Civilinė byla Nr. 2A-349/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos: 21.4.2; 22.3.1(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. rugpjūčio 30 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Marytės Mitkuvienės ir Gintaro
Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
sekretoriaujant Vaidai Sasnauskaitei,
dalyvaujant ieškovei T. T. ir jos atstovei
advokatei Laurai Timinskaitei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės T. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 1 d. sprendimo, kuriuo
atmestas ieškovės ieškinys, civilinėje byloje Nr. 2-1149-560/2009 pagal
ieškovės T. T. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei
bendrovei „Mineraliniai vandenys“ ir Vilniaus miesto 32-ojo notarų biuro
notarei R. J. dėl paprastojo vekselio, laidavimo sandorio
ir vykdomojo įrašo pagal paprastąjį vekselį nuginčijimo. Trečiasis asmuo byloje
bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Oldaras“.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t
a t ė :
Ieškovės T. T. atstovė patikslintu
ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais
nuo pasirašymo momento 2008 m. sausio 24 d. 200 000 Lt sumos paprastąjį
vekselį, ieškovės T. T. laidavimą pagal 2008 m.
sausio 24 d. paprastąjį vekselį, nuo išdavimo momento Vilniaus miesto 32-ojo
notarų biuro notaro 2008 m. birželio 19 d. vykdomąjį įrašą bei priteisti iš atsakovo UAB
„Mineraliniai vandenys“ bylinėjimosi
išlaidas.
Ieškinyje nurodyta, kad ieškovė dirbo
UAB „Oldaras“ vyriausiąja finansininke. 2007 m. gruodžio mėn. UAB „Mineraliniai
vandenys“ pristatė UAB „Oldaras“ prekių už 223 828,89 Lt sumą, tačiau
pablogėjus UAB „Oldaras“ finansinei situacijai buvo apmokėta tik dalis sumos. Ieškovė
susitiko su UAB „Mineraliniai vandenys“ pardavimų vadovu, kuris jai pasiūlė
pasirašyti 200 000 Lt sumos paprastąjį vekselį UAB „Oldaras“ vardu, kaip
garantą, kad nebus skaičiuojami delspinigiai už susidariusią skolą, o tolimesnis
prekių tiekimas nenutrūks. Atsiskaitymo laikotarpis pagal vekselį buvo
nustatytas nuo 2008 m. kovo 25 d. Ieškovė paprastąjį vekselį pasirašė kaip
įmonės vyriausioji finansininkė ir uždėjo savo bei UAB „Oldaras“ antspaudus. 2008
m. vasario 7 d. pas ieškovę atvyko UAB „Mineraliniai vandenys“ vadybininkė,
kuri pareiškė, kad negali priimti tokios formos pasirašyto paprastojo vekselio,
nes jo forma negaliojanti. Ji pirmojo vekselio varianto neatidavė, o pateikė
pasirašyti naują, tačiau išrašytą ta pačia 2008 m. sausio 24 d. data. Ieškovė
pabrėžė UAB „Mineraliniai vandenys“ direktoriui, kad neturi teisės pasirašyti
vekselio vietoj UAB „Oldaras“ direktoriaus, tačiau jis tikino, jog tai
formalumas ir neturės reikšmės. Ieškovė, pasitikėdama UAB „Mineraliniai
vandenys“, pasirašė antrą paprastąjį vekselį. Po jo pasirašymo UAB
„Mineraliniai vandenys“ toliau tiekė prekes, o UAB „Oldaras“ vykdė sutartinius
įsipareigojimus. 2008 m. kovo 26 d. UAB „Oldaras“ gavo pranešimą dėl 200 000 Lt
sumos paprastojo vekselio apmokėjimo. Esant blogai finansinei būklei UAB
„Oldaras“ kreipėsi į UAB „Mineraliniai vandenys“ dėl termino sutartinių
įsipareigojimų įvykdymui pratęsimo. UAB „Mineraliniai vandenys“ sutiko pratęsti
sutartinių įsipareigojimų įvykdymo terminą su dviem sąlygomis: padidinti prekių
užsakymus bei kiekvieną savaitę į jos sąskaitą pervesti ne mažiau kaip 20 000
Lt sumą. Šiuos reikalavimus UAB „Oldaras“ įvykdė tinkamai: nuo 2008 m. sausio 25
d. iki gegužės 6 d. į UAB „Mineraliniai vandenys“ sąskaitą buvo pervesta
203 870 Lt suma. 2008 m. gegužės 6 d. UAB „Oldaras“ pareikalavo UAB
„Mineraliniai vandenys“ grąžinti paprastąjį vekselį, nes ji sutartinius
įsipareigojimus įvykdė tinkamai, tačiau buvo pareikšta, kad UAB „Oldaras“ dar
privalo sumokėti delspinigius, todėl paprastojo vekselio neatiduos bei jau
sumokėtų pinigų neįskaitys. 2008 m. gegužės 9 d. buvo gautas pranešimas dėl 200
000 Lt sumos paprastojo vekselio neapmokėjimo. 2008 m. birželio 10 d. paskelbtas
UAB „Oldaras“ bankrotas. Iš viso per laikotarpį nuo 2008 m. sausio 25 d. iki birželio
10 d. į UAB „Mineraliniai vandenys“ sąskaitą buvo pervesta 283 870 Lt, už
2 500 Lt sumą grąžinta prekių. Ieškovė pareikalavo UAB „Mineraliniai
vandenys“ grąžinti antrą paprastąjį vekselį, tačiau atsakymo negavo. 2008 m.
birželio 9 d. buvo išduotas vykdomasis įrašas Nr. RJ-5525, kuris buvo pateiktas
antstoliui. 2008 m. liepos 9 d. antstolis priėmė raginimą įvykdyti sprendimą,
kuriame nurodyta, kad ieškovė per 10 dienų nuo jo gavimo dienos privalo į
antstolio depozitinę sąskaitą sumokėti 203 515,63 Lt bei 1 215,37 Lt vykdymo
išlaidų. 2008 m. rugpjūčio 6 d. UAB „Mineraliniai vandenys“ pateikė UAB
„Oldaras“ bankroto administratoriui kreditorinį reikalavimą. Faktą, jog ginčijamo paprastojo vekselio turėtojas UAB
„Mineraliniai vandenys“ tyčia veikė UAB „Oldaras“ ir ieškovės nenaudai,
patvirtina tai, kad UAB „Mineraliniai vandenys“ tiek dėl pirmo paprastojo
vekselio pasirašymo, tiek dėl ginčijamo antro paprastojo vekselio pasirašymo
nesikreipė tiesiogiai į UAB „Oldaras“ direktorių, kuris vienintelis turi teisę
pasirašyti ir patvirtinti tokio pobūdžio dokumentus. UAB „Mineraliniai
vandenys“ bendravo su ieškove, kadangi žinojo, kad ją bus galima suklaidinti, o
ji pasirašys paprastąjį vekselį, nesuprasdama tiesioginių savo veiksmų
reikšmės. Ieškovė turi teisę ginčyti antrą paprastąjį vekselį pagal Lietuvos
Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų
vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 19
straipsnį. Ieškovė nebuvo įgaliota UAB „Oldaras“ direktoriaus pasirašyti
paprastuosius vekselius ar kitus su jais susijusius dokumentus, todėl jos
parašas paprastojo vekselio davėjo skiltyje negalioja ir negali sukelti
teisinių pasekmių. UAB „Mineraliniai vandenys“, pateikdama pasirašyti ginčijamą
paprastąjį vekselį, nutylėjo aplinkybę, kad jį pasirašiusi ieškovė įsipareigoja
savo asmeninėmis lėšomis įvykdyti prievolę už UAB „Oldaras“. Ieškovė, žinodama
laidavimo galimus padarinius, niekada savo valia nebūtų laidavusi už UAB
„Oldaras“ 200 000 Lt skolinį įsipareigojimą. Visa skola pagal paprastąjį
vekselį sumokėta. Ji susidarė iki paprastojo vekselio išrašymo, todėl dėl šios
senos skolos paprastasis vekselis ir buvo išrašytas. Tokiu būdu visos per 2008
m. UAB „Oldaras“ atsakovui sumokėtos sumos turėjo būti įskaitytos kaip
mokėjimai už seniausią skolą, kurios terminas pasibaigęs ir kurios pagrindu
buvo išrašytas vekselis. Šią dieną pagal buhalterinius duomenis BUAB „Oldaras“
skolinga atsakovui 172 756,47 Lt.
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. birželio 1 d. sprendimu ieškovės
ieškinį atmetė.
Sprendime pažymėta, jog ieškovė bei liudytojas UAB
„Oldaras“ direktorius D. T. teismo posėdžio metu nurodė,
kad iš viso buvo pasirašyti trys paprastojo vekselio variantai, o atsakovo atstovai
teigė, kad buvo pasirašyti tik du variantai ir abiejų originalai pateikti į
bylą. Teismas, įvertino tai, jog ieškovė bei liudytojas D. T. yra
sutuoktiniai, jog jie abu suinteresuoti ieškovei naudinga bylos baigtimi, todėl
jų paaiškinimus šiuo klausimu vertino kritiškai. Teismas manė, kad vekselis
kaip rašytinis vienašalis sandoris gali būti sudaromas tik raštu bei konstatavo,
jog vien ieškovės ir jos sutuoktinio D. T. žodiniai
parodymai nėra pakankami įrodymai norint nustatyti, ar iš tikrųjų buvo išduotas
dar vienas – trečiasis (pirminis) vekselio variantas.
Teismas vizualiai palyginęs UAB „Oldaras“ direktoriaus D. T. parašus 2006 m. rugsėjo 1 d. didmeninio
pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. V2950 su parašais, kuriuos, kaip teigia
ieškovė, ji pati parašė ant abiejų vekselių egzempliorių, nusprendė, jog tiek
parašų struktūra, tiek rašymo braižas analogiški, o bet kuris protingas, atidus
ir sąžiningas asmuo, veikdamas analogiškoje situacijoje, kaip veikė atsakovas,
t.y. gavęs vekselio egzempliorių, kuriame šalia UAB „Oldaras“ direktoriaus
rekvizitų yra parašas, analogiškas kituose dokumentuose uždėtam UAB „Oldaras“
direktoriaus parašui, būtų palaikęs, jog šį parašą uždėjo būtent pats UAB
„Oldaras“ direktorius D. T.. Tokius argumentus pagrindžia ieškovės
kaip laiduotojos parašo ir, ieškovės teigimu, jos parašo, kur ji pasirašė
vietoj UAB „Oldaras“ direktoriaus vizualus palyginimas. Šių parašų vizuali
struktūra akivaizdžiai skiriasi. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, laikėsi
pozicijos, kad įrodyti vekselio turėtojo nesąžiningumą galima tik tuo atveju,
jeigu būtų nustatyta, jog vekselio turėtojas, kaip teigė ieškovė, dalyvavo
vekselio išdavimo procese, t.y. matė, jog vietoj UAB „Oldaras“ direktoriaus D. T. pasirašė pati ieškovė, tačiau byloje tokių įrodymų nėra.
Priešingai, UAB „Mineraliniai vandenys“ darbuotojas D. V. nurodė,
kad vekselis buvo atvežtas į UAB „Oldaras“ patalpas ir paliktas, įpareigojant
atsakovo darbuotoją vekselį paimti kitą dieną. Atsakovo darbuotoja J. B. teismo posėdžio metu nurodė, jog jai atvykus į UAB
„Oldaras“ patalpas paimti galutinio vekselio varianto, jis jau buvo pasirašytas
UAB „Oldaras“ direktoriaus, o ieškovė, matant J. B.,
pasirašė tik kaip laiduotoja. UAB „Oldaras“, kaip bet kuris sąžiningas,
protingas ir teisingas asmuo atitinkamoje situacijoje, nenorėdamas prisiimti
įsipareigojimų pagal paprastąjį vekselį dėl to, kad vekselį jo vardu pasirašė
neįgaliotas asmuo, turėjo ginčyti paprastąjį vekselį bei reikšti pretenzijas
ieškovei, kaip viršijant savo įgaliojimus pasirašiusiai vekselį, tačiau tai
nebuvo padaryta. Pati ieškovė, teigdama, kad ji buvo priversta pasirašyti
paprastąjį vekselį vietoj UAB „Oldaras“ direktoriaus, turėjo tokį vekselį
ginčyti iš karto, o ne praėjus daugiau nei metams po jo išdavimo, kai buvo
pradėtas išieškojimas. Teismo įsitikinimu, ieškovė neįrodė atsakovo nesąžiningumo,
t.y., kad jis žinojo ar turėjo žinoti, jog ieškovė pasirašė vekselyje vietoj
UAB „Oldaras“ direktoriaus D. T. bei privertė ją pasirašyti
vekselį. Ieškovės argumentai, kad atsakovas buvo nesąžiningas ir tyčia,
žinodamas, kad ieškovė neturi įgaliojimo pasirašyti UAB „Oldaras“ vardu
paprastojo vekselio, išgavo jos parašą, atmesti kaip neįrodyti.
Teismas atmetė ieškovės argumentą, kad paprastasis vekselis
negalioja dėl to, jog neturi vieno iš privalomų rekvizitų – vekselio davėjo
įgalioto asmens parašo. Ieškovė gali įrodyti vekselio negaliojimą tokiu
pagrindu tik tuo atveju, jei pats vekselio davėjas yra išreiškęs savo valią netvirtinti
tokio sandorio bei neprisiimti pagal jį vekselio davėjui kylančių
įsipareigojimų dėl to, jog jį sudarė neįgaliotas atstovaujamojo vardu tai
padaryti asmuo, tačiau UAB „Oldaras“ nėra pareiškęs šiuo pagrindu ieškinio dėl
paprastojo vekselio nuginčijimo. Priešingai, jis atsiliepime teigė, kad UAB
„Oldaras“ visus įsipareigojimus pagal paprastąjį vekselį vekselio turėtojui UAB
„Mineraliniai vandenys“ jau yra įvykdęs iki bankroto bylos iškėlimo.
Sprendime dėstoma, jog iš abiejų 2008 m. birželio 24 d. vekselio
variantų matyti, kad juose aiškiai buvo įrašyta, jog laiduotoja yra ieškovė,
vekselyje buvo nurodytas ieškovės vardas ir pavardė, asmens kodas bei
gyvenamoji vieta. Nei viename vekselio variante nebuvo nurodyta, kad ieškovė
laiduoja kaip vekselio davėjo darbuotoja, t.y. vekselio davėjo vardu. Teismo
nuomone, ieškovė, būdama bendrovės vyriausiąja finansininke, turėjo ir galėjo
suvokti paprastojo vekselio tekstą, kad jame kaip laiduotoja nurodyta pati
ieškovė. Ieškovė, kaip vyriausioji buhalterė, kuriai buvo suteikta teisė
naudotis įmonės spaudais bei pasirašyti tam tikrus dokumentus įmonės vardu,
turėjo ir galėjo suvokti parašo svarbą, t.y., nepaisant to, jog atsakovas
teigė, kad laidavimas tėra tik formalumas, ieškovė, kaip bet kuris sąžiningas,
protingas ir atidus žmogus, turėjo ir galėjo suvokti, jog ji, pasirašydama
laidavimo sandorį, patvirtino jo sudarymo faktą bei prisiėmė visus
įsipareigojimus, kylančius iš šio sandorio. Neinformavimas ieškovės, jog ji
laiduoja savo asmeninėmis lėšomis bei teigimas, jog laidavimas yra tik
formalumas negali būti pripažintini aplinkybėmis, kurios lėmė ieškovės suklaidinimą
dėl laidavimo sandorio esmės. Šią išvadą patvirtina ir pačios ieškovės elgesys.
Ji laidavimo sandorį (bei patį vekselį) pradėjo ginčyti tik tuomet, kai
atsakovas pradėjo išieškojimą, o iki tol pretenzijų dėl laidavimo sandorio
nuginčijimo nereiškė. Teismo įsitikinimu, ieškovė neįrodė CK 1.91 straipsnyje
nustatyto sandorio negaliojimo pagrindo – valios trūkumo, kurį lėmė atsakovo
veiksmai, todėl reikalavimas pripažinti laidavimo sandorį negaliojančiu atmestas.
Atsakovas nesutiko su ieškovės
bei trečiojo asmens BUAB „Oldaras“ atstovo teiginiais, kad UAB „Oldaras“
paprastajame vekselyje nurodytą 200 000 Lt sumą jau yra sumokėjusi iki bankroto
bylos iškėlimo. Teismas pažymėjo, kad vekselis yra savarankiškas sandoris. Vien
tai, kad jis buvo išduotas tam tikro sandorio pagrindu, nereiškia, jog vekselis
yra minėto sandorio dalis ir jame nurodyta prievolė įvykdoma tame sandoryje
numatyta tvarka. Pagal vekselį atsirandanti prievolė vykdoma ĮPVĮ nustatyta
tvarka, pagal kurią vekselio davėjas laikomas sumokėjusiu vekselio turėtojui
skolą tik tada, kai šis grąžina vekselio davėjui visus pakvituoto vekselio
egzempliorius. Šiuo atveju savarankiškos mokestinės prievolės, atsirandančios
pagal vekselį, galiojimui mokestinių prievolių pagal minėtą sutartį vykdymas
įtakos neturi. Ieškovei nepateikus įrodymų, jog vekselyje nurodyta suma buvo
sumokėta ĮPVĮ nustatyta vekselio apmokėjimo tvarka, argumentai, kad vekselyje
nurodyta suma apmokėta, vykdant mokėjimus pagal sutartį, atmesti kaip
prieštaraujantys vekselio esmei. Kadangi teismas nenustatė pagrindų, dėl kurių
2008 m. sausio 24 d. išduotas 200 000 Lt sumos paprastasis vekselis pripažintinas
negaliojančiu, nėra pagrindo tenkinti išvestinį reikalavimą – pripažinti
negaliojančiu Vilniaus miesto 32-ojo notarų biuro išduotą vykdomąjį įrašą dėl
203 515,63 Lt sumos pagal pastarąjį vekselį išieškojimo solidariai iš vekselio
davėjo ir laiduotojos T. T..
Ieškovės T. T. atstovė apeliaciniu
skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį
patenkinti bei priteisti iš atsakovo UAB „Mineraliniai vandenys“ bylinėjimosi
išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais :
1.
Teismo teiginys, kad atsakovas
UAB „Mineraliniai vandenys“ yra sąžiningas ginčytino paprastojo vekselio įgijėjas
ir nėra pagrindo šio vekselio pripažinti negaliojančiu dėl neatitikimo
formaliems reikalavimams, nepagrįstas. Atsakovas niekada tiesiogiai nesikreipė
į UAB „Oldaras“ direktorių, kuris vienintelis turi teisę pasirašyti ir
patvirtinti tokius dokumentus. UAB „Mineraliniai vandenys“ visą laiką bendravo
su ieškove, nes žinojo, kad ją bus galima suklaidinti, ji pasitikės atsakovu
ir, siekdama išlaikyti tolimesnį įmonių bendradarbiavimą, pasirašys paprastąjį
vekselį nesuprasdama tiesioginių savo veiksmų reikšmės. UAB „Mineraliniai
vandenys“ įtikinėjo ieškovę, kad vekselių pasirašymas tėra tik formalumas,
reikalingas tam, jog nebūtų skaičiuojami delspinigiai dėl sutartinių
įsipareigojimų įvykdymo vėlavimo bei toliau būtų tiekiamos prekės. Atsakovas
tyčia veikė tiek UAB „Oldaras“, tiek ieškovės nenaudai, pasinaudojo ieškovės
pasitikėjimu, todėl ieškovė turi teisę ginčyti antrą paprastąjį vekselį.
Teismas neanalizavo šalių santykių, susiklosčiusių iki vekselio pasirašymo,
santykių, buvusių vekselio pasirašymo metu, nors jų analizė būtų atskleidusi
UAB „Mineraliniai vandenys“ nesąžiningų veiksmų priežastis. Tikroji ginčytino
paprastojo vekselio išdavimo priežastis – nesąžiningai praturtėti ieškovės bei
UAB „Oldaras“ sąskaita.
2.
Pasirašyti paprastąjį
vekselį galėjo tik UAB „Oldaras“ direktorius D. T.. Iš
ginčytino paprastojo vekselio turinio matyti, kad vekselio davėjas yra UAB
„Oldaras“, atstovaujama įmonės direktoriaus D. T., tačiau
vekselio davėjo vietoje pasirašė ieškovė. Ši aplinkybė bylos nagrinėjimo metu
nebuvo paneigta. Ieškovė nebuvo įgaliota UAB „Oldaras“ direktoriaus vardu
pasirašyti paprastuosius vekselius ar kitus su jais susijusius dokumentus,
todėl jos parašas ginčytino paprastojo vekselio davėjo skiltyje negalioja ir
negali sukelti teisinių pasekmių. Ieškovė informavo UAB „Mineraliniai vandenys“,
jog neturi įgaliojimų pasirašyti paprastuosiuose vekseliuose, tačiau ši
patikino ieškovę, kad tai tik formalumas, būtinas dėl tolesnio
bendradarbiavimo.
3.
Teismas rėmėsi tik UAB
„Mineraliniai vandenys“ liudytojų parodymais. Atsakovas dalyvavo pasirašant
vekselį. Teismas, vertindamas vienus liudytojų parodymus, o atmesdamas kitus,
pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes UAB „Mineraliniai vandenys“ liudytojų
parodymus vertino neatsižvelgdamas į tai, jog jie yra atsakovo darbuotojai,
kurie suinteresuoti bylos baigtimi ir yra neobjektyvūs. Ginčytiną vekselį
pasirašė ieškovė, t.y. neįgaliotas asmuo. UAB „Oldaras“ valios dėl ginčijamo
paprasto vekselio pasirašymo nebuvo. Šis vienašalis sandoris neturi būtinojo
elemento – vienos šalies valios, todėl CK 1.80 straipsnio pagrindu
pripažintinas negaliojančiu.
4.
UAB „Oldaras“ sandorio
nepatvirtino, ginčijamame vekselyje įmonės direktoriaus parašo nėra, o jis apie
šio vekselio buvimą sužinojo tik 2008 m. kovo mėnesį, tačiau ir vėlesniais
veiksmais jo nepatvirtino. Teismas nevertino šių aplinkybių. Teismas
nesiaiškino aplinkybių, kam apskritai buvo reikalingas 200 000 Lt dydžio sumos
vekselis, kokiu pagrindu ieškovė sutiko būti laiduotoja tokiai didelei vekselio
sumai, nors realiai turto, iš kurio būtų galima patenkinti šį reikalavimą, ji
neturėjo.
5.
UAB „Mineraliniai
vandenys“, pateikdama pasirašyti ginčijamą paprastąjį vekselį, nutylėjo
aplinkybę, kad jį pasirašiusi ieškovė įsipareigoja savo asmeninėmis lėšomis
įvykdyti prievolę už UAB „Oldaras“. Laidavimo suma ženkliai viršija ieškovės
gaunamas pajamas ir turtą, todėl vadovaujantis protingumo kriterijumi galima
teigti, kad ieškovė, žinodama laidavimo galimus padarinius, savo valia nebūtų
laidavusi už UAB „Oldaras“. Ieškovė nesiekė sukurti savo ir UAB „Mineraliniai
vandenys“ laidavimo santykių, o siekė išspręsti delspinigių mokėjimo ir prekių
tiekimo klausimus. Teismo išvada, kad ieškovė, būdama tik samdoma UAB „Oldaras“
vyriausioji finansininkė, siekė iš asmeninių lėšų įvykdyti UAB „Oldaras“
įsipareigojimus, prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams.
6.
UAB „Mineraliniai
vandenys“ veiksmai, privertus ieškovę pasirašyti ginčytinus vekselius, nors
ieškovė neturi pareigos asmeniškai atsakyti už įmonės skolas, vertintini kaip
tyčinis veikimas ieškovės nenaudai. Teismas neištyrė šalių santykių iki
paprastojo vekselio pasirašymo. Nepagrįstas teismo argumentas, kad ieškovė
pagal išsilavinimą ir pareigas privalėjo suprasti neigiamas laidavimo pasekmes,
nes tai prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
Atsakovui grasinant nutraukti prekių tiekimą ir esant pavojui, jog dėl to
atsiras neigiamų ekonominių padarinių, ieškovei neliko kitos protingos
alternatyvos – tik pasirašyti vekselį.
7.
Teismas neanalizavo
ginčijamame vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo, nesiaiškino,
kokiu pagrindu ginčijamas vekselis apskritai pateko į apyvartą, ar yra teisinis
pagrindas jam likti apyvartoje. Visa skola pagal paprastąjį vekselį sumokėta.
Jeigu paprastasis vekselis bei laidavimo sandoris ir būtų pripažinti
negaliojančiais, tai vis tiek jie būtų įvykdyti, nes per laikotarpį nuo 2008 m.
sausio mėnesio iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Oldaras“ sumokėjo virš 200 000
Lt, o šią dieną BUAB „Oldaras“ skolinga atsakovui 172 756,47 Lt, kurie iki bankroto
bylos iškėlimo ir neturėjo būti sumokėti, nes nebuvo suėjęs jų mokėjimo
terminas. Atsakovas elgiasi nesąžiningai, nors skolos suma jam sumokėja, jis
siekia nepagrįstai pasipelnyti ieškovės sąskaita.
Atsakovas UAB „Mineraliniai vandenys“ atsiliepime į ieškovės
T. T. apeliacinį skundą prašo ieškovės skundą atmesti, o skundžiamą
teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime
pažymima, kad atsakovo veiksmai ginant savo pažeistas teises yra sąžiningi ir
teisėti. Tiek vekselio davėjas UAB „Oldaras“, tiek vekselio laiduotoja T. T. vekselio turėtojui UAB „Mineraliniai vandenys“ atsako
solidariai. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių vekselio apmokėjimą. UAB
„Oldaras“ po paprastojo vekselio išdavimo vykdė atsiskaitymus tik už tuo metu
iš UAB „Mineraliniai vandenys“ gaunamas (pateiktas) prekes, tačiau paprastojo
vekselio neapmokėjo. Atsiskaitymų klausimus iš UAB „Oldaras“ pusės visą laiką
derino ieškovė. Būdama finansininke ji žinojo bendrovės finansinę situaciją, todėl
sutiko laiduoti už vekselio davėjo įsipareigojimą 200 000 Lt suma, o ne visa
tuo metu buvusia UAB „Oldaras“ skolos suma (252 390,26 Lt), nes, jos teigimu,
ji buvo tikra, jog šią sumą vekselio davėjas pajėgs grąžinti. Pasirašydama
vekselį ieškovė suprato, kad įsipareigoja asmeniškai. UAB „Oldaras“ direktorius
ir vienintelis akcininkas D. T. bei vyriausioji
finansininkė T. T. yra sutuoktiniai. Ieškovė pateikė
melagingą vekselio pasirašymo istoriją. Vekselį pasirašė įmonės direktorius. Ieškovė
laidavimo sandorį pradėjo ginčyti tik tada, kai buvo pradėtas iš jos
išieškojimas, o iki to laiko atsakovui pretenzijų nereiškė.
Atsakovė notarė R. J. atsiliepime į
ieškovės T. T. apeliacinį skundą prašo ieškovės skundą
atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime
pažymima, kad teismas detaliai išnagrinėjo vekselio pasirašymo ir pateikimo
kreditoriui aplinkybes, pagrįstai konstatavo, jog UAB „Mineraliniai vandenys“
elgėsi sąžiningai. Ieškovė neįrodė vekselio negaliojimo pagrindų. Ji, kaip protingas
asmuo, turintis verslo patirties, galėjo ir privalėjo prieš pasirašydama
laidavimo sutartį išsiaiškinti tai, kokias pasekmes jai sukels sutarties
pasirašymas. Tarp šalių kyla ginčas dėl atsiskaitymo už prekes, tačiau jis
nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas, nes nėra susijęs su ieškinio
reikalavimais. Ieškovė neginčijo notarės veiksmų pagrįstumo ir teisėtumo.
Apeliacinis skundas
atmestinas.
Šioje apeliacijoje vertinama
tai, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl paprastojo vekselio, laidavimo sandorio ir
vykdomojo įrašo pagal paprastąjį vekselį nuginčijimo, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Klausimas analizuojamas
vadovaujantis ieškovės (apeliantės) skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei
patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).
Teisėjų kolegija pagal apeliantės skundą
vertindama skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pažymi, jog apeliacinio
proceso paskirtis – patikrinti ginčijamo pirmosios instancijos teismo
procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). CPK įtvirtinta
ribota apeliacija. Jai būdinga tai, kad apeliacijoje tikrinama, ar teismas
turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė
ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas yra
pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti
neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005), o ne dar kartą išnagrinėti visą
bylą iš naujo. Šalys privalo įrodyti tas
aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu,
išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.).
Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiais paprastąjį vekselį, laidavimo sandorį ir
vykdomąjį įrašą pagal paprastąjį vekselį. Sandorių
negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose
būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo
pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių
teisinių santykių stabilumą. Atsiradusius civilinius teisinius santykius galima
griauti tik tada, kai neabejotinai įrodyta, kad jie susiklostė pažeidžiant
imperatyviąsias teisės normas, ir tai lėmė viešojo ar privataus intereso,
ginamo tų imperatyviųjų teisės normų, pažeidimą. Tokios teisinės pozicijos
laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje (2003 m.
vasario 17 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Nr.
3K-3-113/2003;
2007 m. gruodžio 3 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr.
3K-3-534/2007).
Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų
teisinių santykių stabilumo tikslui.
Vekselis yra vertybinis
popierius ir civilinių teisių objektas (CK 1.97 str. 1 d., 1.101 str.). Vertybinis
popierius – vekselis įstatyme apibrėžiamas kaip dokumentas, kuriuo jį
išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam
tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti
pavedama kitam asmeniui (CK 1.105 str. 1 d., ĮPVĮ 2 str. 1 d.). Vekselių išrašymo, perdavimo, laidavimo,
mokėjimo, reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo ir patenkinimo
tvarką bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykius reglamentuoja
Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas
(ĮPVĮ). ĮPVĮ 19 straipsnio nuostatos numato, kad įsipareigoję pagal vekselį
asmenys gynybai negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų
asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais,
nebent vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko
nenaudai. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad vekselio prigimtis, savybės,
užtikrinančios jo viešą patikimumą, specifinis teisinis reglamentavimas suponuoja ribotą vekselio davėjo galimybę
reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui (žr. pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr.
3K-3-443/2005; 2007 m. sausio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr.
3K-3-8/2007). ĮPVĮ 19 straipsnio nuostatos skirtos apsaugoti sąžiningų vekselių
teisinių santykių dalyvių interesus. Pagal ĮPVĮ 19 straipsnį,
įsipareigojęs pagal vekselį asmuo gali reikšti prieštaravimus, grindžiamus
asmeninio pobūdžio santykiais, tiesioginiam kontrahentui pagal vekselį, taip
pat nesąžiningam vėlesniam vekselio turėtojui, tai yra tokiam, kuris, įgydamas
vekselį, žinojo apie santykių tarp vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo,
trūkumus, tai yra žinojo, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti, arba nebuvo
pagrindo jį perleisti (perduoti pagal indosamentą), arba žinojo apie kitokius
ankstesniųjų vekselių teisinių santykių dalyvių defektus, tačiau, nepaisant to,
vis tiek įsigijo vekselį ir pateikė jį apmokėti, nes tokie vekselio turėtojo
veiksmai reiškia tyčinį veikimą skolininko nenaudai.
Vekselis, kaip rašytinis
dokumentas, yra asmens vidinės valios išraiškos rezultatas. Dėl to, kad
vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, galimi atvejai, kai asmens, tai yra
vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais
vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį, remdamasis ir bendraisiais
sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis,
priimta byloje Nr.
3K-7-216/2007,
2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta
byloje Nr.
3K-3-474/2007;
2008 m. birželio 3 d. nutartis,
priimta byloje Nr.
3K-3-311/2008).
Iš
bylos medžiagos matyti, kad tarp UAB „Mineraliniai vandenys“ ir UAB „Oldaras“
2006 m. rugsėjo 1 d. buvo sudaryta didmeninio pirkimo-pardavimo sutartis Nr.
V2950 (t. 1, b. l. 92-94). 2008 m. sausio 24 d. paprastuoju vekseliu (t. 1, b.
l. 178) šio vekselio davėjas – UAB „Oldaras“, atstovaujama įmonės direktoriaus D. T., pagal šį vekselį besąlygiškai įsipareigojo sumokėti 200
000 Lt sumą UAB „Mineraliniai vandenys“. Vekselyje nurodyta, jog jis turi būti
apmokėtas 2008 m. kovo 25 d. Laiduotoja T. T. už šio
vekselio davėjo įsipareigojimą pagal šį vekselį laidavo 200 000 Lt suma. Byloje
esančio pirmojo vekselio turinys yra identiškas (t. 1, b. l. 139). Iš ieškinio
turinio darytina išvada, jog ieškovė ginčija antrąjį paprastąjį vekselį (žr. t.
1, b. l. 178). UAB „Mineraliniai vandenys“ 2008 m. kovo 26 d. bei gegužės 9 d.
pranešimais UAB „Oldaras“ prašė apmokėti paprastąjį 200 000 Lt sumos vekselį
(t. 1, b. l. 40-41). 2008 m. birželio 9 d. vykdomuoju įrašu notarė R. J. reikalavo išieškoti solidariai iš vekselio davėjo UAB
„Oldaras“ bei vekselio laiduotojos T. T. vekselio turėtojo
UAB „Mineraliniai vandenys“ naudai per vekselio mokėjimo terminą nesumokėtą
vekselio sumą – 200 000 Lt, taip pat atlyginimą už vykdomojo įrašo išdavimą (t.
1, b. l. 42, 177). Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 8 d. nutartimi
UAB „Oldaras“ iškelta bankroto byla (t. 1, b. l. 43-44). 2008 m. liepos 9 d.
priimtas antstolio raginimas įvykdyti sprendimą (vykdomąjį įrašą) T. T. (t. 1, b. l. 46). Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga daro išvadą, jog
pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bei teisingai įvertino faktines
bylos aplinkybes.
Teisėjų kolegija, įvertindama
bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nėra
pagrindo atsakovą UAB „Mineraliniai vandenys“ laikyti nesąžiningu ginčytino
paprastojo vekselio įgijėju, taip pat nėra pagrindo pripažinti vekselį
negaliojančiu esą dėl to, jog jis neatitinka formalių jam keliamų reikalavimų. Pirmosios
instancijos teismas, atlikęs vizualų pateiktų vekselių bei kitų bylos dokumentų,
kuriuose yra D. T. parašai, palyginamąjį vertinimą, pagrįstai nusprendė, kad pačius
vekselius ir jais prisiimamus įsipareigojimus pasirašė UAB „Oldaras“
direktorius D. T., o ne ieškovė, kurios teigimu, pasirašyti
vekselių ji neturėjusi įgaliojimų. Ieškovė nepateikė objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų,
kad būtent ji pasirašė vietoj UAB „Oldaras“ direktoriaus D. T.,
kad vekseliuose esantis D. T. parašas atliktas ne paties D. T.. Be to, pirmosios instancijos teismas tinkamai
nusprendė, jog UAB „Oldaras“ elgesys dėl ieškovės ginčijamo vekselio išrašymo
teisėtumo leidžia teigti, jog vekselius pasirašė įmonės direktorius, o ne
ieškovė, nes UAB „Oldaras“ nereiškė reikalavimų dėl vekselio nuginčijimo, nereiškė
pretenzijų ieškovei, kuri, jos pačios teigimu, pasirašė vekselį, bet esą neturėjo
tokios teisės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo ir tai, kad pati
ieškovė, teigdama, jog atsakovo buvo priversta pasirašyti paprastąjį vekselį, kuo
operatyviau turėjo kreiptis dėl jo ginčijimo, tačiau vekselį pradėjo ginčyti
tik praėjus ilgam laikui, kai pagal jį buvo pradėtas išieškojimas. Teisėjų
kolegija, įvertinusi ieškovės skundo argumentus, daro išvadą, jog pirmosios
instancijos teismas tinkamai ištyrė faktines bylos aplinkybes, susijusius UAB
„Mineraliniai vandenys“ sąžiningumu, bei teisingai sprendė, kad ieškovė neįrodė
UAB „Mineraliniai vandenys“ nesąžiningumo.
Paprastajame vekselyje turi būti jį išrašančio asmens
(paprastojo vekselio davėjo) parašas (ĮPVĮ 77 str. 7 p.). Kaip matyti iš ieškovės ginčijamo vekselio,
šis rekvizitas jame yra, tačiau, pasak ieškovės, vekselį pasirašė būtent ji, o
ne UAB „Oldaras“ direktorius D. T.. Aukščiau išdėstyti
argumentai patvirtina, jog ieškovė neįrodė, kad būtent ji, esą neturėdama
įgaliojimų, pasirašė vekselio davėjo vietoje, o pagal bylos medžiagą galima
tvirtinti, jog vekselyje yra UAB „Oldaras“ direktoriaus D. T. parašas.
Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi CK 2.133 straipsnio 6
dalimi ir nurodė, kad UAB „Oldaras“, o vėliau jai iškėlus bankroto bylą -
bankroto administratorius nėra pareiškę reikalavimų dėl paprastojo vekselio
nuginčijimo, bet priešingai - teigė, jog visus įsipareigojimus pagal paprastąjį
vekselį vekselio turėtojui bendrovė yra įvykdžiusi iki bankroto bylos iškėlimo.
Kaip jau minėta, šiuo atveju paties UAB „Oldaras“ elgesys – vekselių
neginčijimas - leidžia teigti, kad ji neneigia vekselio sudarymo fakto
teisėtumo, savo pasyviu elgesiu patvirtina vekselio sudarymą, todėl teigti, kad
ginčijamas sandoris neturi būtinojo elemento – vienos šalies valios ir yra
negaliojantis CK 1.80 straipsnio pagrindu, negalima.
Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas, formuodamas praktiką dėl CPK
normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir
taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti
reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo
įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo
įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų
vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių
aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl
tų aplinkybių egzistavimo. Teismas
gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių
įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei
jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-427/2008 ir kt.). Teismas,
spręsdamas bylą, vadovavosi ne tik UAB „Mineraliniai vandenys“ liudytojų
parodymais, tačiau vadovavosi ir visa kita bylos medžiaga, kurios pagrindu,
teisėjų kolegijos įsitikinimu, padarė teisingą išvadą, kad yra neįrodytas UAB
„Mineraliniai vandenys“, kaip vekselio turėtojo, nesąžiningumas. Teisėjų
kolegijos vertinimu, ieškovės skundo teiginiai, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo
taisykles, yra nepagrįsti.
Pagal ĮPVĮ 32 straipsnio
nuostatas visos vekselio sumos arba jos dalies apmokėjimas gali būti
užtikrinamas laidavimu. Laiduoti gali trečiasis asmuo arba pagal vekselį
įsipareigojęs asmuo. Laiduotojas yra įpareigotas lygiai taip pat kaip ir asmuo,
už kurį jis laidavo. Laiduotojo įsipareigojimas galioja ir tuomet, kai ta
prievolė, už kurią jis laidavo, dėl kurios nors priežasties negalioja, išskyrus
vekselio formos trūkumus. Laiduotojas, apmokėjęs vekselį, įgyja atgręžtinio
reikalavimo pagal vekselį teises į asmenį, už kurį jis laidavo, ir į tuos,
kurie asmeniui, už kurį buvo laiduota, įsipareigoję pagal vekselį (ĮPVĮ 34
str.). Iš ieškovės ginčijamo 2008 m. sausio 24 d. paprastojo vekselio matyti,
kad ieškovė už vekselio davėjo įsipareigojimą pagal vekselį besąlygiškai
įsipareigojo sumokėti 200 000 Lt sumą (t. 1, b. l. 178). Šiame vekselyje buvo
aiškiai įrašyta, jog T. T. yra laiduotoja, nurodytas jos
vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta. Vekselyje nepažymėtos ieškovės
pareigos, taigi nenurodyta, kad ieškovė laiduoja kaip vekselio davėjo UAB
„Oldaras“ darbuotoja, t.y. vekselio davėjo vardu. Laiduotoja yra T. T. kaip fizinis asmuo, t.y. asmeniškai atsakanti už
prisiimtus įsipareigojimus. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad
ieškovė, būdama UAB „Oldaras“ vyriausiąja finansininke, turėjo ir galėjo
suvokti vekselyje išdėstytą tekstą ir tai, jog būtent ji yra laiduotoja pagal
vekselį. Ieškovė turėjo suvokti savo parašo svarbą, kuris patvirtina tam tikrų
įsipareigojimų, šiuo atveju atsakyti už vekselio davėją, prisiėmimą. Nors,
pasak ieškovės, atsakovas teigė, kad laidavimas tėra tik formalumas, tačiau ieškovė,
veikdama protingai ir atidžiai, turėjo ir galėjo suvokti, jog pasirašydama
laidavimo sandorį ji patvirtino jo sudarymo faktą bei priėmė visus
įsipareigojimus pagal šį sandorį. Ieškovė turėjo suprasti savo veiksmų
pasekmes, t.y. kad pasirašydama laidavimo sandorį, ji pagrindiniam skolininkui
neįvykdžius prievolės pagal vekselį, įsipareigoja šią prievolę įvykdyti
asmeniškai. Ieškovė, siekdama elgtis atidžiai ir rūpestingai, prieš
pasirašydama dėl laidavimo pagal vekselį turėjo galimybę ir galėjo pasikonsultuoti
su teisininku ir išsiaiškinti visas aplinkybes dėl prisiimamų įsipareigojimų arba
apskritai nesudaryti tokio sandorio. Ieškovės teiginiai, kad atsakovas jos neinformavo,
jog ji laiduoja savo asmeninėmis lėšomis, jog teigė dėl laidavimo formalumo,
nesudaro pagrindo daryti išvadą buvus dėl ieškovės suklaidinimui dėl laidavimo
sutarties esmės. Tokias aplinkybes patvirtina ir pačios ieškovės elgesys po
laidavimo sandorio sudarymo, nes ieškovė ėmė ginčyti laidavimo sandorį ik tuomet,
kai atsakovas pradėjo išieškojimą pagal vekselį, o iki tol, nors nuo
įsipareigojimų prisiėmimo praėjo pakankamai ilgas periodas, nereiškė atsakovui pretenzijų dėl laidavimo
sandorio, taip pat dėl paties vekselio. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai
konstatavo, kad ieškovės reikalavimas pripažinti laidavimo sandorį
negaliojančiu neįrodytas, taip pat neįrodytas
ieškovės valios trūkumas, kurį esą lėmė atsakovo tyčiniai veiksmai. Laidavimo
sandorio pasirašymas lėmė laidavimo santykių atsiradimą, kurie sieja ieškovę su
UAB „Mineraliniai vandenys“, o teiginiai, kad ieškovė tik siekė išspręsti delspinigių mokėjimo
ir prekių tiekimo klausimus, nepaneigia šalis siejančių laidavimo teisinių
santykių bei neįrodo atsakovo nesąžiningumo. Ieškovė, pasirašydama dėl
laidavimo, kartu patvirtino savo prievolę iš asmeninių lėšų sumokėti už
vekselio davėjo įsipareigojimą. Savaime toks įsipareigojimas neprieštarauja CK
1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams. Be to, ieškovė yra UAB „Oldaras“
direktoriaus ir pagrindinio akcininko sutuoktinė, įmonėje ji užėmė vyriausiosios
finansininkės pareigas, todėl tokios aplinkybės dar labiau įtikina dėl jos
galimo apsisprendimo laiduoti už pagrindinį skolininką. Ieškovės
teiginiai, kad ji realiai neturėjo turto, iš kurio būtų galima patenkinti UAB „Mineraliniai
vandenys“ reikalavimą, kad laidavimo suma ženkliai viršija jos gaunamas
pajamas, turtą, nesudaro pagrindo naikinti ieškovės ginčijamus sandorius bei
nepaneigia jos prisiimtos prievolės atsakyti vekselio gavėjui. Kaip jau minėta,
kiekvienas civilinių santykių dalyvis, prieš atlikdamas bet kokį teisinį
veiksmą, tarp jų pasirašydamas laidavimo sutartį, turėtų apsvarstyti ir
įvertinti galimas tokio teisinio veiksmo pasekmes, o abejodamas dėl ketinamo
atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas
sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu
asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo. Ieškovė nepateikė jokių
objektyvių įrodymų, kurie leistų teigti, kad ją UAB „Mineraliniai vandenys“ privertė pasirašyti laidavimą,
kad tyčia veikė ieškovės nenaudai. Tokių išvadų nepatvirtina ir skundo
teiginiai, kad atsakovui grasinant nutraukti prekių tiekimą ir esant pavojui,
jog dėl to atsiras neigiamų ekonominių padarinių, ieškovei neliko kitos
protingos alternatyvos – tik pasirašyti atitinkamus įsipareigojimus. Paties
subjekto siekimas prisiimti tam tikrus įsipareigojimus ar siekimas išvengti tam
tikrų neigiamų pasekmių lemia ir atitinkamą jo elgesį, kurio vėliau negalima
vertinti kaip susiformavusio kitos šalies nesąžiningo veikimo įtakoje. Pirmosios
instancijos teismas teisingai sprendė, kad ieškovei pagal jos užimamas pareigas
bei išsilavinimą turėjo būti žinomos sandorio pasirašymo pasekmės.
Vekselio viešo patikimumo
savybė lemia tai, kad šio vertybinio popieriaus turėtojas tol, kol neįrodyta priešingai, laikomas
sąžiningu jo savininku. Įstatymo reikalavimas, kad vekselyje turi būti
besąlyginis įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą, reiškia, jog
vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė
yra abstraktaus pobūdžio. Tačiau vekselio
abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta. Neįmanoma paneigti to, kad
yra tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo
ryšys, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį,
atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Vekselio abstraktumo
savybė nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio
pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja
jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų
priežasčių. Pirmajam vekselio įgijėjui vekselio viešo patikimumo taisyklė
negalioja visa jos apimtimi - pirmajam įgijėjui vekselio davėjas gali reikšti
prieštaravimus, grindžiamus jų
asmeniniais santykiais. Sąvoką „asmeniniai santykiai“ reikėtų aiškinti
kaip teisiškai reikšmingas aplinkybes, įvykius, faktus, kurie buvo vekselio
išdavimo–įgijimo metu ir kurie gali turėti įtakos vekselio turėtojo sąžiningumo
prezumpcijai. Vekselio davėjas pirmajam vekselio turėtojui turi teisę reikšti
prieštaravimus dėl vekselio apmokėjimo, remdamasis jiems žinomais santykiais.
Prieštaravimai, susiję su asmeniniais santykiais, iš esmės yra tokie, kurie
kyla iš skolininką pagal vekselį ir vekselio turėtoją siejančio tam tikro
sandorio, kurio pagrindu vekselis buvo išduotas, arba kitokių jų susitarimų (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-474/2007, 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-7-216/2007).
Teisėjų kolegija nesutinka su
skundo teiginiais, kad teismas neištyrė bylos šalių santykių iki ginčytino
paprastojo vekselio pasirašymo, kad neanalizavo ginčytiname vekselyje
įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo, nesiaiškino, kokiu pagrindu
ginčijamas vekselis apskritai pateko į apyvartą, ar yra teisinis pagrindas jam
likti apyvartoje. Bylos medžiaga yra nustatyta, kad UAB „Mineraliniai vandenys“
ir UAB „Oldaras“ siejo didmeninio pirkimo-pardavimo sutartis Nr. V2950. UAB
„Oldaras“ vėluojant atsiskaityti už prekes, ji patvirtindama ir įsipareigodama
grąžinti įsiskolinimą už pateiktas prekes, siekdama tęsti tolesnį
bendradarbiavimą, 2008 m. sausio 24 d. išrašė paprastąjį vekselį. Tokios
aplinkybės buvo nurodytos ginčo šalių teiktuose procesiniuose dokumentuose,
taip pat jas nustatė teismas. Įrodymus apie dabartinį UAB „Oldaras“
įsiskolinimą už pateiktas prekes pateikė iš esmės visi proceso dalyviai (UAB
„Oldaras“ - t. 1, b. l. 23-26; 27-30,
31, 32-33, 34-35, 36-39 ir kt.; UAB „Mineraliniai vandenys“ - t. 1, b. l. 99-105,116-118, 119-126,
140-158 ir kt.; BUAB „Oldaras“ bankroto administratorius - t. 1, b. l.
160-169). Skunde teigiama, kad visa skola pagal paprastąjį vekselį UAB „Mineraliniai vandenys“
buvo sumokėta, o UAB „Mineraliniai vandenys“ tik siekia nepagrįstai pasipelnyti
ieškovės sąskaita. Atsakovas UAB „Mineraliniai vandenys“ neigia tai, kad su juo
yra atsiskaityta pagal ieškovės ginčijamą vekselį.
Pagal ĮPVĮ 41 straipsnio nuostatas, apmokėjęs vekselį
mokėtojas gali reikalauti, kad jam būtų atiduotas vekselio turėtojo pakvituotas
vekselis. Vekselio turėtojas negali atsisakyti priimti vekselio sumos dalies
įmokos. Sumokėjęs sumos dalį, vekselio mokėtojas
gali reikalauti, kad tai būtų pažymėta vekselyje ir jam būtų išduotas
pakvitavimas. Šiuo atveju teismui nėra pateikta objektyvių įrodymų, kurie
leistų teigti, kad ieškovė arba UAB „Oldaras“ būtų tikrai atsiskaitę pagal ginčijamą
vekselį. Pagal įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, atžymėjimas apie tam
tikros sumos sumokėjimą turėtų būti padarytas pačiame vekselyje arba išduotas
atitinkamas pakvitavimas, kuris taip pat būtų siejamas su vekseliu, tačiau
tokių įrodymų byloje nėra pateikta. BUAB „Oldaras“ bankroto administratoriaus
pateikta tarpusavio mokėjimų lentelė bei joje nurodytos sumos, taip pat
ieškovės teikti duomenys apie atliktus mokėjimus nėra susieti su ieškovės
ginčijamu vekseliu, juose nėra nuorodų apie tai, kad mokėjimai buvo atlikti pagal
ginčijamą vekselį, todėl teisėjų kolegija negali sutikti su skundo motyvais,
jog su UAB „Mineraliniai vandenys“ yra visiškai atsiskaityta. Teisėjų kolegija
sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal
vekselį atsirandanti prievolė – sumokėti vekselyje nurodytą sumą vekselio
turėtojui vykdoma vadovaujantis minėta ĮPVĮ nustatyta vekselio apmokėjimo
tvarka.
Teisėjų
kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė byloje buvo pareiškusi
reikalavimus dėl paprastojo vekselio, laidavimo sandorio ir vykdomojo įrašo
pagal paprastąjį vekselį nuginčijimo. Kaip jau išdėstyta aukščiau, paprastasis
vekselis ir laidavimo sandoris sudaryti 2008 m. sausio 24 d. Ieškovės
ginčijamas vykdomasis įrašas, kuriuo reikalaujama išieškoti solidariai iš
vekselio davėjo UAB „Oldaras“ bei vekselio laiduotojos T. T. vekselio
turėtojo UAB „Mineraliniai vandenys“ naudai per vekselio mokėjimo terminą
nesumokėtą vekselio sumą – 200 000 Lt, taip pat atlyginimą už vykdomojo įrašo
išdavimą, išrašytas 2008 m. birželio 9 d. (t. 1, b. l. 42, 177). UAB
„Mineraliniai vandenys“ 2008 m. rugpjūčio 6 d. pareiškimu BUAB „Oldaras“
bankroto administratoriui prašė patvirtinti UAB „Mineraliniai vandenys“ 217
939,17 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą. Šis prašymas tam tikra apimtimi buvo
grindžiamas ir 2008 m. birželio 9 d. notaro vykdomuoju įrašu (t. 1, b. l. 49). Vilniaus
apygardos teismas 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartimi buvo patvirtinęs UAB
„Mineraliniai vandenys“ 217 929,17 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą BUAB
„Oldaras“ bankroto byloje (t. 1, b. l. 83-84). Iš teismų informacinės sistemos
„Liteko“ duomenų matyti, jog vėliau BUAB „Oldaras“ bankroto byloje UAB
„Mineraliniai vandenys“ kreditorinis reikalavimas buvo sumažintas iki 137
315,63 Lt dydžio. Minėti procesiniai veiksmai buvo atlikti jau po ieškovės
ginčijamų sandorių sudarymo. Nors nurodytos aplinkybės ir nesudaro pagrindo
pripažinti ieškovės ginčijamus sandorius negaliojančiais, tačiau teisėjų
kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šios aplinkybės gali būti svarbios
išieškojimo pagal vykdomąjį įrašą eigoje, nes jos gali lemti išieškotinos sumos
dydį.
Pirmosios
instancijos teismas teisingai nurodė, kad nenustačius pagrindų, dėl kurių 2008
m. sausio 24 d. išduotas 200 000 Lt dydžio paprastasis vekselis turėtų būti
pripažintas negaliojančiu, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį ieškovės
reikalavimą – pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto 32-ojo notarų biuro
išduotą vykdomąjį įrašą dėl 203 515,63 Lt sumos pagal pastarąjį vekselį
išieškojimo solidariai iš vekselio davėjo UAB „Oldaras“ ir laiduotojos T. T..
Remiantis
išdėstytais motyvais darytina išvada,
kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes,
teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Ieškovės apeliacinio skundo
argumentai bei teismo posėdyje jos atstovės nurodyti motyvai nesudaro
objektyvaus pagrindo skundžiamą teismo sprendimą keisti arba naikinti. Teisėjų kolegija nenustatė ir
absoliučių skundžiamo teismo sprendimo
negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.).
Ieškovas
UAB „Mineraliniai vandenys“ atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašė
priteisti iš ieškovės (apeliantės) išlaidas už teisines konsultacijas ruošiant
procesinius dokumentus apeliacinės instancijos teismui (t. 1, b. l. 108, t. 2, b. l. 61). Toks prašymas yra pagrįstas
įrodymais, todėl atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą yra tenkinimas.
Teisėjų kolegija,
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1
dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 1
d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės T. T. 1 250 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui uždarajai
akcinei bendrovei „Mineraliniai vandenys“.
Teisėjai Alė
Bukavinienė
Marytė Mitkuvienė
Gintaras Pečiulis