Administracinė byla Nr. I-3727-473/2008
Procesinio sprendimo kategorija 25, 23.3, 6.3, 74 Administracinės bylos kategorija 1.3
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
(S)
2008 m. rugsėjo 25 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas), Violetos Balčytienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio, sekretoriaujant Gintarei Guobytei, dalyvaujant pareiškėjo atstovui Justui Eimontui, atsakovo atstovei Vaclavai Jelaginai, trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Arūnui Dambrauskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei kalbos inspekcijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir
n u s t a t ė:
pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašo įpareigoti atsakovą Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorių per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pakeisti gatvių pavadinimų lenteles Šalčininkų rajono savivaldybės gyvenvietėse: Pabarės kaime E. Zaštauto ir I. Jundzilo gatvėse, Turgeliuose Ilgojoje ir Akmenynės gatvėse bei Bažnyčios aikštelėje, Baltojoje Vokėje Geležinkelio ir Vilniaus gatvėse, Tetėnų kaime Užtvankos, Šilo bei Mokyklos gatvėse, Dainavos kaime Gėlių, Sodų, Naujojoje ir Jaunimo gatvėse, Kalesninkuose Draugystės, Mokyklos ir Naujojoje gatvėse, Jašiūnuose J. Sniackio ir M. Balinsko gatvėse, Eišiškėse Jono Pauliaus II, Tarybų, P. Cvirkos, Malūno, Užmiesčio, Akacijos, Žaliojoje, Rodūnės, Vytauto, S. Rapalionio, Gegužės 3-iosios gatvėse bei Gegužės aikštėje, į atitinkančias Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo reikalavimus, t. y. tokias, kuriose nurodyti VĮ Registrų centro įregistruoti gatvių pavadinimai lietuvių kalba (b. l. 2–4).
Pareiškėjas skunde (b. l. 2–4) nurodė ir per teismo posėdį jo atstovas paaiškino, kad Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriui atsisakant įgyvendinti 2008-06-19 reikalavimą Nr. 1R-48 „Vykdyti Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-11-27 nutarimo Nr. 1395 nuostatas“, atsirado teisinis pagrindas, numatytas Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 str. 2 d. 2 p., kreiptis į teismą dėl savivaldybės administravimo subjekto neveikimo. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo normas, už tinkamą gatvių pavadinimų lentelių iškabinimą savivaldybės gyvenvietėse yra atsakingas savivaldybės administracijos direktorius. Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 17 str. 1 d. nustato, kad Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai turi būti valstybine kalba. Išimtis iš šios taisyklės numatyta Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 18 str. 1 d., pagal kurią tautinių bendrijų organizacijų pavadinimai, jų informaciniai užrašai greta valstybinės kalbos gali būti pateikiami ir kitomis kalbomis. Iš šių Valstybinės kalbos įstatymo normų galima daryti išvadą, kad visi tautinių bendrijų organizacijoms nepriklausantys viešieji užrašai Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat ir gatvių pavadinimų lentelės turėtų būti tik lietuvių kalba. Šios nuostatos negali būti interpretuojamos niekaip kitaip, kadangi dvikalbystė viešuosiuose užrašuose galima tik Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 18 str. nurodytu atveju. Gatvių pavadinimai nėra ir negali būti laikomi nei tautinės bendrijos organizacijos pavadinimais, nei atitinkamai tokios bendrijos informaciniais užrašais. Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymo 4 ir 5 str. numatyta tautinių mažumų teisė administraciniuose teritoriniuose vienetuose esančiose įstaigose, organizacijose bei viešuosiuose užrašuose greta lietuvių kalbos vartoti ir tautinės mažumos kalbą yra principinio pobūdžio, realų poveikį įgysianti tik priėmus konkretizuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 1999-09-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-268, 1999 m.).
Atsakovas Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorius su skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 45–46) nurodė ir per teismo posėdį atstovas paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymą Vyriausybės atstovas kreipiasi į teismą, kai savivaldybės administravimo subjektai nesutinka panaikinti ar pakeisti ginčijamo teisės akto, atsisako įgyvendinti įstatymą ar vykdyti Vyriausybės sprendimą (4 str. 1 d. 4 p.). Tokių veiksmų nebuvo padaryta. 2008-06-19 Šalčininkų rajono savivaldybės administracija gavo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje reikalavimą Nr. lR-48, nukreiptą seniūnams su nurodymu „Vykdyti įstatymus bei šį reikalavimą“. Pagal Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos seniūnijos seniūno pareigybės aprašymą, būtent seniūnai atsako už gatvių ženklinimą rajono savivaldybės seniūnijos teritorijose, tinkamą ženklų įtvirtinimą, informacijos juose teisingumą ir teisėtumą, ženklų priežiūrą ir keitimą. Savivaldybės administracijos direktorius teigia, kad įvykdė Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje reikalavimą pagal savo kompetenciją, nes įpareigojo seniūnus įvykdyti minėtą reikalavimą. 2005-02-15 vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-10-07 nutarimą Nr. 1231 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-11-27 nutarimo Nr. 1395 Dėl numerių pastatams, namų butams suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarkos bei pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo ir įtraukimo į apskaitą tvarkos patvirtinimo“, Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 223 buvo paskirti konkretūs asmenys (seniūnai). Taigi Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorius neatsisako vykdyti reikalavimo, ir mano, kad Vyriausybės atstovo prašymas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus neturi pagrindo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė kalbos inspekcija pareiškėjo skundą palaiko ir prašo jį tenkinti. Per teismo posėdį atstovas nurodė, kad palaiko pareiškėjo reikalavimą.
Prašymas tenkintinas.
Byloje nustatyta, kad Valstybinė kalbos inspekcija 2008-06-03 raštu Nr. 10V–205 „Dėl vietovardžių vartojimo gatvių pavadinimų lentelėse“ informavo Vyriausybės atstovą Vilniaus apskrityje, kad Šalčininkų rajono savivaldybės gyvenvietėse lentelėse su gatvių pavadinimais šalia lietuviškų oficialių formų vartojamos ir neoficialios vietovardžių formos, ir prašė imtis priemonių, kad Šalčininkų rajono gyvenamųjų vietų gatvių pavadinimų lentelėse būtų vartojamos oficialios formos (b. l. 5–6).
Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje su 2008-06-19 reikalavimu Nr. 1R-48 kreipėsi į Šalčininkų rajono savivaldybės administraciją, prašydamas pakeisti Valstybinės kalbos įstatymo neatitinkančias gatvių pavadinimų lenteles Šalčininkų rajono savivaldybės gyvenamosiose vietovėse (b. l. 40–41). Pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymą Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorius privalėjo per savaitę nuo reikalavimo gavimo dienos jį įvykdyti, atsisakyti įvykdyti arba paprašyti pratęsti reikalavimo vykdymo terminą.
Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorius 2008-06-30 raštu Nr. S(5.23)-l 120 atsakydamas į Vyriausybės atstovo 2008-06-19 reikalavimą Nr. 1R48, nurodė, kad kai kuriose Šalčininkų rajono gyvenvietėse privačiuose namuose gatvių pavadinimų lentelės yra iškabintos ne tik lietuvių kalba, bet ir lenkų kalba ir, jo manymu, toks gatvių ženklinimas gali būti pateisinamas vadovaujantis LR valstybinės kalbos įstatymo 18 str. ir Konstitucijos 37 str. Taip pat paaiškino, kad būti atsakingi už rajono savivaldybės seniūnijų teritorijose esančių gatvių pavadinimų parinkimą, pasiūlymų dėl numerių pastatams, patalpoms ir butams suteikimo bei keitimo rengimą ir apskaitos tvarkymą yra paskirti rajono savivaldybės administracijos seniūnai.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnyje reglamentuota, kad valstybinė kalba – lietuvių kalba. Šią konstitucinę nuostatą detalizuoja, t. y. valstybinės kalbos vartojimą viešajame Lietuvos gyvenime, valstybinės kalbos apsaugą, kontrolę ir atsakomybę už valstybinės kalbos vartojimo pažeidimus nustato, Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas (1995 m. sausio 31 d. įstatymo Nr. I–779 redakcija). Šio įstatymo 2 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos valstybinė kalba yra lietuvių kalba, 17 straipsnio 1 dalyje – Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba. Pagal to paties įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, tautinių bendrijų organizacijų pavadinimai, jų informaciniai užrašai greta valstybinės kalbos gali būti pateikiami ir kitomis kalbomis.
Tautinių mažumų apsaugos konvencijos, ratifikuotos Lietuvos Respublikos Seimo (2000 m. vasario 17 d. įstatymas Nr. VIII–1548), 11 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, remdamosi savo teisinės sistemos reikalavimais, o prireikus ir sutartimis su kitomis valstybėmis, bei atsižvelgusios į konkrečias sąlygas, visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus, stengiasi daryti taip pat ir mažumos kalba, jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis, t. y. visuotinai pripažinti tarptautinės teisės ir tarptautinių susitarimų principai bei nuostatos yra laikomi Lietuvos Respublikos teisinės sistemos sudėtine dalimi. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo (1999 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. VIII–1248 redakcija) 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį ir 20 straipsnio 3 dalį formuoja vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, interpretuodamas anksčiau minėtą konvencijos nuostatą yra pažymėjęs, kad šios konvencijos nuostatos yra programinio pobūdžio ir nėra tiesiogiai taikytinos valstybių vidaus teisinėje sistemoje, o gatvių pavadinimai mažumos kalba turi būti rašomi tokia tvarka, kokią yra nustačiusi valstybė, kurios teritorijoje tautinės mažumos gyventojai gyvena (administracinė byla Nr. 699–9/2003).
Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties, sudarytos 1994 m. balandžio 26 d., 15 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad šalys taip pat nustatys tautinių mažumų kalbų vartojimą savo įstaigose, ypač tuose administraciniuose teritoriniuose vienetuose, kuriuose didelę dalį gyventojų sudaro tautinė mažuma. Šioje sutarties nuostatoje įtvirtintas tik principinis dviejų valstybių susitarimas dėl mažumų kalbų vartojimo vietos įstaigose, o konkreti šių kalbų vartojimo vietos įstaigose tvarka ir apimtis turi būti nustatyta šalių susitarimu ir įteisinta kiekvienos valstybės nacionaliniuose teisės aktuose.
Kaip matyti iš byloje pateiktos medžiagos, kai kuriose Šalčininkų rajono savivaldybės gyvenvietėse: Pabarės kaime E. Zaštauto ir I. Jundzilo gatvėse, Turgeliuose Ilgojoje ir Akmenynės gatvėse bei Bažnyčios aikštelė, Baltojoje Vokėje Geležinkelio ir Vilniaus gatvėse, Tetėnų kaime Užtvankos, Šilo bei Mokyklos gatvėse, Dainavos kaime Gėlių, Sodų, Naujojoje ir Jaunimo gatvėse, Kalesninkuose Draugystės, Mokyklos ir Naujojoje gatvėse, Jašiūnuose J. Sniackio ir M. Balinsko gatvėse, Eišiškėse Jono Pauliaus II, Tarybų, P. Cvirkos, Malūno, Užmiesčio, Akacijos, Žaliojoje, Rodūnės, Vytauto, S. Rapalionio, Gegužės 3-iosios gatvėse bei Gegužės aikštėje gatvių pavadinimai lentelėse nurodyti dviem kalbomis – lietuvių ir lenkų arba lietuvių ir rusų (b. l. 7–39).
Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymo 4 straipsnyje (1991 m. sausio 29 d. įstatymo Nr. I-1007 redakcija) nustatyta, kad administracinių teritorinių vienetų, kuriuose kompaktiškai gyvena kuri nors tautinė mažuma, vietos įstaigose ir organizacijose greta valstybinės kalbos vartojama tos tautos mažumos (vietinė) kalba. Čia iš esmės įtvirtinta tik programinė nuostata ir teisinis principas, kuriuos valstybė įsipareigoja gerbti, siekdama garantuoti tautinių mažumų apsaugą. Kita vertus, ši nuostata neturi nieko bendro su analizuojamo ginčo dalyku, nes joje kalbama apie tautos mažumos (vietinės) kalbos vartojimą tik vietos įstaigose ir organizacijose, o ne gatvių pavadinimų lentelėse.
Pagal to paties įstatymo 5 straipsnį (1991 m. sausio 29 d. įstatymo Nr. I-1007 redakcija), 4 straipsnyje minimuose administraciniuose teritoriniuose vienetuose informaciniai užrašai greta lietuvių kalbos gali būti ir tautinės mažumos (vietine) kalba. Šioje nuostatoje įtvirtinta tik bendro pobūdžio galimybė atitinkamuose administraciniuose vienetuose daryti informacinius užrašus greta lietuvių kalbos tautinės mažumos kalba, tačiau visiškai nedetalizuota, kokiais kriterijais remiantis tai galima daryti. Tuo tarpu naudojant sisteminį teisės normų aiškinimo metodą, šiuo aspektu svarbi Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostata, kuri skelbia, kad tik tautinių bendrijų organizacijų pavadinimai, jų informaciniai užrašai greta valstybinės kalbos gali būti pateikiami ir kitomis kalbomis. Pastaroji įstatymo nuostata būtent ir apibrėžia informacinių užrašų turinį, kuris tapatinamas tik su tautinių bendrijų organizacijų pavadinimais ir informacija apie jas, t. y. sąvoka „informaciniai užrašai“ Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje siejama tik su tautinių bendrijų pavadinimais ir informacija apie jas. Taigi Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatyme nėra jokių nuostatų, kurios reglamentuotų / suteiktų teisę gatvių pavadinimus lentelėse nurodyti ne valstybine kalba arba greta valstybinės kalbos. Priešingai, Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatyme įsakmiai nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba, ir aiškiai ir konkrečiai nurodyti atvejai, kada užrašai greta valstybinės kalbos gali būti pateikiami ir kitomis kalbomis.
Vietos savivaldos įstatymo 29 str. 1 d. numato, kad savivaldybės administracijos direktorius yra savivaldybės administracijos vadovas – įstaigos vadovas, pavaldus savivaldybės tarybai ir atskaitingas merui. Pagal šio straipsnio 5 dalį savivaldybės administracijos direktorius organizuoja savivaldybės administracijos darbą, tvirtina savivaldybės administracijos struktūrinių ir struktūrinių teritorinių padalinių – seniūnijų veiklos nuostatus, atsako už vidaus administravimą savivaldybės administracijoje. To paties įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad seniūnija yra savivaldybės administracijos struktūrinis teritorinis padalinys – jos filialas, veikiantis tam tikroje savivaldybės teritorijos dalyje.
Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad savivaldybės administracijos direktorius organizuoja savivaldybės administracijos struktūrinių padalinių, taigi ir seniūnijų, darbą ir atsako už vidaus administravimą savivaldybės administracijoje. Todėl atsakovo argumentas, kad už Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje reikalavimo vykdymą jis nėra atsakingas, nes už tai atsako seniūnijų seniūnai, yra nepagrįstas.
Įvertinus bylos aplinkybes ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, darytina išvada, kad Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje reikalavimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkintinas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsniu, 129 straipsniu,
n u s p r e n d ė:
pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą patenkinti.
Įpareigoti Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorių per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pakeisti gatvių pavadinimų lenteles Šalčininkų rajono savivaldybės gyvenvietėse: Pabarės kaime E. Zaštauto ir I. Jundzilo gatvėse, Turgeliuose Ilgojoje ir Akmenynės gatvėse bei Bažnyčios aikštelėje, Baltojoje Vokėje Geležinkelio ir Vilniaus gatvėse, Tetėnų kaime Užtvankos, Šilo bei Mokyklos gatvėse, Dainavos kaime Gėlių, Sodų, Naujojoje ir Jaunimo gatvėse, Kalesninkuose Draugystės, Mokyklos ir Naujojoje gatvėse, Jašiūnuose J. Sniackio ir M. Balinsko gatvėse, Eišiškėse Jono Pauliaus II, Tarybų, P. Cvirkos, Malūno, Užmiesčio, Akacijos, Žaliojoje, Rodūnės, Vytauto, S. Rapalionio, Gegužės 3-iosios gatvėse bei Gegužės aikštėje, į atitinkančias Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo reikalavimus, t. y. tokias, kuriose gatvių pavadinimai būtų nurodyti valstybine lietuvių kalba.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Violeta Balčytienė
Henrikas Sadauskas
Ernestas Spruogis