Civilinė byla Nr. 2-1897/2012

                                                                                                  Procesinio sprendimo kategorija110.1

                                                                                                      (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo akcinės bendrovės „Kauno grūdai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 25 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-5400-258/2012 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Kauno grūdai“ ieškinį atsakovui bankrutuojančiai akcinei bendrovei „Vievio paukštynas“ dėl reikalavimo teisių ir sulaikymo pripažinimo neteisėtais.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :             

1. Ginčo esmė

Ieškovas AB „Kauno grūdai“ ieškiniu prašė pripažinti šalių susitarimą dėl pašarų tiekimo kainų sudarytu ieškinyje nurodomu būdu ir sąlygomis; pripažinti atsakovą BAB „Vievio paukštynas“ neturint reikalavimo teisės į kainos dalį, ieškovo įvardijamose  PVM sąskaitose – faktūrose nurodytą kaip pridėtinės vertės mokestis; pripažinti išvardintas PVM sąskaitas – faktūras negaliojančiomis; pripažinti atsakovo pranešimuose nurodytą sprendimą sulaikyti ieškovui nuosavybės teise priklausantį biologinį ir kitą atsakovo patalpose esantį ieškovo turtą neteisėtu.               

Ieškinio užtikrinimui ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui reikalauti sumokėti pinigų sumas, įvardintas ginčijamose PVM sąskaitose – faktūrose kaip pridėtinės vertės mokestį, taip pat uždrausti atsakovui taikyti ieškovui priklausančio biologinio ir kito turto, esančio atsakovo patalpose, sulaikymą.

Ieškovas nurodė, kad egzistuoja tikimybė, jog atsakovas gali imtis priverstinių išieškojimo priemonių dėl neteisėtai išrašytų PVM sąskaitų – faktūrų apmokėjimo. Be to, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir neuždraudus atsakovui taikyti sulaikymą, kaip savigynos priemonę, atsakovas ir toliau realizuos ieškovui nuosavybės teise priklausantį biologinį ir kitą turtą, esantį atsakovo patalpose. Tokiu būdu teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, kadangi atsakovui realizuojant ieškovui priklausantį turtą nebebus įmanoma šio turto išsiieškoti iš trečiųjų asmenų ir tokiu būdu atstatyti pažeistas ieškovo teises.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 25 d. nutartimi netenkino ieškovo AB „Kauno grūdai prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Teismas nurodė, kad ieškovas poreikį taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones iš esmės sieja vien su teisinio ginčo egzistavimo faktu, motyvuodamas tokį savo prašymą galiojančiomis teisės normomis, numatančiomis galimybę uždrausti atsakovui imtis tam tikrų veiksmų iki teismas išspręs ginčą, taip pat dėl laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo formuojama teismų praktika. Tačiau kokios faktinės aplinkybės nagrinėjamos bylos atveju galėtų sudaryti teismui prielaidas vertinti, kad yra grėsmė būsimo teismo sprendimo neįvykdymui, ieškovas nenurodė.

Teismas pažymėjo, kad pirmoji prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė – uždraudimas atsakovui reikalauti atitinkamose sąskaitose išvardintų mokėjimų – apskritai nelogiška, kadangi tokių įmokų sumokėjimas ar nesumokėjimas, iki ginčas dėl kainų bus išspręstas teisme, priklauso nuo paties ieškovo valios. Kita prašoma taikyti priemonė – uždraudimas atsakovui taikyti ieškovui priklausančio biologinio ir kito turto sulaikymą, kaip laikinoji apsaugos priemonė, esant tokio pobūdžio ginčui,  netaikytina, nes ji sutampa su ieškinio dalyku (reikalavimu). Priešingu atveju, t. y. ieškovui susigrąžinus turtą, dėl kurio ir vyksta šis šalių ginčas, toks ginčas pasibaigtų ieškovo naudai dar iki sprendimo priėmimo, nes neliktų ginčo objekto. Tačiau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra ne ginčo iš esmės išsprendimas, o padėties fiksavimas, šalių status quo išlaikymas. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Ieškovo spėjama aplinkybė, kad atsakovas priklausantį ieškovui turtą realizuoja ir gali ateityje realizuoti, viena vertus, neparemta jokiais objektyviais duomenimis, kita vertus, uždrausti tokių veiksmų atlikimo (uždrausti realizuoti, parduoti ir t. t.) ieškovas neprašė.

Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, jog šioje bylos proceso stadijoje ieškovo nurodytos aplinkybės nėra pakankamos nuspręsti apie atsakovo nesąžiningus veiksmus ar tokius jo ketinimus, siekiant apsunkinti būsimo teismo sprendimo vykdymą ir todėl ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas AB „Kauno grūdai“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 25 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pritaikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Ieškovas pateiktame ieškinyje išsamiai išdėstė faktines bylos aplinkybes ir nurodė, dėl kokių priežasčių tarp šalių yra kilęs ginčas. Ieškovas taip pat tiksliai ir aiškiai suformulavo ieškinio reikalavimus bei prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

2. Ieškovas tiksliai bei aiškiai nurodė ne tik teisinį, bet ir faktinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, o būtent, jog atsakovas gali imtis priverstinių išieškojimo priemonių dėl neteisėtai išrašytų PVM sąskaitų – faktūrų apmokėjimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, dėl ko padidėtų tikimybė, jog teismo sprendimas ateityje nebus įvykdytas.

3. Atsakovui ėmusis priverstinių priemonių sumoms pagal PVM sąskaitas – faktūras sumokėti, iškiltų tikimybė, kad ieškovas būtų įpareigotas sumokėti visas PVM sąskaitose – faktūrose nurodytas sumas. Tokiu atveju šios civilinės bylos ieškinio reikalavimas pripažinti atsakovo PVM sąskaitas – faktūras dalyse, kuriose nurodytos pridėtinės vertės mokesčių sumos, negaliojančiomis gali tapti neįgyvendinamas, kadangi tokių sumų sumokėjimas reikštų, jog sąskaitos – faktūros visose dalyse yra išrašytos teisėtai.

4. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę pagrindžia ir ta aplinkybė, jog atsakovas gali nesąžiningai naudotis ir kitomis savo teisių gynimo priemonėmis, siekdamas visų PVM sąskaitose – faktūrose nurodytų sumų apmokėjimo. Tai pagrindžia ir tokia aplinkybė, jog ieškovui pranešus atsakovui, jog yra uždelsęs atsakovui mokėjimus, atsakovas pranešė, kad sulaiko ieškovui priklausantį biologinį ir kitą turtą (visų pirma – kiaušinius), esantį atsakovo dispozicijoje. Be to, atsakovas savavališkai netgi nutarė realizuoti ieškovui priklausančių vištų padėtus kiaušinius.

5. Pareikštu ieškiniu ieškovas ginčija atsakovo išrašytas sąskaitas dėl pašarų ir suteiktų paslaugų, todėl ieškovo neatsiskaitymas su atsakovu tiesiogiai lemia atsakovo nepagrįstus ir neteisėtus veiksmus dėl daiktų (kiaušinių) sulaikymo.

6. Sandoriai, kurių pagrindu atsakovas reikalauja sąskaitų apmokėjimo, ir sandoriai, kurių pagrindu ieškovui priklausantis biologinis turtas yra pas atsakovą, yra visiškai skirtingi ir tarpusavyje nesusiję.

7. Ieškovas, atsižvelgdamas, kad būtent atsakovas atlieka aktyvius veiksmus, siekdamas patenkinti savo reikalavimus pagal PVM sąskaitas – faktūras, laiko, jog laikinosios apsaugos priemonės, susijusios su uždraudimu atlikti atsakovui tokius veiksmus, yra ne tik tikslingos, bet ir būtinos.

8. Ieškovas ieškiniu prašo pripažinti atsakovo rašte nurodytą sprendimą sulaikyti ieškovui nuosavybės teise priklausantį biologinį ir kitą turtą, esantį atsakovo patalpose, neteisėtu. Tuo tarpu reikšdamas reikalavimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ieškovas prašo tik laikinai uždrausti atsakovui taikyti ieškovui priklausančio biologinio bei kito turto, esančio atsakovo patalpose, sulaikymą, todėl prašomos laikinosios apsaugos priemonės nesutampa su ieškinio dalyku.

9. Tuo atveju jeigu prašomos laikinosios apsaugos priemonės ir sutaptų su ieškinio dalyku, teismas priimdamas nutartį nenurodė, kuo remiantis laikinosios apsaugos priemonės, sutampančios su ieškinio dalyku, negalėtų būti reiškiamos.

10. Ieškovas, prašydamas uždrausti atsakovui taikyti ieškovui nuosavybės teise priklausančio turto sulaikymą, prašo ne padėtį fiksuojančių, bet prevencinių laikinųjų apsaugos priemonių, užkertančių kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti ne tik konservacinės paskirties (užtikrinančios šalių status quo išsaugojimą).

11. Atsakovo ketinimas realizuoti ieškovui priklausantį biologinį ir kitą turtą yra realus, kadangi pats atsakovas rašte informavo ieškovą, jog jis pasinaudos CK 4.231 straipsnio 2 dalyje numatyta teise realizuoti ieškovui nuosavybės teise priklausantį biologinį turtą kaip greitai gendantį.

Atsakovas BAB „Vievio paukštynas“ atsiliepimu į atskirąjį skundą su atskiruoju skundu nesutiko, prašė jį kaip nepagrįstą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsakovas nurodė, kad ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – draudimo reikšti reikalavimus tikslas yra vienintelis – neleisti atsakovui pasinaudoti teise ginti savo teisėtus interesus dėl ieškovo ginčijamų reikalavimų teisme, tuo pažeidžiant teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principą. Pritaikius tokio pobūdžio laikinąją apsaugos priemonę, būtų pažeisti konstituciniai principai bei procesinės atsakovo teisės – atsakovas netektų galimybės reikšti ieškinius dėl ginčijamų finansinių reikalavimų, teikti šioje byloje priešieškinius ir kt. Tokiais veiksmais būtų pažeisti ir proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principai, todėl tokios laikinosios apsaugos priemonės apskritai negali būti nustatomos. Taip pat atsakovas pažymėjo, kad šiuo metu visas buvęs sulaikytas ieškovo turtas yra perduotas ieškovui, todėl atsakovo žinioje praktiškai nėra likę jokio turto, kurį jis galėtų sulaikyti. Dėl šios priežasties neegzistuoja reali grėsmė galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Pažymėjo, kad net ir taikant teisių gynybos priemonę, ieškovas nesumokėjo atsakovui nė vienos paties ieškovo ginčijamos sumos, neprarado nė vieno savo daikto bei nė vienas ieškovui priklausantis daiktas ar jo vaisiai nebuvo realizuoti tretiesiems asmenims. Be to, nuo to momento, kai ieškovas pareiškė ieškinį, kuriuo ginčijamos atsakovo reikalavimo teisės ieškovui, atsakovas nebetaiko daikto sulaikymo instituto ir netgi priešingai – prašė ieškovo atsiimti jam priklausančius atsakovo dispozicijoje esančius daiktus.  

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui, yra pagrįsta ir teisėta.

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir vertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia tokių priemonių ėmimosi būtinumą, spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo paties pareiškėjo valios. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises. Kuo prašomos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės yra labiau varžančio pobūdžio, tuo svaresni argumentai turi pagrįsti jų taikymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-784/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-802/2010; 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartis byloje Nr. 2-990/2010; ir kt.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas AB „Kauno grūdai“ pareiškė ieškinį atsakovui BAB „Vievio paukštynas“, prašydamas pripažinti šalių susitarimą dėl pašarų tiekimo kainų sudarytu nurodomu būdu ir sąlygomis, pripažinti atsakovą BAB „Vievio paukštynas“ neturintį reikalavimo teisės į kainos dalį, ieškovo įvardijamose  PVM sąskaitose –  faktūrose nurodytą kaip pridėtinės vertės mokestis, pripažinti išvardintas PVM sąskaitas – faktūras negaliojančiomis, pripažinti atsakovo pranešimuose nurodytą sprendimą sulaikyti ieškovui nuosavybės teise priklausantį biologinį ir kitą atsakovo patalpose esantį ieškovo turtą neteisėtu. Šių reikalavimų įvykdymui užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 25 d. nutartimi tokį ieškovo prašymą atmetė. Teisėjų kolegija, ištyrusi iš bylos išskirtą atskirojo skundo medžiagą bei įvertinusi atskirojo skundo argumentus, neturi pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė, kad nesiėmus prašomų laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 12, 178 straipsnių nuostatos). Ieškovo atskirojo skundo teiginiai, kad atsakovui ėmusis priverstinių priemonių nurodytoms sumoms pagal PVM sąskaitas – faktūras sumokėti, iškiltų tikimybė, jog ieškovas būtų įpareigotas sumokėti visas PVM sąskaitose – faktūrose nurodytas sumas ir tokiu atveju ieškinio reikalavimas pripažinti atsakovo PVM sąskaitas – faktūras dalyse, kuriose nurodytos pridėtinės vertės mokesčių sumos, negaliojančiomis galėtų tapti neįgyvendinamas, neturi teisinio pagrindo. Ieškovas, atskirajame skunde nurodydamas aukščiau minėtus argumentus, neatsižvelgia į itin svarbią aplinkybę, kad atitinkamų piniginių sumų pagal atsakovo išrašytas PVM sąskaitas – faktūras sumokėjimas ar nesumokėjimas priklauso išimtinai tik nuo ieškovo valios. Tokiu būdu tik nuo ieškovo valios priklauso ir ieškiniu pareikštų reikalavimų patenkinimo galimybė bei grėsmės galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo galimybė. 

Ieškovas taip pat prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui taikyti ieškovui priklausančio biologinio ir kito turto, esančio atsakovo patalpose, sulaikymą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas, prašydamas taikyti tokio pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, jog atsakovas ieškovo turtą yra sulaikęs. Iš byloje esančių atsakovo raštų ieškovui dėl biologinio turto pasiėmimo bei paties atsakovo paaiškinimų matyti, jog atsakovas ne kartą ragino ieškovą pasiimti jam priklausantį biologinį bei kitą turtą, be to, bent dalį turto ieškovas jau yra pasiėmęs, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas ieškovo turto atžvilgiu taiko sulaikymą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentais, jog nagrinėjamu atveju neegzistuoja reali grėsmė galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant klausimą, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kiekvienu atveju būtina derinti visus civilinio proceso principus, tarp jų ekonomiškumo ir proporcingumo principą. Skundžiamos nutarties turinys sudaro pagrindą teigti, kad nagrinėjamu atveju civilinio proceso principų buvo laikytasi ir jie buvo derinami. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad nagrinėjamu atveju nėra grėsmės galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, be to, ieškovas nepagrindė nurodytų aplinkybių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, todėl pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo atsakovo BAB „Vievio paukštynas“ atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Kiti apelianto skundo argumentai neturi esminės įtakos nagrinėjamam klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 25 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                     Alė Bukavinienė

Gintaras Pečiulis 

Donatas Šernas