Civilinė byla Nr. e2-19971-996/2021

      Teisminio proceso Nr. 2-68-3-14787-2021-1

       Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.5.1; 

       1.3.5.3.15.1; 1.3.5.5; 1.3.5.9; 1.3.7.8;   

       3.2.6.1; 3.4.1.7     

(S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 29 d. 

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ieva Stanislovaitienė,

sekretoriaujant Onai Virmauskienei, 

dalyvaujant ieškovės mažosios bendrijos „APS trans“ atstovui advokatui Petrui Selilioniui,

atsakovo I. T. atstovo Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos atstovui advokatui Giedriui Baziuliui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės mažosios bendrijos „APS trans“ ieškinį atsakovui I. T. dėl darbo ginčo. 

Teismas

n u s t a t ė :

 mažoji bendrija „APS trans“ (toliau – ieškovė, darbdavė, įmonė) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su ieškiniu (el. b. apyrašo t. I, l. 1–5) I. T. (toliau – atsakovas, darbuotojas), nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2021 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. DGKS-1552 darbo byloje Nr. APS-131-3823 (toliau – sprendimas) ir prašydama darbuotojo prašymą dėl galutinio atsiskaitymo išieškojimo, teiktą Darbo ginčų komisijai ir jos patenkintą, atmesti ir priteisti jai iš atsakovo 1 258,33 Eur žalos atlyginimą. 

Ieškovė paaiškino, kad darbuotojas kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, prašydamas priteisti jam iš darbdavės 750,23 Eur darbo užmokestį, 1 860 Eur dienpinigius bei netesybas, įmonė kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, prašydama priteisti jai iš darbuotojo 807,83 Eur žalos atlyginimą, Darbo ginčų komisija sprendimu darbuotojo prašymą patenkino iš dalies – nurodė išieškoti jam iš darbdavės 716,87 Eur darbo užmokestį, 450,50 Eur dienpinigius, 2 150,61 Eur netesybas, o įmonės prašymą dėl žalos atlyginimo atsisakė nagrinėti dėl praleisto kreipimosi termino, su priimtu Darbo ginčų komisijos sprendimu įmonė nesutinka. Nurodė, kad atsakovui buvo išmokėti dienpinigiai banko kortele, kuria jis naudojosi ir šį faktą iš dalies pripažino pats atsakovas, nurodęs, kad dalis banko kortelėje buvusių lėšų buvo panaudota ne dienpinigiams, o įmonės interesais (buvo pirktos detalės sugedusiam vilkikui suremontuoti), kadangi atsakovas nepateikė šių lėšų panaudojimo ataskaitos (apyskaitos), iš kurios matytųsi, kokią lėšų dalį jis naudojo asmeninėms, o kokią, jo nuomone, įmonėms reikmėms, nėra pagrindo teigti, kad nurodytos kortelėje buvusios įmonės lėšos panaudotos ne atsakovo dienpinigiams, o kitais tikslais. Paaiškino, kad atsakovas iš darbo atleistas dėl pravaikštų – šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, šio fakto atsakovas neginčijo, atsakovas padarė žalos, kuri ne ginčo tvarka išieškota iš atsakovo darbo užmokesčio: 1) atsakovui darbo metu buvo išmokėta nepagrįstai didelė dienpinigių suma – 1 469,06 Eur kortele, dar 250 Eur atsakovas yra gavęs grynaisiais pinigais, tuo tarpu faktiškai priklausiusi suma – 689 Eur, todėl įmonei padaryta žala (atsakovo nepagrįstai įgytos lėšos) šioje dalyje sudaro 1 030,06 Eur, 2) atsakovas pavogė iš įmonės planšetę TAB5_Komp. LocTracker, padaryta žala – 274,67 Eur, nors atsakovas teigė, kad planšetė buvo priduota kartu su vilkiku Norvegijos automobilių remonto įmonei, tačiau savo teiginiams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, priešingai, patvirtino, kad jokių vilkiko pridavimo remontui dokumentų jis iš remonto įmonės nėra gavęs ir įmonei nepateikė, kas patvirtina, jog vilkikas atsakovo paprasčiausiai buvo paliktas likimo valiai, o atsakovas pasišalino iš darbo vietos, dėl ko jam ir buvo fiksuojamos pravaikštos ir galiausiai atleistas iš darbo, 3) atsakovas pavogė 350 litrų dyzelino, padaryta žala – 437,50 Eur, atsakovas nurodė, kad dyzeliną jis naudojo šildymuisi, tačiau tokia atsakovo versija niekuo nepagrįsta, juo labiau, kad atsakovas pripažino, jog nakvojo viešbutyje, be to, netgi ir šildantis nurodytu kuru pora dienų, neįmanoma sudeginti tokį didelį kiekį kuro ir bet kokiu atveju įmonė nedavė leidimo nurodytą kurą naudoti šildymuisi ar kitoms reikmėms, 4) atsakovas neatsiskaitė už gyvenimą viešbutyje – 185,30 Eur, nors atsakovas nurodė, kad įmonė turėjo apmokėti viešbutį, tačiau pats atsakovas patvirtino, kad dalį gyvenimo viešbutyje apmokėjo jis pats ir pretenzijų dėl to įmonei neturi, be to atsakovo atstovė nurodė, kad įmonė turėjo įsipareigojimą apmokėti viešbutį, ką, neva, patvirtina jos skelbimas, nors toks įsipareigojimas nebuvo darbo sutarties sudėtine dalimi, toks skelbimas ir pasiūlymas potencialiems darbuotojams buvo pateiktas viešai tik jau po atsakovo atleidimo, dėl ko negaliojo atsakovui, taigi, iš aukščiau nurodytų aplinkybių, įmonės teigimu, matyti, kad iš viso padaryta žala įmonei 1 975,20 Eur, tačiau dalis šios žalos buvo išieškota iš atsakovo darbo užmokesčio ne ginčo tvarka – 1 167,37 Eur, kadangi pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 156 straipsnio 1 dalį tokios išskaitos dydis negali viršyti vieno mėnesio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio net ir tuo atveju, jeigu buvo padaryta didesnė žala, todėl 671,20 Eur suma išskaityta pagrįstai, o ją viršijanti suma – 1 304 Eur priteistina iš atsakovo kaip žalos atlyginimas; atitinkamai tik 45,67 Eur (716,87 Eur – 671,20 Eur) neišmokėto darbo užmokesčio pagrįstai priteista atsakovui sprendimu, o likusi 671,20 Eur suma priteista nepagrįstai, kadangi ji teisėtai išskaityta iš atsakovui mokėtinų lėšų ne ginčo tvarka, todėl iš atsakovo priteistinas 1 304 Eur dydžio žalos atlyginimas, o į šią sumą įskaičius 45,67 Eur atsakovui neišmokėto darbo užmokesčio sumą, iš atsakovo priteistinas 1 258,33 Eur dydžio žalos atlyginimas. Teigė, kad atsakovas įmonėje dirbo vos mėnesį, įmonei padarė pakankamai stambios žalos, buvo atleistas iš darbo dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, atsakovui neišmokėto darbo užmokesčio dalis sudarė vos 45,67 Eur, kas, įmonės vertinimu, sudaro pagrindą teigti, jog sprendimu nepagrįstai atsakovo naudai priteista net 2 150,61 Eur netesybų, kurios net keliasdešimt kartų viršija atsakovui išmokėtiną sumą, todėl tokio dydžio netesybų priteisimas neproporcingas ir pažeidžia įstatymo ir formuojamos teismų praktikos nuostatas.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas advokatas papildomai paaiškino, kad ieškinyje yra padaryta klaida – darbuotojui priklausė ne 689 Eur dienpinigiai, o 450,50 Eur dienpinigiai; 250 Eur atsakovui buvo išmokėti grynaisiais pinigais, tačiau tai patvirtinančio pagrindimo įmonė neturi; planšetė buvo vilkike, ji yra sudėtinė vilkiko dalis, todėl atsakovui nebuvo duota pasirašyti, kad jam perduodama planšetė; atsakovas dingo, pasišalino iš darbo padaręs įmonei daug žalos, todėl darbuotojo reikalavimai dėl galutinio atsiskaitymo su juo turėtų būti atmesti, o įmonės ieškinys dėl žalos atlyginimo patenkintas, taip pat iš darbuotojo turėtų būti įmonei priteistos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos bei darbuotojui skirta bauda už nedalyvavimą teismo posėdyje, piktnaudžiavimą teisėmis. Paaiškino ir tai, kad įmonė pripažįsta, jog komandiruotės metu Norvegijoje atsakovo vairuota transporto priemonė 2020 m. spalio 30 d. sugedo, įmonė iš Lietuvos su Lietuvoje pirktomis detalėmis išsiuntė du savo darbuotojus taisyti transporto priemonės, tačiau pataisyti jiems jos nepavyko ir ji buvo perduota servisui.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti (el. b. apyrašo t. I, l. 76–84).

            Atsakovas nurodė, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina aplinkybes, jog ieškovė liko su juo neatsiskaičiusi, neišmokėdama jam darbo užmokesčio ir dienpinigių, be to, jokios žalos jis darbdavei nepadarė. Teigė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jos nurodytas aplinkybes, jog jam darbo metu buvo išmokėta nepagrįstai didelė dienpinigių suma – 1 469,06 Eur kortele ir 250 Eur grynaisiais, priešingai, atsiskaitomųjų banko sąskaitų išrašai patvirtina, kad jokių dienpinigių ieškovė jam nemokėjo, dar daugiau, ieškovė nepateikdama mokėjimų pavedimų nuorašų ir/ar kasos išlaidų orderių pripažįsta neišmokėjusi jam su darbo santykiais susijusių išmokų, o nemokėjimą motyvuoja tuo, jog atsakovas savavališkai naudojo įmonės atsiskaitomąją kortelę, taip ją panaudodamas asmeninėms reikmėms, tačiau jis disponavo darbdavės reguliariai pervedamomis lėšomis ne tik savo reikmėms, bet ir atvykusių remontuoti vilkiką asmenų reikmėms, taigi, iš vykdomų lėšų pervedimų į šią sąskaitą neįvardijant jų paskirties matyti, jog darbdavei buvo žinoma, kad jos skiriamos lėšos yra naudojamos, tačiau nėra duomenų apie tai, ar darbdavė reikalavo šias lėšas pagrįsti ir kadangi komandiruotės ataskaita į darbo bylą nepateikta, todėl nėra žinoma, kokias sumas ieškovė ir darbuotojai atvykę remontuoti transporto priemones panaudojo pagal tikslinę paskirtį ar asmeniniams poreikiams tenkinti. Paaiškino, kad darbo sutartimi darbdavė įsipareigojo mokėti jam 1 002 Eur dydžio darbo užmokestį (darbo sutarties 1.3 punktas), taip pat įsipareigojo komandiruotės į užsienį metu mokėti ne mažiau 50 procentų Lietuvos Respublikos įstatymuose ir teisės aktuose patvirtintos dienpinigių normos (darbo sutarties 5 punktas), tačiau darbdavė nemokėjimą motyvavo tuo, jog jis savavališkai naudojo įmonės atsiskaitomąją kortelę, panaudodamas asmeninėms reikmėms 1 469,06 Eur sumą, kai tuo tarpu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ yra aiškiai nustatyta dienpinigių mokėjimo tvarka – t. y. dienpinigiai turi būti išmokami arba prieš komandiruotę, arba po komandiruotės, į darbuotojo atsiskaitomąją banko sąskaitą, nors ginčo atveju darbdavė nemokėjo darbuotojui jokių dienpinigių, tik siuntė į savo pačios kortelę lėšas, kurias, kaip jis paaiškina, panaudojo darbdavės interesais (vilkiko taisymui), taip pat maitinosi (taupiai). Nurodė, kad ieškovė neįrodė, jog jam perduotame vilkike buvo planšetė ir kad jis ją pavogė, be to, sąskaitoje faktūroje nurodytas kitas turtas ir už kitą kainą, nei kad ieškovė reikalauja už planšetę, taipogi, ieškovė neįrodė savo teiginių dėl dyzelio vagystės, taip pat jis neturi jokios pareigos atlyginti komandiruotės sąnaudas (nakvynė viešbutyje), tokią pareigą turi darbdavė (DK 107 straipsnio 2 dalis), aplinkybė, jog 185,30 Eur sąskaita už nakvynę komandiruotės metu išrašyta ieškovei, patvirtina, kad jis dirbo darbdavės naudai ir kad darbdavė netiesiogiai išreiškė sutikimą apmokėti komandiruotės metu patirtas sąnaudas, be to, ieškovė nepateikė sąskaitos apmokėjimą patvirtinančio dokumento, kas vėl įrodo, kad ieškovė neatsiskaitė už darbą ir dar siekė pasipelnyti jo sąskaita. Pažymėjo, kad pasibaigus šalių darbo santykiams ieškovė su juo neatsiskaitė jo atleidimo iš darbo dieną, o duomenų, kad uždelsimas atsiskaityti įvyko dėl jo kaltės, byloje nėra, todėl jam priklauso netesybos – atsižvelgiant į jam neišmokėtos sumos dydį, uždelstą atsiskaityti laikotarpį (nuo 2020 m. kovo mėn.), darbdavės poziciją (kaltina darbuotoją), bylos nagrinėjimo trukmę, mano, kad Darbo ginčų komisijos nurodyta išieškoti išmoka už visą uždelstą atsiskaityti laiką (netesybos) yra pakankama nagrinėjamoje situacijoje, atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, suderinama su DK 2 straipsnyje, 35 straipsnyje įtvirtintais darbo teisės principais, yra adekvati darbdavės padarytam pažeidimui bei atgrasanti tokius pažeidimus daryti ateityje.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovo atstovas advokatas papildomai paaiškino, kad atsakovas lietuvių kalbos nemoka, nesuprato jam duotų pasirašyti įmonės dokumentų lietuvių kalba turinio (darbo sutarties, visiškos materialinės atsakomybės sutarties); atsakovą tenkina Darbo ginčų komisijos sprendimas; atsakovas iš darbdavės negavo 250 Eur grynaisiais pinigais, kaip kad teigia darbdavė; planšetės atsakovas neėmė, ji perduota su automobiliu į servisą; įmonės kortele atsakovas naudojosi ne vienas, nes sugedus transporto priemonei įmonė atsiuntė dar du savo darbuotojus ir jie taip pat naudojosi ta kortele, buvo perkamos detalės, maistas visų keturių asmenų (2 atvykusių, jo ir jo kolegos) pragyvenimui tomis dienomis, kai buvo remontuojama transporto priemonė, lėšos buvo naudojamos tam pritariant darbdavei, nes išlaidos buvo derinamos su darbdave, taip pat už kelių mokesčius atsakovas sumokėjo 138,69 Eur (640 Eur zlotais); kadangi sugedus transporto priemonei tuo metu Norvegijoje buvo šaltas periodas, snigo, o pradžioje jis joje (transporto priemonėje) gyveno, tai šildėsi kuru, atvykus ieškovės darbuotojams iš Lietuvos kol buvo remontuojama transporto priemonė jie visi gyveno viešbutyje, o dalį kuro įsipylė atvykę į Norvegiją darbuotojai, kad grįžtų atgal į Lietuvą; darbdavė klausimą dėl žalos iškėlė tik darbuotojui kreipusis į Darbo ginčų komisiją dėl galutinio atsiskaitymo, t. y. praleidusi terminą. Taip pat nurodė, kad ieškovės ieškinys dėl žalos atlyginimo turėtų būti paliktas nenagrinėtas, nes jis neteismingas Lietuvos Respublikos teismui.

Ieškinys atmetamas.

Byloje ginčas kilo dėl galutinio atsiskaitymo su darbuotoju jį atleidžiant iš darbo ir darbuotojo darbdavei padarytos žalos atlyginimo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas 2020 m. spalio 8 d. darbo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu nuo 2020 m. spalio 9 d. iki 2020 m. lapkričio 23 d. dirbo įmonėje (duomenys neskelbtini), atleistas iš darbo DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (el. b. apyrašo t. I, l. 40–41, 46), darbuotojas su 2021 m. vasario 23 d. prašymu kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, prašydamas išieškoti jam iš įmonės 750,23 Eur darbo užmokestį ir 1 860 Eur dienpinigius bei netesybas (el. b. apyrašo t. I, l. 42–45), darbdavė Darbo ginčų komisijos prašė išieškoti jai iš darbuotojo 1 240,03 Eur žalą, Darbo ginčų komisija sprendimu darbuotojo prašymą patenkino iš dalies – nurodė išieškoti darbuotojui iš darbdavės 1 167,37 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį ir dienpinigius bei 2 150,61 Eur (atskaičius mokesčius) netesybas, darbdavės prašymą dėl žalos atlyginimo atsisakė nagrinėti dėl praleisto kreipimosi termino (el. b. apyrašo t. I, l. 6–11). Darbdavė į teismą kreipėsi nesutikdama su Darbo ginčų komisijos sprendimu, todėl darbo ginčas dėl galutinio atsiskaitymo ir žalos atlyginimo nagrinėjamas teisme (DK 231 straipsnio 1 dalis).

Pagal DK 6 straipsnio 2 dalį, kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai.

Pagal DK 32 straipsnio 1 dalį, darbo sutartis ? darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį.

DK 107 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbuotojo komandiruotės metu darbuotojui paliekamas jo darbo užmokestis. Jeigu komandiruotės metu darbuotojas patiria papildomų sąnaudų (transporto, kelionės, nakvynės ir kitų išlaidų), darbdavys jas turi kompensuoti. DK 107 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Pagal Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 523, 2 punktą, dienpinigiai apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni dydžiai numatyti kolektyvinėje sutartyje ar darbo sutartyje. Kolektyvinėje ar darbo sutartyje nustatyti dienpinigių dydžiai negali būti mažesni kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių.

Pagal DK 146 straipsnio 2 dalį, darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip.

Pagal DK 147 straipsnio 2 dalį, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.

DK 151 straipsnyje nustatyta, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis materialinės atsakomybės uždavinys – garantuoti darbdaviui padarytų visų ar dalies nuostolių atlyginimą. Materialinės atsakomybės prievolė darbuotojui atsiranda kaip jo neteisėtos veikos padarinys. Materialinės atsakomybės sąlygos yra šios: 1) reali žala; 2) žalos padarymas neteisėta veika (veikimu, neveikimu); 3) priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjo buvimas su nukentėjusia šalimi darbo teisiniame santykyje; 6) žalos padarymas einant darbines funkcijas. Esant visoms šioms sąlygoms yra pagrindas darbuotojo materialinei atsakomybei atsirasti. Kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2012). 

Įrodyti esant visas būtinas sąlygas darbuotojo atsakomybei taikyti privalo darbdavys. Darbo teisėje darbuotojo kaltė nepreziumuojama, todėl darbdavys turi pateikti įrodymus dėl darbuotojo kaltės. Taip pat darbdavei tenka pareiga įrodyti atsiskaitymo su darbuotoju tinkamumą. Teismas, išsamiai įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju darbdavė darbuotojo kaltės neįrodė, kaip ir neįrodė tinkamo atsiskaitymo su darbuotoju atleidžiant jį iš darbo.

Byloje nustatyta, kad darbuotojas įmonėje (duomenys neskelbtini) dirbo nuo 2020 m. spalio 9 d. iki 2020 m. lapkričio 23 d., su darbuotoju sudarytos darbo sutarties 1.3 punkte įtvirtinta, kad darbuotojo mėnesinė alga – 1 002 Eur, atlyginimas mokamas vieną kartą į mėnesį iki mėnesio 10 d., darbo sutarties 5 punkte įtvirtina, kad komandiruotės į užsienį metu komandiruotpinigių norma yra ne mažiau 50 proc. Lietuvos Respublikos įstatymuose ir teisės aktuose patvirtintos dienpinigių normos (el. b. apyrašo t. I, l. 40–41, 46), įmonės direktorė 2020 m. spalio 21 d. priėmė įsakymą dėl darbuotojo siuntimo į komandiruotę Norvegijoje nuo 2020 m. spalio 21 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d., nurodant, kad komandiruotės metu mokami dienpinigiai, kurių norma – ne mažiau kaip 50 proc. Lietuvos Respublikos įstatymuose ir teisės aktuose patvirtintos dienpinigių normos (el. b. apyrašo t. I, 12). Darbdavė už visą darbuotojo dirbtą laiką įmonėje paskaičiavo jam 716,87 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį su kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas ir 450,50 Eur dienpinigius, skaičiuojamus 50 proc. norma (el. b. apyrašo t. I, l. 113–119, 121), būtent tokias sumas Darbo ginčų komisija sprendimu darbuotojui iš darbdavės ir išieškojo, darbuotoją tenkina nurodytos sumos (tą patvirtino jo atstovo atstovas advokatas teismo posėdžio metu, be to, darbuotojas Darbo ginčų komisijos sprendimo neginčijo), taigi, aritmetinio apskaičiavimo teisingumo teismas netikrina. 

Pabrėžtina, kad byloje nėra įrodymų, jog darbdavė darbuotojo darbo santykių įmonėje metu būtų atlikusi darbuotojui bankinį pavedimą ar išmokėjusi darbuotojui grynaisiais pinigais, nurodant, kad mokamas darbo užmokestis ar dienpinigiai, ar galutinis atsiskaitymas tiek atleidimo iš darbo metu, tiek po jo. 

Nors ieškovė teigė, kad atsakovui ji išmokėjo 250 Eur grynaisiais pinigais, tačiau teismo posėdžio metu ieškovės atstovas patvirtino, jog 250 Eur grynaisiais pinigais išmokėjimo atsakovui patvirtinančio pagrindimo įmonė neturi, darbuotojas neigia gavęs darbdavės nurodytus 250 Eur grynaisiais pinigais. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 4 punktą, pinigai iš kasos išmokami pagal kasos išlaidų orderį, pagal 19 punktą, jeigu kasos išlaidų orderyje arba mokėjimo žiniaraštyje nėra pinigų gavėjo parašo, laikoma, kad pinigai neišmokėti. Šiuo atveju nėra nei kasos išlaidų orderio, nei atsakovo parašo apie pinigų gavimą, atsakovas neigia gavęs pinigus iš įmonės grynaisiais. Taigi, teismas neturi pagrindo konstatuoti, jog įmonė darbuotojui išmokėjo 250 Eur. 

Akcentuojama tai, kad darbdavė yra juridinis asmuo, kuriam keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl ji turi prisiimti iš savo aplaidaus, neatsakingo elgesio kylančias pasekmes.

Darbdavės teigimu, darbuotojas savo asmeninėms reikmėms naudojo įmonės kortelėje buvusias lėšas, taip pat įmonei padarė daug žalos, todėl ji neturi pagrindo papildomai jam išmokėti atsiskaitymą už darbą, su kuo darbuotojas nesutinka. Darbuotojas pateikė į bylą įrodymą, jog jis 2020 m. spalio 22 d. sumokėjo 640 zlotų (138,69 Eur) kelių mokestį (el. b. apyrašo t, I, l. 159–160), darbdavė neginčijo, kad pateiktas įrodymas, tai mokestis už kelius, tai datai mokėjimas įmonės kortele nebuvo atliekamas, įrodymų apie įmonės darbuotojui perduotus grynuosius pinigus nėra, vadinasi, darbuotojas savomis lėšomis sumokėjo aukščiau nurodytą mokestį, įrodymų, kad darbdavė jam būtų atlyginusi šią sumą nėra. Matyti, kad nors ir įmonės kortelė darbuotojui buvo duota naudojimui (darbuotojas to neginčija), tačiau joje nėra ieškovės pavedimų paskirtimi darbo užmokestis ar dienpinigiai atsakovui (el. b. apyrašo t. I, l. 107–112), darbuotojas aiškina kortelę naudojęs sugedusiai transporto priemonei remontuoti, teigia, jog ja papildomai naudojosi 4 (kartu su juo) ieškovės darbuotojai, taisę transporto priemonę ir turėję maitintis tuo metu, tačiau išlaidos buvo derinamos su darbdave. Įmonės atstovas teismo posėdžio metu pripažino, kad atsakovo komandiruotės metu jo vairuota transporto priemonė sugedo 2020 m. spalio 30 d. Norvegijoje, kad iš Lietuvos buvo siųsti kiti įmonės darbuotojai jai remontuoti, kad remontas nepavyko ir galiausiai transporto priemonė buvo perduota servisui, tačiau ieškovė nepateikė įrodymų, kad atvykę įmonės darbuotojai remontuoti transporto priemonę buvo iš įmonės gavę dienpinigius, apgyvendinimą, kad įmonė jau buvo nupirkusi detales remontui ir kad maisto, apgyvendinimo, remonto (detalių) jiems nereikėjo įsigyti atsakovo turėta įmonės kortele, taip pat savaime suprantama, kad laukdamas atvykstančių kolegų atsakovas, gyvendamas tuo metu transporto priemonėje, esant rudens pabaigai Norvegijoje turėjo šildyti kuru transporto priemonę, ieškovė neįrodė, kad atvykę darbuotojai kurą pylėsi patys įmonės lėšomis ir nenupylė jo iš atsakovo vairuotos transporto priemonės, kaip nurodė atsakovas, pagal DK 107 straipsnio 2 dalį, darbdavė kompensuoja nakvynės išlaidas, kitokio susitarimo sudarymo su darbuotoju įmonė nepateikė, todėl ji turi kompensuoti darbuotojo gyvenimą viešbutyje tomis dienomis, kai atvykus ieškovės atsiųstiems kitiems jos darbuotojams, sugedusi atsakovo vairuota transporto priemonė buvo remontuojama, ieškovė nepateikė įrodymų, jog ji prašė darbuotojo atsiskaityti už kortele atliktus mokėjimus (pagrįsti išlaidas) atleidimo iš darbo metu ar pasisavintą, kaip kad teigia ieškovė, planšetę (įrodymų apie planšetės perdavimą darbuotojui byloje nėra, o pateiktas įmonės mokėjimas už planšetę (el. b. apyrašo t. I, l. 14) neatitinka prašomos priteisti sumos), į Darbo ginčų komisiją dėl žalos iš darbuotojo išieškojimo įmonė įstatymo nustatytu terminu nesikreipė, tai padarė tik pačiam darbuotojui kreipusis į Darbo ginčų komisiją reikalaujant galutinio atsiskaitymo iš darbdavės išieškojimo, visa tai akivaizdžiai rodo įmonės nesąžiningumą darbuotojo atžvilgiu, aplaidumą tvarkant buhalterinę apskaitą, tokį įmonės įvertinimą sustiprina dar ir tai, kad į bylą nepateikti įrodymai, jog darbo sutartis, įsakymas dėl komandiruotės būtų buvę išversti darbuotojui į jam suprantamą kalbą (darbuotojas ne Lietuvos Respublikos pilietis), tuo labiau nėra net įrodymo apie darbuotojo supažindinimą su komandiruotės įsakymu, tokiu atveju teismas taiko DK 6 straipsnio 2 dalį ir visas abejones aiškina darbuotojo naudai.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas daro išvadą, kad darbdavė neįrodė, jog darbuotojas padarė darbdavei žalą, darbdavė neįrodė būtinų sąlygų darbuotojo atsakomybei kilti viseto, taip pat neįrodė, kad atleisdama darbuotoją iš darbo su juo tinkamai atsiskaitė, todėl darbuotojui iš darbdavės priteisiamas 1 167,37 Eur (atskaičius mokesčius) (716,87 Eur darbo užmokestis su kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas ir 450,50 Eur dienpinigiai) galutinis atsiskaitymas, o darbdavės reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmetamas.

Kartu pažymėtina ir tai, kad nors atsakovo atstovo atstovas advokatas prašė ieškovės ieškinį dėl žalos atlyginimo palikti nenagrinėtu dėl neteismingumo Lietuvos Respublikos teismui, tačiau teismas įvertina tai, kad darbo sutartyje šalys sulygo ginčus spręsti DK nuostatų pagrindu, pats darbuotojas, gindamas savo pažeistas teises, kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, vadinasi, pripažino, kad ginčai tarp šalių dėl darbo teisinių santykių nagrinėjami Lietuvos Respublikoje, todėl ir civilinė byla dėl žalos atlyginimo teisminga Lietuvos Respublikos teismui.

Taigi, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių galutinio atsiskaitymo išmokėjimą darbuotojui jo atleidimo iš darbo dieną, darbdavė su darbuotoju neatsiskaičiusi iki šios dienos, taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių, kad šalys būtų susitarusios dėl vėlesnės nei darbuotojo atleidimo diena atsiskaitymo datos, darbuotojo kaltė dėl uždelsimo su juo atsiskaityti nenustatyta. Byloje nustatyta, jog įmonė pažeidė DK 146 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl jai turi būti taikomos DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias už uždelsimo atsiskaityti laiką ji privalo darbuotojui sumokėti netesybas. Teismas pažymi, kad darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką (netesybos) teismo gali būti priteisiama sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK įtvirtintais darbo teisės principais. Tokios teismo išvados atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2012). Spręsdamas dėl netesybų dydžio teismas įvertina darbuotojo darbo įmonėje laiką (ne pilni du mėnesiai), gauto darbo užmokesčio dydį, skolos dydį, neatsiskaitymo laikotarpį, ginčo nagrinėjimo trukmę, darbdavės aplaidumą, neatsakingumą tvarkant dokumentaciją, teismo aukščiau jau konstatuotą darbdavės nesąžiningumą darbuotojo atžvilgiu, todėl sprendžia, kad teisingas, sąžiningas, protingas ir proporcingas iš darbdavės darbuotojui priteisiamas netesybų dydis yra 1  000 Eur (atskaičius mokesčius).

Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu prašė skirti darbuotojui baudą už nedalyvavimą teismo posėdyje, piktnaudžiavimą teisėmis, tačiau teismas, įvertinęs aplinkybę, jog atsakovo atstovo profesinės sąjungos atstovui advokatui nepavyko susisiekti su atsakovu vieninteliu turimu kontaktu telefonu, o jo nedalyvavimas teismo posėdyje nesutrukdė išnagrinėti bylą pagal turimus įrodymus byloje (darbuotojas dalyvavo Darbo ginčų komisijos darbo bylos nagrinėjime), sprendžia, kad pripažinti atsakovą piktnaudžiavus procesinėmis teisėmis pagrindo nėra, taigi, pagrindas baudos skyrimui nenustatytas.

Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.

Pažymėtina, kad pagal DK nuostatas, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 3, 4, 7 dalys).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, teismas daro išvadą ir konstatuoja, kad ieškinys yra nepagrįstas, todėl jį tenkinti, vadovaujantis ieškovės nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo; ieškinys atmetamas; darbuotojui iš darbdavės priteisiamas 1 167,37 Eur (atskaičius mokesčius) galutinis atsiskaitymas ir 1 000 Eur (atskaičius mokesčius) netesybos; teismo sprendimui įsiteisėjus Darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios. 

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Teismo sprendimas priimtas atsakovo naudai, todėl pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį jis turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Tenkinti ieškovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pagrindo nėra.

Atsakovas teismo prašė iš ieškovės priteisti tiesiogiai jo atstovui Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai jį atstovavusiam advokatui sumokėtas 700,20 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Teismas, įvertinęs CPK, Rekomendacijų nuostatas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, spręstų teisinių klausimų pobūdį, teiktų teisinių paslaugų kokybę, atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkina ir priteisia jo atstovui Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai iš ieškovės 700,20 Eur bylinėjimosi išlaidas, laikydamas, kad tokia suma yra adekvati nagrinėjamai bylai.

Teismas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatyrė.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu teismas

n u s p r e n d ž i a :

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „APS trans“ ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui I. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) pilietis) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „APS trans“ (į. k. 302975356) 1 167,37 Eur (vieno tūkstančio vieno šimto šešiasdešimt septynių eurų ir trisdešimt septynių euro centų) (atskaičius mokesčius) galutinį atsiskaitymą ir 1 000 Eur (vieno tūkstančio eurų) (atskaičius mokesčius) netesybas.

Priteisti atsakovo atstovei Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai (į. k. 300512523) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „APS trans“ (į. k. 302975356) 700,20 Eur (septynių šimtų eurų ir dvidešimties euro centų) bylinėjimosi išlaidas.

Teismo sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2021 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. DGKS-1552 darbo byloje Nr. APS-131-3823 laikyti netekusiu galios.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Ieva Stanislovaitienė