Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00089-2011-7
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. balandžio 4 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija,
susidedanti iš posėdžio pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Laisvutės
Kartanaitės,
kolegijos
narių teisėjų Donato Daunio, Marytės Švažienės,
sekretoriaujant
Ingridai Bikbajevienei,
dalyvaujant
pareiškėjui S. B., jo atstovui advokatui Vigintui
Stričkai,
dalyvaujant
atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės administracijos atstovui Arnoldui
Matuzevičiui,
dalyvaujant
trečiajam suinteresuotam asmeniui E. D.,
dalyvaujant
trečiajam suinteresuotam asmeniui I. B.,
viešame
kolegijos posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovui Radviliškio rajono savivaldybės
administracijai ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims E.
D. ir I. B. dėl pripažinimo jo teisę gauti valstybės
garantiją ir įpareigojimo Radviliškio rajono savivaldybės administraciją
išduoti jam valstybės garantinį dokumentą,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas S. B. Šiaulių
apygardos administraciniam teismui 2011 m. vasario 11 d. (spaudas ant voko)
pateikė skundą, kuriuo prašo pripažinti jo teisę gauti valstybės garantiją ir
įpareigoti Radviliškio rajono savivaldybės administraciją išduoti pareiškėjui
valstybės garantinį dokumentą.
Pareiškėjas S. B. nurodė, jog nuo
1950 m. jo tėvai gyveno bute. Butą jiems buvo suteikusi darbovietė, nes abu tėvai
dirbo geležinkelio stotyje, yra tai patvirtinantis orderis. Nuo 1961 m., kai
gimė, jis ten gyvenęs kartu su tėvais. Jis likęs gyventi tame pačiame bute,
nors tėvai ir išsikėlė, tačiau jį, kaip dirbantį geležinkelio stotyje, darbovietė
paliko gyventi. Laikui bėgant keitėsi gatvės pavadinimas. Ten gyveno 4 šeimos,
bet jis vienas liko gyventi šiame name, o dabar jį nori iškeldinti. Jis 2008 m.
kreipęsis į Radviliškio rajono savivaldybės administraciją dėl valstybės
garantijos išdavimo, bet jam buvo pasakyta, kad nėra jokių to namo dokumentų,
bei, kad jis ten gali gyventi kaip gyvenęs ir liepė niekur iš to namo
neišsikelti. 2010 m. sužinojo, kad reikia išsikelti nuo 2011-05-01. Jis nori gauti
valstybės garantiją, tačiau valstybės garantija savivaldybės turėjo būti
suteikta iki 2009 m. sausio 1 d. Prašo skundą tenkinti.
Pareiškėjo S. B. atstovas advokatas
Vigintas Strička nurodė, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu dėl
įpareigojimo išduoti valstybės garantiją. Iš byloje esančios medžiagos matyti,
kad name, adresu Laisvės alėja 42-3, Radviliškis, gyveno jo tėvai, tėvams buvo
suteiktas butas pagal orderį. S. B. nuo pat gimimo gyveno
šiame name. Šis namas pagal Radviliškio rajono apylinkės teismo sprendimą buvo
grąžintas natūra jo savininkams. Tačiau S. B. apie šį
sprendimą nežinojo. 2009 m. pradėjęs domėtis tolimesniu buto likimu, sužinojo,
kad jis jau gyvena neteisėtai, kadangi namas yra grąžintas savininkui. Pareiškėjo
atstovui nėra žinoma, kodėl nustatyta tvarka ir terminais S.
B. nebuvo išduota valstybės garantija, nes yra tik archyvinė Radviliškio
rajono apylinkės teismo nutartis, galbūt dėl neaiškių aplinkybių įsivėlė klaida.
Mano, kad pareiškėjas pagrįstai kreipėsi į teismą su skundu dėl įpareigojimo
išduoti valstybės garantiją. Prašo S. B. skundą tenkinti,
pripažinti S. B. teisę gauti valstybės garantiją ir
įpareigoti Radviliškio rajono savivaldybės administraciją išduoti valstybės
garantinį dokumentą.
Atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės
administracijos atstovas Arnoldas Matuzevičius nurodė, kad Radviliškio rajono
savivaldybės administracija kreipiantis pareiškėjui S. B. neturėjo
įstatyminės teisės išduoti valstybės garantijos. Tačiau nurodo, kad tokia
garantija, praleidus terminą, gali būti išduota tik teismo sprendimu. Mano, kad
1992 m. Radviliškio rajono apylinkės teismo sprendime buvo padaryta klaida, nes
teismas galėjo neturėti duomenų, kad minėtame name gyvena nuomininkai, ir
atkūrė nuosavybės teises. Kitais atvejais teismas sprendimuose atkurdamas
nuosavybės teises ir turėdamas informacijos apie ten gyvenančius asmenis juos
sprendimuose paminėdavo. Mano, kad šiuo atveju institucijos padarė klaidą. Atsižvelgiant
į tai, kad savivaldybė yra institucija, įpareigota padėti žmonėms, tačiau yra
saistoma įstatymo, pareiškė, kad neprieštarauja pateiktiems S.
B. reikalavimams ir prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra.
Trečiasis suinteresuotas asmuo I. B.
nurodė, kad sutinka su S. B. skundu. Teigė, jog šiame
bute pradėjo gyventi nuo 1989 m., kai ištekėjo už S. B.. Ji
surado byloje esantį buto orderį, kuris patvirtina, kad S. B.
tėvai gyveno ir gavo šį butą teisėtai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo E. D.
nurodė, jog yra šio namo savininkas, jį paveldėjo iš močiutės, teismo
sprendimu jis buvo grąžintas natūra. Teismo sprendime nėra nurodyta, kad namas
grąžinamas su gyventojais. Jis kreipėsi į savivaldybę dėl gyventojų
iškeldinimo, o savivaldybė pateikė atsakymą, kad tie gyventojai savivaldybėje
nėra registruoti. Todėl parašė raštą, kad gyventojai išsikeltų iki 2011-04-01. Jis
pats neturi gyvenamojo ploto, tačiau nenori išvaryti į gatvę žmonių. Nurodė,
jog neprieštarauja, kad S. B. skundas būtų patenkintas.
Pareiškėjo S. B. skundas
tenkintinas.
Pareiškėjas prašo pripažinti jo teisę gauti valstybės
garantiją ir įpareigoti Radviliškio rajono savivaldybės administraciją išduoti
pareiškėjui valstybės garantinį dokumentą. Pareiškėjas savo reikalavimus
grindžia tuo, kad apie Radviliškio rajono apylinkės teismo
sprendimą, kuriuo namas grąžintas natūra jo savininkams, nieko nežinojo, o Radviliškio rajono savivaldybės
administracijos apie priimtą teismo sprendimą grąžinti natūra gyvenamąjį namą
su nuomininkais nei raštu, nei žodžiu niekas neinformavo.
Radviliškio rajono apylinkės teismas 1992 m. birželio
9 d. pripažino J. G. nuosavybės teisę į pastatus,
esančius Radviliškio mieste, Sodo alėjos gatvėje Nr. 42 ir Prūdelio g. 13, bei
žemės sklypą, esantį prie nurodytų pastatų. 2010 m. spalio 10 d. trečiasis
suinteresuotas asmuo E. D. (pagal paveldėjimo teisės
liudijimą) pateikė S. B. ir I. B. reikalavimą
atlaisvinti jam priklausantį būstą, esantį Radviliškyje Laisvės al. 42, iki
2011 m. balandžio 1 d.
Remiantis Radviliškio rajono savivaldybės
administracijos 2011 m. sausio 25 d. raštu Nr. S-198-(8.26) bei 2010 m.
gruodžio 20 d. raštu Nr. S-2880-(8.26) (b. l. 18), Radviliškio rajono
savivaldybės administracija nebuvo ir nėra sudariusi nuomos sutarties nei su
namo savininku, nei su S. B. šeima dėl patalpų, esančių Laisvės
al. 42, Radviliškyje, S. B. ir I. B. nėra
įrašyti į asmenų, gyvenančių savininkams grąžintuose namuose, jų dalyse,
butuose, sąrašą, todėl savivaldybė taip pat nėra išdavusi garantinių raštų
pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymą.
2011 m. sausio 21 d. pareiškėjas kreipėsi į Radviliškio
rajono savivaldybės administraciją, prašydamas, kad jam būtų išduotas valstybės
garantinis dokumentas (b. l. 13).
2011 m. sausio 25 d. Radviliškio rajono savivaldybės
administracija raštu Nr. S-198-(8.26) informavo pareiškėją, kad pagal
galiojančius įstatymus valstybės garantinio dokumento išdavimo ir vykdymo
terminai yra pasibaigę, todėl Radviliškio rajono savivaldybės administracija
valstybės garantijos pareiškėjui išduoti negali, nes tam nėra teisinio pagrindo
(b. l. 5;16).
Ginčijami santykiai atsirado dėl atsisakymo išduoti
pareiškėjui valstybės garantiją. Turtas savininkui grąžintas vadovaujantis tuo
metu galiojusiu 1991-06-18 įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ Nr. I-1454 (1992 m. gegužės 7
d. redakcija), kuris šiuo metu negalioja. Ginčas nagrinėjamas ir viešojo
administravimo subjektas privalo vykdyti savo funkcijas vadovaudamasis galiojančiu
1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatymu Nr.VIII-359. Dėl to ginčui aktualūs yra tiek anksčiau
galioję, tiek šiuo metu galiojantys teisės aktai.
1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atkūrimo įstatymo Nr.VIII-359 8 str. 1 d. nustatyta,
kad šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams nuosavybės teisės į
gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkuriamos grąžinant juos natūra, išskyrus
pagal šio įstatymo 15 straipsnį valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis,
butus. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymo 20 str. 1 d. nustatyta, kad atkuriant nuosavybės teises į gyvenamąjį
namą, jo dalį, butą, savivaldybės administracijos direktorius kartu su
sprendimu grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą privalo
juose gyvenantiems nuomininkams išduoti valstybės garantinį dokumentą dėl
nuomininkui suteiktos valstybės garantijos. Kai tokį sprendimą priima kita
Vyriausybės įgaliota institucija, savivaldybės administracijos direktorius
valstybės garantinį dokumentą dėl nuomininkui suteiktos garantijos išduoda per
3 mėnesius nuo sprendimo priėmimo. Toks garantinis dokumentas išduodamas ir
grąžinamo namo, jo dalies, buto savininkui. Pagal šio straipsnio 2 d. grąžintą
natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, kuriame gyvena nuomininkai, savininkas
privalo išnuomoti savivaldybei, kol valstybė įvykdys jiems suteiktas
garantijas. Iki tol savininkui draudžiama nuomininkus iškeldinti, išskyrus
Civiliniame kodekse numatytus atvejus. Jeigu savininkas nevykdo pareigos
išnuomoti savivaldybei gyvenamąsias patalpas, savivaldybė gali kreiptis į
teismą dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d.
nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“
(toliau – ir Įgyvendinimo tvarka ir sąlygos) 5 p. numatyta, kad tais atvejais,
kai sprendimai atkurti nuosavybės teises valstybei išperkant nekilnojamąjį
turtą buvo priimti iki Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo
sustabdymo laikinojo įstatymo įsigaliojimo dienos, gyvenamųjų patalpų
nuomininkams taikomos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnyje nustatytos
garantijos.
Įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 126 p. nustatyta, kad
savivaldybė privalo išduoti garantinį raštą nuomininkui, gyvenančiam savininkui
grąžintame name, jo dalyje, bute (šios tvarkos 7 priedas), patvirtinantį, kad
nuomininkams, gyvenantiems piliečiui sugrąžintame name, jo dalyje, bute, bus
neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Garantiniame rašte
nurodoma gyvenamųjų patalpų vertė, apskaičiuota Lietuvos Respublikos
Vyriausybės nustatyta tvarka.
Ginčo teisinius santykius taip pat reglamentuoja
Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą
dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir
lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme,
įstatymas (1998-06-16 įstatymas Nr. VIII-792, toliau – Įstatymas). Įstatymo 9 str. 1
d. nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius savininkams ir
nuomininkams, gyvenantiems savininkui (piliečiui, religinei bendruomenei ar
bendrijai) grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje, bute, privalo išduoti
valstybės garantinį dokumentą. Valstybės garantija įsipareigojama, kad
nuomininkams per šiame dokumente nurodytą laiką: 1) bus Vyriausybės nustatyta
tvarka kompensuojamos gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidos, neviršijančios
valstybės garantijoje nurodytos nuomojamų patalpų rinkos vertės, arba 2) bus
suteiktos kitos didesnės vertės gyvenamosios patalpos, kurių dalis, atitinkanti
nuomojamų patalpų vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai
perduota nuosavybėn, o likusią dalį, kuri negali viršyti valstybės remiamų
būsto kreditų nustatytų dydžių, jie privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės
nustatyta tvarka ir terminais arba 3) bus neatlygintinai perduotos nuosavybėn
kitos mažesnės vertės gyvenamosios patalpos, o valstybės garantijoje nurodytos
nuomotų ir perduotų nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumas
kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais arba 4) bus perduotas
nuosavybėn žemės sklypas gyvenamajam namui statyti. Jeigu perduodamo žemės
sklypo gyvenamajam namui statyti vertė didesnė už valstybės garantijoje
nurodytą nuomojamų patalpų vertę, žemės sklypo dalis, atitinkanti nuomojamų
patalpų vertę, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį valstybės
garantijos turėtojai privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta
tvarka ir terminais. Perduodant nuosavybėn mažesnės vertės už garantijoje
nurodytą nuomojamų patalpų vertę žemės sklypą gyvenamajam namui statyti, vertės
skirtumas garantijos turėtojams bus kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka
ir terminais arba 5) bus Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomotos kitos
valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos, į nuompinigius įskaičiuojant
nuomotų patalpų vertę, arba 6) bus kompensuojama nuomotų gyvenamųjų patalpų
rinkos vertė pinigais, kurie bus pervesti į valstybės garantijos turėtojo
nurodytą sąskaitą banke (9 str. 2 d.). Nuomininkams, kuriems dėl ginčų nagrinėjimo
teisme valstybės garantijos neįvykdytos iki 2009 m. sausio 1 d., teismui
priėmus sprendimą, garantijos išduodamos ir (ar) vykdomos ne vėliau kaip kitais
kalendoriniais metais po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pagal 1994 m.
liepos 7 d. Vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 7 str. 11 p. viena iš
valstybinių (valstybės perduotųjų savivaldybėms) funkcijų yra valstybės
garantijų nuomininkams, išsikeliantiems iš savininkams grąžintų gyvenamųjų namų
ar jų dalių ir butų, vykdymas.
Minėtos teisės aktų nuostatos patvirtina, kad tiek
galiojant 1991-06-18 įstatymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ Nr. I-1454, kuris šiuo metu
negalioja, tiek galiojant 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui Nr.VIII-359, buvo nustatytos tam tikros
garantijos savininkams natūra grąžintinų namų nuomininkams, tiek tokių namų
savininkams. Konstitucinis Teismas 2003-03-04 nutarime pabrėžė šių santykių tęstinumą.
Šį tęstinumą patvirtina taip pat minėti pasikeitusius įstatymus įgyvendinantys
teisės aktai, kuriuose savivaldybėms nustatyta pareiga apskaityti grąžintus
gyvenamuosius namus, kuriuose gyvena nuomininkai, ir spręsti garantijų išdavimo
klausimą pagal naują įstatymą. Konstitucinis Teismas 2003-03-04 nutarime yra
pažymėjęs, kad valstybė, priėmusi sprendimą atkurti nuosavybės teises, privalo
laikytis prisiimtų įsipareigojimų ir sudaryti sąlygas minėtą piliečių teisę
realiai įgyvendinti. Valstybės nustatytos garantijos nuomininkams yra kartu
valstybės garantijos savininkams, nes tik įvykdžius garantijas nuomininkams
savininkai gali visiškai įgyvendinti savo nuosavybės teises.
Ginčijamu atveju sprendimas grąžinti gyvenamąjį namą
natūra įsigaliojus naujam įstatymui nebuvo faktiškai įvykdytas. Nei
pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė grąžinto priėmimo-perdavimo akto, kaip
numato teisės aktai dėl grąžintų namų, kuriuose gyvena nuomininkai, perdavimo.
Toks aktas patvirtintų valstybės garantijos nuomininkui bei savininkui įvykdymą.
Byloje neginčijamai nustatyta, kad priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių
atkūrimo name gyveno nuomininkas ir šiuo metu name gyvena tas pats nuomininkas.
Tai patvirtina Radviliškio rajono savivaldybės Radviliškio miesto seniūnijos
pažyma „Apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą“ (b. l. 4), jog S. B. gyvena adresu Laisvės al. 42-3 (deklaruota nuo 1977-12-15).
Šios aplinkybės taip pat neginčijamai patvirtina, kad turėjo būti sprendžiamas
klausimas dėl valstybės garantijų nuomininkui išdavimo (ar atlikti kiti
veiksmais pagal galiojusį įstatymą, skirti užtikrinti analogiškas nuomininko ir
savininko teises), tačiau toks klausimas nebuvo sprendžiamas nei priėmus
sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nei vėliau ir šiuo metu savivaldybė
atsisako spręsti šį klausimą dėl, savivaldybės tvirtinimu, pasibaigusių
terminų. Pažymėtina, kad savivaldybės minėti terminai yra nustatyti dėl
garantijų vykdymo, bet ne dėl jų išdavimo. Nurodytų terminų paskirtis yra
užtikrinti tiek nuomininkų, tiek savininkų teisėms, tiek valstybės
įsipareigojimų minėtiems asmenims įvykdymą per tam tikrą nustatytą terminą.
Šioje byloje vertinama susidariusi situacija, kai
teismo sprendimu (b. l. 7-8) grąžinus nekilnojamąjį turtą natūra trečiojo
suinteresuoto asmens E. D. močiutei J.
G. nebuvo apklausti jame gyvenantys nuomininkai. Pagal Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 2000m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 (originali redakcija)
patvirtintą Valstybės garantijų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir
savininkams vykdymo eiliškumo ir apskaitos tvarką institucija, priėmusi sprendimą grąžinti savininkams
gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kuriuose gyvena nuomininkai, turėjo
apklausti nuomininkus dėl garantijos pasirinkimo ir šiuos duomenis perduoti rajono savivaldybei. Byloje nustatyta, kad
pareiškėjas bute Laisvės al. 42-3, Radviliškis gyvena teisėtai, kadangi tai
patvirtina byloje esantis orderis (b. l. 15), kuriame nurodoma, jog pareiškėjo
tėvui J. B. suteikiama teisė gyventi name, esančiame Prūdelio
g. 13A (šiuo metu Laisvės al. 42-3) Radviliškyje. Kaip posėdžio metu teigė
pareiškėjas, šiame bute gyveno nuo gimimo, o tėvams išsikėlus, jis liko gyventi
tame pačiame bute darbovietės leidimu. Savo atsisakyme suteikti valstybės
garantinį dokumentą (b. l. 5; 16) atsakovas Radviliškio rajono savivaldybės
administracija pareiškėjui nurodė, jog pagal galiojančius teisės aktus
savivaldybės administracija neturi teisės priiminėti sprendimų dėl valstybės
garantijų išdavimo. Valstybės garantija pareiškėjui nebuvo suteikta dėl to, kad
nei institucija, priėmusi sprendimą grąžinti natūra gyvenamąjį namą, esantį
Laisvės al. 42, Radviliškyje, nei turto savininkas, kuriam buvo atstatyta
nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą, nei nuomininkai nei raštu, nei žodžiu neinformavo Radviliškio rajono
savivaldybės administracijos apie teismo priimtą sprendimą grąžinti natūra
gyvenamąjį namą su nuomininkais, o žodiniai pareiškėjo ir savininko pranešimai
buvo gauti tik 2009 m. antrąjį pusmetį. Radviliškio rajono savivaldybės
administracija nurodė, kad nuomininkams, kuriems iki nurodyto termino valstybės
garantijos nebuvo išduotos, išduodamos ir vykdomos teismui priėmus sprendimą dėl valstybės garantijos išdavimo, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 18 straipsniu. Pažymėtina,
jog Radviliškio rajono savivaldybės administracija 2010 m. vasario 2 d. iš
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos gavo paklausimą dėl laiku neišduotų
ir neįvykdytų valstybės garantijų. Radviliškio rajono savivaldybė, kaip
institucija, tarnaujanti žmonėms
(Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str.), galėjo atkreipti dėmesį į gautus
nors ir žodinius pareiškėjo bei trečiojo suinteresuoto asmens E.
D. prašymus suteikti valstybės garantiją. Tuo tarpu pareiškėjas teigia, jog dar 2008 m.
kreipėsi į savivaldybę dėl valstybės garantijos, bet jam buvo pasakyta, kad
nėra jokių to namo dokumentų, bei, kad jis gyventų ten kaip gyvenęs ir niekur
iš to namo neišsikeltų. Iš to, kas paminėta, darytina išvada, jog esama
situacija kilo tiek dėl valstybės institucijų, tiek dėl savininko (buvusio
savininko) bei nuomininkų kaltės, nes Radviliškio rajono savivaldybės
administracijai iki 2009 m. sausio 1 d. nebuvo pranešta apie minėtą 1992 m.
teismo sprendimą.
Pažymėtina, kad teismas privalo išspręsti bylą taip,
kad pažeista teisė būtų apginta ir kad ginčas teismo sprendimu būtų išspręstas iš esmės. Šioje byloje valstybės
įsipareigojimas nei nuomininkui, nei savininkui nėra įvykdytas, todėl turi būti
vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka.
Teisėjų kolegija mano, jog pareiškėjas pagrįstai prašo
pripažinti jo teisę gauti valstybės garantiją bei įpareigoti atsakovą suteikti
jam valstybės garantinį dokumentą. Teismui priėmus priešingą sprendimą, būtų
pažeistos pagrindinės žmogaus teisės, kadangi iš byloje pateiktų rašytinių
įrodymų (b. l. 6) matyti, jog S. B. šeima gali neturėti
galimybės savo lėšomis įsigyti (išsinuomoti) kito būsto, tuo tarpu, pareiškėjui
iki 2009 m. sužinojus apie 1992 m. teismo sprendimą ir kreipusis į Radviliškio
rajono savivaldybės administraciją, atsakovas būtų galėjęs išduoti S. B. valstybės garantiją. Tuo labiau, kad atsakovas taip
pat neprieštarauja pareiškėjo reikalavimams, teigia, jog savivaldybės
administracijos pareiga padėti žmonėms, tačiau pagal esamą teisinį
reglamentavimą šiuo metu valstybės garantiją atsakovas gali suteikti tik teismo
įpareigojimu. Tretieji suinteresuoti asmenys taip pat neprieštarauja pareiškėjo
reikalavimui.
Taigi, byloje surinkti, ištirti ir įvertinti įrodymai
duoda pagrindą išvadai, kad pareiškėjas S. B. turi teisę
gauti valstybės garantiją ir atsakovas Radviliškio rajono savivaldybės
administracija įpareigotina pareiškėjui S. B. išduoti
valstybės garantinį dokumentą.
Kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir
vadovaudamasi ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 d. 3 p.,
n u s p r e n d ė:
Pareiškėjo S. B. skundą
patenkinti, pripažinti pareiškėjo S. B. teisę gauti
valstybės garantiją ir įpareigoti atsakovą Radviliškio rajono savivaldybės
administraciją išduoti pareiškėjui S. B. valstybės
garantinį dokumentą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti
skundžiamas apeliacine tvarka per šį teismą arba tiesiogiai Lietuvos
vyriausiajam administraciniam teismui.
Kolegijos teisėjai Laisvutė
Kartanaitė
Donatas
Daunys
Marytė
Švažienė