Civilinė byla Nr. 3K-3-37-469/2016

Teisminio proceso Nr. 2-21-3-02684-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.3.5.4; 1.3.6.4; 1.3.7.2.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 12 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Janinos Januškienės ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė bei pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. J. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. J. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Garliavos pirminės sveikatos priežiūros centrui dėl įsakymų skirti drausmines nuobaudas panaikinimo, grąžinimo į darbą, darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, neturtinės žalos atlyginimo.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 241 straipsnio 1 ir 2 dalių, reglamentuojančių drausminės nuobaudos skyrimo tvarką, DK 250 straipsnio, 300 straipsnio 4 dalies nuostatų dėl darbuotojo teisių gynimo būdų taikymo.
2. Ieškovė A. J. ieškiniu prašė teismo panaikinti atsakovės VšĮ Garliavos pirminės sveikatos priežiūros centro 2012 m. liepos 2 d. įsakymą Nr. P-94 (juo ieškovei skirta drausminė nuobauda – papeikimas), 2012 m. rugpjūčio 13 d. įsakymą Nr. P-109 (juo ieškovei nurodyta pateikti paaiškinimą dėl pravaikštos 2012 m. rugpjūčio 8–10 d. ir įsakyta nemokėti darbo užmokesčio už šias dienas) bei priteisti už 2012 m. rugpjūčio 8–10 d. neišmokėtą darbo užmokestį; taip pat panaikinti 2012 m. spalio 15 d. įsakymą Nr. P-154 (juo ieškovei skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo) ir priteisti iš atsakovės darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo priėmimo dienos, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo teismo sprendimo priėmimo iki visiško jo įvykdymo ir 3000 Lt (868,86 Eur) neturtinės žalos atlyginimo. Be to, ieškovė prašė panaikinti Mobilaus bendruomenės slaugytojo darbo tvarkos aprašo, patvirtinto atsakovės direktoriaus 2012 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. BP-15, 5 ir 6 punktus.
3. Ieškovė 1985 m. pradėjo dirbti pas atsakovę, nuo 2005 m. birželio 15 d. ji dirbo atsakovės Linksmakalnio medicinos punkto vedėja ir bendruomenės slaugytoja.
4. Ieškovei už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą atsakovės 2012 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. P-94 paskirta drausminė nuobauda – papeikimas – už tai, kad ji atskleidė tretiesiems asmenims informaciją apie pacientų ligas ir vartojamus vaistus ir taip pažeidė pacientų teises ir informacijos apie juos konfidencialumą; viešai ir netinkamai kalbėjo apie Linksmakalnio gyventojus ir pažeidė profesinės etikos reikalavimus; perduodama medicinos punkto patalpas, nesutvarkė medicininių dokumentų, jų dalį paliko nenaudojamo punkto patalpose; sudegino mirusių ir išvykusių pacientų asmens ligos istorijas, kurias privalėjo perduoti į įstaigos archyvą.
5. Atsakovės 2012 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. P-109 ieškovei nurodyta pateikti paaiškinimą dėl pravaikštos 2012 m. rugpjūčio 8–10 d. ir įsakyta nemokėti darbo užmokesčio už šias dienas.
6. Atsakovės 2012 m. spalio 15 d. įsakymu Nr. P-154 ieškovei paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Darbo drausmės pažeidimas (pažeidimai), už kuriuos ieškovė atleista iš darbo, buvo tokie: 1) aplaidžiai pildydama Linksmakalnio vaikų medicininius dokumentus ieškovė sukėlė pavojų vaikų sveikatai; 2) ieškovė ignoravo atsakovės personalo inspektorės B. K. skambučius ir teisėtus prašymus, taip pažeisdama Vidaus tvarkos taisyklių 28 punkto ir Lietuvos medicinos normos MN 28:2011 „Bendrosios praktikos slaugytojas, teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-591 (toliau – Medicinos norma), 10.13 punkto reikalavimus; 3) ieškovė aplaidžiai pildė asmens sveikatos istoriją dėl slaugos namuose, taip pažeidė Mobilaus bendruomenės slaugytojo pareiginių nuostatų 10 ir 13 punktų bei Medicinos normos 10.3, 10.4 punktų reikalavimus ir padarė įstaigai 17,76 Lt (5,14 Eur) dydžio turtinę žalą.
7. Ieškovės teigimu, drausminės nuobaudos jai skirtos be teisėto pagrindo, nesilaikant DK nustatytų drausminės atsakomybės taikymo sąlygų. Su skirtu papeikimu ji nesutinka, nes dirba Linksmakalnyje beveik 20 metų ir per darbo laikotarpį negavo nusiskundimų iš gyventojų, neturėjo drausminių nuobaudų dėl netinkamo pacientų aptarnavimo. Ji yra gavusi padėką iš darbdavės už gerą Linksmakalnio gyventojų aptarnavimą, todėl mano, kad drausmės patikrinimas atliktas ir papeikimas skirtas subjektyviai ir be pagrindo.
8. Dėl pravaikštos 2012 m. rugpjūčio 8–10 d. ieškovė teigė, kad 2012 m. rugsėjo 19 d., iš karto grįžusi po atostogų, pateikė darbdavei paaiškinimą dėl įsakyme nurodytų darbo dienų. Ji išsamiai nurodė, kada ir kokius darbus atliko 2012 m. rugpjūčio 8–10 d.: ji lankė, slaugė Linksmakalnio gyventojus ir atliko darbo sutartyje nurodytas darbo funkcijas, todėl prašė drausmės patikrinimo procedūrą nutraukti ir sumokėti jai priklausantį darbo užmokestį. Dėl 2012 m. rugpjūčio 13 d. įsakymo ji turėjo teisę pagal DK 296 straipsnį per tris mėnesius kreiptis į darbo ginčų komisiją, bet, nepasibaigus šiam terminui, atsakovės 2012 m. spalio 15 d. įsakymu ji buvo atleista iš darbo, todėl teisme spręstinas ir 2012 m. spalio 15 d. įsakymo teisėtumas.
9. Dėl atsakovės 2012 m. spalio 15 d. įsakymo ieškovė teigė, kad šiuo įsakymu nuobauda – atleidimas iš darbo – skirta be pagrindo ir nesilaikant DK XVI skyriuje „Darbo drausmė“ nustatytų drausminės atsakomybės taikymo taisyklių. Kartu su ieškovės darbo grafiku Linksmakalnio medicinos punkto skelbimų lentoje yra paskelbtas ir jos mobiliojo telefono numeris. 2012 m. rugpjūčio 7 d. ieškovei paskambinusi buhalterijos darbuotoja nurodė patikslinti jos atostogų trukmę. Ieškovė prašymą dėl atostogų pateikė tą pačią dieną personalo tarnybos kabinete. Atsakovės sudaryta audito grupė, atlikusi visų metų ieškovės teiktų slaugos paslaugų namuose darbo patikrinimą, tik vienos pacientės asmens sveikatos istorijoje nerado specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo pažymos, ją ieškovė nedelsdama pateikė.
10. Ieškovė teigė dėl darbdavės veiksmų patyrusi didelių dvasinių išgyvenimų, depresiją, emocinį nevisavertiškumą, kolektyvo ir Linksmakalnio bendruomenės narių pažeminimą, jai tapo sunkiau bendrauti su pažįstamais ir artimaisiais, dėl to ji patirtą neturtinę žalą įvertino 3000 Lt (868,86 Eur).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

11. Kauno apylinkės teismas 2013 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: panaikino atsakovės direktoriaus 2012 m. spalio 15 d. įsakymą Nr. P-154 dėl ieškovės atleidimo iš darbo, pripažino atleidimą iš darbo neteisėtu ir priteisė ieškovei iš atsakovės šešių vidutinių mėnesio darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką – 9037,98 Lt (2617,58 Eur) bei darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. spalio 15 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos – 3012,66 Lt (872,53 Eur); priteisė ieškovei iš atsakovės 500 Lt (144,81 Eur) neturtinei žalai atlyginti; atmetė ieškovės reikalavimus grąžinti ją į ankstesnį darbą, panaikinti atsakovės direktoriaus 2012 m. liepos 2 d. įsakymą Nr. P-94 dėl drausminės nuobaudos – papeikimo, atsakovės direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 13 d. įsakymą Nr. P-109 „Dėl pravaikštos“; Mobilaus bendruomenės slaugytojo darbo tvarkos aprašo, patvirtinto atsakovės direktoriaus 2012 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. BP-15, 5 ir 6 punktus. Teismas priteisė iš ieškovės atsakovei 2000 Lt (579,24 Eur) advokato teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo ir iš atsakovės valstybei – 377 Lt (109,19 Eur) žyminio mokesčio bei 18,36 Lt (5,32 Eur) pašto išlaidų atlyginimo.
12. Teismas dėl 2012 m. liepos 2 d. įsakymu paskirtos drausminės nuobaudos – papeikimo – nustatė, kad atsakovė drausminę nuobaudą skyrė įvertinusi Linksmakalnio gyventojų skundą bei komisijos tyrimo išvadas ir nusprendusi, jog tokiais veiksmais ieškovė pažeidė Mobilaus bendruomenės slaugytojo pareiginių nuostatų 10 punkto (atsakingai ir tvarkingai pildyti medicinos bei savo darbo apskaitos dokumentus) ir 13 punkto (puoselėti atsakovės reputaciją) bei Medicinos normos 10.3 punkto (teikti tinkamos kokybės paslaugas) taip pat 10.4 punkto (tvarkyti slaugos dokumentus ir teikti statistikos bei kitos privalomosios atskaitomybės duomenis teisės aktų nustatyta tvarka) reikalavimus, su kuriais ji buvo raštu supažindinta. Teismo vertinimu, skiriant ieškovei drausminę nuobaudą, buvo atsižvelgta į jos kaltę, sukeltus padarinius ir pažeidimo padarymo aplinkybes.
13. Teismas, spręsdamas dėl 2012 m. spalio 15 d. įsakymu Nr. P-154 paskirtos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo, įvertino, kad atsakovė nepagrįstai dėl Linksmakalnio medicinos punkte pildytų dokumentų netikslumo konstatavo pakartotinį ieškovės darbo drausmės pažeidimą, nes jis buvo padarytas anksčiau negu pažeidimai, už kuriuos ieškovei buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas. Todėl teismas sprendė, kad darbdavė neturėjo pagrindo skirti drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo. Šiame įsakyme nurodytas atleidimo iš darbo pagrindas – neetiškas ieškovės elgesys su darbuotojais – negali būti vertinamas kaip šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, suteikiantis pagrindą atleisti ieškovę iš darbo. Spręsdamas dėl darbo drausmės pažeidimo, kai ieškovė aplaidžiai pildė asmens sveikatos korteles dėl slaugos namuose ir neįklijavo pažymos apie pacientės specialiosios nuolatinės priežiūros poreikį, teismas pažymėjo, kad atsakovė savo veikloje nevykdė tinkamos administracinės priežiūros ir nepateikė jokių duomenų, ar ieškovės teikiamų paslaugų kokybė kada nors iš viso buvo tikrinama.
14. Teismas sprendė, kad ieškovės ir atsakovės darbuotojų santykiai tapo konfliktiški, dėl to, jei ieškovė būtų grąžinta į darbą, jai galėtų būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Todėl teismas taikė alternatyvų ieškovės pažeistų teisių gynimo būdą, nustatytą DK 297 straipsnio 4 dalyje.
15. Teismo teigimu, atsakovės siekis atleisti ieškovę iš darbo sukėlė ieškovei dvasinių išgyvenimų, stresą, pažeminimą, nestabilumo jausmą bei neužtikrintumą savo ateitimi, bet ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų, kad dėl tokių atsakovės veiksmų pablogėjo jos sveikata. Ieškovė nesidomėjo jai siūlomu dirbti kitu darbu ir taip atsisakė bendradarbiauti su darbdave. Dėl to teismas ieškovės prašomą priteisti 3000 Lt (868,86 Eur) neturtinę žalą sumažino iki 500 Lt (144,81 Eur).
16. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2013 m. gruodžio 31 d. nutartimi pakeitė Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą ir ieškinį atmetė.
17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės A. J. kasacinį skundą, 2014 m. lapkričio 26 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartį ir grąžino bylą iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui.
18. Bylą iš naujo išnagrinėjusi Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. gegužės 7 d. nutartimi pakeitė Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą ir ieškinį atmetė. Nutartimi padidinta atsakovei pirmosios instancijos (Kauno apylinkės) teisme priteista iš ieškovės advokato atstovavimo išlaidų suma nuo 2000 Lt iki 868,86 Eur, taip pat priteista atsakovei iš ieškovės 1278,04 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose, atlyginimo.
19. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad drausminė nuobauda – papeikimas – 2012 m. liepos 2 d. įsakymu skirta už darbo drausmės pažeidimą, jis įrodytas, ir nepažeista drausminės nuobaudos skyrimo procedūra (darbuotoja pasiaiškino, nuobauda skirta per įstatyme nustatytą vieno mėnesio terminą, darbdavei paaiškėjus apie darbo drausmės pažeidimą 2012 m. birželio 7 d.).
20. Kita drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – skirta už darbo drausmės pažeidimą, kurį patvirtina bylos įrodymai, nuobauda skirta laikantis įstatymo nustatytų terminų. Darbo drausmės pažeidimas patvirtina aplaidų ieškovės elgesį darbe, tai nesuderinama su ieškovės darbo funkcijomis. Antrasis pažeidimas paaiškėjo po to, kai ieškovei buvo paskirta pirmoji drausminė nuobauda. Aplaidus asmens sveikatos istorijos pildymas dėl slaugos namuose savaime nėra mažareikšmis darbo drausmės pažeidimas. Ieškovės požiūris į darbą lemia jos darbo funkcijų nesuderinamumą su tolesniu tokių pareigų vykdymu. Todėl darbdavė su ieškove galėjo darbo sutartį nutraukti pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, kai darbo drausmės pažeidimas padarytas per dvylika mėnesių po jai paskirtos drausminės nuobaudos. Ieškovei ši drausminė nuobauda paskirta laikantis skyrimo terminų (DK 241 straipsnis), paaiškėjus darbo drausmės pažeidimui 2012 m. rugsėjo 27 d., o drausminę nuobaudą paskyrus 2012 m. spalio 15 d. įsakymu.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

21. Kasaciniu skundu ieškovė A. J. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimo dalį, kuria ieškinio dalis netenkinta, ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. bei 2015 m. gegužės 7 d. nutartis ir pripažinti atsakovės 2012 m. liepos 2 d. ir 2012 m. spalio 15 d. įsakymus skirti drausmines nuobaudas neteisėtais, grąžinti ieškovę į buvusias pareigas ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką bei 869,56 Eur neturtinės žalos atlyginimo, pripažinti VšĮ Garliavos pirminės sveikatos priežiūros centro direktoriaus 2012 m. liepos 5 d. Nr. P-94 ir 2015 m. spalio 15 d. Nr. P-154 įsakymus neteisėtais. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie esminiai argumentai:
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 7 d. nutartyje nepagrįstai konstatuota, kad DK 241 straipsnio 1 dalies drausminės nuobaudos skyrimo terminai nebuvo pažeisti. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai, negu tai nurodė bylą pirmą kartą nagrinėjęs kasacinis teismas, netyrė, ar nuo darbo drausmės pažeidimų padarymo praėjo daugiau kaip šešių mėnesių terminas, kuriam pasibaigus drausminė nuobauda negali būti skiriama (DK 241 straipsnio 2 dalis). Vertindamas paskirtas pirmąją ir antrąją drausmines nuobaudas teismas nenustatė darbo drausmės pažeidimų padarymo laiko. Nenustačius pažeidimo padarymo laiko (kaip ir pažeidimo sudėties) negalima ir drausminė atsakomybė, todėl neteisėtai paskirtos nuobaudos naikintinos, taip užtikrinant kasatorės teisę nebūti nubaustai ir atleistai iš darbo be priežasties ir neteisėtai.
2. Drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – skirta dėl trijų epizodų: laiku nepaskiepyto vaiko, kai į gydytoją A. R. kreipėsi nepaskiepyto vaiko motina, personalo inspektorės B. K. pranešimo bei dėl to, kad iš pacientės, kuriai teikiama slauga namuose, asmens sveikatos istorijos dingo pažyma apie tokios paslaugos būtinumą. Vertinant drausmės pažeidimo padarymo momentą, apeliacinės instancijos teismo nenustatyta, kada vaikas, dėl kurio skiepo 2012 m. balandžio 17 d. mama kreipėsi  į gydytoją A. R. ir jis tą dieną buvo paskiepytas, turėjo būti skiepytas iki tol, t. y. netirtas galimo pažeidimo atsiradimo momentas. Dėl personalo inspektorės B. K. pranešimo – šis epizodas apeliacinės instancijos teismo pagrįstai įvertintas kaip nesudaręs pagrindo taikyti drausminę nuobaudą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė momento, kada iš asmens sveikatos istorijos dingo pažyma, patvirtinanti pacientės nuolatinės slaugos namuose poreikį.
3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią civilinę bylą pagal ieškovės A. J. ankstesnį kasacinį skundą, 2014 m. lapkričio 26 d. nutartimi grąžino bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, konstatavusi, kad byloje liko nenustatytos aplinkybės dėl darbo drausmės pažeidimų momento, reikšmingos teismui sprendžiant, ar skiriant drausmines nuobaudas (papeikimą ir atleidimą iš darbo) nepraleistas DK 241 straipsnyje nustatytas šešių mėnesių terminas nuo darbo drausmės pažeidimo padarymo momento skirti drausminę nuobaudą. Kadangi iš naujo bylą išnagrinėjus apeliacinės instancijos teisme atsakovė neįrodė pažeidimų padarymo momento, tai drausminės nuobaudos paskirtos neteisėtai, todėl nelieka būtinybės teismui vertinti drausminių nuobaudų pakartotinumo (DK 136 straipsnio 3 dalies 1 dalis), drausminės atsakomybės pagrindų (DK 236 straipsnis) ir darbo ginčų nagrinėjimo tvarkos (DK 293 straipsnis) laikymosi skiriant drausmines nuobaudas.
4. Kasatorė taip pat nurodo palaikanti ankstesniame kasaciniame skunde nurodytus argumentus ir reikalavimus dėl DK 250 straipsnio, 300 straipsnio 4 dalies ir CPK 93 bei 98 straipsnių taikymo. Ji prašo, kad būtų grąžinta į darbą, nes konfliktavimas su administracija ir kitais darbuotojais neturėtų būti vertinamas kaip kliūtis grįžti dirbti, atsižvelgiant į jos darbo pobūdį, – tai nėra administracinio pobūdžio ir ne kolektyvinis darbas, bendruomenės slaugytojos darbas yra individualaus pobūdžio, kasatorė dirbo beveik 30 metų, ji puikiai pažįsta bendruomenės gyventojus, šie ja pasitiki. Kasatorę nepagrįstai atleidus iš darbo, ją pažeminus bendruomenės gyventojų akivaizdoje, sukėlus jai stresą ir baimę dėl neužtikrintos ateities, jai kompensuotina patirta neturtinė žala. Jei kasatorės reikalavimai būtų tenkinti iš dalies, turėtų būti keičiama ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, priteisiant proporcingai tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą taip, kaip tai yra nustatyta CPK 93 ir 98 straipsniuose.

22. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė VšĮ Garliavos pirminės sveikatos priežiūros centras prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 7 d. nutartį. Atsiliepime nurodyti tokie esminiai argumentai:

22.1.              Pagal DK 241 straipsnio 1 dalį drausminė nuobauda skiriama tuoj pat, paaiškėjus darbo drausmės pažeidimui, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai pažeidimas paaiškėjo. Abi drausminės nuobaudos ieškovei paskirtos nesuėjus vienam mėnesiui nuo tada, kai paaiškėjo darbo drausmės pažeidimai. Atskiri pažeidimai, susiję su netinkamu medicininių dokumentų saugojimu, už kuriuos skirtos abi drausminės nuobaudos, yra tęstinio pobūdžio. Drausminės nuobaudos ieškovei paskirtos nepraleidus nei vieno mėnesio, nei naikinamojo šešių mėnesių termino (DK 241 straipsnio 1 ir 2 dalys). Ieškovė dėl visų darbo drausmės pažeidimų darbdavės buvo įpareigota pasiaiškinti ir šia savo teise pasinaudojo.

22.2.              Ieškovei drausminė nuobauda (atleidimas iš darbo) paskirta, be kitų pažeidimų, ir už vaikų profilaktinių skiepijimų kalendoriaus nesilaikymą, slaugytojos pareigos laiku paskiepyti vaikus nevykdymą, dėl to, kad įrašai apie skiepus penkių vaikų asmens sveikatos istorijose neatitiko įrašų skiepų kabineto perfokortelėje. Be to, netinkamai tvarkiusi slaugos poreikį turinčios pacientės medicininius dokumentus, ieškovė nesilaikė slaugytojo pareiginių nuostatų 6.3 punkto, nustatančio slaugytojo pareigą tinkamai pildyti slaugos dokumentus. Šie pažeidimai yra tęstinio pobūdžio, nes išvardytos pareigos turi būti tinkamai atliekamos visą darbo laikotarpį, o jų neatlikimas nustatytu laiku neatleidžia slaugytojo nuo tolesnio šios pareigos įvykdymo. Išvardyti ieškovės darbo drausmės pažeidimai patvirtina aplaidų ieškovės požiūrį į darbą, tai nesuderinama su tolesniu šių pareigų atlikimu.

                          Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl 2012 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. P-94, kuriuo kasatorei skirta drausminė nuobauda – papeikimas, teisėtumo

23. Ginčijama drausminė nuobauda – papeikimas – kasatorei skirta 2012 m. liepos 2 d. atsakovės įsakymu. Kasatorė šios drausminės nuobaudos teisėtumą ginčija teigdama, kad ją skiriant buvo pažeista DK 241 straipsnio 2 dalies norma, nustatanti, kad negalima skirti drausminės nuobaudos praėjus šešiems mėnesiams nuo tos dienos, kai pažeidimas buvo padarytas. Tikrinant šiuos kasatorės argumentus, svarbu įvertinti, ar byloje nustatytas drausmės pažeidimo, už kurį kasatorė nubausta, padarymo momentas.
24. Bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, kad drausminė nuobauda –papeikimas – kasatorei paskirta už informacijos apie pacientų sveikatą atskleidimą tretiesiems asmenims bei netinkamą medicininių dokumentų tvarkymą ir jų neperdavimą į įstaigos archyvą.
25. Tirdamas pirmojo pažeidimo – informacijos apie pacientų sveikatą atskleidimo – faktą pirmosios instancijos teismas vertino rašytinius įrodymus ir liudytojų parodymus, kuriuose, be kita kito, nurodyta, kad kasatorė 4–5 metus pašaliniams asmenims pasakojo apie pacientų ligas, paskutinį kartą – prieš pusę metų. Ištirtų įrodymų visumos pagrindu pirmosios instancijos teismas pripažino pažeidimo faktą nustatytu.
26. Tirdamas antrojo pažeidimo – medicininių dokumentų netinkamo tvarkymo – faktą pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2012 m. vasario 13 d. atsakovės įsakymu kasatorė buvo įpareigota iki 2012 m. vasario 20 d. perduoti asmens sveikatos istorijas į Garliavos poliklinikos registratūrą, taip pat kad medicininių dokumentų dalis nebuvo perduota. Taigi, teismo sprendimu nustatytas darbo drausmės pažeidimo laikas pasibaigus 2012 m. vasario 20 d.
27. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorės argumentai, jog atsakovės 2012 m. liepos 2 d. įsakymas dėl drausminės nuobaudos skyrimo priimtas pažeidžiant šešių mėnesių terminą nuo pažeidimo padarymo momento, nepagrįsti. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su kasatorės teiginiais, kad apeliacinės instancijos teismas nepakankamai išsamiai motyvavo nutarties dalį dėl drausminės nuobaudos skyrimo terminų, tačiau, atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytas faktines aplinkybes, tai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamų teismų procesinių sprendimų, kuriais atmesta kasatorės ieškinio dalis dėl atsakovės 2012 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. P-94 panaikinimo.

Dėl  2012 m. spalio 15 d. įsakymo Nr. P-154, kuriuo kasatorei skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – (ne)teisėtumo

28. DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkte, kurio pagrindu kasatorė atleista iš darbo, nustatyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo, kai darbuotojas nerūpestingai atlieka darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos.
29. Iš DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto normos išplaukia, kad šiuo pagrindu darbuotojo atleidimas iš darbo galimas tik tuo atveju, kai yra konstatuotas dviejų reikšmingų faktinių aplinkybių visetas: pirma, kad darbuotojui buvo taikyta drausminė nuobauda, antra, kad darbuotojas padarė naują darbo drausmės pažeidimą po drausminės nuobaudos paskyrimo, bet ne vėliau kaip per dvylika mėnesių nuo jos paskyrimo. 
30. Byloje nustatyta, kad kasatorei 2012 m. liepos 2 d. įsakymu buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas, po šios drausminės nuobaudos paskyrimo atsakovė konstatavo kitus darbo drausmės pažeidimus: kad kasatorė neteisingai pildė Linksmakalnyje gyvenančių vaikų sveikatos istorijos duomenis apie vaikų skiepijimą; neetiškai elgėsi su personalo tarnybos darbuotoja; į pacientės sveikatos istoriją neįklijavo pažymos apie specialiojo nuolatinės priežiūros poreikio nustatymą, ir 2012 m. spalio 15 d. įsakymu atleido kasatorę iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Tikrindamas kasatorės atleidimo iš darbo teisėtumą, be kitų reikšmingų aplinkybių, teismas turi įvertinti tai, kada buvo įvykdyti darbo drausmės pažeidimai, kuriuos atsakovė traktavo kaip pakartotinius.
31. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pirmasis darbo drausmės pažeidimas – neteisingas duomenų apie vaikų skiepijimą pildymas – buvo padarytas ir atsakovei paaiškėjo dar iki pirmosios drausminės nuobaudos (2012 m. liepos 2 d. įsakymo dėl papeikimo) paskyrimo: atsakovė pradėjo tyrimą dėl šio pažeidimo 2012 m. birželio 22 d. vaikų gydytojos pranešimo pagrindu. Šios faktinės aplinkybės byloje nepaneigtos. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šis darbo drausmės pažeidimas negalėjo būti vertinamas kaip pakartotinis atsakovei priimant įsakymą dėl kasatorės atleidimo. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas priešingą sprendimą, padarė materialiosios teisės – DK 136 straipsnio 1 dalies 3 punkto – normos taikymo klaidą, nes neįvertino darbo drausmės pažeidimo padarymo laiko.
32. Bylą nagrinėję teismai vienodai sprendė, kad atsakovės įsakyme dėl atleidimo iš darbo nurodytas antrasis faktinis pagrindas – neetiškas kasatorės elgesys su personalo skyriaus darbuotoja – negali būti vertinamas kaip darbo drausmės pažeidimas. Ši teismų procesinių sprendimų dalis kasacine tvarka neginčijama.
33. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovės įsakyme dėl kasatorės atleidimo iš darbo nurodytas trečiasis darbo drausmės pažeidimas – kad kasatorė į pacientės sveikatos istoriją neįklijavo pažymos apie specialiųjų nuolatinės slaugos poreikių nustatymą – įrodytas, bet negali būti pakankamas pagrindas taikyti griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo dėl savo mažareikšmio pobūdžio (darbdavei padaryta 17,76 Lt (5,14 Eur) žala) ir pačios darbdavės kaltės dėl nepakankamos kasatorės darbo kontrolės. Teisėjų kolegija tokį pirmosios instancijos teismo vertinimą pripažįsta pagrįstu ir sutinka, kad šios aplinkybės nepatvirtina teisinio pagrindo atleisti ieškovę iš darbo. Apeliacinės instancijos teismas priėjo prie priešingos išvados, tačiau, teisėjų  kolegijos vertinimu, jos nepagrindė pakankamais argumentais. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje apsiribota fakto, kad kasatorė darbo drausmės pažeidimą padarė, konstatavimu, tačiau nėra argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas dėl padaryto darbo drausmės pažeidimo pobūdžio, jo sunkumo ir padarinių vertinimo, darbdavės kaltės.
34. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu kasatorės argumentą, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl šios ginčo dalies, neįvertino darbo drausmės pažeidimo padarymo laiko. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai vertino rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad kasatorė į pacientės sveikatos istoriją neįklijavo pažymos apie specialiųjų nuolatinės slaugos poreikių nustatymą: 2012 m. rugpjūčio 27 d. Kauno teritorinės ligonių kasos patikrinimo pažymą, 2012 m. rugsėjo 19 d. Garliavos PSPC vidaus medicininio audito grupės pateiktus kasatorei klausimus, 2012 m. rugsėjo 21 d. vidaus medicininio audito grupės tikrinimo aktą, tačiau neatsižvelgė į juose nurodytą aplinkybę, jog darbo drausmės pažeidimas buvo padarytas 2011 m. gruodžio 13 d., kai kasatorė suteikė paslaugas pacientei ir netinkamai užpildė asmens sveikatos istoriją. Taigi, ir šis darbo drausmės pažeidimas padarytas iki pirmosios drausminės nuobaudos paskyrimo (2012 m. liepos 2 d. ), todėl negali būti vertinamas kaip pakartotinis DK 136 straipsnio 1 dalies 3 punkto normos aspektu. Taigi atsakovė neturėjo teisinio pagrindo 2012 m. spalio 15 d. įsakymu ieškovei skirti drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo.

Dėl DK 300 straipsnio 4 dalyje nustatyto alternatyvaus darbuotojo teisių gynimo būdo taikymo nagrinėjamoje byloje

35. CPK 418 straipsnyje įtvirtintas vienas iš darbo bylų nagrinėjimo ypatumų – teismo teisė taikyti alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą. Šiame CPK straipsnyje nustatyta, kad jeigu darbuotojas pareiškė vieną iš įstatymuose nustatytų alternatyvių reikalavimų, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog tenkinti pareikštą reikalavimą nėra pagrindo, gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti įstatymų nustatytą alternatyvų darbuotojo teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą.
36. DK 300 straipsnio 4 dalyje (2012 m. birželio 26 įstatymo Nr. XI-2127, įsigaliojusio 2013 m. sausio 1 d., redakcija) nustatyta, kad teismas, pripažinęs darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu, nustatęs, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.
37. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, savo praktikoje pasisakydamas dėl DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalių (iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusi įstatymo redakcija, šiuo metu – atitinkamos DK 300 straipsnio dalys) aiškinimo ir taikymo, yra ne kartą konstatavęs, kad nagrinėdamas darbuotojo (ieškovo) reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu teismas turi patikrinti ir nustatyti, ar yra pagrindas darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir, jeigu yra, tai kuris iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikytinas. Bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nėra saistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko: nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą visa apimtimi nėra pagrindo, teismas gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą (CPK 418 straipsnis). Aplinkybes, reikšmingas DK 297 straipsnio 4 dalies taikymui, teismas turi nagrinėti nepriklausomai nuo to, ar kuri nors iš proceso šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Alternatyvaus darbuotojo teisių gynimo būdo parinkimas turi būti motyvuotas teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje. DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytos priežasties – darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti – egzistavimas nustatomas atsižvelgiant į konkrečios bylos konkrečias faktines aplinkybes, nesuabsoliutinant nė vienos iš ginčo šalių pozicijos bei interesų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. U. v. Šiaulių universitetas, bylos Nr. 3K-3-545/2008). Darbdavio pasitikėjimo darbuotoju praradimas ir jų konfliktiniai santykiai siejami su galimybe teismui taikyti alternatyvų darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdą, t. y. darbuotojo negrąžinimą į darbą ir kompensacijos priteisimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. liepos 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. AB ,,Šiaulių bankas“, bylos Nr. 3K-3-418/2013).
38. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad iš byloje surinktų įrodymų ir liudytojų paaiškinimų  matyti, kad kasatorės ir atsakovo darbuotojų santykiai yra konfliktiški, dėl to jai gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, šiuo pagrindu nusprendė, kad kasatorė į darbą negali būti grąžinama, ir taikė alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą – pripažino atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisė išeitinę išmoką, piniginę kompensaciją ir nustatė, kad darbo sutartis nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Įvertinusi bylos procesinių dokumentų turinį teisėjų konstatuoja, kad taip spręsdamas pirmosios instancijos teismas nepažeidė aptartų įstatymo ir teismų praktikos nuostatų.
39. Kasatorė nesutinka su teismo sprendimu taikyti alternatyvų teisių gynimo būdą ir negrąžinti jos į darbą, tačiau nepateikia argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas dėl įstaigoje susiklosčiusių jos ir kitų darbuotojų, ne tik administracijos, konfliktinių santykių ir su tuo susijusių galimai nepalankių tolesnio darbo sąlygų.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

40. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra suformuluotos esminės nuostatos dėl DK 250 straipsnio, nustatančio darbuotojo teisę į neturtinės žalos atlyginimą, aiškinimo ir taikymo, teisėjų kolegija jomis vadovaujasi šioje byloje.
41. Neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad piniginės kompensacijos dydis kiekvienu atveju nustatomas teismo pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), juos taikant individualioms bylos aplinkybėms.
42. Patvirtinančiomis darbuotojo teisę į neturtinės žalos atlyginimą aplinkybėmis teismų praktikoje pripažįstamas padaryto darbuotojo teisių pažeidimo šiurkštumas, neteisėtas atleidimas iš darbo itin kompromituojančiu pagrindu, prieš darbuotoją naudotas psichologinis spaudimas siekiant nulemti jo apsisprendimą išeiti iš darbo, pakenkimas dalykinei reputacijai, galimybių konkuruoti darbo rinkoje sumažėjimas, šeimos santykių pablogėjimas, dėl neteisėtų darbdavio veiksmų atsiradęs sveikatos sutrikimas, sunkūs pragyvenimo šaltinio paradimo turtiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. V.-K. v. Vilniaus universiteto Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institutas, bylos Nr. 3K-3-416/2009; 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. K. v. UAB „Eksparas“, bylos Nr. 3K-3 -562/2011; 2015 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. N. v. AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, bylos Nr. 3K-3-209-469/2015).
43. Kai padaryta neturtinė žala nedidelė (darbuotojo atleidimo pagrindas nėra diskredituojantis, nepakenkta jo reputacijai, nesumažėja galimybės konkuruoti darbo rinkoje, pažeidimas nelemia neigiamos aplinkinių nuomonės, paties darbuotojo veiksmai nėra nepriekaištingi ir kt.), pažeidimo konstatavimas gali būti pripažintas pakankama satisfakcija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. G. v. VĮ Turto bankas, bylos Nr. 3K-3-59/2014).
44. Įvertinusi bylos procesinių dokumentų turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad spręsdamas dėl kasatorės reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pirmosios instancijos teismas nurodytų įstatymo ir teismų praktikos nuostatų nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs kasatorės ieškinį pagrįstu iš dalies, priteisė jai 500 Lt (144,81 Eur) neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės veiksmais siekiant kasatorę atleisti iš darbo jai buvo sukelta dvasinių išgyvenimų, taip pat į tai, kad darbdavės veiksmai nesukėlė kasatorės sveikatos pablogėjimo, į tai, kad kasatorė nebendradarbiavo su atsakove siekdamia išspręsti susidariusią konfliktinę situaciją.
45. Kasatorė nesutinka su teismo priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžiu ir teigia, kad jis turi būti padidintas iki 3000 Lt (868,86 Eur), tačiau kasaciniu skundu nepateikia argumentų, susijusių su individualiomis bylos aplinkybėmis (nutarties 41, 42 punktai), patvirtinančiomis, kad padaryta neturtinė žala turi būti įvertinta didesne pinigine suma. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorės reikalavimai dėl drausminių nuobaudų panaikinimo patenkinti tik iš dalies, t. y. pripažinta, kad darbo drausmės pažeidimus, už kuriuos paskirtas papeikimas, kasatorė padarė.

Dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio

46. Pagal DK 300 straipsnio 4 dalį teismas, pripažinęs darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu, nustatęs, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.
47. Kasacinio teismo praktikoje yra suformuluoti išaiškinimai dėl DK 300 straipsnio nuostatų dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, teisėjų kolegija jais šioje nutartyje vadovaujasi.
48. DK 300 straipsnio 4 dalis turi būti taikoma atsižvelgiant į šios teisės normos paskirtį ir siekiamus tikslus, taip pat neatskirtai nuo darbo teisės subjektų principų: lygybės, protingumo, sąžiningumo, teisingumo ir pan., įtvirtintų DK 2, 35, 36 straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. G. v. A. Vitienės individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-545/2010). DK 300 straipsnio 4 dalyje reglamentuojama priteistina suma turėtų būti skirta kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. UAB ,,Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008; 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. V. A. v. Šilalės rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-107/2014; 2015 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. K. v. VšĮ „Versli Lietuva“, bylos Nr. e3K-3-522-421/2015).
49. Kasacinio teismo konstatuota, kad, spręsdamas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, teismas turi įvertinti, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus DK nustatytam kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis. Nustatęs, kad prašomos priteisti kompensacijos dydis prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas ar sukelia sunkių neigiamų padarinių, teismas kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį gali mažinti. Sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgtina į tokias reikšmingas aplinkybes: darbdavio turtinę padėtį ir galimybę sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją, darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus, į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. N. v. AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, bylos Nr. 3K-3-209/2015, ir joje nurodytą kasacinę praktiką).
50. Taigi DK 300 straipsnio 4 dalyje reglamentuojama priteistina suma už priverstinės pravaikštos laikotarpį iki teismo sprendimo, kuriuo atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu, įsiteisėjimo dienos, yra kompensacija darbuotojui ir sankcija darbdaviui. Darbdaviui už darbo teisėje nustatytų reikalavimų nesilaikymą skiriama sankcija gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama; proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. G. v. AB „Šilutės baldai“, bylos Nr. 3K-3-372/2012). Dėl būtinybės atsižvelgti į DK 300 straipsnio 4 dalies teisės normos paskirtį ir siekiamus tikslus kiekvienoje byloje, atsižvelgiant į individualias aplinkybes, nustatytinas pakankamas kompensacijos dydis kartu reiškia tai, kad nustatomas šios sankcijos dydis pamatuotinas konkrečios bylos aplinkybių kontekste įvertinant, ar sankcijos griežtumas atitinka darbdavio padaryto pažeidimo atleidžiant darbuotoją pobūdį, ir priežastis, turėjusias įtakos priverstinės pravaikštos trukmei.
51. Pirmosios instancijos teismas, 2013 m. balandžio 30 d. sprendimu pripažinęs kasatorės atleidimą iš darbo neteisėtu, atsižvelgdamas į teismų praktikos išaiškinimus ir individualias ginčo aplinkybes, priteisė kasatorei dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką. Spręsdama dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laikotarpį dydžio teisėjų kolegija atsižvelgia į bylos nagrinėjimo laiką nuo paduoto ieškinio 2012 m. lapkričio 16 d. visų instancijų teismuose: juose apeliacinį ir kasacinį procesą inicijavo abi šalys – tiek atsakovė, tiek ir kasatorė, toks abiejų šalių naudojimasis procesinėmis teisėmis buvo viena iš ilgesnės bylos nagrinėjimo trukmės priežasčių, o kasatorės (ieškovės) tik dalis reikalavimų, kuriuos ji reiškė ir palaikė ieškinyje, apeliaciniuose ir kasaciniuose skunduose, yra teisiškai pagrįsti ir tenkinami. Atsižvelgtina ir į tai, kad byloje nuginčytas drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – teisėtumas, bet kitos drausminės nuobaudos – papeikimo – kuris skirtas už darbo drausmės pažeidimą, teisėtumas, ir šio pažeidimo padarymo faktas yra nenuginčyti, o dėl šio ieškovės veiksmais sukelto darbo drausmės pažeidimo atsirado ieškovės drausminė atsakomybė, kurią atsakovė taikė, o ieškovė nepagrįstai ginčijo byloje. Kolegija sprendžia, kad kasatorei priteistina kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką didintina iki dvylikos vidutinių darbo užmokesčių dydžio – 5235,16 Eur (18 075,96 Lt) (1506,33 Lt x 12 mėnesių), neatskaičius mokesčių, ši suma yra pakankama atsižvelgiant į išdėstytas priverstinės pravaikštos laikotarpio atsiradimui ir jo trukmei įtakos turėjusias priežastis.

Dėl procesinės bylos baigties

52. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino neteisėtu ir panaikino atsakovės 2012 m. spalio 15 d. įsakymą Nr. P-154, kuriuo kasatorei skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo. Apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl šios bylos dalies dalis naikinama ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl kompensacijos už priverstinę pravaikštą keičiama ją padidinant iki dvylikos vidutinių mėnesio darbo užmokesčių dydžio. Nustatoma, kad kasatorės darbo sutarties nutraukimo diena yra šios nutarties priėmimo diena.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

53. Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pirmosios, apeliacinės instancijų teismų procesiniai sprendimai yra nevienodi, apeliacinės instancijos teismo nutartis yra keičiama šia kasacinio teismo nutartimi.
54. Ieškinį patenkinus iš dalies iš atsakovės ieškovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų santykį: visiškai patenkintas pagrindinis ieškinio reikalavimas, pripažinus neteisėtu atleidimą iš darbo, iš esmės tenkintas su pagrindiniu susijęs reikalavimas dėl neteisėto atleidimo iš darbo pasekmių, taikant alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą – ne grąžinant ieškovę į darbą, o priteisiant jai kompensaciją; reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies; likę reikalavimai – dėl darbdavės įsakymu skirtos drausminės nuobaudos (papeikimo) panaikinimo, kito įsakymo nemokėti darbo užmokesčio už dvi darbo dienas dėl pravaikštos panaikinimo, taip pat darbo tvarkos aprašo punktų panaikinimo – yra atmesti.
55. Kadangi ieškinio reikalavimų dalis pagal savo pobūdį neišreiškiama tikslia pinigine išraiška, o kita dalis – įvardyta tiksliomis sumomis, tai, tenkinus ieškinio reikalavimų dalį, jų (tenkintų reikalavimų dalis) proporcija tikslia procentine išraiška negali būti nustatoma. Kadangi tenkintas pagrindinis ieškinio reikalavimas – atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu – ir, apginant pažeistas ieškovės darbo teises, pritaikytos įstatyme nustatytos neteisėto atleidimo iš darbo pasekmės, tai bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tikslu nustatytina, kad tenkinta ieškinio reikalavimų didžioji dalis atitinka tris ketvirtadalius visų ieškinio reikalavimų. Šia proporcija turėjo būti tenkinami ieškinio reikalavimai.
56. Teisėjų kolegija, įvertinusi skirtingų instancijų teismuose šalių reikštų reikalavimų apimtį ir tai, kad apeliacinės instancijos teisme buvo paduoti abiejų šalių apeliaciniai skundai, sprendžia, jog galutine kasacinio teismo nutartimi patenkinta iš esmės panaši dalis skirtingose instancijose reikštų reikalavimų, todėl iš atsakovės priteistina ieškovei trys ketvirtadaliai, o atsakovei iš ieškovės – vienas ketvirtadalis bylinėjimosi išlaidų, turėtų visų instancijų teismuose. Ieškovė nepateikė įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ji nuo 377 Lt (109,19 Eur) žyminio mokesčio mokėjimo už ieškinį atleista pagal įstatymą, o atsakovė turėjo 3000 Lt (868,86 Eur) išlaidų advokatei (t. 1, b. l. 195) ir valstybė patyrė 18,36 Lt (5,32 Eur) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų pirmosios instancijos teisme. Nagrinėjant bylą pirmą kartą apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose atsakovė sumokėjo: 377 Lt (109,19 Eur) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 131), advokatei už apeliacinio skundo parengimą – 1300 Lt (376,51 Eur) (t. 2, b. l. 154), 1700 Lt (492,35 Eur) už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą (t. 3, b. l. 39) ir valstybė patyrė 26,54 Lt (7,69 Eur) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų pirmą kartą nagrinėjant bylą kasaciniame teisme. Antrą kartą nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme atsakovė sumokėjo advokatei 300 Eur už atstovavimą (t. 3, b. l. 71). Todėl iš ieškovės atsakovei priteistinas vienas ketvirtadalis jos turėtų išlaidų – 536,72 Eur, o iš atsakovės valstybei – 91,65 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
57. Nagrinėjamoje antrą kartą kasacine tvarka byloje ieškovė kasaciniu skundu prašė tenkinti taip pat visus ieškinio reikalavimus, ji nuo 109,19 Eur žyminio mokesčio mokėjimo atleista pagal įstatymą. Tenkinus jų dalį, pagal nurodytą proporciją paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos. Atsakovė sumokėjo advokatei 600 Eur už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, valstybė turėjo 6,55 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų kasaciniame teisme. Iš ieškovės atsakovei priteistina 150 Eur, o iš atsakovės valstybei – 86,80 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis). Iš ieškovės jai tenkanti bylinėjimosi išlaidų dalis už procesinių dokumentų siuntimą valstybei nepriteistina, nes ji neviršija CPK 96 straipsnyje bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytos minimalios valstybei priteistinos 3 Eur bylinėjimosi išlaidų sumos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 7 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 7 d. nutarties dalį, kuria panaikintas Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimas ieškinį patenkinti iš dalies: panaikinti VšĮ Garliavos pirminės sveikatos priežiūros centro direktoriaus 2012 m. spalio 15 d. įsakymą Nr. P-154 dėl ieškovės A. J. atleidimo iš darbo, pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir priteisti ieškovei iš atsakovės šešių vidutinių mėnesio darbo užmokesčių – 9037,98 Lt (2617,58 Eur) dydžio išeitinę išmoką, priteisti ieškovei iš atsakovės 500 Lt (144,81 Eur) neturtinei žalai atlyginti – ir dėl šių ieškinio reikalavimų palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą.

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 7 d. nutarties dalį, kuria panaikintas Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimas priteisti ieškovei A. J. 3012,66 Lt (872,53 Eur) kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką; Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą dėl šio ieškinio reikalavimo pakeisti ir priteisti ieškovei A. J. iš atsakovės VšĮ Garliavos pirminės sveikatos priežiūros centro (j. a. k. 159945462) 5235,16 Eur (penkis tūkstančius du šimtus trisdešimt penkis Eur 16 ct) kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką.

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 7 d. nutarties dalį, kuria pakeista Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų ir iš naujo paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.

Priteisti visų instancijų (išskyrus kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje) teismuose turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą: iš ieškovės A. J. atsakovei VšĮ Garliavos pirminės sveikatos priežiūros centrui – 536,72 Eur (penkis šimtus trisdešimt šešis Eur 72 ct) ir iš atsakovės VšĮ Garliavos pirminės sveikatos priežiūros centro valstybei – 91,65 Eur (devyniasdešimt vieną Eur 65 ct).

Kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 7 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ieškovės A. J. ir atsakovės VšĮ Garliavos pirminės sveikatos priežiūros centro darbo sutartį laikyti nutraukta nuo šios teismo nutarties priėmimo dienos (2016 m. vasario 12 d.).

Priteisti iš ieškovės A. J. atsakovei VšĮ Garliavos pirminės sveikatos priežiūros centrui 150 (vieną šimtą penkiasdešimt) Eur ir iš atsakovės VšĮ Garliavos pirminės sveikatos priežiūros centro valstybei 86,80 Eur (aštuoniasdešimt šešis Eur 80 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.

Priteista suma valstybei mokėtina į išieškotojos Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

            Teisėjos                                                                                                      Alė Bukavinienė

  Janina Januškienė     

Sigita Rudėnaitė