Pranešėja Jolanta Gailevičienė Civilinė byla Nr. 2A-364-777/2015
Teisėja Diana Vercinskė (Proceso Nr. 2-10-3-00874-2013-1)
Procesinio sprendimo kategorijos
44.2.4.1; 44.5.1; 44.5.2; 45.8;
99.5; 121.15; 121.21 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2015 m. vasario 10 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Gailevičienės, teisėjų Raimondos Andrulienės ir Rimvidos Zubernienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės J. G. apeliacinius skundus dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2014-10-20 sprendimo ir Palangos miesto apylinkės teismo 2014-10-27 papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo I. T. ieškinį atsakovei J. G., trečiajam asmeniui P. G. (P. G.) dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovės J. G. priešieškinį ieškovui I. T. dėl nuostolių atlyginimo,
n u s t a t ė :
ieškovas 2013-10-18 kreipėsi į Palangos miesto apylinkės teismą su ieškiniu, juo prašė priteisti iš atsakovės 6 000 Lt, kurios atsakovė nepagrįstai sulaikė ir negrąžino ieškovui vykdant lengvojo automobilio „Audi S4“ (toliau – automobilis) 2013-03-15 pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – sutartis), ir turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad su atsakove sudarė sutartį, kuria atsakovė pardavė ieškovui automobilį. Ieškovas už perkamą automobilį sumokėjo dalį kainos – 6 000 Lt. Ieškovas nurodė ir tai, kad atsakovė 2013-07-31 pareiškimu nepagrįstai apkaltino ieškovą vienašaliu sutarties nutraukimu. Atsakovė pati neperdavė ieškovui transporto priemonės, tačiau ją perleido kitam asmeniui. Atsakovė neturi pagrindo praturtėti ieškovo sąskaita. Atsakovė nepagrįstai atsisako grąžinti ieškovui 6 000 Lt.
Atsakovė atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Prašė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės jos turėtas bylinėjimosi išlaidas ir skirti ieškovui 5 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę sumos skirti atsakovei. Nurodė, kad automobilis buvo perduotas ieškovui iš karto po sutarties sudarymo, jis automobiliu važinėjosi 3 mėnesius ir pats jį grąžino atsakovei. Ieškovas automobilį atsakovei grąžino apgadintą ir be ratlankių su ant jų užmautomis žieminėmis padangomis komplekto. Automobilio apgadinimus patvirtina pridedamos fotonuotraukos, kurios darytos iki perdavimo ieškovui ir po to, kai jis grąžino automobilį atsakovei. Matyti, kad įlenktos vairuotojo priekinės durelės. Be to, iš filmuotos medžiagos bus matyti, kaip ieškovas kažką pjausto automobilio dugne. Ieškovas gauto atsakovės automobilio visus tuos 3 mėnesius visiškai netausojo. Automobilio variklis buvo didelio galingumo, todėl jaunuolis mėgdavo su juo greitai važinėtis. Po to, kai ieškovas gavo automobilį, nesumokėjo atsakovei nė vienos mėnesinės 200 Lt įmokos, numatytos sutartyje. Todėl teismas turi pripažinti, kad sutartis buvo nutraukta dėl ieškovo kaltės. Po to, kai ieškovas grąžino automobilį ir tokiais neteisėtais veiksmais nutraukė sutartį, automobilis buvo parduotas trečiajam asmeniui už 10 000 Lt pagal 2013-06-25 automobilio pirkimo–pardavimo sutartį. Automobilis buvo parduotas už pusę kainos, palyginti su ta, kurią ieškovas įsipareigojo sumokėti ieškovei pagal sutartį (20 000 Lt). Automobilio kaina sumažėjo dėl žalos, kurią ieškovas padarė automobiliui. Todėl ieškovas yra skolingas atsakovei. Nurodė ir tai, kad ieškovas iki kreipimosi į teisininkus ir teismą grasino ir reikalavo iš atsakovės grąžinti jam pinigus, sumokėtus už automobilį. Dėl šios priežasties atsakovė ėmėsi teisinių priemonių ir per notarę 2013-07-31 išsiuntė ieškovui pareiškimą. Pareiškime buvo nurodyta, kad atsakovas apgadino automobilį, tačiau šio pareiškimo ieškovas 2013-08-27 rašte neginčijo.
Atsakovė 2014-01-09 teismui pateikė priešieškinį, juo prašė priteisti iš ieškovo 10 000 Lt negautų pajamų, 6 534 Lt nuostolių už naudojimąsi automobiliu, 2 800 Lt nuostolių už ieškovo parduotus atsakovės automobilio ratlankius, iš viso 19 334 Lt. Nurodė, kad ieškovas atsakovei grąžino apgadintą automobilį, dėl ko sumažėjo automobilio vertė. Pagal sutartį automobilis ieškovui buvo parduotas už 20 000 Lt. Ieškovui 3 mėnesius prasivažinėjus šiuo automobiliu jo kaina sumažėjo iki 10 000 Lt, nes už tokią kainą šis automobilis buvo parduotas 2013-06-25 D. B.. Iš pateiktų fotonuotraukų plika akimi matomi kėbulo apgadinimai (vairuotojo pusės durelių įlenkimas). Pirkėjui D. B. patikrinus techninę automobilio būklę, išaiškėjo daugiau jo defektų, kurie atsirado šį automobilį naudojus ieškovui. Filmuota medžiaga ir nuotraukos patvirtina, kad ieškovas automobilio netausojo. Dėl ieškovo kaltės anksčiau laiko nepasibaigus sutarčiai, atsakovė būtų gavusi 20 000 Lt. Dėl ieškovo kaltės apgadinus automobilį ir dėl jo kaltės nutraukus sutartį anksčiau termino nuvertėjęs apgadintas automobilis buvo parduotas kitam pirkėjui už 10 000 Lt kainą. Dėl to atsakovė patyrė 10 000 Lt žalą. Ieškovas, reikalaudamas atgauti 6 000 Lt pradinio įnašo, iš esmės prašo, kad jo pasivažinėjimas automobiliu 3 mėn. būtų pripažintas nemokamu. Teisė važinėtis svetimu automobiliu – tai yra vertybė, kuri įvertinama pinigais. Tai nėra nemokama teisė. Automobilio nuosavybės teisė buvo išlikusi atsakovei, iki ieškovas sumokės bent 75 proc. automobilio kainos. Visą tą laikotarpį (3 mėn.), kol ieškovas naudojosi atsakovės automobiliu, atsakovė pati negalėjo juo naudotis, todėl patyrė nepatogumų (nuostolių). Tuo tarpu ieškovas iš to naudojimosi automobiliu gavo naudos – jis neatlygintinai naudojosi svetimu automobiliu. Ta nauda, kurią gavo ieškovas, apskaičiuotina įvertinus, kiek kainuoja panašaus automobilio nuoma. 2013-08-27 rašte ieškovas patvirtino, kad ieškovas pardavė ginčo automobilio ratlankius (su padangomis). Ratlankius su padangomis atsakovė pirko už 2 800 Lt. Todėl atsakovei dėl ratlankių praradimo padaryti nuostoliai sudaro 2 800 Lt. Ieškovo neteisėti veiksmai pasireiškia neteisėtu sutarties nutraukimu ir automobilio apgadinimu. Ieškovo kaltė yra preziumuojama ir yra aiški, įvertinus jo veiksmus ir neveikimą, tiek vykdant sutartį, tiek naudojantis ginčo automobiliu.
Ieškovas atsiliepime į priešieškinį nurodė, kad su priešieškiniu nesutinka. Nurodė, kad atsakovė priešieškinyje pripažino faktą, jog ji automobilį 2013-06-25 pardavė trečiajam asmeniui pirkėjui D. B.. Tokiais veiksmais atsakovė veikė prieš sutartį, t. y. atsakovė, pasirašiusi automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, vengė perduoti nuosavybės teises į automobilį ieškovui, nepasirašė automobilio perdavimo–priėmimo akto, ieškovui nepateikė automobilio registracijos dokumentų. Todėl dėl atsakovės kaltų veiksmų nebuvo vykdoma sutartis, nes atsakovė automobilio neperdavė ieškovui, tačiau automobilį pardavė trečiajam asmeniui, bet apie automobilio pardavimą nepranešė ieškovui. Todėl sutartis ir šiuo metu yra galiojanti, ji yra nenutraukta, tačiau sutartis atsakovės liko neįvykdyta. Atsakovė ieškovui negrąžino sumokėtų 6 000 Lt. Nurodė ir tai, kad ieškovas 2013 m. laikotarpiu nuo 2013-01-02 iki 2013-06-19 dirbo atsakovės sutuoktinio valdomose bendrovėse ir ekonomiškai buvo susijęs su atsakovės šeima. Kol ieškovas dirbo atsakovės šeimos bendrovėse ir tarp ieškovo bei atsakovės buvo geri dalykiški santykiai, atsakovės sutuoktinis davė sutikimą išbandyti perkamą automobilį. Todėl ieškovas po automobilio pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo ginčo automobiliu važinėjo po Palangą, t. y. iš darbo vietos iki savo gyvenamosios vietos ir atgal, taip pat šiuo automobiliu vykdė darbo sutartimi su atsakovės sutuoktinio bendrovėmis sulygtas užduotis. Tačiau atsakovė ieškovui niekada neperdavė šio automobilio registracijos dokumentų, sąmoningai nepasirašė automobilio priėmimo–perdavimo akto, todėl ieškovas neturėjo galimybės ginčo automobilio užregistruoti nustatyta tvarka VĮ „Regitra“ savo vardu sutarties pagrindu. Atsakovė ieškovui nežinant ginčo automobilį savo nuožiūra 2013-06-25 pardavė trečiajam asmeniui D. B.. 2013-06-19 ieškovo darbo santykiai atsakovės sutuoktinio bendrovėje pasibaigė ir atsakovė ieškovui nepareiškė jokių materialinio pobūdžio pretenzijų dėl ginčo automobilio techninės būklės ir (ar) jo vertės sumažėjimo. Atsakovė taip pat nereiškė ieškovui jokių pretenzijų dėl pinigų, mokėtų už automobilį. Atsakovė, nenutraukusi sutarties, neturėjo teisės šio automobilio parduoti kitam asmeniui. Dėl atsakovės nesąžiningo elgesio ieškovo atžvilgiu atsakovė neįgijo reikalavimo teisės dėl nuostolių atlyginimo, nes atsakovė savo nuožiūra parduodama automobilį kitam asmeniui ir apie tai nepranešdama ieškovui veikė savo rizika, o priešieškinyje atsakovės išdėstyti reikalavimai yra nepagrįsti. Nurodė ir tai, kad automobilis D. B. parduotas 2013-06-25. Atsakovė tik 2013-11-13 pradėjo susirašinėti su D. B. dėl automobilio defektų. Vadinasi, tariamų ar galimų defektų galėjo atsirasti automobilį valdant D. B., nes 2013-06-25 pirkdamas šį automobilį jokių pretenzijų atsakovei dėl automobilio techninės būklės nepareiškė. Atsakovės reikalavimas dėl pinigų už automobilio ratlankius yra nepagrįstas. Atsakovė sudarydama automobilio ir vėliau 2013-06-25 pirkimo–pardavimo sutartis nefiksavo parduodamo automobilio komplektacijos apyrašo. Vadinasi, nei automobilio pardavėjas, nei abu automobilio pirkėjai neteikė reikšmės naudoto automobilio komplektacijai. Automobilio pardavėjas ir abu pirkėjai automobilį pirko savo rizika, nes automobilio techninės būklės ir automobilio komplektacijos netikrino, nefiksavo rašytiniuose dokumentuose. Atsakovės pateiktas ratlankių įsigijimo dokumentas yra netinkamas rašytinis įrodymas. Iš šio ratlankių pirkimo dokumento nėra aišku, kokia konkrečiai prekė buvo pirkta ir kokiam tikslui ši prekė buvo panaudota. Nurodė, kad atsakovės reikalavimas dėl 6 534 Lt nuompinigių priteisimo yra nepagrįstas. Pasirašius sutartį, automobilio savininku buvo ieškovas. Todėl ieškovas teisėtai atliko bandomuosius automobilio važiavimus. Byloje nėra duomenų, kad automobiliu ieškovas būtų važiavęs savavališkai ar be atsakovės sutikimo. Ginčo automobilis nuolat stovėdavo prie ieškovo darbo vietos patalpų, kuriose ūkinę komercinę veiklą vykdė atsakovės sutuoktinio bendrovės, kuriose ieškovas dirbo direktoriumi. Vieną dieną iš kiemo šis automobilis buvo išvarytas atsakovės iniciatyva ieškovui nežinoma kryptimi. Nurodė ir tai, sutartyje nebuvo sutarta su atsakove, kad ieškovas atlikdamas automobilio bandymo važiavimus privalo atsakovei mokėti automobilio nuomos mokestį. Tokiu atveju automobilio nuoma prieštarautų automobilio pirkimo–pardavimo sutarties esmei.
Palangos miesto apylinkės teismas 2014-10-20 sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priešieškinį atmetė. Nurodė, kad 2013-03-15 transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi, sudaryta tarp šalių – ieškovo ir atsakovės, atsakovė pardavė ieškovui jai nuosavybės teise priklausantį automobilį. Automobilis parduotas už 20 000 Lt, susitarta, kad pirkėjas – ieškovas už nusipirktą automobilį moka dalimis, sumoka 6 000 Lt pradinį įnašą ir įsipareigoja už automobilį mokėti po 200 Lt mėnesinėmis įmokomis. Sutartyje nurodyta, kad parduodamas automobilis nėra areštuotas ar kitaip suvaržytas kitų asmenų teisėmis į jį. 2013-06-25 automobilio pirkimo–pardavimo sutartimi, sudaryta tarp pardavėjos – atsakovės ir pirkėjo D. B., atsakovė pardavė D. B. automobilį. Nustatyta, kad automobilis laikotarpiu nuo 2011-08-22 iki 2013-04-03 buvo areštuotas antstolio A. N. patvarkymu. Konstatavo, kad šalys pripažino faktą, jog automobilis buvo perduotas ieškovui naudotis kaip būsima jo nuosavybė, ieškovo teigimu, ir kaip darbo priemonė, nes jo darbo vieta sutapo su atsakovės šeimos gyvenamąja vieta. Ieškovas nurodė, kad atsakovei sumokėjo tris kartus po 200 Lt įmokų už automobilį, tačiau atsakovė šį faktą neigia. Be to, atsakovė pripažino, kad po 2013-03-15 sutarties su ieškovu dėl automobilio pirkimo–pardavimo ji taip pat keletą kartų naudojosi tuo pačiu automobiliu. Šalys pripažino, kad 2014 m. birželio mėnesį, iki 2013-06-25 automobilio pirkimo–pardavimo sutarties su D. B. sudarymo, ieškovas dėl konflikto su trečiuoju asmeniu atsakovės sutuoktiniu P. W. G. atsakovei grąžino automobilį. Apie atsakovės ketinimus automobilį parduoti kitam asmeniui ieškovas nebuvo informuotas, ieškovui nebuvo žinoma ir apie automobilio areštą 2013-03-15 sutarties sudarymo metu, nes ši informacija jam tapo žinoma 2014-04-09. Šalys pripažįsta, kad ieškovas atsakovei perdavė 6 000 Lt pradinį įnašą, kurio atsakovė ieškovui negrąžino, teigdama, kad ieškovas naudodamasis automobiliu jį apgadino, naudojosi juo neatlygintinai, be to, naudojo netinkamai, kenkdamas automobilio būklei ir prekinei jo vertei.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2013-03-15 sutartis dėl automobilio pirkimo–pardavimo yra nutraukta. Nurodė, kad sutarčiai pasibaigus, taikoma restitucija ir sutarties šalims grąžintina viskas, kas buvo perduota pagal sutartį, t. y. šalys sugrąžinamos į iki sutarties buvusią padėtį. Nustatyta, kad atsakovei sutarties objektas – automobilis grąžintas, jis pagal 2013-06-25 sutartį atsakovės parduotas kitam asmeniui, tačiau ieškovo sumokėtas pradinis įnašas ir įmokos negrąžintos. Teismas konstatavo ir tai, kad 2013-03-15 sutartis pasibaigė dėl abiejų sutarties šalių kaltės, dėl nepakankamo bendradarbiavimo vykdant sutarties sąlygas, todėl atsakovė neturi teisinio ir faktinio pagrindo atsisakyti grąžinti pradinį įnašą. Teismas atsakovės kaltės laipsnį dėl sutarties sudarymo aplinkybių, nuslėpus parduodamo turto arešto faktą, bei vykdymo, nutraukimo, pardavus automobilį kitam asmeniui apie tai nepranešus pirminiam turto pirkėjui, pripažino didesniu, nei kitos sutarties šalies – ieškovo. Pažymėjo, kad atsakovė 2014-06-25 sudarydama automobilio pirkimo–pardavimo sutartį su kitu pirkėju D. B.. aktyviais veiksmais parodė, kad nutraukia 2013-03-15 tos pačios transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį su pirkėju ieškovu. Tokiu būdu pažeidė CK 6.218 str. 1 d. nuostatą pranešti sutarties šaliai apie sutarties nutraukimą. Teismui nepateikta duomenų apie tai, kad atsakovė buvo pasiūliusi ieškovui visiškai įvykdyti 2013-03-15 sutartį (CK 6.218 str. 2 d.). Be to, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nekelia abejonių aplinkybė, jog ieškovas atsakovei tris kartus sumokėjo po 200 Lt, nes būtent tris mėnesius ieškovas naudojosi automobiliu, ir, jei ieškovas būtų pažeidęs įmokų mokėjimo prievolę, ji turėjo faktinį ir teisinį pagrindą atsiimti automobilį ir pareikšti pretenzijas, pretenzija pareikšta tik 2013-07-31, kai automobilis, 2013-06-25 sutartimi jau buvo parduotas kitam asmeniui. Pažymėjo ir tai, kad 2013-07-31 atsakovės pareiškime nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovas automobilį grąžino apgadintą ir kad dėl to atsirado nuostolių. Konstatavo, kad atsakovė turi pareigą ieškovui grąžinti viską, ką gavo pagal sutartį, ir tai sudaro 6 000 Lt pradinio įnašo už perkamą daiktą ir 600 Lt vėliau po 200 Lt tris kartus sumokėtų įmokų.
Teismas konstatavo ir tai, kad ieškovas pripažino teismo posėdžio metu ir 2013-08-27 pareiškimu faktines aplinkybes, kad už 900 Lt jis pardavė automobilio ratlankius. Todėl ieškovui priteistina pagal 2013-03-15 sutartį 6 600 Lt suma mažintina iki 5 700 Lt, tokiu būdu iš dalies tenkinant atsakovės priešieškinio reikalavimo dalį dėl nuostolių už ieškovo parduotus automobilio ratlankius priteisimo. Atsakovės teismui pateiktus duomenis dėl ieškovo parduotų automobilio ratlankių vertės vertino kritiškai, nes ratlankių pirkimo–pardavimo sutartis neatitinka sutarties turinio reikalavimų. Teismas ieškovo nurodytą parduotų ratlankių kainą – 900 Lt vertino kaip realią ir teisingą, įvertino ir tai, kad tokia parduotų ratlankių kaina nurodyta 2013-08-27 ieškovo pranešime atsakovei, iki kol buvo iškelta byla teisme ir tarp šalių vyko derybos dėl 2013-03-15 sutarties vykdymo.
Teismas nurodė, kad kiti atsakovės priešieškinio reikalavimai dėl nuostolių priteisimo vertintini kaip nepagrįsti, nes neįrodyti nuostolių atsiradimo pagrindai ir dydis. Dėl ieškovo naudojimosi automobiliu tris mėnesius atsakovė nepatyrė nuostolių, nes ieškovui automobilis perduotas kaip būsimam savininkui, už automobilį sumokėjus pradinį 6 000 Lt įnašą ir 600 Lt trijų mėnesių įmokas. Tai, kad ieškovas automobilį naudojo asmeniniais ir darbo tikslais, nesudaro pagrindo šiuos veiksmus laikyti turto naudojimo nuostoliais. Be to, atsakovė pripažino faktą, kad naudojo automobilį savo reikmėms, kai jis po 2013-03-15 sutarties sudarymo jau buvo perduotas ieškovui, kaip būsimam šio turto savininkui. Vaizdo įrašą apie automobilio eksploatavimą teismas vertino kritiškai, nes šie įrašai yra neinformatyvūs ir priešieškinio reikalavimų, kaip ir liudytojų G. T. ir A. Z. parodymai nuostolių atsiradimo fakto neįrodo ir nepatvirtina. Atsakovės pateiktą 2013-06-25 sutarties šalies automobilio pirkėjo ir savininko D. B. pretenziją dėl automobilio techninės būklės tai pat vertinto kritiškai, nes transporto priemonės būklė nebuvo įvertinta sutarties sudarymo metu ir D. B. pretenzija pardavėjai atsakovei dėl transporto priemonės trūkumų pareikšta tik 2013-11-13, kai ši byla teisme iškelta 2013-10-18. Tuo tarpu šalys pripažino, kad ieškovas automobilį atsakovei grąžino 2013 m. birželio mėnesį, todėl automobilio techninė būklė galėjo pablogėti dėl kitų nuo ieškovo nepriklausančių aplinkybių. Netenkino atsakovės prašymo taikyti ieškovui piktnaudžiavimo procesu sankcijas, atsakovei neįrodžius, teismui nenustačius ieškovo piktnaudžiavimo procesu fakto, įvertinus ir tai, kad šiuo teismo sprendimu tenkinta didesnė ieškinio reikalavimų dalis.
Teismas nurodė, kad ieškovui ir jo atstovui advokatui V. Gecui nepateikus atstovavimo išlaidų dokumentų, o tik pateikus atstovavimo išlaidų apskaičiavimo ir apmokėti pateiktus dokumentus, ieškovui atstovavimo išlaidos neatlygintinos. Atsakovei atlygintinos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su 300 Lt ieškinio reikalavimų mažinimu ir šios priešieškinio reikalavimų dalies tenkinimu, šią sumą įvertinus kaip atsakovės nuostolius už ieškovo parduotus transporto priemonės ratlankius. To, kas paminėta, pagrindu teismas iš ieškovo atsakovei priteisė 100 Lt atstovavimo išlaidų proporcingai sumažintų tenkinamų reikalavimų daliai ir pagal tenkinamo priešieškinio reikalavimų dalį. Iš šalių proporcingai tenkinamų ieškinio ir priešieškinio reikalavimų daliai priteistos vertimo paslaugų išlaidos pagal 2014-10-15 sąskaitą faktūrą Nr. 0250 (LR CPK 89–91 str., 93 str. 2 d.).
Palangos miesto apylinkės teismas 2014-10-27 papildomu sprendimu iš dalies patenkino 2014-10-20 ieškovo prašymą ir priteisė iš atsakovės ieškovui 1 452 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad 2014-10-20 ieškovas pateikė teismui prašymą dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo ir rašytinio įrodymo priėmimo. Ieškovas nurodė, kad jo atstovas teismui kartu su prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės priteisimo dėl apsirikimo nepateikė ieškovo pinigų paėmimo kvito. Todėl prašė teismo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir priimti priede pridedamą pinigų priėmimo kvitą, kuris patvirtina faktą, kad ieškovas buvo sumokėjęs 1 452 Lt dydžio honorarą. Pirmosios instancijos teismas nurodė ir tai, kad prašymą atlyginti 1 452 Lt atstovavimo išlaidų už advokato teisinę pagalbą ieškovo atstovas pateikė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės ir tik po sprendimo priėmimo pateikė papildomus įrodymus, patvirtinančius atstovavimo išlaidų sumokėjimą, šias išlaidas pripažino pagrįstomis ir priteisė iš atsakovės.
Atsakovė apeliaciniais skundais prašė panaikinti Palangos miesto aplinkės teismo 2014-10-20 sprendimą ir 2014-10-27 sprendimą.
Atsakovė nurodė, kad teismas neteisingai įvertino ir kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, klaidingai interpretavo ir aiškino faktines aplinkybes. Nurodė, kad tarp šalių susiklostė daikto pirkimo–pardavimo išsimokėtinai teisiniai santykiai. Sutartyje nurodyta, kad parduodamo daikto nuosavybės teisės pirkėjui (ieškovui) bus perleistos jam tik sumokėjus 75 proc. automobilio kainos, t. y. 15 000 Lt. Todėl visu byloje aptariamu laikotarpiu, kai ginčo transporto priemone faktiškai naudojosi ieškovas, nuosavybės teisės nebuvo perleidžiamos ieškovui, o tik buvo sudarytas susitarimas dėl nuosavybės teisių perleidimo ateityje sąlygų, faktiškai perduodant transporto priemonę naudotis ieškovui jau nuo sutarties sudarymo dienos. Po šalių sutarties sudarymo nesikeitė automobilio savininkas, todėl neturi jokios teisinės reikšmės ta aplinkybė, kad po sutarties pasirašymo transporto priemonė buvo areštuota dar 19 dienų (iki 2013-04-03). Juolab kad šis areštas niekaip netrukdė ieškovui naudotis automobiliu. Ieškovas ieškiniu neprašė priteisti iš atsakovės sumokėtų 600 Lt. Tokio ieškinio reikalavimo nėra, todėl tai nebuvo ieškinio ir bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas nepagrįstai 600 Lt sumą sumuoja su 6 000 Lt, taip neteisėtai viršija ieškinio reikalavimus ir šią sumą priteisia ieškovui jos neprašant priteisti. Toliau teismas skaičiavimus atlieka ne nuo 6 000 Lt, o nuo 6 600 Lt sumos. Aplinkybė, jog ieškovas sumokėjo atsakovei 600 Lt, neįrodyta ir ieškovas tokio reikalavimo nereiškė, žyminio mokesčio už šią sumą nemokėjo, todėl ši teismo išvada nepagrįsta.
Atsakovė nurodė ir tai, kad teismas neįvardijo, nuo kada šalių sutartis yra nutraukta, nepagrįstai konstatavo, kad dėl sutarties nutraukimo yra kaltos abi šalys. Be to, nepagrįstai konstatavo, kad dėl sutarties nutraukimo labiau kalta atsakovė. Iki 2013-06-25 automobilio sutarties sudarymo šalių sutartis buvo nutraukta ieškovo iniciatyva ir aktyviais veiksmais. Iš esmės ieškovas atsisakė sutarties, grąžindamas atsakovei automobilio dokumentus ir raktelius, praėjus 3 mėnesiams po 2013-03-15 sutarties sudarymo, t. y. 2013-06-15. Šalių sutartis pasibaigė dar prieš 2013-06-25 sutarties sudarymą su kitu pirkėju D. B. ir dėl to nėra jokios atsakovės kaltės. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl šalių sutarties nutraukimo (pasibaigimo) yra kalta atsakovė. Sutartį nutraukė (jos atsisakė) pats ieškovas grąžindamas atsakovei nuosavybės dokumentus, raktus, visiškai nemokėdamas 200 Lt mėnesio įmokos. Nagrinėjamu atveju automobilis buvo grąžintas atsakovei, o ieškovas turi teisę reikalauti grąžinti sumokėtus pinigus (6 000 Lt), nes sutartyje nenustatyta kitaip (LR CK 6.414 str. 1 d.). Tačiau ieškovui tenka perduotos ginčo transporto priemonės sugadinimo ir pabloginimo rizika ir su tuo susijusių nuostolių atlyginimo pareiga (LR CK 6.412 str.).
Pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai ir nepagrįstai atmėtė atsakovės priešieškinį. Ieškovas ginčo automobilį grąžino atsakovei apgadintą, dėl ko sumažėjo automobilio vertė. Pagal 2013-03-15 sutartį automobilis ieškovui buvo parduotas už 20 000 Lt. Ieškovui 3 mėnesius pasivažinėjus šiuo automobiliu jo kaina sumažėjo iki 10 000 Lt. Būtent už tokią kainą automobilis buvo parduotas 2013-06-25 pirkėjui D. B.. Nurodė, kad žala yra ir negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Dėl ieškovo kaltės anksčiau laiko nepasibaigus šalių sutarčiai, atsakovė būtų gavusi 20 000 Lt. Dėl ieškovo kaltės apgadinus automobilį ir dėl jo kaltės nutraukus sutartį anksčiau termino nuvertėjęs apgadintas automobilis buvo parduotas kitam pirkėjui už 10 000 Lt kainą. Dėl to atsakovė patyrė 10 000 Lt žalą. Nurodė ir tai, kad ieškovas savo ieškiniu reikalaudamas 6 000 Lt pradinio įnašo iš esmės prašo, kad jo pasivažinėjimas automobiliu 3 mėnesius būtų pripažintas nemokamu. Automobilio nuosavybės teisė buvo išlikusi atsakovės, iki ieškovas sumokės 75 proc. automobilio kainos. Visą tą laikotarpį (3 mėn.), kol ieškovas naudojosi automobiliu, atsakovė pati negalėjo juo naudotis, taigi patyrė nepatogumų (nuostolių). Tai, jog vieną kartą šiuo automobiliu pasinaudojo nuveždama vaikus, nereiškia, kad atsakovė automobiliu naudojosi nuolat, visus 3 mėnesius nepertraukiamai. Nurodė ir tai, kad ieškovas iš to naudojimosi automobiliu gavo naudos – jis neatlygintinai naudojosi svetimu automobiliu. Ta nauda, kurią gavo ieškovas, apskaičiuojama įvertinus, kiek kainuoja panašaus automobilio nuoma. Nurodė, kad ieškovas neginčija, jog pardavė automobilio ratlankius. Ratlankius su padangomis atsakovė pirko už 2 800 Lt. Todėl atsakovei dėl ratlankių pardavimo nuostoliai sudaro 2 800 Lt, o ne 900 Lt.
Atsakovė apeliaciniame skunde dėl papildomo sprendimo nurodė, kad ieškovas ir jo atstovas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos 2014-09-29 teismo posėdyje nepateikė teismui ieškovo išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų, kad ieškovas realiai sumokėjo už advokato paslaugas. Pirmosios instancijos teismas, nepriimdamas nutarties dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo, kaip to reikalauja CPK 256 str., priima ir skelbia 2014-10-20 sprendimą, juo nepriteisia iš atsakovės ieškovui bylinėjimosi išlaidų ir nurodo nepriteisimo motyvus. Tačiau 2014-10-27 pirmosios instancijos teismas priima skundžiamą papildomą sprendimą. Teismas nurodė, kad priima papildomą sprendimą, nes 2014-10-20 sprendime nėra išspręstas bylinėjimosi išlaidų klausimas, nors ieškovas teikė dėl to paaiškinimus ir įrodymus, kaip to reikalauja CPK 277 str. Tačiau šie pirmosios instancijos teismo papildomo sprendimo motyvai prieštarauja 2014-10-20 sprendimo motyvams.
Ieškovas atsiliepime į apeliacinius skundus nurodė, kad su jais nesutinka, prašė apeliacinius skundus atmesti, o pirmosios instancijos teismo spendimus palikti nepakeistus.
Atsiliepime į apeliacinį skundą dėl 2014-10-20 sprendimo ieškovas nurodė, kad atsakovės argumentai, jog buvo sudaryta automobilio pirkimo–pardavimo sutartis išsimokėtinai, yra nepagrįsti. Nurodė, kad šalys sudarė realinę automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje buvo numatytas dalies kainos mokėjimo atidėjimas. Automobilio 2013-03-15 sutartyje nėra numatyta nė viena daikto pirkimo išsimokėtinai sąlyga, kuri yra reglamentuota LR CK 6.411–6.416 str. Šioje sutartyje yra numatytas mokėjimas dalimis, o apie automobilio nuosavybės teisę sutartyje nėra jokių nuorodų. Nurodė, kad ieškovas buvo susijęs su atsakovės sutuoktinio valdomomis įmonėmis, kuriose jis dirbo direktoriumi. Dėl šios priežasties iš atsakovės ieškovo perkamas automobilis buvo jam pateiktas naudotis lengvatinėmis sąlygomis, t. y. sumokėjus dalį automobilio kainos ir be automobilio perdavimo–priėmimo akto. Tarp pardavėjo ir pirkėjo buvo susiklostę artimi darbdavio ir darbuotojo santykiai, o tai turėjo įtakos tam, kad ieškovo perkamą automobilį ieškovas galėjo išbandyti neribotą laiką, t. y. iki automobilis bus perduotas ieškovui nuosavybėn. Ieškovas atlikdamas darbdavio pavestas funkcijas tuo pat metu atliko perkamo automobilio bandomuosius važiavimus po Palangos miesto teritoriją ir šio miesto apvažiavimo regioninius kelius. Nurodė, kad ieškovui nebuvo perduoti ir automobilio registracijos dokumentai. Tokiu atveju ieškovui registruojant 2013-03-15 automobilio pirkimo–pardavimo sutartį VĮ „Regitra“ būtų paaiškėjęs faktas, kad automobilis buvo areštuotas antstolio. Atsakovė buvo nesąžininga, nes nuslėpė nuo ieškovo (automobilio pirkėjo) faktą apie automobilio areštą ir nepateikė rašytinio dokumento, patvirtinančio antstolio sutikimą parduoti areštuotą automobilį. Todėl net ir tuo atveju, jei teismas nustatytų, jog automobilio 2013-03-15 sutarčiai taikytinas LR CK 6.411–6.416 str. reglamentavimas, tai šalių sutartis vis tiek yra negaliojanti, nes atsakovė nuslėpė automobilio arešto faktą nuo automobilio pirkėjo, taip pat ji, gavusi iš automobilio pirkėjo 6 000 Lt, pažeidė kito kreditoriaus interesus, kuriuos tuo metu gynė antstolis, nes automobilis buvo areštuotas. Pažymėjo, kad 2013-06-19 ieškovo darbo santykiai atsakovės sutuoktinio bendrovėje pasibaigė ir atsakovė ieškovui nepareiškė jokių materialinio pobūdžio pretenzijų dėl ginčo automobilio techninės būklės ir (ar) jo vertės sumažėjimo. Nurodė, kad atsakovė elgėsi nesąžiningai, nes 2013-06-25 automobilį pardavė kitam asmeniui apie tai nepranešdama ieškovui. Atsakovė savo nuožiūra parduodama automobilį kitam asmeniui ir apie tai nepranešdama ieškovui veikė savo rizika, o priešieškinyje išdėstytų reikalavimų nepagrindė. Atsakovės pateiktas ratlankių įsigijimo dokumentas neatitinka LR buhalterinės apskaitos įstatymo reglamentavimo, nes šiame dokumente nėra nurodytas prekės pavadinimas, jo kaina ir prekės įsigijimo data, nėra užfiksuotas pinigų įmokėjimo faktas, todėl nėra galimybių tinkamai identifikuoti įsigytos prekės ir pardavėjo bei pirkėjo rekvizitų. Atsakovės teikiami duomenys apie tariamą automobilio sugadinimą nėra tinkamai įforminti eismo įvykio deklaracijomis ir visi automobilio defektai, kuriais buvo grindžiamas atsakovės priešieškinis, yra nustatyti tik pagal paskutinio automobilio savininko D. B. pasakojimą elektroniniu laišku atgaline data. Dėl automobilio sugadinimų ieškovas nebuvo pakviestas automobilio apžiūrai, taip pat visais atvejais atsakovė automobilį ieškovui ir (ar) D. B. perduodavo pagal žodinį susitarimą, t. y. automobilio perdavimas nebuvo įformintas priėmimo–perdavimo aktu. Todėl automobilio techninė būklė ir (ar) automobilio komplektacija nebuvo teisiškai užfiksuota. Dėl šios priežasties atsakovė neturi teisinio pagrindo dėl automobilio sugadinimų reikšti pretenzijas ieškovui. Nurodė, kad atsakovė automobilį D. B. pardavė 2013-06-25, tačiau tik 2013-11-13 pradėjo susirašinėti su D. B. dėl automobilio defektų. Todėl galima teigti, kad tariamų arba galimų defektų galėjo atsirasti automobilį valdant D. B., kuris 2013-06-25 pirkdamas šį automobilį jokių pretenzijų atsakovei dėl automobilio techninės būklės nepareiškė. D. B. pretenzijos dėl galimai esamų automobilių defektų ir (ar) trūkumų yra pagrįstos, tačiau šios pretenzijos gali būti adresuojamos būtent atsakovei, kuri savo nuožiūra ir rizika 2013-06-25 pardavė, o pirkėjas D. B. savo nuožiūra ir rizika pirko šį naudotą automobilį. Byloje nėra duomenų, kad automobilio defektų ir (ar) trūkumų atsirado dėl ieškovo kaltų veiksmų. Atsakovės reikalavimas dėl nuompinigių yra nepagrįstas, nes pasirašius 2013-03-15 automobilio pirkimo–pardavimo sutartį šio automobilio savininku buvo ieškovas. Todėl ieškovas teisėtai atliko bandomuosius automobilio važiavimus. Nurodė ir tai, kad šalių 2013-03-15 sutartyje nebuvo sutarta su atsakove, kad ieškovas atlikdamas automobilio bandymo važiavimus privalo atsakovei mokėti automobilio nuomos mokestį. Juolab kad tokiu atveju automobilio nuomos mokestis prieštarautų automobilio pirkimo–pardavimo sutarties esmei.
Atsiliepime į apeliacinį skundą dėl papildomo sprendimo ieškovas nurodė, kad teismui jis pateikė duomenis apie advokato atstovavimo išlaidas, tačiau dėl apsirikimo teismui nepateikė kvito, kuris patvirtina pinigų sumokėjimo advokatui faktą. Tačiau toks apsirikimas negalėjo ieškovui užkirsti teisės į atstovavimo išlaidų gavimą, kadangi bylinėjimosi išlaidų pagrįstumas ieškovo buvo įrodytas rašytiniais dokumentais, kuriuos teismas priėmė. Aplinkybė, kad teismas bylinėjimosi išlaidų klausimą išsprendė papildomu teismo sprendimu, tačiau ne teismo nutartimi, nesudaro pagrindo išvadai, kad teismo 2014-10-27 papildomas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. 2014-10-27 papildomas sprendimas neprieštarauja teismo 2014-10-20 sprendimui, nes ieškovo ieškinys buvo patenkintas, todėl buvo pagrindas teismui tenkinti ieškovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Apeliacinis skundas dėl 2014-10-20 sprendimo tenkintinas iš dalies. Apeliacinis skundas dėl 2014-10-27 papildomo sprendimo tenkintinas visiškai.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
Ieškovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad atsakovė ginčija ieškovo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo kausimą ir 2014-11-17 apeliaciniu skundu neigia ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus dėl dalies bylinėjimosi išlaidų, todėl yra tikslinga apeliacinės instancijos teisme paskirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi apeliacinės instancijos teisme yra būtinas rašytinių įrodymų vertinimas bei procesų šalių paaiškinimai.
CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 str. nurodytas išimtis. CPK 322 str. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.
Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinių skundų, atsiliepimų į juos argumentus, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundus nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą. Dėl to netenkinamas apeliantų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka (CPK 185 str.).
Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad tarp šalių susiklostė daikto pirkimo–pardavimo išsimokėtinai teisiniai santykiai. Sutartyje nurodyta, kad parduodamo daikto nuosavybės teisės pirkėjui (ieškovui) bus perleistos tik jam sumokėjus 75 proc. automobilio kainos, t. y. 15 000 Lt. Todėl visu byloje aptariamu laikotarpiu, kai ginčo transporto priemone faktiškai naudojosi ieškovas, nuosavybės teisės nebuvo perleistos ieškovui, o tik buvo sudarytas susitarimas dėl nuosavybės teisių perleidimo ateityje sąlygų, faktiškai perduodant transporto priemonę naudotis ieškovui jau nuo sutarties sudarymo dienos. Šie skundo argumentai yra pagrįsti. LR CK 6.411 str. 1 d. nustatyta, kad pagal daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai (kreditan) sutartį pardavėjui išlieka nuosavybės teisė į parduodamus daiktus tol, kol pirkėjas nesumoka visos sutartyje numatytos kainos, jeigu sutartyje nenumatyta kitaip. Įvertinus šalių 2013-03-15 transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties turinį (t. 1 b. l. 65), nustatyta, kad sutartyje yra nurodyta automobilio kaina (20 000 Lt) ir periodinių įmokų mokėjimo terminai ir atsiskaitymo tvarka, t. y. nustatyta, kad 20 000 Lt suma bendru šalių sutarimu bus mokama dalimis; pradinis įnašas – 6 000 Lt, po to pirkėjas (ieškovas) įsipareigojo mokėti 200 Lt mėnesinį įnašą (LR CK 6.413 str. 2 d.). Šalių sutartyje taip pat nustatyta, kad automobilis bus perregistruojamas, gavus bent 75 procentų automobilio nustatytos kainos (15 000 Lt) įnašą. Todėl atsakovė pagrįstai nurodė, kad tarp šalių susiklostė daikto pirkimo–pardavimo išsimokėtinai teisiniai santykiai.
Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė ir tai, kad po šalių sutarties sudarymo nesikeitė automobilio savininkas, todėl neturi jokios teisinės reikšmės ta aplinkybė, kad po sutarties pasirašymo transporto priemonė buvo areštuota dar 19 dienų (iki 2013-04-03). Juolab kad šis areštas niekaip netrukdė ieškovui naudotis automobiliu. Su šiais skundo argumentais galima sutikti. Atsakovė šalių sutartyje patvirtino, kad tretieji asmenys jokių teisių ar pretenzijų neturi, transporto priemonė neareštuota, ji nėra teisinio ginčo objektas, teisė ja naudotis neatimta ir neapribota (t. 1 b. l. 65). Tačiau iš byloje esančio Turto arešto aktų registro išrašo nustatyta, kad nuo 2011-08-22 iki 2013-04-03 Turto areštų aktų registre buvo įregistruotas areštas automobiliui. Vadinasi, atsakovė automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje nurodė neteisingą informaciją apie automobilio areštą. Tačiau byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad ši aplinkybė turėjo įtakos tarp šalių susiklosčiusiems santykiams dėl automobilio pirkimo–pardavimo. Juolab kad ši informacija ieškovui tapo žinoma 2014-04-09 (bylos nagrinėjimo metu). Todėl atsakovė pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamoje byloje neturi jokios teisinės reikšmės ta aplinkybė, kad po sutarties pasirašymo transporto priemonė buvo areštuota dar 19 dienų (iki 2013-04-03).
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad šalys pripažino, jog 2014 m. birželio mėnesį, iki 2013-06-25 automobilio pirkimo–pardavimo sutarties su D. B. sudarymo, ieškovas dėl konflikto su trečiuoju asmeniu atsakovės sutuoktiniu P. W. G. atsakovei grąžino automobilį. Šių aplinkybių šalys apeliaciniame skunde ir atsiliepime į apeliacinį skundą neginčija. Tačiau atsakovė nesutinka su tuo, kaip šias aplinkybes įvertino pirmosios instancijos teismas, t. y. kad dėl sutarties nutraukimo yra kaltos abi šalys, labiau kalta atsakovė. Su šiais skundo argumentais galima sutikti tik iš dalies. Po to, kai ieškovas grąžino automobilį atsakovei, atsakovė jį 2013-06-25 pardavė D. B.. Vadinasi, 2013-06-25 pirkimo–pardavimo sutartis patvirtina, kad atsakovė priėmė automobilį iš ieškovo ir nusprendė, kad tarp šalių pirkimo–pardavimo sutartis nutrūko. Tokiu atveju šalių automobilio pirkimo–pardavimo sutartis nutrūko, ieškovui grąžinus automobilį atsakovei, o atsakovei jį priėmus (LR CK 6.414 str. 1 d.). Todėl nėra pagrindo teigti, kad 2013-06-25 automobilio pirkimo–pardavimo sutartis turėjo įtakos tarp šalių susiklosčiusiems santykiams dėl automobilio pirkimo–pardavimo, nes ši sutartis buvo sudaryta po to, kai nutrūko automobilio pirkimo–pardavimo sutartis tarp šalių. Tai pagrįstai apeliaciniame skunde nurodė ir atsakovė. Esant nurodytoms aplinkybėms teisiškai yra nereikšminga nagrinėjamu atveju, kas kaltas ar kaltesnis dėl automobilio pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, todėl apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių nevertina ir dėl jų nepasisako.
Atsakovė apeliaciniame skundė nurodė, kad ieškovas ieškiniu neprašė priteisti iš atsakovės sumokėtų 600 Lt. Tokio ieškinio reikalavimo nėra, todėl tai nebuvo ieškinio ir bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas nepagrįstai 600 Lt sumą sumuoja su 6 000 Lt, taip neteisėtai viršija ieškinio reikalavimus ir šią sumą priteisia ieškovui jos neprašant priteisti. Toliau teismas skaičiavimus atlieka ne nuo 6 000 Lt, o nuo 6 600 Lt sumos. Aplinkybė, jog ieškovas sumokėjo atsakovei 600 Lt, neįrodyta ir ieškovas tokio reikalavimo nereiškė, žyminio mokesčio už šią sumą nemokėjo, todėl ši teismo išvada nepagrįsta. Šie skundo argumentai yra pagrįsti. Ieškovas ieškiniu iš atsakovės prašė priteisti 6 000 Lt, reikalavimo dėl 600 Lt priteisimo nagrinėjamoje byloje nepareiškė, už jį žyminio mokesčio nemokėjo. Todėl atsakovės argumentai, kad teismas viršijo ieškinio reikalavimus, yra pagrįsti (LR CPK 265 str. 2 d.). Pažymėtina ir tai, kad ieškovas bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad sumokėjo atsakovei pagal šalių sutartį 3 kartus po 200 Lt. Atsakovė šių aplinkybių nepripažino. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas turi pareigą įrodyti, jog sumokėjo atsakovei 3 kartus po 200 Lt (LR CPK 178 str.), taip pat atsižvelgdamas į tai, kad tarp šalių buvo sudaryta rašytinė automobilio pirkimo–pardavimo sutartis ir ieškovas, būdamas vidutiniškai rūpestingas, atidus ir apdairus, turėjo pasirūpinti, kad pinigų perdavimo faktas būtų užfiksuotas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja ir tai, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog ieškovas atsakovei sumokėjo 600 Lt. Vien ieškovo paaiškinimai, esant anksčiau nurodytoms aplinkybėms, nėra pakankami daryti priešingą išvadą. Juolab kad atsakovė turi teisę, o ne pareigą ginti savo pažeistas teises ir reikalauti, kad ieškovas vykdytų šalių sutartį.
LR CK 6.414 str. 1 d. nustatyta, kad jeigu sutartyje nenumatyta kas kita, iš atsiėmusio daiktą pardavėjo pirkėjas turi teisę reikalauti grąžinti savo įmokas. Šią įstatymo nuostatą apeliaciniame skunde cituoja ir atsakovė. Šalių automobilio 2013-03-15 pirkimo–pardavimo sutartyje nenumatyta kitų sąlygų ar aplinkybių, todėl ieškovas turi teisę reikalauti grąžinti savo įmokas – 6 000 Lt.
Tačiau nagrinėjamoje byloje atsakovė pateikė priešieškinį ir nurodė, kad ieškovas ginčo automobilį grąžino atsakovei apgadintą, dėl ko sumažėjo automobilio vertė. Pagal 2013-03-15 sutartį automobilis ieškovui buvo parduotas už 20 000 Lt. Ieškovui 3 mėnesius pasivažinėjus šiuo automobiliu jo kaina sumažėjo iki 10 000 Lt. Būtent už tokią kainą automobilis buvo parduotas 2013-06-25 pirkėjui D. B.. Nurodė, kad žala yra ir negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Dėl ieškovo kaltės anksčiau laiko nepasibaigus šalių sutarčiai, atsakovė būtų gavusi 20 000 Lt. Dėl ieškovo kaltės apgadinus automobilį ir dėl jo kaltės nutraukus sutartį anksčiau termino nuvertėjęs apgadintas automobilis buvo parduotas kitam pirkėjui už 10 000 Lt kainą. Dėl to atsakovė patyrė 10 000 Lt žalą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmėtė šį atsakovės reikalavimą. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Byloje nėra duomenų, kokios būklės automobilis buvo perduotas ieškovui, taip pat nėra duomenų, kokios būklės automobilį ieškovas grąžino atsakovei. Automobilio perdavimas ir grąžinimas nebuvo įformintas priėmimo–perdavimo aktu. Todėl automobilio techninė būklė ir (ar) automobilio komplektacija nebuvo teisiškai užfiksuota, ką pagrįstai atsiliepime nurodė ieškovas. Byloje esančios automobilio fotonuotraukos – be šalių parašų, fotonuotraukų darymo datos, vaizdo įrašas apie automobilio eksploatavimą, liudytojų G. T. ir A. Z. parodymai, atsakovės pateikta 2013-06-25 sutarties šalies automobilio pirkėjo ir savininko D. B. pretenzija dėl automobilio techninės būklės nuostolių atsiradimo fakto neįrodo ir nepatvirtina. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir argumentais, jų neatkartoja. Pažymėtina ir tai, kad esant nurodytoms aplinkybėms, automobilio 2013-06-25 pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyta automobilio kaina nepatvirtina ir neįrodo nuostolių atsiradimo fakto, nes tai yra sutarties šalių susitarimo reikalas.
Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jos reikalavimą dėl 6 534 Lt nuostolių už naudojimąsi automobiliu. Nurodė, kad ieškovas ieškiniu reikalaudamas 6 000 Lt pradinio įnašo iš esmės prašo, kad jo pasivažinėjimas automobiliu 3 mėnesius būtų pripažintas nemokamu. Automobilio nuosavybės teisė buvo išlikusi atsakovės, iki ieškovas sumokės 75 proc. automobilio kainos. Visą tą laikotarpį (3 mėn.), kol ieškovas naudojosi automobiliu, atsakovė pati negalėjo juo naudotis, taigi patyrė nepatogumų (nuostolių). Tai, jog vieną kartą šiuo automobiliu pasinaudojo nuveždama vaikus, nereiškia, kad atsakovė automobiliu naudojosi nuolat, visus 3 mėnesius nepertraukiamai. Nurodė ir tai, kad ieškovas iš to naudojimosi automobiliu gavo naudos – jis neatlygintinai naudojosi svetimu automobiliu. Ta nauda, kurią gavo ieškovas, apskaičiuojama įvertinus, kiek kainuoja panašaus automobilio nuoma. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Tarp šalių buvo sudaryta automobilio pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis (t. 1, b. l. 65). Šioje sutartyje šalys neaptarė, kad sutarčiai nutrūkus (pasibaigus), ieškovas atsakovei turės mokėti automobilio nuomos mokestį, ką pagrįstai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė ir ieškovas. Todėl šis atsakovės argumentas kaip nepagrįstas atmestinas. Juolab kad bylos nagrinėjimo metu nepaneigta ieškovo nurodyta aplinkybė, kad automobilis jam buvo perduotas ne tik kaip būsima jo nuosavybė, bet ir kaip darbo priemonė, nes ieškovas dirbo atsakovės sutuoktinio valdomose įmonėse ir jo darbo vieta sutapo su atsakovės šeimos gyvenamąja vieta.
Apeliaciniame skunde atsakovė nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovei dėl ratlankių pardavimo nuostoliai sudaro 900 Lt. Nurodė, kad ieškovas neginčija, jog pardavė automobilio ratlankius. Ratlankius su padangomis atsakovė pirko už 2 800 Lt. Šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Ieškovas pagrįstai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad atsakovės pateiktas ratlankių įsigijimo dokumentas (t. 1, b. l. 41) neatitinka LR buhalterinės apskaitos įstatymo reglamentavimo, nes šiame dokumente nėra nurodytas prekės pavadinimas, jo kaina ir prekės įsigijimo data, nėra užfiksuotas pinigų įmokėjimo faktas, todėl nėra galimybių tinkamai identifikuoti įsigytos prekės ir pardavėjo bei pirkėjo rekvizitų. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas turi pareigą įrodyti, jog dėl ratlankių pardavimo jos nuostoliai sudaro 2 800 Lt (LR CPK 178 str.), taip pat atsižvelgdamas į tai, kad tarp šalių buvo sudaryta rašytinė automobilio pirkimo–pardavimo sutartis ir atsakovė būdama vidutiniškai rūpestinga, atidi ir apdairi turėjo pasirūpinti, kad raštu būtų aptarta ir perduodamų ratlankių kaina, ieškovui pripažįstant, kad jis pardavė ratlankius, kurių vertė buvo 900 Lt, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovei dėl ratlankių pardavimo nuostoliai sudaro 900 Lt.
Dėl 2014-10-27 papildomo sprendimo
LR CPK 98 str. 1 d. nustatyta, kad išlaidos advokato pagalbai apmokėti negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Iš rašytinės bylos medžiagos nustatyta, kad duomenys apie ieškovo patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės. Todėl šios išlaidos negali būti priteistos. Atsakovės apeliacinis skundas dėl 2014-10-27 papildomo sprendimo yra pagrįstas. Dėl padarytų procesinių teisės normų pažeidimų pirmosios instancijos teismo 2014-10-27 papildomas sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas procesinis sprendimas – nutartis – ieškovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmestinas.
Atsižvelgdama į anksčiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė procesines teisės normas (LR CPK 265 str. 2 d.), dėl dalies ieškinio priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, todėl jis iš dalies keistinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.). Ieškovo ieškinys tenkintinas visiškai. Iš atsakovės ieškovui priteistini 6 000 Lt. Atsakovės priešieškinis tenkintinas iš dalies. Iš ieškovo atsakovei priteistini 900 Lt. Kita priešieškinio dalis atmestina.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmojoje instancijoje
Pakeitus sprendimą perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (LR CPK 93 str. 5 d.).
Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas turėjo šias bylinėjimosi išlaidas pirmojoje instancijoje: 180 Lt žyminį mokestį (t. 1, b. l. 7), 32 Lt išlaidas už gautus duomenis iš Centrinės hipotekos įstaigos (t. 1, b. l. 82, 156), iš viso 212 Lt.
Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovė turėjo šias bylinėjimosi išlaidas pirmojoje instancijoje: 580 Lt žyminį mokestį (t. 1, b. l. 38), 3 000 Lt bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti (t. 1, b. l. 84–86), 348,48 Lt išlaidas už vertimą raštu iš lietuvių į anglų kalbą (t. 1, b. l. 134–135), iš viso 3 928,48 Lt. Pažymėtina, kad teismas, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą ir į tai, kad atsakovės prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija rekomenduojamo užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą, mano, kad šios išlaidos yra pagrįstos.
Ieškovas byloje pareiškė vieną reikalavimą dėl 6 000 Lt priteisimo. Šis ieškovo reikalavimas patenkintas visiškai. Tarp šalių byloje kilo ginčas ir dėl 600 Lt mėnesinių įmokų mokėjimo už automobilį, kuris turėjo įtakos šalių patirtoms bylinėjimosi išlaidoms. Todėl į tai atsižvelgtina, sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Todėl iš viso patenkinta 50 proc. ((100 proc. + 0 proc.) : 2) ieškovo reikalavimų.
Atsakovė byloje pareiškė tris reikalavimus. Pirmuoju reikalavimu atsakovė prašė iš ieškovo priteisti 10 000 Lt negautų pajamų. Šis atsakovės reikalavimas atmestas. Antruoju reikalavimu atsakovė prašė iš ieškovo priteisti 6 534 Lt nuostolių už naudojimąsi automobiliu. Šis atsakovės reikalavimas atmestas. Trečiuoju reikalavimu atsakovė prašė iš ieškovo priteisti 2 800 Lt nuostolių už ieškovo parduotus automobilio ratlankius. Šis reikalavimas patenkintas iš dalies, t. y. 32,44 proc. (900 Lt x 100 : 2 800 Lt). Tarp šalių byloje kilo ginčas ir dėl 600 Lt mėnesinių įmokų mokėjimo už automobilį, kuris turėjo įtakos šalių patirtoms bylinėjimosi išlaidoms. Todėl į tai atsižvelgtina, sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Todėl iš viso patenkinta 33,11 proc. ((0 proc. + 0 proc. + 32,44 proc. + 100 proc.) : 4 reikalavimų) atsakovo reikalavimų.
Įvertinus šalių atmestų ir patenkintų reikalavimų dalį pagal ieškinį ir priešieškinį, konstatuotina, kad iš viso ieškovo patenkintų reikalavimų dalis yra 58,45 proc. (50 proc. (ieškinio patenkintų reikalavimų dalis) + 66,89 proc. (priešieškinio atmestų reikalavimo dalis) : 2), o atsakovės iš viso patenkintų reikalavimų dalis yra 41,55 proc. (50 proc. (ieškinio atmestų reikalavimų dalis) + 33,11 proc. (priešieškinio patenkintų reikalavimų dalis) : 2).
Todėl iš atsakovės ieškovui priteistina 123,91 Lt (2 12 Lt x 58,45 proc.) turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, o iš ieškovo atsakovei priteistina 1 632,28 Lt (3 928,48 Lt x 41,55 proc.). Atlikus šalių tarpusavio mokėtinų sumų įskaitymą iš ieškovo atsakovei priteistinas 1 508,37 Lt (1 632,28 Lt – 123,91 Lt) turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pirmojoje instancijoje (CPK 93, 98 str.).
Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad valstybė turėjo šias bylinėjimosi išlaidas: 28,10 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu (t. 1, b. l. 157), ir 60 Lt išlaidas už vertimą žodžiu iš lietuvių į anglų kalbą (t. 1, b. l. 158), iš viso 88,10 Lt.
Iš ieškovo valstybei proporcingai atmestų reikalavimų daliai priteistina 36,61 Lt (88,10 Lt x 41,55 proc.) turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
Iš atsakovės valstybei proporcingai atmestų reikalavimų daliai priteistina 51,49 Lt (88,10 Lt x 58,45 proc.) turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad apeliantė (atsakovė) turėjo šias bylinėjimosi išlaidas: 563 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 10), 800 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti, iš viso 1 363 Lt. Teismas, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą ir į tai, kad prašomų ieškovės priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija rekomenduojamo užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą, mano, kad šios išlaidos yra pagrįstos.
Duomenų apie ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje nėra, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas.
Apeliacinį skundą patenkinus iš dalies, t. y. 37,5 proc. (apeliantės skundo reikalavimas dėl 10 000 Lt negautų pajamų atmestas; apeliantės skundo reikalavimas dėl 6 534 Lt nuostolių už naudojimąsi automobiliu atmestas; apeliantės skundo reikalavimas dėl 2 800 Lt nuostolių už ieškovo parduotus automobilio ratlankius atmestas; apeliantės skundo reikalavimas dėl 600 Lt mėnesinių įmokų už automobilį patenkintas; apeliantės skundo reikalavimas dėl papildomo sprendimo panaikinimo patenkintas). Todėl iš viso patenkinta 40 proc. ((0 proc. + 0 proc. + 0 proc. + 100 proc. + 100 proc.) : 5 reikalavimų) atsakovės reikalavimų apeliacinėje instancijoje.
Todėl iš ieškovo atsakovei (apeliantei) priteistina 545,20 Lt (1 363 Lt x 40 proc.) turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliacinėje instancijoje.
Vadovaudamasi CPK 326–330 straipsniais, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Palangos miesto apylinkės teismo 2014-10-20 sprendimą iš dalies pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
Ieškinį tenkinti visiškai.
Priteisti ieškovui I. T. iš atsakovės J. G. 1737,72 EUR (6 000 Lt) sumokėtą pradinį įnašą už automobilį.
Priešieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti atsakovei J. G. iš ieškovo I. T. 260,66 EUR (900 Lt) nuostolių už parduotus automobilio ratlankius. Kitą priešieškinio dalį atmesti.
Palangos miesto apylinkės teismo 2014-10-27 papildomą sprendimą panaikinti ir priimti naują procesinį sprendimą– ieškovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti.
Priteisti iš ieškovo I. T. atsakovei J. G. 436,85 EUR (1 508,37 Lt) turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pirmojoje instancijoje.
Priteisti iš ieškovo I. T. atsakovei J. G. 157,90 EUR (545,20 Lt) turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinėje instancijoje.
Kolegijos pirmininkė Jolanta Gailevičienė
Kolegijos teisėjos Raimonda Andrulienė
Rimvida Zubernienė