Baudžiamoji byla Nr. 2K-51/2013

                                                                                                  Teisminio proceso Nr. 1-18-1-01342-2007-0

                                                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                  1.2.1.4.5.2; 1.2.29.1; 2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui,

išteisintajam V. J.,

išteisintojo gynėjui advokatui Jonui Butkui,

nukentėjusiajam S. C.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo S. C. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. balandžio 18 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 2 d. nutarties.

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu V. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Nukentėjusiojo S. C. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 2 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės prokuroro ir nukentėjusiojo S. C. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Viktoro Aiduko pranešimą, nukentėjusiojo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio nukentėjusiojo kasacinį skundą tenkinti iš dalies, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, išteisintojo ir jo gynėjo advokato Jono Butkaus, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

V. J. buvo kaltinamas tuo, kad, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę, turėdamas popieriaus lapą, ant kurio buvo tik S. C. individualios įmonės antspaudas ir jo parašas, 2007 m. vasario 19 d., tiksliai nenustatytu laiku, savo namuose, esančiuose ,,duomenys neskelbtini“, pasinaudojęs minėtu popieriaus lapu, spausdintuvu atspausdino jame tekstą, kaip 2001 m. vasario 3 d. paskolos sutartį dėl neva jo S. C. paskolintų 70 000 Lt, taip pagamino netikrą dokumentą, kurį laikė iki 2007 m. gegužės 4 d., kai panaudojo, t. y. pridėjo prie civilinio ieškinio, kurį pateikė Vilniaus apygardos teismui dėl neva S. C. jam negrąžintų 70 000 Lt. Taip V. J. apgaule savo naudai pasikėsino įgyti didelės vertės turtinę teisę į S. C. priklausantį turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes Vilniaus apygardos teismas nepriėmė sprendimo dėl civilinio ieškinio.

Kasaciniu skundu nukentėjusysis prašo teismų sprendimus pakeisti, pripažinti V. J. kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, priteisti iš V. J. 50 000 Lt, taip pat 5000 Lt turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 5 proc. metinių palūkanų arba teismų sprendimus panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisėtus ir pagrįstus sprendimus.

Kasatorius tvirtina, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes tinkamai neįvertino specialisto išvadų. 2008 m. balandžio 9 d. specialisto išvadoje konstatuota, kad 2001 m. vasario 3 d. paskolos sutartis pasirašyta originaliu parašu ir padėtas originalus antspaudas (vadinasi, jis (kasatorius) turėjo asmeniškai dalyvauti ir neva dalyvavo pasirašant paskolos sutartį), o 2002 m. balandžio 4 d. antstolei siųstame prašyme dėl išieškojimo vykdymo esantis parašas ir antspaudas yra nukopijuoti nuo pirmiau nurodytos paskolos sutarties. Tačiau teismai netyrė, kokiu tikslu paskolos sutarties tekstas buvo spausdinamas popieriaus lape su jame jau esančiais parašu ir antspaudu, jei jis (kasatorius) pasirašant sutartį dalyvavo asmeniškai. Kasatoriaus įsitikinimu, paskolos sutarties spausdinimas su joje esančiais parašu ir antspaudu yra akivaizdus dokumento klastojimas. Taip pat šioje specialisto išvadoje konstatuota, kad kompiuteryje rasta informacija – įdedant lankstųjį 3.5 colių diskelį (toliau – diskelis) 2007 m. vasario 19 d. buvo atidarytas failas pavadinimu „S. C. paskolos sutartis.doc“ – buvo saugoma, atidaryta ir su ja dirbama būtent diskelyje. Kasatoriaus nuomone, tai patvirtina, kad pačiame kompiuteryje (jo atminties bloke) tokia sutartis sukurta nebuvo. Aplinkybė, kad kompiuteris buvo remontuotas, yra visiškai nereikšminga, nes failas buvo atidarytas 2007 m. vasario 19 d. V. J. kompiuteriu, į jį įdedant diskelį. Kasatorius daro išvadą, kad tirtu kompiuteriu 2007 m. vasario 19 d. atidarant informaciją iš diskelio (o ne iš kompiuterio atminties bloko) buvo atspausdinta tikrovės neatitinkanti 2001 m. vasario 3 d. paskolos sutartis. Kasatorius nurodo, kad teismai netyrė V. J. iškeltos versijos, jog 2007 m. vasario 19 d. kompiuteriu atidarytas failas yra įrodymas, jog dokumentas buvo siųstas advokatui ieškiniui surašyti, realumo. Taip pat neaišku, kokiu būdu ir tikslu neva jau 2001 m. vasario 3 d. popieriniame variante atspausdinta sutartis vėl įgavo skaitmeninę formą. Kasatoriaus įsitikinimu, sutarties iš diskelio atidarymo faktas turi būti vertinamas tik kaip netikro dokumento pagaminimo faktas. 2010 m. gegužės 6 d. specialisto išvadoje konstatuota, kad paskolos sutartis kompiuteryje sukurta ir išsaugota 2001 m. vasario 3 d. nebuvo, nes kompiuteris pagamintas tik 2001 m. gruodžio 27 d., o jo sudedamosios dalys dar vėliau. Dėl to suprantama, kad kompiuteryje informacijos apie sutartį neliko ir kad ši tirtu kompiuteriu buvo sukurta diskelyje, kurio teismai netyrė (nors jame tirtu kompiuteriu atidarant failą „S. C. paskolos sutartis.doc“ 2007 m. vasario 19 d. buvo pagamintas tikrovės neatitinkantis dokumentas). Teismai šios aplinkybės netyrė. Be to, teismai neatsižvelgė į tai, kad V. J. parodymai viso proceso metu yra nenuoseklūs. Apskirtai teismai įrodymus vertino neobjektyviai, išskirtinai palankiai V. J., vadovavosi tik jam palankių liudytojų V. V., O. L., G. T., V. D. V. ir kt. parodymais; tinkamai netyrė, ar galėjo V. J. turėti paskolos sutartyje nurodytą pinigų sumą, nes nevertino VMI pateiktų duomenų, kad V. J. nedeklaravo suteiktos paskolos, o vadovavosi tik V. J. palankių liudytojų parodymais, kad jis turėjo sutartyje nurodytą pinigų sumą.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma jo ir prokuroro apeliaciniuose skunduose, neatsakė į esminius argumentus, neišnagrinėjo visų teisiškai reikšmingų aplinkybių, nepateikė motyvuotų išvadų. Teismas nepasisakė dėl prokuroro apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė nukentėjusiojo parodymus, jog jis V. J. 3000 Lt nei nurodytą dieną, nei kitu laiku negrąžino, nes nebuvo jokios sutarties, be to, nukentėjusysis tuo metu buvo išvykęs į Vokietiją. Kasatorius nurodo, kad savo apeliaciniame skunde teigė, jog teismas netyrė aplinkybės, dėl kokių priežasčių paskolos sutarties tekstas buvo spausdinamas popieriaus lape su jame jau esančiais jo parašu ir įmonės antspaudu, jei jis neva asmeniškai dalyvavo pasirašant sutartį. Apeliacinės instancijos teismas, neištyręs V. J. pirmosios instancijos teismui pateiktos tikrovės neatitinkančios, objektyviais įrodymais nepagrįstos informacijos, kad jis (kasatorius) prasilošė ir piktnaudžiauja alkoholiu, vadovavosi nepatikrintais duomenimis. Kasatorius apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad teismas tinkamai neįvertino V. V. vaidmens, dėl kurio veiksmų viskas ir prasidėjo, nes 2002 m. balandžio 4 d. prašymą antstolei V. V. atspausdino ne ant jam duoto popieriaus lapo su originaliais rekvizitais, o ant kopijos, ant kurios, atspausdinęs tekstą, išsiuntė antstolei, o originalą pasiliko sau, kurį vėliau perdavė V. J.. Beje, V. V. parodymai ikiteisminio tyrimo metu skiriasi ir yra nenuoseklūs. Kasatorius tvirtina, kad teismai pažeidė BPK 1 straipsnio, 233 straipsnio 1 dalies ir BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes negrąžino bylos ikiteisminiam tyrimui papildyti tam, kad V. V., kaip V. J. bendrininkui, būtų pareikšti įtarimai. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės konstatavo esminį BPK 233 straipsnio 1 dalies pažeidimą, tačiau jo neištaisė. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvų dėl apeliacinio skundo teiginio, jog ieškinio surašymui reikšmės turi popierinis paskolos sutarties variantas, nes būtent jame turėtų būti jai būdingi elementai. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nemotyvuotai konstatavo, kad iš AB „Aleksotas“ priteistos skolos išieškojimas buvo įvykdytas tik 2002 m. spalio 15 d., taigi 2000–2001 metais jis (kasatorius) galėjo skolintis pinigus iš V. J..

Kasatorius tvirtina, kad V. J. veiksmuose yra visi sukčiavimo požymiai – objektyviosios tiesos iškreipimas, tikslas suklaidinti nukentėjusįjį, tyčia ir siekis pasisavinti didelės vertės svetimą turtą. Objektyvios tiesos iškreipimas akivaizdus, nes patvirtintas ne tik byloje esančiais įrodymais, bet ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimu. Tikslas tyčia suklaidinti nukentėjusįjį pasireiškė tuo, kad V. J., iškreipdamas objektyvią tiesą ir neturėdamas teisinio pagrindo bei siekdamas asmeninės naudos, siekė įgyti kasatoriui priklausantį didelės vertės turtą, tyčia išgalvodamas paskolinių santykių buvimą, ir šią informaciją pateikdamas kaip realiai egzistuojančią. V. J. nusikalstamos veikos nebaigė dėl to, kad buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Kasatoriaus įsitikinimu, V. J. veiksmuose yra ir BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių. Byloje esantys objektyvūs įrodymai patvirtina V. J. kaltę pagaminus tikrovės neatitinkantį dokumentą ir jį panaudojus.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio nagrinėjimo ribų

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas apskųstus įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar pagal žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytas bylos aplinkybes yra tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas; ar nustatant tas aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų. Nepakanka tik formaliai nurodyti kasacinius pagrindus, būtina nurodyti juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Iš bylos duomenų matyti, kad analogiški argumentai dėl surinktų įrodymų vertinimo ir nesutikimo su teismo padarytomis išvadomis buvo pateikti nukentėjusiojo apeliaciniame skunde. Dėl to tokie nukentėjusiojo kasacinio skundo teiginiai, kuriais jis ginčija įrodymų vertinimą, teismo išvadų pagrįstumą ir faktinių bylos aplinkybių nustatymą, nesiedamas jų su esminiais BPK pažeidimais, paliekami nenagrinėti, nes, kaip jau minėta, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas.

Dėl BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Proceso dalyvių teisme išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų darymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teikti pasiūlymus teismui dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus reikalavimus vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, vadovaujantis įstatymu.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktus ir teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtus įrodymus, konstatavo, kad byloje nesurinkta objektyvių ir neginčijamų V. J. kaltės įrodymų, t. y. nėra pagrindo išvadai, jog paskolos sutartis buvo suklastota ir šią sutartį suklastojo V. J., panaudodamas turėtą tuščią lapą su S. C. individualios įmonės antspaudu ir S. C. parašu. Taip pat teismas padarė išvadą, kad nėra galimybės kategoriškai teigti, jog V. J. tuščią lapą su antspaudu ir S. C. parašu gavo ne iš nukentėjusiojo S. C.. Aplinkybė, kad advokatas V. V. lapo originalą atidavė V. J., neįrodyta. Liudytojas V. V. parodė, kad jam lapo su S. C. parašu ir antspaudu nereikėjo, nes su antstolių kontora susirašinėjo pagal įgaliojimą, bet S. C. tą vienintelį kartą kažkodėl atvežė tuščią lapą su antspaudu ir savo parašu ir prašė surašyti užklausimą antstolių kontorai. V. V. įvykdė S. C. prašymą, surašytą raštą antstoliui išsiuntė faksu ir tos pačios dienos vakarą ar kitą dieną atidavė surašytą rašto originalą S. C.. Teismas nurodė, kad V. V. nurodytas aplinkybes patvirtina 2011 m. lapkričio 17 d. ekspertizės aktas. Paties nukentėjusiojo parodymai apie šias aplinkybes nenuoseklūs. Be to, teismas, apžiūrėjęs vykdomąją bylą, konstatavo, kad prašymas dėl išieškojimo vykdymo nebuvo nei labai skubus, nei būtinai reikalingas, juolab būtinai pasirašytas tik įmonės savininko S. C.. Taip teisminio įrodymų tyrimo metu nebuvo paneigta V. J. ir liudytojo V. V. iškelta abejonė, kad nukentėjusysis galėjo numatyti galimą skolos negrąžinimą ir originalaus lapo, kurį padavė V. J. ir ant kurio šis surašė paskolos sutartį, kopiją pateikti V. V., kad ateityje galėtų ginčyti skolinimosi faktą. Kadangi teismas paskolos sutarties klastojimo aplinkybių neginčijamai nenustatė, tai visas abejones, kurių negalėjo pašalinti objektyviais duomenimis, pagrįstai aiškino kaltinamojo V. J. naudai. Teismas nenustatė, kad kaltinamojo ar liudytojo V. V. parodymai yra nenuoseklūs ar skiriasi. Tokias išvadas teismas padarė išanalizavęs ir įvertinęs visus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, tiek kaltinančius, tiek teisinančius: kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų G. T., V. V., J. M., I. B., V. D. V., R. S., K. M. ir O. L. parodymus, specialistės paaiškinimus, dokumentų (S. C. paso kopijos, 2001 m. vasario 3 d. paskolos sutarties originalo, prašymo dėl išieškojimo vykdymo kopijos) pateikimo, kratos, apžiūros protokolus, vykdomąją bylą, specialistų išvadas, ekspertizės aktą ir kitus nuosprendyje išdėstytus įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, pripažino, kad jos yra teisingos, ir į esminius nukentėjusiojo skundo argumentus išsamiai ir motyvuotai atsakė. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kaltinimui prieštaraujantys duomenys nepaneigti ir to padaryti nėra galimybės. Nesutikti su tokiomis šio teismo išsamiai motyvuotomis išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo nutartis atitinka BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus.

Šios instancijos teismas dar kartą įvertino įrodymus, taip pat byloje esančias specialistų išvadas, kurias savo skunde akcentuoja kasatorius, ir pažymėjo, kad specialistų išvados savaime nepatvirtina paskolos sutarties klastojimo fakto. 2008 m. balandžio 9 d. specialisto išvadoje konstatuota, kad tiek paskolos sutartyje, tiek 2002 m. balandžio 4 d. užklausime antstolių kontorai esantys S. C. IĮ antspaudas ir parašas tarpusavyje visiškai sutampa. Šią aplinkybę patvirtino teisme apklausta specialistė, kuri vienareikšmiškai nurodė, kad 2002 m. balandžio 4 d. užklausime antstolių kontorai esantis parašas ir antspaudas buvo nukopijuoti nuo paskolos sutarties. Pasak specialistės, priešingai būti negalėjo. Nors tiek 2008 m. balandžio 9 d. specialisto išvadoje, tiek 2011 m. lapkričio 17 d. ekspertizės akte konstatuotas 2002 m. balandžio 4 d. užklausime antstolių kontorai esančių rekvizitų visiškas sutapimas su paskolos sutartyje esančiais rekvizitais, tačiau tai nereiškia, kad paskolos sutartis, nuo kurios buvo nukopijuoti rekvizitai, buvo suklastota. Priešingai, 2008 m. balandžio 15 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad paskolos sutartyje esantis parašas yra pasirašytas natūraliai (normaliomis pasirašymo sąlygomis), nesinaudojant kitomis techninėmis priemonėmis. Dėl šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo vien šia specialisto išvada, nustatydamas paskolos sutarties suklastojimo faktą. Be to, specialistės nurodyta aplinkybė, kad 2002 m. balandžio 4 d. užklausime antstolių kontorai esantis parašas ir antspaudas buvo nukopijuoti nuo paskolos sutarties, iš dalies patvirtina V. J. parodymus, kad reali paskolos sutarties sudarymo data gali skirtis nuo faktiškai joje nurodytos datos, tačiau ji buvo sudaryta daug anksčiau nei 2002 m. balandžio 4 d. užklausimas antstolių kontorai.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas padarė išsamiai motyvuotą išvadą, kad paskolos sutarties suklastojimo vienareikšmiškai nepatvirtina ir 2010 m. gegužės 6 d. specialisto išvada. Tai, kad V. J. kompiuteryje nerasta failų ar duomenų fragmentų, kurie atitiktų paskolos sutartį, o buvo rasta tik nuoroda, jog 2007 m. vasario 19 d. iš diskelio buvo atidarytas failas „S. C. paskolos sutartis.doc“ nepaneigia V. J. parodymų apie sutarties sudarymo aplinkybes. V. J. netvirtino, kad sutartis buvo atspausdinta kratos metu paimtu kompiuteriu bei spausdintuvu, nes tuo metu jo namuose buvo net 5 kompiuteriai. Kadangi kompiuteris ir spausdintuvas iš V. J. namų buvo paimti 2007 m. birželio 19 d., t. y. praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui po V. J. nurodomos paskolos sutarties sudarymo dienos, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad jis iš tikrųjų galėjo neprisiminti, kokiu kompiuteriu ir spausdintuvu jis tuo metu naudojosi. V. J. argumentas, kad informacija kompiuteryje galėjo neišlikti dėl remonto darbų, taip pat savaime nepatvirtina jo parodymų melagingumo, nes neaišku, ar buvo remontuojamas būtent šis iš jo kratos metu paimtas kompiuteris. Tai, kad V. J. kompiuteryje 2007 m. vasario 19 d. iš diskelio buvo atidarytas failas „S. C. paskolos sutartis.doc“ nėra pagrindas teigti, jog būtent tada ir buvo atspausdinta paskolos sutartis. Bylos duomenimis nepaneigtas V. J. paaiškinimas, kad tuo metu jis siuntė paskolos sutartį advokatui ieškiniui surašyti. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad surašant civilinį ieškinį pakanka nurodyti aplinkybes, nurodytas CPK 135 straipsnyje, o sutarties originalą būtina pateikti tik teismui. Tai ir buvo padaryta – paskolos sutarties originalas pateiktas civilinį ieškinį nagrinėjusiam teismui. Atsakydamas į nukentėjusiojo skundo argumentą, kokiu tikslu, jam asmeniškai dalyvaujant, paskolos sutarties tekstas buvo atspausdintas popieriaus lape su jame jau esančiais jo parašu bei antspaudu, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nėra neginčytinai nustatyta, jog paskolos sutartis (tuščias lapas) S. C. buvo pasirašyta prieš jos atspausdinimą. Teismas išsamiai pasisakė ir apie tai, ar galėjo V. J. tuo metu turėti pinigų skolinimui. Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad nei apeliacinės instancijos teismas, nei pirmosios instancijos teismas savo išvadoms pagrįsti nesivadovavo V. J. parodymais apie tai, kad kasatorius prasilošė ir piktnaudžiauja alkoholiu. Taip pat pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo esminio BPK 233 straipsnio 1 dalies pažeidimo ir nenustatė teisinio pagrindo grąžinti bylą prokurorui, kad V. V., kaip V. J. bendrininkui, pareikšti įtarimus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų šioje byloje nepadaryta. Kaip jau minėta, byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, o kasacinės instancijos teismas patikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus, kitu aspektu vertinti surinktų įrodymų ir daryti kitokias išvadas kasacinės instancijos teismas neturi teisės.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje išvardytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Nukentėjusiojo S. C. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                              Olegas Fedosiukas

                                                                                                                                            Aldona Rakauskienė

                                                                                                                                            Viktoras Aidukas