Civilinė byla Nr. 2YT-735-182/2017

Teisminio proceso Nr. 2-27-3-00470-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.2.8.

(S)

DRUSKININKŲ MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 12 d.

Druskininkai

Druskininkų miesto apylinkės teismo teisėja Nina Butnorienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos M. K. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Valstybės įmonei Turto bankas, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį pripažinimo.

Teismas

n u s t a t ė :

pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama nuosavybės teisės įregistravimo tikslu nustatyti, kad įgijo nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą – veršidę, esančią (duomenys neskelbtini), nusipirktą iš žemės ūkio bendrovės „Nemunas“ likvidacinės komisijos, įgyjamosios senaties pagrindu. Pareiškėja nurodė, kad 1997 m. rugsėjo 22 d. iš žemės ūkio bendrovės „Nemunas“ už 700 Lt nusipirko veršidės pastatą (duomenys neskelbtini). Nusipirkusi šį pastatą, dėl jo įregistravimo viešajame registre nesikreipė, kadangi komisijos nariai pareiškė, kad tai jau yra jos nuosavybė. 2017 m. kovo 23 d. kreipėsi į valstybės įmonė Registrų centro Alytaus filialą, kad veršidę įregistruotų savo vardu, tačiau 2017 m. balandžio 10 d. sprendimu valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filialas tai padaryti atsisakė.

Prieštaravimų suinteresuoti asmenys nepareiškė.

Pareiškimas tenkintinas.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). Šia prasme daikto valdymas iš esmės yra faktinė būsena, kuri gali sukelti teisės į daiktą atsiradimą – nuosavybės teisės atsiradimą įgyjamąja senatimi (CK 4.47 straipsnio 11 punktas).

Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

Bylos duomenys patvirtinta, kad žemės ūkio bendrovės „Nemunas“ sudaryta likvidacinė komisija 1997 m. rugsėjo 1 d. protokolu nutarė parduoti M. K. veršidę, esančią (duomenys neskelbtini), už 700 Lt (b. l. 5-6). Šio protokolo pagrindu 1997 m. rugsėjo 22 d. buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, kuria žemės ūkio bendrovės „Nemunas“ likvidacinė komisija pareiškėjai pardavė veršidę sumoje už 700 Lt pagal kasos pajamų orderius Nr. 7849188 (suma 500 Lt) ir Nr. 7849189 (suma 200 Lt) (b. l. 7, 8). Valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filialas 2017 m. balandžio 10 d. sprendimu dėl nuosavybės teisių į statinį įregistravimo atsisakė įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teises į veršidę, nurodęs, jog pirkimo – pardavimo sutartis sudaryte ne notarine forma, bei žemės ūkio bendrovė nėra paviešinusi savo nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre (b. l. 11-12). Iš Valstybės įmonės „Registrų centras“ Nekilnojamojo registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog nuosavybės teisės į statinį unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pareiškėjos nei kitų asmenų neįregistruotos (b. l. 39).

Įvertinus byloje surinktus įrodymus, konstatuotina, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas nustatytinas, nes yra šių sąlygų visuma:

1. Pareiškėja nėra ir nebuvo įgijusi nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas. Nors pareiškėja sumokėjo už veršidės pastatą pagal 1997 m. rugsėjo 22 d. sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp pareiškėjos ir žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos, tačiau tuometinis teisinis reglamentavimas imperatyviai nurodė, kad daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai turi būti sudaromi notarine forma, o iš bylos duomenų matyti, kad ši imperatyvi įstatymo norma nebuvo įgyvendinta, todėl notarinės pirkimo – pardavimo sutarties nesudarymas pareiškėjai nesuteikė nuosavybės teisės į ją. Pareiškėja nurodė, kad nuo 1997 m. rugsėjo 22 d. (pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo) valdo veršidę, kas leidžia daryti išvadą, jog būtent nuo šio momento pareiškėja išreiškė valią turėti daiktą kaip savą, todėl 1997 m. rugsėjo 22 d. laikytina minėto nekilnojamojo daikto valdymo pradžia.
2. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Kaip minėta, nei pati veršidė kaip daiktas, nei daiktinės teisės į ją Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotos. Nustatyta, kad veršidė buvo pastatyta ir priklausė kolūkiui nuosavybės teise, o kolūkį reorganizavus, galiausiai nuosavybės teisė perėjo žemės ūkio bendrovei „Nemunas“. Pagal 1964 m. Civilinį kodeksą buvo skiriama ne tik valstybinė nuosavybė, bet kaip atskira nuosavybės rūšis buvo ir kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybė (1964 m. CK 102 straipsnis, redakcija galiojusi iki 1994 m. birželio 10 d.). Pagal tuometinį teisinį reglamentavimą kolūkiai, kaip tokie, buvo nuosavybės teisės subjektai, kuriems priklausė išimtinė teisė disponuoti jų nuosavybe. Vykdant ekonomikos reformą kolūkiai galėjo būti pertvarkomi į žemės ūkio bendroves, privatizavus jų turtą pagal galiojusius teisės aktus. Nagrinėjamu atveju, jokių konkrečių duomenų, kad vykstant pertvarkymams veršidė būtų perduota valstybės (ar savivaldybės) nuosavybėn, byloje nėra. Aplinkybė, kad žemės ūkio bendrovės „Nemunas“ 1997 m. rugsėjo 1 d. likvidacinės komisijos posėdžio protokole Nr. 6 veršidė buvo minima kaip bendrovei priklausantis turtas, rodo, kad veršidė buvo žemės ūkio bendrovės „Nemunas“ nuosavybė. Taigi, konstatuotina, kad duomenų, jog veršidė priklauso valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise, ar minėti subjektai galėtų realizuoti savo kaip savininko teises į šią veršidę, nėra. Taip pat, tokių duomenų nepateikė ir suinteresuoti asmenys Valstybės įmonė Turto bankas ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.
3. Pagal CK 4.69 straipsnio 1 dalies reguliavimą privačios pareiškėjo nuosavybės objektu gali būti tik teisėtai, pagal statybos vykdymo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus pastatytas pastatas. Teismo vertinimu, byloje nėra pateikta jokių duomenų, kurių pagrindu, būtų galima spręsti, jog veršidė buvo pastatyta, sukurta neteisėtai, jos statyba prieštaravo galiojusiems statybą reglamentavusiems teisės aktams, ir negali būti pripažinta privačios nuosavybės teisės objektu, kadangi, kaip minėta, veršidės savininkas buvo kolūkis, todėl teismas daro išvadą, jog statytoju taip pat buvo kolūkis, vėliau reorganizacijos metu veršidė perėjo žemės ūkio bendrovės nuosavybėn. Kolūkių gamybinių pastatų registracija jokiu lygiu, išskyrus vidinę apskaitą, vykdoma nebuvo, valstybinė žemė valdoma patikėjimo teise, statybos techniniai dokumentai, akivaizdu, kad neišlikę, nes pagal to meto galiojusius teisės aktus nebuvę pareigos juos saugoti ir privatizacijos procese archyvuoti. Pripažinus nustatytomis tokias aplinkybes, teismo vertinimu, nėra pagrindo spręsti, jog veršidės statyba buvo ar galėjo būti nelegali ar kitaip neteisėta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-148/2011, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartis byloje Nr. 2A-752-464/2011).
4. Pareiškėja, sąžiningai įgijusi daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką – daugiau nei 10 metų, t. y. nuo 1997 m. rugsėjo 22 d. Tai reiškia, kad M. K., tiek užvaldydama daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką, ir net įgydama daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, yra įsitikinusi, jog niekas neturi daugiau už ją teisių į daiktą, nežino apie kliūtis, trukdančias įgyti jai tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis).
5. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai, nes veršidės valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė, t. y. buvęs daikto savininkas savo valia perdavė daiktą pareiškėjai, o ji už daiktą sumokėjo (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys).
6. Pareiškėja veršidę valdė kaip savą, nesislapstydama, t. y. visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis).
7. Daiktas valdomas nepertraukiamai.

Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad, paskelbus apie bylos nagrinėjimą viešai specialiame interneto tinklalapyje, kiti suinteresuoti asmenys į bylą neįstojo, teismas pripažįsta, kad yra pagrindas pripažinti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą.

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kurios sudaro 5,44 Eur, priteistinos iš pareiškėjos valstybės naudai (CPK 92, 96 straipsniai).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-268, 270, 533 straipsniais,

nusprendžia:

prašymą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikmę turintį faktą, kad M. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į veršidę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini).

Priteisti valstybei iš pareiškėjos M. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 5,44 Eur (penkis eurus 44 ct) bylinėjimosi išlaidų, kurios turi būti sumokėtos į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (įmonės kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų: „Swedbank“, AB Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, AB „Citadele“ Nr. LT78 7290 0000 0013 0151, AB DNB banke Nr. LT74 4010 0510 0132 4763, AB SEB banke Nr. LT05 7044 0600 0788 7175, AB Šiaulių banke Nr. LT 32 7180 0000 0014 1038, Danske Bank A/S Lietuvos filiale Nr. LT 74 7400 0000 0872 3870, Nordea Bank AB Lietuvos skyriuje Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, UAB Medicinos banke Nr. LT42 7230 0000 0012 0025, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Druskininkų miesto apylinkės teismą.

Teisėja                                                                                                                      Nina Butnorienė