Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmenintas sprendimas byloje [I-363-257-2011].doc
Bylos nr.: I-363-257/2011
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Ðiauliø apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Radviliškio rajono savivaldybės administracija 8872624 atsakovas
Kategorijos:
Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
Bylos dėl nuosavybės teisių atkūrimo
Kitos bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje

Administracinės bylos Nr

                   Administracinės bylos Nr. I-363-257/2011

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00089-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija: 11.8;74.

 (S)

 

 

ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. balandžio 4 d.

Šiauliai

 

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš posėdžio pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Laisvutės Kartanaitės,

kolegijos narių teisėjų Donato Daunio, Marytės Švažienės,                             

sekretoriaujant Ingridai Bikbajevienei,

dalyvaujant pareiškėjui S. B., jo atstovui advokatui Vigintui Stričkai,

dalyvaujant atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės administracijos atstovui Arnoldui Matuzevičiui,

dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui E. D.,

dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui I. B.,

viešame kolegijos posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovui Radviliškio rajono savivaldybės administracijai ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims E. D. ir I. B. dėl pripažinimo jo teisę gauti valstybės garantiją ir įpareigojimo Radviliškio rajono savivaldybės administraciją išduoti jam valstybės garantinį dokumentą,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas S. B. Šiaulių apygardos administraciniam teismui 2011 m. vasario 11 d. (spaudas ant voko) pateikė skundą, kuriuo prašo pripažinti jo teisę gauti valstybės garantiją ir įpareigoti Radviliškio rajono savivaldybės administraciją išduoti pareiškėjui valstybės garantinį dokumentą.

Pareiškėjas S. B. nurodė, jog nuo 1950 m. jo tėvai gyveno bute. Butą jiems buvo suteikusi darbovietė, nes abu tėvai dirbo geležinkelio stotyje, yra tai patvirtinantis orderis. Nuo 1961  m., kai gimė, jis ten gyvenęs kartu su tėvais. Jis likęs gyventi tame pačiame bute, nors tėvai ir išsikėlė, tačiau jį, kaip dirbantį geležinkelio stotyje, darbovietė paliko gyventi. Laikui bėgant keitėsi gatvės pavadinimas. Ten gyveno 4 šeimos, bet jis vienas liko gyventi šiame name, o dabar jį nori iškeldinti. Jis 2008 m. kreipęsis į Radviliškio rajono savivaldybės administraciją dėl valstybės garantijos išdavimo, bet jam buvo pasakyta, kad nėra jokių to namo dokumentų, bei, kad jis ten gali gyventi kaip gyvenęs ir liepė niekur iš to namo neišsikelti. 2010 m. sužinojo, kad reikia išsikelti nuo 2011-05-01. Jis nori gauti valstybės garantiją, tačiau valstybės garantija savivaldybės turėjo būti suteikta iki 2009 m. sausio 1 d. Prašo skundą tenkinti.

Pareiškėjo S. B. atstovas advokatas Vigintas Strička nurodė, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą  su skundu dėl įpareigojimo išduoti valstybės garantiją. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad name, adresu Laisvės alėja 42-3, Radviliškis, gyveno jo tėvai, tėvams buvo suteiktas butas pagal orderį. S. B. nuo pat gimimo gyveno šiame name. Šis namas pagal Radviliškio rajono apylinkės teismo sprendimą buvo grąžintas natūra jo savininkams. Tačiau S. B. apie šį sprendimą nežinojo. 2009 m. pradėjęs domėtis tolimesniu buto likimu, sužinojo, kad jis jau gyvena neteisėtai, kadangi namas yra grąžintas savininkui. Pareiškėjo atstovui nėra žinoma, kodėl nustatyta tvarka ir terminais S. B. nebuvo išduota valstybės garantija, nes yra tik archyvinė Radviliškio rajono apylinkės teismo nutartis, galbūt dėl neaiškių aplinkybių įsivėlė klaida. Mano, kad pareiškėjas pagrįstai kreipėsi į teismą su skundu dėl įpareigojimo išduoti valstybės garantiją. Prašo S. B. skundą tenkinti, pripažinti S. B. teisę gauti valstybės garantiją ir įpareigoti Radviliškio rajono savivaldybės administraciją išduoti valstybės garantinį dokumentą.

Atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės administracijos atstovas Arnoldas Matuzevičius nurodė, kad Radviliškio rajono savivaldybės administracija kreipiantis pareiškėjui S. B. neturėjo įstatyminės teisės išduoti valstybės garantijos. Tačiau nurodo, kad tokia garantija, praleidus terminą, gali būti išduota tik teismo sprendimu. Mano, kad 1992 m. Radviliškio rajono apylinkės teismo sprendime buvo padaryta klaida, nes teismas galėjo neturėti duomenų, kad minėtame name gyvena nuomininkai, ir atkūrė nuosavybės teises. Kitais atvejais teismas sprendimuose atkurdamas nuosavybės teises ir turėdamas informacijos apie ten gyvenančius asmenis juos sprendimuose paminėdavo. Mano, kad šiuo atveju institucijos padarė klaidą. Atsižvelgiant į tai, kad savivaldybė yra institucija, įpareigota padėti žmonėms, tačiau yra saistoma įstatymo, pareiškė, kad neprieštarauja pateiktiems S. B. reikalavimams ir prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo I. B. nurodė, kad sutinka su S. B. skundu. Teigė, jog šiame bute pradėjo gyventi nuo 1989 m., kai ištekėjo už S. B.. Ji surado byloje esantį buto orderį, kuris patvirtina, kad S. B. tėvai gyveno ir gavo šį butą teisėtai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo E. D. nurodė, jog yra šio namo savininkas, jį paveldėjo iš močiutės, teismo sprendimu jis buvo grąžintas natūra. Teismo sprendime nėra nurodyta, kad namas grąžinamas su gyventojais. Jis kreipėsi į savivaldybę dėl gyventojų iškeldinimo, o savivaldybė pateikė atsakymą, kad tie gyventojai savivaldybėje nėra registruoti. Todėl parašė raštą, kad gyventojai išsikeltų iki 2011-04-01. Jis pats neturi gyvenamojo ploto, tačiau nenori išvaryti į gatvę žmonių. Nurodė, jog neprieštarauja, kad S. B. skundas būtų patenkintas.

Pareiškėjo S. B. skundas tenkintinas.

Pareiškėjas prašo pripažinti jo teisę gauti valstybės garantiją ir įpareigoti Radviliškio rajono savivaldybės administraciją išduoti pareiškėjui valstybės garantinį dokumentą. Pareiškėjas savo reikalavimus grindžia tuo, kad apie Radviliškio rajono apylinkės teismo sprendimą, kuriuo namas grąžintas natūra jo savininkams, nieko nežinojo, o Radviliškio rajono savivaldybės administracijos apie priimtą teismo sprendimą grąžinti natūra gyvenamąjį namą su nuomininkais nei raštu, nei žodžiu niekas neinformavo.

Radviliškio rajono apylinkės teismas 1992 m.  birželio 9 d. pripažino J. G. nuosavybės teisę į pastatus, esančius Radviliškio mieste, Sodo alėjos gatvėje Nr. 42 ir Prūdelio g. 13, bei žemės sklypą, esantį prie nurodytų pastatų. 2010 m.  spalio 10 d. trečiasis suinteresuotas asmuo E. D. (pagal paveldėjimo teisės liudijimą) pateikė S. B. ir I. B. reikalavimą atlaisvinti jam priklausantį būstą, esantį Radviliškyje Laisvės al. 42, iki 2011 m. balandžio 1 d.

Remiantis Radviliškio rajono savivaldybės administracijos 2011 m. sausio 25 d. raštu Nr. S-198-(8.26) bei 2010 m. gruodžio 20 d. raštu Nr. S-2880-(8.26) (b. l. 18), Radviliškio rajono savivaldybės administracija nebuvo ir nėra sudariusi nuomos sutarties nei su namo savininku, nei su S. B. šeima dėl patalpų, esančių Laisvės al. 42, Radviliškyje, S. B. ir I. B. nėra įrašyti į asmenų, gyvenančių savininkams grąžintuose namuose, jų dalyse, butuose, sąrašą, todėl savivaldybė taip pat nėra išdavusi garantinių raštų pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą.

2011 m. sausio 21 d. pareiškėjas kreipėsi į Radviliškio rajono savivaldybės administraciją, prašydamas, kad jam būtų išduotas valstybės garantinis dokumentas (b. l. 13).

2011 m. sausio 25 d. Radviliškio rajono savivaldybės administracija raštu Nr. S-198-(8.26) informavo pareiškėją, kad pagal galiojančius įstatymus valstybės garantinio dokumento išdavimo ir vykdymo terminai yra pasibaigę, todėl Radviliškio rajono savivaldybės administracija valstybės garantijos pareiškėjui išduoti negali, nes tam nėra teisinio pagrindo (b. l. 5;16).

Ginčijami santykiai atsirado dėl atsisakymo išduoti pareiškėjui valstybės garantiją. Turtas savininkui grąžintas vadovaujantis tuo metu galiojusiu 1991-06-18 įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ Nr. I-1454 (1992 m. gegužės 7 d. redakcija), kuris šiuo metu negalioja. Ginčas nagrinėjamas ir viešojo administravimo subjektas privalo vykdyti savo funkcijas vadovaudamasis galiojančiu 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu Nr.VIII-359. Dėl to ginčui aktualūs yra tiek anksčiau galioję, tiek šiuo metu galiojantys teisės aktai.

1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr.VIII-359 8 str. 1 d. nustatyta, kad šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkuriamos grąžinant juos natūra, išskyrus pagal šio įstatymo 15 straipsnį valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 str. 1 d. nustatyta, kad atkuriant nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, savivaldybės administracijos direktorius kartu su sprendimu grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą privalo juose gyvenantiems nuomininkams išduoti valstybės garantinį dokumentą dėl nuomininkui suteiktos valstybės garantijos. Kai tokį sprendimą priima kita Vyriausybės įgaliota institucija, savivaldybės administracijos direktorius valstybės garantinį dokumentą dėl nuomininkui suteiktos garantijos išduoda per 3 mėnesius nuo sprendimo priėmimo. Toks garantinis dokumentas išduodamas ir grąžinamo namo, jo dalies, buto savininkui. Pagal šio straipsnio 2 d. grąžintą natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, kuriame gyvena nuomininkai, savininkas privalo išnuomoti savivaldybei, kol valstybė įvykdys jiems suteiktas garantijas. Iki tol savininkui draudžiama nuomininkus iškeldinti, išskyrus Civiliniame kodekse numatytus atvejus. Jeigu savininkas nevykdo pareigos išnuomoti savivaldybei gyvenamąsias patalpas, savivaldybė gali kreiptis į teismą dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Įgyvendinimo tvarka ir sąlygos) 5 p. numatyta, kad tais atvejais, kai sprendimai atkurti nuosavybės teises valstybei išperkant nekilnojamąjį turtą buvo priimti iki Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinojo įstatymo įsigaliojimo dienos, gyvenamųjų patalpų nuomininkams taikomos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnyje nustatytos garantijos.

Įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 126 p. nustatyta, kad savivaldybė privalo išduoti garantinį raštą nuomininkui, gyvenančiam savininkui grąžintame name, jo dalyje, bute (šios tvarkos 7 priedas), patvirtinantį, kad nuomininkams, gyvenantiems piliečiui sugrąžintame name, jo dalyje, bute, bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Garantiniame rašte nurodoma gyvenamųjų patalpų vertė, apskaičiuota Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Ginčo teisinius santykius taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymas (1998-06-16 įstatymas Nr. VIII-792, toliau – Įstatymas). Įstatymo  9 str. 1 d. nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius savininkams ir nuomininkams, gyvenantiems savininkui (piliečiui, religinei bendruomenei ar bendrijai) grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje, bute, privalo išduoti valstybės garantinį dokumentą. Valstybės garantija įsipareigojama, kad nuomininkams per šiame dokumente nurodytą laiką: 1) bus Vyriausybės nustatyta tvarka kompensuojamos gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidos, neviršijančios valstybės garantijoje nurodytos nuomojamų patalpų rinkos vertės, arba 2) bus suteiktos kitos didesnės vertės gyvenamosios patalpos, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų dydžių, jie privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais arba 3) bus neatlygintinai perduotos nuosavybėn kitos mažesnės vertės gyvenamosios patalpos, o valstybės garantijoje nurodytos nuomotų ir perduotų nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumas kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais arba 4) bus perduotas nuosavybėn žemės sklypas gyvenamajam namui statyti. Jeigu perduodamo žemės sklypo gyvenamajam namui statyti vertė didesnė už valstybės garantijoje nurodytą nuomojamų patalpų vertę, žemės sklypo dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį valstybės garantijos turėtojai privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Perduodant nuosavybėn mažesnės vertės už garantijoje nurodytą nuomojamų patalpų vertę žemės sklypą gyvenamajam namui statyti, vertės skirtumas garantijos turėtojams bus kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais arba 5) bus Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomotos kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę, arba 6) bus kompensuojama nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertė pinigais, kurie bus pervesti į valstybės garantijos turėtojo nurodytą sąskaitą banke (9 str. 2 d.). Nuomininkams, kuriems dėl ginčų nagrinėjimo teisme valstybės garantijos neįvykdytos iki 2009 m. sausio 1 d., teismui priėmus sprendimą, garantijos išduodamos ir (ar) vykdomos ne vėliau kaip kitais kalendoriniais metais po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pagal 1994 m. liepos 7 d. Vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 7 str. 11 p. viena iš valstybinių (valstybės perduotųjų savivaldybėms) funkcijų yra valstybės garantijų nuomininkams, išsikeliantiems iš savininkams grąžintų gyvenamųjų namų ar jų dalių ir butų, vykdymas.

Minėtos teisės aktų nuostatos patvirtina, kad tiek galiojant 1991-06-18 įstatymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ Nr. I-1454, kuris šiuo metu negalioja, tiek galiojant 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui Nr.VIII-359, buvo nustatytos tam tikros garantijos savininkams natūra grąžintinų namų nuomininkams, tiek tokių namų savininkams. Konstitucinis Teismas 2003-03-04 nutarime pabrėžė šių santykių tęstinumą. Šį tęstinumą patvirtina taip pat minėti pasikeitusius įstatymus įgyvendinantys teisės aktai, kuriuose savivaldybėms nustatyta pareiga apskaityti grąžintus gyvenamuosius namus, kuriuose gyvena nuomininkai, ir spręsti garantijų išdavimo klausimą pagal naują įstatymą. Konstitucinis Teismas 2003-03-04 nutarime yra pažymėjęs, kad valstybė, priėmusi sprendimą atkurti nuosavybės teises, privalo laikytis prisiimtų įsipareigojimų ir sudaryti sąlygas minėtą piliečių teisę realiai įgyvendinti. Valstybės nustatytos garantijos nuomininkams yra kartu valstybės garantijos savininkams, nes tik įvykdžius garantijas nuomininkams savininkai gali visiškai įgyvendinti savo nuosavybės teises.

Ginčijamu atveju sprendimas grąžinti gyvenamąjį namą natūra įsigaliojus naujam įstatymui nebuvo faktiškai įvykdytas. Nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė grąžinto priėmimo-perdavimo akto, kaip numato teisės aktai dėl grąžintų namų, kuriuose gyvena nuomininkai, perdavimo. Toks aktas patvirtintų valstybės garantijos nuomininkui bei savininkui įvykdymą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo name gyveno nuomininkas ir šiuo metu name gyvena tas pats nuomininkas. Tai patvirtina Radviliškio rajono savivaldybės Radviliškio miesto seniūnijos pažyma „Apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą“ (b. l. 4), jog S. B. gyvena adresu Laisvės al. 42-3 (deklaruota nuo 1977-12-15). Šios aplinkybės taip pat neginčijamai patvirtina, kad turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl valstybės garantijų nuomininkui išdavimo (ar atlikti kiti veiksmais pagal galiojusį įstatymą, skirti užtikrinti analogiškas nuomininko ir savininko teises), tačiau toks klausimas nebuvo sprendžiamas nei priėmus sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nei vėliau ir šiuo metu savivaldybė atsisako spręsti šį klausimą dėl, savivaldybės tvirtinimu, pasibaigusių terminų. Pažymėtina, kad savivaldybės minėti terminai yra nustatyti dėl garantijų vykdymo, bet ne dėl jų išdavimo. Nurodytų terminų paskirtis yra užtikrinti tiek nuomininkų, tiek savininkų teisėms, tiek valstybės įsipareigojimų minėtiems asmenims įvykdymą per tam tikrą nustatytą terminą.

Šioje byloje vertinama susidariusi situacija, kai teismo sprendimu (b. l. 7-8) grąžinus nekilnojamąjį turtą natūra trečiojo suinteresuoto asmens E. D. močiutei J. G. nebuvo apklausti jame gyvenantys nuomininkai. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 (originali redakcija) patvirtintą Valstybės garantijų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams vykdymo eiliškumo ir apskaitos tvarką institucija, priėmusi sprendimą grąžinti savininkams gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kuriuose  gyvena nuomininkai, turėjo apklausti nuomininkus dėl garantijos pasirinkimo ir šiuos duomenis perduoti rajono savivaldybei. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas bute Laisvės al. 42-3, Radviliškis gyvena teisėtai, kadangi tai patvirtina byloje esantis orderis (b. l. 15), kuriame nurodoma, jog pareiškėjo tėvui J. B. suteikiama teisė gyventi name, esančiame Prūdelio g. 13A (šiuo metu Laisvės al. 42-3) Radviliškyje. Kaip posėdžio metu teigė pareiškėjas, šiame bute gyveno nuo gimimo, o tėvams išsikėlus, jis liko gyventi tame pačiame bute darbovietės leidimu. Savo atsisakyme suteikti valstybės garantinį dokumentą (b. l. 5; 16) atsakovas Radviliškio rajono savivaldybės administracija pareiškėjui nurodė, jog pagal galiojančius teisės aktus savivaldybės administracija neturi teisės priiminėti sprendimų dėl valstybės garantijų išdavimo. Valstybės garantija pareiškėjui nebuvo suteikta dėl to, kad nei institucija, priėmusi sprendimą grąžinti natūra gyvenamąjį namą, esantį Laisvės al. 42, Radviliškyje, nei turto savininkas, kuriam buvo atstatyta nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą, nei nuomininkai nei raštu, nei žodžiu neinformavo Radviliškio rajono savivaldybės administracijos apie teismo priimtą sprendimą grąžinti natūra gyvenamąjį namą su nuomininkais, o žodiniai pareiškėjo ir savininko pranešimai buvo gauti tik 2009 m. antrąjį pusmetį. Radviliškio rajono savivaldybės administracija nurodė, kad nuomininkams, kuriems iki nurodyto termino valstybės garantijos nebuvo išduotos, išduodamos ir vykdomos teismui priėmus sprendimą dėl valstybės garantijos išdavimo, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 18 straipsniu. Pažymėtina, jog Radviliškio rajono savivaldybės administracija 2010 m. vasario 2 d. iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos gavo paklausimą dėl laiku neišduotų ir neįvykdytų valstybės garantijų. Radviliškio rajono savivaldybė, kaip institucija, tarnaujanti žmonėms (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str.), galėjo atkreipti dėmesį į gautus nors ir žodinius pareiškėjo bei trečiojo suinteresuoto asmens E. D. prašymus suteikti valstybės garantiją. Tuo tarpu pareiškėjas teigia, jog dar 2008 m. kreipėsi į savivaldybę dėl valstybės garantijos, bet jam buvo pasakyta, kad nėra jokių to namo dokumentų, bei, kad jis gyventų ten kaip gyvenęs ir niekur iš to namo neišsikeltų. Iš to, kas paminėta, darytina išvada, jog esama situacija kilo tiek dėl valstybės institucijų, tiek dėl savininko (buvusio savininko) bei nuomininkų kaltės, nes Radviliškio rajono savivaldybės administracijai iki 2009 m. sausio 1 d. nebuvo pranešta apie minėtą 1992 m. teismo sprendimą.

Pažymėtina, kad teismas privalo išspręsti bylą taip, kad pažeista teisė būtų apginta ir kad ginčas teismo sprendimu būtų išspręstas iš esmės. Šioje byloje valstybės įsipareigojimas nei nuomininkui, nei savininkui nėra įvykdytas, todėl turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija mano, jog pareiškėjas pagrįstai prašo pripažinti jo teisę gauti valstybės garantiją bei įpareigoti atsakovą suteikti jam valstybės garantinį dokumentą. Teismui priėmus priešingą sprendimą, būtų pažeistos pagrindinės žmogaus teisės, kadangi iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų (b. l. 6) matyti, jog S. B. šeima gali neturėti galimybės savo lėšomis įsigyti (išsinuomoti) kito būsto, tuo tarpu, pareiškėjui iki 2009 m. sužinojus apie 1992 m. teismo sprendimą ir kreipusis į Radviliškio rajono savivaldybės administraciją, atsakovas būtų galėjęs išduoti S. B. valstybės garantiją. Tuo labiau, kad atsakovas taip pat neprieštarauja pareiškėjo reikalavimams, teigia, jog savivaldybės administracijos pareiga padėti žmonėms, tačiau pagal esamą teisinį reglamentavimą šiuo metu valstybės garantiją atsakovas gali suteikti tik teismo įpareigojimu. Tretieji suinteresuoti asmenys taip pat neprieštarauja pareiškėjo reikalavimui.

Taigi, byloje surinkti, ištirti ir įvertinti įrodymai duoda pagrindą išvadai, kad pareiškėjas S. B. turi teisę gauti valstybės garantiją ir atsakovas Radviliškio rajono savivaldybės administracija įpareigotina pareiškėjui S. B. išduoti valstybės garantinį dokumentą.

Kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 d. 3 p.,

n u s p r e n d ė:

Pareiškėjo S. B. skundą patenkinti, pripažinti pareiškėjo S. B. teisę gauti valstybės garantiją ir įpareigoti atsakovą Radviliškio rajono savivaldybės administraciją išduoti pareiškėjui S. B. valstybės garantinį dokumentą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per šį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

 

 

 

 Kolegijos teisėjai                                                                                    Laisvutė Kartanaitė

 

 

Donatas Daunys

 

 

Marytė Švažienė