“ realiai iš UAB „F.“ nesupirko 513.240 t metalinės pakuotės atliekų už bendrą 32 951,60 Eur sumą, nurodė apie vykdomą nusikalstamą veiką nežinančiai buhalterei L. Š. įtraukti žinomai suklastotas UAB „F.“ PVM sąskaitas faktūras: 2015 m. kovo 24 d. FER-00000424, 2015 m. kovo 24 d. FER-00000425, 2015 m. kovo 27 d. FER-00000430, 2015 m. kovo 31 d. FER-00000431, 2015 m. balandžio 21 d. FER-00000447, 2015 m. balandžio 22 d. FER-00000449, 2015 m. balandžio 23 d. FER-00000451, 2015 m. balandžio 24 d. FER-00000453, 2015 m. balandžio 27 d. FER-00000456, 2015 m. balandžio 28 d. FER- 00000458, 2015 m. gegužės 14 d. FER- 00000469, 2015 m. gegužės 15 d. FER-00000470, 2015 m. liepos 28 d. FER-00000534 į UAB „A.“ buhalterinės apskaitos registrus, dėl ko negalima nustatyti UAB „A.“ turto, įsipareigojimų dydžio už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Šiais savo veiksmais A. V. padarė BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

        Be to, A. V., nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. būdamas UAB „A.“ akcininku, o nuo 2013 m. rugsėjo 4 d. iki 2017 m. balandžio 6 d. ir UAB „A.“ direktoriumi, turėdamas teisę kontroliuoti šio juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, realiai vadovaudamas UAB „A.“, veikdamas bendrininkų grupėje su UAB „F.“ (metalinės pakuotės surinkėjas, Taršos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini), į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, kurio atžvilgiu nagrinėjama kita baudžiamoji byla, 2015 metais, tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, turėdamas tikslą už neva surinktas ir perdirbtas metalinės pakuotės atliekas neteisėtai išduoti VšĮ „C.“ „Pakuočių atliekų surinkėjo išrašytą pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantį dokumentą“, žinodamas, jog gavus VšĮ „C.“ tokį „Pakuočių atliekų surinkėjo išrašytą pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantį dokumentą”, nieko nežinantys apie vykdomą nusikalstamą veiką gamintojai ir importuotojai pasinaudos mokestine lengvata ir bus atleisti nuo privalomo mokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taršos mokesčio, bei tokiu būdu valstybei bus padaryta didelė žala, susitarė suklastoti PVM sąskaitas faktūras, „Pakuočių atliekų naudotojo (perdirbėjo) ir (ar) eksportuotojo išrašytą pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantį dokumentą“ ir „Pakuočių atliekų surinkėjo išrašytą pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantį dokumentą”, šiuos suklastotus dokumentus įtraukti į UAB „F.“ ir į UAB „A.“ atliekų tvarkymo apskaitą ir jų pagrindu išduoti VšĮ „C.“ „Pakuočių atliekų surinkėjo išrašytą pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantį dokumentą“, įrodantį pakuočių atliekų sutvarkymą.

A. V., žinodamas, kad realiai iš UAB „F.“ nesupirko 513.240 t metalinės pakuotės atliekų už bendrą 32 951,60 Eur sumą, bei žinodamas, kad šių metalinės pakuotės atliekų UAB „A.“ neperdirbo, suklastotų UAB „F.“ PVM sąskaitų faktūrų 2015 m. kovo 24 d. FER-00000424, 2015 m. kovo 24 d. FER-00000425, 2015 m. kovo 27 d. FER-00000430, 2015 m. kovo 31 d. FER-00000431, 2015 m. balandžio 21 d. FER-00000447, 2015 m. balandžio 22 d. FER-00000449, 2015 m. balandžio 23 d. FER-00000451, 2015 m. balandžio 24 d. FER-00000453, 2015 m. balandžio 27 d. FER-00000456, 2015 m. balandžio 28 d. FER-00000458, 2015 m. gegužės 14 d. FER-00000469, 2015 m. gegužės 15 d. FER-00000470, 2015 m. liepos 28 d. FER-00000534 pagrindu, UAB „A.“ patalpose (duomenys neskelbtini), kompiuterinės technikos pagalba pagamino ir atspausdino suklastotą dokumentą 2015 m. birželio 30 d. „Pakuočių atliekų naudotojo (perdirbėjo) ir (ar) eksportuotojo išrašytą pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantį dokumentą“ Nr. 1514VI0001-4994-7981, neva patvirtinantį, kad UAB „F.“ surinktos ir parduotos UAB „A.“ perdirbti metalinės pakuotės 100 tonų metalinės pakuotės atliekų yra perdirbtos, bei šį dokumentą perdavė asmeniui, kurio atžvilgiu nagrinėjama kita baudžiamoji byla. Remiantis šiuo suklastotu dokumentu, UAB „F.“ direktorius, kurio atžvilgiu nagrinėjama kita baudžiamoji byla, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje kompiuterinės technikos pagalba pagamino ir atspausdino suklastotą dokumentą – 2015 m. rugpjūčio 4 d. „Pakuočių atliekų surinkėjo išrašytą pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantį dokumentą“ Nr. 1514VI0001-7981-5513 dėl 100 tonų metalinės pakuotės sutvarkymo ir perdavė jį VšĮ „C.“ kaip dokumentą, neva įrodantį metalinės pakuotės atliekų surinkimą – sutvarkymą. VšĮ „C.“, nieko nežinanti apie nusikalstamą veiką, remdamasi UAB „F.“ pateiktu suklastotu dokumentu, per Aplinkos ministerijos valdomą informacinę aplinkosauginių mokesčių kontrolės sistemą atsitiktine tvarka gamintojams ir importuotojams išrašė patvirtinimus apie sutvarkytas metalinės pakuotės atliekas. Gamintojai ir importuotojai, nežinantys apie nusikalstamą veiką, remiantis patvirtinimais, deklaravo apie taršos mokesčio sumokėjimą ir pasinaudojo mokestine lengvata, dėl ko Lietuvos Respublikos biudžetui buvo padaryta didelė – 553 811,11 Eur žala.

Šiais savo veiksmais A. V. padarė BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Kaltinamasis A. V. apklausiamas teisme kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo nepripažino. Parodė, kad iš „F.“ buvo nupirktos 500 tonų metalinės pakuotės atliekų. Apie 100 tonų buvo eksportuota ir tuo pagrindu „F.“ buvo išduota pažyma, kuri patvirtino, kad tonos buvo sutvarkytos ir eksportuotos. Visos pažymos yra išduotos gamintojų importuotųjų organizacijai, šiuo atveju VšĮ „C.“ (toliau – ir C.), nes vieną pažymą išrašė „F.“, o „A.“ patvirtino, kad tos tonos buvo eksportuotos, t. y. perdirbtos. Įmonė gali pati perdirbti, jeigu turi tam tikrą įrangą. Šiuo atveju būtų žirklės. Jeigu žirklių neturi, eksportas irgi yra patvirtinantis dalykas, kad atliekos yra perdirbtos. Eksporto tikslas yra perdirbimui. Perdirbimas yra traktuojamas, kaip atliekų susmulkinimas arba suspaudimas. Kitose Europos Sąjungos (toliau – ir ES) šalyse, pavyzdžiui, Latvijoje perdirbimas yra traktuojamas, kaip atliekų išlydimas. „A.“ buvo reikalingos žirklės, nes anksčiau Latvija turėjo metalurgą ir iš principo pas juos buvo galima smulkinti. Paskui Latvijoje pasikeitė įstatymai ir pats metalo laužo smulkinimas neprilygo perdirbimui. Dėl to įmonei atsirado poreikis turėti savo įrangą, kad įmonei nereikėtų eksportuoti ir galėtų pati perdirbti. Žirklių neturėjo, jie jas norėjo įsigyti. Latvijos įmonė turėjo perdirbėjo kodą. Tai galėjo būti išlydimas arba susmulkinimas. Svarbiausia, kad pagal ES kvalifikacijos kodą R4, kuris prilyginamas pakuočių perdirbimui. Latvijos įmonė pati turėjo išlydyti, nebūtinai turėjo susmulkinti. Eksporto faktą patvirtina sąskaita faktūra. Jie („A.“) išrašydavo sąskaitą faktūrą, o Latvijos įmonė užpildydavo patvirtinimą, kad atliekos yra perdirbtos ir jiems pateikdavo. Dokumentas yra vidinis važtaraštis, jis vadinasi „Aniksas“. Jie Aplinkos apsaugos agentūrai pateikdavo „Aniksą“. Aplinkos apsaugos agentūrai sąskaitos faktūros nelabai reikėjo. Pagrindinis dokumentas būdavo „Aniksas“, kurį pasirašydavo siuntėjas, gavėjas ir pervežėjas. Įmonė patvirtindavo, kad toks kiekis yra gautas ir perdirbtas. Į Latvijos įmonę atliekos būdavo eksportuojamos geležinkelio vagonais ir automobiliais. Kaltinime nurodyto 100 tonų buvo eksportuojami specialiais Latvijoje samdytos įmonės automobiliais. Į vieną automobilį tilpo 20-25 tonos. Išvežė iš „A.“ aikštelės. Aplinkos apsaugos agentūrai buvo pateikti išvežimą patvirtinantys dokumentai. Jie („A.“) atlikdavo paruošimą eksportavimui, bet tai nebuvo perdirbimas. Jie („A.“) perdirbimo atlikimo faktą pateikdavo Aplinkos apsaugos agentūrai. C. skelbdavo konkursus tvarkyti metalinės pakuotės atliekas, t. y. surinkti, nes finansinius santykius su C. turėjo tik surinkėjai ir pinigus mokėjo tik surinkėjams. Perdirbėjams jie pinigų nemokėjo ir sutarčių nesudarydavo. „A.“ turėjo du kodus – galėjo ir surinkti, ir eksportuoti. Todėl su C. buvo sudaromos sutartys dėl metalinės pakuotės surinkimo iš komercinio arba komunalinio srauto. Buvo skelbiamas C. konkursas dėl pavirtinančios sistemos operatoriaus pasirinkimo. „A.“ laimėjo ir jis tapo jų įsteigtos atliekų sistemos operatoriumi. Turėjo sutvarkyti visas metalines pakuotes, kurių negalėjo sutvarkyti komunalinis srautas. Tam tikslui buvo sudarytos sutartis su Vilniaus savivaldybe, kad „A.“ galėtų supirkinėti metalinės pakuotės atliekas iš gyventojų. Jie dirbo su C., kaip operatorius, arba galėjo dirbti pagal sutartį, kada skelbdavo konkursus dėl komercinio srauto tvarkymo. Gyventojai galėjo atvežti metalines pakuotes jiems į aikštelę ir jas priduoti. Taip pat gyventojai galėjo išmesti metalines pakuotes į konteinerį. Konteinerį nuveždavo į sąvartyną ir buvo specialios įmonės, kurios atliekas rūšiuodavo ir dalį jiems pateikdavo. 2015 m. „F.“ jiems („A.“) veždavo tokias metalinės pakuotės atliekas. Jam buvo neįdomu, iš kur „F.“ paima metalinės pakuotės atliekas, nes čia jos („F.“) atsakomybė. Svarbiausia, kad jas atveždavo. Žinojo, kad tokias atliekas galima vežti tik iš įmonių, kurios verčiasi metalinės pakuotės rūšiavimu. Jiems („A.“) žmonės gana mažai atveždavo metalinės pakuotės, ji būdavo neišrūšiuota ir jie išrūšiuodavo. Į Latvijos įmonę eksportuodavo tik iš Vilniaus. Komunaliniame sraute nerūšiuotą ir išrūšiuotą metalinę pakuotę atveždavo žmonės. Taip pat įmonės, kurios turėdavo savo rūšiavimo linijas ir galėjo išrūšiuoti. Komerciniame sraute yra juridiniai asmenys. Gamintojai importuotojai atsiveždavo dažus statinėse, kuriuos jie supilstydavo į mažesnes taras. Metalinę pakuotę jie priduodavo ir dažniausiai būdavo sudaromos sutartys. Taip pat būdavo įmonės, kurios savo reikmėms gaudavo metalinę pakuotę ir teritorijoje susidarydavo metalo laužas. Būdavo tokios įmonės, kaip „F.“, kurios buvo subrangovai, bet jų surinkimas buvo toks pats, kaip „A.“. Jis negalėjo žinoti, iš kur konkrečiai tokios įmonės surinkdavo. Nepamena, kiek jiems („A.“) 2015 m. C. mokėdavo už 1 toną, greičiausiai buvo 70 Eur. Kai jam „F.“ priduodavo metalinę pakuotę, jis išmokėdavo, kaip už žaliavą. Toliau tiesiogiai su „F.“ atsiskaitydavo C.. 2015 m. „F.“ vadovu buvo L. Š.. Su L. Š. yra pažįstami 20 metų, iš pastarojo pirkdavo juodą metalą, o jam (L. Š.) parduodavo spalvotą metalo laužą. Nepripažįsta savo kaltės. 2015 m. liepos mėnesį iš „F.“ nupirko apie 500 tonų metalinės pakuotės. Didelę dalį metalinės pakuotės iš „F.“ jis gaudavo išrūšiuotą, mažą dalį veždavo iš aikštelės, kitą dalį veždavo nerūšiuotą metalinę pakuotę su metalo laužu, kurį jis pats surūšiuodavo. 100 tonų perdavė Latvijos įmonei. Latvijai perdavė tik 100 tonų, nes organizacijos, sudarydamos sutartis, nežinodavo metalinės pakuotės kiekio, kuris būdavo reikalingas. Taip pat galėjo būti, kad kitų supirktų tonų nereikėjo, arba dėl to, kad 2015 m. pabaigoje jis buvo išbrauktas iš atliekų tvarkytojų sąrašo ir metalinės pakuotės jis negalėjo eksportuoti. Į Latviją metalinę pakuotę vežė su Latvijos transportu. Vairuotojai buvo latviai ir dokumentai buvo latviški. Vienu reisu buvo galima vežti 20-25 tonas, nebūdavo problemų sutalpinti į vagonus, nes metalinė pakuotė būdavo suspausta. Latvijos įmonė su jais atsiskaitydavo už perdirbimą, nes tai yra žaliava.

Ikiteisminio tyrimo metu A. V. liudytoju Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 82 straipsnio 3 dalies tvarka apklaustas 2018 m. spalio 9 d. (12 t., b. l. 17–19).

Ikiteisminio tyrimo metu A. V. įtariamuoju apklaustas parodė, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. jis buvo UAB „A.“ akcininku, o nuo 2013 m. rugsėjo 4 d. iki 2017 m. balandžio 6 d. ir UAB „A.“ direktoriumi. Įmonė vykdė metalo laužo, metalinės pakuotės surinkimo ir perdirbimo veiklą. UAB „F.“ jam yra žinoma. Taip pat jam yra žinomas L. Š.. Kaip jam yra žinoma, L. Š. buvo UAB „F.“ akcininkas ir direktorius. Kokiu tiksliai laiku L. Š. buvo direktoriumi, jis tiksliai pasakyti negali, nes L. Š. pareigos keitėsi. Vienu metu L. Š. buvo ir UAB „F.“ vadybininku. Iš UAB „F.“ UAB „A.“ nuo 2012 metų iki 2016 metų pirko įvairų metalo laužą, įskaitant metalinę pakuotę, taip pat UAB „A.“ atliko metalo laužo pakrovimo paslaugas. UAB „F.“ veždavo metalo atliekas į UAB „A.“ priklausančią aikštelę (duomenys neskelbtini). 2015 metais už buhalterinės apskaitos tvarkymą buvo atsakinga buhalterė L. Š.. 2015 metais UAB „A.“ pagal UAB „F.“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras: 2015 m. kovo 24 d. FER-00000424, 2015 m. kovo 24 d. FER-00000425, 2015 m. kovo 27 d. FER-00000430, 2015 m. kovo 31 d. FER-00000431, 2015 m. balandžio 21 d. FER-00000447, 2015 m. balandžio 22 d. FER-00000449, 2015 m. balandžio 23 d. FER-00000451, 2015 m. balandžio 24 d. FER-00000453, 2015 m. balandžio 27 d. FER-00000456, 2015 m. balandžio 28 d. FER-00000458, 2015 m. balandžio 14 d. FER-00000469, 2015 m. gegužės 15 d. FER-00000470, 2015 m. liepos 28 d. FER-00000534 nupirko 513.240 t metalinės pakuotės atliekas. Šiuo metu jis neprisimena, kokiu būdu buvo gautos šios PVM sąskaitos faktūros. Prisimena tik tiek, kad jos buvo apmokėtos. Jis davė nurodymą buhalterei apskaityti šias PVM sąskaitas faktūras UAB „A.“ buhalterinės apskaitos registruose ir jas apmokėti. Kiek buvo sumokėta UAB „F.“ už metalinės pakuotės atliekas, jis neprisimena. Turėjo atlikti bankinį pavedimą. Jis prisimena, kad metalinės pakuotės atliekas atgabeno su UAB „F.“ transportu. Jis neprisimena, kokie tiksliai UAB „F.“ darbuotojai atgabendavo metalinės pakuotės atliekas, taip pat neprisimena, su kokiomis tiksliai mašinomis. Atgabentas iš UAB „F.“ metalinės pakuotės atliekas priimdavo jis pats, bet ar visą kiekį – 513.240 t jis priėmė, pasakyti negali, nes neprisimena. Per kiek tiksliai kartų buvo atvežtas 513.240 t metalinės pakuotės atliekų kiekis, pasakyti negali. Paprastai priėmimas buvo toks, kad kai atvažiuodavo mašina, ji užvažiuodavo ant svarstyklių kiekio sutikrinimui. Paprastai kiekio sutikrinime dalyvaudavo jis, o jei jo nebūdavo, sutikrindavo apskaitininkė, Ž. D.. 2015 metais, kiek jis prisimena, aikštelės viršininko nebuvo. Anksčiau aikštelės viršininkas buvo G. V.. Iš 513.240 t metalinės pakuotės atliekų kiekio, 100 tonų metalinės pakuotės buvo eksportuotos į Latvijos Respublikos įmonę „B.“, kuri turėjo teisę perdirbti metalinės pakuotės atliekas, perdirbimui. 100 tonų metalinės pakuotės buvo perdirbtos. Patvirtinimą apie 100 tonų metalinės pakuotės perdirbimą iš Latvijos Respublikos įmonės jis gavo. Kada tiksliai buvo gautas patvirtinimas, pasakyti negali, nes neprisimena. Į Latviją metalinės pakuotės atliekas perdirbimui vežė Latvijos įmonės užsakytas transportas su darbuotojais. UAB „A.“ vairuotojai negabeno šių metalinių pakuočių į Latviją. Pagal gautą patvirtinimą iš Latvijos įmonės „B.“ apie perdirbtas metalinės pakuotės atliekas, jis apskaitininkei Ž. D. davė nurodymą kompiuteryje paruošti ir atspausdinti 2015 m. birželio 30 d. pažymą Nr. 1514VI0001-4994-7981 apie tai, kad UAB „F.“ surinktos ir parduotos bendrovei UAB „A.“ perdirbti metalinės pakuotės 100 tonų metalinės pakuotės atliekų yra perdirbtos. Jis Ž. D. nurodė įrašyti metalinės pakuotės kiekį, 100 tonų, vėliau šį dokumentą jis pasirašė ir padavė UAB „F.“ direktoriui L. Š., kadangi L. Š. buvo surinkėjas. Po ko UAB „F.“ turėjo pažymą perrašyti ir perduoti VšĮ „C.“ kaip dokumentą neva įrodantį metalinės pakuotės atliekų surinkimą – sutvarkymą. Bet ar UAB „F.“ padavė VšĮ „C.“ šią pažymą, jis nežino (12 t., b. l. 33–35).

Liudytojas L. Š. apklaustas teisiamajame posėdyje parodė, kad 2015 m. buvo įmonės „F.“ direktoriumi. Bankroto byla buvo iškelta 2019 m. pradžioje. Įmonėje „F.“ dirbo nuo jos įkūrimo pradžios, maždaug nuo 2012-2013 m. Jų įmonės veikla buvo metalo laužo tvarkymas, rūšiavimas, supirkimas, perdirbimas, ardymas. Su įmone „A.“ bendradarbiavo, t. y. buvo komercinis bendradarbiavimas. Jie („F.“) iš šios įmonės pirko ir pardavė. Daugiausia jie („F.“) iš „A.“ pirkdavo spalvoto metalo laužą, o parduodavo – juodojo metalo laužą ir metalinių pakuočių atliekas. Pirkimo-pardavimo santykiai būdavo įforminami sutartimi, o pardavimo arba pirkimo faktas įforminamas PVM sąskaita faktūra. Vienintelė papildoma pažyma dėl pakuočių buvo išrašyta liepos ar rugpjūčio mėnesį, dėl ko kyla dabar visi ginčai. Ir jis yra kaltinamas kitoje byloje, kad išrašė pažymą ir padarė žalą valstybei, o iš tikrųjų ta pažyma buvo išrašyta „A.“ pažymos pagrindu, kad jie („A.“) eksportavo 100 tonų. Ta pažyma patvirtino supirkimo operaciją. „A.“ buvo operatorius, jie turėjo sutartį su pakuočių tvarkymo organizatoriais. Tuo metu buvo: C. ir „Ž.“. Jie („F.“) po to išrašė pažymą C.. Vieni buvo operatoriai, o kiti - subrangovai. Jie („F.“) turėjo sutartį dėl metalinių pakuočių supirkimo. Jie („F.“) jas nupirkdavo ir parduodavo „A.“. Pirma jie („A.“) išrašo pažymas apie sutvarkymą, o tuo pagrindu jie („F.“) patvirtina, kad jas supirko. Pažyma vėliau buvo parašyta negu sąskaitos faktūros. Jie („F.“) jų („A.“) pažymos pagrindu išrašo savo pažymą. „F.“ supirko 100 tonų metalinių pakuočių. Tas pakuotes pristatė į „A.“ aikštelę ((duomenys neskelbtini)) ir išrašė sąskaitas faktūras. Tuo metu jokių pažymų nerašo. „A.“ turėjo atliekas sutvarkyti, perdirbti arba perduoti perdirbėjams ir išrašyti pažymą. „A.“ atliekas eksportavo ir surašė pažymą. Reikėjo surašyti pažymą, nes tokia tvarka buvo. Jis, kaip supirkėjas, patvirtino, kad supirko. Jie („F.“) buvo „A.“ satelitai, jie supirko, jie buvo operatoriai, jiems perdavė. Jeigu būtų sutvarkę, tos pažymos nebūtų buvę. Tos pažymos patvirtina, kad atliekos yra sutvarkytos. Pakuočių tvarkymo organizatorius išrašo savo pažymą importuotojams, kurie tas atliekas importuoja ir turi prievolę jas sutvarkyti. Organizatorius sudaro sutartis su operatoriais, samdo įmones, kurios turi aikšteles ir užsiima atliekų rūšiavimu, perdirbimu ir eksportu. Įmonėms (gamintojams ir importuotojams) pigiau mokėti organizatoriams negu mokėti taršos mokestį. „A.“ buvo pristatyta daug daugiau negu 100 tonų ir buvo pristatyta per daug kartų. Sąskaitas faktūras išrašo buhalterė, bet jis pasirašinėjo. „A.“ parašė pažymą, kad perdirbo 100 tonų. Kadangi jie bendradarbiavo su „A.“, jis dažnai būdavo „A.“ aikštelėje ir matydavo tuos kalnus pakuočių. Jis neturėjo abejonių, kad atliekos gali būti nesutvarkytos. Jie tvarkė ne 1 000 tonų. Jam pradėjo kilti įtarimai, kai juos pradėjo tikrinti gamtosaugininkai. Pažymą buvo galima panaikinti, jis turėjo teisę išrašyti ir panaikinti pažymą „A.“, nes jie buvo subrangovai. Kitiems tokių pažymų neišrašinėjo. Negali pasakyti, kaip tiksliai vadinasi pažyma, kurią jie („F.“) išduoda po to, kai „A.“ sutvarko. Metalinių pakuočių supirkimo faktų neaptarinės. Per 2015 m. „A.“ pardavė daugiau negu 530 tonų. Teisminis nagrinėjimas jo atžvilgiu vyksta dėl tų pačių 100 tonų pažymos (vienas iš epizodų). Nebuvo atvejų, kai buvo rašomos PVM sąskaitos faktūros nesant pardavimo.

Liudytojas A. G. apklaustas teisiamajame posėdyje parodė, kad ankstesnė jo darbovietė buvo C., direktoriaus patarėjas. Dirbo gal nuo 2013 m., o iš darbo išėjo 2017 m. rudenį. Visą laiką ėjo tas pačias pareigas. Taip pat ėjo valdybos pirmininko pavaduotojo pareigas. C. organizuoja atliekų tvarkymą, kurį atlieka visai kiti nesusiję juridiniai asmenys. C. yra kaip tarpininkas tarp gamintojų ir importuotojų, kurie turi įstatyminę prievolę vykdyti pakuočių atliekų tvarkymą. Praktikoje C. pagal įstatymų nustatytą tvarką organizuoja pirkimus ir tokiu būdu yra tvarkomos pakuočių atliekų tvarkymo paslaugos. C. perka iš rinkoje esančių atliekų tvarkytojų. C. veikia tarpininkaudama gamintojų ir importuotojų vardu. Atliekų tvarkymo įstatyme nustatyta, ką turi atitikti kiekvienas dalyvis, kokius turi turėti leidimus. Po konkurso arba po sutarties pasirašymo atliekų tvarkytojas turi teisę tam tikrai veiklai: rinkti pakuočių arba komunalines atliekas. Tada prasideda fizinis sutarties įgyvendinimas, nustatytos tam tikros atliekų rūšys: stiklas, metalas, popierius, plastmasė. Jis turi ją surinkti, atrūšiuoti ir pateikti įrodančius dokumentus, kad jis kiekį surinko, sutvarkė, pristatė perdirbimui ir jiems pateikė dokumentą, kad jis tinkamai vykdo sutartį. Importuotojai ir gamintojai turi prievolę stoti į organizacijas arba kurti tokias organizacijas, kurie organizuotų pakuočių atliekų tvarkymą. Yra prievolė, nuo kurios atsiranda mokestis mokėti už aplinkos teršimą – nuo 0,5 tonos nuo išleistos į rinką pakuotės. Įstatymas numato, kad visas atliekų tvarkymas turi būti apmokėtas. Atliekų tvarkytojas pakuotes gali priduoti, jei turi fiziškai, bet gali ir nepriduoti, nes jis dirba teritorijoje, nustatytoje kitų sutartinių konkursinių santykių. Atliekų tvarkytojas jokiu būdu nėra pririštas. Šio reikalo prioritetas ir prievolė yra ne sumokėti mokesčius, o sutvarkyti. Mokestis valstybei yra nustatytas įstatyme, kiek už konkrečią pakuotę turi sumokėti gamintojas ir importuotojas už išleistą į rinką kiekį. Organizacijai mokestis yra nustatomas iš kelių dalių. Dažniausiai jis yra skelbiamas viešai ir susideda iš administravimo organizavimo paslaugos ir kitų išlaidų. Mokesčio dydis nepriklauso nuo gamintojų ir importuotojų kažkokių veiksmų, nes sutvarkyti toną kažkurių pakuočių atliekų kainuoja visiems vienodai. Pakuočių atliekos yra medžiagos, kuriose įpakuotas gaminys. Atliekų tvarkytojų sąrašas yra sudarytas. Organizacijos organizuoja, pirkime arba konkurse negali dalyvauti įmonės, neatitinkančios reikalavimų. Yra sąrašai įmonių, kurios atitinka reikalavimus ir teikia paslaugas. Įmonės yra atleidžiamos nuo taršos mokesčio, jeigu jos tvarko savo įmonėje išleistas pakuočių atliekas. Įmonės įrodymui, kad sutvarkė, turi pateikti savo pakuočių atliekas ir dokumentus. Galutiniame rezultate visi dokumentai nueina į Aplinkos apsaugos agentūrą patikrinimui. Šis dokumentas paprastai yra vadinamas pažyma, o teisiškai – pakuočių atliekų perdirbimą įrodantis dokumentas. Tvarkytojas dokumentus pateikia jiems (C.), jie pateikia gamintojui ir importuotojui, iš visų galų sueina vadovaujančioms institucijoms. Tvarkytojas, pateikdamas dokumentą kontroliuojančiai institucijai, patvirtina, jog apmokėjo šitų pakuočių atliekų sutvarkymą nuo pradžios iki galo. Šis dokumentas turi būti pateikiamas nuo atliekų perdirbėjo, nes ne sutvarkymo faktas yra įrodymas, bet perdirbimas yra galutinis dalykas. Nemokėjimas mokesčių valstybei reiškia, kad įmonė deklaruoja ir dalyvauja šioje veikloje. Ta pati įmonė gali ir rūšiuoti, ir perdirbti. Buvo įmonė „A.“, kuri tvarkė pakuočių atliekas. Turbūt įmonė „A.“ buvo surinkėja, bet negali tiksliai atsakyti apie perdirbimą. Įsigijus prekę ir ją išpakavus namuose, atsiranda pakuočių atlieka. Nuo to momento prasideda atliekų tvarkymas. Gyventojas tą atlieką pristato į vienokį ar kitokį konteinerį. Tada prasideda atliekų tvarkytojo darbas, kuris paima atliekas. Viena dalis paimti, kita – atsivežti, trečia – atrūšiuoti, tada supresuoti ir pagal sutartinius santykius pristatyti perdirbėjui. Perdirbimas ir tvarkymas yra du skirtingi dalykai. Pažymą išrašo perdirbėjas. Pažyma atiduodama tvarkytojui, kuris atvežė pakuočių atliekas. Pagal sutartinius įsipareigojimus atliekų tvarkytojas pažymą perduoda perkančiai organizacijai. Perkanti organizacija yra viena iš pakuočių tvarkymą organizuojančių organizacijų. Įmonės atleidžiamos nuo taršos mokesčio pagal nustatytą perdirbtos pakuotės procentą.

Ikiteisminio tyrimo metu A. G. liudytoju apklaustas 2018 m. spalio 9 d. (4 t., b. l. 149–150).

Liudytoja R. B. apklausta teisiamajame posėdyje parodė, kad dirba C. nuo 2013 m. Jo pareigos keitėsi 3-4 kartus. Buvo priimta administratore, paskui perėjo dirbti su pakuočių gamintojais ir importuotojais, dirbo su IT, vėliau prisidėjo prie atliekų tvarkytojų dokumentų. Organizacija atstovauja gamintojus ir importuotojus, prisiima dalį jų pareigų. Gamintojai ir importuotojai turi finansuoti visą komunalinį srautą, pakuočių atliekų tvarkymą. Kad kiekvienam gamintojui ir importuotojui nereikėtų sudarinėti sutarčių, pasitelkia organizaciją, kuri už juos padaro administracinį darbą. Organizacija su atliekų tvarkytojais sudaro sutartis, kad jie (gamintojai ir importuotojai) nemokėtų valstybei mokesčių ir būtų finansuojama sistema. Jie pateikia jiems užsakymus per sistemą, kiek išleidžia pakuočių į rinką. Jų organizacija pasitelkia atliekų tvarkytojus, kurie padeda įgyvendinti užduotis. Jie (C.) pasitelkia atliekų tvarkytojus, su jais sudaro sutartis ir finansuoja tvarkymą. Metų pabaigoje jie (atliekų tvarkytojai) išrašo dokumentus, įrodančius pakuočių atliekų sutvarkymą, kai atliekos turi būti surinktos ir atitinkamai perdirbtos, sutvarkytos. Jie (C.) gauna pakuočių atliekų sutvarkymo patvirtinantį dokumentą. Yra skelbiamas konkursas, įmonė turi atitikti visas sąlygas. Yra kontroliuojančios institucijos, kurios prižiūri atliekų tvarkytojus. Jie (C.) paskelbia konkursą, pasirašo sutartį, jie (atliekų tvarkytojai) jiems (C.) pateikia dokumentus, kartais paprašo pateikti apskaitos dokumentus. Jie (C.) sutartis pasirašo tik su surinkėjais. Kontroliuojančios institucijos, kurios tikrina pažymų teisingumą, yra Aplinkos apsaugos agentūra ir departamentas. Jie (C.) turėjo sutartį su „A.“. „A.“ buvo ir surinkėjas, ir perdirbėjas. Kai „A.“ gavo įspėjimą, vadovus informavo apie tai. 2015 m. gavo įspėjimą apie galimą pašalinimą iš žaliavų tvarkytojų sąrašo.

Ikiteisminio tyrimo metu R. B. liudytoja apklausta 2019 m. rugpjūčio 12 d. (4 t., b. l. 173–190).

Liudytoja L. Š. apklausta teisiamajame posėdyje parodė, kad įmonėje „A.“ dirbo nuo 2011 arba 2012 m. Nebedirba apie 3 metus. Ikiteisminio tyrimo metu savo darbo laikotarpį nurodė tiksliai. Dirbo vyr. buhaltere. Išėjo dėl bankroto. Dirbo pagal darbo sutartį. Jos darbo vieta buvo (duomenys neskelbtini). Tai buvo aikštelė, kurioje stovėjo 2 aukštų mobilūs nameliai, juose buvo įrengtos darbo vietos. Įmonės veiklos specifika buvo metalo laužo, metalinių pakuočių supirkimas, perdirbimas ir tolimesnė jų realizacija. Perdirbimas, t. y. metalo sukarpymas, supjaustymas arba supresavimas. Skirtingais periodais įmonės veikloje metalo ir metalinių pakuočių procentai galėjo keistis. Metalo buvo mažesnė dalis negu pakuočių. Metalą ir metalines pakuotes supirkdavo iš fizinių ir juridinių asmenų. Jeigu juridinis asmuo įmonei priduodavo metalą arba pakuotes, išrašydavo pardavimo sąskaitą faktūrą, kurią ji įvesdavo į apskaitą. 2015 m. sąskaitas faktūras jai pateikdavo vadovas A. V. el. paštu, paštu, priėmėjas. Nebūdavo patvirtintos tvarkos, kaip sąskaitos faktūros turėjo atkeliauti. Įmonės atstovas, kuris pridavė metalą, galėjo pateikti sąskaitas faktūras. Kai sąskaitą faktūrą įtraukdavo į apskaitą, vadinasi, užpajamuodavo gautas prekes. Būdavo daug ir pastovių juridinių asmenų. Įmonė „F.“ priduodavo metalą įmonei „A.“, matė jos išrašytas sąskaitas faktūras. Neįsivaizduoja, kas jai 2015 m. pateikė „F.“ sąskaitas faktūras. Kai juridiniai asmenys jai siųsdavo sąskaitas faktūras el. paštu, jas siųsdavo (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini). Pateikus sąskaitą faktūrą el. paštu, jai nereikėdavo direktoriaus patvirtinimo, ar šią sąskaitą galima įtraukti į apskaitą, nes ji pati pasitikrindavo važtaraštį. Asmenys galėdavo el. paštu atsiųsti sąskaitas faktūras be originalo. Ne visada el. paštu galėjo būti atsiunčiamas sąskaitos faktūros originalas, tačiau priedu turėdavo būti atsiunčiamas krovinio važtaraštis. Paties krovinio iškrovimo fakto negalėjo matyti, nes jos langai buvo į kitą pusę. Apdirbtą metalą siųsdavo į Latviją. Ji arba vadybininkė išrašydavo pardavimo sąskaitas faktūras. Apdirbto metalo siuntimas į Latviją turėjo ypatumus apmokestinime, buvo tarptautinio krovinio važtaraščiai. Neatsimena, ar 2015 m. apdirbtą metalą parduodavo juridiniams asmenims iš Lietuvos. Ikiteisminio tyrimo metu jai buvo rodytos sąskaitos faktūros iš „F.“. Ikiteisminio tyrimo metu jos parodymai yra teisingi, kad sąskaitos faktūros iš „F.“ buvo gautos el. paštu. El. paštą (duomenys neskelbtini) dažniausiai skaitydavo vadybininkė ir pastaroji atnešdavo atspausdintą sąskaitą faktūrą. 2015 m. vadybininkė buvo Ž. D.. Ji bendru el. paštu (duomenys neskelbtini) nesinaudodavo, naudojosi el. paštu (duomenys neskelbtini). Su įmonės „F.“ buhaltere susirašinėdavo el. paštu, tačiau su ja nėra pažįstama. Ji buvo viena atsakinga už sąskaitų faktūrų įtraukimą į buhalterinę apskaitą. Jeigu sąskaitos faktūros ateidavo į bendrą el. paštą, vadybininkė jai jas atnešdavo arba persiųsdavo į jos el. paštą. Fiziškai ji krovinio netikrindavo, tačiau svorį sutikrindavo krovinio važtaraščiu. Už krovinio sutikrinimą natūroje būdavo atsakingi vadovai ir aikštelės viršininkas. 2015 m. aikštelės viršininkas greičiausiai buvo V.. Sutikrinti galėjo direktorius V. ir jo pavaduotojas K., kuris buvo atsakingas už supirkimą ir buvo tiesioginis aikštelės viršininko vadovas. Įmonė „A.“ vykdė pakuočių atliekų tvarkymą, bet jiems pakuočių atliekų tvarkymą vykdė ir pirkėjas. Greičiausiai pakuotė būdavo tvarkoma ją suspaudžiant, supresuojant, kad būtų mažesnis tūris prieš ją siunčiant. Pirkėjas Latvijoje pirkdavo arba metalo laužą, arba metalinę pakuotę. Pakuotės ir metalas būdavo tvarkomi atskiru srautu. Atvažiuodavo mašina su krovinio važtaraščiu ir vienas egzempliorius likdavo įmonėje. Jeigu vykdavo pardavimas, jie išveždavo pakuotę arba metalo laužą. Kai pirkėjas jį gaudavo, patvirtindavo svorį ir jiems egzempliorius grįždavo. Krovinio važtaraštis atvažiuodavo iš karto su kroviniu, jis yra 3 egz. ir vienas egzempliorius pas juos likdavo. Krovinio važtaraštį galėdavo atnešti aikštelės viršininkas, E. ir A.. Nebuvo konkrečios aprašytos tvarkos, kas galėjo atnešti važtaraštį. E. buvo direktoriaus pavaduotojas. Metalinės pakuotės atliekas apskaitydavo pavadinimu „Metalinė pakuotė“. Su bendrove „A.“ jos niekas nesieja. Ji bendroje erdvėje yra girdėjusi, kad bendrovė imitavo veiklą, bet ji neigia, nes veikla vyko.

Ikiteisminio tyrimo metu L. Š. liudytoja 2018 m. spalio 5 d. apklausta 2018 m. spalio 5 d., 2018 m. spalio 16 d., 2018 m. spalio 29 d. (4 t., b. l. 153–155, 4 t., b. l. 158–160, 4 t., b. l. 161–170).

Liudytoja Ž. D. apklausta teisiamajame posėdyje parodė, kad įmonėje „A.“ dirbo vadybininke. Ikiteisminio tyrimo metu nurodytas jos išdirbtas laikas įmonėje yra teisingas. Iš darbo išėjo, nes norėjo susirasti darbą su didesniu atlyginimu. Buvo atsakinga už aplinkosaugą, ataskaitų ruošimą, žurnalų pildymą, supirkinėjo metalo laužą ir pakuotes, sudarydavo įsakymus ir raštus. Supirkinėjo metalą ir pakuotes kaip priėmėja, bet ne visada. Metalo laužo arba pakuočių priėmimo procesas vyksta, kai žmonės atveža metalą arba pakuotę, kurią pasveri, išrašai aktą ir atsiskaitai. Aktas vadinosi pirkimo-pardavimo aktu. Atsiskaitydavo su žmonėmis. Supirkdavo iš fizinių ir iš juridinių asmenų. Ji atsiskaitydavo su fiziniais asmenimis. Galėjo atsiskaityti ir su juridiniais asmenimis. Bendradarbiavo su įmone „F.“. Įmonė „F.“ jiems galėjo priduoti metalą, pakuotę. Asmeniškai įmonės „F.“ nepriminėjo, bet pildydama žurnalą matė įmonės sąskaitas. Ji žinodavo, kad atvykdavo iš „F.“, nes automobiliai būdavo pažįstami ir pažinojo vairuotoją J.. Žurnalą pildydavo sąskaitų, važtaraščių ir pirkimo-pardavimo aktų pagrindu. Ji žurnalą pildydavo, kai susirinkdavo dokumentai. Dokumentus pasiimdavo iš buhalterės. Įmonėje buvo bendrasis el. paštas (duomenys neskelbtini). Ji tvarkė bendrąjį el. paštą ir atsakydavo į el. laiškus. Sąskaitos faktūros būdavo gaunamos el. paštu. Yra normali praktika sąskaitas faktūras siųsti el. paštu. Jeigu ji matydavo sąskaitas faktūras bendrame el. pašte, ji jas atspausdindavo ir paduodavo buhalterijai. Jeigu atveždavo krovinį juridiniai asmenys ir nieko nebūdavo, ji jį priimdavo. Kai ji priimdavo krovinį, jai krovinio važtaraštį pateikdavo vežėjas. Važtaraščius archyvuodavo kartu su sąskaita. Važtaraštį, susegtą kartu su sąskaita, atiduodavo buhalterijai archyvuoti. „F.“ vairuotojo atvežtų metalinių pakuočių ir metalo ji asmeniškai nepriminėjo. Tą darbą 2015 m. turėjo dirbti aikštelės viršininkas G. V., taip pat galėjo priimti direktorius A. V., direktoriaus pavaduotoja J.. Direktoriaus pavaduotojas buvo vienas. Ikiteisminio tyrimo metu jai buvo pateiktos sąskaitos, išrašytos įmonės „F.“. Ji pati atsimena, kad nepriminėjo iš „F.“, nes nebuvo jos pagrindinės pareigos priminėti metalo laužą. Pasiskirstymo, kas priiminėdavo aikštelėje metalinę pakuotę ir metalo laužą, nebuvo. Dokumentų įforminimas vyko atskirai. Pagrinde priminėjo iš fizinių asmenų. Jeigu atveždavo judriniai asmenys, priimdavo ir iš jų. Priėmus krovinį, iš karto atsiskaitydavo su žmonėmis. Buvo kasa. Sumokėdavo visą sumą, jeigu kasoje buvo pinigų. Jeigu dideli kiekiai, surašydavo sąskaitą. Į kasą pinigus įnešdavo direktorius A. V.. Dažnai iš „F.“ atveždavo metalą ir pakuotes. Neatsimena, su kokia mašina metalą ir pakuotes atveždavo J.. Iš „F.“ jai neteko supirkinėti metalo ir pakuočių, nes visada būdavo direktorius ar viršininkas. Jai nėra skirtumo tarp sąvokų „Metalinės pakuotės“ ir „Metalinės pakuotės atliekos“. Jei neklysta, apskaitoje teikė kodą Nr. 1504. Supirktas pakuotes perduodavo atliekų tvarkytojams. Įmonė „A.“ tvarkymo veiklos pati nevykdė. Ji neatsimena, kam perduodavo pakuotes. Išėjusi iš įmonės nelabai su kuo bendrauja. Kai dirbo įmonėje, neturėjo įtarimų, kad darbas vykdavo fiktyviai.

Ikiteisminio tyrimo metu Ž. D. liudytoja apklausta 2018 m. spalio 16 d. (3 t., b. l. 178–180).

Liudytojas G. V. apklaustas teisiamajame posėdyje parodė, kad dirbo įmonėje „A.“ nuo 2013 m. vidurio iki 2015 m. pradžios. Buvo aikštelės viršininkas. Aikštelė buvo (duomenys neskelbtini). Išėjo iš darbo „A.“, nes ieškojo geresnio atlyginimo ir geresnių darbo sąlygų. Įmonės veikla buvo metalo laužo ir pakuotės supirkimas. Jo funkcijos buvo pasverti atvežtą kliento krovinį ir išrašyti priėmimo pardavimo aktą. Jei jo nebuvo, šiuos veiksmus galėjo atlikti direktorius V. arba J., jo tiesioginis viršininkas E. K.. E. K. pareigos buvo komercijos direktorius. Šių žmonių darbo vieta buvo (duomenys neskelbtini). Jis pagrinde supirkinėjo metalo laužą. Jeigu atveždavo metalines pakuotes ir jis būdavo vietoje, išrašydavo priėmimo pardavimo aktą. Metalą ir pakuotes atveždavo fiziniai ir juridiniai asmenys. Su fiziniais asmenimis jis atsiskaitydavo grynaisiais pinigais, o su juridiniais asmenimis jis neatsiskaitydavo. Juridiniai asmenys su savimi turėdavo krovinio važtaraštį. Vienas priėmimo pardavimo akto egzempliorius likdavo jam, kitas – buhalterijai. Buhalterijai priėmimo pardavimo aktą atiduodavo turbūt su važtaraščiu. Jam nėra skirtumo tarp sąvokų „Metalinė pakuotė“ ir „Metalinės pakuotės atlieka“. Sukaupdavo kažkokį metalo kiekį, jį supjaustydavo ir priduodavo į kitas įmones. Negali pasakyti, kas buvo daroma su metalinėmis pakuotėmis. Neatsimena, ar jam teko kažką priimti iš įmonės „F.“. Ikiteisminio tyrimo metu teisingai atsakė į klausimus. Įmonėje dirbo maždaug 1,5 m. Prieš išeinant iš darbo būdavo, kad dirbdavo ne visą dieną. Jis daugiau supirkdavo metalo laužą, bet būdavo daug ir pakuotės. Juridiniai asmenys atveždavo tonomis, fiziniai – mažiau. Fiziniai asmenys galėdavo atvežti įvairiai. Juridiniai asmenys per savaitę metalinės pakuotes atveždavo vieną arba du reisus, būdavo, kad neatveždavo. Kartais būdavo, kad juridinių asmenų atvežtas metalo laužas ir metalinės pakuotės būdavo sumaišytos ir jas tekdavo surūšiuoti. Rūšiavimas nebuvo fiksuojamas. Jeigu juridinis asmuo atveždavo maišytą metalą, mašiną sverdavo su viskuo. Sverdamas nematydavo, kas yra viduje. Jeigu juridinis asmuo teigdavo tam tikrą krovinio svorį, jis viską persverdavo. Sukaupdavo kažkokį kiekį metalinės pakuotės, ji būdavo supresuojama ir perduodama. Metalo laužą išveždavo ir jie, ir atvažiuodavo pasiimti pirkėjai. Įmonė „A.“ metalo atliekų ir metalinės pakuotės atliekų tvarkymo nevykdė. Jeigu būdavo didelis metalas, jie jį supjaustydavo, paruošdavo transportavimui. Už metalinės pakuotės perdavimą atliekų tvarkytojams buvo atsakingas direktorius arba direktoriaus pavaduotojas.

Ikiteisminio tyrimo metu G. V. liudytoju apklaustas 2018 m. spalio 12 d. (3 t., b. l. 183–185).

Liudytojas J. S. apklaustas teisiamajame posėdyje parodė, kad jis buvo UAB „F.“ vairuotojas. Įmonėje dirbo vairuotoju nuo 2014 m. arba 2015 m. iki 2018 m. Kai dirbo UAB „F.“ vairuotuoju, tarp jų su A. V. buvo darbiniai santykiai. Jis paimdavo metalą iš skirtingų vietų ir veždavo į „A.“ aikštelę (duomenys neskelbtini). Tai būdavo šveleris (sijos), statinės, skardinės, skardos. Į (duomenys neskelbtini) veždavo tik juodą metalą. Jo darbdavys gaudavo užsakymą iš fizinių arba juridinių asmenų. Jo darbdavys buvo L. Š.. Darbdavys jam pasakydavo paimti metalą iš ten ir nuvežti ten. Metalą važiuodavo pasiimti iš lauko, pastatų. Mažiausias metalo svoris, kurį teko paimti, buvo 1 tona, 0,5 tonos. Fizinis asmuo galėjo prisikaupti jo nurodytą kiekį metalo. (duomenys neskelbtini) pasisverdavo metalo svorį ir darbdavys L. Š. gaudavo svorį. Būdavo, kad važiuodavo į (duomenys neskelbtini) ir į (duomenys neskelbtini). Metalą priduodavo ne tik (duomenys neskelbtini). Kai prikaupdavo daugiau metalo, veždavo į „A.“. Jeigu iš įmonės pasiimdavo metalą, jiems duodavo važtaraščius. Važtaraščius atiduodavo L. Š.. (duomenys neskelbtini) buvo reikalinga pasisvėrimui ir iškrovimui. (duomenys neskelbtini) jokių dokumentų nepalikdavo. Metalo svorį patikrindavo A. V.. A. V. sau pasižymėdavo svorį, jis važtaraštį atiduodavo L. Š.. Iš fizinių asmenų važtaraščių neimdavo. Į (duomenys neskelbtini) retai važiuodavo fiziniai asmenys. Kai fizinis asmuo važiuodavo į (duomenys neskelbtini) aikštelę, jis bendraudavo su L. Š.. Pagal važtaraštį veždavo metalo pakuotę, t. y. skardinės, nedidelės statinės. Krovinys būdavo ir supresuotas, ir palaidas. Sunkvežimiu krovinį galėjo atvežti ir supresuotą, ir palaidą. Krovinio 1 kubas sveria 1,5 tonos. Supresuotą krovinį galėjo vežti 4-5 vnt. kubų. Nesupresuotą krovinį galėjo vežti apie 6-7 tonas, būdavo ir 4 tonos. Negali pasakyti kaip dažnai 2015 m. teko važiuoti į „A.“ aikštelę. Jis vienas važinėdavo iš „F.“ į „A.“. Jam teko pasirašinėti metalo laužo pirkimo-pardavimo sutartis. Jam teko pasirašinėti pinigų išmokėjimo kvitus. Pinigų išmokėjimo kvitus išrašydavo pagal kasos pajamų orderį. Negali atsakyti į klausimą, ar dokumentuose nurodytas kiekis visada atitikdavo su tikruoju kiekiu. Būdavo, kad L. Š. išduodavo dokumentus ir duodavo jam pasirašyti. Ne visada tikrindavo, kas būdavo parašyta tuose kvituose, nes pasitikėjo žmogumi. Negali pasakyti, kiek kartų teko pasirašyti ant pakuočių dokumentų. Su fiziniais asmenimis jis atsiskaitinėdavo. Su fiziniais asmenimis atsiskaitydavo, kai jie atvažiuodavo į aikštelę (duomenys neskelbtini). Iš fizinių asmenų metalą jis surinkdavo fiziškai. Iš patalpų metalą pakraudavo įvažiavęs į patalpas su mikroautobusu. Iš sandėliukų žmonės metalą išnešdavo į lauką, kuris būdavo krūvoje. Fiziniai asmenys važtaraščio nepateikdavo. Kai važtaraščio nebūdavo, krovinį veždavo darbdavio paliepimu, be dokumento. Metalo balionėlis, t. y. aerozolio, dezodoranto pakuotės. Jis atsiskaitydavo su fiziniais asmenimis pagal kvitą grynaisiais pinigais. Mikroautobusą jis irgi vairavo. Be dokumentų iš fizinių asmenų surinktą metalo kiekį veždavo į „F.“ aikštelę. Kai prisikaupdavo konteineris, darbdavys L. Š. sakydavo metalą vežti į „A.“ arba į kitas aikšteles. Kai veždavo iš „F.“ į „A.“ aikštelę, metalas galėjo būti išrūšiuotas ir neišrūšiuotas. „F.“ buvo sunkvežimis, autobusas, su kuriais veždavo metalą. Paskui atsirado dar daugiau transporto priemonių. Tiksliai negali pasakyti, kada atsirado kitos transporto priemonės. Aikštelės viršininkas pats galėdavo išvežti metalo laužą. Jo darbą be jo taip pat galėjo atlikti direktorius ir aikštelės viršininkas. Su sunkvežimiu ant (duomenys neskelbtini) esančių svarstyklių negalima užvažiuoti, nes jos buvo per mažos. Jeigu svarstyklės būdavo per mažos, žmonės metalą iškraudavo su krautuvu. Su automobiliu neužvažiuodavo ant svarstyklių. Metalo svoris visada būdavo paskaičiuojamas. Jam nebuvo žinoma, kas privalėdavo automobilį pasverti tuščią prieš pakrovimą ir po iškrovimo. (duomenys neskelbtini) mikroautobusą galėjo pasisverti, o sunkvežimį buvo neįmanoma pasverti. Jis nežinodavo, kokį svorį iš tikrųjų veždavo.

Liudytojas A. N. apklaustas teisiamajame posėdyje parodė, kad jo darbo vieta buvo (duomenys neskelbtini). Dabar nebedirba toje įmonėje. 2015 m. dirbo UAB „A.“, (duomenys neskelbtini). Įmonėje pradirbo apie 16-17 m., iki 2018 m. Išėjo, nes užsidarė. Jis buvo hidromanipuliatoriaus operatorius. Jis, valdydamas šį įrenginį, pakraudavo metalą į vagoną iš kliento automobilio. Klientai atveždavo metalą į supirkimo aikštelę. Jeigu būdavo daug metalo, jis iškraudavo metalą. Jeigu būdavo mažai metalo, jie patys išsikraudavo ir jie metalą sandėliuodavo. Kuomet prisirinkdavo kiekis, jis jį kraudavo į vagoną. Jis kraudavo skardą, trejetuką, t. y. mašinų dalys, armatūra. Be to, dar kraudavo pakuotę, t. y. skardinės, statinių talpos. Skardinės būdavo iš metalo pakuotės. Metalo pakuotė būdavo palaida, bet ji savaime susipresuodavo jam kraunant. Būdavo nedaug iš anksto supresuotos pakuotės. Pakuotės nekraudavo į vagonus. Pakuotes kraudavo į automobilius. Automobilių priekabose būdavo konteineriai. Būdavo automobiliai, kurie patys krovėsi. Jeigu atvažiuodavo automobilis, kuris neturėjo griebtuvo ir nebuvo pritaikytas krovimui, jis pakraudavo. Pakuotė buvo atskiriama nuo gero metalo ir ji stovėjo atskirai. Pakuočių į vagonus nekraudavo, o tik į kitus automobilius, jeigu jie neturėdavo savo griebtuvo. Pakuotę iškraudavo į aikštelę, jeigu ją kažkas atveždavo. Žino, kad pakuotę atveždavo jų įmonės automobiliai. Vairuotojui J. pakraudavo pakuotę, o jis metalinę pakuotę išveždavo. Būdavo atvejų, kai atvažiuodavo J. S. ir atveždavo metalinę pakuotę, kurią jam reikėjo iškrauti. Būdavo atvejų, kai J. S. atvažiuodavo tuščias ir jis pastarajam pakraudavo pakuotę. Būdavo, kad J. atveždavo skardą ir trejetuką. Kai jis kraudavo pakuotę, jo pagalbininkas pažiūrėdavo, kad pakuotė nebūtų už bortų. Būdavo atstovai, kurie užlipdavo, pasižiūrėdavo ir nufotografuodavo. Svarsčiai pas juos būdavo kieme, bet ekranas buvo biure, todėl jis svarsčių duomenų nematydavo. Nematydavo automobilio važiavimo per svarstykles proceso. Būdavo, kad tame pačiame automobilyje atveždavo metalinę pakuotę, kuri buvo neatskirta nuo kito metalo. Jeigu taip būdavo, jie su porininku išrinkdavo rankiniu būdu. J. S. atveždavo ir išveždavo pakuotę su sunkvežimiu. J. neturėjo hidromanipuliatoriaus. Jis važtaraščių nematydavo, jam niekas jų nerodydavo. Fiziniai asmenys atveždavo labai nedaug metalinių pakuočių. Metalą kraudavo į vagonus, nes jį veždavo į Klaipėdą. „A.“ įmonės pavadinimai keitėsi. J. neturėjo griebtuvo ir neturėjo galimybės pats pasikrauti. Nematė, kad J. metalinę pakuotę atvežtų su mikroautobusu.

Liudytoja B. R. (C. direktorė) apklausta teisiamajame posėdyje parodė, kad kadangi C. (toliau – ir Organizacija) yra įgaliota gamintojų ir importuotojų įgyvendinti tam tikras pareigas, įskaitant ir pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą, ji (C.) paslaugas įsigyja iš atitinkamų paslaugų tiekėjų. Viena dalis paslaugų yra inicijuojama ir privaloma, kaip pareiga neginčijamai iš savivaldybių teritorijose veikiančių paslaugų tiekėjų – atliekų tvarkytojų. Tačiau, kad būtų įvykdytos užduotys, tų sutvarkomų kiekių, įsigytų iš tų paslaugų tiekėjų, nepakanka pilnam užduočių įgyvendinimui. Organizacija paslaugas įsigyja iš paslaugas teikiančių nekomunaliniame sraute arba iš mišrių atliekų apdorotojo. Tam, kad įsigytų paslaugas, ji skelbia ministro nustatyta tvarka konkursus. Būtent šiuo atveju „A.“ įmonė konkurso būdu buvo atrinkta, kaip paslaugų tiekėjas. Konkursas buvo paskelbtas 2014 m. ir sutartis pasirašyta 2015 m. pradžioje. Tos paslaugos yra atlygintinos iš Organizacijos pusės. Kokią kainą siūlo paslaugų tiekėjas, tokią kainą Organizacija ir moka. Jeigu pasiūlytų paslaugą trys paslaugų tiekėjai, kurie tvarkytų atitinkamas pakuočių atliekas, Organizacija pirmiausia žiūrėtų atitikimą ir pagal kainos kriterijų pigiausią kainą. Šiuo atveju kaina buvo apie 70 Eur su PVM už sutvarkytą toną. Jeigu pats paslaugų tiekėjas negali pilna apimtimi įvykdyti visų įsipareigojimų arba galvoja, kad negalės, jam yra galimybė sudaryti sutartį su subtiekėjais. Paslaugų tiekėjas gali sudaryti paslaugą iš šalies informuodamas Organizaciją apie pasitelktus subrangovus. Juos informuoja, kad pasirinko atitinkamą subrangovą ir subrangovas turi atitikti lygiai tokius pačius kvalifikacinius reikalavimus, kaip generalinis rangovas. Jie turi patikrinti kvalifikacinius reikalavimus. Kai yra patikrinami kvalifikaciniai reikalavimai, tuomet informuojamas paslaugų tiekėjas, kad su juo yra pasirašoma sutartis ir paslaugų tiekėjas įgaliojimus dėl atitinkamo prisiimto kiekio privalo vykdyti. Kaina būna nustatyta už 1 toną, o pats kiekio poreikis metų pradžioje yra nežinomas, todėl yra derinamas metų eigoje, nes nežino, kiek gamintojai ir importuotojai išleidžia pakuočių į rinką. Gamintojai ir importuotojai pateikia preliminarius metinius planus ir kiekvieną ketvirtį tikslina į didesnę ar mažesnę pusę. Su subrangovu yra viena sutartis, už kurią atsakomybę prisiima generalinis rangovas. Ir tada vyksta pats paslaugos teikimas. Paslaugos tiekimą sužino pagal gamintojų ir importuotojų pateiktus užsakymus, ketvirtinius arba metinius planus. Po to jų darbuotoja R. B. siunčia užsakymą paslaugos tiekėjui, kiek atliekų jis įsigys iš komunalinio srauto, ir paslaugų tiekėjas turi išduoti įrodančius dokumentus, patvirtinančius pakuočių atliekų perdavimą. Organizacijai tokią pažymą gali išrašyti tik surinkėjas. Šiuo atveju „A.“ buvo ir atliekų surinkėjas, ir eksportuotojas. „A.“, kaip eksportuotojas, išrašo „A.“, kaip surinkėjui, o „A.“, kaip surinkėjas, išrašo įrodantį dokumentą Organizacijai. Pagal sudarytą sutartį „A.“ buvo tik surinkėjas, nes Organizacijai išduoti įrodantį dokumentą gali tik surinkėjai. Pats „A.“ išrašo pažymą, patvirtinančią, kad jis surinko tam tikrą kiekį metalinių pakuočių atliekų. Turi būti dvi pažymos: viena, kad atliekos yra surinktos, kita – kad perdirbtos. Jiems sudarant sutartį nėra žinoma, kas perdirbs. Surinkėjas yra įrašomas į agentūros sąrašą, agentūrai pateikia visus dokumentus, patvirtinančius, kad jo atliekos bus perdirbamos. Jeigu neklysta, „A.“ buvo perdirbėjas, eksportuotojas. „A.“ galėjo išrašyti dvi pažymas, bet jis atsiskaitydavo su jais tik kaip surinkėjas. Perdirbtas kiekis negali būti mažesnis negu surinktas kiekis, kuris yra nurodomas pažymoje. Fiziškai Organizacija neturi galimybių patikrinti eksportuojamus kiekius. Paslaugų tiekėjas apie eksportuojamus kiekius turi informuoti Aplinkosaugos departamentą prieš kelias dienas, kurio funkcija yra tikrinti, ar tos atliekos yra išvežamos. Mokėjimai atsiskaitomi remiantis sąskaita faktūra. Sąskaitą faktūra pateikia surinkėjas, generalinis rangovas. Šiuo atveju ją išrašo „A.“, kaip surinkėjas Organizacijai. Atliekų tvarkymo sistemoje ne visais atvejais pirmiausia pateikiama pažyma kartu su sąskaita faktūra. Kartais pirma apmokama sąskaita faktūra, kad paslaugų tiekėjas galėtų vykdyti veiklą. Pažymoje gali būti kelios sąskaitos faktūros ir viena pažyma apima visas sąskaitas faktūras. Retas atvejis, kad būtų viena pažyma ir viena sąskaita faktūra. Nebuvo kažkokių nustatytų terminų, kad pasibaigė mėnuo ir išrašoma sąskaita faktūra. Visiškai nepriklausė nuo laikotarpio pasibaigimo. Svarbu, kad sąskaitoje faktūroje nurodyta pinigų suma apimtų visas paslaugas, suteiktas su pažymomis. Sąskaitų faktūrų sutikrinimo funkcijas turėjo atitinkami darbuotojai. Sąskaitas faktūras gaudavo Organizacijos finansų vadovė, ji pasižiūrėdavo sutartį ir susiderindavo su R. B. dėl užsakomo kiekio. Finansų vadovė nuspręsdavo, kas mokės. „A.“ jiems sukėlė įtarimų, nes buvo panaikinti visi įrodantys dokumentai, išduoti „A.“ visoms organizacijos, kurios tuo metu veikė. Iš pradžių abejonių dėl veiklos skaidrumo kilo Departamentui. Įtarimas dėl žirklių kilo, nes nei žirklės buvo įsigytos, nei buvo grąžinti pinigai. „A.“ turėjo teisę surinkinėti bet kokią pakuotę. Komunalinis srautas, t. y. srautas, kuris susidaro pas gyventoją. „A.“ sutartis su „F.“ buvo dėl atliekų tvarkymo iš nekomunalinio srauto. Tai susidaro pas juridinius vienetus. Gali būti papildoma atliekų valdymo sistema, kada atliekų tvarkytojas vykdo supirkimą iš gyventojų. „A.“ turėjo teisę supirkinėti pakuotę iš „F.“. „A.“ buvo įrašytas į atliekų tvarkytojų sąrašą, kaip įmonė, turinti eksportą perdirbimui. „A.“ eksportavimą turėjo teisę kontroliuoti Departamentas. Departamentas patikrino ir jam sukėlė įtarimų. Pagal „A.“ pateiktą prašymą žirklės buvo skirtos metalo atliekų smulkinimui, t. y. perdirbimo veiklai vykdyti. Duomenų, apie tai, kad atliekos buvo perdirbamos žirklėmis, jie neturi. Taip pat neturi duomenų, kad jos būtų įsigytos. „A.“ nesurinkinėjo atliekų iš komunalinio srauto. „A.“ surinkinėjo atliekas iš nekomunalinio srauto. Komunalinis srautas tas, kuris susidaro „varpeliuose“, ko „A.“ nevykdė. Tačiau ne visi gyventojai „varpeliuose“ atsikrato atliekų. „A.“ galėjo turėti papildomą sistemos diegimo sutartį, kur savivaldybė leidžia jai supirkinėti iš atitinkamos Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų metalinės pakuotės atliekas. Gyventojas metalinės pakuotės atliekas dėl finansinių paskatų gali priduoti į aikštelę. Reikia pažiūrėti sutartį, ar „A.“ turėjo teisę surinkti metalinės pakuotės atliekas iš gyventojų. „A.“ turėjo teisę supirkti metalinę pakuotę iš juridinių asmenų. Tai yra nekomunalinis srautas. „F.“ turėjo veikti tos pačios sutarties apimties rėmuose, kaip ir „A.“, bet konkrečiai nepasakys, kokiu būdu ir iš ko surinkdavo, nes reikėtų tikrinti dokumentus.

Ikiteisminio tyrimo metu B. R. liudytoja apklausta 2018 m. balandžio 17 d., 2018 m. spalio 12 d., 2018 m. gegužės 31 d. (3 t., b. l. 193–197, 188–191; 4 t., b. l. 1–145).

Liudytoja I. M. apklausta teisiamajame posėdyje parodė, kad pats pirmas negeras signalas buvo C. kratos dėl „F.“ dokumentų. Darbuotojai buvo kviečiami į apklaustas, bet kažkokių kitų konkrečių veiksmų nebuvo imtasi. Kitas žingsnis buvo prasidėjęs „A.“ skandalas – panaikinti dokumentai. Esminis momentas buvo 2017 m. lapkričio mėnesį A. G. sulaikymas, kai jis per Organizaciją „plovė“ pinigus. Buvo imtasi visų teisinių veiksmų, nes visi veikę Organizacijoje asmenys buvo su tuo nesusiję, vykdė skaidrią veiklą. Pareiškimų buvo nemažai. Kadangi visas veikimas buvo susijęs su A. G. iniciatyvomis teikti žirklių pirkimo pinigus. Didelėje byloje buvo pateikti visi įrodymai. Kai prasidėjo didelis skandalas, iš Aplinkos apsaugos (visų institucijų) sužinojo, kad „A.“, kreipdamasis ir prašydamas tam tikros finansinės paramos, nevykdė veiklos. Aplinkos apsauga buvo sustabdžiusi leidimą, tik vienas nesąžiningas pareigūnas iš korupcinių paskatų nebuvo įdėjęs pranešimo į sistemą, kad įmonė veiklos įvykdyti negali. Nei viena organizacija negalėjo matyti, nuo kada įmonė nebegalėjo vykdyti veiklos. Kadangi „A.“ buvo nesąžiningas veikėjas, jis Organizacijos neinformavo apie esančią situaciją. Kadangi buvo keliamas klausimas dėl įmonės veiklos, visos įmonės, kurios veikė atliekų tvarkymo sektoriuje pagal tą pačią nusikalstamą schemą, naudojo dalinį imitacinį modelį, t. y. dalį veiklos vykdo, o kitą dalį imituoja ir tokiu būdu pasisavindama organizacijų mokamų pinigų. Pagrindimas buvo bendras veikimas su „F.“, 100 tonų tvarkymui reikalingos žirklės veiklai išplėsti. Jie prašė, kad žirkles finansuotų Organizacija. Tai nebuvo parama, nes „A.“ nebuvo paramos gavėjas. Tai yra tikslinio dalyko įsigijimas konkrečiai veiklai, t. y. atliekų tvarkymo sektoriui. Tie pinigai niekaip kitaip negali būti panaudojami, kaip tik tikslingai įsigyjant žirkles, kitaip pinigai turi būti grąžinti. Žirklės buvo reikalingos smulkinimo veiklai vykdyti. Dėl žirklių buvo kalbama apie bendrą darbą su „F.“. Tam, kad gauti paramą, turi būti pagrįsta. Tai yra tikslinis kažkuriam laikui suteikiamas finansinis palaikymas, kuris turi grįžti. Nieko kito už pinigus negalima nei įsigyti, nei pirkti. C. kratos metu ieškojo „F.“ dokumentų.

Po liudytojos I. M. apklausos liudytoja B. R. papildomai paaiškino, kad yra įstatyme galimybė finansuoti C. ir patį tvarkymą. Čia nebuvo neatlygintas pinigų davimas, buvo laikinas pinigų paskolinimas. Jie nurodė, kad jiems reikia įsigyti perdirbimo žirkles, kurioms neturi finansavimo šaltinio, ir Organizacija suteikė paramą. Tuos pinigus turėtų grąžinti.

Liudytojas J. Č. apklaustas teisiamajame posėdyje parodė, kad jam teko pridavinėti metalą gal vieną kartą. Tai buvo prieš 7-8 metus. Jis neprisimena, ar tai galėjo būti 2015 m. Teko priduoti juodąjį metalą (duomenys neskelbtini). Jis pridavė kampelį, kažkokius vamzdžius ir viskas. Metalo buvo nedaug – 300-400 kg. Jis pridavė metalą, davė pasą. Kadangi jis lietuviškai nemoka, jam davė popierių, o pasirodo, kad ten parašė keletą kartų daugiau metalo. Jam sakė, kad buvo parašyta, kad labai daug priduota metalo. Atrodo, kad nepasirašė dokumento. Skardinė nuo alaus yra spalvotas metalas. O konservų pakuotė yra juodasis metalas. Jis neprisimena, ar pridavė konservų pakuotę. Negalėjo būti, kad jis pridavė 4 tonas metalo. Negalėjo priduoti 25 tonas metalo. Už metalą gavo apie 70 Lt. Negalėjo gauti 3 000 Eur.

Liudytoja A. V. apklausta teisiamajame posėdyje parodė, kad yra apklausiama 4 kartą dėl metalo, kurį ji pridavė. Ji pridavė metalą supirktuvėje „F.“ (duomenys neskelbtini), kai dar buvo litai. Ji valė namus: statybinės atliekos, buitinė technika. Pridavė juodąjį metalą. Atskirai vežė juodą ir spalvotą metalą. Gal 4-5 kartus vežė priduoti metalą. Pridavė mašininius laidus, šaldytuvus, skalbimo mašinas. Pridavė viską į tą pačią aikštelę. Iš trijų butų atsivežtą metalą ji surūšiavo ir pridavė. Šaldytuvai buvo išardyti, viskas buvo išrinkta. Pridavė automobilių laidus ir detales. Už tai kiekvieną kartą gaudavo pinigus. Jai reikėjo pasirašinėti ant pinigų čekių. Prisimena, kad gavo 200-300 Lt. Bendrai už priduotą metalą galėjo gauti 1 000 Lt. Nežino, ką reiškia „metalinė pakuotė“. Konservų dėžutes pridavė kartu, bet pridavė kaip atskirai. Galėjo priduoti 4-5 maišus metalinių pakuočių atliekų. Metalines pakuotes vežė 100 l šiukšlių maišuose. Negalėjo priduoti metalinės pakuotės 1 t 800 kg. Ikiteisminio tyrimo metu jai rodytame dokumente buvo ne jos parašas. Niekada jai niekas nesiūlė pasirašyti už didesnį kiekį. Jai buvo arti vežti, nes gyvena (duomenys neskelbtini).

Teismas paskelbė liudytojos A. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose nurodyta, kad į klausimą, ar žinoma UAB „F.“, jei taip, tai iš kur, atsakė, kad jos miręs sūnus turėjo 4 mašinas. Jos buvo visos senos ir jos visos stovėjo kieme, jos buvo nevažiuojančios. Todėl ji nusprendė išsivalyti ir priduoti. Pridavė UAB „F.“ (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) Vežė apie 6-5 kartus. Suma neviršijo vieno karto nei 200 Eur. Veždavo su lengvąja mašina arba su priekaba. Pardavė autodetales, variklius, supjaustytus kėbulus ir statybines atliekas (profiliai, kampuočiai). Į klausimą, ar pagal 2015 m. gegužės 19 d. metalo laužo pirkimo-pardavimo aktą Serija FR Nr. 191 pardavė UAB „F.“ nurodytas atliekas, atsakė, kad kaip jau ir minėjo, pardavė autodetales, variklius, supjaustytus kėbulus ir statybines atliekas (profiliai, kampuočiai). Nori parodyti, kad pagal šį aktą ji nepardavė nurodytų atliekų, nes sumos tokios kaip 950,96 Lt ji negavo vienu metu. Tokios sumos niekada nebuvo. Be to, jai parodytas pinigų išmokėjimo kvitas 2015 m. gegužės 19 d. Nr. 191, rašysena ir parašas yra ne jos. Priduodant atliekas pasirašydavo tik ant kvito, žurnaluose nepasirašė (3 t., b. l. 35–36).

Perskaičius liudytojos A. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (3 t., b. l. 35–36, 40–41), liudytoja patvirtino savo parodymus ir nurodė, kad parodymais galima tikėti ir vadovautis.

Liudytoja I. J. apklausta teisiamajame posėdyje parodė, kad buvo apklausta Gedimino pr. 40 dėl metalo. Ji atveždavo su sūnumi metalą. Veždavo metalą į (duomenys neskelbtini) Įmonė „F.“ jai negirdėta. (duomenys neskelbtini) yra priduodamas metalas. Ji asmeniškai pridavinėjo metalą kokius tris kartus. Ji pridavinėjo statines, automobilio variklį, šaldytuvo ir siurblio variklius, šiltnamio vamzdžius. Taip pat pridavinėjo smulkesnius daiktus. Pridavinėjo monetas. Neatsimena, ar pridavinėjo skardines. Pridavinėjo metalą 2017 m. Pasirašyti jai reikėjo, bet dokumento į rankas nedavė. Ji galėjo priduoti 50 kg. Gavo apie 20 Eur. Ją apklausinėjo tyrėjas policijoje. Jai tyrėja nerodė jokio dokumento.

Perskaičius liudytojos I. J. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (3 t., b. l. 62–63), liudytoja paaiškino, kad čia ne jos parašas. Neatsimena apklausos. Vartų nepridavinėjo. Negavo 8 500 Eur sumos. Negalėjo priduoti 5 tonų.

Liudytojas I. D. apklaustas teisiamajame posėdyje parodė, kad jam teko važiuoti į Gedimino pr. 40 vieną kartą. Atsimena, kad jį apklausinėjo dėl metalo. Iš namų vieną kartą išvežė 2 tonas įvairaus metalo. Jo namai yra (duomenys neskelbtini). Neprisimena, kada tai buvo. Neprisimena, kur metalą išveždavo. Jis pats truputį metalo išvežė, bet neprisimena, kad išvežė 2 tonas metalo. Neprisimena, kiek gavo pinigų. Prisimena, kad buvo apklaustas tyrėjo. Neprisimena, ar tyrėjas jam rodė dokumentus. Kai pridavė metalą, neprisimena, ar gavo dokumentus. Gali būti, kad pasirašinėjo ant dokumentų.

Perskaičius liudytojo I. D. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (3 t., b. l. 88–89), liudytojas paaiškino, kad jo ikiteisminio tyrimo parodymais galima tikėti. Tiek tonų iš namų nebuvo išvežęs. Tiek pinigų irgi negavo.

Liudytojas M. L. apklaustas teisiamajame posėdyje parodė, kad buvo anksčiau apklaustas teisme dėl priduoto metalo. Jis pridavė metalą 2015 m. Pridavinėjo metalą porą kartų, kažkur prie (duomenys neskelbtini). Neatsimena įmonės pavadinimo. „F.“ jam girdėtas pavadinimas. Lyg tai metalą pridavinėjo (duomenys neskelbtini). Jis nepridavinėjo skardinių ir dėžių. Pridavinėjo automobilio detales, skalbimo mašiną. Neatsimena priduoto metalo svorio. Jis nuvežė metalą mikroautobusu. Metalo kiekis galėjo būti iki 1 tonos. Jis neatsimena, kiek gavo pinigų. Jis atsimena, kad formaliai pildė kažkokį dokumentą. Nesigilino į pasirašomo dokumento turinį. Tikrai negalėjo gauti 1 000 Eur už metalą.

Perskaičius liudytojo M. L. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (3 t., b. l. 103–104), liudytojas paaiškino, kad buvo apklaustas pas tyrėją 2017 m. Tvirtina savo parodymus. Metalo laužą vežė du kartus. Kitus du kartus vežė spalvotą metalą.

Liudytojas A. D. apklaustas teisiamajame posėdyje parodė, kad jis dirbo „F.“ nuo 2015 m. Jis iš pradžių buvo vairuotojas, o paskui mėnesį buvo sandėlininku. Metalą vežiojo nedideliu mikroautobusu. Jam reikėjo vežioti spalvotą ir juodą metalą. Dažniausiai metalą reikėdavo pasiimti iš (duomenys neskelbtini) ir nuvežti į (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini). Juodą metalą dažniausiai veždavo į (duomenys neskelbtini), o į (duomenys neskelbtini). veždavo ir tokį, ir tokį. Jis metalą priduodavo iš vienos aikštelės į kitą aikštelę. Jam yra žinoma įmonė „A.“, jos aikštelė yra (duomenys neskelbtini). Metalą pasverdavo „A.“ aikštelėje. Tuo metu jam nereikėdavo pildyti dokumentų. Apskaitininkė turėdavo užpildyti ir išsiųsti dokumentus L. Š.. Į (duomenys neskelbtini) aikštelę iš kitos aikštelės veždavo skardas, dėžes. Skarda būdavo atskirai priduodama ir pasveriama, o sunkus metalas atskirai. Skarda, t. y. 2 mm lakštai, gali būti kibiras, atliekos, nestoro metalo gabalai. Metalinė pakuotė yra tara. Taros iš „F.“ atskirai neveždavo į „A.“ aikštelę. Būdavo statinių, bet jas kartu į vieną krūvą sumesdavo, todėl nežino, ar jas išrūšiuodavo. Metalinės pakuotės veždavo iki 10 proc. Sverdavo skardą ir juodą metalą. Metalinės pakuotės greičiausiai pakliūdavo į skardą. Buvo atskirai sveriama skarda ir metalas. Iš fizinių asmenų jam porą kartų teko surinkti metalą. Kai jis važiuodavo surinkti metalą iš fizinių asmenų, metalo kiekis būdavo nedidelis. Neatsakys, kokį kiekį metalo veždavo iš fizinių asmenų. Tarp žmonių priduoto metalo galėjo būti įmestų skardinių, bet nedaug. Vieną kartą vežė šlamšto iš garažo, kitą kartą vežė išardytą buitinę techniką. Tą kiekį jis vežė į „F.“. Žmonės važiuodavo kartu ir pasverdavo metalą kartu. Savaitės bėgyje tekdavo 2-3 kartus kursuoti su mašina į „A.“. Jam pažadėjo pakelti atlyginimą ir pakeitė jam pareigas. Sandėlininku jis dirbo mėnesį ir išėjo į kitą darbą. Jis metalo pakuotės kiekio nematė ir daugumos žmonių, už kuriuos pasirašinėjo, nematė. Jis pasirašinėjo pirkimo-pardavimo sutartis. Jis nematė nei žmonių, nei pakuočių. Dažniausiai žmonių nematė ir pasirašinėjo dokumentus. Jam taip liepė daryti L. Š.. Už realų kiekį atsiskaitydavo su žmonėmis grynaisiais pinigais. Nebūtą kiekį nuspręsdavo L. Š.. Jis visą mėnesį taip ir dirbo. Tai buvo jo tikroji išėjimo iš darbo priežastis. Jis išmokėdavo žmonėms grynuosius pinigus. Tuo metu nesuprato, kodėl taip vyko. Kai dirbo sandėlininku, jo darbo vieta buvo (duomenys neskelbtini). Būdavo, kad jam dokumentus atnešdavo be žmonių. Dokumentuose būdavo įrašyti kiekiai, kainos. „F.“ turėjo dvi mašinas. Mikroautobusas galėjo vežti 1 toną 700 kg metalo. Sunkvežimis galėjo vežti 10 tonų. Jis dirbo (duomenys neskelbtini). Sunkvežimiu didesnį spalvoto metalo kiekį veždavo į Klaipėdą, Alytų, Rygą. Sunkvežimis būdavo reikalingas dideliems kiekiams. Sunkvežimis veždavo juodąjį metalą iš kitų objektų į „A.“, bet jis to nematydavo. Galėjo būti, kad metalas į (duomenys neskelbtini) patekdavo iš kitų objektų. Didesnį automobilį vairuodavo J. S..

        Perskaičius liudytojo A. D. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (11 t., b. l. 7–10), liudytojas nurodė, kad jo parodymais galima tikėti.

Liudytoja A. M. apklausta teisiamajame posėdyje parodė, kad jai teko dalyvauti apklausoje Gedimino pr. UAB „F.“ jai yra žinoma. Ji su vyru ten priduodavo metalo laužą. Įmonė yra (duomenys neskelbtini) Priduodavo buitinę techniką – dviračius, mikrobangų krosneles. Negali pasakyti laiko, kada pridavė metalą. Jai sudėtinga atsakyti į klausimą, kas yra metalinė pakuotė. Yra pridavusi skardines. Pridavė ne pilną maišą skardinių. Iš viso metalą pridavė keturis kartus. Už metalo pridavimą gavo pinigų. Daugiausiai per vieną kartą gavo 20-30 Eur. Kai pridavė metalą, jai teko pasirašyti dokumentą. Dokumente, kuriame pasirašė, buvo neteisingai nurodytas metalo svoris ir suma. Jai pasiūlė dokumentą pasirašyti J.. Ji suprato, kad J. yra darbuotojas. Metalą atvežė savo automobiliu. Ji nematė kaip sverdavo metalą. Negalėjo priduoti 24 tonų metalo. Nesidomėjo, kodėl buvo prašyta pasirašyti ant dokumento.

        Perskaičius liudytojos A. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (3 t., b. l. 133–134), liudytoja patvirtino savo ikiteisminio tyrimo parodymus.

Liudytoja A. K. apklausta teisiamajame posėdyje parodė, kad įmonė „F.“ jai girdėta, nes arti gyvena. Ji kažkada įmonėje pridavė metalą – keptuves, puodus. Metalą nešdavo rankomis ir veždavo su karučiu. Sunkesnius daiktus veždavo su karučiu. Nebuvo daiktų, kurių nenuvežtų su karučiu. Nesupranta, kas yra metalinė pakuotė. Ji priduodavo skardines nuo alaus. Kai prisirinkdavo daug skardinių, tada nešdavo jas priduoti. Skardines numesdavo į daržinę, o paskui jas sulankstydavo ir sudėdavo į maišą. Maišas buvo didelis. Neatsimena, kiek tokių maišų pridavė. Buvo atvejų, kad iš jos atvažiavo pasiimti metalo. Ji iš kaimynų surinkdavo daiktus ir juos priduodavo. Jai reikėjo pasirašyti, kai priduodavo metalą. Jai reikėjo pinigų, todėl ji nežiūrėjo už ką pasirašė. Daugiausiai gavo 10 Eur už priduotą metalą. Negalėjo gauti 2 776 Eur už priduotą metalą. Negalėjo priduoti 25 tonų metalo.

        Perskaičius liudytojos A. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (3 t., b. l. 98–99), liudytoja patvirtino savo ikiteisminio tyrimo parodymus.

Liudytojas S. L. apklaustas teisiamajame posėdyje parodė, kad įmonėje „F.“ pridavė metalą. Įmonė yra prie (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Tai buvo 2015 m. Ten buvo vieną kartą. Pridavė iškastą iš žemės juodą metalą. Metalas, kurį pridavė, nebuvo metalinė pakuotė. Pridavė 100-150 kg metalo. Gavo 30 Eur. Jo kažkoks vyras paprašė pasirašyti ant dokumento ir pasakė, kad surašys keletą metalo kilogramų daugiau. Jis suprato, kad jis pridavė tonas, o iš tikrųjų pridavė 150 kg. Vyras jam pasakė, kad už jo parašą sumokės 20 Eur. Nepridavė 5 tonų metalo. Nepridavė dėžučių nuo konservų, alaus skardinių. Jo atvežtą metalą svėrė ant svarstyklių. Neatsimena, ar buvo sveriamas automobilis, bet metalas buvo maišuose.

        Perskaičius liudytojo S. L. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (3 t., b. l. 138–139), liudytojas patvirtino savo ikiteisminio tyrimo duotus parodymus.

Liudytojas J. V. apklaustas teisiamajame posėdyje parodė, kad įmonėje „F.“ pradėjo dirbti 2013-2014 m. „F.“ faktiškai pradirbo dvi savaites. Jo pareigos buvo sandėlio vadovas. „F.“ buvo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) Toje vietoje buvo sąvartynas. „F.“ užsiėmė metalo laužo supirkimu. Jo darbo vieta buvo vagonėlyje. Jis per 8 darbo dienas net nespėjo įvažiuoti į visą sistemą, kadangi jam buvo nauja sfera. Jam buvo parodyta teritorija, kur atvažiuos atliekos ir reikės jas pasverti. Per 8 dienas buvo atvežta pora pakuočių. Jis nežino pakuotės turinio. Vieną kartą jam teko priimti ir pasirašyti dokumentus. Taip pat jam teko pasirašyti 5-6 priėmimo aktus, dėl kurių jis buvo traukiamas atsakomybėn, nes L. Š. jam pasakė, kad per terminą, kol jo nebuvo darbe, buvo atvežtas krovinys ir jam reikia pasirašyti. Jis su L. Š. buvo geri draugai, dėl to jam nekilo įtarimų. Jis asmeniškai nematė atliekų, nes jo ten nebuvo. Jis išėjo iš darbo, nes jam buvo įdomesnė kita veikla. Jis pradėjo darbą „F.“, nes jam L. Š. pasiūlė darbo vietą, kad yra gera vieta. Jis vieną kartą už atvežtą metalą buvo atsiskaitęs iš seifo. Kai jis pradėjo dirbti, tuo metu jam nebuvo žinoma, kiek „F.“ buvo supirkusi metalo. Jis neturėjo panašios darbo patirties.

        Perskaičius liudytojo J. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (10 t., 93–96), liudytojas nurodė, kad galima tikėti jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.

Liudytojas S. T. apklaustas teisiamajame posėdyje parodė, kad apie įmonę „F.“ negirdėjo. Jam teko priduoti metalo laužą prieš du metus (duomenys neskelbtini). Jis gyvena (duomenys neskelbtini). Jam teko 10 kartų priduoti įvairų metalo laužą, t. y. statinės, tvoros. Jis su pakrautu karučiu metalą priduodavo į metalo supirktuvę. Jo atvežtą metalą reikėjo sverti. Jo atvežtas metalas sverdavo 20-30 kg. Metalo kaina 12 ct už kg. Tai buvo eurais. Jam nereikėjo nieko pasirašinėti ant dokumentų. Iki 100 kg nereikia pasirašinėti ant dokumentų. Neatsimena, ar jam teko pridavinėti skardines. Jis negalėjo priduoti 15 tonų. Jis nieko nepasirašinėjo. L. Š. pažįsta, nes pastarasis yra jo kaimynas. Nežino, kuo užsiima L. Š.. L. Š. neužsiima metalu.

        Perskaičius liudytojo S. T. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (3 t., b. l. 128–129), liudytojas paaiškino, kad galėjo priduoti iki 20 kg skardinių. Patvirtina savo ikiteisminio tyrimo parodymus.

Liudytojas M. J. apklaustas teisiamajame posėdyje parodė, kad 2015-2016 m. jam teko dirbti pas L. Š. įmonėje. „F.“ užsiėmė metalo laužo apdirbimu. Jo darbo vieta buvo (duomenys neskelbtini). Jis daug kartų dirbo toje vietoje. Jis buvo metalo laužo rūšiuotojas. Jo darbo pobūdis niekada nesikeitė. Jis rūšiavo skirtingų rūšių metalą. Jis su klientais nebendraudavo. Yra 16 aliuminio pozicijų, kurias reikėjo rūšiuoti skirtingai. Metalą atveždavo įvairiai – būdavo, kad vienu metu atveždavo iki dviejų tonų. Būdavo, kad metalo laužą atveždavo iš kitų taškų, kurie užsakydavo jų mašiną. Būdavo, kad jų vairuotojas pats važiuodavo atsivežti metalo laužą. Per dieną galima buvo surinkti dvi tonas metalo laužo. Skardinės būdavo atvežamos kaip aliuminis. Būdavo, kad juodas metalas papuldavo į skardines, kurį išrūšiuodavo į maišus. Vieno maišo svorio būdavo daugiau negu 0,5 tonos. Būdavo, kad po rūšiavimo susidarydavo pora maišų skardinių. Vienas maišas skardinių sverdavo apie 100 kg. Per dieną galėjo būti surinkti 2 maišai skardinių. Juodas metalas ir aliuminis buvo rūšiuojami atskirai. Surūšiuotą metalą išveždavo priduoti. Neatsimena, ar jam girdėta įmonė „A.“. Metalinę pakuotę išveždavo autobusiukai, į kuriuos tilpdavo apie 10 maišų. Automobilį vairuodavo tos pačios įmonės darbuotojas, kurioje jis dirbo. Vairuotojo vardas A., pavardės neatsimena. Taip pat dirbo J.. Nežino, kur išveždavo pakuotę. Jis neturėjo suvesti jokios apskaitos. Jam teko pačiam priduoti metalą. Metalą pridavė daug kartų. Jis metalo pririnkdavo iš kaimo. Jis metalą atveždavo su savo automobiliu. Jis pristatinėjo juodą, spalvotą metalą. Jis pridavinėjo skardines. Jis pridavė pora maišų skardinių. Jis atvažiuodavo prie svarstyklių, darbuotojas metalą pasverdavo, jis pasakydavo svorį ir iš karto su juo atsiskaitydavo. Jis yra gavęs apie 100 Lt. Jis galėjo gauti 50 Eur. Jam priduodant metalą reikėjo pasirašinėti dokumentus. Jam dokumentus pasirašyti pateikdavo N., J.. Jam būdavo nesvarbu, kas būdavo parašyta dokumentuose. Jis niekada neskaitė dokumentų, ant kurių pasirašydavo. Yra buvę, kad jam teko pasirašyti dokumentus ne metalo pridavimo metu, nes buvo darbuotojas. Jis negalėjo priduoti 23 tonų pakuočių. Jis negavo atlygio už tai, kad pasirašė dokumentuose.

        Perskaičius liudytojo M. J. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (3 t., b. l. 123–124), liudytojas patvirtino savo ikiteisminio tyrimo parodymus. Buvo ne vienas atvejis, kai jam pasiūlydavo pinigus už tai, kad pasirašytų dokumentus. Jis nepasakys, kiek kartų jam galėjo siūlyti pinigus už tai, kad jis pasirašytų dokumentus.

Liudytojas V. S. apklaustas teisiamajame posėdyje parodė, kad jis kaltinamąjį pažįsta 25 m. Jis šiuo metu nežino, kuo užsiima kaltinamasis. L. Š. pažįsta. L. Š. užsiima metalo supirkimu. Jis dirbo pas L. Š. vairuotoju. 2015 m. nebedribo pas L. Š. vairuotoju. Anksčiau jam teko priduoti metalo laužą. Tai galėjo būti 2015 m. Tai buvo skardinės, statinės. Juodojo metalo nepridavė. Jis metalą gavo iš (duomenys neskelbtini). Karinių pratybų buvo likęs metalas. Jis jį surinko ir parduodavo L. Š.. Buvo apie 20 tonų metalo. Tarp metalo buvo metalinių pakuočių. Negali pasakyti, kiek procentų sudarė metalinių pakuočių iš viso metalo. L. Š. transportu buvo pristatytas metalas. Neprisimena, kiek L. jam sumokėjo. Jam reikėjo pasirašyti dokumentus. Jis nedalyvavo metalo svėrime. Neprisimena, kur pasirašinėjo aktą. Neprisimena, kiek gavo pinigų.

Perskaičius liudytojo V. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (3 t., b. l. 67–68), liudytojas paaiškino, kad neatsimena, ar tuo metu sakė tyrėjui tiesą. Jis dirbo kitoje įmonėje, ne „F.“. Įmonėje „A.“ nedirba. Bendrovė „A.“ jam žinoma.

        Po liudytojų apklausų kaltinamasis A. V. parodė, kad jis nori teismo atkreipti faktą, kad „F.“ savo ūkinę veiklą vykdė ne tik užtvankos aikštelėje, atlikinėjo ir kitose vietose. S. nurodė, kad metalinę pakuotę vežė iš kitos vietos. Dalis buvo vežama tiesiogiai pardavėjos. Tą dalyką patvirtina faktas, kad užtvankos aikštelėje buvo svarstyklės, kurios galėjo sverti. S. automobilis galėjo pasikrauti apie 20 tonų. Techniškai daugiau negalėjo pririnkti. Tai buvo normali praktika. Jeigu „F.“ nupirkdavo daugiau kaip 5 tonas, jie veždavo pardavėjui, tame tarpe ir „A.“. Būdavo sutartys iš gamyklų, objektų, jie kalba apie įmones, kad didelis kiekis, kurios turėjo sąvartyne, šimtais tonų. Iš tokių vietų jie metalines atliekas ir veždavo. Tiesiogiai aplenkdami. Tuo metu pasverdavo pas pirkėjus, nes pas „A.“ buvo. Tai darydavo ne tik „A.“, bet ir kitos įmonės. Nes pagal savo pobūdį įmonė „F.“ buvo nedidelė. „A.“ buvo stambus, 80 proc. metalinių yra vežamos geležinkelio transportu. „F.“ turėjo vieną aikštelę (duomenys neskelbtini) Veždavo juos. Atsivežti į aikštelę nebuvo prasmės, o be to, kam tą metalą ištraukti, patraukti ir išvežti. Tame tarpe ir „A.“.

        Dėl įrodymų, susijusių su BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, vertinimo

        Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas gavus Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) 2016 m. spalio 17 d. raštą. Iš šio rašto matyti, kad, atlikus UAB „F.“ planinį išplėstinį patikrinimą dėl išrašytų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo teisėtumo ir aplinkos apsaugą reglamentuojančių tesės aktų reikalavimų laikymosi, nustatyta, kad neatitinka iškviestų asmenų paaiškinimuose nurodytas pristatytas metalinių pakuočių atliekų kiekis su UAB „F.“ pateiktais duomenimis, todėl kyla abejonių dėl realaus atliekų buvimo fakto, taip pat dokumentų tikrumo (1 t., b. l. 3). Prie šio rašto pridėtas 2016 m. spalio 14 d. patikrinimo aktas (1 t., b. l. 4–9). Iš šio akto matyti, kad buvo tikrinta UAB „F.“ veikla, be kita ko, metalinės pakuotės atliekų surinkimas per 2015 m. ir jų (surinktų atliekų) perdavimas. Patikrinimo metu nustatytas iš fizinių ir juridinių asmenų UAB „F.“ surinktų metalinės pakuotės atliekų kiekis ir perduotų kitiems juridiniams asmenims atliekų kiekis. Be to, nustatyta, kad 513,24 tonų metalinės pakuotės atliekų gauta iš fizinių asmenų nuo 2015 m. kovo – gegužės mėn. ir lygiai toks pat kiekis perduotas UAB „A.“. Atlikus patikrinimą, kilo abejonių, ar UAB „F.“ minėtu laikotarpiu tikrai surinko iš fizinių asmenų nurodytą kiekį metalinių pakuočių atliekų (apie šių abejonių pagrįstumą teismas pasisakys vėliau). Atitinkamai, jeigu UAB „F.“ nebuvo surinkusi nurodyto kiekio metalinės pakuotės atliekų, kilo abejonių, ar UAB „F.“ iš tikrųjų perdavė šias atliekas UAB „A.“. Atlikus ikiteisminį tyrimą, padaryta išvada, kad visos UAB „F.“ išrašytos trylika PVM sąskaitų faktūrų (6 t., b. l. 116–128), iš kurių matyti, jog UAB „F.“ pardavė UAB „A.“ 513,24 tonų metalinės pakuotės atliekų, yra suklastotos, nes realiai šiose PVM sąskaitose faktūros nurodytos metalinės pakuotės atliekos nebuvo perduotos UAB „A.“, kadangi pati UAB „F.“ jų nebuvo surinkusi. Taigi, sprendžiant klausimą dėl A. V. (tuometinio UAB „A.“ direktoriaus) baudžiamosios atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, jam žinant, kad UAB „A.“ realiai iš UAB „F.“ nesupirko 513,240 tonų metalinės pakuotės atliekų, ir nurodžius įmonės buhalterei įtraukti žinomai suklastotas minėtas trylika UAB „F.“ PVM sąskaitos faktūrų į UAB „A.“ buhalterinės apskaitos registrus, viena asmeninių bylos aplinkybių yra tai, ar UAB „A.“ nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2015 m. liepos 28 d. realiai įsigijo iš UAB „F.“ 513,240 t metalinės pakuotės atliekų. Savo ruožtu, šiai aplinkybei patvirtinti arba ją paneigti būtina išanalizuoti kitą aplinkybę, t. y. ar UAB „F.“ realiai per 2015 m. buvo surinkusi tokį metalinių pakuočių atliekų kiekį.

2016 m. spalio 14 d. patikrinimo akte (7, 15 punktai, išvados 9 punktas) nurodyta, kad, atlikus UAB „F.“ atliekų tvarkymo apsaugos žurnalo, pateiktų dokumentų, įrodančių atliekų gavimą, analizę, nustatyta, kad įmonė per 2015m. iš fizinių asmenų (pateikti dokumentai su asmenų rekvizitais) 2015 m. kovo-gegužės mėn. gavo 513,24 tonų metalinės pakuotės atliekų. Išsikvietus didžiausius metalinių pakuočių atliekų kiekius pristačiusius fizinius asmenis ir paėmus iš jų paaiškinimus, nustatyta, kad neatitinka paaiškinimuose nurodomas pristatytų metalinių pakuočių atliekų kiekis su kiekiu, pateiktu minėtuose pirminiuose dokumentuose (1 t., b. l. 4–9). Taigi, abejonės dėl realaus atliekų buvimo fakto ir dokumentų netikrumo kilo atliekant (t. y. tikrinant atliekų tvarkymo apsaugos žurnalo, dokumentų, įrodančių atliekų gavimą, duomenis ir metalinių pakuočių atliekas pridavusių asmenų paaiškinimus) UAB „F.“ planinį išplėstinį patikrinimą.

Pažymėtina, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog metalinės pakuotės atliekos minėtu laikotarpiu (2015 m. kovo-gegužės mėn.) iš 27 (dvidešimt septynių) fizinių asmenų buvo įsigytos pagal 29 (dvidešimt devynis) Metalo laužo pirkimo-pardavimo sutartis-aktus (1 t., b. l. 14, 17, 20, 24, 28, 32, 35, 41, 43, 45, 46, 48, 50, 52, 53, 56, 58, 60, 62, 64, 65, 67, 69, 73, 77, 79, 81, 82, 88). Vilniaus RAAD pareigūnas kvietė atvykti 26 (dvidešimt šešis) (jie nurodyti patikrinimo akto 15 punkte) didžiausius metalinės pakuotės kiekius pristačiusius fizinius asmenis. Atvyko ir pateikė paaiškinimus 12 (dvylika) asmenų. Kaip minėta, patikrinimo aktu nustatyta, kad neatitinka paaiškinimuose nurodomas pristatytas metalinės pakuotės atliekų kiekis su kiekiu, pateiktu priminiuose dokumentuose, t. y. ir minėtuose Metalo laužo pirkimo-pardavimo sutartyse-aktuose. Atkreiptinas dėmesys, kad iš šių aktų matyti, jog fiziniai asmenys pagal vieną aktą priduodavo UAB „F.“ net po 22–25 tonas (17 atvejų) metalinės pakuotės atliekų. Šios aplinkybės taip pat buvo ištirtos ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, apklausiant metalinės pakuotės atliekas UAB „F.“ pridavusius fizinius asmenis (jų dalį).

Liudytoja A. M., kuri pagal 2015 m. balandžio 16 d. aktą Nr. 186 (1 t., b. l. 79) pridavė 25,040 tonas metalinės pakuotės ir gavo už tai 2 378,80 Eur, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad kartu su vyru (N. M.) UAB „F.“ aikštelėje, kuri yra šalia jos namų, priduodavo metalo laužą (dviračius, buitinę techniką), bet tai buvo nedideli kiekiai, gaudavo po 30 litų arba eurų. Patvirtino, kad ji pasirašė minėtą aktą ir pinigų priėmimo kvitą, tačiau paneigė, jog pridavė akte nurodytas 25,040 tonas metalinės pakuotės atliekų ir 2 378,80 Eur negavo. Paaiškino, kad UAB „F.“ darbuotojas J. (J. S.) pasiūlė jai už 5 Eur atlygį pasirašyti minėtus dokumentus (3 t., b. l. 133–134; 12 t., b. l. 107). Be to, nors teisme ir nebuvo apklaustas (prokurorė neteikė tokio prašymo, 13 t., b. l. 60), ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas ir A. M. vyras N. M., kuris pagal 2015 m. balandžio 15 d. aktą Nr. 185 pridavė 10,260 tonų metalinės pakuotės, 6,120 tonas metalo laužo ir 5,240 tonas aliuminio laužo ir gavo už tai 9 430,08 Eur (1 t., b. l. 77), o pagal 2015 m. gegužės 22 d. aktą Nr. 193 – 2,588 tonas metalinės pakuotės ir 5,489 tonas juodo metalo (1 t., b. l. 82). N. M. parodė, kad porą mėnesį dirbo UAB „F.“, bet kai nedirbo, pridavė UAB „F.“ juodąjį metalą, kurio bendras svoris buvo ne daugiau kaip 20 kg. Skardinių nuo alaus ar konservų nepridavinėjo, svėrime nedalyvavo. Aktą Nr. 185 pasirašė, nes tai nurodė UAB „F.“ darbuotoja, bet dokumentų neskaitė. Akte nurodytų prekių jis nepridavė ir tokios sumos negavo. Tokius dokumentus pasirašė keletą kartų (3 t., b. l. 149–149). Aplinkybę, kad ir 2015 m. gegužės 22 d. akte Nr. 193 nurodyto metalo jis realiai nepridavė, šis liudytojas patvirtino dar vienoje apklausoje (3 t., b. l. 152–153). Šis liudytojas nebuvo apklaustas teisme, todėl jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nelaikytini savarankišku įrodymų šaltiniu šioje byloje, tačiau jie yra reikšmingi tuo, kad patvirtina liudytojos A. M. nurodytas aplinkybes, kad ji, gyvendama šalia UAB „F.“ aikštelės, kartu su savo vyru keletą kartų pridavinėjo metalo laužą, pasirašydama dokumentus, kuriuose buvo nurodytas nerealus priduoto metalo kiekis.

Analogiškas aplinkybes, t. y. kad pridavė UAB „F.“ žymiai mažesnį kiekį metalo laužo ir (ar) metalinės pakuotės, negu nurodyta pasirašytuose aktuose, patvirtino ikiteisminio tyrimo ir teisme apklausti liudytojai: J. Č. (paneigė, kad pridavė 2015 m. balandžio 14 d. akte Nr. 181 nurodytą kiekį – 25,020 tonas metalinės pakuotės, 1 t., b. l. 58; 3 t., b. l. 45; 13 t., b. l. 77); A. V. (paneigė, kad pridavė 2015 m. gegužės 19 d. akte Nr. 191 nurodytą kiekį – 1,822 t metalinės pakuotės, nurodė, jog parašas yra ne jos, 1 t., b. l. 73; 3 t., b. l. 35–36, 40-41; 13 t., b. l. 77–78); I. J. (paneigė, kad pridavė 2015 m. balandžio 8 d. akte Nr. 173 nurodytą kiekį – 5,520 tonas metalinės pakuotės, nes daugiausia galėjo būti apie 3 kg, 1 t., b. l. 52; 3 t., b. l. 62–63, 13 t., b. l. 88); I. D. (paneigė, kad pridavė 2015 m. kovo 24 d. akte Nr. 162 nurodytą kiekį – 23,920 tonas metalinės pakuotės, nurodė, jog parašas yra ne jo, 1 t., b. l. 45; 3 t., b. l. 88–89; 13 t., b. l. 88–89); M. L. (paneigė, kad pridavė 2015 m. kovo 17 d. akte Nr. 156 nurodytą kiekį – 5,220 tonas metalinės pakuotės, pasirašė dokumentus nesigilindama į jų turinį, 1 t., b. l. 32; 3 t., b. l. 103–104; 13 t. b. l. 89); A. K. (paneigė, kad pridavė 2015 m. kovo 19 d. akte Nr. 159 nurodytą kiekį – 24,860 tonas metalinių pakuočių, 1 t., b. l. 20; 3 t., b. l. 98–99; 13 t., b. l. 107–108); S. L. (paneigė, kad pridavė 2015 m. balandžio 20 d. akte Nr. 188 nurodytą kiekį – 5,020 tonas metalinės pakuotės, nurodė, jog dokumentus pasirašė už pinigus, kuriuos jam pasiūlė ir sumokėjo aikštelėje dirbantis žmogus, 1 t., b. l. 67; 3 t., b. l. 138–139; 13 t., b. l. 108); S. T. (paneigė, kad pridavė 2015 m. balandžio 15 d. akte Nr. 184 nurodytą kiekį – 15,280 tonų metalinės pakuotės, nurodė, jog tai nerealus svoris, pasirašė dokumentus jų neskaitęs, 1 t., b. l. 88, 3 t., b. l. 128–129; 13 t., b. l. 133); M. J. (paneigė, kad pridavė 2015 m. balandžio 14 d. akte Nr. 183 nurodyta kiekį – 23,480 tonas metalinės pakuotės, nurodė, jog pasirašė dokumentus už 10 Eur atlygį, 1 t., b. l. 60; 3 t., b. l. 123–124; 13 t., b. l. 133–134); V. S. (paneigė, kad pridavė 2015 m. balandžio 7 d. akte Nr. 172 nurodytą kiekį – 23,780 tonas metalinės pakuotės, nurodė, kad galėjo priduoti apie 20 tonų metalo laužo, bet ne vien metalinę pakuotę, kurios galėjo būti tik apie 2 kvadratiniai metrai, dokumentus pasirašė į juos nesigilindamas, svėrime nedalyvavo, 1 t., b. l. 48; 3 t., b. l. 67–68; 13 t., b. l. 137–138).

Pažymėtina, kad teisme buvo apklausti ne visi minėtuose Metalo laužo pirkimo-pardavimo sutartyse-aktuose nurodyti fiziniai asmenys, tačiau tai netrukdo teismui, remiantis teisme apklaustų liudytojų parodymais ir žemiau nurodytomis aplinkybėmis, padaryti išvadą, kad minėtuose aktuose nurodyti metalinės pakuotės kiekiai realiai nebuvo priduoti, nebent labai mažas kiekis, kuris neturi teisinės reikšmės nagrinėjant šią bylą. Ypatingas dėmesys atkreiptinas į UAB „F.“ buvusio darbuotojo A. D. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus. Šis liudytojas parodė, kad UAB „F.“ dirbo nuo 2014 m. iki 2015 m. gegužės mėn. Įsidarbino vairuotoju, vėliau dirbo sandėlininku. Įmonė veiklą vykdė (duomenys neskelbtini), kur buvo metalo laužo supirkimo aikštelė. Joje nebuvo didelių svarstyklių, todėl pasverti veždavo į (duomenys neskelbtini), nes (duomenys neskelbtini) buvo galima pasverti iki 2 tonų. Kai dirbo sandėlininku, turėjo sverti į aikštelę pristatomas atliekas, pardavėjai ne visada dalyvavo svėrime. Kaip matyti, A. D. dirbo sandėlininku, kuris priimdavo į aikštelę pristatomą metalo laužą ir metalinės pakuotės atliekas. Tai patvirtina ir 17 (septyniolika) iš minėtų Metalo laužo pirkimo-pardavimo sutartų-aktų (atitinkamai ir pinigų išmokėjimo kvitų), kurie pasirašyti A. D. kaip pirkėjo atstovo. Apklausiamas A. D. parodė, kad jis tokio metalinės pakuotės kiekio nematė, kaip daugumos žmonių, nurodytų aktuose. Jam taip liepė daryti L. Š.. Už realų kiekį su žmonėmis atsiskaitydavo grynaisiais pinigais, jų būdavo nedaug – iki 200 Eur. Liudytojas patvirtino, kad aktus Nr. 167, 166, 172, 173, 176, 177, 177, 181, 183, 188, 187, 180, 182, 171, 185, 186, 179, 184 (atitinkamai ir pinigų išmokėjimo kvitus) pasirašė jis. L. Š. nurodė pagaminti ir atspausdinti minėtus dokumentus, įrašyti fizinių asmenų pavardes, iš kurių neva buvo supirktos metalinės pakuotės, nurodyti metalinių pakuočių kiekį ir pinigus sumas, kurias jis išmokėjo. Kai kurios pavardės jam žinomos, tai asmenys, kurie atnešdavo tik nedidelį kiekį metalo iki 1 tonos. Šiuos paruošus ir atspausdintus dokumentus jis palikdavo budelėje ant stalo, juos vėliau pasiimdavo L. Š.. Tokio kiekio metalinių pakuočių jis nematė, nesvėrė, pinigų neišmokėjo. Kai ateidavo koks asmuo ir priduodavo mažą kiekį metalo, jis jam tik parašydavo didesnį kiekį pagal L. Š. nurodymus (11 t., b. l. 7–10; 13 t., b. l. 89–90). Taigi, liudytojo A. D. parodymai patvirtina teismo paminėtų kitų liudytojų (pardavėjų) nurodytas aplinkybes, kad jie nepridavė aktuose nurodyto metalinės pakuotės kiekio. Atkreiptinas dėmesys, kad iš 2015 m. kovo 13 d. akto Nr. 152 matyti, jog A. D. pridavė 25,880 tonas metalinės pakuotės (1 t., b. l. 28), kurią priėmė sandėlio vadovas J. V.. Tačiau, atsižvelgiant į paties A. D. nurodytas aplinkybes, kad įmonėje egzistavo praktika L. Š. nurodymu į tokius dokumentus įrašyti nerealius metalinės pakuotės kiekius, į tai, jog J. V., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, taip pat parodė, kad ir jam, dirbant sandėlio vadovu, L. Š. nurodymu teko pasirašyti dokumentus, nors realiai jis jokių juose nurodytų metalinių pakuočių nepriiminėjo ir pinigų nemokėjo, teismas daro išvada, kad akte Nr. 152 nurodytas metalinės pakuotės kiekis yra nerealus. Analogiškai teismas vertina ir 2015 m. kovo 16 d. akte Nr. 154 (1 t. b. l. 14) nurodytą J. S. (UAB „F.“ vairuotojo) neva priduotą metalinės pakuotės kiekį – 22,880 tonas. Šį aktą ir pinigų išmokėjimo kvitą pasirašė J. V., kuris apklausiamas liudytoju parodė, kad jam realiai teko išmokėti pinigus tik du kartus ir iki 150 Eur. Šiame kontekste paminėtini ir kiti J. V. pasirašyti aktai ir pinigų išmokėjimo kvitai, kurie, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, nelaikytini įrodymais, patvirtinančiais realų juose nurodyto metalinės pakuotės kiekio pridavimo faktą: 2015 m. kovo 13 d. aktas Nr. 153 (1 t., b. l. 17, pardavėjas – R. S., metalinės pakuotės kiekis – 23,890 t); E. D. (1 t., b. l. 46, pardavėjas – E. D.).

Dar vienas UAB „F.“ darbuotojas M. J., kuris buvo atsakingas už metalo rūšiavimą, apklausiamas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad aikštelėje (duomenys neskelbtini) buvo elektroninės svarstyklės, kurios vienu metu galėjo pasverti iki 1 tonos, be to, buvo svarstyklės, ant kurių galima buvo užvažiuoti automobiliu, tačiau jos neveikė. Žmonės priduodavo įvairų metalą (aliuminį, varį, geležį), tačiau iki 2 tonų per dieną. Kad priduotų nuo 18 tonų ir daugiau per dieną, to nebuvo. Šis liudytojas taip pat patvirtino, kad priduodant metalą dokumentus išrašydavo J. S., be to, jis pats už J. S. jam pasiūlytus 10 Eur pasirašė 2015 m. balandžio 14 d. aktą Nr. 183, nors realiai jame nurodyto metalinės pakuotės kiekio – 23,480 tonas nebuvo pridavęs (1 t., b. l. 60; 3 t., b. l. 123–124; 13 t., b. l. 133–134). Atsižvelgiant į šio liudytojo nurodytas aplinkybes, taip pat liudytojo I. D. parodymus, kad jis nepridavė 2015 m. kovo 24 d. akte Nr. 162 nurodyto kiekio metalinės pakuotės, o šis aktas yra pasirašytas J. S. (kaip pirkėjo), teismas daro išvadą, kad ir kituose J. S. (ir kaip pardavėjo, ir kaip pirkėjo) pasirašytuose aktuose nurodyti metalinės pakuotės kiekiai neatitinka tikrovės: 2015 m. kovo 16 d. aktas Nr. 154 (1 t., b. l. 14, pardavėjas – J. S., metalinės pakuotės kiekis – 24,880 t); 2015 m. kovo 20 d. aktas Nr. 160 (1 t., b. l. 24, pardavėjas – T. Š., metalinės pakuotės kiekis – 24,880 t); 2015 m. kovo 23 d. aktas Nr. 161 (1 t., b. l. 43, pardavėjas – Š. Š., metalinės pakuotės kiekis – 24,620 t).

Apibendrinant teismo nurodytas ir ištirtas aplinkybes, darytina išvada, kad UAB „F.“ 2015 m. kovo-gegužės mėn. realiai nesurinko iš fizinių asmenų 513,24 tonų metalinės pakuotės atliekų. Atitinkamai UAB „F.“ realiai nepardavė šių atliekų UAB „A.“, todėl teismas konstatuoja, kad minėtos 13 (trylika) PVM sąskaitų faktūros, kurios buvo išrašytos už UAB „F.“ neva parduotas UAB „A.“ 513,24 tonas metalinės pakuotės atliekų, yra žinomai suklastotos ir jos negalėjo būti įtrauktos į UAB „A.“ buhalterinės apskaitos registrus. A. V., duodamas parodymus, nebuvo nurodęs aplinkybės, kad šios PVM sąskaitos faktūros buvo įtrauktos į UAB „A.“ buhalterinės apskaitos registrus be jo žinios. Priešingai, jo teigimu, nurodytas metalinės pakuotės kiekis tikrai buvo nupirktas iš UAB „F.“. Teismui padarius priešingą išvadą, t. y. kad UAB „F.“ neperdavė šių atliekų UAB „A.“, konstatuotina, kad A. V. žinojo, jog UAB „A.“ realiai nesupirko iš UAB „F.“ 513,24 tonų metalinės pakuotės atliekų. Tai reiškia, kad A. V. tyčia siekė, jog minėtos PVM sąskaitos faktūros būtų įtrauktos į jo vadovaujamos įmonės buhalterinės apskaitos registrus.

A. V. po liudytojų (pardavėjų), kurie teisme patvirtino, kad jie nepridavė UAB „F.“ aktuose nurodyto kiekio metalinės pakuotės atliekų, duotų parodymų paaiškino, jog UAB „F.“ veiklą vykdė ne tik (duomenys neskelbtini) esančioje aikštelėje, UAB „F.“ metalinės pakuotės atliekas surinkdavo ir iš kitų vietų, aplenkdama šią aikštelę. Pažymėtina, kad minėto Vilniaus RAAD patikrinimo metu nustatyta (patikrinimo akto 6 ir 16 punktai), kad UAB „F.“ per 2015 m. iš tiesų surinko daugiau metalinės pakuotės atliekų, t. y. 592,765 tonas, tačiau iš jų 513,24 tonų gautos iš fizinių asmenų 2015 m. kovo–gegužės mėn., o 79,525 tonos – 2015 m. spalio-gruodžio mėn. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pastarasis laikotarpis nepatenka į 13 (trylikoje) PVM sąskaitų faktūrų nurodytą laikotarpį. Tai reiškia, kad bylai aktualiu laikotarpiu (2015 m. kovo–liepos mėn.) UAB „F.“ negalėjo surinkti metalinės pakuotės atliekų iš kitų šaltinių, apeinant, kaip teigia A. V., (duomenys neskelbtini) esančią aikštelę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje byloje ir buvo nagrinėjamas Vilniaus RAAD patikrinimo metu, atlikus UAB „F.“ atliekų tvarkymo apskaitos žurnalo, dokumentų, įrodančių atliekų gavimą, analizę, nustatytų 513,24 tonų iš fizinių asmenų (duomenys neskelbtini) esančioje aikštelėje neva surinktų atliekų vėlesnis perdavimas UAB „A.“. Nustatyta, kad UAB „F.“ nesurinko 513,24 tonų šių atliekų iš fizinių asmenų, todėl jų ir neperdavė UAB „A.“.

Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos netvarkymas arba šios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kyla, kai dėl aptariamoje normoje nurodytų veiksmų padarymo atsiranda bent vienas iš alternatyvių padarinių, t. y. negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimo dydžio ar struktūros. Tokie padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu, nes išvadai dėl padarinių buvimo pagrįstai arba paneigti būtini specialiomis žiniomis pagrįstų tyrimų metu gauti duomenys.

Nagrinėjamu atveju specialistui buvo pavesta atlikti UAB „A.“ dokumentų apžiūrą už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., siekiant nustatyti, ar šios įmonės buhalterinė apskaita buvo vedama laikantis Lietuvos Respublikos įstatymų, poįstatyminių aktų. Specialistui buvo pateikti konkretūs klausimus. Specialisto atsakymai, kurie laikytini specialisto išvada, pateikti 2019 m. balandžio 12 d. apžiūros protokole (9 t., b. l. 183–189). Specialistui buvo pateiktas klausimas (1.4), jeigu sandoriai dėl metalinės pakuotės įsigijimo iš UAB „F.“ realiai neįvyko, ar UAB „A.“ buhalterinė apskaita tiriamuoju laikotarpiu buvo tvarkoma laikantis nustatytų norminių aktų reikalavimų. Atsakydamas į šį klausimą specialistas nurodė, kad jeigu šie sandoriai realiai neįvyko, t. y. jeigu UAB „A.“ nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2015 m. liepos 28 d. iš UAB „F.“ pagal minėtas 13 (trylika) PVM sąskaitas faktūras realiai nesupirko 513,240 t metalinės pakuotės, daroma išvada, jog UAB „A.“, pateiktame buhalterinės apskaitos registre (2015 m. sausio 1 d. – 2015 m. sausio 31 d.) apskaitydama realiai neįvykusias metalinės pakuotės pirkimų ūkines operacijas, nesilaikė BAĮ 6 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio 3 dalies nuostatų, nes UAB „F.“ vardu UAB „A.“ įformintose 13 (trylikoje) PVM sąskaitų faktūrų yra nurodyti visi būtini rekvizitai, tačiau jose įvardytų operacijų turinys neatitinka tikrovės, minėti sandoriai realiai nėra įvykę. Specialistui buvo pateiktas klausimas (1.5), jeigu ne, ar dėl nustatytų teisės norminių aktų reikalavimų nesilaikymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti UAB „A.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 31 d. Atsakydamas į šį klausimą specialistas nurodė, kad dėl BAĮ 6 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio 3 dalies nuostatų nesilaikymo, negalima iš dalies nustatyti UAB „A.“ turto, įsipareigojimų dydžio už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. Taigi, teismui nustačius, kad sandoriai dėl metalinės pakuotės įsigijimo iš UAB „F.“ realiai neįvyko, nėra pagrindo nesiremti specialisto pateikta išvada, kad tokiu atveju buvo nesilaikoma BAĮ 6 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio 3 dalies nuostatų bei negalima iš dalies nustatyti UAB „A.“ turto, įsipareigojimų dydžio už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad jų visiškai pakanka išvadai, jog A. V., būdamas juridinio asmens vadovu, pažeisdamas BAĮ nuostatas (detaliai nurodytos kaltinime ir šio nuosprendžio nustatomojoje dalyje), laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2015 m. liepos 28 d., veikdamas tyčia, žinodamas, kad UAB „A.“ realiai nesupirko iš UAB „F.“ 513,240 tonų metalinės pakuotės atliekų, nurodė apie nusikalstamą veiką nežinančiai buhalterei, įtraukti žinomai suklastotas UAB „F.“ 13 (trylika) PVM sąskaitų faktūrų (detaliai nurodytos kaltinime ir šio nuosprendžio nustatomojoje dalyje), todėl negalima nustatyti UAB „A.“ turto, įsipareigojimų dydžio už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. Ši A. V. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

        Dėl įrodymų, susijusių su BK 300 straipsnio 3 dalyje numatyta nusikalstama veika, vertinimo

Sprendžiant klausimą dėl A. V. baudžiamosios atsakomybės už tikro dokumento suklastojimą ir jo panaudojimą, svarbi aplinkybė, ar UAB „A.“ realiai perdirbo 100 tonų metalinės pakuotės atliekų, kas sudarė pagrindą UAB „A.“ surašyti 2015 m. birželio 30 d. „Pakuočių atliekų naudotojo (perdirbėjo) ir (ar) eksportuotojo išrašytas pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantis dokumentas“ Nr. 1514VI0001-4994-7981 (6 t., b. l. 115), o jo pagrindu – UAB „F.“ surašyti 2015 m. rugpjūčio 4 d. „Pakuočių atliekų surinkėjo išrašytas pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantis dokumentas“ Nr. 1514VI0001-7981-5513 (6 t., b. l. 114) ir pateikti jį VšĮ „C.“, kaip dokumentą patvirtinantį metalinės pakuotės atliekų surinkimą ir sutvarkymą, dėl ko buvo metalinės pakuotės gamintojai ir importuotojai pasinaudojo mokestine lengvata ir valstybės biudžetui buvo padaryta didelė žala (553 811,11 Eur).

Teismas šioje byloje jau nustatė, kad UAB „F.“ nesupirko iš fizinių asmenų 513,24 tonų metalinės pakuotės atliekų, todėl jų perdavimas UAB „A.“ nebuvo galimas, kaip ir jų (tiksliau 100 tonų atliekų) perdirbimas. Pažymėtina, kad kalbama apie 100 tonas metalinės pakuotės atliekų, UAB „A.“ gautų būtent iš UAB „F.“, o ne kitų šaltinių, perdirbimą. Aplinkybę, kad UAB „A.“ realiai neperdirbo 100 tonų metalinės pakuotės atliekų, neva gautų iš UAB „F.“, patvirtina ne tik logikos dėsniai (negavus atliekų, negalimas ir jų perdirbimas), bet ir kita byloje surinkta medžiaga. Iš jos matyti, kad UAB „A.“ 100 tonų metalinės pakuotės atliekų perdirbo ne pati, o išveždama (eksportuodama) šias atliekas Latvijos Respublikoje esančiai įmonei SIA „B.“.

Pažymėtina, kad jau minėtame Vilniaus RAAD 2016 m. spalio 14 d. patikrinimo akte (21 punktas) nurodyta, jog Vilniaus RAAD 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu panaikintas UAB „A.“ 2015 m. birželio 30 d. pakuočių atliekų naudotojo (perdirbėjo) ir (ar) eksportuotojo išrašytas pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantis dokumentas Nr. 1514VI0001-4994-7981, išrašytas UAB „F.“ už 100 tonų, nes UAB „A.“ 2015 m. išvežė (eksportavo) 5824,70 tonų metalinių pakuočių atliekų į Latvijos Respublikoje esančią įmonę SIA „B.“, kuri nevykdo metalinės pakuotės atliekų perdirbimo (1 t., b. l. 4–9). Atitinkamai patikrinimo akte pateiktos išvados Nr. 7 ir 8, kad UAB „F.“, remdamasi minėtu UAB „A.“ surašytu dokumentu, neturėjo teisės išrašyti VšĮ „C.“ 2015 m. rugpjūčio 4 d. pakuočių atliekų surinkėjo išrašyto pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančio dokumento Nr. 1514VI0001-4994-7981-5513, todėl jis laikytinas naikintinu.

Analogiškos išvados buvo padarytos Vilniaus RAAD 2016 m. liepos 14 d. patikrinimo akte, kai buvo atliekamas pačios UAB „A.“ veiklos planinis patikrinimas dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išdavimo ir išrašymo teisėtumo už 2015 m. ataskaitinį laikotarpį (1 t., b. l. 104–112).

A. V. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad iš 513,240 tonų metalinės pakuotės atliekų, gautų iš UAB „F.“, 100 tonų buvo eksportuotos į minėtai Latvijos įmonei, iš kurios gavo patvirtinimą apie šių atliekų perdirbimą. Gavęs šį patvirtinimą, nurodė Ž. D. nurodymą paruošti 2015 m. birželio 30 d. pakuočių atliekų naudotojo (perdirbėjo) ir (ar) eksportuotojo išrašytas pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantį dokumentą Nr. 1514VI0001-4994-7981. Vėliau šį dokumentą pasirašė ir perdavė UAB „F.“ direktoriui L. Š., nes pastaroji įmonė buvo šių atliekų surinkėja. UAB „F.“ turėjo šią pažymą perrašyti (teismo pastaba – parengti pakuočių atliekų surinkėjo išrašytą pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantį dokumentą) ir pateikti VšĮ „C.“ (12 t., b. l. 33–35). Pastebėtina, kad A. V. nurodyto Latvijos įmonės patvirtinimo nėra. Kaip ir nėra dokumentų, patvirtinančių, kad UAB „F.“ atsiskaitė už 100 tonų metalinės pakuotės atliekų perdirbinimą/sutvarkymą (9 t., b. l. 91). Be to, iš šių A. V. parodymų matyti, kad jis puikiai suprato, kodėl buvo reikalingas tiek jo vadovaujamos įmonės (kaip metalinės pakuotės atliekų naudojo naudotojos (perdirbėjos) ir (ar) eksportuotojos) išrašytas pakuotės atliekų perdirbimą (eksportavimą perdirbti) patvirtinantis dokumentas, tiek šio dokumento pagrindu UAB „F.“ (kaip metalinės pakuotės surinkėjos) išrašytas pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinantis dokumentas ir jo pateikimas VšĮ „C.“.

VšĮ „C.“ direktorė B. R., apklausta liudytoja, paaiškino, kad nuo 2013 m. praėjo veiklą licencijuotos pakuočių tvarkymo organizacijos, viena iš jų jos vadovaujama. Jos tikslai yra įgyvendinti gamintojų ir importuotojų pareigas valstybei pakuočių sektoriuje. Gamintojai ir importuotojai nusprendė dalyvauti kolektyviniame tvarkyme, pasirašant sutartis su pasirinkta organizacija ir turint prievolę susimokėti mokestį už pakuotės tvarkymą. Sumokėtą mokestį organizaciją paskirsto vyriausybės nustatytų užduočių vykdymui. Šios užduotys yra privalomos organizacijai ir jas įgyvendinus gamintojui ir importuotojui suteikiama teisė pasinaudoti mokestine lengvata, t. y. nemokėti taršos mokesčio. Užduoties įgyvendinimui būtina turėti gamintojo ir importuotojo pavedimą – sutartį, bendradarbiavimo sutartį su savivaldybėmis (administratoriais), pakuočių tvarkymo organizavimo sutartis su savivaldybėmis (administratoriais) ir jų parinktais atliekų tvarkytojais (komunalinis sektorius), tačiau šių atliekų tvarkytojų surenkamo kiekio skaičiaus nepakanka užduočių įgyvendinimui, todėl organizacijos paslaugas įsigyja ir nekomunalinio srauto atliekų tvarkytojų, taip pat diegiant papildomas sistemas, t. y. supirkimo punktai, atvažiavimo būdu, pasirašant sutartis su surinkėju ir savivaldybe. Šiais pagrindais 2013 m. pasirašyta pirmoji sutartis su UAB „A.“, pagal kurią UAB „A.“, būdama pakuočių atliekų surinkėja, pasitelkia trečiuosius asmenis, tai gali būti vežėjas, surinkėjas, rūšiuotojas eksportuotojas, perdirbėjas. Taip pat gali turėti tiesioginę sutartį su pakuotės atliekų turėtoju (gamintoju ir importuotoju, fiziniu asmeniu, trečiaisiais asmenimis, kurie atliekas surenka). UAB „A.“ savo subtiekėja 2015 m. nurodė UAB „F.“. UAB „A.“ turėjo pateikti gautų ir sutvarkytų atliekų kiekius. Susitarimai su atliekų turėtojais, surinkėjais, vežėjais ir pan. sudaro galimybę prie faktiškai turimo ir sutvarkomo pakuotės atliekų srauto pridėti imitacinį arba nesamą ir savo tariamai sutvarkomus kiekius, tariamai padidinti. Tai tvarkytojui leidžia gauti didesnes pajamas už nevykdomą tvarkymą ir tokiu būdu neteisėtai pasipelnyti iš organizacijos. Organizacija jai pateiktų dokumentų pagrindu išrašo patvirtinančius dokumentus gamintojams ir importuotojams (t. y. pakuotės išleidėjams į rinką), kad jų pakuotės atliekos buvo sutvarkytos ir vyriausybės užduotys įgyvendintos. Jie organizacijos pateiktus dokumentus pateikia VMI, todėl jiems neatsiranda prievolė mokėti taršos mokestį. Priešingu atveju, reikia mokėti taršos mokestį, kuris yra 27 kartus didesnis, nei tvarkymo paslauga. Tokiu būdu organizacijai daroma tiesioginė žala, nes apmokamos paslaugos (3 t., b. l. 193–195). Iš šios liudytojos parodymų matyti, kad UAB „A.“ buvo naudinga nurodyti didesnį gautų ir perdirbtų metalinės pakuotės atliekų skaičių, nes šios paslaugos buvo apmokamos pagal sutartį, sudarytą su VšĮ „C.“. Dėl tų pačių priežasčių tai buvo naudinga ir UAB „F.“, su kuria UAB „A.“ bendradarbiavo. Be to, šie parodymai patvirtina, kad fiktyviu sutvarkytų metalinės pakuotės atliekų kiekiu padidinimu žala buvo daroma ne tik VšĮ „C.“, kuri turėjo apmokėti šias paslaugas, bet ir valstybės biudžetui, kadangi UAB „A.“ ir UAB „F.“ išrašytų pažymų pagrindu gamintojai ir importuotojai, to nežinodami, pasinaudojo mokestine lengvata, t. y. valstybės biudžetas patyrė žalą.

Pagal BK 300 straipsnio 3 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla už tikro dokumento suklastojimą ir panaudojimą, jeigu dėl to buvo padaryta didelės žalos. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad jų visiškai pakanka išvadai, jog A. V., veikdamas bendrininkų grupėje su UAB „F.“ (metalinės pakuotės surinkėjas, Taršos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini), į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) vadovu, kurio atžvilgiu nagrinėjama kita baudžiamoji byla, 2015 metais, turėdamas tikslą už neva surinktas ir perdirbtas metalinės pakuotės atliekas neteisėtai išduoti VšĮ „C.“ „Pakuočių atliekų surinkėjo išrašytą pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantį dokumentą“, žinodamas, jog gavus VšĮ „C.“ tokį „Pakuočių atliekų surinkėjo išrašytą pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantį dokumentą”, nieko nežinantys apie vykdomą nusikalstamą veiką gamintojai ir importuotojai pasinaudos mokestine lengvata ir bus atleisti nuo privalomo mokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taršos mokesčio, bei tokiu būdu valstybei bus padaryta didelė žala, susitarė suklastoti PVM sąskaitas faktūras, „Pakuočių atliekų naudotojo (perdirbėjo) ir (ar) eksportuotojo išrašytą pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantį dokumentą“ ir „Pakuočių atliekų surinkėjo išrašytą pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantį dokumentą”, šiuos suklastotus dokumentus įtraukti į UAB „F.“ ir į UAB „A.“ atliekų tvarkymo apskaitą ir jų pagrindu išduoti VšĮ „C.“ „Pakuočių atliekų surinkėjo išrašytą pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantį dokumentą“, įrodantį pakuočių atliekų sutvarkymą. Kadangi dėl to buvo padaryta didelės žalos valstybės biudžetui, A. V. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 3 dalį.

        Dėl bausmių skyrimo

        Teismas, skirdamas bausmę A. V., atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą (padaryti du tyčiniai (tiesiogine tyčia) apysunkiai nusikaltimai, veikos baigtos), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kaltinamąjį charakterizuojančius duomenis – nusikalstamų veikų padarymo metu neteistas (12 t., b. l. 23–24), nebaustas administracine tvarka (12 t., b. l. 22), dirbantis (12 t., b. l. 20).

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog A. V. už BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką skirtina įstatymo sankcijoje numatyta ir prokurorės siūloma terminuoto laisvės atėmimo bausmė, jos dydį nustatant mažesnį nei šios sankcijos vidurkis, o už 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką skirtina bauda, jos dydį nustatant tarp šios bausmės rūšies, numatytos už apysunkį nusikaltimą (BK 47 str. 3 d. 3 p.), minimumo (1 MGL) ir vidurkio (500 MGL) – 100 MGL (3 766 Eur), skirtinas bausmes subendrinant visiško bausmių sudėjimo būdu (BK 63 str. 1 ir 3 d.).

Atkreiptinas dėmesys, kad skirdamas baudą teismas vadovaujasi BK 47 straipsnio redakcija, kuri buvo aktuali nusikalstamos veikos padarymo metu, o būtent 2011 m. balandžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1350 redakcija. Be to, apskaičiuojant baudos dydį pinigine išraiška, MGL (bazinių bausmių ir nuobaudų dydis) taikytinas taip pat toks, kuris buvo nusikalstamos veikos padarymo metu, t. y. 37,66 Eur. Teismo vertinimu, tokios rūšies ir dydžio bausmė, atsižvelgus į minėtas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, šiuo konkrečiu atveju yra optimali.

Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Teismas pripažįsta, kad yra formalus ir materialus pagrindas taikyti kaltinamajam A. V. laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą. Kaltinamasis dirba, nusikalstamų veikų padarymo metu neteistas. Taigi teismas konstatuoja, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai bus pasiekti atidėjus kaltinamajam skirtinos galutinės laisvės atėmimo bausmės vykdymą, įpareigojant jį visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą, o jo netekus užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje, būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 str. 5 d. 5 ir 8 p., 6 d.). Tokia bausmė nagrinėjamu atveju atitinka teisingumo principą ir yra pakankama ne tik nubausti A. V., bet ir sulaikyti jį nuo naujų nusikaltimų darymo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303–305, 307 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a :

A. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 3 dalyje, ir skirti jam 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę.

A. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 100 MGL dydžio, t. y. 3 766 Eur, baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirtas bausmes visiškai sudėti ir A. V. skirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams ir 100 MGL dydžio, t. y. 3 766 (trijų tūkstančių septynių šimtų šešiasdešimt šešių) Eur, baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5 ir 8 punktais, 6 dalimi, A. V. paskirtos 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant jį visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą, o jo netekus užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje, būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią A. V. skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Išaiškinti A. V., kad:

1. Paskirta bauda turi būti sumokėta per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 6801. Baudos sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui (Vilnius, Laisvės pr. 79A);

2. Laiku nesumokėjus paskirtos baudos, ši bausmė antstolio vykdoma priverstinai. Jeigu asmuo neturi lėšų sumokėti teismo paskirtą baudą, teismas antstolio teikimu ir nuteistojo sutikimu šią bausmę gali pakeisti viešaisiais darbais. Jeigu asmuo vengia savo noru sumokėti baudą ir nėra galimybės ją išieškoti, teismas antstolio teikimu gali baudą pakeisti areštu.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas                                                                                     Valerij Lauš