Administracinė byla Nr. A-1805-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00408-2016-8

                                          Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Kauno tardymo izoliatoriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Viešojo saugumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas E. V. skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas) bei Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), priteisti 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. gegužės 6 d. jis nepagrįstai buvo konvojuotas iš Kauno TI į Komisariato areštinę dėl Panevėžio apygardos teisme 2016 m. gegužės 12 ir 16 d. paskirtų teismo posėdžių bei tą pačią dieną konvojuotas atgal į Kauno TI, kadangi pareiškėją laikant Komisariato areštinėje būtų pažeista jo teisė į tinkamas suėmimo vykdymo sąlygas. Pareiškėjas paaiškino, kad Komisariato areštinėje jis beveik 3,5 val. buvo laikomas laikino sulaikymo patalpoje. Pareiškėjo nuomone, tokio tipo patalpoje jis negalėjo būti laikomas ilgiau kaip 2 val. Laikant laikino sulaikymo patalpoje, jam nebuvo išduotas čiužinys ir kiti daiktai, todėl jis negalėjo tinkamai pailsėti, pailsinti nugarą. Konvojavus atgal į Kauno TI, jam nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti gryname ore. Dėl minėtųjų aplinkybių pareiškėjas teigė patyręs nepatogumus, buvo priverstas nešioti savo asmeninius daiktus (30 kg), grąžinti ir iš naujo pasiimti minkštąjį inventorių.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Komisariato, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.
4. Atsakovas paaiškino, kad į Panevėžio apygardos teisme vyksiantį teismo posėdį pareiškėjas turėjo būti pristatytas 2016 m. gegužės 12 d., todėl į Komisariato areštinę pareiškėją pristačius 2016 m. gegužės 6 d. ir joje laikant iki 2016 m. gegužės 12 d., būtų pažeistos Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatos. Atsižvelgus į tai, buvo nuspręsta pareiškėją konvojuoti atgal į Kauno TI. Atsakovas nurodė, kad Komisariate pareiškėjas buvo laikomas laisvoje areštinės kameroje, tačiau neatlikus visų procedūrų, kurios turi būti atliekamos prieš skiriant asmenį į kamerą, kai jis pristatomas į areštinę, minkštasis inventorius pareiškėjui nebuvo išduotas. Atsakovas teigė, jog Komisariatas nėra atsakingas už asmenų konvojavimą, todėl ir pareiškėjo skunde minimi nepatogumai kilo ne dėl Komisariato veiksmų. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, jam būnant Komisariate, neteikė jokių prašymų bei nereiškė nusiskundimų.
5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Kauno TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.
6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2016 m. gegužės 6 d. iš Kauno TI buvo konvojuotas į Komisariato areštinę. Paaiškėjus, kad pareiškėją laikant areštinėje bus pažeistos Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, nuspręsta tą pačią dieną pareiškėją konvojuoti į Kauno TI. Atsakovas paaiškino, kad į Kauno TI pareiškėjas buvo pristatytas bei į Kauno TI Priėmimo ir paskirstymo skyriaus kamerą uždarytas 17.15 val., atlikus asmens kratą ir visas su perkėlimu susijusias procedūras, apie 18.30 val. – 19 val. pareiškėjas buvo uždarytas į kamerą. Atsakovas tvirtino, kad į Kauno TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnus dėl išvedimo pasivaikščioti pareiškėjas nesikreipė. Tiek Kauno TI, tiek ir pareiškėjas turėjo laikytis įstaigoje nustatytos išvedimo pasivaikščioti tvarkos. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nuo 2016 m. gegužės 6 d. iki 2016 m. birželio 13 d. dėl nugaros skausmų į Kauno TI Sveikatos priežiūros specialistus nesikreipė.

II.

7. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas tinkamas suėmimo vykdymo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.
8. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių 3, 4 punktais, Lietuvos Respublikos viešojo saugumo tarnybos įstatymo 6 straipsnio 3 dalimi, 7 straipsnio 3 dalimi, Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad, nustačius, jog pareiškėjo laikymas Komisariato areštinėje iki Panevėžio apygardos teismo paskirto 2016 m. gegužės 12 d. teismo posėdžio dienos pažeistų pareiškėjo teises, buvo nuspręsta pareiškėją konvojuoti į Kauno TI. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde patvirtino, jog Komisariato Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiasis specialistas, vadovaudamasis abipusiu pagarbos principu, pareiškėjui paaiškino susiklosčiusią situaciją bei nurodė, kad pareiškėjas tą pačią dieną bus konvojuojamas į Kauno TI. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, dėl kokių priežasčių Kauno TI nusprendė pareiškėją perduoti konvojavimą vykdančiai tarnybai konvojavimui į Komisariatą 2016 m. gegužės 6 dieną. Teismas sprendė, kad Kauno TI nepagrįstai nusprendė pareiškėją perduoti konvojų organizuojančiai ir vykdančiai tarnybai 2016 m. gegužės 6 dieną.
9. Teismas vadovavosi Komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės apsaugos budinčios pamainos vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Komisariato viršininko 2015 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. 50-V-442 (toliau – ir Taisyklės), 22, 23, 25 punktais, nustatė, kad nagrinėjamu atveju nusprendus pareiškėją konvojuoti į Kauno TI, Taisyklėse nustatytos procedūros nebuvo atliktos, pareiškėjas laikinai buvo patalpintas į Komisariato areštinėje esančią paruoštą laisvą kamerą, kurioje buvo kėdės, lovos, tačiau dėl pareiškėjo laikino laikymo jam minkštasis inventorius nebuvo išduotas.
10. Atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas į Komisariatą buvo pristatytas 11 val. 35 min., o į Kauno TI konvojuotas 13 val. 53 min., teismas sprendė, kad pareiškėjas Komisariato areštinėje iš viso buvo laikomas 2 val. 18 min., pareiškėjui buvo atlikta pirminė apžiūra, pareiškėjas buvo iškviestas pasikalbėti į pareigūno kabinetą, pareiškėjui taip pat buvo užtikrintas maitinimas patiekiant pietus. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas Komisariato areštinės kameroje buvo laikomas trumpesnį laiko tarpą nei 2 val. 18 min. Teismas sprendė, kad pareiškėją Komisariato areštinėje laikant tik apie 2 val. ir tuo metu neišdavus minkštojo inventoriaus, pareiškėjo galimybė pailsėti pasinaudojant kameroje esančiu inventoriumi (kėdėmis, lovomis) nebuvo paneigta. Teismas nenustatė, kad pareiškėjui yra diagnozuoti sveikatos sutrikimai, dėl kurių jam turėtų būti užtikrintos specialios laikymo ir (ar) poilsio sąlygos. Teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad, neaprūpinus pareiškėjo minkštuoju inventoriumi Komisariato areštinėje, tokiais veiksmais buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai ar veikta priešingai nei ginčo laikotarpiu nustatė jo veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Teismas neturėjo pagrindo pripažinti neteisėtų Komisariato ar jo pareigūnų veiksmų.
11. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog neturtinę žalą jis patyrė dėl to, kad Kauno TI jam nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 4 punktu, Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3, 4 dalimis, Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 2 punktu, Kauno TI direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 1-73 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 4.1-4.3 punktais, nustatė, kad pareiškėjas iš Komisariato į Kauno TI 2016 m. gegužės 6 d. buvo pristatytas 17 val. 15 min. Atlikus pareiškėjo kratą ir visas su perkėlimu susijusias procedūras iš Priėmimo ir paskirstymo skyriaus, pareiškėjas apie 18.30 val. – 19 val. buvo perkeltas į kamerą Nr. 236.
12. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65 patvirtintų Kauno tardymo izoliatoriaus nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 1, 8.1 punktais, nustatė, jog Kauno TI pagal jame nustatytą suimtųjų ir laikinai atvežtų nuteistųjų dienotvarkę yra galimi papildomi pasivaikščiojimai pasivaikščiojimų kiemeliuose, ir sprendė, kad Kauno TI, teisės aktų nustatyta tvarka būdama įstaiga, kuriai priskirtina užtikrinti šioje kalinimo įstaigoje laikomiems asmenims teisės aktuose nustatytas tinkamas suėmimo ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygas, be kita ko, turėjo pareigą užtikrinti pareiškėjui įstatymu garantuojamą teisę pasivaikščioti gryname ore. Teismas pažymėjo, jog vien aplinkybė, kad pareiškėjas į Kauno TI kamerą buvo perkeltas jau pasibaigus suimtųjų ir laikinai atvežtų nuteistųjų dienotvarkėje nurodytam pasivaikščiojimo laikotarpiui nuo 13.00 val. iki 18.00 val., nepaneigė atsakovo atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui pasivaikščiojimą pagal dienotvarkėje nurodytą ir Kauno TI galiojantį papildomų pasivaikščiojimų į kiemelius grafiką, organizuojamą nuo 17.00 val. iki 22.00 val. Teismas sprendė, kad Kauno TI neužtikrino pareiškėjo teisės į pasivaikščiojimą.
13. Spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių, jog dėl konvojavimo jis buvo priverstas nešioti savo asmeninius daiktus (30 kg) bei iš naujo pasiimti minkštąjį inventorių, teismas vertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, t. y. pareiškėjo Asmeninių suimtojo (nuteistojo) daiktų, kuriuos jis turėjo atvykdamas, lentelėje nurodytus duomenis, kurie patvirtina, kad 2016 m. gegužės 6 d. atlikus pareiškėjo turimų daiktų kratą, pareiškėjas su savimi turėjo: marškinėlius, megztinį, kelnes, batus. Pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog konvojavus į Kauno TI, jis turėjo iš naujo pasiimti minkštąjį inventorių, teismas vertino kaip Kauno TI pareigos aprūpinti į tardymo izoliatorių pristatytą asmenį minkštuoju inventoriumi, tinkamu įvykdymu.
14. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir darė išvadą, jog Kauno TI nepagrįstai nusprendus pareiškėją perduoti konvojų organizuojančiai ir vykdančiai tarnybai, ir dėl to pareiškėją nepagrįstai konvojavus į Komisariatą bei atgal į Kauno TI, kur pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į pasivaikščiojimą gryname ore, pareiškėjas galėjo jausti tam tikrus nepatogumus. Tačiau teismas taip pat atsižvelgė į tai, jog toks pažeidimas buvo vienkartinis ir trumpalaikis, byloje nenustatyta, kad dėl nepagrįsto pareiškėjo konvojavimo ir jo teisės į pasivaikščiojimą neužtikrinimo, jis patyrė ilgalaikių neigiamų pasekmių psichinei ar fizinei sveikatai, todėl teismas neturėjo pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Nagrinėjamu atveju pažeidimo pripažinimą teismas vertino kaip pakankamą ir teisingą satisfakciją pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

III.

15. Pareiškėjas E. V. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti jam 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo, nesutikdamas su teismo sprendimo dalimi dėl žalos atlyginimo, pabrėžia, kad buvo akivaizdžiai pažeistos jo teisės bei sukelti dideli nepatogumai, dvasinis, emocinis, fizinis diskomfortas.
16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Komisariato, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo nuomone, teismas priėmė išsamų ir pagrįstą sprendimą, visapusiškai ir išsamiai išanalizavo visus pareiškėjo skundžiamus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

17. Nagrinėjamoje administracinėje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjo E. V. prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl nepagrįsto jo konvojavimo iš Kauno TI į Komisariatą, neužtikrinant jam tinkamų sąlygų pailsėti bei neįgyvendinant pareiškėjo teisės pasivaikščioti gryname ore.
18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad Kauno TI nepagrįstai nusprendė pareiškėją perduoti konvojų organizuojančiai ir vykdančiai tarnybai, todėl pareiškėją nepagrįstai konvojavo į Komisariatą ir atgal į Kauno TI, kur jam nebuvo užtikrinta teisė į pasivaikščiojimą gryname ore. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą.
19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos jo prašyta forma (pinigais). Pareiškėjas pabrėžia, kad buvo akivaizdžiai pažeistos jo teisės bei sukelti dideli nepatogumai, dvasinis, emocinis, fizinis diskomfortas.
20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015 ir kt.).
21. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog šiuo atveju ginčo dėl nustatytų atsakovo pažeidimų nėra, tačiau ginčas iš esmės kyla dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui būdo.
22. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.
23. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose, pagal kurią Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (pvz., 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytas Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).
24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į nurodytus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus, pareiškėjo individualią situaciją, konkrečius konstatuotus neteisėtus veiksmus, tam tikrais atvejais taip pat apsiriboja teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtą žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-722-415/2017, 2017 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-557-146/2017, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016, 2015 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2113-662/2015 ir kt.).
25. Nagrinėjamu atveju, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei atsižvelgdama į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiu, kad šiuo atveju jam turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kaip nustatyta šiuo atveju, pareiškėjo nepagrįstas konvojavimas į Komisariatą ir atgal į Kauno TI, kur jam nebuvo užtikrinta teisė į pasivaikščiojimą gryname ore, buvo vienkartinis ir trumpalaikis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog šiuo atveju pareiškėjui dėl minėtų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Minėti pažeidimai galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pareiškėjui pagrįstai nepriteistas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
26. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.