Civilinė byla Nr. e2-1398-781/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01799-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.14.4.; 3.4.3.11

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 25 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjų S. B. ir S. J. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 30 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškimą pripažinti bankrotą tyčiniu bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Natural North Caviar“ bankroto byloje,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Pareiškėjai S. B. ir S. J. B. (toliau – pareiškėjai) 2020 m. liepos 27 d. kreipėsi į teismą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Natural North Caviar“ bankroto pripažinimo tyčiniu, akcininkui padarytos žalos nustatymo ir atlyginimo. Pareiškėjai prašė teismo: 1) kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai įvertinimo; 2) pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu, nustatant kad šis bankrotas įvyko dėl solidarios – uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Skolvalda“, V. M., B. P., V. B., J. G., Advokatų kontoros Altun Ir Partneriai A&P Law Group, L. A., A. U., R. Ž., BUAB „Šiaurės kompanija“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – kalti asmenys) – kaltės; 3) atsakovės bankroto byloje nustatyti akcininko S. B. teisę balsuoti kreditorių susirinkimuose priklausomai nuo turimų akcijų vertės, kreiptis į teismą dėl kreditorių susirinkimų sprendimų apskundimo, kreiptis į teismą dėl nuostolių bankroto byloje atlyginimo; 4) nustatyti akcininko S. B. finansinio reikalavimo dydį bankroto iškėlimo dienai – 3 934 420 Eur; 5) priteisti solidariai pareiškėjams iš kaltų asmenų solidariai neturtinę moralinę žalą – 3 934 420 Eur – ir 5 procentų metines palūkanas nuo prašymo padavimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 6) iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės papildomai didesnę žalą lygią moralinės ir materialinės žalos sumai 7 868 840 Eur ir 5 procentus metines palūkanas nuo prašymo padavimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 7) išreikalauti dokumentus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. liepos 30 d. nutartimi pareiškėjų pareiškimą dėl BUAB „Natural North Caviar“ bankroto pripažinimo tyčiniu, akcininkui padarytos žalos nustatymo ir atlyginimo priimti atsisakė. 

3.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu turinys išimtinai yra grindžiamas trečiųjų asmenų (kaltų asmenų), anot pareiškėjų, neteisėtais veiksmais. Pažymėjo, kad tiek Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ), tiek ir Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatyme (toliau – JANĮ) įtvirtintos nuostatos dėl tyčinio bankroto pripažinimo kriterijų patvirtina, jog sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu yra vertinami ne trečiųjų asmenų veiksmai, galimai sąlygoję tyčinio bankroto buvimą, bet būtent asmenų, susijusių su įmonės valdymu, veiksmai. 

4.       Pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su pareiškimo turiniu, konstatavo, kad jame nėra nurodyti galimai neteisėti asmenų, susijusių su įmonės valdymu, veiksmai, galimai atitinkantys ĮBĮ įtvirtintus tyčinio bankroto nustatymo kriterijus. Be to teismas nustatė, kad pateiktame prie pareiškimo priede – Juridinių asmenų registro išplėstiniame išraše – nurodyta, jog būtent pareiškėjas S. B. ir yra vienas iš buvusių įmonės vadovų. Pripažino, jog nors pateiktas teismui pareiškimas ir įvardinamas kaip „Dėl LBUAB „Natural North Caviar“ bankroto pripažinimo tyčiniu“, tačiau iš pareiškimo turinio akivaizdu, jog jame nėra keliamas galimai buvusių neteisėtų asmenų, susijusių su įmonės valdymu, veiksmų, atitinkančių ĮBĮ įtvirtintus tyčinio bankroto nustatymo kriterijus, klausimas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad tokio pobūdžio reikalavimas, kuris neatitinka ĮBĮ įtvirtintų nuostatų, negali būti nagrinėjamas teisme, dėl ko jį atsisakytina priimti.

5.       Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad žalos atsiradimas, anot pareiškėjų, grindžiamas ne neteisėtais asmenų, susijusių su įmonės valdymu, veiksmais, lėmusiais tyčinį bankrotą, tačiau trečiųjų asmenų (kaltų asmenų) veiksmais, prašant priteisti žalą tiesiogiai pareiškėjams. Atsižvelgiant į tai, teismas pripažino, kad pareikštas reikalavimas dėl žalos atlyginimo taip pat negali būti nagrinėjamas atsakovės bankroto byloje.

III. Atskirojo skundo argumentai

6.       Pareiškėjai atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 30 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti prašymą dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas argumentu, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pažeidė pareiškėjų teises ir laisves, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, o būtent – teisę kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Tokie teismo veiksmai suponuoja pasitikėjimo praradimą teisine sistema, valstybe.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

8.       Apeliacijos dalyką nagrinėjamu atveju sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų prašymą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujai pateiktų įrodymų priėmimo

9.       CPK 314 straipsnyje reglamentuojama, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymai turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

10.       Pareiškėjai apeliacinės instancijos teismui pateikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartį, pažymą apie šeimos sudėtį, prašymą dėl socialinės pašalpos skyrimo, informacinį lapelį, patvirtinantį pareiškėjo S. B. prašymo skirti socialinę pašalpą, pateikimą, Užimtumo tarnybos pažymų, išduotų pareiškėjams, dėl bedarbio registravimo laikotarpių, kopijas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjų pateikti dokumentai yra svarbūs nagrinėjant jų pareikštą prašymą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio už atskirąjį skundą. Šis klausimas buvo išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi, todėl pareiškėjų naujai pateiktų dokumentų pridėjimo prie bylos klausimas nėra teisiškai aktualus.

Dėl atskirojo skundo argumentų

11.       Skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 30 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti pareiškėjų pareiškimą dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu, motyvuojant tuo, kad teismui pateiktame pareiškime nėra nurodyta faktinių aplinkybių, įmonės buvusių vadovų veiksmų, kurie galėtų būti traktuojami kaip tyčinio bankroto požymių egzistavimas. Pareiškėjai, nesutikdami su tokiu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu, priimtos nutarties neteisėtumą ir nepagrįstumą grindžia argumentu, jog skundžiama nutartimi yra užkertamas kelias jiems ginti savo pažeistas teises, kas yra uždrausta Lietuvos Respublikos Konstitucijos, CPK nuostatomis, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesiniais sprendimais.

12.       2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus JANĮ, neteko galios ĮBĮ su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas. 

13.       Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad atsakovės bankroto byla buvo iškelta Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 6 d. nutartimi. Ši nutartis įsiteisėjo 2016 m. liepos 21 d. Nagrinėjant pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, svarbu kuo tiksliau nustatyti įmonės nemokumo momentą, kadangi tiek ĮBĮ, tiek JANĮ tyčinio bankroto kriterijaus taikymą sieja su bendrovės nemokumo būkle. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis). Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis). Kadangi nagrinėjant bendrovės tyčinio bankroto klausimą privalu atlikti bankrutavusios atsakovės finansinės būklės analizę už laikotarpį iki bankroto bylos įmonei iškėlimo (2016 m. liepos 21 d.), šiuo atveju turi būti taikomas tuo laikotarpiu galiojęs teisės aktas – ĮBĮ, todėl pasisakant ginčijamu klausimu, apeliacinės instancijos teismas taikys minėto įstatymo nuostatas. 

14.       CPK 1 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje civilinio proceso įstatymų konkurencijos taisykles, įtvirtinta, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra ĮBĮ, o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms. ĮBĮ nereglamentuoti pareiškimo (prašymo) dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu atsisakymo priimti pagrindai, todėl turi būti vadovaujamasi bendrosiomis CPK normomis.

15.       Pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su pareiškėjų prašymu nustatė, kad jame nėra aptariami asmenų, susijusių su atsakovės valdymu, galimai neteisėti veiksmai, kuriuos galima būtų vertinti kaip sudarančius pagrindą svarstyti klausimą dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Būtent šiuo motyvu buvo argumentuojamas teismo procesinis sprendimas atisakyti priimti pareiškėjų prašymą. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad pareiškėjai atskirajame skunde neįrodinėjo šio argumento nepagrįstumo, o tik apeliavo į pažeistas teises atsisakius priimti jų procesinį dokumentą.

16.       Nagrinėjamu atveju aktualu pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje yra įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (CPK 5 straipsnis), tačiau ši teisė negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu.

17.       EŽTT savo praktikoje pažymi, kad asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Siekiant užtikrinti veiksmingą teisingumo vykdymą, šią teisę gali riboti nacionalinės procedūros. Atsižvelgiant į tai, teisė kreiptis į teismą nereiškia, jog valstybės narės negali nustatyti kreipimosi į teismą tvarkos ar tam tikrų formalių reikalavimų, kuriuos turi atitikti teismui pateikiamas kreipimasis, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo nustatymo. EŽTT praktikoje yra išaiškinta, kad asmens teisė kreiptis į teismą tam tikrais atvejais gali būti apribota, pavyzdžiui, senaties terminais, teismo mokesčiais, teisinio atstovavimo reikalavimu (EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 22083/93; 22095/93, p. 50-51, 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 8225/78, p. 57, 2012 m. spalio 9 d. sprendimas byloje R. P. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 38245/08, p. 63–67) ir pan., ir tai nelaikoma Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Taigi vien tik tvarkos kreiptis į teismą buvimas ir formalių reikalavimų nustatymas dar savaime nereiškia, kad yra suvaržyta atitinkamo asmens teisė kreiptis į teismą ir nepagrįstai apsunkintas šios teisės įgyvendinimas ar pažeidžiama pati teisė į teisminę gynybą. Tačiau svarbu, kad tokiais ribojimais ar jų taikymu nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati kreipimosi į teismą teisės esmė (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 4451/70). Apibendrinant anksčiau išdėstytą, darytina išvada, kad pareiškėjų teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti ir gali būti ribojama taikant tam tikrus procesinius reikalavimus.

18.       Kaip ir bet kuri subjektinė teisė, teisė kreiptis į teismą įgyvendinama tam tikra įstatymų nustatyta tvarka. Šios teisės įgyvendinimo tvarką įtvirtina CPK. Teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo klausimą, patikrina, ar pateiktas pareiškimas atitinka bendruosius procesinių dokumentų ir jų priedų formai ir turiniui keliamus reikalavimus, išvardytus CPK 111-114 straipsniuose, ar nurodytas pareiškimo dalykas (reikalavimas) ir faktinis pagrindas (aplinkybės, kuriomis grindžiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Pareiškėjams byloje neįrodžius, kad jų prašymas dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu, žalos iš kaltų asmenų priteisimo atitinka jo formai ir turiniui keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo neteisėtumui pagrįsti jie negali remtis tik savo teise į teisminę gynybą.

19.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjų pateiktame prašyme nėra keliamas buvusių atsakovės valdymo organų galimai neteisėtų veiksmų klausimas, kas yra būtina įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nustatymo aplinkybė, o yra dėstoma tik apie trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų egzistavimą, kas sudaro pagrindą reikalauti iš jų žalos atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, civilinio proceso tvarka sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, iš esmės nėra sprendžiamas padarytos žalos dydžio ir jo atlyginimo įmonei bei jos kreditoriams klausimas, todėl pareiškėjai savo teises ir teisėtus interesus turi ginti kitais įstatymų numatytais būdais. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsisakymas priimti pareiškimą dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu neužkerta kelio pareiškėjams vėl inicijuoti šį ginčą teisme pateikus pareiškimą, atitinkantį CPK numatytus reikalavimus.  

20.       Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus  apygardos teismo 2020 m. liepos 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                         Jūratė Varanauskaitė