Baudžiamoji byla Nr. 2K–9/2013

                                                                        Teisminio proceso Nr. 1-14-1-00652-2011-4

                                                    Procesinio sprendimo kategorija

              2.1.7.4;(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

              2013 m. sausio 8 d.

Vilnius

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Armano Abramavičiaus, Olego Fedosiuko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Č. (A. Č.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 28 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 18 d. nutarties.

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 28 d. nuosprendžiu A. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį (M. T. turto pagrobimas) laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (S. I. turto pagrobimas) – laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (S. I. turto pagrobimas) ir 302 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir paskirta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 6 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (M. T. turto pagrobimas), ir paskirta bausmė laisvės atėmimas penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. spalio 12 d. nuosprendžiu (pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 8 d. nutartimi) paskirta bausme ir galutinė bausmė A. Č. paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams. Į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2011 m. birželio 2 iki 3 d. bei pagal ankstesnįjį nuosprendį atliktos bausmės laikas. Iš A. Č. nukentėjusiajai M. T. priteista 1700 Lt, nukentėjusiajai S. I. – 1800 Lt turtinei žalai atlyginti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 18 d. nutartimi nuteistojo A. Č. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

A. Č. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 29 d. 17.00 val. iki 2011 m. gegužės 1 d. 17.30 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), išlaužęs durų spyną, įsibrovė į M. T. butą ir iš jo pagrobė 250 Lt vertės moteriškus batus, 300 Lt vertės žieminę striukę, 1200 Lt vertės moteriškus kailinius ir 150 Lt vertės auksinį žiedą, t. y. pagrobė M. T. priklausantį 1900 Lt vertės turtą.

A. Č. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, 2011 m. gegužės 16 d., apie 14.00 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), išlaužęs durų spyną, įsibrovė į S. I. butą ir iš jo pagrobė 300 Lt vertės fotoaparato rankinę, 3199 Lt vertės fotoaparatą „Nikon D90”, bendros 500 Lt vertės du fotoaparato objektyvus, 70 Lt vertės fotoaparato nuotolinio valdymo pultelį, 49 Lt vertės fotoaparato atminties kortelę 4 GB, bendros 140 Lt vertės dvi USB laikmenas po 8 GB, bendros 164 Lt vertės 2 vnt. moteriškų kvepalų „DKNI Be delicious“ po 30 ml ir 60 eurų (207,171 Lt), t. y. pagrobė S. I. priklausantį 4629,17 Lt vertės turtą.

A. Č. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2011 m. gegužės 16 d., apie 14.00 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), išlaužęs durų spyną ir įsibrovęs į S. I. butą iš sekcijoje buvusio dokumentų segtuvo pagrobė jos dokumentą – Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini).

Kasaciniu skundu nuteistasis A. Č. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 28 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 18 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 178 straipsnio 2 dalį bei padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos jo teisės ir kurie sukliudė teismams priimti teisingus sprendimus.

Nurodydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatas bei pažymėdamas, kad visos nepašalintos abejonės turi būti vertinamos kaltinamo asmens naudai, kasatorius tvirtina, jog jis nepagrįstai, remiantis prielaidomis, o ne objektyviais įrodymais, nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį dėl vagysčių įsibrovus į butus. Jis nebuvo sulaikytas įvykių vietose, nėra jį mačiusių liudytojų, įvykių vietose nerasta jo pirštų atspaudų, taip pat pas jį nerasta nė vieno pavogto daikto, byloje nenustatyta, kaip buvo išlaužtos butų durų spynos.

Kasatorius teigia, kad teismai, pripažindami jį kaltu, neanalizavo bylos įrodymų. Nuosprendyje neišdėstyti liudytojų J. Č. ir T. Š. parodymai, kurie patvirtina kasatoriaus parodymus apie tai, kad 2011 m. gegužės 16 d. (nusikaltimo, įvykdyto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), dieną) jis visą laiką buvo savo namuose, Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Liudytoja J. B., parodymus davusi prokurorės iniciatyva ir jos paveikta, neteisingai nurodė, kad šis proceso veiksmas buvo atliekamas pavasarį (o ne vasarą), detaliai negalėjo paaiškinti, ką kasatorius nurodė parodymų patikrinimo vietoje (skunde klaidingai nurodoma – eksperimento) metu, be to, patvirtino esminę aplinkybę, jog kasatorius nerodė, kaip išlaužė duris. Nepaisant to, nenuoseklūs ir prieštaringi šios liudytojos parodymai buvo vertinami kaip jo kaltės įrodymas.

Kasatorius pažymi, kad teismas pagrindiniu kaltės įrodymu laikė jo parodymus, duotus ne teisme, o ikiteisminio tyrimo metu (nuoširdus prisipažinimas, įtariamojo apklausos protokolai, parodymai įvykių vietose), tačiau šie duomenys buvo gauti neteisėtu būdu – panaudojant prieš jį fizinę bei psichinę prievartą ir taip priverčiant prisiimti kaltę dėl nusikaltimų, kurių nepadarė, bei pasirašyti atitinkamus protokolus. Kasatorius buvo parašęs skundą (registracijos Nr. 10-G-17635) dėl tokių Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 3-iojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3-iojo PK) darbuotojų veiksmų, tačiau šis skundas teisme neišnagrinėtas (kasaciniame skunde reikalaujama jį išnagrinėti), netikrinta, ar nebuvo pažeistos BPK garantuotos kaltinamojo teisės ikiteisminio tyrimo metu. Kasatorius tvirtina, kad policijos pareigūnai J. B. ir A. B. grasino fiziniu susidorojimu, jis buvo išvežtas į mišką, kur pareigūnų buvo mušamas ir kankinamas. Nepaisant to, teismas neteisėtai ir nemotyvuotai rėmėsi per prievartą gautais kasatoriaus parodymais, taip pažeidė teisingo proceso principą, įtvirtintą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 1 dalyje, bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 straipsnio 3 dalį, pagal kurią draudžiama versti asmenį duoti parodymus prieš save.

Kasatorius nurodo, kad jį sulaikant 2011 m. birželio 2 d. Šopeno g. 3 (ne nusikaltimo vietoje) ir Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3-iojo PK Nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnams E. Š. bei Ž. U. pristačius kasatorių į policijos komisariatą, su juo buvo atliekami procesiniai veiksmai, nepateikus įtarimų bei nedalyvaujant gynėjui. Be to, kasatorius buvo vežamas į įvykio vietą, tačiau pažeidžiant BPK nuostatas procesinių veiksmų protokoluose tai nebuvo fiksuojama. Pareigūno E. Š. parodymai prieštaringi, nes teisme jis neigė su kasatoriumi vykęs į įvykio vietą, tuo tarpu E. Š. 2011 m. birželio 2 d. tarnybiniame pranešime nurodyti neteisingi duomenys, kad kasatorius nuvežtas į įvykio vietą (Vilnius, (duomenys neskelbtini)) bandė bėgti, todėl buvo panaudoti koviniai imtynių veiksmai ir specialiosios priemonės – antrankiai. Iš tiesų kasatorius buvo vežamas į mišką, kur prieš jį panaudotas fizinis ir psichinis smurtas (be kita ko, grasinant, kad bus sulaikyta kaip bendrininkė jo žmona J. Č.). Būtent dėl to kasatorius prisiėmė kaltę: parašė nuoširdų prisipažinimą, kurio turinį diktavo J. B., o gynėjas nedalyvavo; pasirašė 2011 m. birželio 3 d. apklausos protokolą, kurį surašė I. A. bei pateikė J. B. Kasatorius teigia, kad neatitinka tikrovės 2011 m. birželio 3 d. tyrėjos I. A. nutarimas jį paleisti, nes jis buvo neteisėtai perduotas Vilniaus miesto VPK pareigūnams. Kasatorius pažymi, kad jis yra teisiškai neišprusęs, priklausomas nuo narkotinių medžiagų, todėl tinkamai savęs ginti negalėjo. Jo nuomone, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo laikomasi BPK 1 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 1 dalies, 11 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

Pasak kasatoriaus, teismas neanalizavo ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų, tik išdėstė savo manymą ir taip perkėlė jam įrodinėjimo naštą, pažeisdamas EŽTK 6 straipsnio 2 dalį, Konstitucijos 31 straipsnį, BPK 44 straipsnio 6 dalį, kuriuose įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas bei asmens teisių apsauga baudžiamajame procese. Jis pažymi, kad pagal teismų praktiką, paneigiant kaltinamo asmens (nuteistojo) versijas, turi būti remiamasi byloje surinktais ir teismo ištirtais įrodymais.

Remdamasis liudytojų I. A., J. B., nukentėjusiosios M. T. parodymais, duotais 2012 m. sausio 20 d. teismo posėdžio metu, kasatorius teigia, kad atliekant parodymų patikrinimą vietose gynėjas A. Jankauskas nedalyvavo ir šią aplinkybę iš esmės pripažino proceso dalyviai. Kasatorius tvirtina, kad tokie gynėjo veiksmai neatitinka BPK 48 straipsnio reikalavimų. Taip pat buvo pažeistas rungimosi principas, įtvirtintas BPK 7 straipsnyje, nes buvo ignoruojamas kasatoriaus prašymas apklausti J. A. dėl tikėtina suklastotų gynėjo A. Jankausko parašų bei išreikalauti iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pažymą apie gynėjo apsilankymą pas kasatorių.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad 2012 m. sausio 20 d. liudytojais apklausiant J. A., J. B., E. Š. ir A. B., nukentėjusioji M. T. visą laiką buvo teismo salėje, o po to buvo apklausiama kaip liudytoja, todėl buvo pažeistas BPK 264 straipsnis. Pagal nuteistojo prašymą į teismo posėdį buvo iškviestos kaip liudytojos J. Č. bei T. Š., tačiau, pažeidžiant BPK 275 straipsnio 2 punktą, iš kasatoriaus buvo atimta teisė pirmajam užduoti klausimus šioms jo prašymu iškviestoms liudytojoms.

Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes, turėdamas galimybę viršyti apeliacinio skundo ribas, kai yra esminių BPK pažeidimų, nenustatė skunde nurodytų akivaizdžių pažeidimų, taip pademonstruodamas savo šališkumą. Be to, teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti kasatoriaus skunde nurodytus duomenis dėl pareigūnų piktnaudžiavimo tarnyba, tačiau to nepadarė. Anot kasatoriaus, tai rodo, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai neištyrė visų bylos aplinkybių.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo nuteistojo A. Č. kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nesutinka su kasacinio skundo argumentais ir teigia, kad teismai nepadarė esminių BPK pažeidimų bei tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, jis nurodo, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijami faktai, savaip vertinami įvykiai, nesutinkama su teismų išvadomis dėl įrodymų vertinimo, nenagrinėtini, nes tai ne teisės taikymo, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendino bylą išnagrinėję pirmosios bei apeliacinės instancijų teismai.

Prokuroras tvirtina, kad A. Č. pagrįstai nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (už dvi nusikalstamas veikas) ir 302 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas A. Č. kaltę padarius jam inkriminuotus nusikaltimus grindė byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtais įrodymais, kurių visumą įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Teismas, patikrinęs įrodymų teisėtumą, nuosprendyje juos išdėstė, išanalizavo jų turinį, palygino tarpusavyje, pateikė įrodymų vertinimą bei padarė motyvuotas išvadas dėl įrodinėtinų bylos aplinkybių. Tai, kad nėra tiesioginių liudytojų, mačiusių kasatorių nusikaltimo vietoje, kad jis nebuvo sulaikytas su įkalčiais, jo pirštų atspaudų nerasta nusikaltimo vietose, nėra pagrindas laikyti apkaltinamąjį nuosprendį nepagrįstu ir neteisėtu. Prokuroras pažymi, kad ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma vien tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė; esminis dalykas – įrodinėjimas turi atitikti įstatymo reikalavimus. Klausimą dėl įrodymų pakankamumo apkaltinamajam nuosprendžiui priimti sprendžia tik baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas. Atsiliepime teigiama, kad teismai neignoravo gynybos argumentų; A. Č. teiginius, kad jis nepadarė inkriminuotų nusikalstamų veikų, o ikiteisminio tyrimo pareigūnai, panaudodami neleistinus metodus, privertė jį apkalbėti save, teismai motyvuotai pripažino prieštaraujančiais bylos įrodymams ir pagrįstai atmetė. Siekdamas patikrinti nuteistojo nurodytas aplinkybes apie ikiteisminio tyrimo metu tikėtina padarytus įstatymo pažeidimus apklausiant jį kaip įtariamąjį, atliekant jo parodymų patikrinimą vietoje, pirmosios instancijos teismas apklausė šiuose veiksmuose dalyvavusius pareigūnus I. A., J. B., A. B., E. Š. Tiek šie liudytojai, tiek liudytoja J. B., nukentėjusioji M. T. paaiškino, kad A. Č. parodymų patikrinimo vietoje metu pats nurodė vagysčių aplinkybes, niekas jam nenurodinėjo, ką turįs sakyti ir rodyti. Taigi liudytojų parodymais buvo paneigti kasatoriaus teiginiai apie padarytus pažeidimus. Nėra jokių įtikinamų objektyvių duomenų, kad minėti liudytojai galėjo turėti priežasčių jį apkalbėti ar būti suinteresuoti bylos baigtimi. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir paties nuteistojo detalius parodymus apie jo apklausų ikiteisminio tyrimo metu aplinkybes, motyvavo, kodėl nėra jokio pagrindo laikyti šiuos parodymus patikimais. A. Č. parodymus apie nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes teismas palygino su kitais bylos įrodymais: nukentėjusiųjų S. I., M. T., liudytojos J. B., J. Č., T. Š., pareigūnų parodymais, įvykio vietų apžiūros protokolais, specialisto išvada, kuria nustatyta, kad nukentėjusiųjų gyvenamųjų patalpų durų spynos galėjo būti išlaužtos veržliarakčiu, kratos metu paimtu iš A. Č. gyvenamosios vietos. Ši specialisto išvada pateikta 2011 m. liepos 7 d., t. y. po to, kai nuteistasis jau buvo papasakojęs apie veržliarakčio panaudojimą įsibrovimams į butus. Prokuroras pažymi, kad 2011 m. spalio 11 d. – paskutinės apklausos ikiteisminio tyrimo metu – A. Č., net nedalyvaujant apklausoje gynėjui, pareiškė, jog kaltu neprisipažįsta ir parodymus duoti atsisako, tačiau jokių pretenzijų dėl anksčiau atliktų su juo procesinių veiksmų teisėtumo nenurodė. Šie duomenys prieštarauja kasacinio skundo teiginiams, kad ikiteisminio tyrimo metu jis buvo pareigūnų verčiamas prisiimti kaltę bei darė viską, ką jam liepė pareigūnai. Be to, vėliau pateiktas A. Č. pareiškimas dėl galimai neteisėtų prieš jį panaudotų pareigūnų veiksmų buvo išnagrinėtas ir priimtas sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nesant pareigūnų veiksmuose nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, sudėties. Remdamiesi šiais faktiniais bylos duomenimis, žemesnių instancijų teismai atmetė A. Č. parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, kuriais jis neigė daręs nusikalstamas veikas ir kaip neatitinkančius tikrovės įvertino kitus gynybos argumentus. Atsiliepime prokuroras nurodo, kad 2011 m. birželio 14 d. A. Č., kaip įtariamojo, apklausos bei parodymų patikrinimo vietoje protokoluose pažymėta, jog šių procesinių veiksmų atlikimo metu dalyvavo gynėjas advokatas S. Jankauskas, kuris tai patvirtino savo parašu protokoluose. Kasatoriaus teiginiai, kad gynėjas realiai nedalyvavo, yra deklaratyvūs. Prokuroras pažymi, kad nei A. Č., nei jo gynėjas jokių pastabų, skundų dėl atliktų proceso veiksmų teisėtumo nepateikė.

Nuteistojo teisės turėti gynėją, teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, uždavinėti klausimus teisiamajame posėdyje apklaustiems asmenims, tarp jų J. Č., T. Š. ir I. A., pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais  reikšmės jos teisingam išsprendimui, prokuroro manymu, nebuvo suvaržytos. Byla išnagrinėta laikantis rungimosi principo ir nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintų nuteistojo teisių. Ta aplinkybė, kad nukentėjusioji M. T. buvo pirmosios instancijos teismo posėdžio salėje apklausinėjant kitus asmenis, nėra BPK 264 straipsnio pažeidimas, nes šio BPK straipsnio nuostatos įpareigoja pašalinti iš teismo posėdžio salės tik atvykusius liudytojus, tuo tarpu nukentėjusiesiems įstatymas garantuoja teisę dalyvauti bylą nagrinėjant teisme (BPK 28 straipsnio 2 dalis).

Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas A. Č. apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Teismo nutartyje pakankamai išsamiai pasisakyta visais bylai svarbiais aspektais, kurie buvo iškelti A. Č. apeliaciniame skunde. Teismas išnagrinėjo nuteistojo apeliacinio skundo esminius argumentus ir, remdamasis byloje surinkta medžiaga, patikrino pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių teisingumą, pašalino nuteistojo iškeltas abejones dėl proceso teisėtumo bei motyvuotai paneigė gynybos versiją. Visi ginčijami bylos duomenys buvo argumentuotai įvertinti. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo atlikti įrodymų tyrimo, nes jį atlikti privaloma, kai pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas nėra išsamus, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje jokių naujų, neištirtų aplinkybių proceso dalyviai nenurodė. Nuteistojo prašymas pakartotinai apklausti liudytoją L. A. buvo atmestas, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje pakanka objektyvių įrodymų A. Č. kaltės klausimui išspręsti. Duomenų, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai ar asmeniškai teisėjai būtų buvę šališki, neobjektyvūs ar suinteresuoti bylos baigtimi, nėra. Tai, kad teismų padarytos išvados kasatoriaus netenkina, nėra pagrindas pripažinti teismų sprendimus nepagrįstais ir neteisėtais.

Nuteistojo  A. Č. kasacinis skundas atmestinas.

Kasaciniame skunde nuteistasis A. Č. ginčija veikų, už kurias jis nuteistas, įrodytumą. Tai grindžia aplinkybėmis dėl neteisėtai ikiteisminio tyrimo metu gautų įrodymų – jo prisipažinimo, parodymų patikrinimo vietoje, išgautų panaudojant fizinę bei psichinę prievartą, neišsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, neteisingu įrodymų vertinimu, be to, nurodo, kad teismų sprendimų turinys neatitinka BPK nuostatų, juose pateiktos išvados paremtos prielaidomis. Su tuo siejamas ir netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas, taip pat – apeliacinės instancijos teismo šališkumas, rungimosi, nekaltumo prezumpcijos, teisingo proceso principų pažeidimai.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir tik BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais, t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Tais atvejais, kai kasaciniuose skunduose ginčijamas bylos duomenų gavimo teisėtumas, įrodymų vertinimas, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar renkant duomenis, juos tiriant bei vertinant nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Tuo tarpu nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas – šių klausimų nagrinėjimas priskirtas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismams. Taigi kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, netiria, iš naujo nevertina ir faktinių aplinkybių nenustatinėja. Pažymėtina, kad kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime nėra laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Pagal BPK 301 straipsnio l dalį teismas turi teisę remtis tais byloje surinktais įrodymais, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių nuostatas, be to, visus juos privalo išnagrinėti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Tokie parodymai gali būti nurodomi ir analizuojami bei vertinami apkaltinamajame nuosprendyje, tačiau jais nuosprendis gali būti grindžiamas tik tais atvejais, kai jie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus, o įrodymų visumos pakanka padaryti išvadai apie nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tokiais atvejais šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K–113/2011, 2K-55/2009).

Vertindami bylos duomenų visumą ir nustatydami įrodytomis pripažintas faktines bylos aplinkybes, abiejų instancijų teismai patikimais laikė ir rėmėsi nuteistojo V. Č. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kai jis pripažino padaręs jam inkriminuotas vagystes, o atmetė teisme duotus jo parodymus, kuriais jis tai neigė. Vertindami nuteistojo A. Č. parodymus teismai BPK reikalavimų nepažeidė. Teisiamojo posėdžio metu apklausdamas A. Č. ir tikrindamas jo parodymų patikimumą, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, perskaitė kai kuriuos jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir priimtame nuosprendyje motyvuotai juos įvertino palyginęs su kitais bylos duomenimis; teismas padarė išvadas, kad būtent ikiteisminio tyrimo metu duoti nuteistojo parodymai, kuriais jis detaliai patvirtino nusikalstamų veikų padarymo faktines aplinkybes, atitinka kitus teisme ištirtus bylos įrodymus, iš jų – ir paties kasatoriaus A. Č. parodymų patikrinimą vietoje, kai jis savarankiškai nurodė aplinkybes, kurios atitinka kratos, įvykio vietos apžiūros protokoluose užfiksuotus duomenis, taip pat specialisto išvadas, nukentėjusiųjų M. T., S. I. parodymus; tuo tarpu teisme duotus A. Č. parodymus teismas įvertino kaip nenuoseklius bei prieštaraujančius bylos duomenų visumai, todėl atmestinus. Be to, tikrinant minėtų ikiteisminio tyrimo metu duotų A. Č. parodymų gavimo teisėtumą, jų tikrumą, buvo patikrintos nuteistojo iškeltos versijos dėl prieš jį pareigūnų naudotos fizinės ar psichinės prievartos. Pirmosios instancijos teismas apklausė kasatorių sulaikiusius bei apklausas, parodymų patikrinimus vietoje su juo atlikusius pareigūnus I. A., J. B., A. B., E. Š. Jų parodymus teismas palygino tarpusavyje, sugretino su nuteistojo, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymais ir padarė motyvuotas išvadas, kad minėti procesiniai tyrimo veiksmai, kuriais gauta bylai reikšminga informacija, atlikti teisėtais būdais, įstatymų nustatyta tvarka; be to, tai nustatyta ir tarnybinio patikrinimo metu tiriant A. Č. skundą dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų. Apie tai pasisakė ir apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, konstatavęs, kad ikiteisminio tyrimo metu atliekant kasatoriaus apklausas, parodymų patikrinimus vietoje, šių procesinių veiksmų protokoluose nurodytas ir juos pasirašęs gynėjas A. Jankauskas dalyvavo, taigi įtariamojo teisė į gynybą buvo užtikrinta. Nenustačius jokių faktų, leidžiančių teigti, kad prieš kasatorių buvo naudojama prievarta (siekiant išgauti jo prisipažinimą padarius inkriminuotas veikas), o priešingai – bylos įrodymais juos paneigus, teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad kasacinio skundo argumentai yra pagrįsti.

Kaip nepagrįsti atmestini ir kasacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų tyrimo teisiamajame posėdyje tvarkos pažeidimais. Nagrinėjamoje byloje M. T. buvo pripažinta nukentėjusiąja. Pagal BPK 28 straipsnio 2 dalį nukentėjusysis ir jo atstovas turi teisę teikti įrodymus, pateikti prašymus, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme susipažinti su byla, dalyvauti bylą nagrinėjant teisme ir kt. Taigi teisminio nagrinėjimo metu apklausiant liudytojus M. T. turėjo teisę dalyvauti teismo posėdžio metu ir naudotis baudžiamojo proceso įstatymo jai suteiktomis teisėmis. Bylos nagrinėjimo teisme metu apklausiant liudytojus J. Č., T. Š. ir kitus, tiek nuteistasis, tiek jo gynėja pasinaudojo teise užduoti klausimus liudytojams; tai, kad pirmuosius klausimus minėtoms liudytojoms uždavė ne pats nuteistasis, nėra BPK 275 straipsnio nuostatų pažeidimas, nes liudytojo apklausos tvarka, nustatyta BPK 279 straipsnyje, nebuvo pažeista. Pagal BPK nuostatas bylos nagrinėjimui teisme vadovaujantis teisiamojo posėdžio pirmininkas (ar bylą nagrinėjantis teisėjas), nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus ir t. t. (BPK 241 straipsnio 1 dalis, 242 straipsnis); liudytojui užduodami klausimai po to, kai šis, teisiamojo posėdžio pirmininkui pasiūlius, praneša visa, kas jam žinoma dėl bylos aplinkybių (BPK 279 straipsnio 2, 3 dalys); pagal BPK 275 straipsnio 3 dalį teisėjai apklausiamiems asmenims turi teisę užduoti klausimus bet kuriuo įrodymų tyrimo metu. Taigi kasaciniuose skunduose nurodytų BPK 264 straipsnio bei 275 straipsnio 2 dalies pažeidimų nepadaryta.

Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, liudytojų J. Č. ir T. Š. parodymų turinys pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytas. Kasatoriaus teiginys, kad liudytoja J. B. parodymus davė paveikta prokurorės – niekuo neparemtas. Visų šių liudytojų parodymų patikimumas yra objektyviai įvertintas kartu su kitais bylos įrodymais. Pažymėtina, kad, nustatant įrodinėtinas aplinkybes, iš jų – ir dėl įsibrovimo į butus būdo bei kaltininko panaudotos priemonės, tikrinant kasatoriaus teismui pateiktas versijas dėl gynėjo dalyvavimo, dėl jo paties parodymų savarankiškumo atliekant jų patikrinimus vagysčių vietose ir kita, pirmosios instancijos teisme buvo ištirti visi įrodymai, juos vertinant išnagrinėtos visos – tiek teisinančios, tiek kaltinančios – aplinkybės, taip pašalintos abejonės, nustatyti įrodinėjimo dalyką sudarantys faktai, leidžiantys spręsti A. Č. kaltės klausimus. Kasaciniame skunde pateiktos interpretacijos dėl įrodymų turinio bei jų vertinimo, dėl reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymo prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui.

Taigi apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados dėl A. Č. kaltės įvykdžius vagystes yra grindžiamos bylos duomenimis, kuriuos teismas pripažino įrodymais nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 1–4 dalių nuostatų, nuosprendyje išdėstytas teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų turinys (BPK 301 straipsnio 1 dalis), pateiktas jų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą patikrinęs apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados yra teisingos. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas netenkino nuteistojo prašymo pakartotinai apklausti liudytoją I. A., nereiškia, jog bylos aplinkybės ištirtos neišsamiai, nes ši liudytoja buvo apklausta pirmosios instancijos teisme, tačiau kasatoriaus prašymas argumentuotas tik nesutikimu su šios liudytojos parodymais, o tai – įrodymų vertinimo klausimas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino įrodymus ir, patikrinęs bylą pagal nuteistojo pateiktą apeliacinį skundą laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, savo nutartyje pasisakė dėl esminių jo argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 5 dalis).

Baudžiamojo įstatymo – BK 178 straipsnio 2 dalies, 302 straipsnio 1 dalies – taikymo klaidų kasaciniame skunde nenurodoma, o pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes A. Č. veikos kvalifikuotos tinkamai.

Pažymėtina, kad kasacinio skundo teiginiai dėl nekaltumo prezumpcijos ir įrodinėjimo naštos perkėlimo kaltininkui, teisingo ir nešališko proceso ir pan. principų, įtvirtintų bendrosiose BPK nuostatuose, pažeidimų nėra savarankiškai argumentuojami, šių principų įgyvendinimą suponuoja konkrečių BPK normų, jose nustatytų taisyklių laikymasis; dėl to teisėjų kolegija minėtų kasacinio skundo argumentų atskirai nenagrinėja.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų keisti ar naikinti skundžiamus teismų sprendimus, tenkinti kasacinį skundą nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. Č. kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                                                   Armanas Abramavičius             

                                                                                                                                                                                                      Olegas Fedosiukas

                                                                                                                    Dalia Bajerčiūtė