Administracinė byla Nr. eA-2066-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01622-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 27.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Arūno Dirvono (pranešėjas), Stasio Gagio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2020 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. (SK-125, 2019) SPR-62 (toliau – ir Sprendimas) nusprendė pripažinti A skundą dėl publikacijose „Turtingiausi Lietuvoje“ („Top“, 2018, Nr. 6) (toliau – ir Publikacija Nr. 1) ir „Turtingiausios Lietuvos moterys: kas jos tokios?“ (www.alfa.lt, 2018 m. gruodžio 7 d.) (toliau – ir Publikacija Nr. 2) (toliau kartu – ir Publikacijos) paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu, įspėti uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Naujienų centras“ dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Visuomenės informavimo įstatymas, Įstatymas) 3 straipsnio 3 dalies ir 14 straipsnio 1 ir 2 dalies pažeidimų ir reikalauti pašalinti pažeidimus iš Publikacijos Nr. 2, pareikšti papeikimą UAB „Naujienų centras“ dėl 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – ir BDAR) 5 straipsnio 1 dalies a punkto ir 6 straipsnio 1 dalies a punkto pažeidimų.

2.       Pareiškėjas UAB „Naujienų centras“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Sprendimo dalis, kuriose: 1) nuspręsta pripažinti A patikslintą skundą iš dalies pagrįstu; 2) įspėti UAB „Naujienų centras“ dėl Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir 14 straipsnio 1 ir 2 dalies pažeidimų bei reikalauti pašalinti pažeidimus iš Publikacijos Nr. 2; 3) pareikšti papeikimą UAB „Naujienų centras“ dėl BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkto ir 6 straipsnio 1 dalies a punkto pažeidimų. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

3.       Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiamu Sprendimu Įstatymo ir BDAR pažeidimai buvo nustatyti dėl Publikacijose paskelbto turtingiausių Lietuvos asmenų sąrašo, kurio tikslas – pagerbti Lietuvos verslui nusipelniusius asmenis, supažindinti visuomenę su didžiausiais Lietuvos verslininkų pasiekimais bei verslo atstovų iniciatyvomis ir ekonominės gerovės Lietuvoje augimu. Analogiški sąrašai yra įprasti ir gerai žinomi tiek Lietuvoje, tiek ir užsienio valstybėse. Tokio pobūdžio publikacijos nėra jokiu pagrindu draudžiamos, laikomos nesuderinamomis su jose nurodomų asmenų privačiu gyvenimu ar cenzūruojamos pagal šių asmenų norus. Vertinant tokius sąrašus, yra pabrėžiama, kad saviraiškos teisė apima ne tik informacijos, kurią galima patikrinti, skelbimą, tačiau ir nuomonę, kritiką, samprotavimus, kuriems netaikomas tiesos / patikrinimo kriterijus. Todėl turtingiausių asmenų sąrašai, sudaromi remiantis paskaičiavimais, gautais subjektyviai vertinant viešai prieinamą informaciją, yra laikomi teisėtais. Tokiu pagrindu yra sudaromas ir Publikacijose paskelbtas turtingiausių Lietuvos asmenų sąrašas. Į pareiškėjo reguliariai rengiamus sąrašus A įtraukiama ne pirmąjį kartą, tačiau ji niekada anksčiau jokių pretenzijų dėl paskelbtos informacijos ar jos tikslumo nereiškė, todėl pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, kad ji sutinka su atitinkamos viešos informacijos paskelbimu sąrašuose ir neturi priekaištų dėl redakcijos ir pasitelktų ekspertų atlikto subjektyvaus jos valdomo turto vertės apskaičiavimo.

4.       Skundžiamu Sprendimu nepagrįstai nuspręsta, kad A nėra viešas asmuo, Sprendimas nėra grįstas jokiais motyvais, ir (ar) aktualių faktinių aplinkybių analize. Atsakovas „viešojo asmens“ sampratą aiškino nepagrįstai siaurai ir izoliuotai. Vien ta aplinkybė, kad asmuo dėl savo veiklos pobūdžio neveikia kaip viešojo administravimo subjektas ar valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, nesudaro pagrindo teigti, jog šio asmens veikla neturi viešojo pobūdžio ir negali būti laikoma viešojo intereso objektu, tą patvirtina aktuali tarptautinė bei nacionalinė praktika. A yra laikytina viešuoju asmeniu tiek dėl savo veiklos (yra Lietuvos Respublikoje žinoma verslininkė), tiek dėl visuomeninės padėties (yra tarp turtingiausių Lietuvos Respublikos fizinių asmenų). Publikacijoje pateikiama informacija yra susijusi su A verslu, veikiančiu (duomenys neskelbtini) sektoriuose, šios sritys turi didelę reikšmę tiek visuomenei bendrai, tiek ir jos individualiems nariams, šie sektoriai yra griežtai kontroliuojami valstybiniu lygmeniu.

5.       Pareiškėjas sutiko su Sprendime nurodyta pozicija, kad Publikacijose nurodyta informacija nepažeidžia A garbės ir orumo, tačiau nesutiko su Tarnybos išvada, kad paskelbė ne vertinamojo pobūdžio informaciją, o žinias, ir kad paskelbta informacija neatitinka teisingumo, tikslumo ir nešališkumo principų, įtvirtintų Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje. Publikacijose nurodytų asmenų valdomo turto vertė yra nustatoma (įvertinama), o ne konstatuojama kaip absoliutus faktas. Publikacijose yra naudojami tokie vertinamąjį pobūdį rodantys žodžiai kaip „turtas vertinamas“ ar „vertinamu turtu“ ir kt., kas patvirtina, kad Publikacijose pateikiami teiginiai yra subjektyvi autorių nuomonė, kurią jie pateikia, įvertindami viešą informaciją, kuriai tiesos ir tikslumo kriterijus negali būti taikomas. Aplinkybę, kad nėra vieno šaltinio, kuris pateiktų tikslią asmenų valdomo turto vertę, pripažįsta ir pats atsakovas. Pareiškėjas pabrėžė, kad visada stengiasi patikrinti ir susidaryti kaip įmanoma objektyvesnį bei visapusiškesnį įspūdį, kaip ir yra įpareigotas Įstatymo. Todėl, rengdamas Publikacijas, įvertino, ėmėsi visų reikiamų priemonių (tikrino įvairius viešos informacijos šaltinius, konsultavosi su ekspertais dėl turto vertės nustatymo) ir pateikė ne spėlionėmis ar įtarimais pagrįstą, tačiau faktiniais duomenimis paremtą specialistų nuomonę, kuri atitinka visus sąžiningumo ir etiškumo reikalavimus. Pareiškėjui neigiamo pobūdžio apribojimai pritaikyti iš esmės vien to dėl to, jog atsakovas nesutiko su pasirinktu subjektyviu turto vertinimo metodu, nors visuomenės informavimo priemonių pasirinktų metodų vertinimas nėra priskiriamas atsakovo kompetencijai (Įstatymo 50 str.).

6.       Skundžiamu Sprendimu nepagrįstai nuspręsta, jog Publikacijose paskelbta informacija pažeidžia A teisę į privatų gyvenimą, nes ji dėl savo vykdomos veiklos ir užimamos padėties yra laikytina viešu asmeniu, jos, kaip viešo asmens, privataus gyvenimo ribos saugomos skirtinga apimtimi negu privačių asmenų ir iš jos pagrįstai tikimasi didesnio visuomenės susidomėjimo toleravimo. A atvaizdas galėjo būti paskelbtas ir be jos sutikimo, nes buvo padarytas ne privačioje aplinkoje. Publikacijose pateikta informacija apie A buvo pateikta neviršijant poreikio informuoti visuomenę ir nepažeidžiant Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies.

7.       Pareiškėjas manė, kad Tarnyba nepagrįstai konstatavo, neva pareiškėjas, kaip asmens duomenų valdytojas (tvarkytojas), pažeidė BDAR 6 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus, nes nesant teisėtumą patvirtinančios sąlygos (A sutikimo), buvo tariamai neteisėtai tvarkomi (atskleisti) asmens duomenys visuomenės informavimo priemonėje. Taip pat Tarnyba nepagrįstai konstatavo, kad tokiu būdu buvo pažeisti ir BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinti asmens duomenų tvarkymo principai, reikalaujantys, kad asmens duomenys duomenų subjekto atžvilgiu būtų tvarkomi teisėtu, sąžiningu ir skaidriu būdu. Skundžiamame sprendime Tarnyba tiesiog nurodė, kad nagrinėjant A duomenų paskelbimo faktą turėjo būti randamas balansas tarp asmens duomenų tvarkymo ir saviraiškos laisvės ir kad nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar duomenų (valdytojas) tvarkytojas siekė teisėtų interesų ir ar A teisės nėra viršesnės. Pareiškėjo vertinimu, nagrinėjamu atveju viešasis interesas buvo svarbesnis už A teisę į privataus gyvenimo gerbimą. Atsakovas nevertino aspektų, patvirtinančių, kad A sutikimas konkrečiu atveju nebuvo reikalingas.

8.       Atsakovas Tarnyba pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

9.       Tarnyba paaiškino, kad atliko skundo tyrimą Įstatyme nustatytos kompetencijos ribose ir laikėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) nustatytų pareigų, todėl priimtas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Skundas buvo išnagrinėtas tinkamai, atsižvelgta į skundo tyrimo metu surinktą medžiagą, imperatyvias teisės aktų nuostatas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką neturtinių teisių gynimo bylose.

10.       Atsakovo vertinimu, asmens žinomumas ir asmens viešumas nėra tapačios sąvokos. Aiškinant Įstatyme apibrėžtą viešojo asmens sąvoką, pagrindinis asmens priskyrimo viešųjų asmenų kategorijai požymis yra asmens nuolatinės veiklos reikšmė viešiesiems reikalams. A, publikacijų paskelbimo metu ėjusios (duomenys neskelbtini) pareigas, veikla nesusijusi su viešojo administravimo įgaliojimų įgyvendinimu ar viešųjų paslaugų teikimo administravimu, ji nelaikytina viešuoju asmeniui, nes ji dėl einamų pareigų arba darbo pobūdžio nedalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, jos sprendimai bei nuolatinė veikla neturi reikšmės viešiesiems reikalams. Informacija apie A turto vertę ginčo publikacijose pateikta kaip konstatuojamoji, nėra požymių, jog suma tik apytikslė, atsižvelgus į šias aplinkybes Sprendime pagrįstai nustatyta, jog informacija pateikiama ne kaip nuomonė, tačiau kaip objektyviai egzistuojantis faktas. Taigi pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad skundžiami teiginiai buvo nepagrįstai pripažinti žiniomis.

11.       Tarnyba nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad nustatytas Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pažeidimas yra nepagrįstas. A, remiantis teismų praktika, yra privatus asmuo, atsižvelgus į tai, nėra viešo ir patikimo šaltinio, kuris tiksliai ir teisingai atspindėtų jos turto vertę. Informacijos teisingumą privalo patvirtinti viešosios informacijos rengėjas, kuris turi teisę pats pasirinkti jos pagrindimo būdą. Pareiškėjas niekur nenurodė, jog publikacijose pateikta informacija yra tiksli, nepriekaištinga ir neginčijama, tai suponuoja žinią apie skelbiamo turto dydžio netikslumą, ką pripažino ir pats pareiškėjas. Jeigu viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) publikacijose naudoja informaciją, paremtą prielaidomis, tokio visuomenės informavimo negalima laikyti sąžiningu. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, Sprendime argumentuotai buvo konstatuota, jog skelbiama netiksli A turto vertė yra nesuderinama su pagrindinių visuomenės informavimo principų reikalavimu, jog viešoji informacija turi būti skelbiama teisingai, tiksliai ir nešališkai (Įstatymo 3 str. 3 d.).

12.       Tarnyba pažymėjo, kad tik pats asmuo yra kompetentingas nuspręsti, ar informacijos apie jo privatų gyvenimą paskelbimas nepadarys jam žalos, nes asmens sutikimas paskleisti informaciją apie jo privatų gyvenimą apima ir neigiamų padarinių atsiradimo rizikos prisiėmimą, pasirinkti, kokia asmens privataus gyvenimo dalis gali būti prieinama visuomenei, yra asmens teisė (LAT 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2008). Atsakovas pagrįstai vertino, kad ginčo atveju prioritetas turi būti teikiamas trečiojo suinteresuoto asmens teisei į privatų gyvenimą, o ne pareiškėjo laisvei skleisti informaciją arba visuomenės teisei žinoti. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad priimtu Sprendimu buvo sukurtas precedentas, įtvirtinantis cenzūrą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 44 straipsnio nuostata, draudžianti cenzūrą, neleidžia valstybės institucijoms, politinėms partijoms, valstybės politikams ir pareigūnams kištis į visuomenės informavimo priemonių ar žurnalistų veiklą. Atsakovas jokiais būdais nesiima veiksmų, kurie būtų suvokiami kaip tiesioginis kišimasis į visuomenės informavimo priemonių veiklą, taip pat negali drausti šios veiklos ar kaip nors ją riboti.

13.       Trečiasis suinteresuotas asmuo A atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

14.       A manė, kad Sprendimas yra pagrįstas ir motyvuotas, išsamiai atsakyta į visus skunde pareikštus reikalavimus, atliktas išsamus tyrimas, priimtas Sprendimas grindžiamas objektyvia ir nešališka nuomone, paremta susiklosčiusia teismų praktika ir įstatymų nuostatomis, todėl nėra pagrindo naikinti Sprendimą, kaip neatitinkantį VAĮ. Žurnale „Top“ ir portale alfa.lt buvo paskelbti duomenys apie A privatų gyvenimą be jos sutikimo, todėl buvo pažeista jos teisė į privatų gyvenimą. A nesutiko, kad yra viešas asmuo ir kad jos, kaip viešo asmens, privataus gyvenimo ribos saugomos skirtinga apimtimi negu privačių asmenų ir iš jos pagrįstai tikimasi didesnio visuomenės susidomėjimo toleravimo.

II.

15.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Naujienų centras“ skundą atmetė.

16.       Teismas vadovavosi Įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, 14 straipsnio 1 ir 2 dalimis, BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkto ir 6 straipsnio 1 dalies a punkto nuostatomis, Konstitucijos 25 straipsniu, EŽTT 2000 m. birželio 27 d. sprendimu Constantinescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28871/95), sprendimais Hertel prieš Šveicariją, Steel ir Morris prieš Jungtinę Karalystę, Flux prieš Moldovą, LAT praktika (2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2010) ir pažymėjo, kad viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę nustato Įstatymas. Vienas iš ribojimų platinti ir skleisti informaciją yra susijęs su privataus gyvenimo apsauga ir yra nustatytas Įstatymo 14 straipsnyje. Pareiškėjas teigė, kad jis platino informaciją apie trečiąjį suinteresuotą asmenį be jo sutikimo, laikydamasis Įstatyme nustatytų reikalavimų, t. y.: 1) trečiasis suinteresuotas asmuo yra viešas asmuo; 2) Publikacijomis nebuvo pažeisti informacijos teisingumo, tikslumo ir nešališkumo principai, nes trečiojo suinteresuoto asmens valdomo turto vertė yra vertinamoji, o ne konstatuojama kaip absoliutus faktas; 3) informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes. Todėl teismas nurodė, kad pasisakys dėl kiekvieno iš šių reikalavimų.

17.       Teismas pažymėjo, kad pirmuoju iš atvejų pareiškėjas plačiai taikė viešojo asmens kriterijus, nes Publikacijose nepagrįstai trečiojo suinteresuoto asmens A statusui reikšminga informacija laikė su trečiuoju suinteresuotu asmeniu siejamo verslo viešumą, žinomumą visuomenei. Tačiau asmens žinomumas tam tikrai visuomenės daliai nėra pakankamas pagrindas asmenį pripažinti viešuoju, kaip ir verslo, su kuriuo siejama A, žinomumas visuomenei. Teismo vertinimu, asmens žinomumas ir asmens viešumas nėra tapačios sąvokos. Aiškinant Įstatyme apibrėžtą viešojo asmens sąvoką, pagrindinis asmens priskyrimo viešųjų asmenų kategorijai požymis yra asmens nuolatinės veiklos reikšmė viešiesiems reikalams, t. y. asmens veikla turi būti viešojo (visuomenės) intereso arba reikalo objektas. Viešasis asmuo – valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas fizinis asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams (Įstatymo 2 str. 78 d.). Todėl asmens žinomumas atitinkamai visuomenės daliai dėl savo kokios nors veiklos, kuri nėra susijusi nei su viešojo administravimo įgaliojimų įgyvendinimu, nei su viešųjų paslaugų teikimo administravimu, nei su kitais viešaisiais reikalais, Įstatymo taikymo požiūriu nesuteikia pagrindo laikyti tokį asmenį viešuoju (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1198/2012).

18.       Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad A, Publikacijų paskelbimo metu ėjusios (duomenys neskelbtini) pareigas, veikla nesusijusi su viešojo administravimo įgaliojimų įgyvendinimu ar viešųjų paslaugų teikimo administravimu ar kitais viešaisiais reikalais. Teismas atkreipė dėmesį, kad A kontroliuojamos įmonės yra privatūs juridiniai asmenys, neteikiantys viešųjų paslaugų. Todėl teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad A dėl siejimo su visuomenei gerai žinomomis (duomenys neskelbtini) kompanijomis kelia neabejotiną bei viešuoju interesu pagrįstą visuomenės susidomėjimą, savaime netenka teisės spręsti dėl savo privatumo apimties ir beatodairiškai laikytina viešuoju asmeniu Įstatymo 2 straipsnio 78 dalies prasme.

19.       Pagal Įstatymo nuostatas, viešasis yra toks asmuo, kurio priimami sprendimai turi realią įtaką visuomenei, yra visuomeniškai svarbūs, net visuomenėje plačiai žinomas asmuo ir / ar verslo atstovas ne visuomet turės realią įtaką visuomenėje, todėl jo sprendimai ne visada gali būti laikomi visuomeniškai svarbiais. Pareiškėjo Publikacijose pateikta informacija apie A nepagrindžia išimties pritaikymo nagrinėjamoje situacijoje dėl privačios informacijos skelbimo, o yra grįsta pareiškėjo, kaip priešingos ginčo šalies, subjektyviu suinteresuotumu skelbti trečiojo suinteresuoto asmens turtą. Be to, pareiškėjo argumentai, kad asmuo dėl savo veiklos pobūdžio neveikia kaip viešojo administravimo subjektas ar valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, nesudaro pagrindo teigti, jog šio asmens veikla neturi viešojo pobūdžio ir negali būti laikoma viešojo intereso objektu, yra lingvistiškai neteisingas teisės normos aiškinimas, kadangi A (vykdomas verslas) nuolatinė veikla neturi reikšmės viešiesiems interesams. Taigi nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pareiškėjas, Publikacijose skelbdamas A turtą, siekė viešinti kito asmens privataus gyvenimo aplinkybes be jo sutikimo. Kai nėra pagrindžiamas visuomenės interesas tokias aplinkybes žinoti, tai akivaizdžiai pažeidžia saviraiškos laisvės ir privataus asmens gyvenimo apsaugos pusiausvyrą. Vadinasi, A nelaikytina viešuoju asmeniu, nes dėl einamų pareigų arba darbo pobūdžio nuolat nedalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, jos sprendimai bei nuolatinė veikla neturi reikšmės viešiesiems reikalams.

20.       Antras pareiškėjo argumentas – Publikacijomis nebuvo pažeisti informacijos teisingumo, tikslumo ir nešališkumo principai (Įstatymo 3 str. 3 d.), nes trečiojo suinteresuoto asmens valdomo turto vertė yra vertinamoji, o ne konstatuojama kaip absoliutus faktas. Šiuo aspektu teismas vertino, kad svarbu nustatyti, ar Publikacijose yra paskelbta tiksli ir nešališka informacija, ar paskelbta žinia, ar nuomonė. Todėl teismas pažymėjo, kad, vertinant konkrečius teiginius, būtina atsižvelgti į visą aplinkybių kontekstą, t. y. teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, tekstinę konstrukciją, duomenų sisteminimo ir dėstymo būdą, sąsajas su kitais teiginiais. Pagal Įstatymo nuostatas, atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, LAT suformuotą praktiką, būtina įvertinti Publikacijose pateiktą informaciją ne tik bendrine ir teisine prasme, bet atsižvelgti į visą paskelbtos informacijos turinį, kontekstą ir informacijos paskleidimo tikslą. Pareiškėjas paaiškinimuose Tarnybai ir teismui teigė, kad žurnale „Top“ yra pateikiama informacija apie įvairius asmenis, kurie yra reitinguojami pagal turto vertę, kad minėtame žurnale nurodoma, kaip buvo apskaičiuojama turto vertė, bei kad ši informacija pateikiama ne kaip faktas, o kaip subjektyvus redakcijos vertinimas.

21.       Tačiau teismas, įvertinęs žurnalo „Top“ pirmąjį puslapį, pastebėjo, kad „Asmenų turto vertė apskaičiuota remiantis viešai prieinama informacija žiniasklaidoje, Valstybinei mokesčių inspekcijai bei Registrų centrui pateiktomis deklaracijomis ir ataskaitomis. Apskaičiuota įmonių vertė buvo padalijama jų akcininkams, įvertintas ir asmeninis turtas, turint apie jį žinių. Žemės sklypų ir kito nekilnojamojo turto vertė apskaičiuota pagal rinkos kainas, todėl ji gali nesutapti su viešųjų asmenų pateiktomis turto deklaracijomis“, t. y. žurnale paaiškinta, kokiais duomenimis vadovaujantis buvo apskaičiuota turto vertė, o publikacijoje „Turtingiausios Lietuvos moterys: kas jos tokios?“ (www.alfa.lt, 2018 m. gruodžio 7 d.) tokia informacija apskritai nebuvo paskelbta. Tačiau buvo paskelbta konstatuojamoji informacija apie A turto vertę ((duomenys neskelbtini) mln. Eur), t. y. ginčo Publikacijose pateikta žinia, o ne nuomonė, nes nėra požymių, jog suma tik apytikslė. Todėl, atsižvelgusi į šias aplinkybes, Tarnyba Sprendime pagrįstai konstatavo, kad informacija pateikiama ne kaip nuomonė, tačiau kaip objektyviai egzistuojantis faktas. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad buvo paskelbta vertinamoji informacija.

22.       Vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A858-1309/2012), teismas pažymėjo, kad A yra privatus asmuo, todėl nėra viešo ir patikimo šaltinio, kuris tiksliai ir teisingai atspindėtų jos turto vertę. Be to, informacijos teisingumą privalo patvirtinti viešosios informacijos rengėjas, kuris turi teisę pats pasirinkti jos pagrindimo būdą. Pateikdamas argumentus teismui, pareiškėjas neminėjo paaiškinimuose Tarnybai teiktos informacijos, apskritai nenurodė, kad Publikacijose pateikta informacija yra tiksli, nepriekaištinga ir neginčijama. Šios aplinkybės aiškiai patvirtina skelbiamo A  turto dydžio netikslumą, ką pareiškėjas pripažino teismo posėdyje. Teismas atkreipė dėmesį, kad jeigu viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) publikacijose naudoja informaciją, paremtą prielaidomis, tokio visuomenės informavimo negalima laikyti sąžiningu. Todėl Publikacijose paskelbta A turto vertė, teismo vertinimu, neatitinka tikrovės, yra netiksli, ką teismo posėdyje pripažino ir pareiškėjas.

23.       Teismo manymu, pareiškėjo pasirinktas skaičiavimo metodas (siekiant apskaičiuoti A turtą) negali atspindėti tikrosios turto vertės, tačiau nepaisydamas faktų abejotino pobūdžio, pareiškėjas Publikacijose reitingavo verslininkus (taip pat ir A), kad jų turto vertė būtų tiksli ir teisinga, visuomenei sudarytas įspūdis, kad turto vertė yra būtent tokia ar labai artima tokiai, nors skelbiama tik viešai prieinama informacija. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, laikė, kad pareiškėjas Publikacijose paskelbė netikslią A turto vertę (tai pareiškėjas patvirtino teismo posėdyje), o tai nesuderinama su pagrindinių visuomenės informavimo principų reikalavimu, jog viešoji informacija turi būti skelbiama teisingai, tiksliai ir nešališkai (Įstatymo 3 str. 3 d.).

24.       Trečiasis pareiškėjo argumentas – informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes. Teismas pažymėjo, kad atvejis, kai gali būti taikoma Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies išimtis, nagrinėjamu apskritai negali būti svarstomas, nes jis taikytinas tik viešiesiems asmenims. Asmens priskyrimo viešųjų asmenų kategorijai kriterijai nustatyti Įstatymo 2 straipsnio 78 dalyje. A neatitinka nei vieno iš nurodytų kriterijų – dėl einamų pareigų nuolat nedalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, neturi viešojo administravimo įgaliojimų, neadministruoja viešųjų paslaugų teikimo, jos nuolatinė veikla neturi reikšmės viešiesiems reikalams. Tai, kad verslas siejamas su A, yra gerai žinomas visuomenėje bei kelią susidomėjimą ja, nereiškia, kad jos, kaip privataus asmens, privatus gyvenimas gali būti atskleidžiamas plačiajai visuomenei.

25.       Teismo vertinimu, ne tik privataus, bet ir viešojo asmens atvaizdas bei kita privati informacija negali būti skelbiama visais atvejais, nesant asmens sutikimo. Todėl A fotonuotrauka, kurioje užfiksuotas tik jos atvaizdas, neatskleidžia jokių visuomeninę reikšmę turinčių privataus gyvenimo aplinkybių ar asmeninių savybių, kaip ir kita publikacijose skelbiama privati informacija. Visuomenei nėra jokios būtinybės žinoti, kaip atrodo A, kur gimė, kur gyvena, koks amžius, šeiminis statusas, turto dydis. Visuomenės intereso žinoti tam tikrą informaciją apie kitą asmenį negalima sutapatinti su visuomenės interesu patenkinti smalsumą ar pritraukti skaitytojų dėmesį tam, kad būtų patenkintas visuomenės informavimo priemonės komercinis interesas. Informacijos apie asmens privatų gyvenimą paskelbimas tam, kad publikacija įgytų sensacingą atspalvį, negali būti kvalifikuojamas kaip teisėto ir pagrįsto visuomenės intereso patenkinimas (LAT civilinės bylos Nr. 3K-7-2/2008; Nr. 3K-3-481/2012).

26.       Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu dėl ankstesniais metais skelbiamų turtingiausiųjų asmenų sąrašų, kada buvo skelbiama beveik identiško turinio informacija, tačiau A dėl to jokių pretenzijų nereiškė, nes tik pats asmuo yra kompetentingas nuspręsti, ar informacijos apie jo privatų gyvenimą paskelbimas nepadarys jam žalos, nes asmens sutikimas paskleisti informaciją apie jo privatų gyvenimą apima ir neigiamų padarinių atsiradimo rizikos prisiėmimą, pasirinkti, kokia asmens privataus gyvenimo dalis gali būti prieinama visuomenei, yra asmens teisė (LAT 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2008). Ginčo atveju prioritetas turi būti teikiamas trečiojo suinteresuoto asmens teisei į privatų gyvenimą, o ne pareiškėjo laisvei skleisti informaciją arba visuomenės teisei žinoti. Pareiškėjas daugiau kitų argumentų, kad A yra viešasis asmuo ar galėtų būti tokiu laikomas dėl savo užimamų pareigų ar visuomenei reikšmingos veiklos, nepateikė, todėl šiuo aspektu Sprendimas laikytas teisėtu bei pagrįstu.

27.       Teismas pažymėjo, kad vien faktas, jog A yra (duomenys neskelbtini), jokiu būdu nereiškia, jog ji netenka privatumo apsaugos, jos privatūs duomenys neturi jokios visuomeninės reikšmės, ypač pabrėžiant, kad visuomenei žinomą veiklą vykdo ne fizinis asmuo, o su juo siejamas juridinis asmuo. A, kaip (duomenys neskelbtini), vardo ir pavardės skelbimas negali būti pateisintas viešuoju interesu. Todėl, atsižvelgus į ginčo Publikacijų turinį, nėra pagrindo spręsti, kad trečiojo suinteresuoto asmens, kaip privataus asmens, privačių asmens duomenų visuma tenkina viešąjį interesą tokią informaciją žinoti. Teismas atkreipė dėmesį į A teismo posėdyje, skunde Tarnybai išreikštą nerimą dėl šeimos ir vaikų saugumo, nes viešai paskelbta informacija apie turto vertę tapo prieinama neapibrėžtam asmenų ratui ir gali būti panaudota neteisėtiems tikslams. Teismo posėdyje ji paaiškino, kad apie paskelbtą informaciją (turtą) (duomenys neskelbtini) sužinojo jos (duomenys neskelbtini), po paskelbtos informacijos buvo (duomenys neskelbtini), todėl (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiajame komisariate yra pradėtas ikiteisminis tyrimas (duomenys neskelbtini).

28.       Pareiškėjo manymu, ginčo Sprendimu nepagrįstai ribojama tarptautiniu ir nacionaliniu lygiu garantuojama saviraiškos ir informacijos laisvė bei visuomenės interesas būti informuotai, t. y. sukurtas precedentas, įtvirtinantis cenzūrą. Teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 44 straipsnio nuostatas, cenzūra yra draudžiama, neleidžiama valstybės institucijoms, politinėms partijoms, valstybės politikams ir pareigūnams kištis į visuomenės informavimo priemonių ar žurnalistų veiklą. Laisvė gauti ir skleisti informaciją yra įtvirtinta Konstitucijos 25 straipsnyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į saviraiškos laisvę, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, tačiau ši laisvė nėra absoliuti. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad laisvė gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Pagal Konvencijos 10 straipsnio 2 dalį, naudojimasis teise į saviraiškos laisvę dėl to, kad tai yra susiję ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti priklausomas nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų, kurie nustatyti įstatymo ir kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje, siekiant apsaugoti, be kita ko, kitų asmenų garbę ar teises (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A62-787/2011, Nr. A858-1309/2012).

29.       Atsižvelgęs į šias teisės aktų nuostatas, teismų praktiką, teismas darė išvadą, kad atsakovas ginčijamu Sprendimu jokiais būdais nesiėmė veiksmų, kurie būtų suvokiami kaip tiesioginis kišimasis į visuomenės informavimo priemonių veiklą, taip pat negali drausti šios veiklos ar kaip nors ją riboti. Tačiau viešai paskleistos informacijos turinys dažnai tampa asmens teisės skleisti informaciją ir kitų žmogaus teisių, kurias saugo įstatymas, konflikto objektu. Todėl Tarnybos pareiga yra prižiūrėti, kad nebūtų pažeidžiama visuomenės interesų – teisės gauti teisingą, objektyvią ir nešališką informaciją bei kitų žmogaus teisių (garbės ir orumo, privatumo, asmens duomenų) apsaugos – pusiausvyra, t. y. Tarnyba turi užtikrinti, kad viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai sąžiningai ir atsakingai naudotųsi jiems suteikta teise skleisti informaciją bei idėjas. Tarnybai pagal Įstatymo nuostatas pavesta ne tik pagrindinių visuomenės informavimo principų bei žmogaus teisių apsaugos reikalavimų priežiūra, bet ir suteikti įgaliojimai reaguoti į Įstatymo bei kitų įstatymų ir teisės aktų, reglamentuojančių visuomenės informavimo sritį, pažeidimus. Pagal Įstatymo nuostatas Tarnyba turi teisę priimti įspėjančiojo ar įpareigojančio pobūdžio sprendimus bei taikyti administracinę atsakomybę. Tačiau Tarnyba, atlikdama įstatymu pavestas funkcijas, negali imtis veiksmų, kurie būtų suvokiami kaip tiesioginis kišimasis į visuomenės informavimo priemonių veiklą (cenzūra), negali drausti šios veiklos ar kaip nors ją riboti, negali reikalauti atskleisti informacijos šaltinį.

30.       Teismo vertinimu, Tarnyba, išnagrinėjusi A skundą, priimdama ginčijamą Spendimą, jokiu būdu nekvestionavo pareiškėjo galimybės rengti turtingiausių asmenų sąrašus, tačiau pažymėjo, kad toks saviraiškos realizavimas nėra absoliutus, nereiškia asmenų, įtrauktų į šiuos sąrašus, besąlyginio neturtinių teisių praradimo. Pareiškėjo pareiga laikytis Įstatymo, BDAR reikalavimų negali būti prilyginta cenzūrai. Kiekvienas, kuris skleidžia informaciją viešai, privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, o viešosios informacijos rengėjų (skleidėjų) veiklos reguliavimas nėra cenzūra, todėl šiuo aspektu Sprendimas irgi yra teisėtas bei pagrįstas.

31.       Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, jog nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, todėl jis atmestas kaip nepagrįstas. Be to, atkreipė dėmesį, kad itin panašioje byloje, vykusioje tarp tų pačių šalių, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės identiškai vertino analogiškas aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3327-492/2018).

32.       Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas ginčijamą Sprendimą gavo laiku, nes šį Sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teise apskųsti priimtą Sprendimą. Įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį, teismas laikė, kad jis atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

33.       Teismas, įvertinęs byloje esančių aplinkybių visumą, darė išvadą, kad Tarnyba skundžiamame Sprendime nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, tinkamai įvertino ir išanalizavo nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, Sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuo grindžiamos padarytos išvados, todėl Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo nurodytais argumentais.

34.       Teismui atmetus pareiškėjo skundą, pareiškėjui nepriteistos teismo išlaidos.

III.

35.       Pareiškėjas UAB „Naujienų centras“ (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašoma sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą su prašymu dėl konsultacinės išvados pagal Konvencijos 16-ąjį Protokolą pateikimo ir priteisti žyminį mokestį bei kitas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

35.1.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimu nepagrįstai nuspręsta, kad A nėra viešasis asmuo. Pačiame Įstatyme (2 str. 78 d.) pripažįstama, kad tam, jog fizinis asmuo galėtų būti pripažintas viešuoju asmeniu, nebūtina, jog šis eitų valstybės politiko, teisėjo, valstybės ar savivaldybės pareigūno, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovo pareigas. Šiuo aspektu svarbiausia, jog nurodyto asmens nuolatinė veikla turėtų reikšmės viešiesiems reikalams. Be to, teismo sprendime „viešojo asmens“ samprata išaiškinta nepagrįstai siaurai ir izoliuotai, ignoruojant tarptautinėje bei nacionalinėje praktikoje pateikiamus „viešojo asmens“ sampratos elementus. Turtingiausi verslininkai savaime gali dominti visuomenę bei žiniasklaidą, turinčią pagrįstą susidomėjimo tokiais verslininkais teisę. A yra laikytina viešuoju asmeniu tiek dėl savo veiklos (yra Lietuvos Respublikoje žinoma verslininkė), tiek dėl visuomeninės padėties (yra tarp turtingiausių Lietuvos Respublikos fizinių asmenų). Teismo teiginys, jog A nėra viešasis asmuo, yra nemotyvuotas. Publikacijoje pateikiama informacija yra susijusi su A verslu, veikiančiu (duomenys neskelbtini) sektoriuose. Visos šios nurodytos sritys turi ypatingai didelę reikšmę tiek visuomenei bendrai, tiek ir jos individualiems nariams. Be to, su A siejamas verslas yra susijęs ir su politika – pagal viešai skelbiamą informaciją matyti, kad UAB „B“ finansuoja politines partijas.

35.2.                      Teismo sprendimu nepagrįstai nuspręsta, kad Publikacijomis neva buvo pažeisti informacijos teisingumo, tikslumo ir nešališkumo principai (Įstatymo 3 str. 3 d.). Publikacijose pateikti teiginiai yra žinios kriterijaus neatitinkanti vertinamojo pobūdžio informacija. Turtingiausių Lietuvos asmenų sąrašas yra sudaromas vertinant viešai prieinamą informaciją apie asmenų valdomas įmones, verslo sandorius ir kitas aplinkybes, susijusias su tiesiogiai ar netiesiogiai valdomu verslu. Taigi Publikacijose nurodytų asmenų valdomo verslo vertė yra nustatoma / įvertinama, o ne konstatuojama kaip absoliutus faktas. Publikacijose yra naudojami tokie vertinamąjį pobūdį rodantys žodžiai kaip „turtas vertinamas“ ar „vertinamu turtu“ ir kt., kas patvirtina, kad Publikacijose pateikiami teiginiai yra subjektyvi autorių nuomonė. Publikacijoje Nr. 1 pateikiama informacija, kaip apskaičiuota minėtų asmenų turto vertė. Publikacijoje Nr. 2 taip pat yra duodama nuoroda į skelbiamos informacijos šaltinį – Publikaciją Nr. 1. Teismas neatsižvelgė ir į skunde nurodytas aplinkybes, jog gerojoje užsienio valstybių praktikoje pripažįstama, jog analogiškuose turtingiausių asmenų sąrašuose yra skelbiama vertinamojo pobūdžio informacija ir apmąstymai, tačiau ne objektyvi ar absoliutaus „tikrumo“ kriterijų galinti atitikti žinia. Apskritai neegzistuoja ir negali egzistuoti vienas šaltinis, kuriame galėtų būti pateikiami neginčijami ir absoliučiai objektyvūs duomenys, kiek yra vertas vieno ar kito asmens turtas. Todėl turto vertės nurodymas Publikacijose neabejotinai yra suprantamas kaip atlikto vertinimo / tyrimo rezultatas, o ne kaip objektyvaus ir neginčijamo fakto konstatavimas. Publikacijose paskelbta informacija atitinka teisingumo, tikslumo ir nešališkumo principus, įtvirtintus Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, nes Publikacijose pateikti teiginiai yra ne konstatuojamojo, faktinio pobūdžio, tačiau subjektyvi Publikacijų autorių pateikiama nuomonė. Teismo sprendimu pritaikytas itin aukštas ir praktiškai neįgyvendinamas „tikslios“ informacijos standartas. Be to, teismo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. eA-3327-492/2018 faktinės aplinkybės buvo iš esmės skirtingos, t. y. nurodytoje byloje teismas vertino ne turtingiausiųjų asmenų sąrašuose pateikiamą informaciją, tačiau pranešimus dėl galimai nesąžiningos asmens veiklos.

35.3.                      Teismo sprendimu nepagrįstai nuspręsta, kad Publikacijose paskelbta informacija pažeidė A teisę į privatų gyvenimą (Įstatymo 14 str. 1 ir 2 d.). Minėtas teiginys iš esmės buvo grindžiamas vien vertinimu, jog A nėra laikytina viešuoju asmeniu, kuris neteisingas. Be to, Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ne absoliutus draudimas visais atvejais skelbti bet kokią galimai privačią informaciją apie asmenį, bet pareiga užtikrinti privačios informacijos apsaugą. Pareiškėjas skunde išsamiai pagrindė, kad Publikacijų tikslas nebuvo paskleisti galimai privačią informaciją apie A. Priešingai, Publikacijose pateikto sąrašo tikslas buvo pagerbti verslui nusipelniusius asmenis, prisidedančius prie gerovės Lietuvoje kūrimo, taip pat informuoti visuomenę apie reikšmingus verslo procesus, vykstančius Lietuvoje, bei pateikti verslo aplinkos bei konkrečių verslo kūrėjų ir valdytojų apžvalgą. Priešingai nei sprendė teismas, Publikacijose skelbiama informacija nėra privataus pobūdžio. Publikacijose paskelbta informacija buvo susijusi su išimtinai viešojo pobūdžio duomenimis, apie kuriuos viešai skelbiama atitinkamuose viešuosiuose registruose. Publikacijose skelbta A nuotrauka akivaizdžiai nėra daryta A privataus gyvenimo sferoje. Net ir tuo atveju, jeigu Publikacijose nurodyta informacija būtų pripažinta privačia (su kuo pareiškėjas nesutinka), tokios informacijos atskleidimas patektų į Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies ribas ir galėtų būti atliekamas be atitinkamo A sutikimo.

35.4.                      Teismo sprendimu nepagrįstai nuspręsta, kad Publikacijose paskelbti duomenys pažeidė BDAR 6 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus ir BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtintus asmens duomenų tvarkymo principus. Pagal ESTT praktiką šiam tikslui reikia įvertinti, ar yra (i) duomenų valdytojo ar trečiosios šalies teisėtas interesas, (ii) būtinumas tvarkyti duomenis, ir, ar (iii) duomenų valdytojo ar trečiosios šalies interesai yra viršesni už duomenų subjekto interesus. Šiuo atveju teisėtas interesas yra žurnalistikos laisvė ir visuomenės teisė žinoti. Būtinumas tvarkyti asmens duomenis, naudojamus Publikacijose, grindžiamas visuomenės teise žinoti. Teismas turėjo vadovautis EŽTT nustatytais kriterijais (2017 m. birželio 27 d. sprendimo byloje Satakunnan Markkinapörssi Oy ir Satamedia Oy prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 931/13, 165 p.), į kuriuos turėjo būti atsižvelgta, vertinant, ar viešasis interesas nusvėrė asmens teisę į privatų gyvenimą. Teismas jais nesivadovavo. Pareiškėjo vertinimu, visuomenė turi pagrįstą interesą (kuris nusveria asmens teisę į privataus gyvenimo apsaugą) žinoti apie asmenį, kurio kontroliuojamas verslas turi tokią reikšmingą įtaką Lietuvos gyvenimui – kontroliuoja solidžią (duomenys neskelbtini) prekybos rinkos dalį ir neapsiriboja vien tik (duomenys neskelbtini) verslu, aktyviai prisideda prie visuomeninio gyvenimo ir įvairių paramos projektų, asmens kontroliuojamos įmonės yra vienos didžiausių Lietuvos mokesčių mokėtojų ir vienos didžiausių Lietuvos įmonių, kurios yra ir darbdaviai tūkstančiams darbuotojų. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas tariamai pažeidė BDAR 6 straipsnio 1 dalies a punktą, pagal kurį yra reikalinga gauti asmens sutikimą, nes nagrinėjamu atveju duomenys tvarkomi kitu pagrindu, t. y. BDAR 6 straipsnio 1 dalies f punkto pagrindu.

35.5.                      Teismo sprendimu nepagrįstai nuspręsta, kad Publikacijose paskelbti duomenys pažeidė BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtintus asmens duomenų tvarkymo principus. Kadangi asmens duomenys buvo tvarkomi BDAR 6 straipsnio 1 dalies f punkte įtvirtintu pagrindu, asmens sutikimo nereikėjo gauti. Teismas neįvertino, kad sąžiningumo ir skaidrumo reikalavimai pareiškėjui nagrinėjamu atveju apskritai nebuvo taikomi. Be to, informacija apie A buvo surinkta iš viešų šaltinių – viešų duomenų bazių, valstybės įmonės Registrų centro informacijos, publikacijų viešuose šaltiniuose, laikraščių, žurnalų ir kt. Sprendimu sukurta teisiškai ydinga situacija, kai Tarnybos sprendimu konstatuoti Įstatymo pažeidimai automatiškai suponuoja ir BDAR įtvirtintų reikalavimų asmens duomenų tvarkymui pažeidimus.

35.6.                      Tarnybos bei teismo sprendimais nepagrįstai ribojama tarptautiniu ir nacionaliniu lygiu garantuojama saviraiškos ir informacijos laisvė bei visuomenės interesas būti informuotai. Nors remiantis EŽTT praktika saviraiškos laisvė ir nėra absoliuti bei tam tikrais atvejais gali būti ribojama, itin svarbu, kad kilus saviraiškos laisvės ir kitos asmens teisės, pvz., teisės į privatų gyvenimą, konfliktui, šias teises reikia gerbti vienodai, nė vienai iš jų nesuteikiant išankstinio prioriteto. Šiame kontekste pareiškėjas mano, kad egzistuoja pagrindas sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į EŽTT su prašymu dėl konsultacinės išvados pagal Konvencijos 16-ąjį Protokolą pateikimo šiais klausimais: „Ar EŽTK 8 ir 10 str. turi būti aiškinami taip, kad visuomenė turi viešą interesą žinoti apie turtingiausius ir įtakingiausius šalies verslininkus, o visuomenės informavimo priemonės – teisę apie tokius asmenis informuoti visuomenę?“; „Ar EŽTK 8 ir 10 str. turi būti aiškinami taip, kad visuomenė turi viešą interesą žinoti apie turtingiausius ir įtakingiausius šalies verslininkus, o visuomenės informavimo priemonės – teisę apie tokius asmenis informuoti visuomenę paskelbiant tokių asmenų sąrašus, juos reitinguojant (pvz., TOP 100 turtingiausių) ir nurodant turto vertę, vardus ir pavardes?“.

36.       Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

37.       Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad A laikytina viešuoju asmeniu. Anot atsakovo, apeliaciniame skunde dėstomi argumentai neatitinka Įstatymo 2 straipsnio 78 dalies ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (2011 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-787/2011; 2012 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-259/2012; 2020 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1056-442/2020). Trečiojo suinteresuoto asmens veikla negali būti laikoma nuolatine veikla, turinčia reikšmės viešiesiems reikalams. Galimas asmens žinomumas tam tikrai visuomenės daliai jokiu būdu negali būti tapatinamas su asmens viešumu.

38.       Atsakovas nesutinka, kad Publikacijose trečiojo suinteresuoto asmens turto vertė yra vertinamojo, o ne konstatuojamojo pobūdžio informacija. Asmens turto vertė prie jo pavardės paskelbta kaip konstatuojamoji, niekaip nenurodant, kad turto vertė yra apytikslė. Eiliniam skaitytojui nėra sukeliamos abejonės, kad nurodyta vertė gali būti netiksli ir neteisinga. Visuomenei sudaromas įspūdis, kad turto vertė yra būtent tokia arba artima tokiai, nors skelbiama tik viešai prieinama informacija. Apelianto teiginys, kad privačiai informacijai apie trečiąjį suinteresuotą asmenį taikoma teisės į privatumą išimtis (Įstatymo 14 str. 3 d.), nepagrįstas, nes trečiasis suinteresuotas asmuo laikytinas privačiu asmeniu, o išimtis taikoma tik viešiesiems asmenims. Ginčo atveju prioritetas turi būti teikiamas teisei į privatų gyvenimą, o ne apelianto teisei skleisti informaciją arba visuomenės teisei žinoti, nes paskelbta informacija tenkina ne visuomenės interesą žinoti, o išimtinai tik žmonių smalsumą. Apeliantas nepagrįstai pateisina teisės į privatumą ribojimą dėl to, kad informacija anksčiau buvo skelbiama viešai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2115-525/2016). Šiuo atveju trečiojo suinteresuoto asmens privatūs duomenys neatskleidžia jokių viešąjį interesą tenkinančių aplinkybių.

39.       Atsakovas mano, kad apeliantas neteisingai nurodo, jog duomenų skelbimui nereikėjo A sutikimo. Įsigilinęs į Publikacijų turinį, teismas pagrįstai konstatavo, kad privačios informacijos apie A paskelbimas netenkino viešojo intereso tokią informaciją žinoti. Apeliaciniame skunde pareiga laikytis Įstatymo reikalavimų prilyginama saviraiškos ir informacijos laisvės ribojimui. Apelianto pareiga laikytis Įstatymo ir BDAR negali būti prilyginama cenzūrai. Atsakovas nesutinka su apelianto pasiūlymu kreiptis į EŽTT, nes pagal EŽTT praktiką būtent nacionaliniai teismai gali geriausiai įvertinti, kaip gerai visuomenėje yra žinomas asmuo (ypač kai jis daugiausia žinomas nacionaliniu lygiu), kad galėtų būti laikomas viešuoju asmeniu. Atsakovas taip pat akcentuoja, kad visas pareiškėjo sudarytas turtingiausiųjų asmenų sąrašas nebuvo vertinamas, Sprendimas priimtas išimtinai tik trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu.

40.       Trečiasis suinteresuotas asmuo A pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o klausimą dėl kreipimosi į EŽTT spręsti teismo nuožiūra.

41.       Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, jog A yra viešas asmuo. Teismas sprendime teisingai konstatavo, kad asmens žinomumas ir asmens viešumas nėra tapačios sąvokos, o aiškinant Įstatyme apibrėžtą viešojo asmens sąvoką, pagrindinis asmens priskyrimo viešųjų asmenų kategorijai požymis yra asmens nuolatinės veiklos reikšmė viešiesiems reikalams. Teismai nėra suformavę praktikos, kad turtingiausi verslininkai savaime gali dominti visuomenę bei žiniasklaidą, turinčią pagrįstą susidomėjimo tokiais verslininkais teisę, priešingai – buvimas verslininku nereiškia, kad asmuo yra viešasis asmuo ir jis turėtų tikėtis didesnio dėmesio, o jo privatus gyvenimas nėra saugomas. Teismas teisingai pažymėjo, kad A nelaikytina viešuoju asmeniu, nes dėl einamų pareigų arba darbo pobūdžio nuolat nedalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, jos sprendimai bei nuolatinė veikla neturi reikšmės viešiesiems reikalams. Akivaizdu, kad pareiškėjas, paskelbdamas informaciją, įskaitant informaciją apie A, tenkino ne visuomenės gerovę, o žmonių smalsumą. Publikacijose minimos bendrovės jau daugiau kaip 16 metų neturi nieko bendra su politinėmis partijomis ar jų finansavimu. Verslininkai paprastai laikomi viešaisiais asmenimis tada, kai patys deklaruoja tokią poziciją (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2007). A savęs niekada nedeklaravo visuomenei kaip viešojo asmens. Visuomenės gerovei gal ir galėtų daryti įtaką informacija apie asmens veiklą, tačiau tikrai ne informacija apie asmens turto dydį, kuri, be viso to, neatitinka tikrovės.

42.       A nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytu teiginiu, kad Publikacijose skelbiama informacija nėra privataus pobūdžio. Pareiškėjas skunde nenurodė svarbios aplinkybės, jog A savo nesutikimą su skelbiama informacija jau buvo išreiškusi iki skundo Tarnybai padavimo – A kelis kartus kreipėsi į pareiškėjo direktorių, rašydama elektroninius laiškus, tačiau jos laiškai buvo ignoruojami, į juos nebuvo atsakoma. Skelbiamas turto dydis skaitine išraiška nėra pagarbos išraiška asmenims, nes skelbiamoje informacijoje nėra nurodoma, kaip nusipelnė šie asmenys, pvz., kaip prisidėjo prie visuomenės ir valstybės gerovės, kiek sumokėjo mokesčių į biudžetą, kiek įdarbino asmenų, kam skyrė paramą, kokius gavo apdovanojimus ir pan. Tokios skambios žurnalo antraštės ir frazės, pvz., „iššifruoti milijonai“, „kam kapitalą krauna mūsų šalies gyventojai“, „išskyrėme penkis asmenis bei šeimas, prie kurių klestėjimo prisideda ir dirbantys mūsų šalies žmonės“, tai pat pateikiant informaciją apie pačią A pavartota frazė (duomenys neskelbtini) ir pan. – neturi visuomeninės reikšmės, o siekia sukurti sensaciją.

43.       A vertinimu, asmens duomenų tvarkymas žurnalistikos tikslais be duomenų subjekto sutikimo yra pateisinamas tik esant viešajam interesui. Visuomenės intereso turėti klaidingą informaciją, kokia buvo paskelbta apie A turtą ar asmenį, nėra, tuo tarpu tokios informacijos paskleidimas kelia grėsmę jos privatumui, turi poveikį ne tik jai pačiai, bet ir kitiems jos šeimos nariams. A nėra viešasis asmuo, dėl užimamų pareigų neprivalo teikti turto deklaracijos, taigi duomenys apie jos turtą ir pajamas taip pat nėra vieši.

        Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

44.       Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos Sprendimo dalių, kuriose: 1) nuspręsta pripažinti A patikslintą skundą iš dalies pagrįstu; 2) įspėti UAB „Naujienų centras“ dėl Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir 14 straipsnio 1 ir 2 dalies pažeidimų bei reikalauti pašalinti pažeidimus iš Publikacijos Nr. 2; 3) pareikšti papeikimą UAB „Naujienų centras“ dėl BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkto ir 6 straipsnio 1 dalies a punkto pažeidimų.

45.       Ginčijamas Sprendimas priimtas pagal trečiojo suinteresuoto asmens A skundą dėl dviejų publikacijų, kuriose informacija apie trečiąjį suinteresuotą asmenį buvo pateikta turtingiausių Lietuvoje žmonių sąraše (Publikacijoje Nr. 1) bei turtingiausių Lietuvoje moterų sąraše (Publikacijoje Nr. 2).

46.       Ginčijamame Sprendime konstatuota, kad buvo pažeista Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, 14 straipsnio 1 ir 2 dalys bei BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punktas bei 6 straipsnio 1 dalies a punktas. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo UAB „Naujienų centras“ skundą atmetė.

Dėl Sprendimo dalies, kurioje konstatuotas Įstatymo 14 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimas

47.       Visuomenės informavimo įstatymo (2018 m. rugsėjo 11 d. įstatymo Nr. XIII-1470 redakcija) 14 straipsnyje yra nurodyta: „1. Rengiant ir platinant viešąją informaciją, privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą. 2. Informaciją apie privatų gyvenimą galima skelbti, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytus atvejus, tik jei tas žmogus sutinka. 3. Informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą. Be to, informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes.“

48.       Ginčijamame Sprendime nurodyta, kad Publikacijoje Nr. 1 buvo paskelbta informacija apie trečiąjį suinteresuotą asmenį – vardas, pavardė, nuotrauka, šeimyninė padėtis (duomenys neskelbtini), amžius, gimimo vieta (miestas), gyvenamoji vieta (miestas), turto vertė; Publikacijoje Nr. 2 buvo paskelbta – vardas, pavardė, amžius, turto vertė. Sprendime konstatuota, kad trečiasis suinteresuotas asmuo yra privatus asmuo, paskelbta informacija yra privati, nėra teisėto ir pagrįsto visuomenės intereso tokią informaciją žinoti, ji neatskleidžia jokių viešo pobūdžio detalių, kurias būtų galima atskleisti nesant trečiojo suinteresuoto asmens sutikimo, ir prieita prie išvados, kad viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai) pažeidė trečiojo suinteresuoto asmens teisę į privataus gyvenimo apsaugą.

49.       Taigi nagrinėjamoje byloje, be kita ko, kyla klausimas dėl santykio tarp pareiškėjo teisės į saviraiškos laisvę ir trečiojo suinteresuoto asmens teisės į privataus gyvenimo apsaugą.

Dėl teisės į saviraiškos laisvę

50.       Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 1 – 3  dalyse yra nurodyta: „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.“ Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pažymėjęs, jog „konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų. Ši laisvė – svarbi įvairių Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo prielaida, kadangi asmuo gali visavertiškai įgyvendinti daugelį savo konstitucinių teisių ir laisvių tik turėdamas laisvę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją. Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai.“ (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimas).

51.       Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į saviraiškos laisvę, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pamatų ir viena pagrindinių sąlygų jos progresui bei kiekvieno asmens savęs realizavimui. Atsižvelgiant į Konvencijos 10 straipsnio 2 dalį, ji taikoma ne tik informacijai ir idėjoms, kurios sutinkamos palankiai ar laikomos neįžeidžiančiomis ar sutinkamos abejingai, tačiau ir tokioms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir atviro mąstymo reikalavimai, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“. Kaip įtvirtinta Konvencijos 10 straipsnyje, saviraiškos laisvei yra taikomos išimtys, kurios, vis dėlto, turi būti aiškinamos siaurai, o ribojimų poreikis turi būti nustatytas įtikinamai (Europos Žmogaus Teisių Teismo plenarinės sesijos 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimas byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 5493/72, 49 p., ir, 2007 m. spalio 22 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Lindon, Otchakovsky-Laurens ir July prieš Prancūziją, pareiškimų Nr. 21279/02 ir 36448/02, 45 p., 2012 m. vasario 7 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje  Von Hannover prieš Vokietiją (no. 2), pareiškimų Nr. 40660/08 ir 60641/08, 101 p.).

52.       Svarbu yra atsižvelgti į esminį „viešojo sergėtojo“ vaidmenį, kurį žiniasklaida atlieka demokratinėje visuomenėje (Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos 1996 m. kovo 27 d. sprendimas byloje Goodwin prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 17488/90, 39 p., 1999 m. gegužės 20 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Bladet Tromsø ir Stensaas prieš Norvegiją, pareiškimo Nr. 21980/93, 59 p.). Nors ji privalo neperžengti tam tikrų ribų, konkrečiai, susijusių su kitų asmenų reputacija ir teisėmis, jos pareiga vis dėlto yra skleisti (būdu, atitinkančiu jos pareigas ir atsakomybę) informaciją ir idėjas visais viešojo intereso klausimais (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. vasario 24 d. sprendimas byloje De Haes ir Gijsels prieš Belgiją, pareiškimo Nr. 19983/92, 37 p., 2001 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Thoma prieš Liuksemburgą, pareiškimo Nr. 38432/97, 45 p., 2002 m. birželio 25 d. sprendimas byloje Colombani ir kt. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 51279/99, 55 p., 2017 m. birželio 27 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Satakunnan Markkinapörssi Oy ir Satamedia Oy prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 931/13, 125 p.).

Dėl teisės į pagarbą privačiam gyvenimui

53.       Konstitucijos 22 straipsnyje yra nurodyta: „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas.
Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami.
Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.“

54.       Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, tarp jų ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimas, 2019 m. sausio 11 d. nutarimai).

55.       Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 46 dalyje nurodyta, kad „privatus gyvenimas – asmeninis žmogaus, jo šeimos gyvenimas, gyvenamoji aplinka, kurią sudaro fizinio asmens gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija ir kitos privačios patalpos, kurias fizinis asmuo naudoja savo ūkinei, komercinei ar profesinei veiklai, taip pat fizinio asmens psichinė ir fizinė neliečiamybė, garbė ir reputacija, slapti asmeniniai faktai, fizinio asmens fotonuotraukos ar kiti atvaizdai, informacija apie fizinio asmens sveikatą, privatus susirašinėjimas ar kitoks ryšio palaikymas, fizinio asmens pažiūros, įsitikinimai, įpročiai ir kiti duomenys, kuriuos galima naudoti tik jam sutikus.“ To paties straipsnio 45 dalyje nustatyta, kad „privataus pobūdžio informacija – žmogaus teisės į privataus gyvenimo apsaugą užtikrinimo požiūriu neskelbtina informacija apie žmogaus asmeninį ir jo šeimos gyvenimą, jo sveikatą ir kt.“

56.       Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad privataus gyvenimo sąvoka yra plati ir jos negalima išsamiai apibrėžti. Ji apima aspektus, susijusius su asmens tapatybe, tokius kaip asmens vardas, nuotrauka, fizinis ir moralinis integralumas. Ši sąvoka taip pat apima teisę gyventi privačiai, negaunant nepageidaujamo dėmesio (2003 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Smirnova prieš Rusiją, pareiškimų Nr. 46133/99 ir 48183/99, 95 p.). Konvencijos 8 straipsnio garantija šiuo atžvilgiu pirmiausia yra skirta užtikrinti kiekvieno asmens asmenybės vystymąsi jo(s) santykiuose su kitais asmenimis, nepatiriant išorinio kišimosi (Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimas byloje Couderc ir Hachette Filipacchi Associés prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40454/07, 83 p.).

57.       Nors privatus asmuo, nežinomas visuomenei, gali reikalauti ypatingos apsaugos savo privačiam gyvenimui, taip nėra viešo asmens atveju (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. birželio 14 d. sprendimas byloje Minelli prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 14991/02). Nepaisant to, tam tikromis aplinkybėmis, net kai asmuo yra žinomas plačiajai visuomenei, ji(s) gali remtis „teisėtais lūkesčiais“, kad jo(s) privatus gyvenimas bus apsaugotas ir gerbiamas (Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos 2012 m. vasario 7 d. sprendimas byloje  Von Hannover prieš Vokietiją (no. 2), pareiškimų Nr. 40660/08 ir 60641/08, 97 p., 2015 m. lapkričio 10 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Couderc ir Hachette Filipacchi Associés prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40454/07, 84 p.).

58.       Tai, kad asmens duomenys jau yra viešai prieinami visuomenei, nebūtinai panaikina Konvencijos 8 straipsnio apsaugą šių duomenų atžvilgiu. Konvencijos 8 straipsnis nustato tam tikrą informacinio apsisprendimo teisę, leidžiančią asmenims remtis savo teise į privatumą dėl duomenų, kurie, nors neutralūs, renkami, tvarkomi ir skleidžiami kolektyviai ir tokia forma ir būdu, kad jų teisės pagal Konvencijos 8 straipsnį gali būti paveikiamos (Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos 2017 m. birželio 27 d. sprendimas byloje Satakunnan Markkinapörssi Oy ir Satamedia Oy prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 931/13, 134, 137 p.).

Dėl saviraiškos laisvės ir pagarbos privačiam gyvenimui santykio

59.       Kaip yra nurodęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, nors žiniasklaida neturi peržengti tam tikrų ribų, susijusių konkrečiai su kitų asmenų reputacija ir teisėmis, vis dėlto jos užduotis yra skleisti (būdu, atitinkančiu jos pareigas ir atsakomybes) informaciją ir idėjas visais viešojo intereso klausimais. Taigi, užduotis skleisti informaciją būtinai apima „pareigas ir atsakomybes“, taip pat ir ribas, kurias žiniasklaida privalo pati sau taikyti (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. liepos 16 d. sprendimą byloje Mater prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 54997/08, 55 p.). Ne tik žiniasklaida turi užduotį skleisti informaciją ir idėjas; visuomenė taip pat turi teisę jas gauti. Jei būtų kitaip, žiniasklaida negalėtų atlikti savo gyvybiškai svarbaus „viešojo sergėtojo“ vaidmens (Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos 1999 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Bladet Tromsø ir Stensaas prieš Norvegiją, pareiškimo Nr. 21980/93, 59, 62 p.; 2004 m. gruodžio 17 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Pedersen ir Baadsgaard prieš Daniją, pareiškimo Nr. 49017/99, 71 p.; 2012 m. vasario 7 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje  Von Hannover prieš Vokietiją (no. 2), pareiškimų Nr. 40660/08 ir 60641/08, 102 p.). Galiausiai, nors naujienų apie viešų asmenų privatų gyvenimą publikavimas yra paprastai pramogų, o ne švietimo tikslais, jos prisideda prie visuomenei prieinamos informacijos įvairovės ir neabejotinai patenka į Konvencijos 10 straipsnio saugomą sritį. Vis dėlto, tokia apsauga gali nusileisti Konvencijos 8 straipsnio reikalavimams, kai informacija yra privataus ir intymaus pobūdžio ir nėra viešo intereso ją skleisti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Mosley prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 48009/08, 131 p., 2015 m. lapkričio 10 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Couderc ir Hachette Filipacchi Associés prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40454/07, 89 p.).

60.       Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, teisės į saviraiškos laisvę ribojimas privalo būti nustatytas įstatymo, turėti vieną ar daugiau teisėtų tikslų ir būti „būtinas demokratinėje visuomenėje“ (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. birželio 27 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Satakunnan Markkinapörssi Oy ir Satamedia Oy prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 931/13, 141 p.). Taikant „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ testą, spręstina, ar ribojimas, dėl kurio skųstasi, atitiko „primygtinį visuomenės poreikį“, ar jis buvo proporcingas teisėtam tikslui, ir ar priežastys, pateiktos nacionalinių institucijų, siekiant jį pateisinti, yra tinkamos ir pakankamos (1979 m. balandžio 26 d. sprendimas byloje The Sunday Times prieš Jungtinę Karalystę (no. 1), pareiškimo Nr. 6538/74, 62 p., 2015 m. lapkričio 10 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Couderc ir Hachette Filipacchi Associés prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40454/07, 92 p.).

61.       Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs eilę kriterijų, kurie yra svarbūs, kai ieškoma pusiausvyros tarp teisės į privatumą ir saviraiškos laisvės (2012 m. vasario 7 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje  Von Hannover prieš Vokietiją (no. 2), pareiškimų Nr. 40660/08 ir 60641/08, 109–113 p., 2012 m. vasario 7 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Axel Springer AG prieš Vokietiją, pareiškimo Nr. 39954/08, 90–95 p.). Aktualūs kriterijai yra šie: prisidėjimas prie viešojo intereso diskusijų, atitinkamo asmens žinomumo laipsnis, naujienų reportažo tema, ankstesnis atitinkamo asmens elgesys, publikacijos turinys, forma ir pasekmės, ir, atitinkamais atvejais, aplinkybės, kuriomis nuotraukos buvo nufotografuotos. Kai nagrinėja skundą, pateiktą pagal 10 straipsnį, Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat analizuoja būdą, kuriuo informacija buvo gauta ir jos tikrumą, bei žurnalistams ar leidėjams skirtos nuobaudos sunkumą (Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimas byloje Couderc ir Hachette Filipacchi Associés prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40454/07, 93 p.).

Dėl asmens žinomumo

62.       Įstatymo 2 straipsnio 77 dalyje nurodyta, kad „viešasis asmuo – valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas fizinis asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams.“

63.       Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijos Nr. 1165 (1998) dėl teisės į privatumą 7 punkte įtvirtinta, kad viešieji asmenys yra asmenys, užimantys pareigas valstybės tarnyboje ir (ar) naudojantys viešuosius išteklius, ir, apskritai, visi tie, kurie atlieka reikšmingą vaidmenį visuomeniniame gyvenime (politikos, ekonomikos, meno, socialinėje, sporto ar bet kurioje kitoje srityje).

64.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad Įstatymo 2 straipsnio 77 dalyje yra aiškiai įvardytas asmenų priskyrimo viešųjų asmenų kategorijai požymis – asmens nuolatinė veikla turi turėti reikšmės viešiesiems reikalams, o tai reiškia, kad asmenų, atitinkančių nurodytoje įstatymo normoje įvardytus požymius, veikla turi būti viešojo intereso objektu (2021 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-323-492/2021, 43 p.).

65.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad viešuoju asmeniu ex officio (pagal pareigą) paprastai laikomi asmenys, dėl savo einamų pareigų, veiklos ar visuomeninės padėties nuolat sulaukiantys visuomenės dėmesio ir pagrįstai ją dominantys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-684/2016, 45 punktas, 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-684/2020, 41 punktas).

66.       Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad asmens viešumo ar žinomumo apimtis daro įtaką apsaugai, kuri taikoma jo(s) privačiam gyvenimui. Atitinkamo asmens vaidmuo ar pareigos bei veiksmų, kurie yra reportažo ir / ar nuotraukos tema, pobūdis, yra kitas svarbus kriterijus, susijęs su prieš tai minėtuoju (2012 m. vasario 7 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje  Von Hannover prieš Vokietiją (no. 2), pareiškimų Nr. 40660/08 ir 60641/08, 110 p.; 2006 m. gruodžio 14 d. sprendimas byloje Verlagsgruppe News GmbH prieš Austriją (no. 2), pareiškimo Nr. 10520/02, 34 p.; 2018 m. vasario 22 d. sprendimas byloje Alpha Doryforiki Tileorasi Anonymi Etairia prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 72562/10, 53 p.). Šiuo aspektu turėtų būti daromas skirtumas tarp privačių asmenų ir asmenų, veikiančių viešajame kontekste, tokių kaip politikai ar vieši asmenys. Taigi, nors privatus asmuo, nežinomas visuomenei, gali reikalauti ypatingos jo(s) privataus gyvenimo apsaugos, taip nėra viešų asmenų atveju (2005 m. birželio 14 d. sprendimas byloje Minelli prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 14991/02). Esminis skirtumas privalo būti nustatomas tarp atvejų, kai pranešami faktai, galintys prisidėti prie diskusijos demokratinėje visuomenėje, pavyzdžiui, susiję su politikais, vykdančiais savo oficialias funkcijas, ir atvejų, kaip paskelbiamos asmens, kuris tokių funkcijų nevykdo, privataus gyvenimo detalės (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2004 m. birželio 24 d. sprendimas byloje Von Hannover prieš Vokietiją, pareiškimo Nr. 59320/00, 63 p.). Nors pirmuoju atveju žiniasklaida atlieka savo „viešojo sergėtojo“ vaidmenį demokratinėje visuomenėje, skelbdama informaciją ir idėjas viešojo intereso klausimais, šis vaidmuo atrodo mažiau svarbus antruoju atveju. Taip pat, nors tam tikromis specifinėmis aplinkybėmis visuomenės teisė būti informuotai gali netgi apimti viešų asmenų privataus gyvenimo aspektus, ypač kai kalbama apie politikus, taip nebus tuo atveju, nepaisant to, kad atitinkamas asmuo yra gerai žinomas visuomenei, kai publikuotos nuotraukos ir lydintys komentarai yra susiję vien tik su asmens privataus gyvenimo detalėmis ir turi vienintelį tikslą patenkinti visuomenės smalsumą tuo klausimu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2004 m. birželio 24 d. sprendimas byloje Von Hannover prieš Vokietiją, pareiškimo Nr. 59320/00, 64 p.). Pastaruoju atveju saviraiškos laisvė turėtų būti aiškinama siauriau (2004 m. birželio 24 d. sprendimas byloje Von Hannover prieš Vokietiją, pareiškimo Nr. 59320/00, 66 p., 2009 m. liepos 23 d. sprendimas byloje Hachette Filipacchi Associés (ICI PARIS) prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 12268/03, 40 p., 2011 m. sausio 18 d. sprendimas byloje MGN Limited prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 39401/04, 143 p., 2012 m. vasario 7 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje  Von Hannover prieš Vokietiją (no. 2), pareiškimų Nr. 40660/08 ir 60641/08, 110 p.).

67.       Viešų asmenų teisė išlaikyti savo privatų gyvenimą slaptu yra iš principo platesnė tuo atveju, kai jie neužima jokių oficialių pareigų ir yra labiau ribota, kai jie tokias pareigas užima (Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimas byloje Couderc ir Hachette Filipacchi Associés prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40454/07, 119 p.). Šių motyvų taikymas apima, be politikų, bet kokius asmenis, kurie gali būti laikomi viešais asmenimis, konkrečiau, asmenis, kurie dėl savo veiksmų ar padėties pateko į viešumą (2017 m. sausio 19 d. sprendimas byloje Kapsis ir Danikas prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 52137/12, 35 p.). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad verslo magnatas, kuris turi ir valdo vieną iš šalies labiausiai prestižinių verslų, dėl savo padėties visuomenėje yra viešas asmuo (2006 m. gruodžio 14 d. sprendimas byloje Verlagsgruppe News GmbH prieš Austriją (no. 2), pareiškimo Nr. 10520/02, 36 p.).

68.       Ginčijamame Sprendime atsakovas, remdamasis Įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintu viešojo asmens apibrėžimu, nurodė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo neatitinka viešojo asmens kriterijų – neturi viešojo administravimo įgaliojimų, neadministruoja viešųjų paslaugų teikimo, dėl savo darbo pobūdžio nuolat nedalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, jos veikla nedaro jokios įtakos viešiesiems reikalams.

69.       Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, Įstatyme įtvirtinta viešojo asmens sąvoka turėtų būti aiškinama, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją šiuo klausimu. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad trečiasis suinteresuotas asmuo neturi viešojo administravimo įgaliojimų, neadministruoja viešųjų paslaugų teikimo, dėl savo darbo pobūdžio nuolat nedalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje. Vis dėlto, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, turtingiausi šalies asmenys užima tokią padėtį visuomenėje, dėl kurios jų veikla, susijusi su jų turto valdymu, turi reikšmės viešiesiems reikalams (daugelio darbo vietų kūrimui, verslo aplinkai, mokesčių į valstybės biudžetą surinkimui), todėl jie yra viešieji asmenys tiek Konvencijos, tiek Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 77 dalies prasme. Tačiau tuo atveju, kai jie neužima jokių oficialių pareigų viešajame sektoriuje, jų teisė išlaikyti savo privatų gyvenimą slaptu yra iš principo platesnė nei viešųjų asmenų, kurie tokias pareigas užima.

70.       Taigi nagrinėjamu atveju yra svarbu nustatyti, ar yra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad trečiasis suinteresuotas asmuo iš tikrųjų yra vienas iš turtingiausių šalies asmenų. Nors trečiasis suinteresuotas asmuo savo skunde atsakovui pažymėjo, jog Publikacijose nurodyta jos turto vertė yra neteisinga, atsakovas, priimdamas Sprendimą, neprašė viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) pateikti duomenis, kuriais remiantis Publikacijose buvo nurodyta trečiojo suinteresuoto asmens turto vertė, bei paaiškinti, kaip ji buvo apskaičiuota, taip pat, kaip nurodyta šio sprendimo 113–119 punktuose, nevertino, ar ši nuomonė buvo pateikta sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, nenustatė šių teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima daryti išvadą, kad trečiasis suinteresuotas asmuo yra vienas turtingiausių asmenų šalyje, t. y. viešasis asmuo.

71.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde, grįsdamas savo argumentus, kad trečiasis suinteresuotas asmuo yra viešasis asmuo, taip pat nurodo, kad trečiojo suinteresuoto asmens verslas veikia reikšminguose visuomenei sektoriuose, ir teigia, kad su trečiuoju suinteresuotu asmeniu siejamas verslas yra susijęs su politika, nes pagal viešai skelbiamą informaciją matyti, kad UAB „B“ finansuoja politines partijas.

72.       Pažymėtina, kad byloje esantis įrodymas, rodantis, kad UAB „B“ galimai finansavo politinę partiją, yra 2004 m. žiniasklaidos straipsnis, todėl, praėjus 14 metų, šis įrodymas nebėra aktualus grindžiant galimą trečiojo suinteresuoto asmens kaip viešojo asmens padėtį.

73.       Pareiškėjo teiginys, kad trečiojo suinteresuoto asmens verslas veikia visuomenei reikšminguose sektoriuose, nėra reikšmingas nagrinėjamo ginčo kontekste: aplinkybė, kad asmens verslas galimai veikia (duomenys neskelbtini) sektoriuose, savaime nėra pagrindas jį pripažinti viešuoju asmeniu.

Dėl prisidėjimo prie viešojo intereso diskusijos

74.       Viešasis interesas paprastai yra susijęs su klausimais, kurie daro poveikį visuomenei tokia apimtimi, kad ji gali teisėtai jais domėtis, kurie traukia jos dėmesį ar kurie reikšmingai jai rūpi, ypač tuo, kad jie daro poveikį gyventojų gerovei ar bendruomenės gyvenimui. Taip pat yra su klausimais, dėl kurių gali kilti didelių prieštaravimų, kurie yra susiję su svarbiu socialiniu klausimu ar problema, apie kurią visuomenė turėtų interesą būti informuota (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. birželio 27 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Satakunnan Markkinapörssi Oy ir Satamedia Oy prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 931/13, 171 p.).

75.       Nors visuomenė turi teisę būti informuota, negali būti laikoma, kad publikavimas nuotraukų ar straipsnių, skirtų vien tik tenkinti tam tikros publikos smalsumą pateikiant asmens privataus gyvenimo detales, prisideda prie kokios nors bendrojo intereso diskusijos visuomenėje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 18 d. sprendimas byloje MGN Limited prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 39401/04, 143 p., 2017 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Rubio Dosamantes prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 20996/10, 34 p.), net tuo atveju, kai atitinkamas asmuo yra gerai žinomas (2012 m. vasario 7 d. sprendimas byloje  Von Hannover prieš Vokietiją (no. 2), pareiškimų Nr. 40660/08 ir 60641/08, 95, 97 p., 2009 m. birželio 4 d. sprendimas byloje Standard Verlags Gmbh prieš Austriją (no. 2), pareiškimo Nr. 21277/05, 48 p.). Viešasis interesas negali būti susiaurintas iki visuomenės noro gauti informaciją apie kitų privatų gyvenimą ar skaitytojų sensacijų noro (Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimas byloje Couderc ir Hachette Filipacchi Associés prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40454/07, 101 p.).

76.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, kad Publikacijose paskelbtos informacijos tikslas yra pateikti turtingiausių šalies žmonių sąrašą, kuris sudaromas naudojantis viešai prieinama informacija. Tokio sąrašo tikslas – informuoti visuomenę apie reikšmingus verslo procesus, vykstančius Lietuvoje, pateikti verslo aplinkos bei konkrečių verslo kūrėjų ir valdytojų apžvalgą, vykdyti visuomenės informavimo funkciją ūkinėje komercinėje srityje, pagerbti verslui nusipelniusius asmenis, prisidedančius prie gerovės Lietuvoje kūrimo.

77.       Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad, nacionaliniams teismams taikant pernelyg griežtą požiūrį vertinant žurnalistų profesinį elgesį, pastarieji galėtų būti nepagrįstai atgrasyti nuo savo funkcijos informuoti visuomenę vykdymo. Todėl teismai privalo atsižvelgti į savo sprendimų galimą poveikį ne tik individualiems atvejams, bet ir žiniasklaidai apskritai (2011 m. balandžio 19 d. sprendimas Bozhkov prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 3316/04, 51 p.).

78.       Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, turtingiausių šalies žmonių sąrašo, jų valdomo turto vertės bei sričių, kuriose veikia jų verslas, paskelbimas iš tiesų gali prisidėti prie viešojo intereso diskusijos inter alia (be kita ko) apie visuomenei reikšmingus verslo procesus, čia gaunamas pajamas, o tuo pačiu – apie valstybės mokesčių bei socialinės politikos tinkamumą (mokestinės naštos paskirstymą ir pan.). Todėl turtingiausių žmonių sąrašas, jų valdomo turto vertė bei sritys, kuriose veikia jų verslas, yra klausimai, kurie daro poveikį visuomenei tokia apimtimi, kad jie gali pagrįstai traukti visuomenės dėmesį, ją dominti ir jai rūpėti.

Dėl ankstesnio atitinkamo asmens elgesio

79.       Atitinkamo asmens elgesys prieš reportažo publikavimą, ar tai, kad atitinkama nuotrauka ar susijusi informacija jau buvo pasirodžiusi ankstesnėje publikacijoje, taip pat yra aplinkybės, į kurias atsižvelgtina (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. vasario 7 d. sprendimas byloje  Von Hannover prieš Vokietiją (no. 2), pareiškimų Nr. 40660/08 ir 60641/08, 111 p.).

80.       Pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nusprendęs, kad tiek, kiek pareiškėjas žurnalistas neiškreipdamas perteikė dalį informacijos, kuri buvo laisvai atskleista ir paviešinta paties asmens, konkrečiai, jo autobiografijoje, apie jo turtą ir kaip jis leido pinigus, jis jau neturėjo „teisėtų lūkesčių“, kad jo privatus gyvenimas bus veiksmingai apsaugotas (2009 m. liepos 23 d. sprendimo byloje Hachette Filipacchi Associés (ICI PARIS) prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 12268/03, 52, 53 p., taip pat žr. 2005 m. birželio 15 d. sprendimą byloje Minelli prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 14991/02).

81.       Ir priešingai, Europos Žmogaus Teisių Teismas nurodė, kad vien ankstesnio bendradarbiavimo su žiniasklaida faktas negali būti argumentas, dėl kurio atitinkamas asmuo netektų visos apsaugos nuo publikavimo. Asmens tariamas ar tikras ankstesnis toleravimas ar prisitaikymas prie publikacijų, susijusių su jo(s) privačiu gyvenimu nebūtinai atima iš atitinkamo asmens jo teisę į privatumą (2015 m. lapkričio 10 d. didžiosios kolegijos sprendime byloje Couderc ir Hachette Filipacchi Associés prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40454/07, 130 p.).

82.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo dėl ankstesniais metais skelbiamų turtingiausiųjų asmenų sąrašų jokių pretenzijų dėl įtraukimo į sąrašą ir/ar jame nurodytos informacijos iki šiol nereiškė. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, vien ši aplinkybė nėra argumentas, galintis nulemti informacijos skelbimo teisėtumą, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju trečiasis suinteresuotas asmuo vien tik toleravo ankstesnes publikacijas, nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad ji pati aktyviais veiksmais būtų prisidėjusi prie nurodytos informacijos skleidimo.

Dėl Publikacijų formos, platinimo apimties ir pasekmių

83.       Ginčijamame Sprendime nurodoma, kad anksčiau minėta informacija apie trečiąjį suinteresuotą asmenį buvo paskelbta žurnale „Top“ (Publikacija Nr. 1) bei interneto tinklalapyje (Publikacija Nr. 2).

84.       Kaip minėta, apimtis, kuria pranešimas ir nuotrauka buvo išplatinti, taip pat gali būti svarbi aplinkybė, priklausomai nuo to, ar leidinys yra nacionalinis ar vietinis, ir turi platų ar ribotą tiražą (2004 m. lapkričio 16 d. sprendimas byloje Karhuvaara ir Iltalehti prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 53678/00, 47 p.; 2006 m. spalio 17 d. sprendimas byloje Gurgenidze prieš Gruziją, pareiškimo Nr. 71678/01, 55 p.; 2006 m. spalio 31 d. sprendimas byloje Klein prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 72208/01, 48 p.).

85.       Interneto svetainės yra informacijos ir komunikacijos priemonės, kurios itin skiriasi nuo spausdintos žiniasklaidos, ypač kiek susiję su pajėgumais talpinti ir skleisti informaciją, ir žalos rizika, keliama turinio ir bendravimo internete, naudojimuisi žmogaus teisėmis ir laisvėmis bei jų įgyvendinimui, ypač teisei į privatumą, yra tikrai didesnė nei spaudos, ypač dėl paieškos sistemų svarbaus vaidmens (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2018 m. birželio 28 d. sprendimas byloje M.L. ir W.W. prieš Vokietiją, pareiškimų Nr. 60798/10 ir 65599/10, 91 p.).

86.       Taigi sprendžiant, ar konkreti Publikacijose paskelbta informacija pažeidė trečiojo suinteresuoto asmens teisę į privatumą, turėtų būti atsižvelgiama inter alia ir į Publikacijų formą, platinimo apimtį, sukeltas pasekmes.

87.       Nagrinėjamu atveju ginčijamame Sprendime nėra nustatyta, kokiu tiražu buvo išplatintas leidinys, kuriame turtingiausių asmenų Lietuvoje sąraše pateikta informacija apie trečiąjį suinteresuotą asmenį, įskaitant jos nuotrauką. Ši aplinkybė turėtų būti vertinama visų kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių kontekste.

88.       Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad po Publikacijų paskelbimo, (duomenys neskelbtini) buvo (duomenys neskelbtini) (į bylą pateiktas pranešimas apie pradėtą ikiteisminį tyrimą), be to, jos (duomenys neskelbtini) sužinojo apie Publikacijose paskelbtą informaciją (turtą).

89.       Dėl galimai (duomenys neskelbtini), pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, jog (duomenys neskelbtini) būtent dėl Publikacijų. Tai, jog negalima teigti, kad (duomenys neskelbtini) yra būtinai susijusi su šiuo sąrašu, pažymėjo ir trečiasis suinteresuotas asmuo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu.

90.       Dėl trečiojo suinteresuoto asmens argumentų, kad jos (duomenys neskelbtini) sužinojo apie Publikacijose paskelbtą informaciją, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tokio pobūdžio poveikis trečiojo suinteresuoto asmens privačiam gyvenimui turėtų būti vertinamas visų bylai aktualių aplinkybių kontekste, įskaitant pareiškėjo saviraiškos laisvės bei visuomenės teisės pagrįstai domėtis konkrečia paskelbta informacija, kontekste.

Dėl informacijos gavimo būdo

91.       Sprendžiant, ar publikacija apriboja asmens teisę į privatų gyvenimą, atsižvelgtina į būdą, kuriuo informacija ar nuotrauka buvo gauta (Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimas byloje Couderc ir Hachette Filipacchi Associés prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40454/07, 93 p., 2005 m. liepos 28 d. sprendimas byloje Von Hannover prieš Vokietiją, pareiškimo Nr. 59320/00, 59 p.).

92.       Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad Publikacijose paskelbta informacija buvo susijusi su išimtinai viešojo pobūdžio duomenimis, apie kuriuos viešai skelbiama atitinkamuose viešuosiuose registruose. Pasak pareiškėjo, paskelbta viešai atitinkama informacija nėra asmens privataus gyvenimo dalimi.

93.       Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ginčijamame Sprendime nėra nustatyta, ar duomenys, kuriais remiantis buvo pateikta informacija apie trečiąjį suinteresuotą asmenį Publikacijose, iš tikrųjų buvo gauti iš viešųjų registrų. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, šias aplinkybes būtų aiškinęsis, prašęs pareiškėją pateikti įrodymus šiuo aspektu. Be to, kaip minėta, tai, kad asmens duomenys jau yra viešai prieinami visuomenei, nebūtinai panaikina Konvencijos 8 straipsnio apsaugą šių duomenų atžvilgiu (Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos 2017 m. birželio 27 d. sprendimas byloje Satakunnan Markkinapörssi Oy ir Satamedia Oy prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 931/13, 134 p.).  Taigi, nors aplinkybė, kad atitinkami duomenys buvo gauti iš viešųjų registrų, gali turėti reikšmės vertinant asmens teisės į privatumą apribojimo apimtį, vis dėlto, ši aplinkybė savaime nepanaikina poreikio pagrįsti atitinkamų duomenų paskelbimo publikacijose teisėtumą.

Dėl Publikacijų turinio

94.       Ginčijamame Sprendime pažymėta, kad Publikacijoje Nr. 1 turtingiausių Lietuvoje asmenų sąraše buvo pateikta informacija apie trečiąjį suinteresuotą asmenį – vardas, pavardė, nuotrauka, šeimyninė padėtis (duomenys neskelbtini), amžius, gimimo vieta (miestas), gyvenamoji vieta (miestas), turto vertė, Publikacijoje Nr. 2 nurodyta – vardas, pavardė, amžius, turto vertė. Publikacija Nr. 1 paskelbta leidinyje „Top“, Publikacija Nr. 2 – interneto svetainėje. Papildomai pažymėtina, kad Publikacijoje Nr. 1 taip pat buvo nurodyta trečiojo suinteresuoto asmens aukštoji mokykla, sritys, kuriose yra trečiojo suinteresuoto asmens turto šaltiniai, trečiojo suinteresuoto asmens turto vertės pokytis. Publikacijoje Nr. 2 buvo nurodyta suma, kuria trečiojo suinteresuoto asmens turtas buvo vertinamas praėjusiais metais. Abiejose Publikacijose taip pat buvo nurodytos trečiojo suinteresuoto asmens užimamos pareigos, sektoriai, kuriuose trečiasis suinteresuotas asmuo turi interesų, paminėta tai, kad (duomenys neskelbtini), nurodyti ryšiai tarp (duomenys neskelbtini).

95.       Nors atsakovas nurodo, kad neginčija pareiškėjo teisės rengti turtingiausių žmonių šalyje sąrašo, iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas visą apie trečiąjį suinteresuotą asmenį paskelbtą informaciją laikė privataus pobūdžio informacija apie privatų asmenį ir sprendė, kad jos paskelbimas pažeidė Įstatymo 14 straipsnio 1 ir 2 dalis. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, ši Sprendimo dalis, nenustačius aplinkybių, ar viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) turėjo duomenų, kurie galėtų pagrįsti Publikacijose pateiktą vertinimą, kad trečiasis suinteresuotas asmuo yra vienas iš turtingiausių asmenų šalyje, ar Sprendime argumentuotai nenurodžius, kuri apie šį asmenį Publikacijose pateikta informacija yra perteklinė, atsižvelgiant į Publikacijų tikslą, yra nepagrįsta.

96.       Įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes. Taigi yra svarbu įvertinti, kokia konkreti informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes.

97.       Nors informacija apie turtingiausių šalyje asmenų tapatybę (vardas, pavardė), turto vertę ir jos kitimą, turimą verslą, užimamas pareigas gali prisidėti prie diskusijos minėtais svarbiais visuomenei klausimais, kadangi paskelbus šią informaciją visuomenė gali žinoti, kas yra turtingiausi šalies asmenys, kokie yra jų turto šaltiniai ir kaip kinta jų turto vertė, vis dėlto atsakovas ginčijamame Sprendime nevertino, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė argumentų, pagrindžiančių, kad trečiojo suinteresuoto asmens, net jei būtų nustatyta, kad ji dėl itin didelės savo turto vertės yra viešasis asmuo, šeimyninės padėties, amžiaus, gimimo vietos (miesto), gyvenamosios vietos (miesto) paskelbimas gali prisidėti prie viešojo intereso diskusijos. Tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad trečiasis suinteresuotas asmuo yra viešasis asmuo, atsakovas, kaip nurodyta šio sprendimo 101–102 punktuose, atsižvelgęs į visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, turėtų priimti motyvuotą sprendimą dėl kiekvieno iš nurodytų asmens duomenų paskelbimo teisėtumo. 

Dėl trečiojo suinteresuoto asmens nuotraukos paskelbimo

98.       Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pripažinęs kiekvieno asmens teisę į savo atvaizdo apsaugą, pabrėždamas, kad asmens atvaizdas yra vienas pagrindinių jo asmenybės požymių, kadangi atskleidžia asmens unikalias charakteristikas ir išskiria šį asmenį iš kitų. Teisė į savo atvaizdo apsaugą yra vienas iš esminių asmenybės vystymosi sudėtinių dalių. Tai iš esmės suponuoja asmens teisę kontroliuoti to atvaizdo naudojimą, įskaitant teisę atsisakyti jį publikuoti (2012 m. vasario 7 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje  Von Hannover prieš Vokietiją (no. 2), pareiškimų Nr. 40660/08 ir 60641/08, 96 p.). Saviraiškos laisvė apima nuotraukų publikavimą. Vis dėlto tai yra sritis, kurioje kitų asmenų teisių ir reputacijos apsauga yra itin svarbi, kadangi nuotraukose gali būti labai asmeninė ar net intymi informacija apie asmenį ar jo(s) šeimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos 2012 m. vasario 7 d. sprendimas byloje  Von Hannover prieš Vokietiją (no. 2), pareiškimų Nr. 40660/08 ir 60641/08, 103 p.). Nuotraukos paviešinimas gali apriboti asmens privatų gyvenimą net tuo atveju, kai tas asmuo yra viešas asmuo (2012 m. vasario 7 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje  Von Hannover prieš Vokietiją (no. 2), pareiškimų Nr. 40660/08 ir 60641/08, 95 p.).

99.       Sprendžiant, ar publikacija apriboja asmens teisę į privatų gyvenimą, pirmasis esminis kriterijus yra nuotraukų ar straipsnių žiniasklaidoje prisidėjimas prie bendrojo intereso diskusijos (Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos 2012 m. vasario 7 d. sprendimas byloje  Von Hannover prieš Vokietiją (no. 2), pareiškimų Nr. 40660/08 ir 60641/08, 109 p., 2004 m. birželio 24 d. sprendimas byloje Von Hannover prieš Vokietiją, pareiškimo Nr. 59320/00, 60 p.). Atitinkamo asmens vaidmuo ar funkcija ir jo veiklos, kuri yra reportažo ar/ir nuotraukos tema, pobūdis, yra kitas svarbus kriterijus, susijęs su pirmuoju. Šiuo atžvilgiu turėtų būti daromas skirtumas tarp privačių asmenų ir asmenų, veikiančių viešajame kontekste, tokių kaip politikai ar vieši asmenys (2012 m. vasario 7 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje  Von Hannover prieš Vokietiją (no. 2), pareiškimų Nr. 40660/08 ir 60641/08, 110 p.). Taip pat atsižvelgtina į būdą, kuriuo informacija ar nuotrauka buvo gauta, į tai, ar buvo gautas atitinkamų asmenų sutikimas, bei į didesnį ar mažesnį įsibrovimo jausmą, sukeltą nuotraukos (2005 m. liepos 28 d. sprendimas byloje Von Hannover prieš Vokietiją, pareiškimo Nr. 59320/00, 59 p.; 2006 m. spalio 17 d. sprendimas byloje Gourguenidze prieš Gruziją, pareiškimo Nr. 71678/01, 55-60 p.; 2007 m. liepos 14 d. sprendimas byloje Hachette Filipacchi Associés prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 71111/01, 48 p.). Mažai svarbu yra tai, ar konkretus asmuo (ar jo(s) nuotrauka) yra iš tikrųjų žinomas visuomenei. Svarbu yra tai, ar asmuo yra patekęs į viešumą (angl. has entered the public arena) (2002 m. vasario 26 d. sprendimo Krone Verlag GmbH & Co. KG prieš Austriją, pareiškimo Nr. 34315/96, 37 p.). Kitas svarbus aspektas yra tikslas, kuriam buvo panaudota nuotrauka ir kaip ji gali būti panaudojama vėliau (2009 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Reklos ir Davourlis prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 1234/05, 42 p., 2009 m. liepos 23 d. sprendime byloje Hachette Filipacchi Associés (ICI PARIS) prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 12268/03, 52 p.). Gali būti atsižvelgiama į kitus kriterijus, priklausomai nuo konkretaus atvejo aplinkybių. Čia Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžia įsibrovimo į privatų gyvenimą rimtumo vertinimo svarbą ir nuotraukos publikavimo pasekmes konkrečiam asmeniui (2006 m. spalio 17 d. sprendimas byloje Gourguenidze prieš Gruziją, pareiškimo Nr. 71678/01, 41 p., 2015 m. lapkričio 10 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Couderc ir Hachette Filipacchi Associés prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40454/07, 87 p.). Apimtis, kuria pranešimas ir nuotrauka buvo išplatinti, taip pat gali būti svarbi aplinkybė, priklausomai nuo to, ar laikraštis yra nacionalinis ar vietinis, ir turi platų ar ribotą tiražą (2004 m. lapkričio 16 d. sprendimas byloje Karhuvaara ir Iltalehti prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 53678/00, 47 p.; 2006 m. spalio 17 d. sprendimas byloje Gurgenidze prieš Gruziją, pareiškimo Nr. 71678/01, 55 p.; 2006 m. spalio 31 d. sprendimas byloje Klein prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 72208/01, 48 p.).

100.        Nagrinėjamu atveju vienoje iš Publikacijų (Publikacijoje Nr. 1) pateikta informacija apie trečiąjį suinteresuotą asmenį buvo iliustruota jos dalykinio stiliaus nuotrauka. Kaip minėta, ginčijamame Sprendime nebuvo vertinta, ar trečiasis suinteresuotas asmuo dėl savo padėties visuomenėje (kaip vienas turtingiausių asmenų šalyje) yra viešasis asmuo, ar nuotrauka publikacijoje prisideda prie viešojo intereso diskusijos, kaip trečiojo suinteresuoto asmens nuotrauka buvo gauta, kokiu tiražu buvo išleistas atitinkamas leidinys, ar nuotraukos publikavimas sukėlė neigiamas pasekmes trečiajam suinteresuotam asmeniui, todėl atsakovas turėtų atitinkamai papildyti savo tyrimą ir, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, iš naujo spręsti, ar trečiojo suinteresuoto asmens nuotraukos paskelbimas Publikacijoje Nr. 1 pažeidė jos teisę į privatumą. Akcentuotina, kad viešų asmenų teisė išlaikyti savo privatų gyvenimą slaptu yra iš principo platesnė tuo atveju, kai jie neužima jokių oficialių pareigų ir yra labiau ribota, kai jie tokias pareigas užima (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. lapkričio 10 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Couderc ir Hachette Filipacchi Associés prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40454/07, 119 p.).

Dėl poreikio papildyti tyrimą

101.       Kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo turinio bei bylos medžiagos, administracinės procedūros metu pareiškėjui buvo persiųstas trečiojo suinteresuoto asmens patikslintas skundas ir paprašyta pateikti poziciją dėl trečiojo suinteresuoto asmens skunde nurodytų argumentų. Vis dėlto, pareiškėjui nebuvo užduoti konkretūs klausimai, kurie leistų nustatyti anksčiau nurodytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, į kurias atsižvelgiant turėjo būti priimtas ginčijamas Sprendimas. Nors viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) turi pateikti duomenis, kurie leistų pagrįsti atitinkamos informacijos skleidimo teisėtumą, vis dėlto tai neatleidžia Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos nuo pareigos aktyviai siekti išsiaiškinti visas teisiškai reikšmingas aplinkybes bei jomis pagrįsti priimamą sprendimą.

102.       Atsakovas, siekdamas išsamiai išnagrinėti skundą, atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus kriterijus, turėtų užduoti pareiškėjui konkrečius klausimus bei prašyti nurodyti konkrečius faktus ir pateikti konkrečius įrodymus, kurie leistų atsakovui nustatyti visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, bei priimti faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis pagrįstą sprendimą. Esant poreikiui, konkretūs klausimai turėtų būti užduodami ir trečiajam suinteresuotam asmeniui. Kitaip tariant, atsakovas turėtų nustatyti teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą, atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus teisės aktuose ir teismų praktikoje nurodytus kriterijus. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, daugumos šių reikšmingų aspektų iš esmės nevertinus administracinių procedūrų metu, tokia analizė negali būti atliekama bylą nagrinėjant teisme, nes nagrinėjamos bylos aplinkybėmis tai reikštų viešojo administravimo veiksmus, kurie nėra priskiriami administracinių teismų kompetencijai. Todėl ginčijamo Sprendimo dalis, kurioje konstatuotas Įstatymo 14 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimas, ir UAB „Naujienų centras“ įspėjamas bei reikalaujama pašalinti pažeidimus iš Publikacijos Nr. 2, naikinama ir klausimas grąžinamas atsakovui nagrinėti iš naujo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas) 88 str. 2 p., 144 str. 1 d. 2 p.).

        Dėl Sprendimo dalies, kurioje konstatuotas Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pažeidimas

103.       Ginčijamame Sprendime pažymėta, kad ginčo publikacijose buvo paskelbta konstatuojamojo pobūdžio informacija („<...> Turto vertė (duomenys neskelbtini) mln. EUR <...>“, „<...> A, (duomenys neskelbtini) mln. EUR <...>“, „<...> Šiuo metu jos turtas vertinamas (duomenys neskelbtini) mln. eurų, ji Lietuvos sąraše užima (duomenys neskelbtini) vietą. Pernai moters turtas buvo vertinamas (duomenys neskelbtini) mln. eurų (duomenys neskelbtini) <...>“ ), todėl paskelbtos žinios. Sprendime nurodyta, kad pareiškėja yra privatus asmuo, atsižvelgus į tai, vertinta, kad nėra viešo ir patikimo šaltinio, kuris tiksliai ir teisingai atspindėtų trečiojo suinteresuoto asmens turto vertę. Sprendime taip pat pažymėta, kad viešosios informacijos rengėjų (skleidėjų) pasirinktas skaičiavimo metodas (siekiant apskaičiuoti trečiojo suinteresuoto asmens turtą) negali atspindėti tikrosios turto vertės, tačiau nepaisydami faktų abejotino pobūdžio, viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai) reitinguoja verslininkus (taip pat ir trečiąjį suinteresuotą asmenį) lyg jų turto vertė būtų tiksli ir teisinga, todėl visuomenei sudaromas įspūdis, kad trečiojo suinteresuoto asmens vertė yra būtent tokia arba labai artima tokiai, nors skelbiama tik viešai prieinama informacija, neišsiaiškinus visų turto šaltinių (pavyzdžiui, bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe esantis turtas). Atsižvelgus į tai, konstatuota, kad skelbiama netiksli trečiojo suinteresuoto asmens turto vertė pažeidė reikalavimą, kad viešoji informacija turi būti skelbiama teisingai, tiksliai ir nešališkai (Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis). Už Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies bei 14 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimą pareiškėjas buvo įspėtas (Sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ši Sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta.

104.       Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad Publikacijose pateikti teiginiai yra ne žinios, o vertinamojo pobūdžio informacija, Publikacijų autorių nuomonė, kuriai tiesos ir tikslumo kriterijus negali būti taikomas. Pasak pareiškėjo, jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo pritaikytu itin aukštu ir praktiškai neįgyvendinamu „tikslios“ informacijos standartu.

105.       Visuomenės informavimo įstatymo (2018 m. rugsėjo 11 d. įstatymo Nr. XIII-1470 redakcija) 3 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta: „Viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai.“

106.       Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad, siekiant įvertinti ginčijamo teiginio pagrįstumą, reikia atskirti fakto teiginius ir nuomonę, kadangi, nors faktų egzistavimas gali būti įrodytas, nuomonės teisingumo įrodyti negalima. Reikalavimas įrodyti nuomonės teisingumą bendrai yra neįmanomas ir gali pažeisti nuomonės laisvę, kuri yra 10 straipsnio saugomos teisės pamatinė dalis (1986 m. liepos 8 d. plenarinės sesijos sprendimas byloje Lingens prieš Austriją, pareiškimo Nr. 9815/82, 46 p., 1991 m. gegužės 23 d. plenarinės sesijos sprendimas byloje Oberschlick prieš Austriją, pareiškimo Nr. 11662/85, 63 p., 2010 m. liepos 6 d. sprendimas byloje Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Tapinas ir partneriai prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 27930/05).

107.       Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje yra nurodyta: „Nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų.“ To paties straipsnio 88 dalyje nustatyta: „Žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys.“

108.       Nacionalinių teismų praktikoje išaiškinta, kad tai, ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. Nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3141-690/2016; 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-684/2016; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-478-502/2018; kt.).

109.       Atribojant žinią nuo nuomonės, būtina analizuoti visą straipsnio ar kalbos tekstą, pasisakymo aplinkybes, kontekstą, ryšį su kita pateikiama informacija, sakinio konstrukciją ir kt. Gali turėti reikšmės pasisakymo aplinkybės ir tikslai. Teismas turi įvertinti, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Apie tai galima spręsti iš to, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas ar kaip pasiūlymas, dvejonė, klausimas, ar dar kitokia forma. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, su nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2006; 2006 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2006, 2013 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2013).

110.       Europos Žmogaus Teisių Teismo požiūriu, siekiant tam tikrus teiginius priskirti konkrečiai kategorijai (faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), būtina atsižvelgti į visą bylos aplinkybių kontekstą: teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, formą ir būdą (žr., pvz., 2005 m. vasario 15 d. sprendimą byloje Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 68416/01, 2006 m. balandžio 11 d. sprendimas byloje Brasilier prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 71343/01, 37 p.).

111.       Ginčijamame Sprendime konstatuota, kad Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį pažeidė paskelbta netiksli informacija apie trečiojo suinteresuoto asmens turto vertę.

112.       Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, Publikacijoje Nr. 1 buvo nurodyta: „Žurnale „Top“ minimų asmenų turto vertė apskaičiuota remiantis viešai prieinama informacija žiniasklaidoje, Valstybinei mokesčių inspekcijai bei Registrų centrui pateiktomis deklaracijomis ir ataskaitomis. Apskaičiuota įmonių vertė buvo padalijama jų akcininkams, įvertintas ir asmeninis turtas, turint apie jį žinių. Žemės sklypų ir kito nekilnojamojo turto vertė apskaičiuota pagal rinkos kainas, todėl ji gali nesutapti su viešų asmenų pateiktomis turto deklaracijomis.” Publikacijoje Nr. 2 yra nurodytas skelbiamos informacijos šaltinis (Publikacija Nr. 1).

113.       Sprendžiant, ar Publikacijose paskleista informacija apie trečiojo suinteresuoto asmens turto vertę yra žinia ar nuomonė, atsižvelgtina į anksčiau minėtus, teismų praktikoje išdėstytus kriterijus. Informacija, kuri pateikta Publikacijose apie trečiojo suinteresuoto asmens turto vertę, Publikacijoje Nr. 1 yra suformuluota kaip teiginys („Turto vertė (duomenys neskelbtini) mln. EUR“), Publikacijoje Nr. 2 nurodyta, kad trečiojo suinteresuoto asmens turtas vertinamas atitinkama suma („Šiuo metu jos turtas vertinamas ((duomenys neskelbtini) mln. EUR.“), t. y. teiginys nėra kategoriškas, iš formuluotės yra aišku, kad nurodyta suma yra vertinimo rezultatas. Publikacijose, kalbant turto vertę, yra vartojami žodžiai „šiuo metu jos turtas vertinamas“, „Turto vertė“, „Turto vertė apskaičiuota“, „įvertintas ir asmeninis turtas“. Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną žodis „vertė“ aiškintinas kaip 1) daikto gerumas, brangumas; 2) piniginė daikto išraiška, kaina; žodis „vertinti“ aiškintinas kaip 1) pripažinti vertę, reikšmę, branginti; 2) spręsti, ko vertas. Kitaip tariant, žodis „vertinti“ rodo, kad nustatant vertę yra priimamas vertinančiojo sprendimas.

114.       Analizuojant ginčo teiginių apie trečiojo suinteresuoto asmens turto vertę turinį Publikacijoje Nr. 1 nurodytų šaltinių kontekste, nesutiktina su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad „nėra požymių, jog suma tik apytikslė.“ Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skelbiama turto vertė yra suapvalinta iki milijonų, nurodyti informacijos apie publikacijoje skelbiamą turto vertę šaltiniai yra neįvardinti konkrečiai, neišsamūs („viešai prieinama informacija žiniasklaidoje“, „įvertintas ir asmeninis turtas, turint apie jį žinių“), be to, įmonių vertės skaičiavimo rezultatai gali skirtis priklausomai nuo pasirinkto skaičiavimo metodo, turimų duomenų, atitinkamos rinkos sąlygų prognozės. Pažymėtina, jog trečiasis suinteresuotas asmuo pirmosios instancijos teismo posėdyje taip pat nurodė, kad ji nežino, kokia yra jos turto vertė.

115.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, iš paskelbtos informacijos turinio ir konteksto galima daryti išvadą, jog Publikacijose buvo paskelbta apytikslė trečiojo suinteresuoto asmens turto vertė, kuri yra duomenų apie trečiojo suinteresuoto asmens turtą vertinimo rezultatas, t. y. nuomonė, o ne faktas arba tikri (teisingi) duomenys (žinia).

116.       Kaip nurodyta Įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje, nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų.

117.       Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad vertinamieji teiginiai (nuomonės) negali būti įrodomi, bet jiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo (2005 m. vasario 15 d. sprendimas byloje Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 68416/01, 87 p.; 2007 m. liepos 12 d. sprendimą byloje A/S Diena and Ozoliņš prieš Latviją, peticijos Nr. 16657/03, 82 p.). Kai teiginiai yra vertinamojo pobūdžio, jų reiškimo ribos, apribojimo proporcingumas gali priklausyti nuo to, ar turima pakankamai faktų ginčijamam teiginiui pagrįsti, nes vertinamojo pobūdžio teiginys, neturintis jokio faktinio pagrindo, gali peržengti leistinas ribas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Jerusalem prieš Austriją, pareiškimo Nr. 26958/95, 43 p., 2007 m. sausio 9 d. sprendimas byloje Kwiecien prieš Lenkiją, peticijos Nr. 51744/99, 53 p.). Sąsajos būtinumas tarp vertinamojo pobūdžio teiginio ir jį pagrindžiančių faktų kiekvienu atveju gali skirtis priklausomai nuo konkrečių aplinkybių (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Feldek prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 29032/95, 86 p.).

118.       Taigi tokiu atveju, kai reiškiama nuomonė yra faktų vertinimas, šiai nuomonei (t. y. faktų vertinimui) nėra taikomi tiesos ir tikslumo kriterijai (Įstatymo 3 str. 3 d.), tačiau yra taikoma Įstatymo 2 straipsnio 36 dalies, kurioje nustatyta, kad ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų, nuostatos. Faktus ir duomenis, kuriais remiantis publikacijoje buvo pateikta nuomonė (faktų vertinimas), turėtų nurodyti viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), tačiau tai neatleidžia Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos nuo pareigos aktyviai siekti išsiaiškinti visas teisiškai reikšmingas aplinkybes bei jomis pagrįsti priimamą sprendimą.

119.       Nagrinėjamu atveju trečiasis suinteresuotas asmuo skunde atsakovui nurodė, kad Publikacijose paskelbta informacija neatitinka tikrovės. Kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo turinio bei bylos medžiagos, administracinės procedūros metu pareiškėjui buvo persiųstas trečiojo suinteresuoto asmens patikslintas skundas ir paprašyta pateikti poziciją dėl trečiojo suinteresuoto asmens skunde nurodytų argumentų. Atsakovas, atsižvelgiant į tai, kad ginčijami teiginiai yra nuomonė, siekdamas išsamiai išnagrinėti pateiktą skundą, turėjo patikrinti, ar minėti teiginiai pateikti nepažeidžiant Įstatymo 2 straipsnio 36 dalies nuostatų, t. y. ar nuomonė buvo pareikšta sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų, tačiau, kaip matyti iš byloje esančių duomenų ir Sprendimo turinio, atsakovas tokio vertinimo neatliko. Pareiškėjas į bylą prieš pirmosios instancijos teismo posėdį pateikė dokumentus, kuriuose yra duomenys, grindžiantys Publikacijose pateiktą nuomonę dėl trečiojo suinteresuoto asmens turto vertės. Pirmosios instancijos teismas šių įrodymų sprendime nevertino. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, šių teisiškai reikšmingų aspektų iš esmės visiškai nevertinus administracinių procedūrų metu, tokia analizė negali būti atliekama bylą nagrinėjant teisme, nes nagrinėjamos bylos aplinkybėmis tai reikštų viešojo administravimo veiksmus, kurie nėra priskiriami administracinių teismų kompetencijai. Todėl ginčijamo Sprendimo dalis, kurioje konstatuotas Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pažeidimas, pareiškėjas įspėjamas bei reikalaujama pašalinti pažeidimus iš Publikacijos Nr. 2, naikinama, ir klausimas grąžinamas atsakovui nagrinėti iš naujo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 2 p., 144 str. 1 d. 2 p.).

120.       Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju paskelbta nuomonė yra faktų vertinimas, administracinės procedūros metu atsakovas turėtų prašyti viešosios informacijos rengėją (skleidėją) pateikti duomenis (įrodymus), kuriais remiantis buvo prieitos išvados, pateiktos paskelbtoje nuomonėje (trečiojo suinteresuoto asmens turto vertė) bei, prireikus, paaiškinti, kaip buvo prieitos atitinkamos išvados (nagrinėjamu atveju – kaip buvo apskaičiuota trečiojo suinteresuoto asmens turto vertė). Kadangi trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, jog paskelbta informacija apie jos turto vertę yra neteisinga, jai taip pat turėtų būti suteikta galimybė pagrįsti, kad Publikacijose nurodyta jos turto vertė buvo pareikšta nesąžiningai ar neetiškai, sąmoningai nuslepiant ar iškreipiant faktus ir duomenis.

        Dėl Sprendimo dalies, kurioje konstatuotas BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkto ir 6 straipsnio 1 dalies a punkto pažeidimas

121.       Kaip nurodyta BDAR 5 straipsnio 2 dalyje, duomenų valdytojas yra atsakingas už šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintų su asmens duomenų tvarkymu susijusių principų laikymąsi ir jis turi sugebėti tai įrodyti. Duomenų valdytojas privalo įrodyti, kad asmens duomenys galėjo būti tvarkomi ir kad dėl to nebuvo pažeisti BDAR 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti su asmens duomenų tvarkymu susiję principai. Tai reiškia, kad duomenų valdytojas turi pareigą pateikti pakankamai tai pagrindžiančių įrodymų (2021 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2229-968/2021; 2020 m. liepos 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2837-968/2020, 2021 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-745-261/2021).

122.       Papildomai pažymėtina, kad BDAR 24 straipsnio, reglamentuojančio duomenų valdytojo atsakomybę, 1 dalyje yra nurodyta: „Atsižvelgdamas į duomenų tvarkymo pobūdį, aprėptį, kontekstą bei tikslus, taip pat į įvairios tikimybės ir rimtumo pavojus fizinių asmenų teisėms ir laisvėms, duomenų valdytojas įgyvendina tinkamas technines ir organizacines priemones, kad užtikrintų ir galėtų įrodyti, kad duomenys tvarkomi laikantis šio reglamento. Tos priemonės prireikus peržiūrimos ir atnaujinamos.“

123.       Vis dėlto, kaip nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, priežiūros institucijai išlieka pareiga atlikti išsamų tyrimą ir priimti motyvuotą administracinį aktą. Priežiūros institucija privalo įvertinti ir nustatyti, ar duomenų valdytojo pateiktų paaiškinimų ir įrodymų pakanka konstatuoti, kad duomenys buvo tvarkomi su tvarkymo tikslu suderinamu būdu ir kad tai darant buvo laikomasi BDAR nurodytų principų, o kartu nepažeidžiamos duomenų subjekto teisės. Priežiūros institucija privalo, be kita ko, atlikti faktinių aplinkybių tyrimą, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą), nustatyti ne pavienes faktines aplinkybes, o juridinių faktų visetą, būtiną ir pakankamą teisės normoms taikyti, taip pat ištirti ir įvertinti nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus (2020 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4388-968/2020, 2021 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-745-261/2021).

124.       Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, nagrinėjamu atveju pareiškėjas trečiojo suinteresuoto asmens duomenų tvarkymo teisėtumą grindė žurnalistiniu tikslu bei nurodė, kad  Publikacijų tikslas yra pateikti turtingiausių šalies žmonių sąrašą, kuris sudaromas naudojantis viešai prieinama informacija. Pasak pareiškėjo, tokio sąrašo tikslas yra pagerbti verslui nusipelniusius asmenis, prisidedančius prie gerovės Lietuvoje kūrimo, taip pat informuoti visuomenę apie reikšmingus verslo procesus, vykstančius Lietuvoje, bei pateikti verslo aplinkos bei konkrečių verslo kūrėjų ir valdytojų apžvalgą, vykdyti visuomenės informavimo funkciją ūkinėje komercinėje srityje. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad šiuo atveju duomenys yra tvarkomi vadovaujantis viešuoju interesu, kurį kaip tinkamą pagrindą naudoti leidžia UAB „Naujienų centras“, t. y. žurnalistine veikla užsiimančio subjekto, statusas.

125.       Ginčijamame Sprendime atsakovas nurodė, kad asmens duomenų valdytojai (tvarkytojai) nepateikė jokių duomenų, kad būtų gavę trečiojo suinteresuoto asmens sutikimą skelbti jos asmens duomenis. Tačiau atsakovas Sprendime taip pat rėmėsi BDAR 6 straipsnio 1 dalies f punktu, kuriame nurodyta, kad duomenų tvarkymas yra teisėtas, kai tvarkyti duomenis būtina siekiant teisėtų duomenų valdytojo arba trečiosios šalies interesų, išskyrus atvejus, kai tokie duomenų subjekto interesai arba pagrindinės teisės ir laisvės, dėl kurių būtina užtikrinti asmens duomenų apsaugą, yra už juos viršesni, ypač kai duomenų subjektas yra vaikas. Ginčijamame Sprendime pažymėta, kad nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar duomenų valdytojas (tvarkytojas) siekė teisėtų interesų ir ar trečiojo suinteresuoto asmens teisės nėra viršesnės. Vis dėlto, atsakovas Sprendime nurodė, kad šiuo atveju trečiojo suinteresuoto asmens duomenys galėjo būti skelbiami tik gavus pareiškėjos sutikimą, bei sprendė, kad buvo pažeistas BDAR 6 straipsnio 1 dalies a punktas ir 5 straipsnio 1 dalies a punktas.

126.       Taigi atsakovas ginčijamame Sprendime nevertino, nepateikė jokių motyvų dėl trečiojo suinteresuoto asmens duomenų tvarkymo pareiškėjo (UAB „Naujienų centras“) nurodytais tikslais būtinumo. UAB „Naujienų centras“ neteigė, kad šiuo atveju trečiojo suinteresuoto asmens duomenys buvo tvarkomi remiantis BDAR 6 straipsnio 1 dalies a punktu (gavus šio asmens sutikimą), todėl atsakovas nepagrįstai konstatavo BDAR 6 straipsnio 1 dalies a punkto (taip pat ir 5 straipsnio 1 dalies a punkto) pažeidimą, nevertinęs asmens duomenų tvarkymo teisėtumo pareiškėjo nurodytais tikslais pagrįstumo.

127.       Dėl šių priežasčių ginčijamo Sprendimo dalis, kurioje konstatuoti BDAR 6 straipsnio 1 dalies a punkto bei 5 straipsnio 1 dalies a punkto pažeidimai ir UAB „Naujienų centras“ pareiškiamas papeikimas, yra naikinama ir klausimas grąžinamas atsakovui nagrinėti ir priimti sprendimą iš naujo. Panaikinus šią Sprendimo dalį, nagrinėjamu atveju nėra poreikio pasisakyti dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su galimu non bis in idem principo pažeidimu.

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą su prašymu dėl konsultacinės išvados pateikimo

128.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą su prašymu dėl konsultacinės išvados pagal Konvencijos 16-ąjį Protokolą pateikimo šiais klausimais: „Ar Konvencijos 8 ir 10 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad visuomenė turi viešą interesą žinoti apie turtingiausius ir įtakingiausius šalies verslininkus, o visuomenės informavimo priemonės – teisę apie tokius asmenis informuoti visuomenę?“; „Ar Konvencijos 8 ir 10 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad visuomenė turi viešą interesą žinoti apie turtingiausius ir įtakingiausius šalies verslininkus, o visuomenės informavimo priemonės – teisę apie tokius asmenis informuoti visuomenę paskelbiant tokių asmenų sąrašus, juos reitinguojant (pvz., TOP 100 turtingiausių) ir nurodant turto vertę, vardus ir pavardes?“

129.       Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kai tai susiję su jo nagrinėjama byla, gali kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą su prašymu pateikti konsultacinę išvadą dėl principinių klausimų, susijusių su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu.

130.       Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 16 1 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad aukščiausieji teismai ir tribunolai, nurodyti vadovaujantis 10 straipsniu, gali prašyti Europos Žmogaus Teisių Teismo pateikti konsultacines išvadas dėl principinių klausimų, susijusių su Konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu. Prašantysis teismas ar tribunolas gali prašyti konsultacinės išvados tik tada, kai tai susiję su jo nagrinėjama byla.

131.       Kaip nurodyta anksčiau, nagrinėjamu atveju nėra nustatytos teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės, kurios yra svarbios sprendžiant, ar trečiasis suinteresuotas asmuo gali būti laikomas viešuoju asmeniu, bei ar konkreti informacija nagrinėjamame kontekste galėjo būti teisėtai paskelbta atitinkamose publikacijose. Nesant tokių duomenų, teismo sprendimas, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės, nėra galimas, todėl poreikio kreiptis į Žmogaus Teisių Teismą dėl konsultacinės išvados šiuo metu nėra. Papildomai pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad iš principo pirmiausia nacionaliniams teismams tenka nustatyti, kaip gerai žinomas yra asmuo, ypač kai tas asmuo yra labiausiai žinomas nacionaliniu lygmeniu (2012 m. vasario 7 d. sprendimas byloje Axel Springer AG prieš Vokietiją, pareiškimo Nr. 39954/08, 98 p., 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimas byloje Dupate prieš Latviją, pareiškimo Nr. 18068/11, 54 p.).

132.       Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą, su prašymu pateikti konsultacinę išvadą pareiškėjo nurodytais klausimais, todėl šis pareiškėjo prašymas netenkinamas.

        Dėl bylinėjimosi išlaidų

133.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti iš atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos pareiškėjo UAB „Naujienų centras“ naudai 23 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už skundą pirmosios instancijos teismui, bei 12 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias patvirtinantys dokumentai bus teismui pateikti papildomai.

134.       Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju teismo sprendimas iš esmės yra priimtas pareiškėjo naudai, jis turi teisę gauti iš atsakovo savo išlaidų atlyginimą. Byloje yra duomenys apie pareiškėjo sumokėtą žyminį mokestį už skundą pirmosios instancijos teismui bei apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui priteisiama 35 Eur sumokėto žyminio mokesčio (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d., 41 str. 1 ir 3 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 41 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 88 straipsnio 2 punktu, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Naujienų centras“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Naujienų centras“ skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 2020 m. balandžio 8 d. sprendimo Nr. (SK-125, 2019) SPR-62 dalis, kuriomis nuspręsta pripažinti A skundą iš dalies pagrįstu, įspėti UAB „Naujienų centras“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir 14 straipsnio 1 ir 2 dalies pažeidimų bei reikalauti pašalinti pažeidimus iš publikacijos ,,Turtingiausios Lietuvos moterys: kas jos tokios?" (www.alfa.lt, 2018-12-07), pareikšti papeikimą UAB „Naujienų centras“ dėl BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkto ir 6 straipsnio 1 dalies a punkto pažeidimų, ir grąžinti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai šią A skundo dalį nagrinėti iš naujo.

Kitą pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Naujienų centras“ skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Priteisti pareiškėjui UAB „Naujienų centras“ iš atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 35 Eur (trisdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, atlyginti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                Laimutis Alechnavičius

                                                        Arūnas Dirvonas

                                                        Stasys Gagys

                                                        Ričardas Piličiauskas

                                                        Veslava Ruskan