Civilinė byla Nr.2A-595-527/2007
pirmosios instancijos teismo teisėja Rūta Rimkevičienė
procesinio sprendimo kategorija 42.11.3; 50.1; 75.7; 121.15;
121.19.2; 121.21
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. liepos 3 d.
Kaunas
Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos
pirmininkės Jolitos Cirulienės, kolegijos teisėjų Ramūno Mitkaus ir Leono
Jachimavičiaus, sekretoriaujant Irenai Nikolajenko,
dalyvaujant ieškovės atstovei
advokatei Danai Žvingilienei,
viešame teismo posėdyje
apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo IĮ J.
D. turgus „Marmantas“ apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės
teismo 2007 m. vasario 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-1696-435/2007
pagal ieškovės N. J. V. ieškinį
atsakovui IĮ J. D. turgus „Marmantas“ dėl sandorio
pripažinimo negaliojančiu.
Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
ieškovė
ieškiniu (t.1, b.l.2) prašė pripažinti 2001-10-01
Turgavietės rinkliavos sutartį Nr.3 negaliojančia nuo jos sudarymo momento (ab
initio) bei priteisti iš atsakovo žyminį mokestį, išlaidas ekspertizei
apmokėti ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Ieškovė nurodė, kad šios sutarties
(t.1, b.l.5) ji nepasirašė, ant sutarties esantis parašas yra suklastotas, todėl
sutartis pripažintina negaliojančia nuo jos sudarymo momento (CK 1.78 str.,
1.80 str. ir 1.95 str.).
Kauno
miesto apylinkės teismas 2007 m. vasario 14 d. sprendimu ieškinį tenkino:
1) pripažino
2001-10-01 Turgavietės rinkliavos (prekybinės vietos nuomos ir paslaugų
teikimo) sutartį Nr.3 negaliojančia nuo jos sudarymo momento (ab initio);
2) priteisė
iš atsakovo ieškovei 100,00 Lt žyminio mokesčio, 722,81 Lt ekspertizės išlaidų
ir 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei 33,85 Lt išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
Teismas nustatė, kad
šalys abipusiu susitarimu (t.1, b.l.17) 2001-10-01 nutraukė ankstesnę 2000-07-01
prekybinės vietos nuomos sutartį (prijungta c.b. Nr.2-2044-221/2007, t.1,
b.l.21), tačiau naujos sutarties nesudarė. Tai, kad ant 2001-10-01 Turgavietės
rinkliavos sutarties Nr.3 yra ieškovės sutuoktinio parašas, kas buvo
konstatuota 2005-11-17 ekspertizės aktu (1t.,b.l.90-97), ieškovei teisinių
pasekmių nesukelia, kadangi atsakovas neįrodė, kad būtent ieškovė būtų
išreiškusi savo valią dėl ginčo sutarties sudarymo, kad ji apie šios sutarties
sudarymą būtų žinojusi, šią sutartį patvirtinusi ar vykdžiausi.
Apeliaciniu
skundu atsakovas prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir, priėmus naują
sprendimą, visus ieškovės reikalavimus atmesti dėl šių argumentų:
1) ieškovė ieškinyje nurodė, kad byloje skirtina rašysenos
ekspertizė, pavedant ekspertams atsakyti į klausimą: ar 2001-10-01 Turgavietės
rinkliavos sutarties Nr.3 pabaigoje po žodžio „Nuomininkas" žodžiai „N.J. V. , (duomenys
neskelbtini) , a.k(duomenys
neskelbtini) ir parašas" yra rašyti ir
pasirašyti ieškovės. Kad 2001-10-01 sutartyje
už ieškovę pasirašė ieškovės bendrosios jungtinės nuosavybės teisės turėtojas,
jos sutuoktinis, savo šeimos interesais veikiantis jos vyras - V. V. , atsakovas tvirtino visada
(t.1, b.l.11, 13, 50). Teismui atsakovas iš karto pripažino, kad ieškovė
nusipirktomis patalpomis nesirūpino, jose neprekiavo, kadangi visas savo teises
ir pareigas rūpintis nusipirktomis patalpomis bei vykdyti savo įsipareigojimus
atsakovui prisiėmė ieškovės sutuoktinis. Iš ieškovės ir jos sutuoktinio veiksmų
(ieškovei priklausančios prekybos patalpos naudojimo, turgavietės veiklos
tinkamo vykdymo, atsiskaitymo su atsakovu, reikiamų duomenų pateikimo atsakovui
lengvatų prašyme, diskusijų dėl turgavietės rinkliavos mokesčio dydžio ir t.t.)
matyti, kad jie, būdami bendrosios jungtinės nuosavybės teisės turėtojais,
veikė bendrai, bendru sutarimu, todėl gautą pelną ar nuostolį turėjo dalintis
lygiomis dalimis. Tai pažymėjo ir Kauno miesto
apylinkės teismas civilinėje byloje Nr.2-27-32/2004 (ieškovai K. M. ir A.
K. prieš IĮ J. D. turgus „Marmantas''), nustatydamas,
kad, šeimai sudarant sutartis, iš sutartinių santykių kylančios prievolės ir
teisės yra solidarios. Įstatymas, siekdamas
apsaugoti turtinius šalių interesus, nustato, kad sandoriams, sudarytiems
sutuoktinių (šeimos), taikoma solidarioji atsakomybė pagal bendras prievoles ir
prievoles šeimos interesais. CK 6.6 str. 5 d. įtvirtinta, kad solidarioji
bendraskolių prievolė gali baigtis tik visiškai įvykdyta;
2) byloje nustatyta, kad dėl veiklos turgavietėje ieškovė
su savo sutuoktiniu kreipėsi į atsakovą, kuris sutiko jiems išnuomoti prekiavimo
vietą Nr.39 turgavietėje „Marmantas". Tuo pagrindu į 2001-10-01
sutartį „nuomininku" įrašyta ieškovė, nors už ją sutartyje tuo pačiu metu
pasirašė jos sutuoktinis, jau dirbęs atsakovo turgavietėje „Marmantas".
Kadangi sutartis buvo sudaryta ieškovės ir jos šeimos interesais, atsižvelgta į
atsakovo interesus, esminės reikšmės, kas iš šeimos narių (bendrosios jungtinės
veiklos nuosavybės turėtojų) pasirašė, nėra svarbu, kadangi apie savo norą
sudaryti ir pasirašyti sutartį išreiškė tiek ieškovė, tiek jos sutuoktinis. Vadovaudamasi
CK 6.6 str. 5 d., kad prievolė gali baigtis tik visiškai ją įvykužius, ją
įvykdyti atsakovė pareikalavo ieškovės, nors pagal įstatymą prievolės įvykdymo
galėjo reikalauti ir iš jos sutuoktinio (skyrium, arba kartu iš abiejų skolininkų).
Vadinasi, tai, kas iš ieškovės šeimos pasirašė
2001-10-01 sutartį, neturi lemiamos reikšmės, nes sutartis privalėjo būti
pripažinta teisėta ir galiojančia ją pasirašius tiek ieškovei, tiek jos
sutuoktiniui. Konstatuoti šalių ketinimą nustatyti solidariąją prievolę galima
ir be žodžių „solidarus", „solidariai" ar pan. (CK 6.193 str. 1 d.),
kas šiuo atveju ir buvo padaryta;
3) bylos nagrinėjimo metu
atsakovas pripažino, kad 2001-10-01 sutartį pasirašė ieškovės sutuoktinis (t.1,
b.l.50), prieš tai su atsakovu pasirašęs analogiškas sutartis dėl prekybinės
vietos jam (jo šeimai) išnuomavimo ir turgavietės rinkliavos;
4) teismui pritarus ekspertizės
skyrimui, nereikšminga bylai ekspertų išvada yra apmokestinta, o ekspertizės
išlaidos priteistos iš bylą pralaimėjusio atsakovo. Rašysenos ekspertizę prašė skirti ieškovė, nurodydama, kad
2001-10-01 sutartyje pasirašiusi ne ji, su kuo atsakovas visada sutiko, nurodydamas,
kad sutartyje pasirašė ieškovės sutuoktinis. Vadovaudamasis įstatymuose nustatyta solidaria atsakomybe (ieškovė su
sutuoktiniu turi bendrą šeimą, taigi - bendras teises ir pareigas), atsakovas
teismo prašė byloje neskirti rašysenos ekspertizės ir jos skyrimui prieštaravo (tai patvirtina 2007-01-15 prašymo
Teisėjų etikos ir drausmės komisijai apie nereikalingos ekspertizės skyrimą
kopija (t.2, b.l.77-78)). Pagal CPK 212 str. nustatyti bylai nereikšmingą
aplinkybę nebuvo būtina, tai prieštaravo CPK 2 str., 3 str. 7 d., 7 str.
principams, tačiau teismas bylai nereikalingą ir nebūtiną ekspertizę nusprendė
skirti, neatsižvelgdamas į CPK 176 str., 177 str. 2 d. nurodymus. 2005-11-17 Ekspertizės aktas Nr.11-2183(05) (t.1, b.l.90-93)
patvirtino atsakovo teiginį, kad 2001-10-01 sutartį pasirašė ieškovės
sutuoktinis (solidarusis prievolininkas). Vadinasi, ekspertizė byloje buvo
nereikalinga, ieškovė tik vilkino procesą, bylą pralaimėjusiai atsakovei
atnešdama bereikalingas išlaidas;
5) atsakovas sutinka, kad pagal
CPK 3 str. 6 d., nesant panašius teisinius santykius reglamentuojančių
įstatymų, teismas vadovaujasi bendraisiais teisės principais. Tačiau ne visada.
Teismui suteikta teisė (net pareiga) kurti naują teisės normą ad hoc.
Teismas savo sprendime neturi būti susaistytas tuo, kad ieškovas visada teisus,
o atsakovas - neteisus. Tam prieštarauja CPK 2 str., 6 str., 7 str., 8 str., 12
str., 13 str., 14 str. 1 d., 17 str. nuostatos. Teisės specialistai (LR Konstitucinio Teismo teisėjas dr. A.Abramavičius,
doc. dr. D.Imbrasienė) pažymi, kad civiliniame procese taikytina teisės
analogija, o būtent: „CPK 93 str. numatyta bendroji bylinėjimosi išlaidų
paskirstymo taisyklė, pagal kurią visos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos
laimėjusiai ginčą šaliai iš pralaimėjusios šalies, neteisinga. Teoretikai ir praktikai pabrėžia, kad procesinis įstatymas
nereglamentuoja situacijos, kaip paskirstyti bylinėjimosi išlaidas patenkinus
ieškinį kreditoriaus reikalavimu. Iš mokslinių (praktinių) situacijų matyti,
kad, nors ieškinys ir patenkinamas, vadovaujantis bendraisiais teisės
principais (pagal CK 1.5 str. 1 d.), bylinėjimosi išlaidos privalo būti
išieškotos ne tik iš atsakovo, bet ir ieškovo. Pavyzdžiui, jei ieškinys ir
patenkintas, bet bendraisiais teisės principais (CK 1.5 str. 1 d.) civilinių
teisinių santykių subjektai (šiuo atveju - ieškovė) įgyvendindami savo teises
ir atlikdami pareigas veikė neteisingai, neprotingai ir nesąžiningai (kad
2001-10-01 sutartyje pasirašė ieškovės sutuoktinis - ginčo nebuvo), tai tokiu
atveju bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš ieškovo (t.y. N. J. V. ) atsakovui (t. y. IĮ J. D. turgus „Marmantas")
(žr.: civilinis procesas: teorija ir praktika / Artūras Driukas, Virgilijus
Valančius. - Vilnius: Teisės informacijos centras, 2005). Tai suprantama ir paaiškinama, nes ieškovas, norėdamas atsakovui
iškelti bankroto bylą arba jį visai sužlugdyti, gali teisme paprašyti skirti
brangiai kainuojančią ekspertizę, žinodamas, kad atsakovas ekspertizės išlaidų
dėl objektyvių priežasčių negalės sumokėti, todėl arba bankrutuos, arba
likviduos savo įmonę. Tai nepateisinama,
neteisinga ir neteisėta, todėl teismai tokius prašymus turėtų vertinti ypač
atsargiai. Tačiau teismas patenkino ieškovo reikalavimus, atsakovas, net ir
neištyrus bylos, jau laikytas pažeidusiu tam tikras teisės normas. Tai aiškiai
prieštarauja LR Konstitucijos, Europos žmogaus teisių teismo išaiškinimams;
6) atsakovas nesutinka su teismo
argumentais, vertinant byloje esančių dviejų prekybinės vietos nuomos bei
paslaugų teikimo sutarčių (2000-05-25 (t.1, b.l.14) ir 2000-07-01 (prijungta
c.b. Nr.2-2044-221/2007, t.1, b.l.21) teisėtumą ir
vykdytinumą, lyginant jas su 2001-10-01 sutartimi. Nustatyta, jog visas šias
sutartis už ieškovę pasirašė jos sutuoktinis, tačiau pirmosios dvi sutartys yra
teisėtos ir galiojančios, o pastaroji sutartis tokia nėra. Tai yra įrodymų
vertinimo problema (CPK 185 str. l d.). Kita vertus pagrįstų abejonių kelia ieškovės
pozicija dėl 2001-10-01 sutarties sudarymo fakto. Iš pradžių ieškovė nurodo, kad
su atsakovo įmone yra sudariusi tris sutartis, tarp jų ir 2001-10-01 sutartį, o
paskui aiškina, kad pastarąją sutartį nurodžiusi per klaidą (t.2, b.l.35).
Deja, tokio ieškovės paaiškinimo teismui pilnai pakanka, ir teismas konstatuoja,
jog vienas sutuoktinis gali įgalioti kitą sutuoktinį veikti jo vardu ir jam
atstovauti (CK 3.32 str. 1 d.). Jeigu vienas sutuoktinis veikė kito sutuoktinio
vardu be įgaliojimo ar teismo leidimo, tai tokiems veiksmams ir jų pasekmėms
taikomos CK šeštosios knygos normos, reglamentuojančios kito asmens reikalų
tvarkymą be pavedimo. (CK 3.32 str. 3 d.). Teismas daro nuorodą į CK 6.232
str., reglamentuojantį veiksmų patvirtinimo procedūrą. Kelia abejonių ir teismo
teiginys, jog, nors ieškovė pripažįsta tik 2000-04-27 sutartį, tačiau iš byloje
esančių įrodymų matyti, kad buvo pasirašyta ir 2000-07-01 sutartis. Tačiau jau
visai kitaip teismas įvertina 2001-10-01 sutarties pasirašymo faktą. Akivaizdu,
kad teismas rezervuotai nevertino ieškovės duotų paaiškinimų, dažno jų kaitaliojimo
be jokio faktinio pagrindo. Atitinkamai nebuvo įvertinti ir liudytojo V. V. paaiškinimai, jo tariamas užmaršumas,
kai byloje esančioje rašysenos ekspertizės išvadoje konstatuojama, jog ginčijamą
sutartį pasirašė būtent šis liudytojas;
7) rezervuotai turėtų būti
vertinami ir liudytojo K. Š. šioje byloje duoti paaiškinimai. Dar 2003 m. šis liudytojas kreipėsi į Kauno m. apylinkės teismą, prašydamas išduoti teismo įsakymą dėl
tariamos paskolos iš atsakovo išieškojimo. Tačiau teismas konstatavo, jog K. Š. nesąžiningai pareiškė
aiškiai nepagrįstą reikalavimą ir už tai buvo nubaustas bauda. Be to, dėl šio
fakto Kauno m. VPK Centro PK yra pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius
nusikalstamos veikos, aprašytos BK 182 str. l d. Teismas turėjo kritiškai vertinti K. Š. paaiškinimus dėl prekybinės vietos sutarties sudarymo ir
sąlygų vykdymo. Teismo posėdžio metu atsakovas paaiškino, kad K. Š. dirbo pagal sudarytą turgavietės
rinkliavos sutartį ir jos pagrindu mokėjo turgavietės rinkliavos mokesčius,
tačiau kai jis atsakovui įsiskolino, atsakovas dėl turgavietės rinkliavos
mokesčio įsiskolinimo ir delspinigių išieškojimo kreipėsi į Kauno rajono
apylinkės teismą, kuris civ. byloje Nr. 2-464-03/03 2003-09-16 ieškinį
patenkino sprendimu (t.2, b.l.71-72), paliktu nepakeistu Kauno apygardos teismo
nutartimi (t.2, b.l.73-74). Šių dokumentų apylinkės teismui atsakovas pateikti
negalėjo, nes K. Š. buvo
apklaustas paskutinio teismo posėdžio metu (CPK 314 str.);
8) nepagrįstas teismo motyvas,
jog byloje esančios PVM sąskaitos-faktūros bei apmokėjimo kvitai neįrodo ginčijamos
sutarties vykdymo fakto, kadangi šis teiginys prieštarauja byloje esantiems duomenims.
Pagal 2001-10-01 turgavietės sutarties 1 punktą su ieškove buvo susitarta, kad
ieškovė prekiaus turgavietės „Marmantas" prekiavimo vietoje Nr.39. Ieškovė
pagal sutarties 4.4 p. įsipareigojo laikytis įstatymų ir poįstatyminių aktų, pagal
4.5.l p.- įsipareigojo už vietos prekybai vykdyti suteikimą atsakovui iki
einamojo mėnesio 10 dienos mokėti 580 Lt turgavietės rinkliavą ir 18 proc. PVM
nuo šios sumos, t.y. iš viso 684,40 Lt. Sutarties 4.5.2. p. buvo susitarta, kad
jai už suteiktas eksploatacines išlaidas ir komunalines paslaugas ieškovė apmokės
per atsakovą pagal atsakovo pateiktas sąskaitas faktūras. Ieškovė jai suteiktoje prekiavimo vietoje Nr.39 turgavietės
veikla (prekyba) užsiėmė nuo 2000-04-27 iki 2000-06-08. Per šį laikotarpį buvo
sudarytos 3 sutartys, tame tarpe ir 2000-04-27, kurią savo prašymu ieškovė prašė
nutraukti ir tuo pat metu prašė sudaryti kitą sutartį t.y. 2000-07-01, t.y., visiškai
priešingai negu pasisakė teismas sprendime. Minėtas aplinkybes paneigia ieškovės
pateiktos PVM sąskaitos-faktūros ir pinigų apmokėjimo kvitai, kuriuos ieškovė
bei jos sutuoktinis pasirašė ir apmokėjo. Pažymėtina tai, kad minėtoje prekybinėje
vietoje prekiavo jų šeimos samdyta pardavėja J. K. , kuri vykdydavo ieškovės ir jos sutuoktinio nurodymus, pastaroji
priimdavo iš atsakovo tuometinės buhalterės R. I. PVM sąskaitas-faktūras Nr.9282586 (t.2, b.l.6, 24), Nr.92825980,
ieškovei ir jos sutuoktiniui nesant, apmokėdavo turgavietės rinkliavos mokestį (kvito
šaknelės Nr.5512465, t.2, b.l.25), taip pat priimdavo prekes iš tiekėjų,
kuriomis prekiavo, pasirašydavo sąskaitas faktūras, o gautus pinigus už
parduotas prekes, atiduodavo ieškovei ir jos sutuoktiniui, kai jie atvykdavo į
turgavietę. Be to, įstatymas sutuoktiniams
nedraudžia tvarkyti kito asmens reikalus ir be jokio pavedimo (CK 3.32 str.3 d.,
4.240 str. ir 6.229 str. l d.);
9) teismas nevertino 2001-10-01 ieškovės prašymo dėl naujos
turgavietės rinkliavos už prekybinę vietą ir paslaugų teikimo sutarties
sudarymo būtent nuo 2001-10-01, t.y. nuo tos dienos, kurią ir buvo sudaryta
ginčijama sutartis (prijungta c.b. Nr.2-2044-221/2007, t.1, b.l.87). Taip yra dėl to, kad ginčijama sutartis pasirašyta
ieškovės iniciatyva.. Šis ieškovės prašymas vertintinas kaip oferta (CK 6.167
str.), kuri tą pačią dieną baigėsi, sudarant ginčijamą sutartį. Taip pat šios
sutarties sudarymo faktą pripažįsta ir pati ieškovė (b.l.13). Tai ji padarė civ.
byloje Nr.2-8562/2004 2004-10-04 parengiamojo posėdžio metu patvirtinusi, kad
ginčijamą sutartį pasirašė jos sutuoktinis (t.1, b.l.13). Kad ši sutartis buvo
sudaryta tarp jos ir atsakovo, ieškovė neginčija ir savo atsiliepime į atsakovo
ieškinį civ. byloje Nr.2-8562/2004 (t.1, b.l.82-85). Taigi ieškovė iš esmės
pripažįsta ginčijamos sutarties sudarymo faktą (CPK 187 str.), kuris atsakovui
pateiktas ir pasirašytas būtent tą pačią dieną, kai buvo sudaryta ginčijama
sutartis;
10) bylą nagrinėjusi teisėja
R.Rimkevičienė nuo pat pradžių buvo šališka bei neobjektyvi (CPK 12 str.), dėl ko
jai dar 2006-02-08 buvo pareikštas nušalinimas (t.1, b.l.102-103). Nesudėtinga
byla teisme buvo nagrinėjama nuo 2004-10-26, kas prieštarauja civiliniame
procese įtvirtintiems proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams (CPK 7
str.). Šias aplinkybes atsakovas yra nurodęs ir 2006-04-05 prašyme (t.1,
b.l.132-133), kuris pradžioje buvo prijungtas prie bylos, tačiau po buvo
grąžintas atsakovo atstovei.
Atsiliepimu
į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti dėl šių argumentų:
1) patenkinus
šalies reikalavimus, iš priešingos šalies yra priteisiamos jos turėtos bylinėjimosi
išlaidos, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą
(CPK 93 str. 1 d.). Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, yra priteisiamos sumos,
išmokėtos ekspertinėms įstaigoms (CPK 88 str. 1
d. 1 p.). Susitarimas
- tai dvišalis sandoris, kuriame turi būti išreiškiama šalių valia. CK 1.73 str. 1 d. numato, kad
įstatymo nustatytais atvejais sandoriai gali būti sudaromi paprasta rašytine
tvarka. Tai liečia ir ginčo sutartį šioje byloje. Tačiau sandoriui pripažinti yra būtina sąlyga - jis turi būti
pasirašytas visų sandorio šalių (CK 1.73 str.
2 d., 1.76 str. 1 d.). CK 1.76 str. 1 d. aptarti atvejai, kai rašytinės formos
sandorio negali pasirašyti asmuo dėl fizinio trūkumo, ligos ar kitokių priežasčių.
Tokių problemų ieškovė neturi, todėl sutartį turėjo teisę pasirašyti tik
ieškovė, jei ji sudaroma su ieškove, nes rašytinės formos sandorius turi
pasirašyti juos sudarę asmenys (CK 1.76 str. 1 d.). Atmestinas apeliantės
aiškinimas, kad su ieškove sudaromą sutartį galėjo pasirašyti ieškovės
sutuoktinis. Įgaliojimų pasirašyti už ieškovę sutartį ieškovė sutuoktiniui
nesuteikė;
2) 2006-07-12 teismo posėdžio
metu apklausta liudytoja R. I. , dirbusi atsakovės įmonėje, paaiškino ginčo sutarties
surašymo aplinkybes: jai J. D. liepė skubos tvarka, esant piktumams, paruošti tokios
sutarties tik vieną egzempliorių. Ji nežino, kaip, kada ir kas pasirašė
sutartį. Liudytojas V. V. paaiškino,
kad jokios sutarties už ieškovę jis negalėjo pasirašyti ir nebūtų tai sutikęs
padaryti, nes tokių įgalinimų neturėjo, o pasirašyti sutartį jis galėjo
atsakovei sąmoningai pakišus ją pasirašyti vietoje kito dokumento;
3) kaip prieštaraujantis bet
kokiems protingumo principams atmestinas atsakovo motyvas, kad ieškovė 2001-10-01
buvau greta vyro pasirašant ginčo sutartį, kadangi, jeigu ieškovė būtų buvusi
greta, ji būtų pasirašiusi sutartį už save, o ne jos sutuoktinis. Ieškovė pati
prašė nutraukti tarp tų pačių šalių pasirašytą 2000-04-27 prekybinės vietos
nuomos ir paslaugų teikimo sutartį ir siekė naujos sutarties pasirašymo, tačiau
tik suderinus sutarties sąlygas su ieškove;
4) nepagrįstai apeliantė taiko
CK 6.6 str. 5 d. nuostatas. Kalbama apie ginčo sutarties sudarymo teisėtumą, o
ne apie jos vykdymo pasekmes bei atsakomybę. Apeliantė
nurodo, kad ieškovė išreiškė savo norą ir valią pasirašyti ginčo sutartį,
tačiau tokių įrodymų byloje nėra (CPK 178 str.);
5) atmestini apeliantės motyvai
dėl ekspertizės skyrimo. Ekspertų išvados - tai įrodymai (CPK 177 str. 2 d.) ir
tik šios ekspertizės dėka ieškovė įrodė, kad 2001-10-01 sutarties Nr.3 ji
nepasirašė (CPK 178 str.). Atmestini visi
apeliantės motyvai, kad prašymas dėl ekspertizės paskyrimo, pačios ekspertizės
paskyrimas ir teismo išlaidų priteisimas iš atsakovės prieštarauja LR Konstitucijos,
Europos žmogaus teisių teismo aiškinimams;
6) jeigu asmuo, kurio reikalus
be pavedimo tvarkė kitas asmuo, vėliau pastarojo veiksmus patvirtina, tai šių
asmenų tarpusavio santykiams taikomos normos, reglamentuojančios
pavedimo sutartis arba kitas pagal esmę artimiausias atliktų veiksmų prigimčiai
sutartis (CK 6.232 str.). Ieškovė 2001-10-01 sutarties nepatvirtino (CK 2.133
str. 6 d.), jos nevykdė, todėl atsakovas kreipėsi su ieškiniu į teismą ir teigė, kad
2001-10-01 sutartis Nr.3 nevykdoma (prijungtos civ. bylos Nr.2-2044-221/2007,
t.1, b.l.4, 34, 35). Ieškovė teismui savo
raštiškame paaiškinime (t.2, b.l.35) nurodė, kodėl savo rašte paminėjo 2001-10-01
sutartį. Taip atsitiko, kadangi ieškovė neturėjo teisėtos sutarties (2000-04-27)
su savimi, o J. D. diktavo
prašymo dėl sutarties nutraukimo tekstą, todėl pasitikėdama J. D. , ieškovė ir įrašė
sutarties, kurios nesudarė, datą ir numerį;
7) atsakovas beveik su visais
pastatų savininkais nebuvo sudariusi naujų sutarčių, visi mokėjo už komunalines paslaugas be jokių sutarčių
pagal jos nereguliariai pateikiamas sąskaitas-
faktūras. Jose nė vienoje nėra nurodyta, kad mokama pagal 2001-10-01 sutartį
Nr.3. Šią aplinkybę patvirtina ne tik rašytiniai įrodymai, esantys byloje, bet patvirtino
ir liudytojai, apklausti teismo posėdžio metu. Nepagrįsti apeliantės teiginiai,
kad liudytojo K. Š. paaiškinimai
turėjo būti vertinami rezervuotai. Šio liudytojo parodymai neprieštaravo kitų
liudytojų parodymams bei byloje esamiems rašytiniams įrodymams, todėl vertinti juos
kritiškai nebuvo pagrindo. K. Š. kaip ir ieškovė buvo įsigijęs patalpas turgavietėje, dirbo
pats, todėl jam gerai žinomos visos aplinkybės apie sutarčių sudarymą bei
mokesčių mokėjimą;
8) atmestinas apeliantės motyvas,
kad teismas nevertino ieškovės prašymo 2001-10-01
dėl naujos
sutarties sudarymo. Teismas pasisakė dėl šio ieškovės prašymo, kuris patvirtina,
kad 2001-10-01 ieškovė buvo atvykusi pas atsakovą, tad atsakovui buvo visos
sąlygos sudaryti tą dieną su ieškove naują sutartį
vietoje 2000-04-27 sutarties, tačiau tai
padaryta nebuvo, ką patvirtino ir ekspertizės aktas;
9) apeliantė nurodo naujas aplinkybes dėl ofertos (CK 6.167 str.), apie
kurią nekalbėjo savo procesiniuose dokumentuose, todėl apeliacinėje instancijoje jos
teiginiai šiuo klausimu atmestini. Ieškovė taip pat nurodo, kad jei jos prašymą dėl
naujos sutarties sudarymo galima būtų laikyti oferta (pasiūlymas sudaryti
sutartį laikomas oferta), tai jame nebuvo pakankamo apibūdinimo, nebuvo
nurodytos sąlygos, terminai ir nebuvo gautas joks atsakymas į šį pasiūlymą.
Priešingai, atsakovo atstovė J. D. visiems teigdavo, kad nebūtina sudaryti rašytinės
sutarties, nes tokiu atveju ji galinti sumažinti mokesčius;
10) apeliaciniame skunde nėra nurodyti
konkretūs ir išsamūs
motyvai, kuo teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl tenkinti jo nėra pagrindo.
Teismas bylą išnagrinėjo tinkamai įvertinęs byloje
esamus rašytinius įrodymus, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu
aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.).
Apeliacinis skundas
tenkintinas iš dalies.
Apeliacinio proceso paskirtis yra pirmosios instancijos teismo
procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo
aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos dalis, t. y.
tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas
teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir, esant nustatytoms faktinėms
aplinkybėms, ar teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Faktinių
aplinkybių ir byloje esančių įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teismas
gali padaryti visiškai priešingas išvadas dėl vienų ar kitų faktų nei pirmosios
instancijos teismas (LAT Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje
Z. J. v. UAB „Rejona“, B. J., bylos Nr. 3K–3–540/2006).
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine
tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei
absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Pagal CPK 329
straipsnio 2 dalies 2 punktą absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra
pripažįstami tokie atvejai, kai teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti
byloje asmenų teisių ir pareigų.
Nagrinėjamoje byloje ginčas vyko dėl 2001-10-01 Turgavietės rinkliavos
(prekybinės vietos nuomos ir paslaugų teikimo) sutarties Nr.3 pripažinimo
negaliojančia nuo jos sudarymo momento (ab initio). Byloje nustatyta,
kad 2001-10-01 Turgavietės rinkliavos sutartį Nr.3 ieškovės vardu pasirašė jos sutuoktinis
(2005-11-17 ekspertizės aktas; 1t.,b.l.90-97). Pirmosios instancijos teismas
konstatavo, kad ši aplinkybė ieškovei teisinių pasekmių nesukelia, kadangi
atsakovas neįrodė, kad būtent ieškovė būtų išreiškusi savo valią dėl ginčo sutarties
sudarymo, kad ji apie šios sutarties sudarymą būtų žinojusi, šią sutartį
patvirtinusi ar vykdžiusi, todėl pripažino 2001-10-01 Turgavietės rinkliavos
(prekybinės vietos nuomos ir paslaugų teikimo) sutartį Nr.3 negaliojančia nuo
jos sudarymo momento (ab initio). Kolegijos nuomone, šios pirmosios
instancijos teismo išvados padarytos pažeidžiant materialinės ir procesinės
teisės normas, kadangi:
pirma, vadovaujantis bendra sutarčių teisės taisykle, sutartis
sukuria teises ir pareigas ją sudariusiems asmenims (CK 6.154 str. 1 d.). Todėl
2005-11-17 ekspertizės aktu nustačius, kad ginčo sutartį pasirašė ieškovės
sutuoktinis, turint omeny, kad ateity turės būti sprendžiamas ir jo, kaip
sutartį pasirašiusiojo sutuoktinio, atsakomybės klausimas, ieškovės sutuoktinis
į bylos nagrinėjimą turėjo būti įtrauktas dalyvaujančiu byloje asmeniu (CPK 37
str.), o ne apklausiamas kaip liudytojas (t.1, b.l.178-179), kadangi jis turi materialinį
teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, o priimtas teismo sprendimas turėtų įtakos
jo teisėms ir pareigoms;
antra, bendromis sutuoktinių prievolėmis pripažįstamos prievolės,
kurias sutuoktiniai dažniausiai įgyja, veikdami šeimos interesais (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje J. S. v.
I. G., P. Č., I. S., bylos
Nr.3K-3-568/2006). Byloje nustatyta, kad ieškovė ir jos sutuoktinis
atsakovo paviljone turėjo trejas prekybines vietas (t.1, b.l.178) – ieškovė
turėjo patalpas Nr.12 ir Nr.39, o ieškovės sutuoktinis – patalpą Nr.4. Pati
ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad patalpose dirbo šeima (t.2,
b.l.16, antra pusė). Todėl preziumuojama, kad, vykdant prekybą sutuoktinių
patalpose, iš prekybos gautos pajamos naudotos šeimos interesais - šeimos
poreikiams tenkinti. Naudodamiesi patalpomis, sutuoktiniai kartu įgyja prievolę
mokėti už patalpų nuomą ir komunalines paslaugas. CK 3.92 straipsnio 3 dalyje
nustatyta prezumpcija, kad, sudarydamas sandorius, sutuoktinis veikia kito
sutuoktinio sutikimu, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas
rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Kol ši prezumpcija nepaneigta, vieno
sutuoktinio iniciatyva įgyta prievolė laikoma bendra sutuoktinių prievole. CK
3.96 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji sandorių, kuriuos sudaro
sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ir pastarasis vėliau jo nepatvirtina,
nuginčijimo taisyklė. Svarbiausias sandorių ginčijimo ribojimas yra tai, kad ieškinį
reiškiantis sutuoktinis privalo įrodyti kitos sandorio šalies
nesąžiningumą, t. y. jog ši žinojo ar galėjo žinoti sutuoktinį
sudarant sandorį be kito sutuoktinio sutikimo. Šioje teisės normoje yra
įtvirtinta nuostata, kad sutuoktinių sudaryti sandoriai be kito sutuoktinio
sutikimo nėra niekiniai (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), o yra nuginčijamieji (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje A.Š. v.
E.Š. L.Š., J.Š., notarė G.P., Telšių apskrities viršininko administracija, bylos Nr.3K-3-565/2005). Todėl
pirmosios instancijos teismas sprendime nurodydamas, kad atsakovas neįrodė, kad
būtent ieškovė būtų išreiškusi savo valią dėl ginčo sutarties sudarymo, kad ji
apie šios sutarties sudarymą būtų žinojusi, šią sutartį patvirtinusi ar
vykdžiusi, pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymą tarp šalių, kadangi būtent
ieškovei, kaip sandorį pasirašiusio asmens sutuoktinei, pagal CK normas teko
įrodinėjimo našta paneigti minėtas aplinkybes;
trečia, kaip minėta, CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtinat
prezumpcija gali būti paneigta. Pavyzdžiui, CK įtvirtinta sutuoktinių teisė išvengti
sutuoktinių turto bendrumo teisinio režimo, sudarant vedybų sutartį.
Sutuoktiniai vedybų sutartimi gali pasirinkti jiems priimtiną turto teisinį
režimą ir kartu reglamentuoti savo civilinės atsakomybės pagal prievoles
klausimus (CK3.101-3.104 str. str.). Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų,
kad sutuoktiniai būtų sudarę vedybų sutartį. Minėta prezumpcija taip pat gali
būti paneigta įrodžius, kad šalys bendro ūkio nevedė, prekyba atsakovo
turgavietėje vertėsi išimtinai vienas ieškovės sutuoktinis be jos žinios ar
prieš jos valią, ir kad iš prekybos duodama nauda nebuvo panaudota šeimos
interesais. Kolegijos nuomone, tuomet būtų galima daryti išvadą, kad ieškovė apie
šios sutarties, pasirašytos jos sutuoktinio, sudarymą nežinojo, šios sutarties nepatvirtino
ar jos nevykdė. Todėl pirmosios instancijos teismas, prieš nuspręsdamas dėl
sandorio, pasirašyto ieškovės sutuoktinio, negaliojimo, turėjo, vadovaudamasis
CK trečiosios knygos normomis, vertinti, ar yra pagrindas vieno ar abiejų
sutuoktinių civilinei atsakomybei pagal ginčo sutartį kilti. Dabar gi, kai
ginčijama sutartis yra pripažinta negaliojančia visoje apimtyje, praktiškai yra
nuspręsta ir dėl ieškovės N. V. (o tuo labiau ir dėl jos
sutuoktinio) atsakomybės pagal šią sutartį sustabdytoje byloje. Kadangi
ieškovės sutuoktinis į bylos nagrinėjimą kaip dalyvaujantis byloje asmuo
įtrauktas nebuvo, apeliacinės instancijos teismas dėl šių klausimų pasisakyti
negali, nes tokiu būdu būtų pasisakoma dėl į bylos nagrinėjimą neįtraukto
asmens teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas);
ketvirta, pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai
nevertino ieškovės 2001-10-01 prašyme nutraukti prekybinės vietos nuomos
sutartį esančio prašymo ,,nuo 2001-10-01 sudaryti naują prekybinės vietos nuomos
ir paslaugų sutartį“ (prijungtos civ. bylos
Nr.2-2044-221/2007, t.2, b.l.85) ir neargumentavo, kodėl šis pačios ieškovės
pateiktas rašytinis įrodymas, jį vertinant sistemiškai su civilinėje byloje
Nr.2-2044-221/2007 esančiais ieškovės 2004-07-22 ir 2004-08-30 atsiliepimais į
ieškinį dėl skolos priteisimo bei jos paaiškinimais teismo posėdžių metu negalėtų
būti vertinamas kaip ieškovės pritarimas 2001-10-01 jos sutuoktinio jos vardu
pasirašytai sutarčiai. Teismas be jokio pagrindo nevertino civilinėje byloje
Nr.2-2044-221/2007 esančio ieškovės pranešimo dėl ginčijamos 2001-10-01
sutarties nutraukimo. Nors šio pranešimo originalas ir nėra šalių pateiktas,
tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šį įrodymą teismui pateikė pati N. V. , jos pačios parašytas ir pasirašytas
tekstas, kuriam ji savo atsiliepimuose pritarė, kolegijos nuomone, turėjo būti
atitinkamai įvertintas. Be to, liko nepatikrintas atsakovės teiginio, jog ir
2000-07-01 sutartį už ieškovę pasirašė jos
sutuoktinis (t.2, b.l.43), pagrįstumas.
Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, kolegija konstatuoja,
kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje
asmens - ieškovės sutuoktinio teisių ir pareigų, o tai yra absoliutus sprendimo
negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nustatęs tokį
pagrindą, apeliacinės instancijos teismas privalo grąžinti bylą pakartotiniam
nagrinėjimui, nes iš esmės tinkamo proceso pirmosios instancijos teisme nebuvo.
Nagrinėjant bylą iš naujo pirmąja instancija, į bylą būtina įtraukti
dalyvaujančiu byloje asmeniu ieškovės sutuoktinį V. V. .
Kadangi visos bylai reikšmingos aplinkybės liko neišsiaiškintos bylos
nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, kolegija konstatuoja ir tai, kad
nebuvo atskleista bylos esmė, ir, nesant į bylą įtrauktam ieškovės
sutuoktiniui, pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš
esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija apeliacinis skundą
tenkintina iš dalies, naikina teismo sprendimą ir bylą perduoda pirmosios
instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p. ).
Kadangi nustatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329
straipsnio 2 dalies 2 punktas) ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto normos
pažeidimas, todėl teisėjų kolegija dėl kitų apeliacinio skundo argumentų,
nebeturinčių jokios įtakos šio skundo išnagrinėjimo rezultatui, nepasisako.
Kolegija,
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 1 p.
ir 2 p.; 329 str. 2 d. 2 p.,
n u t a r i a :
apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno miesto apylinkės teismo 2007-02-14 sprendimą panaikinti ir bylą
perduoti Kauno miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.
Kolegijos pirmininkė Jolita
Cirulienė
Teisėjai: Ramūnas
Mitkus
Leonas
Jachimavičius