Civilinė byla Nr. e2S-654-577/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-45638-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.4; 3.3.2.5; 3.1.18.2.10

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 17 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų (išieškotojų) M. B. B. (M. B. B.), B. V., A. G., M. B. (B.), B. B. (B. B.), S. S. S), Piotro (P.) R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo procese, suinteresuoti asmenys – antstolis V. M., išieškotojai M. B. B., B. V., A. G., M. B., B. B., S. S., P. R..

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Pareiškėja AB „ORLEN Lietuva“ kreipėsi į teismą, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) sustabdyti išieškojimą vykdomosiose bylose Nr. 0013-16-02344, Nr. 0013-16-02345, Nr. 0013-16-02346, Nr. 0013-16-02347,  Nr. 0013-16-02348, Nr. 0013-16-02349,   Nr. 0013-16-02350 pagal Šiaulių apygardos teismo vykdomuosius raštus Nr. 2-61-210/2015 iš AB „ORLEN Lietuva“ išieškotojų  A. G., S. S., B. B., B. V., P. R., M. B., M. B. B. naudai iki kol bus galutinai išnagrinėtas AB „ORLEN Lietuva“ 2016 m. gruodžio 13 d. skundas dėl antstolio V. M. veiksmų. Pareiškėjas nurodė, kad antstolis 2016-12-08 patvarkymais (i) Nr. S-16- 13-6648; (ii) Nr. S-16-13-6649; (iii) Nr. S-16-13-6650; (iv) Nr. S-16-13-6651; (v) Nr. S-16-13- 6652; (vi) Nr. S-16-13-6653; (vii) Nr. S-16-13-6654 priėmė vykdyti teismo vykdomąją raštą Nr. 2-61-210/2015 dėl atitinkamai (i) 858 180,41 Eur, (ii) 871 237,55 Eur, (iii) 771 433,91 Eur, (iv) 871 237,55 Eur, (v) 871 237,55 Eur, (vi) 871 237,55 Eur ir (vii) 871 237,55 Eur išieškojimo iš skolininko AB „ORLEN Lietuva“ aukščiau paminėtų išieškotojų naudai. Nurodė, jog pareiškėjas pateikė antstoliui 2016 m. gruodžio 13 d. skundą, kuriuo prašo panaikinti išvardintus bei visus kitus patvarkymus ir priemones, kurių buvo imtasi išieškojimui įvykdyti, kadangi, skolininkės manymu, vykdomojo dokumento vykdymas pagal antstolio aptarnaujamą teritoriją jam nepriklauso (CPK 590 str. 2 d.). Antstolio veiklos teritorijoje Orlen neturi nei registruotos buveinės, nei jokio turto. Teigė, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir nesustabdžius vykdymo veiksmų, antstolis neteisėtai tęstų vykdymo veiksmus, išieškotų turtą bei antstolio išlaidas iš Orlen, kurių atgręžimas būtų itin apsunkintas.

  II.              Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi pareiškėjos AB „ORLEN Lietuva“ prašymą tenkino, taikė laikinąsias apsaugos priemones, t.y. sustabdė išieškojimą vykdomosiose bylose Nr. 0013-16-02344 Nr. 0013-16-02345, Nr. 0013-16-02346, Nr. 0013-16-02347,  Nr. 0013-16-02348, Nr. 0013-16-02349,   Nr. 0013-16-02350 pagal Šiaulių apygardos teismo vykdomuosius raštus Nr. 2-61-210/2015 iš AB „ORLEN Lietuva“ išieškotojų  A. G., S. S., B. B., B. V., P. R., M. B., M. B. B. naudai iki kol bus galutinai išnagrinėtas AB „ORLEN Lietuva“ 2016 m. gruodžio 13 d. skundas dėl antstolio V. M. veiksmų. Įvertinęs pareiškime nurodytas aplinkybes ir pridėtus rašytinius įrodymus, teismas sprendė, kad laikinųjų apsaugos priemonių – išieškojimo vykdymo procese (vykdomosiose bylose Nr. 0013/16/02344, 0013/16/02345, 0013/16/02346, 0013/16/02347, 0013/16/02348, 0013/16/02349, 0013/16/02350) sustabdymo iki bus galutinai išnagrinėtas AB „ORLEN Lietuva“ 2016-12-13 skundas dėl antstolio V. M. veiksmų – taikymas yra pagrįstas, nes nepritaikius nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių, pareiškėja gali patirti didesnes nei būtina šiose vykdomosiose bylose išlaidas. Taip pat pažymėjo, kad  Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gruodžio 2 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 20 d. nutartį, Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo dalį, kuria ieškovams buvo priteistas autorinis atlyginimas  už laikotarpį nuo 1996 m. iki 2000 m. birželio 22 d. paliko nepakeistą, bylos dalį dėl reikalavimo priteisti autorinį atlyginimą už laikotarpį nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2004 m. balandžio 20 d. bei palūkanas perdavė iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui. Kadangi galutinis sprendimas byloje dar nėra aiškus, teismo nuomone, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones būtų išvengta galimai nepagrįstų nuostolių. Pabrėžė, jog užtikrinimas, kad proceso dalyviai nepatirtų nepagrįstų nuostolių yra svarbesnis nei proceso operatyvumas.

3. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

3. Suinteresuoti asmenys (išieškotojai) M. B. B., B. V., A. G., M. B., B. B., S. S., P. R. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį, o netenkinus atskirojo skundo visa apimtimi, pakeisti 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį, laikinąsias apsaugos priemones taikant tik vykdymo išlaidų išieškojimo iš AB „Orlen Lietuva“ atžvilgiu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:             
1. Skolininkas neturi teisinio procesinio subjektiškumo skųsti antstolio veiksmus, kurie nepažeidžia paties skolininko interesų ir nepasunkina teismo sprendimo vykdymo. Sustabdžius išieškojimą pažeistas teismo sprendimo privalomumo principas. Jokių pareigų, kurių turinys nulemtų antstolio buvimą ar veiksmus kurioje nors kitoje CPK 590 straipsnio 2 dalyje numatytoje vietoje, skolininkas nenurodė. Nutartimi ignoruota esminė laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo sąlyga - nėra teisme gintinos pažeistos skolininko teisės.
2. Antstolio aptarnaujamoje teritorijoje yra skolininko turto pagal CPK 590 straipsnio 2 dalį, skolininkas veiklą antstolio aptarnaujamoje teritorijoje vykdo per didmeninės prekybos skyrių, kuris yra skolininko darbuotojų darbo vieta, numatyta jų darbo sutartyse. Didmeninė prekyba generuoja pagrindines skolininko pajamas. Be to, skolininkas turi lėšas, kurių saugotojai yra Vilniaus mieste registruoti bankai.  Kasacinis teismas išaiškino, kad lėšos banko sąskaitoje yra turtas vykdymo vietos ir antstolio aptarnaujamos teritorijos nustatymo (CPK 590 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies) požiūriu. Taip pat skolininkas per savo dukterinę  įmonę valdo „Orlen“ degalinių tinklą; jis viešai deklaruoja, kad prekes degalinėse laiko savo turtu.  Antstolio aptarnaujamoje teritorijoje yra mažiausiai trys skolininko degalinės.
3. Skundas prima facie nepagrįstas. Tuo atveju, kai skolininko buveinės vieta ir turto buvimo vieta skiriasi, CPK 590 straipsnio 2 dalis leidžia vykdymo vietą pasirinkti alternatyviai.
4. Skundžiama nutartis yra nemotyvuota; joje ignoruoti paties skolininko pateikti įrodymai; deklaratyvūs teismo argumentai neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkto. Teismas motyvuotai nepaaiškino, kodėl piniginių lėšų nurašymas nuo banko sąskaitų,  esančių Vilniaus mieste kainuotų daugiau, nei analogiškas veiksmas atliktas antstolio Mažeikiuose, taip pat nepaaiškino, kodėl dalies ginčo nagrinėjimo perdavimas pakartotinam nagrinėjimui reiškia, jog tarp šalių vis dar tęsiasi ginčas dėl galutinai išnagrinėtos bylos dalies (kurioje išduotas vykdomasis raštas). Motyvų nebuvimas lemia absoliutų skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindą.
5. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neadekvačios siekiamiems tikslams,; 2 911,87 Eur vykdymo išlaidų apsaugos gėris yra mažesnis už skundžiama nutartimi sąlygotų toliau skaičiuojamų procesinių palūkanų dydį (kiekvieną nevykdymo dieną papildomai skaičiuojamos 819,97 Eur procesinės palūkanos).
4. Pareiškėja AB „Orlen“ atsiliepime prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą, o išieškotojų atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Orlen turi teisinį procesinį subjektiškumą teikti skundą ir prašyti teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Antstoliui veikiant neteisėtai, t.y. pradėjus vykdymo veiksmus prieš Orlen, kurių jis neturi teisės pradėti remiantis CPK 590 str. 2 d. ir CPK 651 str. 2 d. 2 p., yra pažeidžiamos Orlen teisės bei teisėti interesai, kuriuos Orlen turi teisę ginti ir gina teisme.
2. Skundas yra prima facie pagrįstas - vykdomojo dokumento vykdymas antstoliui pagal jo aptarnaujamą teritoriją nepriklauso, o tai daro negalimus vykdymo veiksmus (CPK 590 str. 2 d.). Jokio nekilnojamojo turto, registruoto Orlen vardu, antstolio veiklos teritorijoje nėra įregistruota. Atskirajame skunde nurodomas Orlen didmeninės prekybos skyrius neturi nei juridinio asmens, nei Orlen filialo teisinio statuso. Teismų praktikoje pripažįstama, jog mažareikšmio turto, pavyzdžiui, kėdžių (jei jų ir būtų) egzistavimas, nereiškia, kad šiame mieste skolininkas turi turto. Orlen banko sąskaitos nuo patys įmonės įkūrimo yra atidarytos Mažeikiuose, o ne Vilniuje. Atskirajame skunde nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika netaikytina, nes joje buvo sprendžiamas klausimas dėl antstolio veiklos teritorijos tarptautiniu lygmeniu. Taip pat pažymi, kad degalinės Orlen niekada nepriklausė, kadangi jų savininkė visada buvo AB „Ventus nafta“, kuri nėra Orlen dukterinė įmonė nuo 2014 metų. 
3. Nesustabdžius vykdymo veiksmų, antstolis neteisėtai tęstų vykdymo veiksmus, išieškotų turtą bei antstolio išlaidas iš Orlen, kurių atgręžimas būtų itin apsunkintas (išieškotojai yra fiziniai asmenys, vienas kurių - Rusijos Federacijos pilietis). Be to, įvertinus išieškotiną sumą, kuri vykdomosiose bylose sudaro beveik 6 mln. Eur, akivaizdu, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, antstolis nepagrįstai ir neteisėtai įgytų ir sumas (vykdymo išlaidas, atlyginimą), kurios jam visiškai nepriklauso bei vykdytų vykdymo veiksmus ultra vires.
4. Teismas tinkamai motyvavo nutartį, įvertino susiklosčiusias aplinkybes, atsižvelgė į Orlen Skundo prima facie pagrįstumą, o taip pat jo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei skunde nurodytus argumentus bei pridėtus įrodymus.
5. Vertinant, ar Orlen prašomų vykdymo veiksmų sustabdymas būtų proporcinga priemonės, teismas pagrįstai įvertinto, kokie padariniai būtų sunkesni. Laikinas vykdymo veiksmų galiojimo sustabdymas nesukels jokių neigiamų pasekmių išieškotojams, kadangi Orlen yra viena žinomiausių ir itin didelę įtaką Lietuvos ekonomikai darančių bendrovių; didžiausia šalyje mokesčių mokėtoja, viena didžiausių šalies eksportuotojų). Be to, nutartimi teisingai įvertinta, kad galutinis sprendimas pagrindinėje byloje tarp ginčo šalių dar nėra priimtas. Orlen yra pateikęs Lietuvos Aukščiausiajam Teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo dėl bylos dalies, pagal kurią išduotas vykdomasis raštas Vykdomosiose bylose . Nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės iki bus išnagrinėtas skundas leis užtikrinti status quo tarp šalių, apsaugos proceso šalių interesų pusiausvyrą ir leis išvengti nepataisomos žalos.

5. Antstolis V. M. atsiliepime prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį ir ją leisti vykdyti skubiai; netenkinus atskirojo skundo pilna apimtimi, pakeisti 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį, laikinąsias apsaugos priemones taikant tik vykdymo išlaidų išieškojimo iš AB „Orlen Lietuva“ atžvilgiu. Atsiliepoime nurodė, kad:
1. Skundas dėl antstolio veiksmų yra akivaizdžiai nepagrįstas. Skolininkas Vilniuje yra įsteigęs didmeninės prekybos skyrių, kas reiškia, kad skolininkas veiklą vykdo ir antstolio V. M. aptarnaujamoje teritorijoje. Be to, skolininko vardu bankuose Vilniuje yra atidarytos bankų sąskaitos, į kuriose esančias lėšas pirmiausia ir turėtų būti nukreiptas skolos išieškojimas, nes AB „ORLEN Lietuva“ nekilnojamojo turto, kuris nebūtų naudojamas ar nebūtų pritaikytas tiesiogiai naudoti gamyboje neturi.
2. Vykdomųjų dokumentų priėmimas vykdyti pagal skolininko turto (piniginių lėšų) buvimo ir veiklos vykdymą vietą skolininko interesų niekaip nepažeidžia, nes pastarajam neįvykdžius sprendimo gera valia, išieškojimas, pirmiausia, būtų nukreiptas į skolininkui priklausančias lėšas. Nėra grėsmės galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui, o pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė pažeidžia vykdomojo dokumento privalomumo principą.
3. Vadovaujantis teismų praktika, tik išimtiniais atvejais taikoma laikinoji apsaugos priemonė - antstolio atliekamų vykdymo veiksmų sustabdymas. Bylos nagrinėjimas gali trukti ir keletą mėnesių, todėl esant galiojančiam vykdymo veiksmų sustabdymui, kuriuo siekiama išvengti 2 911,87 Eur vykdymo išlaidų išieškojimo, skolininkui sukuriamos papildomos neigiamos turtinės pasekmės, kurias sąlygoja procesinės palūkanos (2016-12-21 datai palūkanų dydis sudarė 5739,79 Eur).

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
7. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir sustabdė išieškojimą vykdomosiose bylose iki bus galutinai išnagrinėtas AB „Orlen Lietuva“ 2016 m. gruodžio 13 d. skundas.
8. Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra tik numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
9. Apeliantai teigia, kad skundžiama nutartimi sustabdytas teismo sprendimo vykdymas skolininkei neturint procesinio teisinio subjektiškumo, t.y. teisme gintinos teisės. Mano, jog skolininkė neturėjo teisės teikti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
10. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti šiems apeliantų argumentams. Teisė į teisminę gynybą yra asmens konstitucinė teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str.). Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teisė skųsti antstolio veiksmus įtvirtinta 510 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 8 dalį, skundo padavimas teismui vykdymo veiksmų nesustabdo, tačiau teismas, pripažinęs, kad tai reikalinga, vykdymo veiksmus turi teisę sustabdyti rašytinio proceso tvarka. Išieškojimo vykdymo procese sustabdymas, kaip laikinoji apsaugos priemonė, numatyta ir CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte. Taigi, paminėtų teisės normų turinys suponuoja išvadą, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą dėl antstolio veiksmų turėjo teisę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pasak apeliantų, skunde nėra argumentų, jog antstolio išsiųstas raginimas pažeistų skolininko teises. Tačiau pagal bendrąją taisyklę vykdymo veiksmai prasideda būtent nuo raginimo įvykdyti sprendimą išsiuntimo skolininkui; šiuo procesiniu dokumentu antstolis praneša skolininkui apie tai, kad yra pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas ir kad, jeigu šiame dokumente nurodyti veiksmai per antstolio nustatytą terminą nebus įvykdyti, bus pradėta priverstinio vykdymo procedūra (CPK 655 straipsnio 1 dalis). Pareiškėja skunde dėl antstolio veiksmų nurodė, kad antstoliui neturint teisės net priimti vykdomojo dokumento vykdymui, bet kokie šio antstolio vėliau priimti patvarkymai ir veiksmai laikomi neteisėtais. Taigi, pareiškėja siekė, kad būtent šis antstolis nevykdytų tolesnių išieškojimo veiksmų.
11. Kadangi atskirojo skundo motyvai dėl CPK 590 straipsnio 2 dalies taikymo, yra susiję su skundo dėl antstolio veiksmų pagrindu, todėl sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, gali būti vertinami tik skundo tikėtino pagrįstumo aspektu. Apeliantai teigia, jog pareiškėjos skundas dėl antstolio veiksmų yra prima facie nepagrįstas.
12. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Šioje civilinio proceso stadijoje, kai sprendžiamas tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinant, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-757-236/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), tačiau teismas neanalizuoja ir nevertina ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų iš esmės, t. y. taip, kad jau šioje stadijoje būtų kategoriškai atsakyta į klausimą, ar pateikti įrodymai yra pakankami ieškovo nurodytoms aplinkybėms patvirtinti ir ar pasitvirtinusių/nepasitvirtinusių aplinkybių kontekste ieškinys yra tenkintinas. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad teismo atliekamas prima facie ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, kad ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015, 2016 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-104-516/2016).
13. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones nepasisakė dėl tikėtino skundo pagrįstumo, tačiau tai savaime nepaneigia, jog toks vertinimas buvo atliktas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantai atskirajame skunde nurodydami, jog skundas yra prima facie nepagrįstas, iš esmės dėsto savo nesutikimo su skundu motyvus, kurių vertinimas atliekamas išnagrinėjus civilinę bylą iš esmės, o ne šioje civilinės bylos stadijoje, kuomet sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas. Be to, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą dėl antstolio V. M. veiksmų  2017 m. vasario 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-5243-934/2017 skundą tenkino ir panaikino skundžiamus antstolio 2016 m. gruodžio 8 d. patvarkymus, raginimus ir priemones, kurių buvo imtasi išieškojimui įvykdyti. Nors ši nutartis neįsiteisėjusi, tačiau tokio procesinio sprendimo priėmimo faktas paneigia apeliantų argumentus, kad skundas net tikėtinai nepagrįstas.
14. Taip pat apeliantų nuomone, skundžiama nutartis turi būti panaikinta dėl absoliutaus negaliojimo pagrindo, numatyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte, t.y. dėl to, kad ji yra nemotyvuota. Pasak apeliantų, nutartyje nepaaiškinta, kodėl privalomo ir vykdytino teismo sprendimo vykdymas tinkamai parinktoje antstolio aptarnaujamoje teritorijoje, kurioje skolininkas turi turto, lemia išieškotojų teisių paneigimą ir skolininko interesų privilegijavimą; nepaaiškinta, kodėl piniginių lėšų nurašymas iš banko sąskaitų Vilniaus mieste kainuotų daugiau, nei analogiškas antstolio veiksmas Mažeikiuose, kodėl dalies ginčo nagrinėjimo perdavimas reiškia, jog tarp šalių dar tęsiasi ginčas dėl išnagrinėtos bylos dalies, dėl kurios išduotas vykdomasis raštas.
15. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos nėra taikomos tada, kai teismo sprendimo motyvai yra, tačiau jie ginčo šaliai atrodo neišsamūs, klaidingi ar netinkami (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-01-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-63/2014). Absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nurodytas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte, taikomas tik tokiu atveju, kada teismo procesinis sprendimas yra visiškai be motyvų (sutrumpintų motyvų), o visiško motyvų nebuvimo byloje aptariamu atveju nėra. Šiuo atveju, apeliantai motyvavimo trūkumą taip pat iš esmės argumentuoja aplinkybėmis dėl ginčo esmės (iš esmės kartoja nesutikimo su skundu argumentus). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad išieškojimo veiksmų laikinas sustabdymas negali būti vertinamas kaip teismo sprendimo galios bei vykdytinumo paneigimas. Pažymėtina, kad priverstinis vykdymas privalo būti atliekamas civilinio proceso įstatyme nustatyta tvarka. Ir nors iš dalies sutiktina, kad skundžiamoje nutartyje nepagrįstai atsižvelgta į galutinio sprendimo nebuvimą dėl dalies tarp šalių kilusio ginčo (prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių šiais argumentais apskritai nebuvo grindžiamas), tačiau tai nesudaro pagrindo naikinti iš esmės pagrįstą ir teisėtą nutartį. 
16. Pareiškėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį motyvavo tuo, kad nesustabdžius vykdymo veiksmų, antstolis neteisėtai tęstų vykdymo veiksmus, išieškotų turtą bei antstolio išlaidas iš Orlen. Kadangi vykdymo procesą įstatymas reglamentuoja imperatyviai, todėl antstolio atlikti vykdymo veiksmai nesilaikant įstatymo nuostatų laikomi atlikti viršijant savo įgaliojimus, todėl neteisėti. Taigi, siekiant išvengti galimai neteisėtų visų tolesnių antstolio veiksmų (priverstinio išieškojimo iš skolininkės turto veiksmų), pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad vykdymo veiksmų sustabdymas yra būtinas. Dėl šios priežasties nėra pagrindo tenkinti atskirąjį skundą ir iš dalies, t.y. paliekant laikinąsias apsaugos priemones tik vykdymo išlaidų išieškojimo iš skolininkės atžvilgiu.
17. Dėl esminių atskirojo skundo argumentų pasisakyta. Pažymėtina, jog kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
18. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, keisti ar naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
19. Apeliantai 2017 m. kovo 3 d. išieškotojai pateikė rašytinius paaiškinimus bei papildomus įrodymus (Lietuvos ir Prancūzijos UAB „Naftel“ akcininkų sąrašą, juridinių asmenų registro išrašą, šios įmonės 2015 m. pelno (nuostolių) ataskaitą bei 2015 m. balansą).
20. Pareiškėja AB „Orlen Lietuva“ 2017 m. kovo 16 d. pateikė paaiškinimus, kuriuose prašo atsisakyti prijungti prie civilinės bylos išieškotojų 2017 m. kovo 10 d. rašytinių paaiškinimų pridėtus naujus įrodymus.
21. Pažymėtina, kad pasibaigus atskirojo skundo padavimo terminui keisti (papildyti atskirąjį skundą draudžiama (CPK 323 straipsnis, 338 straipsnis). Tokia įstatymo nuostata siekiama įgyvendinti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principą (CPK 7 straipsnis). Iš apeliantų pateiktų paaiškinimų turinio matyti, jog juose išreikštas ne tik nesutikimas su atsiliepime į pareiškėjos atsiliepimą nurodytais motyvais, tačiau nurodomi nauji argumentai dėl skolininko turto buvimo Vilniaus mieste. Kadangi atskirajame skunde nėra pasisakyta apie įmonę UAB „Naftel“, naujai pateikiami įrodymai nelaikytini ir su atskiruoju skundu pateiktų įrodymų detalizavimu. Be to, tokie įrodymai nelaikytini įrodymu, patvirtinančiu akivaizdų skundo nepagrįstumą. Dėl nurodytų priežasčių teismas sprendžia, jog nėra pagrindo vertinti tokius apelianto paaiškinimus bei priimti naujus įrodymus, todėl jie grąžinami išieškotojams (CPK 314 straipsnis).
22. Atitinkamai 2017 m. kovo 16 d. gauti paaiškinimai grąžinami ir pareiškėjai AB „Orlen Lietuva“.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

n u t a r i a:

              Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Išieškotojų rašytinius paaiškinimus bei įrodymus, pateiktus 2017 m. kovo 13 d., grąžinti apeliantams.

Pareiškėjos AB „Orlen Lietuva“ 2017 m.  kovo 16 d. pateiktus paaiškinimus grąžinti pareiškėjai. 

         Teisėja                                                                                                      Jadvyga Mardosevič