Baudžiamoji byla Nr. 2K–379/2012
Teisminio proceso Nr. 1-06-1-01014-2007-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.5.2;
1.2.18.10;
2.1.7.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. birželio 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Masioko, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Olego Fedosiuko, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. S. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 7 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio.
Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 7 d. nuosprendžiu T. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas – dvi dienos. Iš T. S. Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijai priteista 12 208,25 Lt.
Taip pat šiuo nuosprendžiu nuteisti S. B., H. K., A. V., UAB „(duomenys neskelbtini)“, M. V. baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, o R. J. išteisinta, tačiau dėl šios nuosprendžio dalies kasaciniai skundai nepaduoti.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 7 d. nuosprendžio dalis dėl T. S. pakeista: pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, pritaikius 54 straipsnio 3 dalį, jam paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, pritaikius 54 straipsnio 3 dalį, – laisvės apribojimas šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės apribojimas vieneriems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalimi, T. S. įpareigotas per bausmės atlikimo laiką atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą. Kita nuosprendžio dalis dėl T. S. palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo O. Fedosiuko pranešimą ir susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
T. S. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad apgaule savo ir kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ir išvengė didelės vertės turtinės prievolės, būtent: laikotarpiu nuo 2005 m. vasario 17 d. iki 2006 m. lapkričio 28 d., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota Kaune, R. Kalantos g. 34) direktorius, veikdamas bendrai su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota Vilniuje, Eigulių g. 21) direktoriumi R. Z., tarpininko vaidmenį atlikusiu A. V., turėdamas tikslą apgaule, sukčiaujant pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, įgyti Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų, įmonės apskaitoje užfiksavo realiai neįvykusias ūkines operacijas – paslaugų, kurias neteisėtai, nesumokėdami PVM realiai atliko nenustatyti asmenys, pardavimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal žinomai suklastotas PVM sąskaitas-faktūras. Šių žinomai suklastotų PVM sąskaitų-faktūrų pagrindu UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaičius už tariamas paslaugas, pervedant pinigus (iš viso 133 958,33 Lt, iš jų 20 434,33 Lt PVM) į UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitomąją sąskaitą, esančią AB DnB NORD banke, bei lėšas išgryninus, pasiliko sau iš anksto nustatytą pinigų dalį, likusią dalį pagal iš anksto suderintą planą perdavė tarpininko vaidmenį atlikusiam A. V. kaip atlygį bei tolesniam perdavimui UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui R. Z.. Taip jis savo, A. V. ir R. Z. naudai apgaule įgijo svetimą turtą – 20 434,33 Lt, gautų kaip PVM, bei padėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ išvengti turtinės prievolės – 20 434,33 Lt PVM, padarydamas valstybės biudžetui 20 434,33 Lt turtinės žalos.
Be to, T. S. laikotarpiu nuo 2005 m. vasario 17 d. iki 2006 m. lapkričio 28 d., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, veikdamas bendrai su tarpininkų vaidmenis atlikusiais A. V., S. B. ir H. K., naudojančiu UAB „Ribela“ (įmonės kodas 111505880, registruota Kaune, Vilniaus g. 30-4) neteisėtai veiklai vykdyti, turėdamas tikslą apgaule, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, įgyti Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų, įmonės apskaitoje užfiksavo realiai neįvykusias ūkines operacijas – paslaugų, kurias neteisėtai nesumokant PVM realiai atliko nenustatyti asmenys, pirkimą iš UAB „Ribela“ pagal žinomai suklastotas PVM sąskaitas-faktūras. Šių žinomai suklastotų PVM sąskaitų-faktūrų pagrindu UAB „(duomenys neskelbtini)“ už tariamas paslaugas atsiskaičius bankiniu pavedimu ir mokant grynaisiais (iš viso 413 363,83 Lt, iš jų 63 931,37 Lt PVM) į UAB „Ribela“ banko sąskaitą bei kasą, H. K. išgrynino lėšas, pasiliko sau iš anksto nustatytą pinigų dalį, likusią dalį pagal iš anksto suderintą planą perdavė tarpininkų vaidmenis atlikusiems S. B. ir A. V. pasidalinti tarpusavyje bei tolesniam perdavimui UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui T. S. Taip jis savo, A. V., S. B. ir H. K. naudai apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą – 63 931,37 Lt, gautų kaip PVM, bei padėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ išvengti didelės vertės turtinės prievolės – 63 931,37 Lt PVM, padarant valstybės biudžetui didelės vertės – 63 931,37 Lt turtinės žalos.
Šiais veiksmais T. S. savo, UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus R. Z., A. V., S. B. ir H. K. naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – iš viso 84 365,70 Lt, gautų kaip PVM, bei padėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ išvengti turtinės prievolės – 20 434,33 Lt PVM, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ – 63 931,37 Lt PVM, padarant valstybės biudžetui didelės vertės – 84 365,70 Lt turtinės žalos.
T. S. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2005 m. vasario 17 d. iki 2006 m. lapkričio 28 d., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį atsakingas už apskaitos organizavimą, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, pažeisdamas šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nustatančius, kad apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus – į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 2005 m. kovo-2006 m. spalio mėn. UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitoje užfiksavo 413 363,80 Lt (iš jų 63 931,37 Lt PVM) vertės faktiškai neįvykusias ūkines operacijas pagal UAB „Ribela“ vardu išrašytas PVM sąskaitas-faktūras, neparodė kasos knygoje bei kasos apyvartos žiniaraštyje 2006 m. 20 994,68 Lt, 2006 m. spalio 27 d. sumokėtų UAB „Ribela“ pagal išrašytą kasos pajamų orderio kvitą SAC Nr. 23464593, todėl nebuvo galima nustatyti 20 994,68 Lt gavimo šaltinio; sudarė sąlygas 2005 m. kovo–2006 m. spalio mėn. laikotarpiu bendrovės apskaitoje įforminti faktiškai neįvykusias ūkines operacijas – tariamą prekių ir paslaugų pirkimą iš UAB „Ribela“, kurios išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose išskirtą PVM, iš viso 63 931 Lt, nepagrįstai įrašė į PVM atskaitą, todėl tyrimo metu iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsiskolinimo valstybės biudžetui; išmokėjo 14 887 Lt bendrovės lėšų be pateisinamų dokumentų – 9235 Lt kaip už sukurtus autorinius kūrinius ir 5652 Lt kaip už automobilio nuomą; taip 2005 m. sudarė sąlygas bendrovei padidinti sąnaudas 251 060 Lt ir 2006 m. – 113 259 Lt; nepagrįstai 2004-2005 m. finansinėse atskaitomybėse, kurias jis pasirašė kaip direktorius, apmokestinamasis pelnas buvo sumažintas 2004 m. – 97 451 Lt, 2005 m. – 253 533 Lt, pelno mokestis sumažintas 2004 m. – 155 160 Lt, 2005 metais – 32 959 Lt; UAB „(duomenys neskelbtini)“ užpildė ir Kauno apskrities VMI pateikė neteisingas 2004-2005 m. finansines atskaitomybes ir pelno mokesčio deklaracijas; 2005 lapkričio-2006 m. spalio mėn. laikotarpiu buvo išrašytos 4 PVM sąskaitos faktūros, kuriomis bendrovė įformino faktiškai neįvykusias ūkines operacijas – 133 958 Lt vertės paslaugų pardavimą UAB „(duomenys neskelbtini)“; taip pat pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 2 dalį, nustatančią, kad apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas, t. y. neišsaugojo 2005 m. vasario-2007 m. gegužės mėn. ilgalaikio materialaus turto, atsargų, debitorių įsiskolinimo, kito trumpalaikio turto, gautino PVM, mokėtino PVM, skolų tiekėjams, atsiskaitymų su valstybės iždu, „Sodra“, darbuotojais, kitais debitoriais ir kreditoriais apskaitos registrų. 2005 m. vasario-2006 m. lapkričio mėn. apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų perdavimo aktas, atleidus iš darbo T. S., tyrimui nebuvo pateiktas. Nuo 2006 m. lapkričio 28 d. UAB direktorius nebuvo įdarbintas. Dėl laikotarpiu nuo 2005 m. vasario 17 d. iki 2006 m. lapkričio 28 d. T. S. padarytų Buhalterinės apskaitos įstatymo 6, 12, 21 straipsnių pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti įmonės turto vertės, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Kasaciniu skundu nuteistasis T. S. prašo pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 7 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio dalį, kuria paliktas galioti jam priimtas apkaltinamasis nuosprendis, ir jį išteisinti.
Kasatorius nesutinka su abiejų instancijų teismų nuosprendžių dalimis dėl jo pripažinimo kaltu padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Jis teigia, kad jo kaltumas ir dalyvavimas padarant šį nusikaltimą neįrodytas. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl jo kaltumo nepagrįstos įrodymais. Pažeisdamas BPK 305 straipsnio reikalavimus, teismas aprašomojoje nuosprendžio dalyje nenurodė nustatytos ir pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybių, įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus, taip pat nenurodė nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų ir išvadų. Kasatoriaus nuomone, teismas apsiribojo kaltinamojo akto perrašymu, netgi nepašalindamas jo netikslumų, nevertindamas, neanalizuodamas bei ignoruodamas teisminio nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, kurios prieštarauja kaltinamajame akte nurodytoms. Teismo išvados dėl jo dalyvavo su kitais asmenimis padarant BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką yra ne tik nepagrįstos, bet ir nelogiškos, prieštaraujančios kitoms nuosprendžio išvadoms. Antai, teismo išvados dėl jo bendro veikimo su kitais asmenimis sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje prieštarauja kitų šioje byloje kaltinamųjų parodymams, kad jie kasatoriaus arba nepažinojo, arba kategoriškai neigė jo dalyvavimą jų įvykdytose nusikalstamose veikose. Be to, esant identiškai situacijai, R. J. buvo išteisinta, tuo tarpu jis pripažintas kaltu, nors kiti kaltinamieji neigia jo dalyvavimą, taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad jis gavo kokių nors pajamų ar buvo informuotas apie daromą nusikaltimą. Dar daugiau, jis pripažintas kaltu, jog, veikdamas bendrai su R. J. ir kitais nuteistaisiais, sukčiaudamas užvaldė biudžeto lėšas, taigi ši nuosprendžio dalis prieštarauja teismo išvadoms dėl R. J. nedalyvavimo padarant nusikalstamą veiką. Aprašomojoje nuosprendžio dalyje teismas nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė kasatoriaus paaiškinimus dėl to, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdė teisėtą veiklą ir kad jis ne tik nesitarė su kitais nuteistaisiais apgaule savo ir kitų naudai įgyti Lietuvos Respublikos biudžeto lėšas bei išvengti turtinės prievolės, bet net nenumanė, jog jam pasirašyti gali būti pateiktos PVM sąskaitos-faktūros už realiai neatliktas darbus ir negautas prekes. Jis pasitikėjo A. V. sąžiningumu, neturėjo jokio pagrindo įtarti, kad tam tikros ūkinės operacijos yra fiktyvios. Be to, jis neturėjo jokio direktoriaus darbo patirties, taigi nežinojo, ar reikia tikrinti jam pateiktas sąskaitas-faktūras, išsiaiškinant, ar nupirktos prekės ir atlikti darbai, ir tik formaliai atliko įmonės direktoriaus pareigas. Taigi nuo pirmųjų apklausų kasatorius aiškino nepadaręs jam inkriminuotos veikos ir tą patvirtino A. V., nurodęs, kad kasatorius nežinojo apie vykdomą nusikaltimą ir iš nusikalstamos veikos gautų pinigų negavo, o kaltinamieji R. Z., S. B., H. K. nurodė, kad apskritai kasatoriaus nepažįsta, ir neigė jo dalyvavimą nusikalstamoje veikoje. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nenurodyta nė viena aplinkybė, patvirtinanti, jog kasatorius suprato ar galėjo suprasti, kad dalyvauja nusikalstamoje veikoje.
Taip pat kasatorius nurodo, kad, atmesdamas jo apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme A. V. davė parodymus, kuriais pripažino visas jam pareikšto kaltinimo aplinkybes, o apeliacinės instancijos teisme jau siekė padėti kasatoriui išvengti atsakomybės. Tačiau, priešingai nei nurodė teismas, A. V. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad kasatorius nieko nežino apie neteisėtus sandorius, juose nedalyvavo ir jokio atlyginimo negavo (T. 13, b. l. 87-89). Taigi teismas ne tik nepagrįstai atmetė apeliacinio skundo argumentus, bet ir nepagrįstai kaip neteisingus vertino A. V. parodymus, duotus nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.
Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jo argumentus dėl jo nekaltumo, apsiribojo formaliu teiginiu, jog jie paneigti nuosprendyje aptartais įrodymais, be to, nepagrįstai nurodė, kad negali vertinti apylinkės teismo nuosprendžio argumentų dėl R. J. išteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį bei M. V. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 223 straipsnį, nes dėl to apeliacinių skundų nebuvo paduota. Minėtais argumentais kasatorius tik kėlė įrodymų vertinimo klausimą, kad sprendžiant jo kaltės klausimą labiau tiktų pirmosios instancijos teismo išvados vertinant R. J. veiksmus ir pripažįstant, kad ji nesuvokė daromų veiksmų pavojingumo, todėl nekyla ir jos kaltės klausimas. Taigi apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų apeliaciniame skunde iškeltų svarbių klausimų dėl nustatytų bylos aplinkybių, įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nepateikė motyvuotų išvadų dėl jo apeliacinio skundo esmės, nepašalino prieštaravimų ir abejonių.
Kasatorius taip pat ginčija jo nuteisimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nurodo, kad nuosprendyje teismas nenurodė, kokiais įrodymais remdamasis pripažino, jog kasatorius, žinodamas įstatymų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdė, numatė, kad dėl to gali kilti BK 222 straipsnyje numatyti padariniai, ir šių padarinių siekė ar sąmoningai leido jiems kilti.
Taip pat T. S. nurodo, kad finansinė atskaitomybė yra už buhalterinės apskaitos sistemos ribų ir nėra BK 222 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos dalykas, todėl jam nepagrįstai inkriminuotas neteisingos finansinės atskaitomybės pateikimas. Neaišku, kodėl jis nuteistas ir už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą, nes tokio požymio BK 222 straipsnio 1 dalyje nenumatyta.
Anot kasatoriaus, jis negali atsakyti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes netvarkė buhalterinės apskaitos. Be to, neaišku, ar apskaitos dokumentai neišsaugoti, nes specialisto išvadoje kalbama apie dokumentų nepateikimą tyrimui po to, kai jis jau nebedirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, taigi nesuprantama, kokiu pagrindu teismas pripažino jį kaltu dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo.
Kasatoriaus teigimu, jo paaiškinimai, jog jis pasirašydamas PVM sąskaitas-faktūras buvo įsitikinęs, kad vykdė teisėtą veiklą, nepaneigti, išvados dėl jo kaltumo pagrįstos prielaidomis. Be to, pirmosios instancijos teismas apsiribojo 2008 m. gegužės 22 d. specialisto išvados perrašymu nuosprendyje, nors ši išvada turėjo būti vertinama kartu su kitais įrodymais.
Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl jo apeliacinio skundo, tik perrašė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teiginius ir apibendrinančiai nurodė, kad kasatoriaus kaltė įrodyta specialisto išvada, todėl pagal nustatytas faktines aplinkybes jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Šis teismas, nesilaikydamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 2, 4 dalių reikalavimų, išvadą pripažinti kasatorių kaltu padarė laikydamas teisingais pirmosios instancijos teismo motyvus, bet nenurodė argumentų, kuriais vadovaudamasis atmetė nuteistojo apeliacinio skundo argumentus.
Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vitalija Songailienė prašo nuteistojo T. S. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad, atsižvelgiant į BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatas, kasaciniame skunde išdėstyti argumentai, susiję su įrodymų vertinimu ir faktinių aplinkybių nustatinėjimu, nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko ir turi būti palikti nenagrinėti. Priešingai kasatoriaus teiginiams, jo nurodytuose bylos lapuose (T. 3, b. l. 87-89) yra ne nuteistojo A. V. parodymai, bet kiti dokumentai, o norėdamas sumenkinti savo vaidmenį padarant nusikalstamas veikas, kasatorius nemini A. V. parodymų, kuriuose šis pripažino padaręs nusikaltimą ir papasakojo apie T. S. vaidmenį jį darant. Priešingai nei teigiama skunde, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai ir nepažeisdami BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai pripažino, kad T. S. padarė BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Baudžiamasis įstatymas buvo taikytas tinkamai, esminių BPK pažeidimų nepadaryta. Apeliacinės instancijos teismas įvertino visus T. S. apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl A. V. parodymų vertinimo, o teiginius, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios ir jis turėtų būti išteisintas, nes pagal tokį patį kaltinimą buvo išteisinta ir kita kaltinamoji, pagrįstai atmetė. Be to, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą teisingumo principą ir, pritaikęs BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, pakeitė Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 7 d. nuosprendį, paskirdamas T. S. švelnesnę bausmę.
Nuteistojo T. S. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl įrodymų vertinimo
Kasaciniame skunde nurodytais argumentais T. S. ginčija ir nesutinka su abiejų instancijų teismų išvadomis dėl įrodymų vertinimo, kurio pagrindu jis pripažintas kaltu padaręs BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas. Kasatoriaus nuomone, teismai neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir neįrodė jo dalyvavimo bei kaltumo sukčiavus ir apgaulingai tvarkius UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą.
Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo kompetencija įrodymų vertinimo srityje yra ribota, nes šis teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, nustatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, netiria ir nevertina, naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija.
Palyginusi kasacinio skundo argumentus su teismų nuosprendžių turiniu ir kita bylos medžiaga, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė esminius BPK reikalavimų pažeidimus ar netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje bendrai veikę asmenys tarpusavyje visi intensyviai nebendravo, o nusikalstamų tikslų siekė bendraudami atskirai vienas su kitu, veikdami per tarpininkus. Būtent dėl to kiti nuteistieji H. K., S. B., išteisintoji R. J., liudytojas R. Z. negalėjo nurodyti visų nusikalstamų veikų aplinkybių, tarp jų ir konkrečių T. S. neteisėtų veiksmų. Apie T. S. neteisėtų veiksmų pobūdį ir apimtį daugiausia įrodomosios informacijos galėjo suteikti ir suteikė nuteistasis A. V., tiesiogiai bendravęs su T. S. ir faktiškai vadovavęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklai. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, nustatant T. S. atliktų veiksmų aplinkybes, detaliai neišdėstytos, tačiau, T. S., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų, be kita ko, ir savo paties bei A. V. parodymų vertinimu, skundė apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą teisiamajame posėdyje apklausęs nuteistąjį A. V., išanalizavo šio nuteistojo parodymų turinį viso proceso metu ir jų patikimumą kitų bylos duomenų kontekste bei pateikė dėl to motyvuotas išvadas. Kasaciniame skunde pagrįstai atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistojo A. V. parodymai, susiję su T. S. vaidmeniu padarant nusikalstamas veikas, nebuvo nuoseklūs, tačiau apeliacinės instancijos teismas įrodymų vertinimo proceso metu A. V. parodymų prieštaringumą įvertino ir motyvuotai pasisakė dėl šių duomenų įrodomosios reikšmės.
Kasatorius kategoriškai neigia savo kaltę dėl jam inkriminuoto sukčiavimo ir apgaulingo apskaitos tvarkymo. Jis, nors ir pripažįsta ėjęs direktoriaus pareigas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir pasirašinėjęs šios įmonės apskaitos bei kitus su ūkine komercine veikla susijusius dokumentus, tačiau neigia suvokęs apgaulingai tvarkęs įmonės apskaitą bei sukčiavęs išvengiant turtinės prievolės įmonės naudai. Tačiau, įvertinę byloje surinktų duomenų visumą, teismai paneigė šią gynybos poziciją. Kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į byloje suriktų duomenų visumą (specialisto išvadas dėl UAB „Ribela“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų, specialistės N. D. paaiškinimus teisme, nuteistųjų H. K., A. V. parodymus ir kt.), kurie, be kita ko, patvirtina, jog T. S. turi aukštąjį išsilavinimą, buvo geras nuteistojo A. V. draugas, beveik du metus ėjo vadovaujančias pareigas UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad didžioji dalis šios įmonės sudaromų didelės vertės sandorių buvo fiktyvūs, teismai turėjo pakankamą pagrindą pripažinti T. S. tyčia apgaulingai tvarkius buhalterinę apskaitą ir sukčiavus.
Nepagrįsti ir kasacinio skundo teiginiai dėl teismų nuosprendžių neatitikimo įstatymo reikalavimų bei nuteistojo apeliacinio skundo neišnagrinėjimo. Priešingai nei teigiama skunde, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyta įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, taip pat nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, bei nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai ir išvados. Pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo tinkamumą, tarp jų ir kaltinimui prieštaraujančių kasatoriaus ir nuteistojo A. V. parodymus patikrino apeliacinės instancijos teismas ir motyvuotomis išvadomis patvirtino pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo rezultatą, sudarantį įrodomąjį pagrindą T. S. veikas kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį bei 222 straipsnio 1 dalį. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti priešingų išvadų dėl teismų nustatytų faktinių aplinkybių.
Dėl T. S. inkriminuotų sukčiavimo požymių
Pagal baudžiamąjį įstatymą sukčiavimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip sukčiavimą, svarbu teisingai nustatyti, kokios rūšies turtinę naudą gavo kaltininkas. Pažymėtina ir tai, kad BK 182 straipsnio dispozicijoje sukčiavimo veikos požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų.
Pagal byloje nustatytas aplinkybes PVM sukčiavimo schema iš esmės reiškėsi tuo, kad, įforminus vienos įmonės apskaitoje realiai neįvykusias ūkines operacijas – tariamą paslaugų pirkimą, žinomai suklastotų PVM sąskaitų-faktūrų pagrindu šiai įmonei atsiskaičius už tariamas paslaugas, gautos lėšos buvo išgryninamos, o buhalterijoje ir PVM deklaracijose, kurios buvo teikiamos mokesčių inspekcijai, fiktyvus pirkimo PVM įrašomas į PVM atskaitą, taip nepagrįstai sumažinant mokestinę prievolę. Kaltinamajame akte ir teismų nuosprendžiuose atskleista, kaip buvo sukuriamas fiktyvus pirkimo PVM ir kaip reiškėsi apgaulė – pirkimo PVM buvo įtraukiamas į atskaitą ir Valstybinei mokesčių inspekcijai buvo deklaruojama neteisėtai sumažinta PVM prievolė. Todėl logiška ir suprantama, kad T. S. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad dalyvavo schemoje, kuri leido UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ išvengti (panaikinti) didelės 84 365,70 Lt vertės PVM prievolės. Kita vertus, T. S. nuteistas ir už tai, kad savo ir kitų naudai apgaule įgijo šias lėšas (84 365,70 Lt). Pažymėtina, kad nei iš kaltinamojo akto, nei iš teismų nuosprendžių neaišku, kaip tos lėšos buvo įgytos ir kaip reiškėsi apgaulė jas įgyjant.
Lietuvos Aukščiausios Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartyje Nr. 2K-7-112/2012 pažymėta, kad į biudžetą dėl apgaulės nesumokėta PVM dalis nelaikytina valstybės nuosavybėje esančiu turtu, ir asmens veiksmai, kai apgaule išvengiama šio mokesčio sumokėjimo, negali būti vertinami kaip svetimo, t. y. valstybei nuosavybės teise priklausančio, turto įgijimas apgaule. Vadinasi, PVM sukčiavimo bylose, jeigu sukčiavimas padaromas siekiant likviduoti ar sumažinti į valstybės biudžetą mokėtiną PVM fiktyviais atskaitos ir įskaitos būdais, tokia veika neturi būti vertinama kaip svetimo turto (turtinės teisės) įgijimas apgaule. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismų nuosprendžiai keistini ir T. S. inkriminuotas didelės vertės svetimo turto įgijimo apgaule požymis šalintinas iš nuosprendžių aprašomųjų dalių kaip perteklinis. Pašalinus šį požymį iš kaltinimo, T. S. laikomas kaltu dėl to, kad, veikdamas kartu su R. Z., A. V., S. B. ir H. K. išvengė (panaikino) UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai iš viso 84 365,70 Lt vertės PVM prievolės.
Dėl T. S. inkriminuotų apgaulingo apskaitos tvarkymo požymių
Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje T. S., be kita ko, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už apskaitos dokumentų – 2005 m. vasario-2007 m. gegužės mėn. ilgalaikio materialaus turto, atsargų, debitorių įsiskolinimo, kito trumpalaikio turto, gautino ir mokėtino PVM, skolų tiekėjams, atsiskaitymų su valstybės iždu, „Sodra“, darbuotojais, kitais debitoriais ir kreditoriais apskaitos registrų – neišsaugojimą, pažeidžiant Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostatas.
Pažymėtina, kad pagal BK 222 straipsnį apgaulingas apskaitos tvarkymas reiškiasi šiais alternatyviais veikos požymiais: 1) apgaulingu teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymu; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimu; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimu; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimu. Tačiau dokumentų neišsaugojimas atitinka ne apgaulingos, o aplaidžios apskaitos tvarkymo objektyvųjį veikos požymį (BK 223 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad T. S. nuteistas tik už apgaulingą apskaitos tvarkymą, kurio požymiai dokumentų neišsaugojimo veikos neapima, šis požymis iš jam pateikto kaltinimo šalintinas. Iš nusikalstamos veikos aprašymo pašalinus šį požymį, T. S. veikos kvalifikavimas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl to nesikeičia, nes jis taip pat nuteistas ir už kitus tyčia padarytus buhalterinės apskaitos reikalavimų pažeidimus.
Atsakomybės už apgaulingą apskaitos tvarkymą subjektui būdingi specialieji požymiai, t. y. pagal BK 222 straipsnio1 dalį atsako asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Minėta, kad 2005 m. vasario 17 d.–2006 m. lapkričio 28 d. laikotarpiu T. S. ėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigas, taigi buvo atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą. Ta aplinkybė, kad buhalterinė apskaita apgaulingai buvo tvarkoma per nusikalstamos veikos nesuvokusią buhalterę, T. S. atsakomybės nešalina.
Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad finansinė atskaitomybė nėra BK 222 straipsnyje įtvirtintos veikos dalykas. Apgaulingos apskaitos tvarkymo, kaip neteisėtos veikos, dalykas pirmiausia yra apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai, o finansinė atskaitomybė, t. y. deklaracijos, nustatyta tvarka patvirtintos ataskaitos ir kiti dokumentai, į kuriuos rašomi duomenys apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą, sudaro BK 220, 221 straipsniuose numatytų veikų dalyką. Antai BK 220 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už žinomai neteisingų duomenų, įrašytų į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą, apie pajamas, pelną ar turtą pateikimą valstybės įgaliotai institucijai. T. S. nenuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, kita vertus, teismų nuosprendžiuose išdėstant jam inkriminuoto apgaulingo apskaitos tvarkymo aplinkybes, pagrįstai nurodyti ir faktai dėl nepagrįsto PVM įrašymo į PVM atskaitą, finansinėse atsakomybėse apmokestinamojo pelno, pelno mokesčio nepagrįsto sumažinimo, finansinių atskaitomybių, pelno mokesčio deklaracijų pateikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai. Išvardytos aplinkybės tiesiogiai ir reikšmingai susijusios su BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių nustatymu, todėl nėra perteklinės.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso, 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 7 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 19 d. nuosprendį – iš nuosprendžių aprašomųjų dalių pašalinti aplinkybes, kad: T. S., turėdamas tikslą apgaule įgyti Lietuvos Respublikos biudžeto lėšas, savo, A. V., R. Z. naudai įgijo svetimą turtą – 20 434,33 Lt, gautų kaip PVM; turėdamas tikslą apgaule įgyti Lietuvos Respublikos biudžeto lėšas, savo, A. V., S. B., H. K. naudai apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą – 63 931,37 Lt, gautų kaip PVM; savo, R. Z., A. V., S. B., H. K. naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – iš viso 84 365,70 Lt, gautų kaip PVM; pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 2 dalį, neišsaugojo 2005 m. vasario-2007 m. gegužės mėn. ilgalaikio materialaus turto, atsargų, debitorių įsiskolinimo, kito trumpalaikio turto, gautino PVM, mokėtino PVM, skolų tiekėjams, atsiskaitymų su valstybės iždu, „Sodra“, darbuotojais, kitais debitoriais ir kreditoriais apskaitos registrų.
Kitas nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Armanas Abramavičius
Olegas Fedosiukas