Administracinė byla Nr. eI-21-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00016-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos 4.1; 16.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės,

sekretoriaujant Julijai Krinickienei,

dalyvaujant pareiškėjui Lietuvos generalinės prokuratūros prokurorui V. K.,

atsakovo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atstovams G. D., S. P.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos generalinės prokuratūros prokuroro pareiškimą ištirti Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. ĮV-558 „Dėl Vienuolyno statinių ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 761) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtinto Vienuolyno statinių ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 761, buvęs kodas G360K) Subačiaus g. 24, 26, 28 Vilniuje, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano – teritorijos ribų plano ir paveldotvarkos projekto teisėtumą.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Lietuvos generalinės prokuratūros prokuroras (toliau – ir pareiškėjas) pateikė prašymą ištirti Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. ĮV-558 „Dėl Vienuolyno statinių ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 761) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas) patvirtinto Vienuolyno statinių ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 761, buvęs kodas G360K) Subačiaus g. 24, 26, 28 Vilniuje, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano – teritorijos ribų plano ir paveldotvarkos projekto (toliau – ir Planas) teisėtumą.
2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartimi priėmė prašymą ištirti, ar Įsakymas:
1. tiek, kiek jo 1 punktu patvirtinto specialiojo plano paveldotvarkos projekto sprendiniai dėl užstatymo ploto didinimo ir naujų pastatų statybos neatitiko Lietuvos Respublikos kultūros paminklo U1P Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento, patvirtinto kultūros ministro 2003 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. ĮV-490 (toliau – ir Apsaugos reglamentas), III dalyje „Reikalavimai pavieniams objektams, jų sudėtinėms dalims bei kitoms Senamiesčio sudėtinėms dalims“' III D 1 senamiesčio zonai „Subačiaus – Paplaujos priemiestis“ 67 kvartalui nustatytam objektų, esančių Subačiaus g. 24, 26, 28 detalizuotam naudojimo ir tvarkymo režimui, ribojančiam užstatymo tankumo didinimą bei naujų pastatų statybą, neprieštaravo Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 2 daliai;
2. neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktui ir konstituciniams teisinės valstybės bei atsakingo valdymo principams.
3. Ta pačia Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartimi taip pat buvo priimtas pareiškėjo prašymas ištirti, ar Planas:
1. tiek, kiek Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Paveldo departamentas) organizavo planavimą (teritorijos ribų bei paveldosaugos reikalavimų nustatymą) Vaikelio Jėzaus vaikų prieglaudos (toliau – ir Prieglauda) teritorijoje, neprieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir Paveldo apsaugos įstatymas) 22 straipsnio 2 dalies 1 punktui ir 3 dalies 2 punktui bei 22 straipsnio 4 dalies 1 punktui, Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 1 daliai;
2. tiek, kiek Paveldo departamentas savo bei Vilniaus miesto savivaldybės interneto svetainėse informaciniuose pranešimuose apie rengiamą teritorijų planavimo dokumentą nepateikė informacijos apie specialiuoju planu suformuotą Prieglaudos teritoriją, planuojamą šios teritorijos užstatymo žymų didinimą bei naujų pastatų statybą, neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 30 straipsniui ir Visuomenės informavimo, konsultavimo ir dalyvavimo priimant sprendimus dėl teritorijų planavimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 (toliau – ir Informavimo nuostatai), 35 punktui;
3. tiek, kiek Vilniaus misionierių vienuolyno statinių ansamblio (toliau – ir Ansamblis) tvora (TRP6) atskirta nuo Ansamblio teritorijos ir priskirta Prieglaudos pastato teritorijai, neprieštarauja Paveldo apsaugos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktui bei 11 straipsnio 1 daliai;
4. tiek, kiek sodas (teritorijos ribų plane 9 pozicija) buvo išskirtas iš Ansamblio teritorijos, neprieštarauja Paveldo apsaugos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktui, 11 straipsnio 1 daliai ir 19 straipsnio 2 dalies 1 punktui.

II.

4. Savo abejonę dėl Įsakymo ir Plano (jų dalių) teisėtumo pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras grindžia šiais argumentais:
1. Pirmiausia atkreipia dėmesį, kad Paveldo departamento direktoriaus 2010 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. Į-396 buvo nuspręsta pradėti valstybės saugomo kultūros paveldo objekto Vienuolyno statinių ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 761. buvęs kodas G360K). Vilnius, teritorijos ir apsaugos zonos ribų planą bei paveldotvarkos projektą (planavimo tikslai – užtikrinti Ansamblio ir jo teritorijos išsaugojimą ir Ansamblio teritorijoje bei apsaugos zonoje taikomų reikalavimų įteisinimą). 2015 m. rugpjūčio 31 d. tikrinamu Įsakymu buvo patvirtintas Planas, kuriuo suplanuotoje teritorijoje yra Ansamblis bei valstybės nesaugomu nepaskelbtas ir į Kultūros vertybių registrą įrašytas objektas – Prieglaudos pastatas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 33915). Plano sprendiniais Ansamblio teritorija buvo išskirta į dvi dalis – Ansamblio teritoriją ir Prieglaudos teritoriją. Ansamblio dalis – tvora – pagal Plano sprendinius nepateko į Objekto teritoriją. Tai prieštaravo Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 1 daliai, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktui.
2. Nurodo, kad Planas neatitinka minėtu Paveldo departamento direktoriaus 2010 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. Į-396 nustatytų specialiojo planavimo užduočių – nustatyti Ansamblio teritorijos ir jo apsaugos zonų ribas ir jų plotus; nustatyti (pakeisti) paveldosaugos reikalavimus ir konkrečių tvarkymo priemonių sistemą Ansamblyje, jo teritorijoje bei apsaugos zonoje. Vertina, kad pagal šias užduotis planavimo procedūros turėjo būti atliktos tik Ansamblio teritorijoje ir jo apsaugos zonoje. Teigia, kad apsaugos zonų nustatymas buvo prioritetinė užduotis, kuri Plane nebuvo įvykdyta. Kadangi buvo suplanuotos dvi – Ansamblio ir Prieglaudos – teritorijos, pažeidžiant planavimo užduotis buvo viršytos ir ginčo specialiojo planavimo ribos.
3. Nurodo, kad, vadovaujantis Paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 3 dalies 2 punktu, kultūros paveldo teritorijų ir apsaugos zonų ribų planai rengiami tik tiems kultūros paveldo objektams, kurie buvo inicijuojami skelbti valstybės saugomais, tuo tarpu tokiu objektu nebuvo Prieglaudos pastatas. Kadangi, remiantis Paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Paveldo departamentas gali rengti aptariamus specialiuosius planus tik kai valstybė skelbia ar jau paskelbia saugomais atitinkamus objektus, mano, kad ši institucija, viršijo savo įgaliojimus planuodama Prieglaudos teritoriją.
4. Teigia, kad Paveldo departamentas, atlikdamas ginčo specialiojo planavimo viešinimo veiksmus, viešoje erdvėje pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis – nebuvo pateikta informacija apie Prieglaudos teritorijos planavimą, planavimą šią teritoriją užstatyti naujais statiniais. Mano, kad planavimo organizatorius, pateikęs neišsamią informaciją apie planuojamus sprendinius, apribojo visuomenės dalyvavimą viešuosiuose svarstymuose, taip pažeisdamas viešinimo laikotarpiu galiojusius Informavimo nuostatų 35 punkto reikalavimus.
5. Nurodo, kad Ansamblio teritorijoje esanti sodo vieta (teritorijos ribų plano 9 pozicija), kuri pripažinta viena iš Ansamblio vertingųjų savybių, Plane, numačius naujas Objekto ir Prieglaudos teritorijų ribas, nebepateko į valstybės saugomo objekto teritoriją ir yra galimai sunaikinta. Toks atskyrimas prieštarauja Paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 1 daliai, nustatančiai, kad paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam skirta teritorija, bei šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktui, pagal kurį kompleksinis objektas apibrėžtas, kaip kultūros paveldo objektų grupė, reikšminga savo visuma.
6. Nurodo, kad pagal Plano sprendinius Ansamblio tvora (TRP6), pateko į Prieglaudos pastato teritoriją, taip pažeidžiant Ansamblio vientisumą, o tai prieštarauja Paveldo apsaugos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktui bei 11 straipsnio 1 daliai.
7. Mano, kad Plano sprendiniai, kuriais leidžiama Ansamblio teritorijoje statyti naujus statinius, statinių leistinas plotas padidinamas iki 20 proc., o Prieglaudos teritorijoje leistinas užstatymo tankumas iki 48 proc. (buvęs apie 26 proc.), prieštarauja Apsaugos reglamentui, kuris riboja naujų statinių šiose teritorijose statybą bei riboja užstatymo tankumą. Tokiu atveju Įsakymas bei juo patvirtintas Planas prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 2 daliai.

III.

5. Atsakovas Lietuvos Respublikos kultūros ministerija (toliau – ir Kultūros ministerija) atsiliepime į pareiškėjo prašymą šios nutarties 3.1, 3.3 ir 3.4 punktuose nurodytus pareiškėjo reikalavimus pripažįsta iš dalies pagrįstais, su 3.2 punkte nurodytu reikalavimu nesutinka, o 2.1 ir 2.2 punktuose nurodytus reikalavimus prašo spręsti teismo nuožiūra ir priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, įvertinus visas aplinkybes.
1. Pasisakydamas dėl aplinkybės, kad Planu buvo suplanuota Prieglaudos teritorija, atsakovas pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad Prieglaudos pastatas Vilniaus miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2010 m. balandžio 23 d. aktu Nr. VI-RM-160 buvo įregistruotas Kultūros vertybių registre kaip pavienis kultūros paveldo objektas. Kadangi šis objektas jo registravimo metu pateko į valstybės saugomo kultūros paveldo objekto Ansamblio teritoriją, šios vertinimo tarybos akte buvo nurodyta, kad Prieglaudos pastato teritorija ir Ansamblio teritorija sutampa. Paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2012 m. lapkričio 5 d. aktu Nr. KPD-AV-380 patikslino Ansamblio vertingąsias savybes, nurodydama, kad Ansamblio teritorijoje, be kitų statinių, yra ir kultūros paveldo objektas Prieglaudos pastatas. Paveldo departamento direktoriaus 2010 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. Į-396 buvo pradėtas rengti valstybės saugomo kompleksinio kultūros paveldo objekto – Ansamblio (kurio teritorijoje buvo ir yra Prieglaudos pastatas) specialiojo teritorijų planavimo dokumentas. Atitinkamai nurodo, kad pagal iki 2013 m. birželio 30 d. galiojusio Paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1 punktą Paveldo departamentui buvo suteikta teisė organizuoti specialųjį planavimą jau paskelbtiems saugomais kultūros paveldo objektams, įskaitant ir šių objektų teritorijas. Tačiau planavimo metu buvo nustatyti paveldosaugos reikalavimai ne tik Ansamblio teritorijai, bet ir registriniam kultūros paveldo objektui Prieglaudos pastatui, kuris nebuvo paskelbtas ar skelbiamas valstybės saugomu, todėl planavimo metu nustatant paveldosaugos reikalavimus šiam statiniui atsirado formalus prieštaravimas Paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1 punktui ir Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 1 daliai. Nurodo, kad Plano sprendiniai dėl Prieglaudos pastato teritorijos atitinka Apsaugos reglamento reikalavimus, valstybinę teritorijų planavimo priežiūros institucija patvirtino, kad Plano projektas atitiko teisės aktų reikalavimus, Atitinkamai vertino, kad Plano rengimo organizavimas tik iš dalies prieštaravo Paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1 punktui bei Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 1 daliai.
2. Atkreipia dėmesį į tai, kad Paveldo įstatymą keitusiame 2012 m. lapkričio 8 d. įstatymu Nr. XI-2389 nustatyta, kad iki 2013 m. liepos 1 d. pradėti rengti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialieji planai baigiami rengti ir tvirtinami pagal Paveldo apsaugos įstatymo nuostatas ir kitus šių teritorijų planavimo dokumentų rengimą reglamentavusius teisės aktus, galiojusius iki 2013 m. liepos 1 d. Atitinkamai nurodo, kad nuo 2013 m. liepos 1 d. galiojusi Paveldo apsaugos įstatymo redakcija netaikoma ginčo teisiniams santykiams.
3. Dėl specialiojo planavimo viešinimo reikalavimų galimų pažeidimų paaiškina, kad Informavimo nuostatų 35 punktas įpareigoja skelbti sprendinius, neišskiriant kurios nors sprendinių dalies. Kadangi buvo paskelbti visi Plano koncepcijos stadijoje parengti sprendiniai, su kuriais galėjo susipažinti visi norintys, nėra teisinio pagrindo teigti, kad tai prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 30 straipsniui ar tuo metu galiojusiems Informavimo nuostatams.
4. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su aplinkybe, kad Ansamblio tvora (TRP6) bei sodo vieta (teritorijos ribų plane 9 pozicija) buvo atskirta nuo Ansamblio teritorijos, atsakovas nurodo, kad tvora ir sodo vieta patenka į bendrą Ansamblio teritoriją, taigi nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeista Paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 1 dalis. Tačiau šie objektai pateko ne į Planu siūlomą suformuoti Ansamblio sklypą (teritorija. o į Prieglaudos pastato sklypą (teritorija. Ir nors šiuos objektus priskyrus Prieglaudos pastato sklypui (teritorija. galėjo būti iš dalies pažeistas Paveldo apsaugos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas, tačiau Plano sprendiniais buvo užtikrintas tvoros bei sodo vietos vertingųjų savybių išsaugojimas.
5. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Įsakymo ir Plano nesuderinamumo su Apsaugos reglamento reikalavimais, atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Paveldo apsaugos įstatymo redakcijos. įsigaliojusios 2005 m. balandžio 20 d., 22 straipsnį, saugomų kultūros paveldo objektų, esančių kultūros paveldo vietovėse, teritorijos tvarkomos ir veikla jose plėtojama ne pagal kultūros paveldo vietovių individualius apsaugos reglamentus, o pagal bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentus. Nuo šio įstatymo įsigaliojimo Apsaugos reglamentas Vilniaus senamiestyje esantiems kultūros paveldo objektams galioja tol, kol nėra parengti šių objektų nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialieji planai arba nuo 2013 m. liepos 1 d. individualūs objektų apsaugos reglamentai.
6. Apžvelgia tikrinamo specialiojo planavimo dokumento rengimą, derinimą, tikrinimą bei tvirtinimą reglamentavusias įstatymų ir kitų norminių aktų nuostatas bei akcentuoja, kad kultūros ministras Įsakymą pasirašė, nes Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos jokių teisės aktų pažeidimų dėl Plano nebuvo užfiksavusi

IV.

6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje priimtomis 2017 m. rugsėjo 10 d. ir 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartimis pasiūlė Paveldo departamentui, uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Misionierių namai“, Vilniaus arkivyskupijai ir Vilniaus miesto savivaldybei pateikti nuomonę dėl pareiškėjo prašymo.
7. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos pateiktoje nuomonėje mano, kad pareiškėjas nėra pateikęs įrodymų apie tai, kad Kultūros ministerija ir Paveldo departamentas, įgyvendindami įstatymais nustatytas funkcijas, būtų pažeidę pareiškime nurodytus teisės aktus, konstitucinius teisinės valstybės, taip pat – įstatymų viršenybės bei atsakingo valdymo principus ir peržengę teisės aktais nustatytas kompetencijos ribas.
1. Nurodo kad Ansamblio ir Prieglaudos pastato teritorija, kaip kultūros vertybių teritorija, iki šiol yra bendra – Plane bendra kultūros paveldo objekto teritorija (24 000 kv. m.) nei keičiama, nei formuojama nebuvo (tai matyti iš Plano aiškinamojo rašto 1.4 ir 2.1.3 p.). Pažymi, kad Plano aiškinamajame rašte nurodyta, jog statinių savininkų ir valdytojų susitarimu, siekiant aiškiai atriboti valdomas teritorijos dalis, taip atskiriant atskirų subjektų įsipareigojimus valdomoms turto dalims, siūloma padalinti esamą žemės sklypą į du žemės sklypus. Šiuo specialiuoju planu nei naujos teritorijos, nei nauji žemės sklypai formuojami nebuvo, kadangi žemės sklypai yra formuojami ne specialiaisiais planais, o žemėtvarkos projektais. Žemės sklypas unikaliu Nr. 4400-0596-4596 buvo performuotas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinio skyriaus vedėjo įsakymais ir sprendimais į du žemės sklypus 2016 m.
2. Atkreipia dėmesį, kad Ansamblio kompleksiškumas Planu suardytas nebuvo, kadangi Ansamblio kompleksinė dalis tvora yra toje pačioje vertybės teritorijoje, nors ir kitame žemės sklype. Nekilnojamosios kultūros vertybės išraše iš Kultūros vertybės registro sodas nėra nurodytas kompleksine objekto dalimi, tačiau ir ši vertingoji savybė (vieta teritorijos plane neapibrėžta) nėra atskirta nuo Ansamblio teritorijos. Teritorijos skaidymas į atskirus žemės sklypus, tokių sklypų naudojimo režimų diferencijavimas bei naujų statinių statybos reglamentavimas neprieštarauja Paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 2 daliai ir 19 straipsnio 6 daliai, o Įsakymo 2 punkte yra nustatytas Plano ir Apsaugos reglamento, lygiaverčių dokumentų, santykis.
8. UAB „Misionierių namai“ pateiktoje nuomonėje (paaiškinimuose) teigia mananti, jog pareiškimas yra nepagrįstas, paremtas klaidinga teisės aktų interpretacija, o tiek Įsakymas, tiek Planas neprieštarauja jokiems aukštesnės galios norminiams teisės aktams.
1. Nurodo, kad 2007 m. gruodžio 4 d. sutartimi (už 15,93 mln. Eur) įsigijo buvusios ligoninės pastatų kompleksą, kurio vienas iš pastatų – Prieglaudos pastatas – 2010 m. balandžio 23 d. buvo pripažintas valstybės nesaugoma nekilnojamojo kultūros paveldo objektu. Prieglaudos pastato teritorija sutapo su Ansamblio teritorija, tačiau Prieglaudos pastatas niekada nebuvo Ansamblio komplekso dalimi. Apžvelgia ginčo planavimo procesą, be kita ko, atkreipdama dėmesį į tai, kad kultūros ministro 2014 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. ĮV-386 sudarytos ekspertų darbo grupės, skirtos įvertinti Plano koncepciją, 2014 m. birželio 4 d. vykusio pasėdžio metu buvo nuspręsta nežymėti statinių užstatymo linijos (ribos), nenustatinėti apsaugos zonų.
2. Atkreipia dėmesį į tai, kad Planu planuota teritorija sutapo su paskelbto valstybės saugomu Ansamblio teritorija. Atitinkamai mano, kad vien dėl to, kad ši teritorija taip pat sutapo su Prieglaudos pastato teritorija, niekaip nepagrindžia pareiškime dėstomų teiginių, neva Paveldo departamentas neturėjo teisės organizuoti Plano rengimą, o kultūros ministras – tvirtinti Plano. Nurodo, kad pagal nustatytą kompetenciją planuoti galėjo tik Paveldo departamentas ir tik vykdant specialųjį teritorijų planavimą. Vadovaujantis Paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 3 dalies 2 punktu , kultūros paveldo teritorijų ir apsaugos zonų ribų planai rengiami ne tik skelbiamų saugomais objektų teritorijų riboms nustatyti, bet ir esamų saugomų objektų riboms pakeisti. Šio įstatymo 22 straipsnio 7 dalis nustatė, kad nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentai rengiami pagal Kultūros ministerijos parengtas ir kultūros ir aplinkos ministrų patvirtintas šių dokumentų rengimo taisykles. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklės aiškiai numatė Paveldo departamento teisę organizuoti nekilnojamojo kultūros paveldo objektų apsaugos specialųjį planavimą ir kultūros ministro teisę tvirtinti atitinkamus specialiuosius planus.
3. Dėl aplinkybės, kad Ansamblio apsaugos zona nenustatyta, pastebi, kad Plano rengimo metu įvertinus teisės aktus, galiojančius Vilniaus senamiesčio teritorijai ir jos apsaugos zonai, taip pat Vilniaus senojo miesto vietai nustatytus paveldosaugos reikalavimus ir veiklos joje ribojimus, buvo nuspręsta, kad nustatyti Ansamblio apsaugos zoną yra netikslinga, kadangi tokioje apsaugos zonoje taikomi reikalavimai (draudimai) „persidengtų“ su Vilniaus senamiesčiui ir jo apsaugos zonai bei Vilniaus senojo miesto vietai taikytinais reikalavimais ar net kai kuriais atvejais tokioje apsaugos zonoje nustatyti reikalavimai būtų švelnesni, nei taikomi Vilniaus senamiesčio teritorijai ir jos apsaugos zonai, taip pat Vilniaus senojo miesto vietai. Pažymi, kad atskiros apsaugos zonos nėra nustatytos ir tokiems Vilniaus senamiestyje bei Vilniaus senojo miesto vietoje esantiems nekilnojamojo kultūros paveldo objektams, kaip Arkikatedros Bazilika, Žemutinės ir Aukštutinės pilių pastatai, jų liekanos ir kitų statinių komplekso vakarinio bokšto liekanos bei Vilniaus reprezentacinis statinių kompleksas, į kurį įeina ir Lietuvos Respublikos Prezidentūros pastatas. Ansamblio komplekso buvimas Vilniaus senamiestyje jau savaime lemia visų teritorijos naudotojų pareigą laikytis Paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies.
4. Akcentuoja, kad teisės aktais nėra uždrausta koncepciją rengti etapais, ypač atsižvelgiant į tai, kad Planą sudarė dviejų tipų Paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nurodyti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialieji planai. Dėl kitos nei Ansamblio teritorijos planavimo pažymi, kad joks tarpinis planavimo veiksmas (teritorijos ribų plano brėžinio projekto parengimas pirmuoju planavimo etapu, pritarimas Plano koncepcijai, į kurios sudėtį įeina toks brėžinys, ar pan.) kultūros vertybių teritorijų ribų nepakeičia. Viso planavimo proceso metu Ansamblio teritorija ir Prieglaudos pastato teritorija buvo tapačios.
5. Nurodo, kad apie galimybę susipažinti su Plano sprendiniais, parengtais koncepcijos stadijoje, buvo paskelbta (ir tebeskelbiama) Paveldo departamento tinklalapyje, taip pat Vilniaus miesto savivaldybės internetiniame tinklalapyje. Šiuose informaciniuose pranešimuose taip pat buvo (ir tebėra) paskelbta nuoroda į parengtą Plano Paveldosaugos projektą, kuris buvo ir tebėra patalpintas Paveldo departamento internetiniame tinklalapyje ir kurio sprendiniai iš esmės sutampa su patvirtinta Plano koncepcija, nors pareigos skelbti tokią informaciją internete teisės aktai ir nenustatė. Apie baigiamą rengti Planą Paveldo departamento internetiniame tinklalapyje buvo paskelbtas 2015 n. birželio 26 d. informacinis pranešimas, kuriame taip pat buvo pateikta nuoroda į Paveldo departamento tinklalapyje skelbiamo parengto Plano dokumentus.
6. Dėl informacijos apie Planu suformuotą Prieglaudos pastato teritoriją nepateikimo pastebi, kad visi viešojo administravimo subjektai, dalyvavę nagrinėjamo specialiojo planavimo procese, laikėsi nuoseklios pozicijos, kad visa planuojama teritorija yra Ansamblio teritorija. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad dabartinė Prieglaudos pastato teritorija planavimo metu vis dar sutapo su Ansamblio teritorija, tiek viešai skelbtuose Plano koncepcijos sprendiniuose, tiek ir baigiamo rengti Plano sprendiniuose buvo aiškiai numatytos (išskirtos) teritorijos su paveldosaugos reikalavimais, užstatymo reglamentais ir kitais sprendiniais, taikytinais atskirai Ansamblio ir Prieglaudos pastato teritorijoms.
7. Atkreipia dėmesį, kad Paveldo apsaugos įstatyme nustatytas reglamentavimas nedraudė (ir nedraudžia) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos teritorijų planavimo dokumentais keisti nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų, įskaitant kompleksinių ar į kompleksą įeinančių objektų, teritorijų (vietovių) ribas. Be to, dėl Ansamblio tvoros atskyrimo nuo Ansamblio teritorijos ir priskyrimo Prieglaudos pastato teritorijai pažymi, kad dar iki Plano patvirtinimo susiklostė situacija, kai ta pati tvora pateko į dviejų nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų teritoriją. Tvora buvo numatyta Prieglaudos pastato vertingąja savybe ir priskirta jo teritorijai Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2010 m. balandžio 23 d. akto pagrindu, tačiau dėl šio akto teisėtumo prokuroras klausimų nekelia, Atitinkamai, atsižvelgiant į šį aktą, Plano sprendiniuose tvora numatyta Prieglaudos pastato teritorijoje, įvertinus jos išsidėstymą ir geografinę padėtį, tačiau taip pat konstatuota, kad pagal esamą statusą tvora yra Ansamblio komplekso dalimi (žr. Plano Paveldotvarkos projekto pagrindinį brėžinį, 1 pav.). Pažymi ir tai, kad Tvora nuosavybės teise nepriklausė ir nepriklauso UAB „Misionierių namai“, todėl jokie su tvora susiję tvarkybos darbai ar kitoks fizinis poveikis tvorai nėra numatomas.
8. Dėl sodo atskyrimo iš Ansamblio teritorijos nurodo, kad iš tiesų Paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2012 m. lapkričio 5 d. akto 7.1.3.2 punktu Ansamblio vertingąja savybe nustatytos „buvusių komplekso dalių liekanos ar jų vietos – tvoros vieta į R nuo ūkinio pastato TRP 5 palei Subačiaus g. (XX a. 6 dešimtmetyje senosios tvoros vietoje sumūryta nauja tvora; IKONOGR Nr. 3, 5, 7, 11; FF Nr. 1; 2011 m.); sodo vieta (-; TRP 9; IKONOGR Nr. ; 1-3, 6-8).“ Tai reiškia, kad Ansamblio teritorijos vertingąja savybe yra buvusi sodo vieta (bet ne esama sodo vieta, kaip teigia prokuroras), kaip tai numatyta Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašo 1 priedo 1.3.2 punkte („buvusių komplekso dalių (statinių) liekanos ar jų vietos“). Pažymi, kad nei minėtame akte. nei teisės aktuose nėra apibrėžtas ir detalizuotas tokios vertingosios savybės, kaip „buvusių komplekso dalių (statinių) liekanos ar jų vietos“, turinys. Kita vertus, Planu vertingoji savybė „buvusi sodo vieta“ nėra kaip nors sužalojama ir sunaikinama, Planas taip pat nesukuria tokių prielaidų. Šio Plano sprendimuose „Reikalavimai teritorijos ir želdinių tvarkymui“ numatyta, kad: „teritorijos išplanavimas ir reljefas gali būti keičiami parengus tyrimais pagrįstus projektus, aprobuotus už kultūros apsaugą atsakingų institucijų“; „želdinių tvarkymas (vertingų medžių išsaugojimas, vienuolyno sodo įvaizdžio atgaivinimas)“. Atitinkamai vertina, kad Planas jokia apimtimi nepažeidžia Ansamblio vertingosios savybės – „buvusio sodo vietos“, tačiau priešingai – sudaro prielaidas atgaivinti vienuolyno sodo įvaizdį. Prokuroras pareiškime šių aplinkybių visiškai nevertino. Papildomai atkreipia dėmesį ir į tai, kad „sodo vieta“, juolab „buvusi sodo vieta“ nėra kultūros paveldo objektas, taip pat nėra sudėtine Ansamblio dalimi, todėl jai netaikytini Paveldo apsaugos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 dalies reikalavimai.
9. Nesutinka su vertinimu, kad Plano sprendiniai dėl užstatymo tankumo ir naujų statinių statybos prieštarauja Apsaugos reglamento nuostatoms, atkreipdamas dėmesį į tai, tikrinamo Įsakymo 2 punktu nurodyta, kad šis reglamentas galioja tiek, kiek neprieštarauja Plano sprendiniams.
9. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nuomone, Planas priimtas iš esmės nepažeidžiant procedūrinių teisės aktų reikalavimų ir atitiko galiojančių teisės aktų nuostatas, tuo labiau, Plano rengimo medžiaga patvirtina, kad plano rengimas vyko ilgą laiką, buvo nuolat derinamas su kompetentingais subjektais, o pareiškėjo pareiškime nurodomi argumentai nėra pakankami konstatuoti Plano prieštaravimą įstatymų ar Vyriausybės norminių teisės aktų reikalavimams. Atkreipia dėmesį, kad Paveldo įstatymo 8 straipsnio 5 dalis nustato, kad „nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir teritorijų ribas apibrėžia šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos“. Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba svarstė dėl Ansamblio ir Prieglaudos Subačiaus g. 26 teritorijos padalinimo ir nutarė rekomenduoti Ansamblio ir Prieglaudos teritoriją atidalinti pagal parengtas siūlomas ribas, šią aplinkybę patvirtina vertinimo tarybos 2010 m. liepos 2 d. posėdžio protokolas Nr. 74.
10. Vilniaus arkivyskupija nuomonės nustatytais terminais nepateikė.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V.

11. Nagrinėjamoje norminėje administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos generalinės prokuratūros prokuroro abstraktų, t. y. su individualia byla nesusijusį, pareiškimą yra atliekamas tyrimas dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. ĮV-558 „Dėl Vienuolyno statinių ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 761) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas) ir juo patvirtinto Vienuolyno statinių ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 761, buvęs kodas G360K) Subačiaus g. 24, 26, 28 Vilniuje, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano – teritorijos ribų plano ir paveldotvarkos projekto (toliau – ir Planas) teisėtumo.
12. Pirminės atliktino tyrimo ribos yra nustatytos šioje byloje priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartimi bei tikslintinos atsižvelgiant į pareiškime išdėstytus bei teismo posėdžio metu pateiktus argumentus (paaiškinimus). Išplėstinė teisėjų kolegija primena, kad būtent pareiškėjas, teikdamas abstraktų, t. y. su individualia byla nesusijusį, prašymą ištirti norminio administracinio akto atitiktį įstatymui ar (ir) Vyriausybės norminiam aktui, apibrėžia administracinės bylos dėl šio akto teisėtumo ribas. Tokį prašymą nagrinėjantis administracinis teismas neturi teisės savo iniciatyva keisti norminės administracinės bylos nagrinėjimo ribų (dalyko). (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014; 2015 m. lapkričio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-16-552/2015; 2017 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-15-602/2017).
13. Dėl byloje atliktino tyrimo ribų taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo (2013 m. birželio 27 d. įstatymas Nr. XII-407) 3 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2, 5, 6, 8, 11, 14, 19, 21, 22, 23, 27, 29, 30, 31 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 311, 312, 313, 314, 315, 316, 317 straipsniais įstatymo (2012 m. lapkričio 8 d. įstatymas Nr. XI-2389) 22 straipsnio 3 dalimi, iki šių (pakeitimų ir papildymų) įstatymų įsigaliojimo pradėti rengti specialiojo teritorijų planavimo dokumentai (nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialieji planai) baigiami rengti, derinami, tikrinami ir tvirtinami pagal iki šių pakeitimų įsigaliojimo galiojusį teisinį reguliavimą.
14. Byloje nėra ginčo, kad tikrinamas specialiojo planavimo dokumentas buvo pradėtas rengti (planavimo sąlygos išduotos) 2010 metais. Todėl šioje administracinėje byloje nutrauktinas tyrimas dėl norminio administracinio akto atitikties Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir Paveldo apsaugos įstatymas) 22 straipsnio 4 dalies 1 punktui (2013 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. XII-549 redakcija), t. y. nuostatai, kuri, remiantis minėtais (pakeitimų ir papildymų) įstatymais, nėra aktuali sprendžiant dėl tikrinamų Įsakymo ir Plano nuostatų teisėtumo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p., 116 str. 1 d.).

Dėl Įsakymo 1 punkto atitikties Teritorijų planavimo

įstatymo 18 straipsnio 2 daliai

15. Nagrinėjamoje norminėje administracinėje byloje pirmiausia pasisakytina dėl pareiškėjo prašymo ištirti, ar Įsakymo 1 punktas, kuriuo patvirtintas Planas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 2 daliai (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-679 redakcija), nustatančiai, kad „specialiųjų planų sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais ar Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems atitinkamo lygmens bendrojo teritorijų planavimo dokumentams, kitiems teisės aktams <...>“.
16. Konkrečiai pareiškėjas, kuris ir apibrėžia atliktino tyrimo ribas, abejoja Įsakymo 1 punktu patvirtinto paveldo apsaugos specialiojo plano paveldotvarkos projekto sprendinių, kuriais buvusios Vaikelio Jėzaus vaikų prieglaudos pastato (toliau – ir Prieglaudos pastatas) teritorijoje yra numatytas leistinas užstatymo tankumas iki 48 procentų bei numatyta nauja statyba („Subačiaus g. išklotinės istorinės urbanistinės erdvinės struktūros atkūrimas, ligoninės pastato konversija“), teisėtumu. Šią abejonę pareiškėjas grindžia aplinkybe, jog, Lietuvos Respublikos kultūros paminklo U1P Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas, patvirtintas kultūros ministro 2003 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. ĮV-490 (toliau – ir Senamiesčio apsaugos reglamentas), nenumato naujos statybos (draudžia naują statybą) aptariamoje (Prieglaudos pastato) teritorijoje.
17. Šių pareiškėjo argumentų kontekste konstatuotina, jog pareiškėjas iš esmės kvestionuoja minėtų Plano sprendinių (dėl užstatymo tankumo bei naujos statybos) atitiktį minėtai Teritorijų planavimo įstatymo nuostatai tik tiek, kiek jie (sprendiniai) neatitinka reikalavimo „neprieštarauti <..> kitiems teisės aktams“, t. y. blanketinei įstatymo nuostatai, kuri pati savaime nenukreipia į jokį konkretų ar atitinkamos rūšies teisės aktą, o iš esmės įtvirtina tik abstraktų teisėtumo reikalavimą.
18. Išdėstytos aplinkybės nagrinėjamu atveju reiškia, jog pareiškėjas iš esmės siekia, kad būtų įvertinta, ar Įsakymo 1 punktas, tiek kiek juo patvirtinti aptarti sprendiniai, neprieštarauja atitinkamoms Senamiesčio apsaugos reglamento nuostatoms, t. y. siekia, kad teisės aktų hierarchijos požiūriu būtų atliktas tyrimas dėl tikrinamo norminio akto atitikties žemesnės nei Vyriausybės norminis aktas teisinės galios Senamiesčio apsaugos reglamentui. Šiuo aspektu atskirai atkreiptinas dėmesys, kad pareiškime nurodyta Paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 5 dalis (2013 m. spalio 10 d. įstatymu Nr. XII-549), remiantis šio Sprendimo 13 punkte nurodytomis teisės aktų nuostatomis, nėra aktuali (nėra taikoma); pareiškėjas nenurodo jokių kitų aktualiu laikotarpiu galiojusių įstatymų ir (ar) Vyriausybės norminių aktų, iš kurių galėtų būti kildinamas minėtų Plano sprendinių neteisėtumas ar nepagrįstumas aptariamu aspektu.
19. Išplėstinės teisėjų kolegija primena, kad tokioje, kaip nagrinėjama, norminėse administracinėje byloje atliekamo tyrimo dalykas yra norminio administracinio akto (ar jo dalies) atitiktis įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 str. 1 d.). Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti norminių administracinių aktų atitikties žemesnės teisinės galios nei Vyriausybės nutarimai teisės aktams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A525-223/2012; 2013 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I143-24/2013). Todėl norminė administracinė byla šioje dalyje nutrauktina, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p., 116 str. 1 d.).

Dėl Plano atitikties Paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio
2 dalies 1 punktai ir 3 dalies 2 punktui

20. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas taip pat abejoja, ar Planas, tiek, kiek Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) organizavo planavimą Prieglaudos pastato teritorijoje: (1) nustatant šios teritorijos ribas, neprieštarauja Paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija) 2 dalies 1 punktui ir 3 dalies 2 punktui; (2) nustatant paveldosaugos reikalavimus šiai teritorijai, neprieštarauja to paties Paveldo apsaugos įstatymo straipsnio 2 dalies 1 punktui. Šios abejonės pareiškime iš esmės grindžiamos aplinkybe, kad Prieglaudos pastatas (kultūros paveldo objektas, kuriam taikyta teisinė apsauga – apskaita) nebuvo paskelbtas valstybės saugomu, todėl Departamentas nebuvo kompetentingas organizuoti aptariamo planavimo minėtoje teritorijoje. Byloje atliktino tyrimo ribų aspektu šios aplinkybės bei pareiškime dėstomi argumentai implikuoja, jog nagrinėjamu atveju spręstinas klausimas dėl Departamento kompetencijos planuoti Prieglaudos pastato teritoriją.
21. Iš Plano sprendinių (ypač Plano Aiškinamojo rašto 4.1.1 punkto) matyti, kad ginčo teritorijoje (24 000 kv. m) buvo suformuoti du žemės plotai (sklypai) – Vilniaus misionierių vienuolyno statinių ansamblio (toliau – ir Ansamblis) teritorija (11 521 kv. m) ir Prieglaudos pastato teritorija (10 365 kv. m); apibrėžtos šių teritorijų ribos, nustatyti paveldosaugos reikalavimai. Atskirai paminėtina, kad, išskyrus tam tikrą tikslinimą, kurio pareiškėjas visiškai neakcentuoja, išorinės (bendros) aptariamų paveldo objektų teritorijų ribos nebuvo planuojama keisti (jos liko nepakitusios); iš esmės buvo suplanuota riba tarp Ansamblio ir Prieglaudos pastato teritorijų.
22. Pareiškėjo nurodomas ir tyrimui aktualus Paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija) 2 dalies 1 punktas numatė, kad „nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį teritorijų planavimą organizuoja <...> [Departamentas] – valstybės ir regiono lygio kultūros paveldo tinklų schemų ir kitų tipų specialiųjų planų, kai valstybė skelbia ar jau paskelbė saugomais kultūros paveldo objektus <...>, rengimą <...>“. To paties straipsnio 3 dalies 2 punktas, kaip vieną iš nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiųjų planų nurodo „kultūros paveldo teritorijų ir apsaugos zonų ribų planai – rengiami skelbiamų saugomais kultūros paveldo objektų <...> teritorijų <...> nustatyti ar pakeisti.“
23. Vertindama, ar šiomis, pareiškėjo nurodomomis, įstatymų nuostatomis yra (buvo) ribojama Departamento, kaip planavimo organizatoriaus, kompetencija inicijuoti ir vykdyti aptariamas Prieglaudos pastato teritorijos planavimo procedūras, išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pastebi, kad pareiškėjas iš esmės išimtinai apsiriboja lingvistiniu cituotų įstatymo nuostatų vertinimu, akcentuodamas, kad Prieglaudos pastatas nebuvo pripažintas (valstybės) saugomu kultūros paveldo objektu. Pareiškime visiškai nevertinama ir nepasisakoma dėl tikrinamų specialiojo teritorijų planavimo procedūrų metu egzistavusių santykių kvalifikavimui reikšmingų faktinių aplinkybių bei kitų įstatymų ir (ar) norminių aktų nuostatų, susijusių su aptariamais klausimais.
24. Šiuo aspektu dėl Departamento kompetencijos planuoti sprendinius, susijusius su Prieglaudos pastato teritorijos ribų nustatymu, išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip nurodo pats pareiškėjas, planavimo sąlygų išdavimo ir vėlesnių planavimo procedūrų metu Ansamblio, kaip valstybės saugomo kultūros paveldo objekto, teritorija apėmė visą ginčo teritoriją (24 000 kv. m), į šią teritoriją pateko ir Prieglaudos pastatas. Atitinkamai aplinkybė, kad minėta 24 000 kv. m teritorija jau buvo nustatyta, kaip valstybės saugomo kultūros paveldo objekto – Ansamblio – teritorija, savaime reiškia, kad, inter alia vadovaujantis minėtu Paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1 punktu (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija), šios (visos) teritorijos aptariamo specialiojo planavimo organizatoriumi galėjo būti Departamentas.
25. Paveldo objekto teritorijos ribų nustatymo (keitimo) klausimu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaujantis Paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalimi, „kultūros paveldo objektai – pavieniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, t. y. žemės sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir kartu su jiems priskirta teritorija yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti“. To paties straipsnio 15 dalis numato, kad kultūros paveldo objekto teritorija – „kultūros paveldo objekto užimamas ir jam naudoti reikalingas žemės sklypas ar kitas plotas, kuriam nustatomi paveldosaugos reikalavimai“. Taigi nekilnojamojo kultūros paveldo objektai turi turėti jiems priskirtą teritoriją, kurioje nustatomi paveldosaugos reikalavimai.
26. Tikrinamų teritorijų planavimo procedūrų vykdymo metu nustatyta Prieglaudos pastato, kaip kultūros paveldo objekto, teritorija sutapo su Ansamblio teritorija; Prieglaudos pastato teritorijos išorinės ribos taip pat sutapo su visos (24 000 kv. m) teritorijos ribomis.
27. Tai reiškia, pirma, kad Prieglaudos pastato teritorija planavimo metu jau buvo nustatyta, todėl Plano sprendiniai vertintini, kaip keičiantys šias ribas. Antra, siekiant suplanuoti (pakeisti) Ansamblio teritoriją, inter alia, tikslu ją sumažinti, turėjo būti organizuojamas visos teritorijos, įskaitant planavimo metu priskirtą Prieglaudos pastatui, planavimas; Ansamblio teritorijos sumažinimas turėjo aiškiai atsispindėti specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniuose, t. y. kokia teritorija šiam kultūros paveldo objektui nebėra priskiriama. Trečia, aplinkybę, kad Prieglaudos pastatas yra paveldo objektas vertinant, be kita ko, šio Sprendimo 25 punkte nurodytų įstatymo nuostatų kontekste, galima pagrįstai teigti, jog planavimo organizatorius privalėjo planuojamoje teritorijoje nurodyti ir šio pastato (paveldo objekto) teritorijos ribas.
28. Dėl Departamento kompetencijos organizuoti paveldosaugos reikalavimų nustatymą ginčo teritorijai reikšminga faktinė aplinkybe pripažintina tai, kad visa planuota teritorija (tiek Ansamblio, tiek Prieglaudos pastato) pateko į valstybės saugomo kultūros paminklo – Vilniaus senamiesčio – teritoriją. Vadovaujantis Paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 3 dalies 5 punktu (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija), saugomų objektų paveldotvarkos projektai (kuris yra tikrinamo Plano sudėtinė dalis ir kuris nustato pareiškėjo nurodomus paveldosaugos reikalavimus aptariamai teritorijai) „rengiami paveldosaugos reikalavimams ir konkrečių tvarkymo priemonių sistemai kultūros paveldo objektuose, jų dalyse ir apsaugos zonose nustatyti ar pakeisti“. Savo ruožtu akivaizdu, jog Planu buvo nustatyti paveldosaugos reikalavimai konkrečiai Vilniaus senamiesčio (valstybės saugomo kultūros paveldo paminklo) daliai – Prieglaudos pastato teritorijai, t. y. teritorijai, kurios aptariamo specialiojo planavimo organizatoriumi galėto būti Departamentas (Paveldo apsaugos įstatymo 22 str. 2 d. 1 p. (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija). Pareiškėjas, tiek Departamento kompetencijos, tiek ginčijamu Plano turinio (sprendinių) teisėtumo aspektais visiškai dėl šių aplinkybių nepasisakė.
29. Atsižvelgdama į išdėstytą, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, draudimas Departamentui organizuoti Prieglaudos pastato teritorijos specialųjį planavimą turint tikslą pakeisti šios teritorijos ribas bei nustatyti šiai teritorijai taikomus paveldosaugos reikalavimus, negali būti kildinami iš Paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija) 2 dalies 1 punkto ir 3 dalies 2 punkto. Pastebėtina ir tai, kad minėtas Paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija) 2 dalies 1 punktas nepateikia baigtinio sąrašo specialiojo teritorijų planavimo dokumentų, kurių rengimą turi teisę organizuoti Departamentas – vadovaujantis to paties straipsnio 4 dalimi, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo organizatoriai gali organizuoti ir kitų reikalingų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimą. Pareiškėjas šiuo aspektu jokių argumentų nepateikia.
30. Atitinkamai konstatuotina, kad pareiškėjo nurodomose Paveldo apsaugos įstatymo nuostatose nėra nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kurį jis teigia esant nustatytą ir kurio atitikimui prašo ištirti Plano teisėtumą, t. y. šiose įstatymo nuostatose nėra įtvirtintas draudimas Departamentui organizuoti tokios kaip Prieglaudos pastato teritorijos specialųjį planavimą. Ši aplinkybė, taip pat minėti pareiškimo trūkumai nagrinėjamu atveju neleidžia priimti vieno iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 117 straipsnio 1 dalyje numatytų sprendimų, todėl norminės administracinės bylos dalis dėl pareiškėjo prašymo ištirti Plano atitiktį minėtoms Paveldo apsaugos įstatymo nuostatoms nutraukiama (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p., 116 str. 1 d.).

Dėl Plano atitikties Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 1 daliai

31. Teritorijų planavimo procedūrų pažeidimo aspektu pareiškėjas taip pat abejoja Plano, tiek, kiek Departamentas (1) organizavo planavimą Prieglaudos pastato teritorijoje – nustatė šios teritorijos ribas bei paveldosaugos reikalavimus šiai teritorijai ir (2) nesuplanavo Ansamblio apsaugos zonos, atitiktimi Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 1 daliai (2006 m. birželio 8 d. įstatymu Nr. X-679 redakcija). Iš esmės pareiškime nurodoma, kad Departamento direktoriaus 2010 m. lapkričio 3 d. įsakyme Nr. Į-396 „Dėl valstybės saugomo kultūros paveldo objekto - Vienuolyno statinių ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 761, buvęs kodas G360K), Vilnius, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumento rengimo“ Prieglaudos pastato teritorijos planavimas nebuvo numatytas, kaip vienas iš planavimo tikslų ar uždavinių, be to, nebuvo įgyvendintas vienas iš uždavinių – nustatyti apsaugos zonas.
32. Pareiškėjo nurodoma Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalis (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-679 redakcija) įtvirtina, kad „specialiojo teritorijų planavimo procesą sudaro parengiamasis etapas, teritorijų planavimo dokumento rengimo etapas, sprendinių pasekmių vertinimo etapas, baigiamasis etapas <...>“. Šio straipsnio 2 dalis (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija), kuri taip pat yra minima pareiškime, detalizuoja, kad „parengiamojo etapo metu nustatomi planavimo tikslai ir uždaviniai <...>, viešai paskelbiama apie priimtą sprendimą dėl teritorijų planavimo dokumentų rengimo pradžios ir planavimo tikslų“.
33. Nagrinėjamu atveju išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pastebi, kad, kvestionuodamas tikrinamo norminio administracinio akto teisėtumą tiek, kiek jame nėra nustatytos Ansamblio apsaugos zona, pareiškėjas iš esmės kelia legislatyvinės omisijos klausimą. Cituotose Teritorijų planavimo įstatymo nuostatose įstatymų leidėjas neįpareigoja planavimo organizatoriaus įgyvendinti visus uždavinius, jos nereglamentuoja ir santykių, susijusių su aptariamų apsaugos zonų nustatymu, tokių nuostatų nenurodo ir pareiškėjas. Pažymėtina ir tai, kad aptariamos legislatyvinės omisijos buvimu pareiškėjas iš esmės kvestionuoja viso Plano teisėtumą, tačiau nepateikia jokių (teisiškai motyvuotų) argumentų dėl to, kaip apsaugos zonos nenustatymas nagrinėjamu atveju lemia kitų (patvirtintų) Plano sprendinių neteisėtumą. Šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą pripažinti, jog pareiškėjas neįvykdė jam tenkančios pareigos abejonę dėl tikrintino norminio administracinio akto teisėtumo pagrįsti teisiškai motyvuotais argumentais. Todėl tyrimas šioje dalyje yra nutrauktinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p., 116 str. 1 d.).
34. Vertinant pareiškime pateiktus argumentus, jog planavimo organizatorius (Departamentas), organizuodamas Prieglaudos pastato teritorijos planavimą, nesilaikė nustatytų planavimo tikslų ir uždavinių, pirmiausia akcentuotina, kad pareiškėjo nurodoma Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalis (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-679 redakcija) tik išvardina specialiojo teritorijų planavimo proceso etapus, o to paties straipsnio 2 dalis (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija) – parengiamojo etapo metu atliekamus veiksmus, kurių vienas – planavimo tikslų ir uždavinių nustatymas. Tai yra tik procedūrinės nuostatos, kurios pačios savaime nereglamentuoja santykių, susijusių su planavimo tikslų ir uždavinių įgyvendinimu, nenustato pasekmių neįgyvendinus ar netinkamai įgyvendinus šiuos tikslus ar uždavinius. Pareiškėjas nepateikia vertinimo dėl šių nuostatų turinio, pareiškime iš esmės apsiribojama tik šių nuostatų įvardijimu ir nurodymu, kad planavimo tikslai ir uždaviniai neapėmė Prieglaudos pastato teritorijos.
35. Pastaruoju aspektu pastebėtina, kad iš tiesų Departamento direktoriaus 2010 m. lapkričio 3 d. įsakyme Nr. Į-396 nurodytuose planavimo tiksluose ir uždaviniuose Prieglaudos pastato teritorija ir (ar) Prieglaudos pastatas eksplicitiškai nėra minimi. Kita vertus, kaip jau buvo konstatuota šiame baigiamajame teismo akre, ginčo planavimo procedūrų iniciatyvos, t. y. minėto Departamento direktoriaus įsakymo priėmimo metu, Ansamblio teritorija apėmė ir Prieglaudos pastatą, o tai leidžia manyti, jog tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, implicitiškai Prieglaudos pastato teritorija buvo (turėjo būti) numatyta minėtuose tiksluose ir uždaviniuose. Tačiau ir šiuo aspektu pareiškėjas nekelia klausimo (neteikia argumentų) dėl ginčo planavimo tikslų ir uždavinių aiškumo, išsamumo, tinkamumo, išimtinai lingvistiškai vertina minėtame Departamento direktoriaus 2010 m. lapkričio 3 d. įsakyme Nr. Į-396 nurodytų planavimo tikslų ir uždavinių formuluotes bei turinį. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, norminę administracinę bylą pagal abstraktų prašymą (pareiškimą) nagrinėjantis administracinis teismas yra saistomas paties pareiškėjo nustatytų atliktino tyrimo ribų, šių aplinkybių vertinimas nagrinėjamu atveju reikštų tyrimo ribų išplėtimą.
36. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pareiškėjo pozicija dėl norminio administracinio akto (jo dalies) atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai; pareiškime turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys abejonę akto teisėtumu; pareiškėjas privalo aiškiai nurodyti, kokios tikrinamo norminio akto nuostatos, kokia apimtimi prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, ir savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Pareiškėjas, formuluodamas teisinius argumentus, keliančius abejonių norminio administracinio akto teisėtumu, turi išnagrinėti tiek atitinkamo norminio administracinio akto (jo dalies) turinį, tiek aukštesnės galios teisės akto (įstatymo ar Vyriausybės norminio akto) turinį ir pateikti savo konkrečią nuomonę dėl prieštaravimų tarp šių aktų (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1503/2012). Aptariamame prašyme neturėtų būti ir nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014). Atsižvelgiant į šias proceso taisykles, nurodyti pareiškimo trūkumai nagrinėjamu atveju sudaro pakankamą pagrindą nutraukti šią norminę bylą dalyje dėl pareiškėjo prašymo ištirti Plano atitiktį ir minėtoms Teritorijų planavimo įstatymo nuostatoms (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p., 116 str. 1 d.).

Dėl Plano atitikties Teritorijų planavimo įstatymo 30 straipsniui
ir jį įgyvendinantiems teisės aktams

37. Pareiškėjas taip pat abejoja, ar Planas, tiek, kiek Departamentas (planavimo organizatorius) savo bei Vilniaus miesto savivaldybės interneto svetainėse paskelbtuose informaciniuose pranešimuose apie rengiamą teritorijų planavimo dokumentą nepateikė informacijos apie specialiuoju planu planuojamą Prieglaudos pastato teritoriją, neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 30 straipsniui (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija) ir Visuomenės informavimo, konsultavimo ir dalyvavimo priimant sprendimus dėl teritorijų planavimo nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 (toliau – ir Informavimo nuostatai), 35 punktui (Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1309 redakcija).
38. Išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, jog nors pareiškime prašoma ištirti tikrinamo norminio administracinio akto atitiktį visam Teritorijų planavimo įstatymo 30 straipsniui (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija), tačiau argumentai, apibrėžiantys bylos nagrinėjimo ribas, iš esmės yra susiję tik su šio straipsnio 1 dalimi. Todėl tyrimas nagrinėjamu atveju atliktinas tik dėl atitikties pastarajai įstatymo nuostatai.
39. Pareiškėjo nurodomo Teritorijų planavimo įstatymo 30 straipsnio (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija) 1 dalis nustato, kad bendrasis, specialusis ir detalusis teritorijų planavimas yra viešas, o jo 2 dalis – „teritorijų planavimo viešumą užtikrinančias procedūras (sprendimo dėl teritorijų planavimo dokumentų rengimo pradžios ir planavimo tikslų skelbimas, konsultavimasis, viešas svarstymas, informacijos teikimas ir kt.) atlieka planavimo organizatorius“.
40. Minėtas Informavimo nuostatų 35 punktas (Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1309 redakcija), be kita ko, nustato, kad „<...> informacija apie koncepcijos stadijoje parengtus nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumento sprendinius ir galimybę su jais susipažinti skelbiama planavimo organizatoriaus ir savivaldybės, kurioje yra planuojama teritorija, interneto tinklalapiuose.“
41. Pareiškėjo argumentų bei šių įstatymo ir Vyriausybės nutarimo nuostatų kontekste vertindama nurodomus 2014 m. gruodžio 3 d., 2015 m. sausio 6 d. ir 2015 m. birželio 26 d. pranešimus, išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pastebi, kad iš tiesų juose nėra eksplicitiškai pateikiama informacija apie Prieglaudos pastato teritorijos planavimą (teritorijos ribų bei paveldosaugos reikalavimų nustatymą). Kita vertus, kaip minėta, Vienuolyno bei Prieglaudos pastato teritorijos planavimo metu sutapo; be to, Vilniaus miesto savivaldybės interneto svetainėje paskelbtame pranešime buvo nurodyti ir konkretūs planuojamos teritorijos adresai. Todėl suinteresuoti asmenys galėjo suprasti, jog planuojama ir Prieglaudos pastato teritorija. Dėl visuomenės informavimo dėl šios teritorijos planavimo apimties (turinio) pažymėtina, kad Departamento interneto svetainėje paskelbtuose pranešimuose buvo pateikta interaktyvi nuoroda į konkretų šios svetainės puslapį, kuriame galima buvo susipažinti su koncepcija bei parengtais Plano sprendiniais (Plano projektu). Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šios faktinės aplinkybės leidžia konstatuoti, kad vien minėtas pranešimų ydingumas, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, nesudaro pakankamo (savarankiško) pagrindo pripažinti, jog viešumo reikalavimai aptariamu aspektu buvo pažeisti.
42. Atitinkamai konstatuotina, kad Planas, tiek kiek minėtuose 2014 m. gruodžio 3 d., 2015 m. sausio 6 d. ir 2015 m. birželio 26 d. informaciniuose pranešimuose nebuvo eksplicitiškai nurodyta informacija apie Prieglaudos pastato teritorijos ribų ir paveldosaugos reikalavimų joje nustatymą, neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 30 straipsnio 1 daliai (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija) ir Informavimo nuostatų 35 punktui (Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1309 redakcija).

Dėl Plano atitikties Paveldo apsaugos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktui,
11 straipsnio 1 daliai, 19 straipsnio 2 dalies 1 punktui

43. Pareiškime taip pat abejojama, ar Planas, tiek, kiek Ansamblio tvora (TRP6) ir sodo vieta (teritorijos ribų plane 9 pozicija) priskirti Prieglaudos pastato teritorijai, neprieštarauja Paveldo apsaugos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktui bei 11 straipsnio 1 daliai (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija). Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Plano sprendiniai, kuriais minėta sodo vieta buvo atskirtas nuo Ansamblio teritorijos, galimai prieštarauja Paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktui (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija).
44. Pastaroji įstatymo nuostata įtvirtina, kad viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte, jo teritorijoje, vietovėje draudžiama naikinti ar kitaip žaloti nekilnojamosios kultūros vertybės pase nurodytas vertingąsias savybes. Tačiau, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, vien faktinė aplinkybė, kad minėto (buvusio) sodo vietos dalis pateko į Prieglaudos pastato teritoriją, savaime niekaip nereiškia, kad yra naikinama vertingoji savybė minėtos įstatymo nuostatos taikymo prasme. Be to, pareiškėjas, išskyrus abstraktų teiginį, kad aptariama Ansamblio vertingoji savybė – buvusi sodo vieta – galimai yra sunaikinta, niekaip neatskleidžia, kaip konkrečiai minėti Plano sprendiniai neatitinka (pažeidžia) būtent Paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija) reikalavimus. Tai reiškia, kad pareiškėjo pareiškime nurodytas galimas minėtų sprendinių prieštaravimas aptariamai Paveldo apsaugos įstatymo nuostatai nėra motyvuotas, kas nagrinėjamu atveju sudaro pakankamą pagrindą norminę bylą šioje dalyje nutraukti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p., 116 str. 1 d.).
45. Pareiškėjo nurodomas Paveldo apsaugos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija) nustato, kad kultūros paveldas pagal sandarą, be kita ko, gali būti „kompleksinis objektas – kultūros paveldo objektų grupė, reikšminga savo visuma.“ Šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalis (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija) nustato, kad „kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija. Ši teritorija nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama“. Plano sprendinių neatitikimą šioms nuostatoms pareiškėjas iš esmės grindžia aplinkybe, kad planuojant Ansamblio ir Prieglaudos pastato teritorijas, minėti tvora ir (buvusio) sodo vieta nepagrįstai buvo priskirta pastarajai teritorijai.
46. Tačiau šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjo nurodomos Paveldo apsaugos įstatymo nuostatos nereglamentuoja santykių, susijusių su kultūros paveldo objektų teritorijos formavimu (nustatymu), o tik apibrėžia kompleksinio paveldo objekto sąvoką ir įtvirtina šiems objektams jau nustatytų jų teritorijų teisinį statusą (apsaugą). Tuo tarpu aptariamų teritorijų nustatymo klausimus reglamentuoja kitos Paveldo apsaugos įstatymo nuostatos, įskaitant 11 straipsnio 2 dalį, įtvirtinančią, kad „kultūros paveldo objekto teritorijos ribos nustatomos taip, kad sutaptų su sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis. Tais atvejais, kai tyrimais pagrįstos, vertinimo tarybos nustatytos kultūros paveldo objekto teritorijos ribos neatitinka daiktinės teisės objektų ribų, institucija, atsakinga už šio objekto apsaugą ar inicijavusi objekto paskelbimą saugomu, organizuoja ir finansuoja sklypo dalies ar sklypų dalių, kaip naujų daiktinės teisės objektų, įteisinimą.“ Pareiškėjas nei šių, nei kitų paveldo objektų teritorijų nustatymą reglamentuojančių norminių aktų nuostatų nenurodo, neaptaria, nepateikia jų vertinimo.
47. Taigi pareiškėjų nurodomose Paveldo apsaugos įstatymo nuostatose iš tiesų nėra nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kurį jie teigia esant nustatytą ir kurio atitikimui prašo ištirti minėtus Plano sprendinius. Tai nagrinėjamu atveju lemia vertinimą, kad aptariamoje pareiškimo dalyje nėra tyrimo dalyko (šiuo klausimu pagal analogiją, pvz., žr. Konstitucinio Teismo 2016 m. sausio 26 d. nutarimą, 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą), todėl norminė administracinė byla dalyje dėl pareiškėjų prašymo ištirti Plano sprendinių atitiktį minėtoms Paveldo apsaugos įstatymo nuostatoms yra nutrauktina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p., 116 str. 1 d.).

Dėl kitų pareiškėjo prašymų

48. Pareiškėjas taip pat prašo (bendrai) ištirti tikrinamo norminio administracinio akto atitiktį jau minėtai Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktui, nustatančiam nepiktnaudžiavimo valdžia principą, ir konstituciniams teisinės valstybės bei atsakingo valdymo principams.
49. Šiuo aspektu primintina, kad pareiškėjas, teikdamas su individualia byla nesusijusį (abstraktų) prašymą ištirti ginčo norminio akto nuostatos teisėtumą, kartu turi aiškiai nurodyti konkrečias aplinkybes, kurios, jo nuomone, sudaro prielaidas teisiškai pagrįstai abejonei dėl Įsakymo ir juo patvirtinto Plano teisėtumo. Būtent pagal tokias abstraktų prašymą (pareiškimą) pateikusio pareiškėjo nurodytas konkrečias aplinkybes (argumentus) paprastai yra identifikuojamos norminio akto (jo dalies) teisėtumo tyrimo ribos, ypač tais atvejais, kai prašoma įvertinti norminio akto nuostatų atitiktį bendriesiems teisės (teisinio reguliavimo, viešo administravimo, teisėkūros) principams ir (ar) bendrosioms įstatymuose ir juos lydinčiuose teisės aktuose nurodytoms taisyklėms. Aptariamos aplinkybės (argumentai) turi būti konkrečios, aiškios, rodančios ryšį tarp norminio administracinio akto (jo dalies) ir minėtų bendrų principų bei reikalavimų, kurių atitikčiai prašoma ištirti šį aktą (jo dalį). Jos (aplinkybės, argumentai) turi būti susijusios su prašomo atlikti tyrimo objektu, leisti proceso šalims ir teismui nustatyti bei apibrėžti administracinės bylos dalyką ir nagrinėjimo ribas (šiuo klausimu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2096-502/2015).
50. Šių proceso taisyklių kontekste vertindama pareiškime nurodomas aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog tikrinamo norminio atitiktimi minėtoms Teritorijų planavimo įstatymo, Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms bei nurodytiems teisinės valstybės principui ir atsakingo valdymo reikalavimams pareiškėjas abejoja iš esmės tik tiek, kiek Įsakymas ir (ar) juo patvirtintas Planas (jo dalis) prieštarauja toms pačioms nuostatoms, dėl kurių jau buvo pasisakyta šiame baigiamajame teismo akte. Kadangi pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių kitų (papildomų) aplinkybių, tai nagrinėjamu atveju eliminuoja administracinio teismo pareigą papildomai (atskirai) pasisakyti dėl pareiškėjo prašymo šioje dalyje.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu, 116 straipsnio 1 dalimi, 117 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. ĮV-558 „Dėl Vienuolyno statinių ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 761) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtintas Vienuolyno statinių ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 761, buvęs kodas G360K) Subačiaus g. 24, 26, 28 Vilniuje, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas – teritorijos ribų planas ir paveldotvarkos projektas, tiek kiek 2014 m. gruodžio 3 d., 2015 m. sausio 6 d. ir 2015 m. birželio 26 d. informaciniuose pranešimuose nebuvo eksplicitiškai nurodyta, jog planuojama buvusios Vaikelio Jėzaus vaikų prieglaudos pastato teritorija, neprieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 30 straipsnio 1 daliai (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija) ir Visuomenės informavimo, konsultavimo ir dalyvavimo priimant sprendimus dėl teritorijų planavimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079, 35 punktui (Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1309 redakcija).

Likusią norminės administracinės bylos dalį nutraukti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                        Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė