Civilinė byla Nr. e3K-3-216-916/2019
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00870-2018-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.2.2.5; 3.1.14.4; 2.6.8.8
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. birželio 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Algirdo Taminsko ir Dalios Vasarienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ceryx“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ceryx“ ieškinį atsakovei Rusijos bendrovei „OOO TD Selena-Kosmetik“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl susitarimo dėl teismingumo ar arbitražinio susitarimo, kaip procesinio atsisakymo priimti ieškinį pagrindo, aiškinimo.
2. Ieškovė pateikė teisme ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovės 44 456,24 Eur skolą, 19 511,49 Eur kompensuojamąsias palūkanas ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
3. Ieškovė nurodė, jog šalių sudarytų sutarčių, iš kurių kildinami ieškinio reikalavimai, 8.3 punktuose įtvirtinta, kad visi nesutarimai reguliuojami derybomis arba Kauno miesto teisme, Lietuvoje, todėl byla pagal ieškovės ieškinį teisminga Kauno apygardos teismui.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Kauno apygardos teismas 2018 m. lapkričio 7 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį.
5. Teismas pripažino nepagrįstu ieškovės teiginį, kad byla pagal ieškinį sutarčių 8.3 punktų pagrindu teisminga Kauno apygardos teismui. Teismas pažymėjo, kad šalių 2003 m. rugpjūčio 20 d. sudarytos sutarties 8.3 punkte nustatyta, jog „visi nesutarimai reguliuojami derybomis arba arbitražiniame teisme, Kauno mieste, Lietuvoje“, todėl ieškovės pateiktas šio sutarties punkto vertimas, kad „visi nesutarimai reguliuojami derybomis arba Kauno miesto teisme, Lietuvoje“, yra akivaizdžiai neteisingas. Teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad šalys susitarė, jog jų ginčai bus sprendžiami bendrosios kompetencijos teisme Kaune.
6. Teismas nurodė, jog pagal šalių susitarimą ginčų sprendimas priskirtinas neegzistuojančiam teismui, todėl negalima pripažinti, kad sutarties šalys susitarė dėl ginčų sprendimo teismingumo.
7. Teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, atsisakė priimti ieškinį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktų pagrindais.
8. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovės atskirąjį skundą, 2019 m. sausio 24 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartį.
9. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės argumentas, kad reikia vadovautis jos pateiktu sutarties 8.3 punkto vertimu, nes jis atitinka tikrąją sutarties šalių valią, o ne teismo vertėjo atliktu pažodiniu vertimu, yra nepagrįstas, nes sutarties aiškinimas nėra priskiriamas vertėjo kompetencijai.
10. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovės cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-73-421/2017 sąvokos „arbitražinis teismas“ reikšmė buvo išaiškinta ginčų sprendimo Rusijos Federacijoje klausimu, nurodant, jog Rusijos Federacijos arbitražiniai teismai nėra arbitražiniai teismai kaip trečiųjų teismai, o yra Rusijos Federacijos federaliniai teismai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo vadovautis minėta kasacinio teismo praktika, nes ginčo aplinkybės nėra analogiškos, kasacinis teismas aiškino Rusijos Federacijos teismų sistemos sąvokų reikšmę. Lietuvos Respublikoje sąvoka „arbitražinis teismas“, kaip ji suprantama pagal 1958 m. Niujorko konvenciją, Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymą ir CPK, reiškia ginčų nagrinėjimą arbitražiniame teisme, o ne bendrosios kompetencijos teisme. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalys buvo susitarusios spręsti ginčus ne bendrosios kompetencijos teisme.
11. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog pirmosios instancijos teismo išaiškinimas, kad ieškinys CPK 29 straipsnio prasme turėtų būti reiškiamas pagal atsakovės buveinės vietą, atitinka 1992 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos dvišalės sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ nuostatas. Šios sutarties 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienos susitariančiosios šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei ši sutartis nenustato kitaip. Jie kompetentingi nagrinėti ieškinius, pareikštus juridiniams asmenims, jeigu šios šalies teritorijoje yra juridinio asmens valdymo įstaiga, atstovybė arba filialas. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pati ieškovė nurodė, jog atsakovės buveinė yra Kaliningrado mieste, Rusijos Federacijoje, vadinasi, byla pagal ieškovės ieškinį yra teisminga Rusijos Federacijos teismams.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
12. Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 24 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas yra grindžiamas tokiais argumentais:
12.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnio nuostatas. Pažymėtina, kad sutartys, iš kurių kildinami ieškinio reikalavimai, buvo parengtos ir pasirašytos rusų kalba, pasiūlius atsakovei, Rusijos bendrovei. Akivaizdu, kad tuo atveju, jeigu ieškovė būtų rengusi sutartis, ji nebūtų nurodžiusi neegzistuojančio teismo Kaune, kaip teisminių ginčų sprendimo vietos. Tuo atveju, jeigu šalys būtų norėjusios, kad ginčai būtų sprendžiami trečiųjų teismuose, jos būtų nurodžiusios arbitrų skaičių ir kitas sąlygas, būdingas arbitražinėms išlygoms, tačiau tas nebuvo padaryta. Teismai privalėjo įvertinti, ką turėjo omenyje Rusijos bendrovė, nurodydama, kad ginčai sprendžiami arbitražiniame teisme Kaune. Akivaizdu, kad atsakovė, nurodydama tokią ginčų sprendimo vietą, rėmėsi savo supratimu ir patirtimi, susiformavusia pagal Rusijos komercinę teisę, ir turėjo omenyje bendrosios kompetencijos teismą, esantį Kaune, kaip tai būtų suprantama Rusijoje. Vadinasi, šalys aiškiai susitarė dėl ginčų sprendimų Lietuvoje, Kaune.
12.2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. kovo 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-73-421/2017 nurodė, jog Rusijos Federacijos teismai, nepaisant jų pavadinime esančio žodžio „arbitražinis“, nėra arbitražai (trečiųjų teismai), kaip tai yra suprantama pagal 1958 m. Niujorko konvenciją ir Komercinio arbitražo įstatymą, o yra Rusijos Federacijos teismų sistemos dalis. Pagal Rusijos Federacijos 1996 m. gruodžio 31 d. federalinio konstitucinio įstatymo „Dėl Rusijos Federacijos teismų sistemos“ 4 straipsnio 3 dalį apskričių arbitražiniai teismai, arbitražiniai apeliaciniai teismai, Rusijos Federacijos subjektų arbitražiniai teismai ir specializuotieji arbitražiniai teismai yra federaliniai teismai. Todėl, Rusijos subjektui rusų kalba parengtoje sutartyje vartojant sąvoką „arbitražinis teismas“, paprastai neturima omeny trečiųjų teismo (arbitražo), kaip jis suprantamas pagal 1958 m. Niujorko konvenciją, Komercinio arbitražo įstatymą ir CPK. Akivaizdu, kad teismas be pagrindo taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktą, nes šalys nebuvo sudariusios susitarimo perduoti ginčą spręsti arbitražui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl susitarimo dėl teismingumo ar arbitražinio susitarimo, kaip procesinio atsisakymo priimti ieškinį pagrindo, aiškinimo
29. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis), tačiau ne bet koks suinteresuoto asmens kreipimasis į teismą savaime sudaro pagrindą pradėti teisminį procesą galimai pažeistoms subjektinėms teisėms apginti. Pažymėtina, kad, įgyvendinant teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, turi būti užtikrinta, kad ieškinys ar kitas procesinis dokumentas, kuriuo inicijuojamas teisminio proceso galimai pažeistoms subjektinėms teisėms apginti pradėjimas, atitiktų reikalavimus, keliamus tokio dokumento turiniui ir formai (CPK 113, 113–114, 135 straipsniai), kad kreipimasis į teismą atitiktų ir kitas procesines sąlygas, būtinas civilinei bylai pagal pateiktąjį procesinį dokumentą pradėti. Tokių procesinių sąlygų užtikrinimas yra asmens, įgyvendinančio teisę kreiptis į teismą, pareigos dalykas. Teismas savo ruožtu turi ex officio (pagal pareigas, savo iniciatyva) patikrinti, ar ieškinys (kitas procesinis dokumentas) atitinka tokio dokumento turiniui ir formai keliamus reikalavimus, ar nėra kitų procesinių kliūčių pradėti civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens ieškinį ar kitą procesinį dokumentą.
30. CPK 137 straipsnio 2 dalis reglamentuoja atsisakymo priimti ieškinį ir kartu pradėti teisminį procesą galimai pažeistoms subjektinėms teisėms apginti pagrindus. Šių pagrindų sąrašas yra baigtinis. Pažymėtina, kad aptariamais procesiniais pagrindais, kurie kitais žodžiais gali būti įvardyti kaip procesinės civilinės bylos pradėjimo kliūtys, yra (nors ir teisėtai) ribojama asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, todėl šių pagrindų sąrašas negali būti plečiamai taikomas ir atitinkamai pačių pagrindų turinys negali būti plečiamai aiškinamas. Be to, procesinis atsisakymo priimti ieškinį veiksmas dėl savo poveikio pirmiau įvardytai subjektinei teisei yra galimas tik tais atvejais, jeigu teismas yra įsitikinęs, t. y. jam nekyla abejonių, dėl sąlygų, sudarančių atitinkamą atsisakymo priimti ieškinį pagrindą, egzistavimo. Šiuo aspektu papildomai pažymėtina, kad iškilusios abejonės negali būti pašalintos išklausant ginčo šalis, nes antrosios ginčo šalies, t. y. atsakovo, atsiradimas konkrečios civilinės bylos procese apskritai pirmiausia sietinas su ieškinio priėmimo ir kartu bylos iškėlimo procesiniu veiksmu, o pats ieškinio priėmimo klausimas yra sprendžiamas rašytinio proceso tvarka ir teismui yra žinoma tik raštu išreikšta suinteresuoto asmens, inicijuojančio civilinės bylos pradėjimą, pozicija. Todėl tais atvejais, jeigu vis dėlto kyla abejonių dėl sąlygų, sudarančių atitinkamą atsisakymo priimti ieškinį pagrindą, egzistavimo, teismas turėtų priimti ieškinį, išklausyti, jeigu tas objektyviai galima, abi ginčo šalis, siekdamas pašalinti iškilusias abejones, ir, priklausomai nuo rezultato, nagrinėti bylą iš esmės arba imtis procesinių veiksmų, užbaigiančių bylos procesą, pradėtą pagal pateiktąjį procesinį dokumentą (CPK 293 ir 296 straipsniai).
31. Pagrindas atsisakyti priimti ieškinį, be kitų atvejų, egzistuoja tais atvejais, jeigu ieškinys neteismingas tam teismui, į kurį kreipiasi suinteresuotas asmuo (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas); šalys yra sudariusios susitarimą perduoti tą ginčą spręsti arbitražui (CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Šie atsisakymo priimti ieškinį pagrindai yra santykinai panašūs, juos vienija bendras bruožas – tas teismas, kuriam pateiktas suinteresuoto asmens ieškinys, abiem atvejais neturi jurisdikcijos spręsti keliamo ginčo. Vis dėlto egzistuoja vienas esminis skirtumas, diferencijuojantis šiuos du atsisakymo priimti ieškinį pagrindus: antrojo pagrindo konstatavimas reiškia, kad teismas, kaip ginčų sprendimo institucija, neturi jurisdikcijos spręsti keliamo ginčo, šalims savo susitarimu perdavus tokią jurisdikciją kitai ginčų sprendimo institucijai – arbitražui, o pirmojo pagrindo konstatavimas reiškia, kad keliamo ginčo išsprendimas priskirtinas teismo, kaip ginčų sprendimo institucijos, jurisdikcijai, tačiau kitas, t. y. ne tas, kuriam pateiktas suinteresuoto asmens ieškinys, teismas yra kompetentingas spręsti keliamą ginčą.
32. Teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos tinkamas įgyvendinimas yra neatskiriamas nuo teismingumo taisyklių (CPK 25–36 straipsniai) laikymosi užtikrinimo. Bendroji teritorinio teismingumo taisyklė yra ta, kad ieškinys pareiškiamas teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą (jeigu atsakovas yra fizinis asmuo) arba buveinę, nurodytą Juridinių asmenų registre (jeigu atsakovas yra juridinis asmuo) (CPK 29 straipsnis). Tokia pati teritorinio teismingumo taisyklė yra įtvirtinta ir šiai bylai aktualios 1992 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos dvišalės sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ (toliau – Tarptautinė sutartis) 21 straipsnio 1 dalyje. Kita vertus, šalys, kaip yra nustatyta CPK 32 straipsnio 1 dalyje, gali rašytiniu tarpusavio susitarimu pakeisti teritorinį bylos teismingumą, tokia pati galimybė yra pripažįstama ir pagal Tarptautinės sutarties 21 straipsnio 2 dalį.
33. Šalys gali savo susitarimu ne tik pakeisti teritorinį bylos teismingumą, bet ir apskritai perduoti ginčą spręsti kitai ginčų sprendimo institucijai – arbitražui. CPK 23 straipsnio 1 dalis nurodo, jog šalys gali perduoti spręsti arbitražo tvarka bet kokį ginčą dėl fakto ar (ir) teisės, išskyrus ginčus, kurie pagal įstatymus negali būti nagrinėjami arbitraže. Ginčai, kurie negali būti nagrinėjami arbitraže, yra įvardyti Komercinio arbitražo įstatymo 12 straipsnyje.
34. Galimybių sudaryti pirmiau įvardytus susitarimus įtvirtinimas yra šalių autonomijos principo, leidžiančio pačioms šalims pasirinkti elgesio modelį (tiek, kiek jų pasirinkimas neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms) ir, inter alia (be kita ko), apimančio ir šalių laisvę susitarti dėl kito ginčų sprendimo būdo ar kitos ginčų nagrinėjimo vietos, negu nustato bendrosios taisyklės (CPK 22, 29 straipsniai), pripažinimo išraiška. Kita vertus, šalių autonomijos principo aptariamais (kaip ir kitais) aspektais veikimo sfera nėra neribota – šalys savo susitarimu negali pakeisti išimtinio ir rūšinio teismingumo (CPK 32 straipsnio 2 dalis), o tiek, kiek susiję su arbitražinių susitarimų sudarymo galimybėmis, kaip minėta, yra nustatytos tam tikros nearbitruotinų ginčų kategorijos (Komercinio arbitražo įstatymo 12 straipsnis), tačiau visais kitais atvejais, jeigu šalių susitarimas dėl teismingumo ar arbitražinis susitarimas neperžengia pirmiau įvardytų ribų ir nėra kitų aplinkybių, galinčių neutralizuoti tokį susitarimą (žr., pvz., Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 dalį), tokie susitarimai yra privalomi šalims (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), be to, turi būti pripažįstami ir vykdomi teismo (žr. šios nutarties 31 punkte nurodytas teisės normas, taip pat Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalį). Vis dėlto, prieš pripažįstant ir vykdant susitarimą dėl teismingumo ar arbitražinį susitarimą, pirmiausia būtina identifikuoti tokio susitarimo turinį, t. y. susitarimo šalių tikrąją valią, o tas turi būti daroma taikant bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje.
35. Šios bylos šalys, įformindamos tarp jų susiformavusius prekių pirkimo–pardavimo teisinius santykius, pasirašė kelias sutartis. Sutartys parengtos rusų kalba, šių sutarčių 8.3 punktuose, pažodžiui išvertus, yra įtvirtinta tokia nuostata: „Visi nesutarimai reguliuojami derybų būdu Arbitražiniame teisme, Kauno mieste, Lietuvoje“. Šios nuostatos prima facie (iš pirmo žvilgsnio) įvertinimas yra pakankamas konstatuoti, kad sutarčių šalių valia dėl ginčų sprendimo būdo ar vietos nėra aiški, nes, kaip yra nurodyta ir teismų procesiniuose sprendimuose, Kaune nėra arbitražo institucijos, todėl pirmosios instancijos teismas vien dėl šios priežasties neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti priimti ieškinį (žr. šios nutarties 30 punktą).
36. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami sutarties šalių tikrieji ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Ši nuostata patvirtina, kad neaiškumams, kylantiems nustatant sutarties šalių valią, pašalinti pirmiausia taikytinas subjektyvusis (šalių tikrųjų ketinimų aiškinimosi) metodas. Šio metodo prioritetiškumas aiškinant sutartis pripažįstamas ir kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-378/2019 35 punktą). Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, siekdamas identifikuoti šalių susitarimo dėl ginčo sprendimo būdo ar vietos turinį, pirmiausia turėjo aiškintis šalių tikruosius ketinimus, susijusius su tokio susitarimo sudarymu, t. y. ką šalys iš tikrųjų turėjo omenyje, nustatydamos tokią sutarčių sąlygą. Tokių ketinimų aiškinimasis nėra galimas neišklausius abiejų šalių, todėl, remiantis išdėstytais argumentais, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo sudaryti atsakovei galimybę pasisakyti dėl aptariamo susitarimo ir tik tada spręsti, ar jis turi jurisdikciją nagrinėti keliamą ginčą.
37. Teisėjų kolegija nurodo, jog ieškinio priėmimo stadijai nėra tipiškas sutarties šalių valios aiškinimasis – šalių pozicijai dėl vieno ar kito klausimo, susijusio su sutarties turinio atskleidimu, išsiaiškinti yra skirta bylos nagrinėjimo iš esmės stadija. Kita vertus, teismas turi pareigą įsitikinti, ar jis turi jurisdikciją spręsti keliamą ginčą, todėl tokiais atvejais kaip šis, kai aptariamo klausimo išsprendimas dėl šalių valios neaiškumo reikalauja papildomų priemonių taikymo (t. y. ginčo šalių išklausymo siekiant nustatyti jų tikrąją valią dėl ginčo sprendimo būdo ar vietos), teismas, siekdamas įvykdyti pirmiau įvardytą pareigą, turi imtis šių priemonių, nors jų taikymas ir nėra būdingas sprendžiant tokius klausimus.
38. Pažymėtina, kad tiek, kiek susiję su subjektyviojo sutarčių aiškinimo metodo taikymu, yra galimos tokios procesinės situacijos, kai visiškai skiriasi abiejų šalių pozicijos arba apskritai nėra galimybės išklausyti antrosios šalies ir taip abiejų šalių tikrųjų ketinimų nustatymas tampa negalimas. Teisėjų kolegija nurodo, jog tokioms situacijoms spręsti, be kita ko, pasitelktinas objektyviojo – bonus pater familias (apdairaus ir atidaus asmens) – standarto taikymas, reiškiantis, kad, nesant galimybės nustatyti sutarties šalių tikrųjų ketinimų, sutarčiai priskirtina tokia jos prasmė, kokią tokiomis pačiomis aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Be to, siekiant, kiek tai objektyviai įmanoma, išsiaiškinti sutarties šalių tikrąją valią, įvertintinos sutarties sudarymo aplinkybės, kiti teisiškai reikšmingi kriterijai (žr. CK 6.193 straipsnio 2–5 dalis).
39. Teisėjų kolegija pirmiau išdėstytų argumentų kontekste atkreipia dėmesį į tuos aspektus, kad, pirma, kaip minėta, Kaune nėra arbitražo institucijos. Antra, sutartys, inter alia, susitarimas dėl teismingumo ar arbitražinis susitarimas, parengtos rusų kalba, kaip nurodo ieškovė, pasiūlius atsakovei, Rusijos Federacijos bendrovei. Pažymėtina, kad žodžių junginys „arbitražinis teismas“ Rusijos Federacijos teisinėje sistemoje reiškia valstybės (federalinį) teismą, nagrinėjantį komercinius ginčus, o ne arbitražą – trečiųjų teismą, kaip jis suprantamas pagal Komercinio arbitražo įstatymo 3 straipsnio 10 dalį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-73-421/2017 29–31 punktus). Vadinasi, Rusijos Federacijoje veikiančio subjekto požiūriu, taikant šios valstybės komercinėje teisėje vyraujančią teisinę terminiją, žodžių junginys „Arbitražiniame teisme, Kauno mieste“ gali būti aiškinamas ir suprantamas kaip „Kauno miesto teisme, nagrinėjančiame komercinius ginčus“ (t. y. bendrosios kompetencijos teisme, nagrinėjančiame civilinius ginčus). Trečia, ieškovės buveinė yra Kaune, be to, sutartyse nurodyta, jog prekių perdavimo ieškovei vieta taip pat yra Kaune. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiame nutarties punkte išskirti aspektai taip pat gali būti teisiškai reikšmingi aiškinantis sutarčių šalių susitarimo dėl ginčų sprendimo būdo ar vietos turinį. Vis dėlto, kaip minėta, pirmiausia būtina sudaryti atsakovei galimybę pasisakyti dėl šio klausimo, o pirminė ir privaloma tokios galimybės sudarymo sąlyga, kas jau buvo taip pat minėta, yra ieškinio priėmimo ir kartu civilinės bylos pradėjimo procesinis veiksmas.
40. Tarptautinės sutarties 3 straipsnyje nustatyta, kad teisinė pagalba apima, be kita ko, dokumentų įteikimą ir persiuntimą, pagal 4 straipsnį, teikdamos teisinę pagalbą, susitariančiųjų šalių įstaigos tarpusavyje susižino per Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją ir Generalinę prokuratūrą ir Rusijos Federacijos teisingumo ministeriją ir Generalinę prokuratūrą. Šios sutarties 7 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai, kurie keliami pavedimo suteikti teisinę pagalbą turiniui ir formai, 9 straipsnyje reglamentuota dokumentų įteikimo tvarka.
41. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis pirmiau įvardytomis ir kitomis reikšmingomis Tarptautinės sutarties nuostatomis, turi imtis atitinkamų veiksmų, kad atsakovei būtų įteikti procesiniai dokumentai ir taip sudaryta galimybė pasisakyti dėl sutarčių 8.3 punktų nuostatos prasmės, ir tik tada, priklausomai nuo atsakovės pozicijos, jeigu ši, išnaudojus protingas prieinamas priemones, apskritai bus žinoma, spręsti dėl jurisdikcijos nagrinėti ieškovės keliamą ginčą.
42. Teisėjų kolegija, apibendrindama visa, kas išdėstyta, konstatuoja, kad ieškovės kasacinis skundas yra pagrįstas ir todėl tenkintinas, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai naikintini, ieškinio priėmimo klausimas perduotinas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
43. Kasaciniame teisme susidarė 9,66 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas bus išspręstas paaiškėjus tolesniam bylos likimui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 24 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartį panaikinti ir perduoti uždarosios akcinės bendrovės „Ceryx“ ieškinio priėmimo klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Algirdas Taminskas
Dalia Vasarienė