Civilinė byla Nr. e2-3805-433/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-37766-2019-0

                                                                              Procesinio sprendimo kategorijos:        

 (S)

                                                                              2.6.8.9; 2.6.10.5.1. 3.2.4.4.; 3.2.6.1.

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

              Vilnius, Laisvės pr. 79A               2020 m. spalio 2 d.

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Edvardas Juozėnas,

sekretoriaujant Anai Usačiovai,

dalyvaujant ieškovo atstovams Alfonsui Sluckui, advokato padėjėjui Edvinui Džuliui,

atsakovo atstovui advokatui Viačeslavui Ivanovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą ieškovo UAB „Traisė“ ieškinį atsakovui UAB „CCS-customers care service“ dėl nuostolių atlyginimo priteisimo

n u s t a t ė:

ieškovas ieškinyje nurodo, kad 2017 m. gegužės 31 d. tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta Darbų nuomos sutartis, kuria atsakovas įsipareigojo nuomoti kvalifikuotus specialistus ieškovo iš Europos Sąjungos valstybių gaunamų pridėtinės vertės mokesčio sąskaitų faktūrų administravimui bei pateikimui šalių mokesčių inspekcijoms, o ieškovas įsipareigojo laiku apmokėti pateiktas sąskaitas faktūras už atsakovo paslaugas bei laiku pateikti visus dokumentus, reikalingus atsakovo įsipareigojimų vykdymui. Ieškovas šią Sutartį sudarė siekdamas pasinaudoti atsakovo teikiamomis užsienyje sumokėto PVM sugrąžinimo paslaugomis, nes ieškovas neturi reikiamų žinių ir kompetencijos tinkamai administruoti užsienyje gautas sąskaitas faktūras, pateikti deklaracijas Valstybinei mokesčių inspekcijai bei laiku ir tinkamai atlikti kitas procedūras. 2018 m. vasario 6 d. registruotu paštu ieškovas išsiuntė siuntą su originaliomis sąskaitomis faktūromis, pagal kurias atsakovas turėjo sutvarkyti pridėtinės vertės mokesčio susigrąžinimą. 2018 m. balandžio 24 d. atsakovo darbuotoja administratorė A. S. pateikė sąskaitą faktūrą Nr. 03430, kurioje įrašytas deklaracijų už 2017/01-12 pateikimas Austrijos VMI (1 485,71 EUR). Paslaugos kaina - 105 EUR + PVM. Nurodyta, kad sąskaita turi būti apmokėta iki 2018 m. gegužės 8 d. paaiškinant, kad iki nurodytos datos reikia sumokėti pusę sumos, o likusią dalį, kai sugrįš PVM. Ieškovas, pasitikėdamas atsakovu kaip partneriu, su kuriuo bendradarbiavimas praeityje nekėlė nesklandumų, 2018 m. gegužės 18 d. apmokėjo visą sąskaitos sumą. Ieškovas nurodo, kad iš ankstesnės šalių tarpusavio bendradarbiavimo praktikos ieškovui buvo žinoma, jog PVM susigrąžinimas užtrunka iki 6 mėnesių. 2018 m. vasario 6 d. siunta buvo užsakytas PVM grąžinimas iš 4 užsienio šalių, tačiau iki ieškinio padavimo dienos PVM yra grįžęs iš 3 šalių. Ieškovas 2018 m. lapkričio 6 d. pirmą kartą el. paštu kreipėsi į atsakovo darbuotoją vadybininkę O. K. su prašymu patikrinti, kodėl dar negrįžo PVM, tačiau atsakymo nesulaukė. Į O. K. buvo pakartotinai kreiptasi daug kartų, tačiau O. K. ignoruodavo el. laiškus arba prisižadėdavo atsakyti vėliau, bet to nepadarydavo, kol galiausiai pareiškė, jog pasibaigė ieškovo jos kolegei N. N. suteiktas įgaliojimas prisijungti prie EPRIS sistemos, kurioje yra teikiamos deklaracijos, todėl ji šiuo metu negali matyti informacijos. Dėl šios priežasties buvo sutarta iš naujo suteikti įgaliojimus, bei tuo pačiu, ieškovui vis dar pasitikint atsakovu, sutarta dėl kitų darbų. Po dviejų mėnesių, rašant el. laiškus O. K., buvo paruošti dokumentai dėl naujų darbų ir pasakyta, kad įgaliojimą reikia suteikti ir vėl kolegei N. N.. Todėl ieškovas nedelsdamas 2019 m. sausio 28 d. pakartotinai suteikė N. N. įgaliojimą ieškovo vardu prisijungti prie EPRIS sistemos, tačiau tik po pakartotinių raginimų ir klausinėjimų dėl negrįžusio PVM iš Austrijos, 2019 m. vasario 27 d. O. K. pateikė atsakymą, kad neva kalta yra Austrijos VMI, tačiau ji bando išspręsti šį klausimą, nors nieko ir nepažada. Ji tikino, jog bendrauja su Austrijos VMI el. laiškais, siekiant išspręsti negrįžusio PVM klausimą. Atsakovas sužinojo, jog atsakovas, teikiant deklaraciją dėl Austrijoje sumokėto PVM grąžinimo, neteisingai nurodė klasifikacijos kodus, o teikiant sekantį kartą – nekorektiškas PVM grąžinimo laikotarpis. Atsakovas nuolat žadėjo, kad PVM gali būti sugrąžintas bei nurodydavo, kad deda visas pastangas, siekdamas išspręsti situaciją. 2019 m. rugpjūčio 27 d. ieškovas pateikė atsakovui pretenziją ir pasiūlė atsakovui ginčą spręsti taikiai, t.y. sumokėti ieškovui 1485,71 Eur, kurie turėjo grįžti ieškovui, jeigu atsakovas būtų tinkamai užpildęs deklaracijas. 2019 m. rugsėjo 5 d. atsakovas pateikė atsakymą į pretenziją, kuriame nurodė, kad atsakovo darbuotojai dėjo maksimalias pastangas dėl PVM sugrąžinimo; PVM nebuvo grąžintas ne dėl atsakovo, tačiau dėl Austrijos VMI kaltės; atsakovas negali atsakyti už ieškovo patirtus nuostolius, nes tai nėra nuostoliai, taip pat ieškovas dar gali Austrijoje sumokėtą PVM atgauti. Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 1485,71 Eur patirtų nuostolių atlyginimą,  6 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas pateiktame atsiliepime nurodo, kad nesutinka su ieškiniu ir prašo ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad ieškinys grindžiamas sutartine atsakovo atsakomybe, todėl atsakovo atsakomybė ieškovui gali kilti tada, ir tik tada, jei atsakovas pažeidė sutarties sąlygas, o ieškovas dėl to patyrė realių tiesioginių nuostolių. Atsakovo manymu, šiuo atveju nėra abiejų aukščiau nurodytų sąlygų. Nurodė, kad pagal Sutarties sąlygas atsakovas įsipareigojo atlikti PVM administravimo ir pateikimo šalių mokesčių inspekcijoms paslaugas, bet negarantavo PVM mokesčio grąžinimą, kadangi šio mokesčio administravimas bei grąžinimas nepriklauso nuo atsakovo valios ir yra išimtinai valstybių centrinių mokesčių administratorių prerogatyva. Atsakovas yra savo srities profesionalas, tačiau pažymi, jog tai nereiškia absoliučios atsakovo atsakomybės be kaltės, o atsakovas Sutartimi prisiėmė pareigas dėti maksimalias pastangas, o negarantuoti ieškovui rezultatą, t.y. sumokėto PVM grąžinimą. Atsakovas pirminę paraišką dėl PVM mokesčio grąžinimo, pagal ieškovo pateiktas sąskaitas faktūras, pateikė 2018 m. balandžio 20 d. Lietuvos Respublikos valstybinei mokesčių inspekcijai per EDRIS sistemą ir 2018 m. balandžio 26 d. VMI paraiškų administravimo sistemoje buvo nurodyta, jog paraiška yra dalinai priimta, nes reikia dar patikslinti klasifikacijos kodus. Atsakovas pažymėjo, jog minėtų klasifikacijos kodų nurodymas nėra įprasta ir visose valstybėse taikoma praktika, o buvo nustatytas Austrijos centrinio mokesčių administratoriaus, todėl minėtų kodų atsakovas nenurodė ne dėl savo neatsargumo, ar tuo labiau tyčios, o dėl to, kad įprastai to nėra reikalaujama. Gavęs minėtą informaciją iš VMI, atsakovas nedelsdamas patikslino minėtus kodus ir pateikė tą pačią, tik pakoreguotą paraišką, tačiau 2018 m. gegužės 8 d. VMI sistemoje buvo gautas sprendimas, jog paraiška yra atmesta, kadangi joje nurodytas nekorektiškas grąžinimo laikotarpis. Atsakovas nedelsdamas, laikydamasis Sutarties nuostatų, pradėjo dėti visas galimas pastangas dėl klausimo išsprendimo palankiai ieškovui susisiekdamas tiek tiesiogiai su Austrijos centriniu mokesčių administratoriumi, tiek su Lietuvos VMI, ir paaiškėjo, kad Austrijos centrinis mokesčių administratorius dėl nesuprantamų priežasčių pakoreguotą paraišką traktavo kaip naujai pateiktą paraišką, ir dėl to buvo priimtas nepalankus sprendimas dėl PVM mokesčio grąžinimo. PVM grąžinimo laikotarpis pakoreguotoje paraiškoje nebuvo keistas, nes tai buvo laikoma korekcija, o ne nauju dokumentu, ir atsakovui nebuvo jokio pagrindo manyti, jog šiuo atveju reikalinga nurodyti kitus laikotarpius. Austrijos centrinio mokesčio administratoriaus padarytą techninę klaidą ne kartą buvo siekiama išspręsti tiek raštu, tiek žodžiu telefoniniais pokalbiais, tačiau į visas atsakovo užklausas buvo atsakoma tik šabloniniu laišku, jog šis klausimas jau buvo perduotas atitinkamam skyriui, arba į užklausas nebuvo iš viso atsakoma. Be to, ieškovas nepranešęs atsakovui sudarė kitą sutartį su analogiškas paslaugas teikiančia įmone, dėl ko VMI panaikino atsakovo prisijungimą prie EPRIS sistemos ir dėl to pastarasis iš viso neteko galimybių kontroliuoti aktualios paraiškos priėmimo svarstymo eigos. Atsakovas taip pat nurodė, kad neteko prisijungimo prie ERPIS sistemos, nes atsakovas sudarė sutartį su kita įmone, kuriai ir buvo suteikta prieiga, todėl atsakovui norint toliau administruoti paraišką – turi būti atnaujinti prisijungimo įgaliojimai. Todėl dėl šių priežasčių, aktualių mokesčių grąžinimo ieškovui klausimo sprendimas komplikavosi dėl paties ieškovo kaltės, tuo tarpu atsakovas dėl tokių veiksmų iki prisijungimo įgaliojimų atnaujinimo neteko objektyvių galimybių vykdyti Sutartį. Atsakovas nurodo, kad dėjo maksimalias galimas pastangas Sutarčiai įvykdyti, laikydamasis tiek jos sąlygų, tiek CK 6.718 straipsnio nuostatų ir aktualūs ginčui mokesčiai buvo negrąžinti ieškovui ne dėl atsakovo kaltės, bet dėl trečiųjų asmenų (Austrijos centrinio mokesčio administratoriaus) nebendradarbiavimo ir neveikimo. Be to, atsižvelgti į paties ieškovo nesąžiningą ir Sutarties sąlygoms prieštaraujantį elgesį, nes pastarasis nepranešęs atsakovui apie vienašališką Sutarties nutraukimą, ar kitaip jo neinformavęs, ir sudaręs sutartį su kita įmone, apribojo atsakovui galimybę prisijungti prie EPRIS sistemos ir spręsti paraiškos priėmimo/mokesčių grąžinimo klausimus, todėl dėl patirtų nuostolių yra ir paties ieškovo kaltės. Dėl nurodytų priežasčių, šiuo atveju nėra ir priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir ieškovo nuostolių, kadangi atsakovo veiksmuose nėra neteisėto veikimo (Sutarties pažeidimo), o padariniai (negrąžintas PVM mokestis) yra pernelyg nutolę nuo atsakovo veiksmų, netgi pripažinus juos neteisėtais, kadangi paraiška buvo atmesta dėl trečiųjų asmenų veiksmų (neveikimo), t.y. Austrijos VMI. Pagal Sutarties 8 punkto sąlygas, atsakovas gali būti laikomas atsakingu tik už tiesioginius ieškovo nuostolius, jei šie atsiranda dėl atsakovo neatsargumo ir nerūpestingumo. Atsakovo nuomone, jo veiksmuose ne tik nebuvo neatsargumo, ar nerūpestingumo, bet ir galimai grąžintinas (negrąžintas) PVM negali būti laikomas tiesioginiais ieškovo, kaip PVM mokėtojo, nuostolis. Pabrėžtina, kad mokėti PVM mokestį yra PVM mokėtojo pareiga, tuo tarpu susigrąžinti – teisė, kuri jokiu būdu nėra garantuota ir turi atitikti visą eilę kriterijų. Paraiškos bei PVM sąskaitų faktūrų pateikimas VMI yra tik pradinis etapas sprendimui priimti, kuris priklauso ne nuo atsakovo, o konkrečios valstybės centrinio mokesčio administratoriaus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir LAT pateikiamus išaiškinimus, grąžintinas PVM mokestis yra ne tiesioginiai nuostoliai, o prarasta galimybė, kuri priskirtina prie negautų pajamų, t.y. netiesioginiai nuostoliai. Anot atsakovo, priteisus ieškovui prašomą sumą ir tuo pačiu Austrijos centriniam mokesčių administratoriui pakeitus savo sprendimą, ieškovas nepagrįstai praturtėtų atsakovo sąskaita. Todėl tokia situacija neatitiktų ne tik Sutartimi atsakovo prisiimtos rizikos, bet ir CK nuostatų bei pamatinių teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovai ieškinio reikalavimus palaikė, prašė ieškinį tenkinti ieškinyje išdėstytais motyvais.

Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, iš esmės pakartojo atsiliepime į ieškinį išdėstytus motyvus.

Ieškinys tenkintinas.

Šalių paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2017 m. gegužės 31 d. tarp šalių buvo sudaryta Darbų nuomos sutartis, kuria atsakovas įsipareigojo nuomoti kvalifikuotus specialistus ieškovo iš Europos Sąjungos valstybių gaunamų pridėtinės vertės mokesčio sąskaitų faktūrų administravimui bei pateikimui šalių mokesčių inspekcijoms, o ieškovas įsipareigojo už suteiktas darbo nuomos paslaugas laiku apmokėti pagal priede nurodytą kainodarą. 2018 m. balandžio 24 d. atsakovas išrašė ieškovui PVM sąskaitą faktūrą Serija CCS Nr. 03430, tame tarpe ir už „deklaracija už 2017/01-12 pateikimą Austrijos VMI (1485,71 Eur)“. 2018 m. balandžio 20 d. VMI pateiktas dokumentas PVMGR_713456418_AT (PVMGR_1744484) – prašymas grąžinti PVM - 1485,71 Eur. 2020 m. balandžio 26 d. VMI sprendimu minėtas prašymas buvo dalinai priimtas ir nuspręsta grąžinti PVM - 0 Eur. 2018 m. gegužės 2 d. VMI pateiktas dokumentas PVMGR_713456418_AT (PVMGR_1761559). 2018 m. gegužės 8 d. VMI sprendimu, prašymas atmestas. Atsisakymo patenkinti prašymą priežastys – 01- nekorektiškas grąžinimo laikotarpis. Byloje yra pateiktas šalių susirašinėjimas el. paštu, iš kurio turinio matyti, kad ieškovas ne vieną kartą kreipėsi į atsakovą dėl PVM grąžinimo iš Austrijos. 2019 m. rugpjūčio 27 d. ieškovas kreipėsi į atsakovą su pretenzija ir pasiūlė atsakovui sumokėti 1485,71 Eur sumą, kurią ieškovas turėjo atgauti iš VMI. Atsakovas, 2019 m. rugsėjo 5 d. atsakymu į pretenziją, atsisakė mokėti ieškovo prašomą sumą.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 str. nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių LR CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.

Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai dėl tam tikrų faktinių aplinkybių buvimo jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo, o visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; etc.). Esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, teismas sprendžia apie tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą įvertinęs įrodymų visumą. Dėl to teismas konstatuoja juridiškai reikšmingų byloje nustatytinų faktų buvimą tik tuomet, kai byloje pakanka įrodymų faktui nustatyti. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jei esantys įrodymai leidžia teismui įsitikinti ir daryti išvadą, kad faktas yra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008; etc.). Priešingu atveju tos įrodinėtinos aplinkybės, kurioms nustatyti nepakanka įrodymų, tėra prielaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011; etc.).

Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovo teisės į patirtų 1485,71 Eur nuostolių atlyginimo priteisimo, kurie atsirado dėl atsakovo netinkamai įvykdytos savo prievolės, t. y. neteisingai pateikta deklaracija.

Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad CK nuostatose įtvirtinta bendro pobūdžio pareiga visiems asmenims elgtis atidžiai ir rūpestingai, kad savo veiksmais ar neveikimu nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų ir nepadarytų žalos; už neteisėtus veiksmus ar neveikimą, inter alia (tarp kitko, be kita ko) pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nesilaikymą, numatyti tam tikri teisiniai padariniai – civilinės atsakomybės taikymas.

Nagrinėjamoje byloje reikalavimo teisė įgyvendinama pagal civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus normas. Kaip žinia, CK 6.245 straipsnio 1 dalis numato, jog civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Vadovaujantis CK nuostatomis, civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis), kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad reikalavimą atlyginti nuostolius pareiškusi šalis turi įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013; 2013 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-142/2013; 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2011; etc.).

CK 6.246 straipsnio 1 dalies nuostatomis, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Taigi, neteisėtų veiksmų atlikimą turi įrodyti būtent ieškovas. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Priežastiniam ryšiui būdinga jo faktinis ir teisinis pobūdžiai (etapai). Nustatant faktinį ryšį yra tikrinama ar žala būtų atsiradusi, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Teisinis ryšys yra nustatomas sprendžiant, ar teisiniai padariniai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo. Civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, jog pagal CK 6.248 straipsnio 2 dalį kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu. Laikoma, jog asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Taikant civilinę atsakomybę kaltė yra nustatoma remiantis objektyviais kriterijais. Tam yra taikomas protingo asmens elgesio standartas, kuris reiškia, kad asmuo bet kokioje situacijoje privalo elgtis taip, kaip galima protingai tikėtis iš bet kurio kito protingo asmens, t. y. asmuo turi būti objektyviai apdairus ir rūpestingas. Taigi, nustatant asmens kaltę yra lyginami du elgesio standartai – faktinis asmens elgesys konkrečioje situacijoje ir objektyvus bet kurio asmens elgesys konkrečioje situacijoje. Jei yra šių standartų neatitiktis, turi būti konstatuojama kaltė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, gali pasireikšti ne tik tyčia, bet ir neatsargumu, kai asmuo atitinkamomis aplinkybėmis elgiasi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-239/2009).

Atsakovas teigia, kad pagal Sutarties sąlygas atsakovas įsipareigojo atlikti PVM administravimo ir pateikimo šalių mokesčių inspekcijos paslaugas, bet negarantavo PVM mokesčio grąžinimą, t. y. atsakovas prisiėmė pareigas dėti maksimalias pastangas, o negarantuoti ieškovui rezultatą.

Sutarčių aiškinimo klausimais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika yra gausi, nuosekli ir išplėtota. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo prioritetas: aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis Nr. 3K-3-703/2013; kt.).

Atsižvelgiant į tarp šalių sudarytos Sutarties turinį matyti, kad tarp šalių susiklostė paslaugų teisiniai santykiai, kuriais ieškovas siekė susigrąžinti PVM, t. y. siekė teigiamo rezultato. Pagal CK 6.716 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Sutarties 4 punktu šalys susitarė, jog šalių darbuotojų veiksmai bei atsakomybės bus suderintos atskiru susitarimu, kuris taps neatskiriama Sutarties dalimi. Byloje, atskiras susitarimas, pateiktas nebuvo (CPK 178 straipsnis).

CK 6.200 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta sąlyga, kad jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo. Remiantis šia norma, darytina išvada, kad CK įtvirtina prievolių skirstymą į prievoles pasiekti tam tikrą rezultatą ir prievoles užtikrinti tam tikrą atidumo, rūpestingumo laipsnį. Prievolės, kurių pareiga yra užtikrinti rezultatą, ir prievolės, kurių pareiga yra dėti maksimalias pastangas, skiriasi, nes pirmuoju atveju neteisėti veiksmai atlikti, jeigu rezultatas nepasiektas, nesvarbu, kad tai įvyko ne dėl skolininko kaltės, o antruoju atveju neteisėti veiksmai atlikti tik tuo atveju, jeigu skolininkas kaltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartis Nr. 3K-3-390/2016).

Taigi, teismas sprendžia, jog atsakovo pareiga nors ir nebuvo užtikrinti rezultatą, t.y. atsakovas negarantavo, jog PVM ieškovui bus grąžintas, tačiau turėjo siekti šio rezultato (teigiamo), t. y. veikdamas kaip profesionalas (kuriam yra taikomi aukštesni atidumo ir rūpestingumo laipsnis), turėjo dėti maksimalias pastangas šiam rezultatui pasiekti (tinkami užpildyti deklaracijas).

Atsakovas nurodo, jog PVM nebuvo grąžintas ne dėl jo kaltės, o dėl trečiojo asmens kaltės - Austrijos VMI, teismas pažymi, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes. Atvirkščiai, byloje yra pateikti įrodymai, jog būtent dėl atsakovo veiksmų prašymai dėl PVM grąžinimo buvo atmesti (<<Priežasties kodas ir tekstas: 22-Nurodytam klasifikacijos kodui reikia klasifikacijos kodo dalies; 01- Nekorektiškas grąžinimo laikotarpis>>). Be to, pats atsakovas pripažįsta savo nerūpestingumą, t. y. nurodo, jog: „klasifikacijos kodų nurodymas nėra įprasta ir visose valstybėse taikoma praktika, o buvo nustatytas Austrijos centrinio mokesčių administratoriaus, todėl minėtų kodų atsakovas nenurodė ne dėl savo neatsargumo, ar tuo labiau tyčios, o dėl to, kad įprastai to nėra reikalauja“. Be to, byloje yra pateikti ieškovo įrodymai, jog atsakovas ne pirmą kartą teikia tokio pobūdžio deklaraciją Austrijos VMI (ieškovo vardu PVM grąžinimo deklaracija už 2017 m. - Priimta - Grąžintina PVM suma). Iš aukščiau išdėstyto darytina išvada, kad atsakovas, būdamas savo srities profesionalas, prieš teikiant deklaraciją, turėjo pasidomėti Austrijos klasifikacijos kodais (pasitikslinti) bei tinkamai nurodyti laikotarpį. Be to, atsakovas neįrodė, jog savo pareigas atliko dedant maksimalias pastangas bei, jog buvo pakankamai apdairūs.

Taigi, atsižvelgiant į išdėstytą, teismas prieina prie išvados, kad ieškovas įrodė visas sąlygas sutartinei civilinei atsakomybei kilti, todėl ieškovo reikalavimas priteisti 1485,71 Eur nuostolių atlyginimą yra pagrįstas, todėl tenkintinas pilnai (CK 6.249 straipsnis).  

CK 6.37 straipsnio 2 dalis nustato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas, jei įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Atsižvelgiant į išdėstytą, ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 1485,71 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. gruodžio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).

Ieškinį patenkinus visiškai, iš atsakovo ieškovui priteistinas sumokėtas 34,00 Eur žyminis mokestis (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Remiantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi – šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Ieškovui priteistinos 1200,00 Eur išlaidos už advokato teiktą teisinę pagalbą (CPK 98 straipsnis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymas Nr. 1R-77 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ (TAR, 2015-03-19, Nr. 2015-03968)).

Teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“ patvirtintos minimalios valstybei priteistinos 5,00 Eur bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl nepriteisiamos.

Kiti šalių argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teismas nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010; etc.). Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 265 straipsniu, 268-270 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a:

ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovo UAB „CCS-customers care services“, j. a. k. 302701939, ieškovui UAB „Traisė“, j. a. k. 171345640, 1485,71 Eur (vienas tūkstantis keturi šimtai aštuoniasdešimt penki eurai 71 ct) dydžio nuostolių atlyginimą, 6 (šešių) proc. dydžio metinines procesines palūkanas už priteistą 1485,71 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2019 m. gruodžio 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

 Priteisti iš atsakovo UAB „CCS-customers care services“, j. a. k. 302701939, ieškovui UAB „Traisė“, j. a. k. 171345640, 34,00 Eur (trisdešimt keturi eurai) žyminį mokestį bei 1200,00 Eur (vienas tūkstantis du šimtai eurų) už advokato teisinę pagalbą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas                                                                  Edvardas Juozėnas