Civilinė
byla Nr. 3K-3-373/2008
Procesinio sprendimo kategorija: 11.9.10.7 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. rugpjūčio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos
pirmininkas), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Vinco Versecko,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB
„Šiaulių lyra“ ir ieškovės I. T. kasacinius skundus dėl Šiaulių miesto
apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 7 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d. sprendimo peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovės I. T. ieškinį atsakovui UAB „Šiaulių lyra“ dėl
atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išmokų susijusių su darbo santykiais priteisimo,
neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė nuo
2003 m. dirbo atsakovo įmonėje valytoja. Atsakovas 2007 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 7 paskyrė
jai drausminę nuobaudą – papeikimą – už netinkamą pareigų vykdymą (2007 m.
vasario 24 d. nešvariai išplautos grindys, nesurinktos šiukšlės), 2007 m.
vasario 28 d. įsakymu Nr. 8 paskyrė jai griežtą papeikimą už netinkamą pareigų
vykdymą (2007 m. vasario 27 d. nenušluostytos dulkės, neišplautos grindys, neišneštos
šiukšlės) ir atleido iš darbo pagal Darbo kodekso (toliau – DK) 136 straipsnio
3 dalies 1 punktą, kai darbuotojas nerūpestingai atlieka darbo pareigas ar
kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius
dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos. Atsakovas 2007 m. kovo 1 d.
įsakymu Nr. 14 pakeitė 2007 m. vasario 28 d. įsakymą Nr. 8: išbraukė iš įsakymo
žodžius „pareikšti griežtą papeikimą“; patikslino įsakymo rezoliucinę dalį ir
ją išdėstė taip – „ieškovei ir toliau nevykdant savo tiesioginių pareigų bei
pažeidžiant darbo drausmę, atleisti ją iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3
dalies 1 punktą nuo 2007 m. kovo 1 d.“ Ieškovės teigimu, ji iš darbo buvo atleista
nepagrįstai, pažeidžiant drausminių nuobaudų skyrimo tvarką; ji savo pareigas
atliko tinkamai ir jokio darbo drausmės pažeidimo nepadarė. Atsakovas
nepareikalavo jos raštu pasiaiškinti dėl konkrečių darbo drausmės pažeidimų,
prieš skiriant drausmines nuobaudas nebuvo gautas jos raštiškas pasiaiškinimas.
Ji įsitikinusi, kad atleidimas iš darbo buvo tendencingas, šiurkštus
susidorojimas su ja, todėl ją labai įskaudinęs, sukėlęs emocinį stresą,
didelius dvasinius išgyvenimus. Atsakovo įsakymai turi būti panaikinti,
atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, o darbo sutartis laikytina nutraukta
teismo sprendimu. Į buvusį darbą ji nenori grįžti, nes jai būtų sudarytos
nepalankios darbo sąlygos, todėl jai iš atsakovo priteistinos visos su darbo
santykiais susijusios išmokos. Atsakovas taip pat turi atlyginti jai neturtinę
žalą, nes dėl neteisėto atleidimo iš darbo ji patyrė stresą, įtampą, emocinę
depresiją, nestabilumo darbo santykiuose jausmą. Ieškovė prašė teismo: 1) pripažinti atsakovo 2007 m. vasario 26 d. įsakymą
Nr. 7, kuriuo jai paskirta drausminė nuobauda – papeikimas, neteisėtu ir jį
panaikinti; 2) pripažinti atsakovo 2007 m. vasario 28 d. įsakymą Nr. 8, kuriuo
jai paskirta drausminė nuobauda – griežtas papeikimas ir ieškovė atleista iš
darbo, neteisėtu ir jį panaikinti; 3) pripažinti jos atleidimą iš darbo
neteisėtu; 4) priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą
priverstinės pravaikštos laiką nuo 2007 m. kovo 1 d. iki teismo sprendimo
įvykdymo dienos; 5) priteisti iš atsakovo trijų mėnesių vidutinio darbo
užmokesčio išeitinę išmoką; 6) priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį
už uždelsimo su ja atsiskaityti nuo 2007 m. kovo 1 d. iki 2007 m. kovo 9 d.; 7)
priteisti iš atsakovo 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo
sprendimų esmė
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 7
d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino ieškovės atleidimą iš darbo
neteisėtu; priteisė iš atsakovo ieškovei trijų mėnesių vidutinio darbo
užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės
pravaikštos laiką nuo 2007 m. kovo 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo
dienos, vidutinio darbo užmokesčio dydį skaičiuojant 631,65 Lt; nustatė, kad darbo
sutartis laikytina nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; priteisė
iš atsakovo ieškovei vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką
nuo 2007 m. kovo 1 d. iki 2007 m. kovo 9 d. – 189,50 Lt; kitus ieškinio reikalavimus
atmetė. Teismas nurodė, kad iš atsakovo pateiktų įrodymų (nuotraukų ir
lankytojų atsiliepimo žurnalo) matyti, jog atsakovas turėjo pagrindo reikšti pretenzijas
ieškovei dėl jo atliekamo darbo kokybės, o ji nepateikė įrodymų, kuriais būtų
galima nuginčyti atsakovo argumentus. Teismas padarė išvadą, kad nebuvo
pagrindo naikinti ieškovei paskirtų drausminių nuobaudų, nes buvo pateikti
rašytiniai įrodymai, jog ieškovė atsisakė pasiaiškinti, su drausminėmis
nuobaudomis buvo supažindinta. Nepaisant to, teismas pripažino ieškovės
atleidimą iš darbo neteisėtu, nes atsakovas dvi drausmines nuobaudas – griežtą papeikimą
ir atleidimą iš darbo – paskyrė už tą patį drausmės pažeidimą, pažeidė DK 239
straipsnį. Teismas pažymėjo, kad atsakovo 2007 m. kovo 1 d. įsakymas Nr. 14 dėl
2007 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. 8 pakeitimo neturi juridinės galios ir nesukėlė
teisinių pasekmių, nes jame vietoje buvusių dviejų paskirtų drausminių nuobaudų
nurodyta viena ir tai laikytina esminiu įsakymo pakeitimu, o ne formuluotės
tikslinimu. Teismas pripažino pagrįstais ieškovės reikalavimus priteisti jai išeitinę
išmoką, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką bei vidutinį
darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką. Teismas atmetė ieškovė
reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodydamas, kad ji nepateikė
jokių objektyvių įrodymų, kuriais būtų galima pagrįsti jos teiginius apie
reputacijos pablogėjimą, prarastą dvasinę pusiausvyrą. Be to, teismo teigimu, taikyti
neturtinės žalos atlyginimo institutą reikia svaresnių argumentų nei pateikė
ieškovė.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šalių apeliacinius skundus, 2008 m. kovo 12 d. sprendimu
panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį: pripažino ginčijamus
įsakymus dėl drausminių nuobaudų paskyrimo
neteisėtais ir juos panaikino; priteisė iš atsakovo ieškovei 3000 Lt neturtinei
žalai atlyginti; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą; priteisė iš
atsakovo ieškovei 300 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų
kolegija nurodė, kad darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, privalėjo raštu
pareikalauti iš darbuotojo pasiaiškinimo dėl darbo drausmės pažeidimo (DK 240
straipsnio 1 dalis). Darbdavys, vykdydamas šią pareigą, privalėjo nurodyti
konkretų darbo drausmės pažeidimą, dėl kurio reikalaujama pasiaiškinti,
nustatyti terminą darbuotojui raštu pateikti pasiaiškinimą. Terminas turi būti
toks, kad darbuotojui būtų suteikiama ne formali, o reali galimybė pasiaiškinti
dėl darbo drausmės pažeidimo. Iš atsakovo 2007 m. vasario 24 d. akto dėl darbo
drausmės pažeidimo matyti, kad jame nenurodyta, iki kada ieškovė turėjo
parašyti paaiškinimą. Atsakovas nesuteikė ieškovei galimybės pasiaiškinti dėl
darbo drausmės pažeidimo, todėl 2007 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 7 paskirta drausminė
nuobauda yra neteisėta. DK 239 straipsnyje įtvirtintas draudimas skirti kelias
drausmines nuobaudas už vieną darbo drausmės pažeidimą. Atsakovas 2007 m.
vasario 28 d. įsakymu Nr. 8, esant galiojančiai 2007 m. vasario 26 d. įsakymu
Nr. 07 paskirtai drausminei nuobaudai, paskyrė ieškovei antrą drausminę
nuobaudą – griežtą papeikimą – už tą patį darbo drausmės pažeidimą, t. y. už
tiesioginių pareigų nevykdymą, ir atleido ją iš darbo. Kolegijos teigimu, darbuotojui
už tą patį darbo drausmės pažeidimą skirtingu laiku priimtais įsakymais paskyrus
kelias drausmines nuobaudas, vėlesnė paskirta nuobauda pripažįstama neteisėta.
Nors 2007 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 14 atsakovas patikslino įsakymą Nr. 8,
tačiau tai nepakeitė įstatyme įtvirtintų draudimų ir nesuteikė teisės atleisti
ieškovę iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Tiek 2007 m.
vasario 28 d. įsakymu Nr. 8, tiek 2007 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 14 ieškovei
paskirta drausminė nuobauda buvo pripažinta neteisėta, nes už kiekvieną darbo
drausmės pažeidimą galėjo būti skirta tik viena drausminė nuobauda (DK 239 straipsnis).
Kolegijos teigimu, turėjo likti galioti 2007 m. vasario 26 d įsakymu Nr. 7 ieškovei
paskirta drausminė nuobauda, tačiau ji taip pat yra neteisėta, nes paskirta pažeidžiant
DK 240 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Dėl to kolegija konstatavo, kad ieškovė
iš darbo buvo atleista neteisėtai. Kolegija priteisė ieškovei neturtinės žalos
atlyginimą, nurodydama, kad iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas
tendencingai siekė atleisti ieškovę iš darbo. Atsakovo neteisėti veiksmai
neabejotinai sukėlė ieškovei dvasinius išgyvenimus, stresą, pažeminimą,
nestabilumo darbo santykiuose jausmą ir neužtikrintumą savo ateitimi. Kolegija sprendė,
kad ieškovei priteistina 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti, atsižvelgiant į tai,
kad ieškovė pas atsakovą dirbo 2003 metų; iki 2007 m. ji neturėjo drausminių
nuobaudų; jai buvo mokamas 631,65 Lt vidutinis darbo užmokestis; atsakovas yra
veikiantis juridinis asmuo, užsiimantis komercine veikla, jo struktūrą sudaro
ne viena įmonė.
III.
Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti apeliacinės
instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas ieškovės
apeliacinis skundas; pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš
dalies patenkintas ieškinys, pakeisti: atmesti ieškinio dalį dėl atleidimo iš
darbo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos ir darbo užmokesčio už
priverstinės pravaikštos laiką priteisimo bei pripažinimo, kad darbo sutartis
nutraukta teismo sprendimu. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl ieškovės atleidimo iš darbo pagal DK 136
straipsnio 3 dalies 1 punkto teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas
pripažino ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, nes sprendė, kad 2007 m.
vasario 28 d. įsakymu Nr. 8 jai už tą pati drausmės pažeidimą buvo paskirtos
dvi drausminės nuobaudos – griežtas papeikimas ir atleidimas iš darbo. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 14 d. nutarimo Nr. 45 11 punkte išaiškinta,
kad jeigu vienu įsakymu už tą patį darbo drausmės pažeidimą yra paskirtos
kelios drausminės nuobaudos, tai jos vertintinos kaip viena ir laikytina, jog
yra paskirta griežtesnė drausminė nuobauda. Atleidimas iš darbo yra griežtesnė
drausminė nuobauda, todėl laikytina, kad šiuo įsakymu ieškovei buvo paskirta
drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo. Įstatymų nedraudžiama darbdaviui
tikslinti ar kitaip keisti savo įsakymus. Darbdavys, nustatęs, kad įsakyme dėl
drausminės nuobaudos skyrimo nurodytos dvi drausminės nuobaudos, gali
patikslinti įsakymą ir vieną drausminę nuobaudą panaikinti pats. Tai ir buvo
padaryta atsakovo 2007 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 14. Apeliacinės instancijos
teismas pripažino ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, nes sprendė, kad atsakovas
2007 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 8 pakartotinai paskyrė jai drausminę nuobaudą
už tą patį darbo drausmės pažeidimą, kaip ir paskirtą 2007 m. vasario 26 d.
įsakymu Nr. 7, todėl nebuvo pagrindo taikyti DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto.
Ši teismo išvada yra nepagrįsta. 2007 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 7 ir 2007
m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 8 ieškovei drausminės nuobaudos paskirtos už
du skirtingus darbo drausmės pažeidimus: įsakymu Nr. 7 – už tai, kad ji 2007 m.
vasario 24 d. netinkamai atliko savo pareigas (neišplovė grindų, prie paradinių
durų nesurinko šiukšlių), o įsakymu Nr. 8 – kad ji 2007 m. vasario 27 d. pakartotinai
pažeidė darbo drausmę: neišplovė kabineto grindų, nenuvalė dulkių, neišnešė
šiukšlių. Apeliacinės instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, dėl to
netinkamai taikė teisės normas, teismo išvados prieštarauja nustatytoms bylos
aplinkybėms ir rašytiniams įrodymams. Taigi, atsakovo teigimu, teismų išvada,
kad ieškovei už tą patį darbo drausmės pažeidimą buvo paskirtos dvi drausminės
nuobaudos, yra nepagrįsta.
2. Dėl DK 240 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas, skirdamas
ieškovei drausminę nuobaudą – papeikimą, pažeidė DK 240 straipsnio 1 dalį, nes
nenurodė termino iki kada ji turėjo pateikti pasiaiškinimą dėl darbo drausmės
pažeidimo. Ieškovė gavo 2007 m. vasario 24 d. aktą, kurį pasirašė ir padarė
įrašą „susipažinau ir parašau pasiaiškinimą“. Kadangi ji pasiaiškinimo
neparašė, tai atsakovas 2007 m. vasario 26 d. jai pateikė pakartotinį
reikalavimą pasiaiškinti iki 2007 m. vasario 26 d. 15 val. Drausminė nuobauda ieškovei
buvo paskirta tik pasibaigus šiam terminui. Ieškovės buvo prašoma pasiaiškinti
dėl to, kad ji netinkamai atliko savo pareigas – nevalė grindų, neišnešė
šiukšlių. Tokiam pasiaiškinimui pateikti nereikėjo daug laiko, specialaus
pasiruošimo, skaičiavimų, nuorodų į teisės aktus ir pan. Manytina, kad tai
protingas terminas pasiaiškinimui pateikti. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė
neprašė pratęsti termino, nors tokią galimybę turėjo, ir pasiaiškinimo iš viso
nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas suabsoliutino DK 240 straipsnio 1
dalies nuostatų reikšmę ir ginčijamus įsakymus panaikino vien tik dėl formalių drausminių
nuobaudų skyrimo procedūrų pažeidimų, o ne dėl to, kad būtų pripažinusi, jog
ieškovė tinkamai atliko savo darbines pareigas ir kad nebuvo pagrindo
drausminėms nuobaudoms skirti, t. y. kitaip nevertino ir nepakeitė pirmosios
instancijos teismo išvadų apie tai, kad ieškovė netinkamai vykdė savo pareigas.
3. Dėl DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo. Teismai
nepagrįstai priteisė ieškovei vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo
atsiskaityti laiką už 2007 m. kovo 1 d. Ši diena buvo jos atleidimo iš darbo
diena, t. y. paskutinė darbo diena, už kurią jai buvo apskaičiuotas ir
išmokėtas darbo užmokestis. Uždelsimo atsiskaityti su ieškove terminas turėjo
būti skaičiuotinas nuo 2007 m. kovo 2 d. Tuo pačiu teismai nepagrįstai už 2007
m. kovo 1 d. priteisė ieškovei ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės
pravaikštos laiką.
4. Dėl neturtinės žalos atlyginimo. Apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovei neturtinės žalos atlyginimą,
nurodydamas, kad atsakovas tendencingai siekė atleisti ieškovę iš darbo. Teismo
sprendime nurodyti tendencingumo motyvai, t. y. kad pirmą drausminę nuobaudą atsakovas
paskyrė nesulaukęs ieškovės pasiaiškinimo, o antrą – už tą patį darbo drausmės
pažeidimą, yra nepagrįsti dėl pirmiau kasaciniame skunde nurodytų argumentų.
Darbuotojo atleidimo iš darbo neteisėtumas a priori nereiškia, kad
neteisėtu atleidimu iš darbo jam buvo padaryta neturtinė žala. Teismų
praktikoje pripažįstama, kad asmens atleidimo iš darbo pripažinimas neteisėtu a
priori nesuteikia teisės jam į neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios
instancijos teismas pripažino, kad ieškovė netinkamai atliko savo pareigas,
todėl pažeidė darbo drausmę ir sprendė, kad drausminės nuobaudos jai buvo
paskirtos teisėtai. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir sprendė, kad
drausminės nuobaudos ieškovei buvo paskirtos neteisėtai, nes buvo pažeista
drausminių nuobaudų skyrimo tvarką, tačiau sprendime taip pat nekonstatavo, kad
ieškovė būtų tinkamai atlikusi savo pareigas ir nepažeidusi darbo drausmės.
Taigi, atsižvelgiant į ieškovės atleidimo iš darbo priežastis – du darbo
drausmės pažeidimai (netgi tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad buvo pažeista
drausminės nuobaudos skyrimo tvarka), būtų pakankamai pagrindo manyti, kad nėra
priežasčių, pateisinančių neturtinės žalos atlyginimą ieškovei.
Kasaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti apeliacinės
instancijos teismo sprendimą: padidinti priteistą neturtinės žalos atlyginimą
iki 5000 Lt, atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme – iki 1444 Lt.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismo priteistas
neturtinės žalos atlyginimas (3000 Lt) ne visai atlygina atsakovo neteisėtais
veiksmais padarytą ieškovei moralinę skriaudą. Teismai netinkamai taikė CK
6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo
kriterijus, t. y. nepakankamai įsigilino į atsakovo neteisėtų veiksmų
kryptingumą, jų sukeltas pasekmes, atsakovo kaltės formą, jo turtinę padėtį,
neatsižvelgė į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus. Faktinės bylos
aplinkybės rodo, kad atsakovas tendencingai siekė atleisti ieškovę iš darbo, jo
veiksmų turinys buvo nukreiptas į sąmoningą žalos padarymą (tyčiniai veiksmai).
Tokie neteisėti atsakovo veiksmai sukėlė jai didelį stresą, psichologinę įtampą,
dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, nestabilumo darbo santykiuose jausmą. Šios
aplinkybės, kartu su teismų nustatytomis aplinkybėmis (ieškovė nuo 2003 m.
dirbo pas atsakovą, iki 2007 m. drausminių nuobaudų neturėjo, atsakovas yra
juridinis asmuo, užsiimantis komercine veikla) yra pagrindas teigti, kad
nustatytas neturtinės žalos dydis yra per mažas ir turi būti padidintas iki
5000 Lt.
2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai
paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme turėjo
1444 Lt atstovavimo išlaidų, jas pagrindė dokumentais. Teisėjų kolegija priteisė
jai tik 300 Lt atstovavimo išlaidų, nors atsakovo apeliacinį skundą atmetė, o jos
– tenkino iš dalies. Teisėjų kolegija nenurodė motyvų, kodėl sumažino atstovavimo
išlaidų dydį.
Ieškovė atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą prašo jo
netenkinti. Atsiliepime nurodo, kad darbuotojo drausminė atsakomybė yra įmanoma
tik nustačius visas jos sąlygas, įskaitant darbuotojo kaltę. Skiriant ieškovei
drausmines nuobaudas nebuvo drausminės atsakomybės taikymo sąlygų. Atsakovo
2007 m. vasario 24 d. akte nurodyti švaros trūkumai konstatuoti ieškovės pietų
pertraukos metu, todėl šiuo atveju nebuvo ieškovės neteisėtų veiksmų ir kaltės,
o įsakymas dėl drausminės nuobaudos – papeikimo – skyrimo yra neteisėtas. Be
to, atsakovas netinkamai organizavo ieškovės darbą (DK 229 straipsnis). Ji
nebuvo supažindinta su valytojos pareiginiais nuostatais, turėjo valyti daug
didesnio ploto patalpas nei buvo sulygta darbo sutartimi, atsakovas nebuvo
nustatęs patalpų valymo eiliškumo, nors ji to ne kartą prašė. Šios aplinkybės
paneigia paskirtų drausminių nuobaudų teisėtumą bei pagrįstumą ir rodo, kad
atsakovas neveikė protingai ir sąžiningai (DK 35 straipsnio 1 dalis). Atsakovo
2007 m. vasario 28 d. įsakymas Nr. 8 priimtas pažeidžiant DK 239 straipsnyje
įtvirtintą draudimą už kiekvieną drausmės pažeidimą skirti tik vieną drausminę
nuobaudą. Atsakovas, paskyręs ieškovei du papeikimus, skyrė ir trečią drausminę
nuobaudą – atleidimą iš darbo už 2007 m. vasario 24 d. ir 2007 m. vasario 27 d.
darbo drausmės pažeidimus. Atsakovo 2007 m. kovo 1 d. įsakymas Nr. 14 yra
neleistinas įrodymas, nes surašytas atgalinę datą. Atsakovas, pažeisdamas DK
240 straipsnio 1 dalį, nesuteikė ieškovei realios galimybės pasiaiškinti dėl 2007
m. vasario 24 d. darbo drausmės pažeidimo, dėl 2007 m. vasario 27 d. darbo
drausmės pažeidimo iš jos aplamai nebuvo prašoma pasiaiškinti, ji net nebuvo
supažindinta su nustatytais darbo trūkumais. Atsakovas apeliaciniame skunde
nekėlė klausimo dėl 2007 m. kovo 1 d. nepagrįstai priteisto darbo užmokesčio už
vėlavimą atsiskaityti su ieškove, todėl šiuo klausimo negalėjo aptarti ir
kasaciniame skunde.
Atsakovas atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo
jo netenkinti. Atsiliepime nurodo, kad atleidimo iš darbo neteisėtumas a
priori nereiškia, kad ieškovei buvo padaryta neturtinė žala. Atsižvelgiant
į ieškovės atleidimo iš darbo priežastis – du darbo drausmės pažeidimus, jos
darbo kokybę, bet kurio atveju nėra jokio pagrindo priteisti jai neturtinės žalos
atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas ieškovės apeliacinį skundą tenkino
iš dalies, todėl pagrįstai priteisė jai tik dalį išlaidų advokato pagalbai
apmokėti.
Teisėjų kolegija
k
o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Byloje
vyksta ginčas dėl atleidimo iš darbo pagrįstumo ir teisėtumo.
Teisėjų
kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis
teismas bylas nagrinėja neperžengdamas kasacinio skundo ribų ir patikrina
apskųstus sprendimus ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas
yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.
Ši įstatymo nuostata reiškia, kad kasacinis teismas iš naujo nenustatinėja ir
nenagrinėja faktinių bylos aplinkybių, o vadovaujasi byloje jau nustatytomis ir
konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis savo išvadas grindė pirmosios
ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinio teismo paskirtis yra formuoti
vieningą teisės aiškinimą ir taikymą visoje valstybėje. Dėl šių aplinkybių
teisėjų kolegija pasisakys tik dėl kasacinio skundo argumentų, kuriuose keliami
teisės aiškinimo ir taikymo klausimai. Kasaciniuose skunduose keliami DK 136
straipsnio 3 dalies 1 punkto, 239 straipsnio, 240 straipsnio 1 dalies ir 250
straipsnio nuostatų taikymo ir aiškinimo klausimai ginčo santykiams reguliuoti.
Dėl atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3
dalies 1 punkte nustatytą pagrindą. Įstatyme
įtvirtinta drausminė atsakomybė yra viena iš priemonių, padedančių užtikrinti
tinkamą darbo pareigų vykdymą. DK 234 straipsnyje nustatyta, kad darbo drausmės
pažeidimas yra darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl
darbuotojo kaltės. Ši teisės norma reiškia, kad darbuotojas privalo žinoti
darbo pareigų turinį, jų įgyvendinimo tvarką ir sąlygas, nustatytas įmonės,
įstaigos, organizacijos vidaus darbo tvarkos taisyklėse, ir jų pažeidimas yra
pagrindas darbuotojo drausminei atsakomybei atsirasti. Sprendžiant, ar
darbuotojo veiksmai yra neteisėti, būtina įvertinti jo darbo pareigas, darbo
tvarką reglamentuojančius aktus. Darbdavys privalo tinkamai organizuoti darbą –
visų pirma, užtikrindamas, kad darbuotojai tiksliai žinotų savo pareigas, jų
atlikimo tvarką – supažindinti su darbo tvarkos taisyklėmis, pareigybės
aprašymuose ir nuostatuose (DK 227 straipsnio 1 dalis, 229-232 straipsniai).
Atleidimas iš darbo DK 136 straipsnio 3
dalies 1 punkte nustatytu pagrindu yra drausminė nuobauda (DK 237 straipsnio 1
dalies 3 punktas), kuri gali būti taikoma tik esant drausminei atsakomybei pagrindui
(DK 10 straipsnio 1 dalis, 136 straipsnio 4 dalis). Drausminės atsakomybės
pagrindas yra darbo drausmės pažeidimas (DK 234, 235 straipsniai). Darbuotojo
neteisėti veiksmai arba neveikimas darbo drausmės pažeidimo atveju yra darbo
pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234
straipsnis).
Teismų praktikoje suformuota juridinių faktų sudėtis,
kuriai esant leidžiama nutraukti darbo sutartį esant DK 136 straipsnio 3 dalies
1 punkte nustatytam pagrindui. Į atleidimo iš darbo pagrindą sudarančių
juridinių faktų sudėtį įeina kartu su kitais šie juridiniai faktai: faktas, kad
darbo drausmės pažeidimas padarytas po to, kai darbuotojui nors kartą per
paskutiniuosius dvylika mėnesių buvo skirta drausminė nuobauda; faktas, jog
pakartotinio darbo drausmės pažeidimo įvykdymo dieną ankstesnė nuobauda yra
galiojanti. Taigi teismas, nagrinėdamas ginčą dėl atleidimo iš darbo pagal DK
136 straipsnio 3 dalies 1 punktą teisėtumo, turi patikrinti drausmės pažeidimo,
kuris buvo atleidimo pagrindas, ir iki atleidimo iš darbo darbuotojui skirtos
nuobaudos, dėl kurios yra ginčas ir kuri yra atleidimo iš darbo pagrindo
sudėties elementas, drausminės nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą. Teisme
tikrinant darbuotojui paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumą, pareiga
įrodyti darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir kaltės buvimą tenka
darbdaviui. Darbdavio įrodinėjamos konkrečios aplinkybės turi būti pagrįstos ne
formaliais darbuotojo darbo trūkumais, o konkrečiu darbo drausmės pažeidimu. Pirmosios
instancijos teismas sprendė, kad ieškovė padarė abu darbo drausmės pažeidimus,
už kuriuos paskirtas drausmines nuobaudas naikinti nėra pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas byloje
naują sprendimą, konstatavo esant būtinu nustatyti minėtų juridinių faktų
visumą, reikalingą DK 136 straipsnio 3 dalies punkto taikymui, tačiau šis
teismas tokių faktų visumos buvimo ar nebuvimo nekonstatavo, pirmosios
instancijos teismo išvadų pagrįstumo šiuo aspektu nepatikrino, o ieškovei
skirtas nuobaudas panaikino formaliais pagrindais, motyvuojant DK 240
straipsnio 1 dalyje nustatytos darbdavio pareigos raštu pareikalauti, kad
darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo.
Dėl darbuotojo pasiaiškinimo dėl darbo drausmės
pažeidimo. DK 240 straipsnio 1 dalyje
nustatyta darbdavio pareiga prieš skiriant drausminę nuobaudą raštu
pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo.
Aiškindamas šią teisės normą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs
praktiką, pagal kurią darbuotojo rašytinis pasiaiškinimas dėl darbo drausmės
pažeidimo yra svarbi drausminės nuobaudos skyrimo teisėtumo garantija (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R.
K. v. v. Zarasų rajono savivaldybės taryba; bylos Nr. 3K-3-59/2006).
Šios garantijos nepaisymas trukdo tinkamai ištirti darbo drausmės pažeidimą ir
drausminės nuobaudos skyrimo sąlygas bei parinkti drausminę nuobaudą. Darbdavio
rašte turi būti nurodytas protingas terminas, per kurį darbuotojui turi pateikti
pasiaiškinimą raštu, padaryti darbo drausmės pažeidimai, dėl kurių darbuotojas
turi pateikti pasiaiškinimus, pasiūlymas darbuotojui pasiaiškinime nurodyti
visas aplinkybes, turinčias reikšmės drausminės nuobaudos taikymui. Darbuotojo
pasiaiškinimai, pateikti asmenims, kurie neturi įgalinimų skirti drausminę
nuobaudą, negali būti prilyginami darbuotojo pasiaiškinimams darbdaviui,
rengiančiam drausminės atsakomybės bylą (DK 240 straipsnio 1 dalis). Tokie
pasiaiškinimai gali būti vertinami tik kaip rašytiniai įrodymai (CPK 177
straipsnis, 197 straipsnio 1 dalis).
Darbuotojo nurodytos aplinkybės, kurių jis, darbdaviui
pažeidus DK 240 straipsnio 1 dalį, negalėjo nurodyti darbdaviui, darbo ginčą
nagrinėjančiam teismui gali sudaryti pagrindą netgi panaikinti paskirtą
drausminę nuobaudą. Taigi aptariamos teisės normos nuostatos apie darbuotojo
pasiaiškinimo reikalavimą atitinka tiek darbdavio, tiek ir darbuotojo
interesus, o šio reikalavimo vykdymo pažeidimas prieštarauja abiejų darbo
sutarties šalių interesams. Į visa tai atsižvelgtina vertinant DK 240
straipsnio 1 dalies pažeidimo įtaką atleidimo iš darbo teisėtumui. Tačiau ginčą
nagrinėjantis teismas, nustatęs, kad drausminė nuobauda paskirta pažeidžiant DK
240 straipsnio 1 dalies reikalavimus, turi patikrinti ir įvertinti ir kitas
aplinkybes, reikšmingas paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumui ir
pagrįstumui. Pažymėtina, kad įstatymuose nenustatyta, jog, darbdaviui pažeidus
DK 240 straipsnio 1 dalies reikalavimą raštu pareikalauti, kad darbuotojas
raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimų, paskirta drausminė nuobauda
vien dėl tokio įstatymo reikalavimo pažeidimo savaime būtų laikoma neteisėta.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje taip pat orientuojama į
tai, kad, nagrinėjant iš darbo teisinių santykių kylančius ginčus,
atsižvelgiant į DK 2 straipsnyje įtvirtintą darbo teisės subjektų lygybės
principą, negali būti ginami tik darbuotojo interesai. Jeigu darbo drausmės
pažeidimas tikrai buvo padarytas, o paskirta drausminė nuobauda atitinka
pažeidimo sunkumą, tai vien formalūs drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos
pažeidimai nėra pakankamas pagrindas naikinti paskirtą drausminę nuobaudą, nes
priešingu atveju teisė gintų nesąžiningą asmenį (žr., pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų priimtas nutartis
civilinėse bylose V. M. v. UAB „Pašventupio Baltutė“, bylos Nr. 3K-3-1298/2002;
V. K. v. V. S. individuali įmonė „Sadarna”; bylos Nr. 3K-3-446/2003;
M. B. B. v. Lietuvos veterinarijos akademijos gyvulininkystės institutas;
bylos Nr. 3K-3-462/2005; S. K. v. UAB „GEOTEC Baltija“; bylos Nr. 3K-3-93/2008).
Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas
suabsoliutino DK 240 straipsnio 1 dalies normų reikalavimų reikšmę ir nebetyrė,
ar ieškovė apskritai padarė darbo drausmės pažeidimus ir ar buvo pagrindas
drausminės atsakomybės taikymui. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino pirmosios
instancijos teismo išvadų apie tai, kad ieškovė netinkamai atliko savo
tiesiogines darbines pareigas, pagrįstumo. Teisėjų kolegija turi pagrindo
sutikti su atsakovo kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos
teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos aiškinant
DK 240 straipsnio 1 dalį.
Dėl DK 239 straipsnio taikymo ir aiškinimo. DK 239 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas, pagal
kurį už kiekvieną darbo drausmės pažeidimą galima skirti tik vieną drausminę
nuobaudą. Tačiau jeigu paskirta drausminė nuobauda nesusijusi su atleidimu iš
darbo, ją paskyręs subjektas (darbdavys), nustatęs, kad drausminė nuobauda
paskirta nesant drausminės atsakomybės pagrindo arba pažeidžiant drausminių
nuobaudų skyrimo taisykles, gali panaikinti pats (DK 35 straipsnio 1 dalis, 229
straipsnis). Subjektas, turintis teisę skirti drausminę nuobaudą, panaikinęs
neteisėtai skirtą drausminę nuobaudą, gali, esant drausminės atsakomybės
pagrindui, laikydamasis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių iš naujo spręsti
drausminės atsakomybės taikymo klausimą ir skirti drausminę nuobaudą. Tokie
veiksmai nelaikytini DK 239 straipsnyje nustatyto draudimo pažeidimu. Tokia
nuostata atitinka formuojamą kasacinio teismo praktiką šios kategorijos bylose (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008
m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S.
K. v. UAB „GEOTEC Baltija“; bylos Nr. 3K-3-93/2008; 2008 m. vasario 1
d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. UAB „Idemus“; bylos Nr.
3K-3-42/2008). Tiktai atleidimo iš darbo kaip drausminės nuobaudos skyrimas
reiškia šalių darbo santykių pasibaigimą. Tokiu atveju darbo santykių
atnaujinimas be teismo sprendimo galimas tik esant suderintai abiejų šalių
valiai, tačiau, atnaujinus darbo santykius, darbdavys nebeturėtų teisės
atleisti darbuotoją iš darbo už pažeidimą, už kurį darbuotojas jau buvo
atleistas iš darbo.
Nagrinėjamoje byloje atsakovas parengiamojo teismo
posėdžio metu pateikė 2007 m. kovo 1 d. įsakymą dėl 2007 m. vasario 28 d.
įsakymo pakeitimo (T. 1, b. l. 143). Iš šio įsakymo turinio matyti, kad
darbdavys išbraukė iš ankstesnio įsakymo žodžius „pareikšti griežtą papeikimą“
ir paliko įsakyme formuluotę dėl ieškovės atleidimo iš darbo. Pirmosios
instancijos teismas sprendė, kad šis įsakymas neturi juridinės galios, kadangi
nebuvo pateiktas teismui su pirminiais atsakovo teiktais dokumentais. Apeliacinės
instancijos teismas nevertino šio įsakymo teisinės reikšmės Darbo kodekso normų
požiūriu.
Tiek ieškovės, tiek atsakovo kasaciniuose skunduose
yra keliami DK 250 straipsnio taikymo klausimai. Šioje teisės normoje nustatyta,
kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę
žalą. Jos dydis nustatomas vadovaujantis CK 6.250 straipsnyje tvirtintais
neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais bei pagrindais. Darbo santykiuose
neturtinė žala darbuotojui gali būti padaryta įvairiais darbdavio neteisėtais
veiksmais, pvz., kai darbuotojas neteisėtai atleidžiamas iš darbo, jam
neteisingai paskiriama drausminė nuobauda ir pan. Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas formuoja praktiką, kad neteisėto atleidimo atveju neturtinė žala
atlyginama tais atvejais, kai atleidimo pagrindas ir darbuotojo atleidimo
aplinkybės yra tokios, kurios pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes
kitomis priemonėmis, kaip turtinės žalos atlyginimu (kompensacija), pripažinimu
atleidimą iš darbo neteisėtu ar grąžinimu į darbą darbuotojui padaryta skriauda
nėra teisingai atlyginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė; bylos Nr. 3K-3-204/2007).
Teismas, prieš taikydamas konkrečią teisės normą ginčo
teisiniams santykiams reguliuoti, turi įsitikinti buvo ar ne aplinkybės,
kuriomis grindžiami šalių reikalavimai ir atsikirtimai. Tuo teismas įsitikina
vykstant įrodinėjimo procesui, kai nurodytoms aplinkybėms pagrįsti teikiami,
tiriami ir vertinami įrodymai. Kadangi apeliacinės instancijos teismas
nenustatė bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių ir tinkamai nepatikrino
pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo dėl ieškovei
paskirtų drausminių nuobaudų teisėtumo, plačiau dėl DK 250 straipsnio nuostatų
taikymo kasacinis teismas šioje byloje nepasisako.
Tik išsiaiškinus nurodytas aplinkybes,
būtų galima daryti atitinkamas išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismo
spendimas naikintinas, nepasisakant dėl kitų kasacinio skundo motyvų (CPK 346
straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362
straipsniu,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d. sprendimą
panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Šiaulių apygardos
teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Aloyzas Marčiulionis
Gražina Davidonienė
Vincas Verseckas