Administracinė byla Nr. A-384-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03284-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 9.2; 9.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo mažosios bendrijos „Kevita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal mažosios bendrijos „Kevita“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas MB „Kevita“ pateikė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2014 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. S-101 (7-246/2014) (toliau – ir Sprendimas Nr. S-l01 (7-246/2014)); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2014 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 69-14 (toliau – ir Sprendimas Nr. 69-14); 3) Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. SAT-16 (toliau – ir Sprendimas Nr. SAT-16).

Paaiškino, kad mokesčių administratorius skundžiamus sprendimus priėmė konstatavęs, jog MB „Kevita“ nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d. į apskaitą neįtraukė 61 331 Lt pardavimo pajamų. Atkreipė dėmesį į tai, kad Panevėžio AVMI netiesiogiai nustatė mokesčio bazę ne tik konkrečių 16 ūkinių operacijų atžvilgiu, bet ir visų likusių analogiškų ūkinių operacijų, vykusių nuo 2009 metų iki 2010 metų, atžvilgiu. Pareiškėjas nurodė, kad Komisijos teiginiai, prielaidos bei spėlionės yra nepagrįstos. Nei vienas iš apklaustų asmenų nenurodė, kad grynuosius pinigus mokėjo tiesiogiai MB „Kevita“ arba jos savininkui (direktoriui). Taip pat nei vienas iš jų nepatvirtino, kad MB „Kevita“ buvo sumokėta didesnė pinigų suma, nei nurodyta pažymose-sąskaitose. Liudytojai aiškiai patvirtino, kad automobiliai buvo parduodami ir pinigai už juos mokami skirtingose vietose, skirtingiems asmenims, skirtingomis aplinkybėmis. Nei vienas iš apklaustųjų nepatvirtino, kad sąskaitą-faktūrą MB „Kevita“ vadovas surašė, pasirašė ir antspaudą ant jos uždėjo jų akivaizdoje. Byloje nėra jokių duomenų apie trečiuosius asmenis, kaip nėra ir duomenų, paneigiančių MB „Kevita“ nurodytą aplinkybę, jog pareiškėjas gavo būtent tokią pinigų sumą, kokia nurodoma pažymose-sąskaitose, užpildytose trečiųjų asmenų. Mokesčių administratorius neatsižvelgė į tai, kad specialisto išvadoje net nebuvo tirtas visas 2009–2010 metų laikotarpis ir nebuvo surinkta jokių duomenų apie MB „Kevita“ veiklą antroje 2010 metų pusėje. 2009 metais buvo nustatyta 14 atvejų, kuomet pareiškėjas į apskaitą tariamai neįtraukė visų gautų pajamų, o 2010 metais iš 53 įvykusių pardavimų tokie atvejai nustatyti tik 2. Akivaizdu, kad mokesčių administratorius be jokio faktinio pagrindo nurodė, jog visą tiriamą laikotarpį MB „Kevita“ sistemiškai ir kryptingai buhalterinės apskaitos dokumentuose nenurodė tikrojo vykdytų operacijų turinio, todėl nepagrįstai nusprendė MB „Kevita“ 2009–2010 metų laikotarpio mokesčius apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad Komisija nepagrįstai ignoravo jo nurodytą teismų praktiką. MB „Kevita“ nuomone, atsižvelgiant į tai, kad jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra nustatyta, o atsakomybę lengvina, jog pareiškėjas geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, paskirtos baudos turėtų būti sumažintos iki minimalaus 10 proc. dydžio.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo MB „Kevita“ skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Panevėžio apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2012 m. kovo 16 d. specialisto išvadoje nurodyta, jog apklausti asmenys paliudijo, kad MB „Kevita“ iš viso sumokėjo 180 181 Lt, o pareiškėjo apskaitoje užfiksuota, kad 2009–2010 metais automobilių parduota už 118 850 Lt sumą. Tai reiškia, kad pirkėjai sumokėjo 61 331 Lt daugiau, nei nurodyta MB „Kevita“ apskaitos dokumentuose. Pareiškėjas mokesčių administratoriui nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kad už automobilių pardavimus dalis gautų pajamų atiteko tretiesiems asmenims, kurie MB „Kevita“ vardu parduodavo automobilius. Pažymėjo, kad nei Mokesčių administravimo įstatyme, nei poįstatyminiuose teisės aktuose nėra nustatyta, koks apklaustųjų ir (ar) jų parodymų skaičius yra pakankamas tam, jog mokesčių administratorius galėtų padaryti išvadas apie pažeidimo apimtį. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų sukelti pagrįstų abejonių dėl mokesčių administratoriui pateiktų asmenų informacijos patikimumo ir objektyvumo. Pabrėžė, kad nagrinėjamos bylos atveju mokesčių administratorius koregavo tik 30 proc. pareiškėjo 2009–2010 metais parduotų automobilių kainų. VMI nuomone, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiškėjui paskirtos baudos pagrįstai ir teisingai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendimu pareiškėjo MB „Kevita“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad iš mokesčių administratoriaus atrankos būdu apklaustų 54 fizinių asmenų, kurie 2009–2010 metais iš MB „Kevita“ įsigijo automobilius, 16 asmenų (pirkėjų) nurodė, jog automobilius pirko didesnėmis kainomis, nei buvo užfiksuota sąskaitose-faktūrose. Šiais paaiškinimais teismas abejoti neturėjo pagrindo, nes nemažas asmenų skaičius patvirtino tas pačias aplinkybes, taip pat MB „Kevita“ nėra mokėjusi pelno mokesčio. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai, jog MB „Kevita“ automobilius skirtinguose Lietuvos miestuose pardavinėjo tretieji asmenys, yra niekuo pagrįsti bei prieštaraujantys verslo, įmonės administravimo logikai, vertinami kaip pareiškėjo gynybinė pozicija. Bylos įrodymai aiškiai patvirtina, kad visų automobilių pardavimai buvo įforminti MB „Kevita“ vardu išduotomis pažymomis-sąskaitomis, jos yra patvirtintos pirkėjų ir MB „Kevita“ direktoriaus parašais bei pareiškėjo antspaudu. Mokesčių administratorius palygino MB „Kevita“ apskaitytas automobilių pardavimo pajamas (118 850 Lt) su pirkėjų nurodytais duomenimis (180 181 Lt) ir nustatė kainų skirtumo vidurkį – pirkėjai aiškino mokėję vidutiniškai 52 proc. daugiau, nei pareiškėjas apskaitė. Įrodymų, paneigiančių nurodytas aplinkybes ir įrodančių tikrąjį ūkinių operacijų turinį, nėra pateikta. Todėl mokesčių administratorius, nustatęs pajamų slėpimo mastą (30 proc. atvejų) sandoriuose su apklaustaisiais asmenimis, pagrįstai padidino MB „Kevita“ tikrinto laikotarpio slepiamas apmokestinamąsias pajamas.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pažeidimas pasižymėjo nuolatiniais veiksmais, kuriais sąmoningai (tyčia) buvo siekiama sumažinti mokėtinų mokesčių dydį apskaitos dokumentuose, fiksuojant ne visas gautas pajamas, o tik jų dalį, ir tokiu būdu stengiantis nuslėpti dalį pajamų, sumažinti mokėtinų mokesčių dydį. Pažeidimas buvo ne vienkartinis ar atsitiktinis, padarytas dėl neatsargumo ar suklydus, o sąmoningas, buvo daromas pakankamai ilgą laikotarpį. Pareiškėjas nepripažino pažeidimo, nors padaryta didelė žala valstybės biudžetui. Todėl teismas konstatavo, kad MB „Kevita“ paskirtos baudos yra pagrįstai ir teisėtai, nėra pagrindo jas mažinti iki minimalios 10 proc. baudos dydžio.

III.

Pareiškėjas MB „Kevita“ pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad buvo tikrinamos ne visos apibrėžto (tikrinamojo) laikotarpio analogiškos ūkinės operacijos, o tik operacijos, atliktos nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d. Tikrinti buvo išimtinai su fiziniais asmenimis, Lietuvos piliečiais, sudaryti sandoriai. Iš 114 automobilių pirkėjų tik 16 asmenų, t. y. vos 14 proc. visų pirkėjų, patvirtino, kad už automobilį mokėjo brangiau, negu nurodyta pažymose-sąskaitose. Nors 16 asmenų teigė, kad už automobilius sumokėjo didesnes sumas, tačiau jų paaiškinimuose nurodytas kainų skirtumas yra kas kartą vis kitoks. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas griežtai apribojo mokesčių administratoriaus, Komisijos ir teismų galimybes vertinti ūkio subjektų veiklą kaip ekonomiškai pagrįstą ar tinkamą pajamoms uždirbti. Todėl aplinkybė, kad buvo vertinamas įmonės pelno mokesčio mokėjimo klausimas, pavirtina, jog minėti subjektai viršijo kompetenciją.

Pareiškėjo tvirtinimu, nei vienas apklaustas asmuo savo paaiškinimuose nenurodė, jog grynuosius pinigus MB „Kevita“ mokėjo tiesiogiai. Juo labiau nei vienas iš jų nepatvirtino, kad pareiškėjui tiesiogiai buvo sumokėta didesnė pinigų suma, nei nurodyta pažymose-sąskaitose. Apklausti asmenys paaiškino, kad automobilius surasdavo įvairiuose Lietuvos miestuose bei interneto skelbimuose. Dėl automobilių pirkimo pirkėjai kalbėjosi ir juos perkant mokėjo skirtingiems asmenims, kurių negali atpažinti. Didžioji dalis pirkėjų nurodė, kad parašai ant dokumentų galėjo būti sudėti iš anksto. Todėl akivaizdu, kad MB „Kevita“ automobilius įvairiuose Lietuvos miestuose pardavinėjo tretieji asmenys. Byloje nėra jokių duomenų apie trečiuosius asmenis, kadangi mokestinio patikrinimo metu jie nebuvo apklausti, nors, vadovaujantis įrodinėjimo naštos principais bei Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalimi, būtent mokesčių administratorius turėjo tai padaryti. Pareiškėjas visą laiką teigė, kad susidariusį kainų skirtumą galėjo pasisavinti tretieji asmenys, tačiau šis argumentas nebuvo tirtas ir įvertintas. Dėl to pareiškėjo argumentas, kad MB „Kevita“ negavo jokių papildomų pajamų, nėra paneigtas.

Pasak pareiškėjo, kadangi pareiškėjas laiku pateikė dokumentus, vykdė mokesčių administratoriaus žodinius nurodymus, geranoriškai bendradarbiavo, mokesčių administratorius neturėjo pagrindo pareiškėjui skirti didesnių baudų nei 10 proc. dydžio. Pirmosios instancijos teismas turėjo ištirti visus pareiškėjo pateiktus argumentus. To nepadarius, o byloje esančius įrodymus įvertinus netinkamai, nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų ir teisingai apskaičiavo MB „Kevita“ mokėtinus mokesčius.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo MB „Kevita“ apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Pabrėžia, kad pareiškėjas dėsto analogiškus argumentus, į kuriuos jau atsakyta skundžiamuose sprendimuose. Todėl tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo spendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Pareiškėjas pateikė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau iš esmės nenurodė aiškių ir konkrečių tokio prašymo motyvų, todėl pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkinamas.

Mokestinis ginčas šioje byloje yra kilęs dėl pareiškėjo 2009-2010 metais vykdytos automobilių pirkimo-pardavimo veiklos apmokestinimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru.

Įgyvendinant Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 2 dalies nuostatas, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 buvo patvirtintos Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklės (toliau – ir Taisyklės).

Taisyklių 4 punkte nustatyta, kad įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas: 4.1. apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento (toliau – mokesčio deklaracija), į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir/ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais); 4.2. bendradarbiaujant su mokesčių administratoriumi (nevykdo arba netinkamai vykdo mokesčių teisės aktuose nustatytas mokesčių mokėtojo pareigas, trukdo mokesčių administratoriui įgyvendinti jam suteiktas teises, nevykdo mokesčių administratoriaus nurodymų pateikti apskaitos dokumentus, registrus, sutvarkyti buhalterinę apskaitą ir kitais atvejais); 4.3. tvarkant apskaitą (apskaitos netvarko arba tvarko nesilaikydamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų); 4.4. saugant apskaitos ar kitus dokumentus (toliau - dokumentai) (dokumentų neišsaugo arba išsaugo ne visus; dokumentus saugo neužtikrindamas jų įskaitomumo ir kitais atvejais).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1542/2010; 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-146/2011; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1984/2012; 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-602-27/2013; 2015 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2210-502/2015).

Mokesčių vietos administratorius mokestinio patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas per mažas pajamas apskaitė sistemingai visus 2009-2010 metus. Taip pat, į mokesčių deklaracijas įrašė neteisingus duomenis, todėl, mokesčių administratoriaus nuomone, jo buhalterinės apskaitos dokumentai neatspindi tikrojo įvykdytų ūkinių operacijų turinio. Tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas, pardavęs automobilius, pažymose-sąskaitose nurodė mažesnes pardavimo kainas, apskaitoje apskaitė mažesnes pajamas bei įrašė klaidingą informaciją apie pirkėjų skolas, tuo iškreipė savo veiklos tikrąją ekonominę esmę ir į mokesčių deklaracijas įrašė nepatikimus, prieštaringus duomenis apie gautas pajamas. Atsižvelgdamas į šias mokestinio patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes, mokesčių administratorius priėjo išvadą, kad pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, į mokesčio deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie savo pajamas, todėl mokesčių mokėtojo (pareiškėjo) mokestinės prievolės neįmanoma nustatyti įprastine, atitinkamų mokesčių įstatyme nustatyta tvarka, o tai yra pagrindas apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.

Pagal minėtame Mokesčių administravimo įstatymo straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, privalo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius naujus įrodymus, sąlygojančius nustatyto mokesčio dydžio neteisingumą

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, prieina išvadą, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų tam, kad pagrįsti pareiškėjui papildomai apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas, t. y. įvykdė Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Abejoti įrodymais, kuriais remdamasis mokesčių administratorius nusprendė apskaičiuoti mokesčius vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalimi, nėra pagrindo. Tai, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokesčius pagal savo įvertinimą, netyrė visų pareiškėjo 2009-2010 metais sudarytų automobilių pardavimo sandorių, nereiškia, jog dėl to mokesčių administratorius neturėjo faktinio pagrindo pasirinkti Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnyje įtvirtinto mokesčių apskaičiavimo būdo.

Teisėjų kolegijos nuomone, mokesčių administratorius gali apskaičiuoti mokesčius Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nustatyta tvarka ir tuo atveju, jeigu, atsižvelgiant į atliktų ūkinių operacijų pobūdį, jų skaičių, laikotarpį, per kurį jos buvo atliktos ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes, bent dalis mokesčių mokėtojo atliktų operacijų neatspindi tikrojo jų turinio. Jeigu nustatoma, jog yra pagrindas apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą dėl to, jog dalis mokesčių mokėtojo per tikrinimo laikotarpį atliktų ūkinių operacijų neatspindi tikrojo jų turinio, tai mokesčiai pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą gali būti perskaičiuojami ir likusių analogiškų ūkinių operacijų, atliktų per tikrinimo laikotarpį, atžvilgiu.

Mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus. Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis galima būtų paneigti mokesčių administratorių išvadas, o savo nesutikimą dėl papildomų mokesčių apskaičiavimo grindė tik abejonėmis.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad automobiliai buvo perkami ne iš įmonės, o iš trečiųjų asmenų, kuriems buvo duodamos neužpildytos pažymos-sąskaitos su įmonės vadovo parašu ir įmonės antspaudu. Duomenis apie pirkėją, automobilį, pardavimo kainą tretieji asmenys įrašydavo patys ir pareiškėjui grąžindavo užpildytus blankus kartu su pinigais, gautais iš pirkėjo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymėjo, kad mokesčių administratorius nesiėmė jokių veiksmų nustatyti ir apklausti minėtus trečiuosius asmenis, t. y. nevykdė savo pareigos, įtvirtintos Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje.

Teisėjų kolegijos nuomone, tokie pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai yra visiškai nepagrįsti.

Buhalterinės apskaitos įstatymas 4 straipsnis nustato, kad ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Šio straipsnio 2 dalis (2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 redakcija), galiojusi tikrinamuoju laikotarpiu, numatė, kad ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais.

Pagal nurodytas Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas pareiškėjas, pasirinkęs nurodytą savo ūkinės veiklos modelį, privalėjo visas ūkines operacijas pagrįsti apskaitos dokumentais, t. y. buhalterinėje apskaitoje fiksuoti trečiųjų asmenų pareiškėjui sumokamus pinigus, gautus iš pirkėjų už parduotus automobilius. Tačiau šios pareigos nevykdė, nes pažymose-sąskaitose nurodytas ūkinės operacijos turinys neatitiko faktinio ūkinės operacijos turinio. Taigi šiuo atveju, ne mokesčių administratorius, o pareiškėjas privalo pateikti duomenis, patvirtinančius faktinį ūkinės operacijos turinį, t. y. pagrįsti, iš kokių konkrečių asmenų ir kokias sumas jis gavo už parduotus automobilius.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais faktiniais duomenimis, nustatė, kad iš 2009-2010 metais 114 Lietuvos fizinių asmenų, pirkusių iš pareiškėjo automobilius, buvo apklausti 54 asmenys, iš jų 16 asmenų nurodė, kad automobilius įsigijo už kur kas didesnes kainas, nei užfiksuota pareiškėjo buhalterinės apskaitos dokumentuose. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų įvertinimas yra pagrįstas visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu.

Kadangi nustatyta, jog dalis pirkėjų už iš pareiškėjo nupirktus automobilius sumokėjo didesnę kainą negu nurodyta pareiškėjo išrašytose pažymose-sąskaitose, todėl pagal buhalterinės apskaitos dokumentus, t. y. įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka negalima apskaičiuoti (nustatyti) mokėtinų mokesčių dydžio. Taigi pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai išaiškinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes, pagrįstai nusprendė, jog mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiavo pareiškėjo mokėtinus mokesčius pagal savo įvertinimą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvacija ir išvadomis dėl mokesčių administratorius pagal Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnį apskaičiuotų mokesčių, kuriuos privalo mokėti pareiškėjas už 2009-2010 m. laikotarpį, pagrįstumo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, todėl teisėjų kolegija detaliai nevertina apeliacinio skundo argumentų dėl mokesčių perskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, savo išvadas pagrindė teisminio nagrinėjimo metu nustatytomis aplinkybėmis bei ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės normų nuostatomis. Tai, kad pirmosios instancijos teismo išvados ar surinktų įrodymų vertinimas iš dalies sutampa su ginčijamuose Mokestinės ginčų komisijos ir mokesčių administratorių sprendimuose nurodytomis išvadomis ar motyvacija, savaime nereiškia, jog teismas neišsprendė ginčo iš esmės, nepakankamai motyvavo skundžiamą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismas sprendimas yra grindžiamas tik ginčijamų Mokestinių ginčų komisijos ir mokesčių administratorių sprendimuose išdėstytais motyvais, yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjui paskirtų baudų dydžio. Teisėjų kolegijos nuomone, mažinti pareiškėjui paskirtas baudas dėl apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių nėra pagrindo.

Kadangi, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, skundžiamas pirmosios instancijos teismo yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo mažosios bendrijos „Kevita“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Anatolijus Baranovas

              Dainius Raižys

              Virginija Volskienė