Baudžiamoji byla Nr. 2K-682/2007
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.2.8.; 2.1.6.2.; 2.1.11.; 2.3.7.4.;
2.4.2.1.; 2.4.7. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. lapkričio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant D. Ališauskaitei,
dalyvaujant prokurorui R. Žukauskui,
nuteistajam J. V. V.,
gynėjui advokatui D. Svirinavičiui,
nukentėjusiajai V. K.,
atstovui advokatui K. Šlitui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. V. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos ir iki 2006 m. kovo 29 d. atlyginti nukentėjusiajai V. K. nusikaltimu padarytą žalą. Iš J. V. V. priteista Valstybinei ligonių kasai 539 Lt, nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei V. K. nusikaltimu padarytai 4071,38 Lt turtinei žalai, 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 1500 Lt už advokato paslaugas.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m gegužės 8 d. nutartis, kuria nuteistojo J. V. V. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai buvo atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, nukentėjusiosios ir jos atstovo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
J. V. V. nuteistas už tai, kad 2004 m. kovo 12 d., apie 2 val., Kaune, (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, tyčia vieną kartą iššovė nenustatytos markės dujiniu ginklu V. K. į veido sritį, padarydamas jai cheminį ir terminį abiejų akių gleivinės nudeginimą, svetimkūnius akių obuolių gleivinėje bei vokų odoje esančią šalutinio sužalojimo išraišką, t. y. – nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Kasaciniu skundu nuteistasis J. V. V. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, o nenustačius pagrindo perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti, nes byloje padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų.
Kasatorius tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino jo, liudytojos D. Č. parodymus, netinkamai įvertino kitus byloje surinktus įrodymus ir dėl to apkaltinamajame nuosprendyje padarė nepagrįstas išvadas dėl jo kaltės. Taip pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o priimant nuosprendį – ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.
Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, neišsamiai išnagrinėjo jo ir gynėjo apeliacinius skundus ir todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus bei 332 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes neišnagrinėjo gynybos argumentų apie tai, kad pati nukentėjusioji byloje nuosekliai nurodė, jog į ją šovęs asmuo prieš tai išėjo būtent iš V. G. priklausančio buto, ir tai atitinka pirminį V. G. prisipažinimą, taip pat argumentų dėl būtinumo ištirti nukentėjusiosios psichologinę būklę įvykio metu; dėl akivaizdžių prieštaravimų nukentėjusiosios V. K., liudytojo V. G. parodymuose; dėl byloje nustatytų aplinkybių, kurios patvirtina nukentėjusiosios neapykantą nuteistajam ir jo artimiems žmonėms, jos siekį tyčia apkalbėti kasatorių ir jam pakenkti.
Be to, kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK reikalavimą bylą nagrinėti laikantis rungimosi principo, nes nepagrįstai atmetė jo gynėjo prašymą paskirti nukentėjusiajai kompleksinę teismo psichologinę–psichiatrinę ekspertizę.
Nuteistojo J. V. V. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl skundo teiginių, kurie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas
Nuteistasis J. V. V. skunde nurodo, kad nukentėjusiosios V. K. parodymai dėl esminių bylos aplinkybių yra nenuoseklūs; apeliacinės instancijos teismas „sureikšmino aplinkybę, kad viso bylos nagrinėjimo metu nukentėjusiosios duoti parodymai, pagal kuriuos jos sužalojimo kaltininkas nurodomas aš, buvo nuoseklūs“; mobiliojo ryšio telefono aparato pranešimais patvirtintos aplinkybės apie V. K. neapykantą ir didelį suinteresuotumą keršyti nuteistajam, jo artimiesiems ir D. Č.; V. K., „atsidarius D. Č. kaimyno buto durims ir iš to buto išėjus jo gyventojui (V. G.) būtent pastarojo asmenyje ir galėjo „išvysti“ mane, kurį ji jau matyt regėjo tuo metu savo pasąmonėje“; nuosprendyje nepagrįstai patikėta liudytojo V. G. versija; liudytojo V. G. parodymai yra prieštaringi ir t. t. Pažymėtina, kad kasatorius, dėstydamas šiuos ir kitus panašius teiginius, nors ir nurodo, jog buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos, minėtais teiginiais iš esmės neigia pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo. Kartu pabrėžtina, kad šie kasacinio skundo teiginiai iš esmės yra analogiški jo apeliacinio skundo argumentams, kuriuos apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, išsamiai išnagrinėjo ir motyvuotai atmetė.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Taigi minėti kasatoriaus skundo argumentai, kuriais yra neigiamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl jos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo, teisėjų kolegijos turi būti paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų vykdymo
Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas jo byloje surinktus įrodymus įvertino neteisingai, apkaltinamajame nuosprendyje padarė nepagrįstas išvadas ir pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.
Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą klausimą, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Vadinasi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išnagrinėjo byloje esančius teisėtais būdais bei baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautus įrodymus, t. y. apklausė patį kaltinamąjį J. V. V., nukentėjusiąją V. K., liudytojus V. G., D. Č., A. Č., F. R., E. G., V. A., patenkino gynybos prašymą ir apklausė K. K., R. S., A. M. bei papildomai apklausė V. G. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti dokumentai, turintys reikšmės nagrinėjant bylą (akistatų, parodymų patikrinimo vietoje protokolai, specialisto išvada ir kt.), bei patenkintas gynybos prašymas apžiūrėti mobilųjį telefoną „Nokia“ ir jame išsaugotus pranešimus.
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio taip pat matyti, kad teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir, išsamiai bei nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertino ir atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje, tyrė bei analizavo tiek J. V. V. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, taip pat vykdydamas ir BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, apkaltinamame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, nurodė, kuriais iš jų grindžiama kasatoriaus kaltė, taip pat ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – J. V. V. teisinančius – įrodymus. Pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo, kodėl J. V. V. parodymus vertina kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, o liudytojos D. Č. parodymus vertina kritiškai, nes juos paneigia liudytojai F. R. ir V. G.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinius skundus, konstatavo, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių abejoti, jog pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktu įrodymų vertinimu pagrįstai sutiko. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas bei teisingas išvadas dėl J. V. V. nusikalstamos veikos padarymo ir J. V. V. pripažino kaltu.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies, BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimai.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatų taikymo
Kasatoriaus skunde nurodoma ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje neišdėstė motyvuotų išvadų dėl visų jo apeliacinio skundo argumentų ir taip pažeidė BPK 320, 332 straipsnių reikalavimus.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Vadinasi, apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjamo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 6, 25 punktai).
Apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu buvo dar kartą apklaustas nuteistasis J. V. V., nukentėjusioji V. K., liudytojai K. K., V. G., F. R., D. Č.; gynybos prašymas atnaujinti įrodymų tyrimą patenkintas iš dalies ir pakartotinai apklaustas liudytojas A. M. bei užklausta UAB „Tele2“; taip pat patenkintas gynybos prašymas išreikalauti nukentėjusiosios V. K. gydymo stacionare istoriją susipažinti. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai motyvavo, kodėl nukentėjusiosios V. K., liudytojų V. G., F. R., R. S., K. K. bei kitų liudytojų parodymus pripažįsta nuosekliais ir atitinkančiais kitus byloje esančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje taip pat išdėstė motyvuotas išvadas dėl J. V. V. ir jo gynėjo apeliacinių skundų esminių argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl jų apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu. Todėl, kolegijos nuomone, nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų.
Dėl rungimosi principo
Kasatoriaus taip pat teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, netenkindami jo gynėjo prašymo paskirti nukentėjusiajai kompleksinę teismo psichiatrinę–psichologinę ekspertizę, pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą.
Bylų nagrinėjimas laikantis rungimosi principo reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės ją teisingai išspręsti (BPK 7 straipsnis).
Iš bylos medžiagos matyti, kad gynyba naudojosi baudžiamojo proceso įstatymo suteiktomis galimybėmis. Pirmosios instancijos teismas teisiamojo posėdžio metu pridėjo prie bylos nuteistojo ir jo gynėjo prašymą paskirti nukentėjusiajai V. K. kompleksinę teismo psichiatrinę–psichologinę ekspertizę, išklausė kitų proceso dalyvių nuomonių dėl šios ekspertizės skyrimo ir priėmė motyvuotą nutartį atmesti tokį prašymą, motyvuodamas, kad „byloje nėra jokių duomenų, jog nukentėjusioji V. K. būtų neveiksni, sirgtų kokia nors psichine liga ar būtų gydžiusis“. Nagrinėjant bylą antrą kartą apeliacinės instancijos teisme nuteistasis J. V. V. ir jo gynėjas pateikė prašymą atnaujinti įrodymų tyrimą ir pakartojo prašymą dėl teismo kompleksinės psichiatrinės–psichologinės ekspertizės skyrimo nukentėjusiajai. Apeliacinės instancijos teismas, atnaujinęs įrodymų tyrimą ir išklausęs proceso dalyvių nuomonių, minėtą prašymą taip pat atmetė ir nurodė, kad nėra duomenų, jog nukentėjusioji sirgtų psichikos liga.
Pabrėžtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintos aplinkybės gali turėti reikšmės bylai, tačiau teismas turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes ar faktus, kurie neturi esminės reikšmės arba ryšio su byla. Taigi tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva. Kolegija konstatuoja, kad teismai, atmesdami nuteistojo J. V. V. ir jo gynėjo prašymus dėl ekspertizės nukentėjusiajai skyrimo, BPK 7 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo nepažeidė.
Dėl BPK 106 straipsnio 2 dalies taikymo
Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, nukentėjusioji V. K. pateikė dokumentą (2007 m. spalio 16 d. pinigų priėmimo kvitą, serija LAT Nr. 391091), patvirtinantį nukentėjusiosios išlaidas sumokant už advokato jai suteiktas teisines paslaugas nagrinėjant bylą Lietuvos Aukščiausiajame Teisme.
Nukentėjusioji prašė šias išlaidas pripažinti proceso išlaidomis ir jas priteisti iš kasatoriaus. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad teismas turi teisę iš kaltinamojo priteisti nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
Kolegijos nuomone, šis nuteistosios prašymas tenkintinas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,
n u t a r i a :
Nuteistojo J. V. V. kasacinį skundą atmesti.
Priteisti iš nuteistojo J. V. V. nukentėjusiajai V. K. 500 Lt jos atstovo advokato paslaugoms apmokėti.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Olegas Fedosiukas
Jonas Prapiestis